Į karinę tarnybą šaukdama aukštąjį išsilavinimą turinčius jaunuolius valstybė švaisto pinigus

Kaip Lietuva stovi ant galingiausios pasaulyje karinės organizacijos NATO slenksčio, mūsų kariuomenė atrodo pasiruošusi dar labiau stiprintis. Įsipareigojimas skirti 2 % šalies biudžeto pajamų kasmet uoliai vykdomas beveik nuo pat derybų dėl stojimo į Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją pradžios. Štai dabar, nuolat skųsdamasi, jog surinkti reikiamą šauktinių skaičių sunku kaip niekada, Lietuvos kariuomenė yra pasiruošusi stiprintis aukštųjų mokyklų absolventais. Iš tiesų, 1996 metais priimtame karo prievolės įstatyme tokia galimybė numatyta. Šauktiniams – karo prievolininkams (tokį statusą turi visi Lietuvos piliečiai vyrai nuo 19 iki 26 metų), studijų aukštojoje mokykloje metu tarnyba tik atidedama, bet nuo jos neatleidžiama.

Pagal tą patį LR Seimo priimtą įstatymą, nuo karo prievolės atleidžiami tik vyrai, netinkami dėl sveikatos būklės arba turintys religinių ar pacifistinių įsitikinimų ir dėl to negalintys tarnauti ginklu bei Lietuvoje pripažintų religinių bendruomenių dvasininkai. Todėl, jei sėkmingai baigėte bakalauro studijas universitete, toli gražu negalite būti ramus ir atsiduoti karjerai. Maža to, net magistro laipsnis negarantuoja teisės kompensuoti tėvynei už jūsų švietimą ir kitas paslaugas ne karinės tarnybos būdu. Lietuvos kariuomenė, gali pašaukti jus atlikti atidėtos tarnybos, pasinaudodama galimybe esant nesimokančių, bedarbių bei kitų šauktinių trūkumui, kareivių gretas papildyti aukštųjų mokyklų absolventais.

Kiek tai kainuoja valstybei? Tarkime, sėkmingai vidurinę mokyklą baigęs ir išlaikęs valstybinius egzaminus jaunuolis įstoja į Vilniaus Universiteto Ekonomikos fakultetą. Už jo mokslą moka valstybė. Bakalauro studijos šiame fakultete kainuoja 1812 litų ir 50 centų už pusmetį (tiek moka savo lėšomis studijuojantys asmenys) ir trunka 8 semestrus, t. y. iš viso studijų kaina sudaro 14,5 tūkst. litų. Negana to, gerai besimokantiems studentams valstybė skiria nors ir simbolines, bet vis dėl to stipendijas. Bazinė stipendija Vilniaus Universitete yra 1 MGL dydžio. Šiuo metu Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimalus gyvenimo lygis yra 125 litai. Tolygiai gerais pažymiais besimokančiam studentui stipendija mokama 11 mėnesių per metus. Todėl vieno bakalauranto paramai valstybė išeikvoja 5 500 Lt (125 Lt. x 11 mėn. x 4 metai). Taigi iš viso valstybė į perspektyvų jaunuolį jau investavo lygiai 20 tūkst. litų (14,5 tūkst. už studijas ir 5,5 tūkst. stipendijoms).

Baigęs bakalauro studijas, asmuo nusprendžia pasinaudoti galimybėmis tęsti skirtingos pakraipos studijas. Žinodamas apie didėjančią informacinių technologijų specialistų paklausą jaunuolis įstoja į magistratūrą to paties universiteto matematikos ir informatikos fakultete. Mokslas šio fakulteto magistrantūroje kainuoja 1800 litų vienam semestrui ir trunka lygiai dvejus metus, t. y. keturis semestrus. Būdamas stropus ir pareigingas, studentas mokosi gerais pažymiais, todėl jo mokslą finansuoja valstybė, kuri taip pat toliau moka tą pačią 125 litų dydžio stipendiją. Valstybės išlaidos – (1800 Lt x 4 sem.) + (125 Lt. x 22 mėn.) = 9 950 litų.

Sudėjus išlaidas bakalauro ir magistro studijų pakopose, gaunama nei didelė nei maža suma -29 tūkst. 950 litų. Be to, skaičiuodami valstybės investicijas į aukštojo mokslo siekiantį asmenį atsižvelgiame tik į tiesiogines išlaidas jo mokslui – valstybė studentams taip pat moka socialinio draudimo įmokas visų jų studijų metu ir dar pusmetį po jų baigimo, todėl realios išlaidos yra dar didesnės.

Tarkime, dar siekdamas magistro laipsnio, studentas gauna darbą už 1000 litų „ant popieriaus“, kas šiandien  yra labai realu. Nuo pirmos darbo dienos jaunuolis pradėjo mokėti pajamų mokestį, kuris šiandien Lietuvoje yra 33 % ir mokamas nuo sumos, viršijančios neapmokestinamą pajamų minimumą. Šis vyriausybės nustatomas dydis šiandien yra 290 Lt. Iš to seka, kad sąžiningai mokėdamas mokesčius, nuo minėto atlyginimo į mokesčių inspekcijos sąskaitą kas mėnesį perves 234 litus. Tai reiškia, kad sumokėdamas po 2808 Lt mokesčių kasmet, tūlas pilietis per 10 metų ir 7 mėnesius gražins skolą valstybei, kuri investavo į jo išsilavinimą. Per 6 metus įgijęs magistro laipsnį, asmuo būdamas 35-erių pradės duoti šaliai pelną. Viskas natūralu ir ekonomiškai pagrįsta.

Neatsižvelgėme į dar vieną svarbų dalyką – šiuolaikinėje darbo rinkoje aukšto lygio ekonomikos/informacinių technologijų specialisto vertė kaupiantis patirčiai neabejotinai didės, kas pasireikš per atlyginimo didėjimą. Nenuostabu, kad sumokamas pajamų mokestis po kelerių metų gali padvigubėti, o vėliau ir dar labiau išaugti, todėl prielaida, jog valstybė pradės gauti pelną žmogui esant trisdešimt penkerių yra tik sąlyginė – realiai tai gali atsitikti anksčiau.

Valstybei tai labai naudinga investicija, žinant, kad visuomenė, net esant nepakankamam sveikatos apsaugos finansavimui senėja. Po nepriklausomybės atkūrimo prasidėjęs gimstamumo mažėjimas, jau už nepilno dešimtmečio pradės atsiliepti šalies ekonomikai. Darbingų žmonių (o tokio amžiaus kaip tik tada sulauks kur kas mažiau gausi karta) ir socialiai remtinų asmenų santykis dar labiau sumažės. Tai reiškia, jog kiekvienas dirbantysis turės išlaikyti daugiau nedarbingų asmenų. Atrodytų, kad kiekvienas mokesčių dėka šaliai padedantis asmuo turi būti ypač vertinamas…

Kas atsitiks, jei magistratūros studijas baigęs jaunuolis bus pašauktas atlikti pareigos tėvynei? Pagal pačioje straipsnio pradžioje minėtą karo prievolės įstatymą baigusiems aukštąsias mokyklas asmenims galima pasirinkti – iki 6 mėnesių trukmės tarnybą atskiruose mokomuosiuose kariniuose vienetuose pagal vadų rengimo programą arba iki 3 mėnesių trukmės tarnyba pagal bazinį kario parengimo kursą. Įdomu, kokią naudą tėvynei gali teikti karys, paruoštas per 3 mėnesius dabartinėje visiems žinomoje sistemoje? Bet tai tik klausimas pamąstymui.

Dabartinėje toli gražu neprisotintoje darbo rinkoje, darbdavys, pas kurį studijuodamas magistrantūroje jaunuolis pradėjo savo karjerą, nesutiks išlaikyti darbo vietos net trijų mėnesių, kuriuos mažiausiai pagal įstatymą privaloma praleisti tarnyboje. Be to, susirasti naują darbą bus sunku, įgūdžiai prarasti, viską reikės pradėti iš naujo. Ką iš to laimi valstybė? Ji gauna dar vieną paskubomis paruoštą karį, greičiausiai mokantį tik pavyzdingai greito lovos klojimo, žygiavimo meno, šiek tiek teorinių žinių ir galbūt elementarius šaudymo pradmenis, kas mažai tikėtina žinant sunkią kariuomenės finansinę padėtį. Negana to, tarnavimo laiką valstybė turi maitinti, apgyvendinti ir aprengti žmogų, kuris tą laikotarpį nemoka mokesčių ir sugriauna ilgai statytą pajamų didėjimo piramidę, kurią teks pradėti statyti iš naujo.

Tiesa, gabiausiems ir geriausią fizinį pasirengimą turintiems studentams Krašto Apsaugos ministerija siūlo vadų kursus, kurie trunka trejus metus – nuo trečio iki aštunto semestro, o jų rengimas organizuojamas pagal studijų grafikus, kad studentai baigtų karinio parengimo kursą dar nebaigę aukštosios mokyklos. Pratybos vedamos laisvu nuo studijų metu. Atrodytų gera alternatyva visiems studentams, bet KAM neturint pakankamai lėšų į juos nėra priimami visi norintys. Pagal esamą tvarką vėliau kasmet turėtų būti atnaujinami vadų kursuose įgyti įgūdžiai, bet dėl to paties lėšų stygiaus ši programa iki galo nevykdoma. Keistai ir nesuprantamai atrodo taupymas tokios puikios programos sąskaita, o šauktiniai renkami bet kokia kaina. Vadų kursai galėtų tapti savanoriška karine tarnyba, tuo labai pagerindama visos krašto apsaugos sistemos įvaizdį. Juk darbas, padarytas savo noru, visada kokybiškesnis už prievarta atliktą.

Be jokios abejonės, tokie dalykai, kaip pareiga tėvynei, moralė, kariuomenėje išeita gyvenimo mokykla yra į jokius rėmus neįspaudžiami ir pinigais neišmatuojami. Juolab, 139-asis Konstitucijos straipsnis byloja apie kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio teisę ir pareigą ginti Lietuvos valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo. Bet ar šiuolaikinėje Lietuvoje, kuomet karo grėsmė minimali, jaunas ir perspektyvus specialistas, kiekvienu uždirbtu litu pildantis toli gražu neperteklinį šalies biudžetą nėra labiau vertingas negu nepritekliaus sąlygomis išugdytas karys?

Autorius: Simonas Bartkus

Šis straipsnis niekada nebuvo publikuotas.

Galite sekti šio įrašo komentarus per RSS.

Nėra komentarų

Leave a reply