Archive for balandžio, 2003

„Mes be Zuoko nenurimsim“, arba Interneto galia

Juodas karstas su užrašu „Diktatūra mafijai“, keletas vainikų, keliolika ritinėlių tualetinio popieriaus, keli pakeliai virtų makaronų, šimtai žvakučių ir keli tūkstančiai žmonių. Štai tokia mitingo Vilniaus S. Daukanto aikštėje šeštadienį (04.12) statistika.

Daugiau kaip pusę mitinguotojų sudarė sostinės jaunimas. Ar privers šis faktas susimąstyti akcijos objektą? Juk protestavo ne pagyvenę ir neretai iš nuobodulio rengiantys nepasitenkinimo akcijas žmonės, ne Suvalkijos cukrinių runkelių augintojai, bet pats jauniausias ir aktyviausias visuomenės sluoksnis, kaip parodė pastarieji įvykiai, nepagrįstai kaltintas apolitiškumu. Mitingavę jaunuoliai turi kur kas griežtesnę nuomonę ir sovietmečio nesugadintą požiūrį į pasaulį. Jie nėra tie didmiesčių pensininkai, nusiteikę protestuoti prieš visą valdžią, nesvarbu, kokia ji būtų. Aršiais pasisakymais dažnai įaudrinantis piketuojančią publiką Lietuvos laisvės lygos lyderis Antanas Terleckas šį kartą buvo nušvilptas, nes pabrėžė, kad „Zuoko nuvertimas nėra didžiausia blogybė“.

Jaunimo neslegia socialinės politikos bėdos, mažai liečia sveikatos apsaugos problemos, todėl nenuostabu, kad dabar jau buvusio sostinės mero liberalo politika jiems yra priimtiniausia. Be to, geriau šiuolaikinę ekonomiką išmanantis jaunuolis, matydamas sostinėje kranus, supranta, kad į Vilnių pritrauktos milijoninės investicijos.

Šeštadienio pilietinė akcija prie Prezidentūros į šalies istoriją įsirašys ne tik originalumu, bet ir tuo, kad tai pirmasis viešas protestas, pradėtas organizuoti internetu.

Viskas prasidėjo trečiadienio vakarą, kai iš savivaldybės salės, kurioje vyko mero rinkimai, dar nebuvo išgaravusios visos aistros. Naujienų vartuose, pokalbių kambariuose, virtualiuose forumuose stiprėjant nepasitenkinimui, kad sostinės vadovu išrinktas Gediminas Paviržis, kilo idėja organizuoti mitingą, palaikantį Artūrą Zuoką.

Kažkas sugalvojo, kad tinkamiausias laikas piketui – 10 valanda. Informacija pradėjo pamažu plisti. Kaip visuomet spontaniškuose renginiuose trukdė naujų idėjų generatoriai, siūlantys keisti piketo laiką. Taip pat pamiršta, kad dabar prie savivaldybės nelabai yra kur mitinguoti – visur statybos.

Didelę skriaudą akcijos populiarinimui padarė IRC pokalbių kambario #mitingas uždarymas. Organizatoriai persistengė platindami informaciją apie pokalbių kambarį ir pažeidė tinklo „Aitvaras.net“ kanalo reklamavimo taisykles. Iki uždarymo kanalo lankytojų skaičius padvigubėdavo kas valandą.

Nepaisant visų sunkumų, „iš lūpų į lūpas“, o tiksliau „iš kompiuterio į kompiuterį“, organizuotas piketas įvyko. Nors į jį atėjo tik keliasdešimt žmonių, nepatenkintų pokyčiais ir rinkėjų valios nepaisymu.

Šeštadienio akcijai „Uždek žvakutę už šviesią Lietuvos ateitį“ buvo rengtasi kur kas rimčiau. Iniciatoriai atidarė specialią svetainę, pokalbių kambarį #paksui-ne, kurio lankytojus piko metu reikėjo skaičiuoti šimtais. Penktadienį pradėjo plisti vadinamieji el. pašto kirminai: siuntėjas ragina gavėją ateiti į mitingą, o šis savo ruožtu išsiunčia laišką savo pažįstamiems. Ir taip pasaka be galo. Vien aš gavau 7 vienodus laiškus iš savo pažįstamų su kvietimu „viešai pareikšti, kad nenorime būti abejinga Antidemokratinės Respublikos liaudis“.

Tiesa, retkarčiais jauni maksimalistai nejučia perlenkdavo lazdą. Virtualiuose pokalbių kambariuose įsiaudrinę jaunuoliai prabildavo vos ne apie revoliucijos rengimą ar valdžios perversmą. Atsirado kalbų apie organizuotą, bendrą kauniečių atvykimą į žvakučių deginimo renginį prie Prezidentūros elektriniu traukiniu „Kaunas – Naujoji Vilnia“, išvykstančiu iš antrojo pagal dydį šalies miesto geležinkelio stoties 9 val. 35 min. Įdomu, ar buvo ir kiek buvo tokių atvykusių daugiau kaip šimtą kilometrų?

Tai, kad vieną dieną vyko dvi pilietinės akcijos, protesto idėjai veikiau tik trukdė. Be žvakučių prie Prezidentūros deginimo, tą patį šeštadienį vyko koncertas „Prieš sąmokslą – už Lietuvą“, kuriame žymiausi popmuzikos atlikėjai savo dainomis palaikė buvusį Vilniaus merą.

Tačiau abi balandžio 12-osios akcijos gali būti laikomos absoliučiai pavykusiomis. Keli tūkstančiai dalyvių realiai nieko pakeisti negalinčiuose mitinguose yra neblogas rezultatas, žinant mažėjantį politinį visuomenės aktyvumą. Tokios pilietinės akcijos neabejotinai sužadins prislopintą pilietiškumo jausmą, kuris ypač bus reikalingas gegužės 10-11 dieną vykstančiame referendume dėl pritarimo Lietuvos narystei ES.

Antras svarbus dalykas, kuriuo verta džiaugtis ir kuris atsiskleidė pastarosiomis dienomis – interneto bendruomenių realus egzistavimas ir jų įtaka. Išties didžioji dalis mitinguotojų buvo jaunimas, kurie apie akciją sužinojo internete arba jiems pasakė jų draugai, kurie savo ruožtu sužinojo pasauliniame tinkle. Nijolės Oželytės pagyros internetu susiorganizavusiems „nemiegantiems“ jaunuoliams yra teisėtos.

Šiek tiek gaila, kad internetinį pilietinio sąmoningumo eksperimento grynumą sugadino visur lendanti tradicinė žiniasklaida – mitinguotojus kvietė ir laikraščiai, ir radijas. Na, bet mitingui tai tikrai nepakenkė…

Autorius: Simonas Bartkus

Paskelbta interneto vartuose www.omni.lt, 2003 m. balandį

Ar krepšinis yra Lietuvos religija?

Kad lietuviai piešiami kaip gimusiųjų krepšininkais tauta niekam jokia paslaptis. Kiekvienas tūlas mūsų šalies pilietis stengiasi mėtyti bulves į kibirą taisyklingu riešo mostu kaip Arvydas Macijauskas, o savo namo kieme virš garažo durų neturėti pasikabinus lanko – didesnė nuodėmė nei arabui valgyti mėsą Ramadano mėnesį. Toks nūdienos lietuvio paveikslas piešiamas pačių mūsų. Nuo tų laikų, kai trečiojo praeito amžiaus dešimtmečio pradžioje Steponas Darius atvežė į Lietuvą krepšinio taisykles praėjęs laikas perpiešė iš naujo lietuvio portretą. Vytauto Didžiojo kardą pakeitė krepšinio kamuolys, o vietoje Gedimino stulpų atsirado žalio guašo užrašas „Žalgiris“.

Ar iš tiesų tikras lietuvis nieko daugiau už lanko skylę nemato? Ar tas mūsų pačių piešiamas autoportretas yra teisingas? Teisingą atsakymą galėtų duoti tik statistikos veidrodis.

Stipriausių Lietuvos futbolo komandų čempionate – „A“ lygoje – rungtyniauja 8, o vidutinis praėjusio sezono lankomumas – 1067 žiūrovai kiekvienose rungtynėse. Daugiausia – 2540 – Klaipėdoje, mažiausia – 200 – antros pagal pajėgumą Vilniaus komandos rungtynėse. Tuo tarpu paskutiniame 10 komandų Lietuvos Krepšinio Lygos čempionato rate rungtynes vidutiniškai aplanko tik 797 žiūrovai. Jei į bendrą statistiką neįtrauktume anšlaginių „Lietuvos ryto“ ir „Žalgirio“ susitikimų, šis skaičius būtų dar labiau mažesnis.

Išvada viena – apgriuvusiuose ir keikiamuose Lietuvos stadionuose vykstantis futbolo čempionatas yra trečdaliu labiau lankomas negu krepšinio varžybos. Praėjusį savaitgalį startavusio naujojo „A“ lygos sezono lankomumas po dviejų įspūdingų rinktinės pasirodymų turėtų dar labiau išaugti. Vertėtų atkreipti dėmesį, kad futbolo varžyboms tenka konkuruoti ne tik su nepalankiu žiūrovams oru pavasarį bei rudenį (iki dengtų stadionų Lietuvoje dar labai toli), bet ir su gausybe pramogų, kurias vasara teikia gamta. Tuo tarpu šaltuoju metu laiku vykstančios krepšinio varžybos neturi realių konkurentų, su kuriais galėtų varžytis dėl žiūrovų

Paskutinės Lietuvos futbolo rinktinės varžybos su Škotija įrodė, kad lietuviai nespjauna į futbolą. Likus parai iki varžybų oficialiai nebebuvo galima įsigyti nė vieno iš 5000 bilietų, skirtų lietuviams, kainavusių nuo 40 (!) iki 80 litų. Minimali kaina už vietą stadione atrodo iš ties įspūdingai, palyginus su kainomis, kurias tenka sumokėti, norint išvysti krepšinio rinktinę, žaidžiančią to paties lygio – atrankos į Europos čempionatą – varžybose. Į Vilniaus „Lietuvos ryto“ arenoje arba Kauno sporto halėje vykstančias rungtynes galima patekti ir už 15 litų, o atitinkamai 3500 ir 5000 žiūrovų talpinančios salės užsipildo tik lietuviams rungtyniaujant su stipriausiais varžovais – tokiais kaip Europos vicečempionai turkai.

Praėjusią savaitę dviejų didžiųjų miestų barus bei viešbučius siaubę škotai tikrai nepriklauso futbolo elito šalims. Jie viso labo Senojo Žemyno vidutiniokai, nusišypsojus sėkmei patenkantys į Europos čempionatų finalinius turnyrus. Nepaisant to, prieš rungtynes kilo didžiulis anšlagas, kurį šiek tiek dar labiau įaudrino lygiosios su pasaulio vicečempionais išvykoje ir iš anksto pergalės šūkius gatvėse skanduojanti iš 3000 karių sudaryta Tartano armija.

„SIC Gallup Media“ paskelbė, kad tą trečiadienio vakarą transliuotą futbolo mačą stebėjo daugiau kaip 1,1 mln. Lietuvos televizijų žiūrovų. Šios varžybos tapo absoliučiomis rekordininkėmis – per pastarus keletą metų jokios sporto rungtynės nesulaukė tokio populiarumo – net Sidnėjaus vasaros olimpinės varžybos (tiesa, tuomet svarbiausios krepšinio rungtynės – Lietuva – JAV vyko vidurdienį, todėl realu, kad nemaža dalis žiūrovų nedrįso prisipažinti darbo metų žiūrėję televizorių).

TV4 televizija turbūt nesigaili praėjusią vasarą įsigijusi teises ir transliavusi pasaulio futbolo čempionatą iš Japonijos bei Pietų Korėjos. Mėnesį trukusios populiariausios pasaulyje sporto šakos batalijos sulaukė didžiulio atgarsio ir Lietuvoje: transliacijų stebėjimas darbo metu, kasdieninės lažybos dėl varžybų rezultatų 2002 m. birželį buvo tapusios kasdienybe. Lietuvos futbolininkai toli gražu neatitinka pasaulio čempionato lygio, bet daugelis tame čempionate turėjo savo favoritus – brazilus, vokiečius, anglus ar kitus.

Tų pačių metų rugsėjį Indianapolyje (JAV) vyko pasaulio krepšinio čempionatas, kuriame taip pat nedalyvavo Lietuvos atstovai. Visos televizijos, abejojo varžybų populiarumu ir nė viena neįsigijo teisės transliuoti elitinį krepšinio turnyrą. O transliacijų teisės iš JAV būtų kainavusios kur kas mažiau nei galimybė rodyti futbolo čempionatą iš Japonijos bei Pietų Korėjos. Čempionatas buvo išskirtinis – pirmą kartą nuvainikuota iš NBA žvaigždžių sudaryta JAV rinktinė, bet ir tai nesulaukė tokio atgarsio mūsų šalyje kaip vasarą vykęs futbolas.

Išvada peršasi viena – lietuviams krepšinis įdomus tiek, kiek jame laimi lietuviai. Lygiai taip pat kaip varžybų metu atitinkamo dėmesio sulaukia disko mėtymas, dailusis čiuožimas ar dviračių sportas. Skirtumas vienas – šios sporto šakos nėra vadinamos tautinėmis sporto šakomis.

Futbolą pasaulyje moka žaisti daugiau mažiau visi. Krepšinis populiarus tik keliolikoje valstybių. Būtent dėl šios priežasties bei didžiulio populiarumo dėka tokiai mažai valstybei kaip Lietuva pavyksta išauginti pakankamai gabių krepšininkų ir šios sporto šakos specialistų bei iškovoti skambesnių pergalių nei futbole. Kauno miesto savivaldybė, trimis milijonais litų per sezoną paremdama stipriausiame Europos turnyre rungtyniaujanti „Žalgirį“, padarė jam milžinišką injekciją, su kurios pagalba galima suburti visai padorią komandą. Futbole su tokiomis lėšomis nenuveiksi nieko. Vilniaus stadiono rekonstrukcija, kurią planuojama pradėti vasarą, pareikalaus nei daug nei mažai – 100 milijonų litų. Tai vien tam, kad Lietuvos rinktinė galėtų rungtyniauti sostinėje.

Lietuvos futbolininkams Niurnberge sužaidus lygiosiomis su vokiečiais eilinėse ir nedaug ką lemiančiose varžybos Lietuvos vardą Europoje išgirdo daugiau žmonių nei tada, kai kitame Bavarijos mieste – Miunchene – 1999-aisiais Kauno „Žalgirio“ krepšininkai iškovojo Eurolygos čempionų laurus. Tokia nūdiena – skirtumą tarp futbolo ir krepšinio populiarumo pasaulyje sunku išmatuoti, bet jis – begalinis.

Lietuvai belieka džiaugtis giliomis krepšinio tradicijomis bei didžiuotis krepšininkų pergalėmis. Nereikia tik išpūsti iki begalybės, kad tūlas lietuvis sporte nemato nieko kito išskyrus oranžinį kamuolį bei 305 cm aukštyje pakabintą 43 cm skersmens lanką. Nėra tik progų taip dažnai kai praėjusio trečiadienio naktį džiaugtis ne krepšininkų pergalėmis.

Šis straipsnis niekada nebuvo išspausdintas.

Kovo mėn. naujų albumų apžvalga

Pagal šiuolaikinį pasaulietinį kalendorių naujieji metai prasideda sausio 1 dieną. Šiemet lietuviškos popmuzikos pasaulyje metų pradžia – vasario 20-ąją. Būtent tą dieną buvo išleistas pirmasis naujai įrašytas albumas (neskaitant Vytauto Kernagio geriausių dainų rinkinio ir keleto vienadienių Valentino dienos „kokteilių“). Stebėtis tuo nereikėtų, nes atostogų nori visi.O juk pats geriausias laikas poilsiauti – po didžiųjų darbų. Lietuvos rinkoje daugiausiai jėgų iš pramogų verslo veikėjų atima kalėdinis maratonas, todėl visą sausį ir pusę vasario leidėjai ir atlikėjai yra linkę atostogauti. Nes jau kovo vidurys, o parduotuvių lentynas papildė tik keturios kompaktinės plokštelės.Vytautas Kernagis.“Teisingos dainos“Aktorius, dainų autorius ir atlikėjas, renginių ir televizijos laidų vedėjas. 35 metai scenoje, koncertai JAV, Vokietijoje, Kanadoje, Prancūzijoje, Australijoje, Norvegijoje ir Lenkijoje. Visai tai – duomenys apie Vytautą Kernagį – atlikėją, kurio vardą žino ir linksniuoja kiekvienas lietuvis. Dvigubas albumas „Teisingos dainos“ – tik dalelė iš gausaus dainininko kūrybinio kelio. Vidiniame kompaktinio disko viršelyje suskaičiavau 29 nuotraukas iš skirtingų V. Kernagio kūrybos epizodų, bet jos kartu su 38 albume esančiomis dainomis nėra visas dainininko sceninio gyvenimo veidrodis. „Teisingose dainose“ tilpo tik žinomiausios iš daugiau kaip 200 atliktų dainų.Įsigiję šį dvigubą albumą gausite 147 minutes skirtingos muzikos. Vytautas Kernagis savo karjeroje perėjo gausybę stilių: linksmas absurdo daineles („Skraidančio dramblio klausimas dviems silkėms, į kuriuos atsakymą žino tiktai troleibuso kontrolierius“), agresyvų buitišką stilių („Žemutinių pilių šventės“), erlickišką sarkazmą („Santechnikas iš Ukmergės“), romantiškas balades („Širdele mano“). Nestovėjimą vietoje iliustruoja ir didžiulis muzikos bei tekstų autorių sąrašas. Scenos legenda atliko dainas pagal M. Martinaičio, S. Šaltenio, S. Gedos, S. Neries, K. Binkio, J. Erlicko ir dar keleto žymių poetų eilėraščius.Klausydamas „Robinzonų“ vado populiariausių dainų rinkinį klausytojas galės savo ausimis įsitikinti, kaip keitėsi Vytauto Kernagio balsas slenkant metams. Seniausiuose atlikėjo kūriniuose „Nuo mano lango“ ar „Mėlynoji paukštė“ vokalas ganėtinai aukštas ir jaunatviškas, o vėliausiai įrašytose dainose girdime tokį V. Kernagį, kokį ir esame įpratę girdėti – sodrų, žemą ir subrendusį balsą.Apskritai „Teisingos dainos“ skirtos ne tik V. Kernagio talento gerbėjams – tai albumas norintiems turėti ir klausytis dainų, kuriomis gyveno Lietuva kelis dešimtmečius. Nelinguoti užstalėje pagal „Mūsų dienos kaip šventė“ arba kasant bulves nedainuoti „Kolorado vabalų“ yra nuodėmė.Alanas Chošnau. „Pusiau atmerktos akys“Kai iširo „Foje“, gerbėjai ir žurnalistai svarstė, kas galėtų užimti jų vietą. Realiausiais pretendentais buvo laikomos „Naktinės personos“, bet joms toli gražu nepavyko pasiekti tokio populiarumo. O „Foje“ vietą užėmė pats Andrius Mamontovas – buvęs šios grupės lyderis. Po „Naktinių personų“ išsiskyrimo visuomenė nesvarstė, kas užims jų vietą, nes dueto pėdsakas istorijoje yra daug kartų blankesnis. Be to, grupės vokalistas Alanas Chošnau, išleidęs debiutinį albumą, tarsi siekia nugramzdinti „personas“ užmarštin. Užkrečiančiu juoku ir polinkiu filosofuoti „Akvariume 2“ pasižymėjęs atlikėjas siekia tapti žinomas kaip Alanas Chošnau, o ne kaip „tas Alanas iš „Naktinių personų“. Jei turite visus išsiskyrusio dueto albumus – tai nemanykite, kad įsigiję solinį albumą pratęsite kolekciją – tai visai kas kita.Albume „Pusiau atmerktos akys“ gausu rytietiškų motyvų, tai verčia prisiminti irakietišką A. Chošnau prigimtį. Pritariančius vokalus albumui įrašė tikras grynakraujis libanietis Soheilas ir tai prideda papildomo žavesio. Jeigu jums patiko pirmieji du radijo stotyse nuskambėję Alano kūriniai „Ar tai tu?“ ir „Laiškas ant sniego“, tai galite jau šiandien skubėti į artimiausią muzikos prekių parduotuvę – joje rasite kompaktinį diską, kuriame, be jau išvardytų dainų, rasite dar 9 panašias.Ko Alanas neatsisako – tai romantiško vaikinuko įvaizdžio. Abiejose kompaktinio disko viršelio pusėse – paslaptingas atlikėjas besišypsančiomis akimis. Nepakito ir dainų tekstų temos – „Tu -vanduo, aš – ugnis“, „Tu esi negęstanti šviesa“, „Mano geroji fėja“.Vienoje muzikos prekių parduotuvėje fone skambant Alano Chošnau dainai „Tu – vanduo, aš – ugnis“, išsprūdo šypsena išgirdus pardavėjas ironiškai ir garsiai pratęsinėjant galūnes „-us“. Supratau, kad pastaba, nors ir kandi, yra ypač taikli. Būtent ištęstos balsės yra tas tipiškas bruožas, kuriuo man įsimins albumas „Pusiau atmerktos akys“.„Delfinai“. „Krantas“Šį albumą nusipirkę labiausiai nusivils tie, kurie kompaktinės plokštelės ar kasetės kokybę vertina pagal trukmę. Trečiojo vienos populiariausių Lietuvos grupių albumo trukmė – viso labo tik 36 minutės. Kitaip tariant, viskas tilptų į vieną garso kasetės pusę. Žinant, kad užsienyje albumu vadinamas vienos grupės ar atlikėjo dainų rinkinys su 16-18 kūrinių ir dar neretai papildomais „bonus“ darbais, „Delfinų“ darbas su 9 naujomis dainomis ir vienu „club mix“ atrodo gan trumpas. Laimei, muzikos niekas nevertina pagal trukmę.“Delfinai“ albumu „Krantas“ nesiekia rasti naujų gerbėjų – darbas skirtas esamų gerbėjų norams patenkinti. Bendras stilius beveik niekuo nesiskiria nuo praeito albumo „Dangus“, išleisto praėjusių metų vasarą, – melodinga popmuzika su iki skausmo pažįstamu Stano vokalu ir tekstais apie meilę, viltį ir širdį. Manau, ne man vienam pasirodys, kad geriausia albumo daina – 10 numeriu pažymėta baladė „Apie ją“. O geriausia ji todėl, kad tik joje galima rasti šį tą savito, nebūdingo „Delfinams“, tas pirmiausia pasakytina apie puikius Aidos Žiliūtės (kuri dirbo ir su Alanu Chošnau įrašinėjant anksčiau aprašytą albumą) ir Joanos Daraškevičiūtės pritariamuosius vokalus.Būtina prisiminti, kad būtent „kitokiomis“ dainomis grupė „Delfinai“ ir yra labiausiai žinoma. Albume „Krantas“ nėra tokių kūrinių, kurie užprogramuoti iš anksto tapti hitais ir būti niūniuojami visur ir visada, kokie buvo „Svajonės“, „Žemyn“ ar „Geltonas miestas“ iš debiutinio dueto darbo. Dar apie žodžio „duetas“ prasmę – Sweeto (antrojo grupės nario pseudonimas, jei nežinojote) įtaka „Delfinams“ sunkiai matoma – nė vienoje dainoje nėra jo vokalo, visų kūrinių muzikos ir žodžių autorius – tas pats Stano.Apskritai naujasis darbas „Krantas“ yra geresnis už praėjusį didelio pėdsako nepalikusį albumą „Dangus“, bet atsilieka nuo debiutinių „Svajonių“. Be jau girdėtos dainos „Saulė“, dabar radijo stočių sukamų „Debesų“ klausytojai ras ir kitų galinčių išpopuliarėti kūrinių, tarp kurių pirmiausia minėtini „Širdis“ ir „Liūdnas juokas“. Albumas „Krantas“ patiks ne tik užkietėjusiems „Delfinų“ gerbėjams, bet ir visiems, kurie nespjauna į lietuvišką popmuziką. Stano ir Sweetui pritrūko drąsos eksperimentams, bet nepritrūko idėjų naujoms eilinėms „delfiniškoms“ dainoms.Beje, gal kas galite man paaiškinti ryšį tarp albumo viršelyje matomų vandens telkinio, gražiai nuaugusių berniukų, margų ėriukų ir ginklo?UAB „Music“ – „Nr. 1“Turbūt sunku būtų surasti Lietuvoje tokį atlikėją, sukūrusį tiek daug projektų kaip Linas Adomaitis. Kažkada subūręs kvartetą jis dainavo švelnias daineles grupėje „L+“ (pamenate šlagerį „Ar tu ją matei?“), vėliau savo scenoje pasirodydavo savo tikruoju vardu ir pavarde, ne per seniausiai bandė patekti į Euroviziją pseudonimu Adoms, o štai naujausias jo projektas – su Aurelijumi Morlencu įkurta UAB „Music“.Pirmajame albume duetui pritaria begalė instrumentalistų, grojančių saksofonu, mušamaisiais, trombonu, trimitu, ir daug jau spėjusių pagarsėti vokalisčių. Be „Žvaigždžių kvarteto“ narės ir laidos „Orbita. 7 dienos“ vedėjos Violetos Riaubiškytės, girdisi ir „Fizz Superstar“ konkurso laureačių Simonos Jokubėnaitės, Eglės Žvirblytės, taip pat Giedrės Vitkauskaitės, Žanos Taurinskienės balsai.Albume „Nr. 1“ skambanti muzika panaši į maišalynę, matomą kviestinių muzikantų ir dainininkų sąraše. Be jau pagarsėjusių „koverių“ pagal A. Baltakio žodžius „Antilopė“ ir „Gimiau ne per anksti“, albume yra per „Bravo 2002“ nuskambėjusi Stevo Wonderio daina „Isn’t She Lovely“, kartu su „Empti“ perrašyta jų daina „Pabandyk“, kiek pakeitusi skambesį į Eurovizijos finalą pretendavusi „Q-ba“. Iš viso kompaktinėje plokštelėje ar kasetėje rasite 17 kūrinių. Tiksliau, tiek pavadinimų parašyta ant viršelio ir tiek įrašų ras jūsų grotuvas. 16 numeriu pažymėtas kūrinys „Tyla prieš…“ – tai lygiai 5 minutės visiškos tylos. Jei per tą laiką pasidarys nejauku – nuotaiką praskraidins paskutinė albumo daina „Plaukai“, visiškai nepanaši į kitas albumo dainas. Papildomas kūrinys („bonus track“) kažkuo panašus į anksčiau populiarių buvusių grupių „Pompa“ ar „M.A.N“ skambesį.Lino Adomaičio kuriamiems projektams kažin ar pavyks pakartoti „L+“ grupės sėkmę, kuri 1997 metais gavo ir „Bravo“ statulėlę už geriausią debiutą. Bet akustiniai instrumentai ir tobulas (lietuviškame popmuzikos kontekste) vokalas pas mus girdisi taip retai, kad telieka džiaugtis be jokių negatyvių nuostatų.Autorius: Simonas BartkusPaskelbta: interneto vartuose www.omni.lt, 2003 m. balandžio mėn.