Archive for balandžio 8th, 2003

Ar krepšinis yra Lietuvos religija?

Kad lietuviai piešiami kaip gimusiųjų krepšininkais tauta niekam jokia paslaptis. Kiekvienas tūlas mūsų šalies pilietis stengiasi mėtyti bulves į kibirą taisyklingu riešo mostu kaip Arvydas Macijauskas, o savo namo kieme virš garažo durų neturėti pasikabinus lanko – didesnė nuodėmė nei arabui valgyti mėsą Ramadano mėnesį. Toks nūdienos lietuvio paveikslas piešiamas pačių mūsų. Nuo tų laikų, kai trečiojo praeito amžiaus dešimtmečio pradžioje Steponas Darius atvežė į Lietuvą krepšinio taisykles praėjęs laikas perpiešė iš naujo lietuvio portretą. Vytauto Didžiojo kardą pakeitė krepšinio kamuolys, o vietoje Gedimino stulpų atsirado žalio guašo užrašas „Žalgiris“.

Ar iš tiesų tikras lietuvis nieko daugiau už lanko skylę nemato? Ar tas mūsų pačių piešiamas autoportretas yra teisingas? Teisingą atsakymą galėtų duoti tik statistikos veidrodis.

Stipriausių Lietuvos futbolo komandų čempionate – „A“ lygoje – rungtyniauja 8, o vidutinis praėjusio sezono lankomumas – 1067 žiūrovai kiekvienose rungtynėse. Daugiausia – 2540 – Klaipėdoje, mažiausia – 200 – antros pagal pajėgumą Vilniaus komandos rungtynėse. Tuo tarpu paskutiniame 10 komandų Lietuvos Krepšinio Lygos čempionato rate rungtynes vidutiniškai aplanko tik 797 žiūrovai. Jei į bendrą statistiką neįtrauktume anšlaginių „Lietuvos ryto“ ir „Žalgirio“ susitikimų, šis skaičius būtų dar labiau mažesnis.

Išvada viena – apgriuvusiuose ir keikiamuose Lietuvos stadionuose vykstantis futbolo čempionatas yra trečdaliu labiau lankomas negu krepšinio varžybos. Praėjusį savaitgalį startavusio naujojo „A“ lygos sezono lankomumas po dviejų įspūdingų rinktinės pasirodymų turėtų dar labiau išaugti. Vertėtų atkreipti dėmesį, kad futbolo varžyboms tenka konkuruoti ne tik su nepalankiu žiūrovams oru pavasarį bei rudenį (iki dengtų stadionų Lietuvoje dar labai toli), bet ir su gausybe pramogų, kurias vasara teikia gamta. Tuo tarpu šaltuoju metu laiku vykstančios krepšinio varžybos neturi realių konkurentų, su kuriais galėtų varžytis dėl žiūrovų

Paskutinės Lietuvos futbolo rinktinės varžybos su Škotija įrodė, kad lietuviai nespjauna į futbolą. Likus parai iki varžybų oficialiai nebebuvo galima įsigyti nė vieno iš 5000 bilietų, skirtų lietuviams, kainavusių nuo 40 (!) iki 80 litų. Minimali kaina už vietą stadione atrodo iš ties įspūdingai, palyginus su kainomis, kurias tenka sumokėti, norint išvysti krepšinio rinktinę, žaidžiančią to paties lygio – atrankos į Europos čempionatą – varžybose. Į Vilniaus „Lietuvos ryto“ arenoje arba Kauno sporto halėje vykstančias rungtynes galima patekti ir už 15 litų, o atitinkamai 3500 ir 5000 žiūrovų talpinančios salės užsipildo tik lietuviams rungtyniaujant su stipriausiais varžovais – tokiais kaip Europos vicečempionai turkai.

Praėjusią savaitę dviejų didžiųjų miestų barus bei viešbučius siaubę škotai tikrai nepriklauso futbolo elito šalims. Jie viso labo Senojo Žemyno vidutiniokai, nusišypsojus sėkmei patenkantys į Europos čempionatų finalinius turnyrus. Nepaisant to, prieš rungtynes kilo didžiulis anšlagas, kurį šiek tiek dar labiau įaudrino lygiosios su pasaulio vicečempionais išvykoje ir iš anksto pergalės šūkius gatvėse skanduojanti iš 3000 karių sudaryta Tartano armija.

„SIC Gallup Media“ paskelbė, kad tą trečiadienio vakarą transliuotą futbolo mačą stebėjo daugiau kaip 1,1 mln. Lietuvos televizijų žiūrovų. Šios varžybos tapo absoliučiomis rekordininkėmis – per pastarus keletą metų jokios sporto rungtynės nesulaukė tokio populiarumo – net Sidnėjaus vasaros olimpinės varžybos (tiesa, tuomet svarbiausios krepšinio rungtynės – Lietuva – JAV vyko vidurdienį, todėl realu, kad nemaža dalis žiūrovų nedrįso prisipažinti darbo metų žiūrėję televizorių).

TV4 televizija turbūt nesigaili praėjusią vasarą įsigijusi teises ir transliavusi pasaulio futbolo čempionatą iš Japonijos bei Pietų Korėjos. Mėnesį trukusios populiariausios pasaulyje sporto šakos batalijos sulaukė didžiulio atgarsio ir Lietuvoje: transliacijų stebėjimas darbo metu, kasdieninės lažybos dėl varžybų rezultatų 2002 m. birželį buvo tapusios kasdienybe. Lietuvos futbolininkai toli gražu neatitinka pasaulio čempionato lygio, bet daugelis tame čempionate turėjo savo favoritus – brazilus, vokiečius, anglus ar kitus.

Tų pačių metų rugsėjį Indianapolyje (JAV) vyko pasaulio krepšinio čempionatas, kuriame taip pat nedalyvavo Lietuvos atstovai. Visos televizijos, abejojo varžybų populiarumu ir nė viena neįsigijo teisės transliuoti elitinį krepšinio turnyrą. O transliacijų teisės iš JAV būtų kainavusios kur kas mažiau nei galimybė rodyti futbolo čempionatą iš Japonijos bei Pietų Korėjos. Čempionatas buvo išskirtinis – pirmą kartą nuvainikuota iš NBA žvaigždžių sudaryta JAV rinktinė, bet ir tai nesulaukė tokio atgarsio mūsų šalyje kaip vasarą vykęs futbolas.

Išvada peršasi viena – lietuviams krepšinis įdomus tiek, kiek jame laimi lietuviai. Lygiai taip pat kaip varžybų metu atitinkamo dėmesio sulaukia disko mėtymas, dailusis čiuožimas ar dviračių sportas. Skirtumas vienas – šios sporto šakos nėra vadinamos tautinėmis sporto šakomis.

Futbolą pasaulyje moka žaisti daugiau mažiau visi. Krepšinis populiarus tik keliolikoje valstybių. Būtent dėl šios priežasties bei didžiulio populiarumo dėka tokiai mažai valstybei kaip Lietuva pavyksta išauginti pakankamai gabių krepšininkų ir šios sporto šakos specialistų bei iškovoti skambesnių pergalių nei futbole. Kauno miesto savivaldybė, trimis milijonais litų per sezoną paremdama stipriausiame Europos turnyre rungtyniaujanti „Žalgirį“, padarė jam milžinišką injekciją, su kurios pagalba galima suburti visai padorią komandą. Futbole su tokiomis lėšomis nenuveiksi nieko. Vilniaus stadiono rekonstrukcija, kurią planuojama pradėti vasarą, pareikalaus nei daug nei mažai – 100 milijonų litų. Tai vien tam, kad Lietuvos rinktinė galėtų rungtyniauti sostinėje.

Lietuvos futbolininkams Niurnberge sužaidus lygiosiomis su vokiečiais eilinėse ir nedaug ką lemiančiose varžybos Lietuvos vardą Europoje išgirdo daugiau žmonių nei tada, kai kitame Bavarijos mieste – Miunchene – 1999-aisiais Kauno „Žalgirio“ krepšininkai iškovojo Eurolygos čempionų laurus. Tokia nūdiena – skirtumą tarp futbolo ir krepšinio populiarumo pasaulyje sunku išmatuoti, bet jis – begalinis.

Lietuvai belieka džiaugtis giliomis krepšinio tradicijomis bei didžiuotis krepšininkų pergalėmis. Nereikia tik išpūsti iki begalybės, kad tūlas lietuvis sporte nemato nieko kito išskyrus oranžinį kamuolį bei 305 cm aukštyje pakabintą 43 cm skersmens lanką. Nėra tik progų taip dažnai kai praėjusio trečiadienio naktį džiaugtis ne krepšininkų pergalėmis.

Šis straipsnis niekada nebuvo išspausdintas.