Archive for gegužės, 2003

Kodėl radijo stotyse nesigirdi R. Cicino, arba kas sudarinėja grojaraščius?

Jau porą mėnesių „Omni Laike“ pristatau naujausius lietuviškus albumus. Prieš rašydamas praėjusį mėnesį pasirodžiusių darbų recenzijas susimąsčiau – įtraukti į straipsnį Ryčio Cicino albumą „Dainuok“ ar ne. Viena vertus, jei aprašysiu, galiu būti pavadintas nusiritusiu iki „Pūko“ radijo stoties lygio, jei ne – galiu būti apšauktas neobjektyviu.

Rezultatas – R. Cicino albumo tarp aprašomų nėra. Nepateko, nes šis atlikėjas niekada nenominuojamas tarp pretendentų į geriausią metų atlikėją (nors, kad ir kaip būtų banalu, apdovanojimų rengėjai skundžiasi, jog pasirinkimas šioje kategorijoje ypač mažas), dainų iš šio albumo negroja jokios radijo stotys. Tiesa, iki šiol buvo „Pūkas“, bet po konflikto su šio tikro muzikos koncerno savininku Kęstučiu Pūku buvo atsisakyta leisti naująjį R. Cicino albumą, o kartu ši žvaigždė dingo ir iš „Pūko“ radijo bei televizijos.

Iki šiol buvo teigiama, kad visa „Pūko“ produkcija boikotuojama kaip bevertė. Bet štai naujausią R. Cicino albumą išleido leidybinė firma „Intervid“, kuri taip pat leidžia grupių „B’Avarija“, „UAB Music“ ir kitų darbus, kuriuos su pasigardžiavimu ima ir groja radijo stotys. Kyla natūralus klausimas, kuo R. Cicinas kitoks, nei kiti?

Vis dėlto, šis straipsnis ne apie penkiasdešimtmečių senmergių dievaitį (tai tik stereotipas, iš tikrųjų jis patinka ne tik joms) Rytį. Rašinys apie tai, kaip lietuvišką muziką propaguojančios radijo stotys, aprašinėjanti spauda, apdovanojimų rengėjai atrenka, kas yra kokybiška, o kas ne. Toli gražu nenoriu, kad visi imtų ir nusiristų iki brolių Aliukų, bet juk turi būti kažkoks kriterijus, pagal kurį atsijojama, ką groti, o ką ne, apie ką rašyti, o ką „užmiršti“.

Praėjusios savaitės perkamiausių albumų sąrašuose iškart po Andriaus Mamontovo naujojo albumo „Beribiam danguje“ rikiuojasi į areną sugrįžę „Lauros ir Klarko baliai“, tas pats Rytis Cicinas (atrodo, be jo – nė iš vietos), sveikinimų koncertų žvaigždės Liveta ir Petras Kazlauskai, amžinai gyvas Stasys Povilaitis ir dar ilgas sąrašas tokių, apie kuriuos „progresyvioji“ žiniasklaida nenori nė girdėti.

Be jokios abejonės, muzikos kokybė labai svarbu, ir apsisaugoti nuo nekokybiško produkto eteryje ar puslapiuose lygiai taip pat svarbu, kaip nenusipirkti surūgusio pieno prekybos centre. Bet ar kelis dešimtmečius šlagerius kuriantis Stasys Povilaitis kuria ir atlieka mažiau kokybišką muziką negu grupelė nepilnamečių, įrašančių prodiuserių iš anksto suprogramuotai dainai vokalinę partiją?

Radijo stotys gali apeliuoti, kad orientuojasi tik į jaunąją publiką. Vargu ar toks argumentas įtikina, pažiūrėjus į užsienio atlikėjų, kuriuos noriai groja „M-1“ ar  „Radiocentras“, amžių -ekscentriškajam Ozzy Osbornui greitai sukaks 55-eri, turbūt žymiausiam pasaulio gėjui Eltonui Johnui 56-eri, grupės „Simply Red“, „Modern Talking“, „Bon Jovi“ tarp populiariausių laikosi dešimtmečiais. Be to, ir tarp ignoruojamųjų lietuvaičių galima rasti daugybę jaunesnių už vidutinį tikslinės auditorijos klausytoją.

Retkarčiais tenka išgirsti argumentą, jog populiarūs, bet nepatenkantys į radijo eterį atlikėjai groja visišką „popsą“. Tuomet kyla klausimas, ką galime vadinti „popsu“. Ar neabejotinai geriausias Lietuvos atlikėjas Andrius Mamontovas, „Radiocentro“ muzikiniuose apdovanojimuose pasirodęs apsivilkęs marškinėlius su užrašu „Popsas užkniso juodai“, šio užrašo nenukreipė prieš patį save? Juk „popsas“ kilo iš žodžio „pop“. Kylie Minogue praėjusių metų MTV muzikiniuose apdovanojimuose gavo statulėlę geriausio pop muzikos atlikėjo kategorijoje ir priimdama titulą pasakė, jog nors visuomenėje ir niekinamas žodis „pop“, būti įvertintai malonu visur. „Popsas“ valdo šiuolaikinę muziką tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje.

Jei paklaustumėte 18-mečio, kokio atlikėjo vyro ir kokios moters jie labiausiai nekenčia, turbūt daugiau kaip pusė įvardintų Rytį Ciciną (ir vėl jis) ir Džordaną Butkutę. Iš tiesų, sunkų tarp jų surasti daug skirtumų – apipinti skandalais, populiarūs miesteliuose ir kaimuose, ypač tarp menkesnį išsilavinimą turinčių žmonių. Bet Džordanos dainas „Radiocentras“ groja. Ir jos nelieka užmirštos – naujausi kūriniai „Sapnas“ bei „Dėl tavęs“ „Lietuvos Top 20“ išsilaikė maksimalų laiką – 10 savaičių. Kaip sektųsi R. Cicinui belieka tik spėlioti.

Didžiausia blogybė yra ne tam tikrų atlikėjų ignoravimas – nesuprantami (arba neatskleidžiami) yra kriterijai, pagal kuriuos atrenkami atlikėjai, verti pakliūti į eterį. Tokia paslaptis verčia spėlioti, kas lemia grojaraščius? Paprasčiausi principai? Užkulisiniai žaidimai? „Darykim, kaip visi daro“?

Šitoks fenomenas, stebimas Lietuvos radijo stotyse, ne vienintelis. Apie kitą – kodėl ignoruojama rusiška muzika –  rašiau prieš pusmetį, bet jų yra ir daugiau. Pabaigai dar keletas klausimų pamąstymui: kuo Džordana, „mylinti labiau, nei tu mane myli“ geresnė už Edmundą Kučinską, priekaištaujantį „tu man meluoji, meluoji“? Kodėl Laura ir Klarkas vadinami pigių čiastuškų (liet. „dažnučių“) atlikėjais, o per pradinukų muzikos pamokas dainuojamus „Debesėlį“ ir „Boružėlę septyntaškę“ įrašiusi Gintarė dievinama?

Autorius: Simonas Bartkus

Paskelbta interneto vartuose www.omni.lt, 2003 m. gegužę

„Eurovizijos formatas“ mirė. Tegyvuoja Eurovizija!

Praėjusį šeštadienį pažiūrėjęs Eurovizijos transliaciją iš Rygos galutinai įsitikinau, kaip svarbu palaikyti gerus santykius su kaimynais. Jei mes draugautume su latviais, kaip Graikija draugauja su Kipru, tai turėtume garantuotą neiškritimą iš konkurso metų metus. 12 taškų iš geriausių kaimynų plius vienas kitas atsitiktinis taškelis ir jau esi penkioliktuke.Tiesa, nuo šiol iškritimo klausimas nebebus aktualus nei mums, nei kitiems (o gaila, juk pagal rezultatus ir estai, ir latviai kitąmet nedalyvautų).Pirmiausia šiemetine Eurovizija Rygoje turėjo nusivilti vadinamieji „formato“ gynėjai, ligšiolines lietuvaičių nesėkmes pateisinę tuo, jog Europa mūsų nesupranta. Štai šiemet pirmas tris vietas užėmė kūriniai, išsiskyrę iš banaliomis tampančių baladžių arba paprastų disko stiliaus dainų. Trečios likusios „T.A.T.U.“ atliko nebūdingą tokiems konkursams agresyvų šokių muzikos kūrinį „Ne Ver`, Ne Bojsia“, vos pora taškų nuo nugalėtojų atsilikusi Belgijos grupė „Urban Tred“ atliko dainą su liaudies motyvais, nejučiomis primenančią 1999-ųjų Lietuvos nusivylimą – Aistės Smilgevičiūtės „Strazdą“. Nugalėjo turkė Sertab Erener, o tiksliau jos pilvo šokis, pritariantieji jai scenoje, šokantys su įspūdingais kaspinais siautulingu ir užkrečiančiu ritmu.Konkurso rezultatais labiausiai nusivylę turėtų jaustis rusai, bet tik jie patys yra dėl to kalti. Rusijai atstovavusios lesbietėmis save vadinančios „T.A.T.U.“ parodė visai Europai, kaip reikia nelaimėti Eurovizijos. Joms reikėjo labai nedaug – atvažiuoti, sudainuoti sėkmingai dainą (na, bent jau nenusidainuoti), pasibučiuoti scenoje (ką jos daro bemaž kiekviename koncerte), na, ir būtų geriausia, atlikti dainą angliškai. Tai joms visiškai nepavyko. Belieka tik spėlioti, būtų ar nebūtų į naudą išėję koks nedidelis, kad ir netikrų jausmų proveržis scenoje, bet susidainuoti jos privalėjo. Labiau į natą už jas nepataikė tik Didžiosios Britanijos atstovai ir buvo įvertinti apvaliu nuliu. „T.A.T.U.“ iš namų atsineštas populiarumo bagažas leido užimti net trečią vietą.Kalbama, kad suinteresuotos grupės Rusijoje sumokėjo skandalingosios grupės įkūrėjui ir vadybininkui Ivanui Šapovalovui už tai, kad „T.A.T.U.“ dalyvautų milžinišką auditoriją sutraukiančiame festivalyje ir laimėtų teisę surengti 2004 metų konkursą Maskvoje. Lena ir Julia nuvylė Rusiją lygiai taip pat, kaip prieš du metus Kopenhagoje groję „Mumyj Troll“. Kaip bebūtų keista, rusaitėms tik dviejų šalių žiūrovai visiškai neskyrė balų – Airija ir Jungtinė Karalystė. O dar praėjusį rudenį „T.A.T.U.“ viendainis „All The Things She Said“ buvo perkamiausias britų salyne net tris savaites. Tiesa, prieš kelias savaites buvo atšaukti visi koncertai Didžiojoje Britanijoje dėl per mažo bilietų perkamumo. Atrodo, konservatyviesiems anglams lesbietiški skandalai šalia grupės vardo nupiešė didelį minusą.Tie patys britai, lygiai kaip ir „T.A.T.U.“ vadybininkas I. Šapovalovas nepripažino savo pralaimėjimo. Blogiausiai per visą Eurovizijos istoriją pasirodę britai, kuomet dueto „Jemini“ nusidainavimas rėžė ausį ne tik muzikos specialistams, kaltę suvertę kontinentinės Europos gyventojams, neva taip atkeršijusiems britams už pritarimą karui Irake. Būtent tokią priežastį sugalvojo BBC laidų vedėjas Terry Woganas. Tam pritarė ir pats atlikėjas Chrisas Combey, atlikęs daina su gryna Kylie Minogue kopija Gemma Abey. Negana to, jis pridūrė, kad tai buvo vienas geriausių pasirodymų ir pareiškė tikįs, jog Britanija tai įvertins. Turbūt britai niekada nepripažins savo klaidų….Autoritetų nėra. Jei nupieštume kiekvienos šalies nugalėtojos tolesnio pasirodymo kreivę, tai iš jos greičiau galėtume matyti ne kažkokias tendencijas, o kažkokio piliečio kardiogramą. Tie patys jau aprašytieji britai, vadinantys save popmuzikos elitu ir nuo 1976-ųjų penkis kartus tapę laureatais, šį kartą liko taip pat žemai kaip kažkada Ovidijus Vyšniauskas. Vieną kartą su „Brainstorm“ sudrebinę, o vėliau Marijos Naumovos dėka ir pribloškę Europą, latviai irgi būtų likę taip pat žemai, jei ne kaimynų estų geraširdiškumas.Aprašyti tuos, kurie labiausiai nustebino ir nepaminėti ironiškojo austro Alfo Poierio būtų nuodėmė. Stebint atlikėjo pasirodymą buvo galima pamanyti, jog šis nedidelės respublikos atstovas atvirai tyčiojasi iš konkurso ir jo dalyvių. Kūrinys „Weil der Mensch Zahlt“ („Žmogus yra visų dalykų matas“) labiau priminė vieną iš paprastų dainelių, kurias dainuoja penktokai per vokiečių kalbos pamokas, norėdami įsisavinti naujos užsienio kalbos tarimą, o ne popmuzikos konkursui skirtą dainą. To rezultatas – daugiau nei garbinga šeštoji vieta.Šiemet ne viena šalis, sukaupusi ilgametę konkursų patirtį, stengėsi atsiųsti į Eurovizijos dainų festivalį kūrinius, nebūtinai populiariausius tėvynėje, bet neva geriausiai atitikusius renginio nuotaiką bei stilių. Taip elgėsi šeimininkai latviai, daugkartiniai laureatai airiai, taip pat slovėnai, estai, olandai. Rezultatas vienas – jei ne tarp autsaiderių, tai už pirmojo dešimtuko ribų.Dabar didžiausias klausimas, matyt, kils komisijai, sprendžiančiai, kokius Lietuvos atstovus siųsti į kitų metų Eurovizijos konkursą. „Eurovizijos formato“ nebėra ir atspėti, kas bus populiaru kitąmet – tai jau Sizifo darbas. Juolab kad šių metų konkursas parodė, jog Pabaltijo šalių skonis visiškai nesutampa su vidutinio europiečio skoniu – Latvija ir Estija buvo vienos iš ant rankos pirštų suskaičiuojamų šalių, nedavusių nė vieno balo konkurso nugalėtojai turkei… Ir kas gali supaisyt madas? Gal lengviau jas diktuoti…Autorius: Simonas BartkusPaskelbta interneto vartuose www.omni.lt, 2003 m. gegužę

Naujų albumų apžvalga: A. Mamontovo šešėlio baimė

Kas reikšmingo nutiko Lietuvos popmuzikos pasaulyje balandžio mėnesį? Ogi nieko. Absoliučiai nieko. Radijo topuose karaliavo iki skausmo žinoma „B’Avarija“, iš pradžių su balade „Amžiną meilę“, o vėliau su nuotaikinga dainele „Mylėk karštai, gyvenk linksmai“ ir kiną mėgstantys „Žas“.Tiesa, nuolat šalia viršūnės sukiojosi perspektyvusis „Amberlife“, ypač palankiai vertinamas muzikos kritikų. Jo populiarumas yra ganėtinai netikėtas, žinant lietuvių muzikinį skonį ir požiūrį į būtent tokio tipo muziką.Ko gero, esminiu balandžio įvykiu galima laikyti Nacionalinės muzikos lygos (NML) startą TV eteryje. Išties tiesioginis eteris piko metu šiuo metu yra pati didžiausia koncertinė scena Lietuvoje. Toks LNK žingsnis išties sveikintinas – jei NML išaugs į didelį ir nuolatinį projektą, tai bus didžiulė parama negeriausius laikus išgyvenančiai lietuviškai popmuzikai. Didelė auditorija vers pasitempti kiekvieną dalyvį, o nuo to geriau tik klausytojui. Būtina pagalvoti, ar neverta ateinančiais metais šiai televizijai skirti „Bravo“ žvaigždės už indėlį į popkultūrą. Kita vertus, keista pirmojo čempionato sistema – ar neatsibos žiūrovui kas antrą savaitę matyti vis tuos pačius atlikėjus? Didysis NML startas su galybe atlikėjų žadamas tik rudeniop.Perkamiausių albumų sąrašuose lyderių pozicijas užima kovo pradžioje albumą išleidę „Delfinai“, jau kelis mėnesius aktyviai perkamas Vytauto Kernagio geriausių dainų rinkinys, sudėtas į du kompaktinius diskus, skandalingų problemų su albumo leidyba ir nesutarimų su leidybinėmis kompanijomis turinčio Ryčio Cicino naujausias darbas „Dainuok“ ir rinkinys „Melodija 2003. Pavasario-vasaros hitai“. Tokius rezultatus galima pakomentuoti tik sunkiai įsibėgėjančia šiemetine naujų albumų leidyba – per visą balandžio mėnesį ir pirmąsias gegužės dienas pasirodė vos trys nauji albumai. Nemaža dalis muzikantų taip pat užsiėmę nuolatiniais kvietimais į agitacinius koncertus už stojimą į ES.Susilaikyti nuo naujų darbų pristatymų greičiausiai vertė bepasirodantis naujasis Andriaus Mamontovo albumas ir gresianti nelygiavertė konkurencija. Išties konkuruoti su buvusiu „Foje“ lyderiu nedrįstų nė vienas. Būtent šio albumo pristatymo šventė tapo didžiausiu pavasario koncertu. Gegužės 5-osios pavakare Vilniaus Katedros aikštėje vykęs koncertas sukvietė tūkstančius klausytojų ir taip tik dar kartą parodė neblėstantį A. Mamontovo populiarumą. Ar įsivaizduojate, kad sostinėje tiek žmonių galėtų šėlti su „Mango“? Vargu.Vis dėlto nors pasirodė vos trys nauji albumai, net dviems iš jų skiriu aukščiausią įvertinimą. Taisyklė „svarbu kokybė, o ne kiekybė“ tik dar kartą pasiteisina.SH: „Supermeno užkandžiai“Kada pirmą kartą išgirdote šią grupę? Aš pirmą kartą išgirdau 2001-ųjų pavasarį, kai radijo stotys pradėjo sukti „Sumaišyk mane su cukrum“. Pirma mintis buvo, kad tai dar vieni bandantys įsitvirtinti rokeriai, kurių karjera greičiausiai ir baigsis šiuo vienu hitu. Pasirodo, tokios mintys buvo klaidingos.Viso SH albumo teko laukti lygiai dvejus metus (!). Kaip įprasta, sklido nuolatinė informacija apie ilgai brandinamą albumą, norą įrašyti kokybiškai ir kitos įprastos žinios, siekiant išsaugoti gerbėjus. Tiesa, per tą laiką atsirado dar vienas didžiulis superhitas „Déja vu (Mes pagaminti Europoje)“, patekęs į rinkinį dainų, skirtų integracijai į Europos Sąjungą, ir įspūdingas šiai dainai skirtas vaizdo klipas, kuriame nufilmuotas prezidentas Valdas Adamkus ir „Žas“ narys Bilas.Ir štai balandžio 22-ąją parduotuvių lentynose pasirodė „Supermeno užkandžiai“. Reikia pripažinti – rezultatas pranoko lūkesčius. 11 vienodai kokybiškų lengvojo roko kūrinių ir nepriekaištingai atrodantis viršelis (pasirodo, ne tik minimalizmas gali būti gražus) – taip trumpai galima apibūdinti debiutinį SH darbą. Terminas „debiutinis“ tinka tik iš dalies – grupė įvairia sudėtimi pogrindyje gyvavo net nuo 1990-ųjų.“Supermeno užkandžius“ turėtų įsigyti kiekvienas, norintis įsitikinti, kad rokas Lietuvoje dar gyvas ir gali skambėti plačiosioms masėms. Visi albume esantys kūriniai galėtų tapti tokiais hitais, kokiais tapo „Sulaužyk saulę“, minėtieji „Sumaišyk mane su cukrum“ ar „Déja vu“. Pasigirdo šnekų, kad naujasis radijo singlas „Gal“ dar geresnis už minėtas dainas. Tiesa, albume esančios dvi angliškai įrašytos dainos šiek tiek iššoka iš bendro disko skambesnio ir vidutiniam klausytojui gali būti per „kietos“. Bet tai – vienintelis pastebimas SH darbo trūkumas.Įvertinimas – 9/10„Pelenai“: „Laiškai“„Laiškai“ – balandžio 28-ąją pasirodęs naujas jau dešimtmetį gyvuojančių tikrų Lietuvos roko veteranų „Pelenų“ albumas, kurį sudaro 10 visiškai naujų kūrinių ir vienas papildomas pagrindinės dainos remiksas. Nors grupė skelbiasi stipriai pakeitusi skambesį, tai pastebės tik tikrieji šios grupės gerbėjai. Mažiau pažįstančiam „Pelenų“ muziką – tai dar vienas eilinis darbas. Tas pats iki skausmo pažįstamas Česlovo Gabalio vokalas, tokia pat Ginto Banio muzika.Didžiausias albumo trūkumas – diske nėra tokių potencialių hitų, kurie galėtų pakartoti dainų „Lopšinė“, „Liūdesio akys“ ar „Degančios sielos“ sėkmę. Du stipriausi albumo kūriniai – „Laiškai“ ir „Nupiešk man laimę“ – jau pažįstami radijo klausytojams, o iš likusiųjų sunku ką nors išskirti.Visi į albumą patekę kūriniai įrašyti kokybiškai, su tradiciškai patyrusiems „Pelenų“ muzikantams būdingu profesionalumu, į dainų sąrašą, kaip įprasta rokeriams, papuolė pora anglų kalba įrašytų kūrinių. Esami grupės gerbėjai neturėtų nusivilti naujuoju darbu, o kitiems greičiausiai tai liks pilkas diskas (juk tokia pelenų spalva), o ne šviesus, dangiškas, kaip albumo viršelis, pavasariškas albumas.Įvertinimas – 4/10Andrius Mamontovas: „Beribiam danguje“Lygiai metus lauktas absoliučiai populiariausio pastarojo dešimtmečio Lietuvos atlikėjo darbas, su dešimčia (daugiau A. Mamontovo albumuose ir nebūna) naujų dainų. Po šių metų „Bravo“ apdovanojimų nuskambėjusi mintis pastatyti dainininkui paminklą ir prievarta nutraukti jo karjerą, geriausiai apibūdina šio atlikėjo pripažintą įtaką. Po debiuto teatro scenoje vėl sutelkęs visas jėgas muzikai, A. Mamontovas išleido naują albumą, kurį išklausius neatrodo keista, kad ateinančiais metais šiam atlikėjui vėl atiteks absoliuti dauguma apdovanojimų.Albume įrašyta gerokai lėtesnė, nei įprasta, dainos „Spalvoti sapnai“ versija, kita radijo klausytojams jau girdėta daina „Ar tai būtum tu?“, „Radiocentro“ muzikiniuose apdovanojimuose nuskambėjusi „Ten, kur laukia naktis“ ir 7 net ištikimiausiems gerbėjams negirdėti kūriniai. Kuri iš jų taps dar vienu hitu? Tai nuspręs pats Andrius, pasiūlydamas singlą radijo stotims – išpopuliarėti gali kiekviena daina.Įrašyti albumą Andriui Mamontovui padėjo nenuilstantis klavišininkas Arnoldas Lukošius, nepaliaujama energija nuolat pralinksminantis koncertų lankytojus, žymus violončelininkas Darius Stabinskas, buvęs grupės „Airija“ smuikininkas Eimantas Belickas, o dainoje „Ar tai būtum tu?“ skamba dar ir jaunos vokalistės Jurgos-Dingau balsas. Išties moteriškas balsas A. Mamontovo dainose yra naujiena.Albumą įsigyti verta kiekvienam lietuviškos muzikos klausytojui – bent jau bendram išprusimui.Įvertinimas – 10/10Autorius: Simonas BartkusPaskelbta interneto vartuose www.omni.lt, 2003 m. gegužę