Kodėl radijo stotyse nesigirdi R. Cicino, arba kas sudarinėja grojaraščius?

Jau porą mėnesių „Omni Laike“ pristatau naujausius lietuviškus albumus. Prieš rašydamas praėjusį mėnesį pasirodžiusių darbų recenzijas susimąsčiau – įtraukti į straipsnį Ryčio Cicino albumą „Dainuok“ ar ne. Viena vertus, jei aprašysiu, galiu būti pavadintas nusiritusiu iki „Pūko“ radijo stoties lygio, jei ne – galiu būti apšauktas neobjektyviu.

Rezultatas – R. Cicino albumo tarp aprašomų nėra. Nepateko, nes šis atlikėjas niekada nenominuojamas tarp pretendentų į geriausią metų atlikėją (nors, kad ir kaip būtų banalu, apdovanojimų rengėjai skundžiasi, jog pasirinkimas šioje kategorijoje ypač mažas), dainų iš šio albumo negroja jokios radijo stotys. Tiesa, iki šiol buvo „Pūkas“, bet po konflikto su šio tikro muzikos koncerno savininku Kęstučiu Pūku buvo atsisakyta leisti naująjį R. Cicino albumą, o kartu ši žvaigždė dingo ir iš „Pūko“ radijo bei televizijos.

Iki šiol buvo teigiama, kad visa „Pūko“ produkcija boikotuojama kaip bevertė. Bet štai naujausią R. Cicino albumą išleido leidybinė firma „Intervid“, kuri taip pat leidžia grupių „B’Avarija“, „UAB Music“ ir kitų darbus, kuriuos su pasigardžiavimu ima ir groja radijo stotys. Kyla natūralus klausimas, kuo R. Cicinas kitoks, nei kiti?

Vis dėlto, šis straipsnis ne apie penkiasdešimtmečių senmergių dievaitį (tai tik stereotipas, iš tikrųjų jis patinka ne tik joms) Rytį. Rašinys apie tai, kaip lietuvišką muziką propaguojančios radijo stotys, aprašinėjanti spauda, apdovanojimų rengėjai atrenka, kas yra kokybiška, o kas ne. Toli gražu nenoriu, kad visi imtų ir nusiristų iki brolių Aliukų, bet juk turi būti kažkoks kriterijus, pagal kurį atsijojama, ką groti, o ką ne, apie ką rašyti, o ką „užmiršti“.

Praėjusios savaitės perkamiausių albumų sąrašuose iškart po Andriaus Mamontovo naujojo albumo „Beribiam danguje“ rikiuojasi į areną sugrįžę „Lauros ir Klarko baliai“, tas pats Rytis Cicinas (atrodo, be jo – nė iš vietos), sveikinimų koncertų žvaigždės Liveta ir Petras Kazlauskai, amžinai gyvas Stasys Povilaitis ir dar ilgas sąrašas tokių, apie kuriuos „progresyvioji“ žiniasklaida nenori nė girdėti.

Be jokios abejonės, muzikos kokybė labai svarbu, ir apsisaugoti nuo nekokybiško produkto eteryje ar puslapiuose lygiai taip pat svarbu, kaip nenusipirkti surūgusio pieno prekybos centre. Bet ar kelis dešimtmečius šlagerius kuriantis Stasys Povilaitis kuria ir atlieka mažiau kokybišką muziką negu grupelė nepilnamečių, įrašančių prodiuserių iš anksto suprogramuotai dainai vokalinę partiją?

Radijo stotys gali apeliuoti, kad orientuojasi tik į jaunąją publiką. Vargu ar toks argumentas įtikina, pažiūrėjus į užsienio atlikėjų, kuriuos noriai groja „M-1“ ar  „Radiocentras“, amžių -ekscentriškajam Ozzy Osbornui greitai sukaks 55-eri, turbūt žymiausiam pasaulio gėjui Eltonui Johnui 56-eri, grupės „Simply Red“, „Modern Talking“, „Bon Jovi“ tarp populiariausių laikosi dešimtmečiais. Be to, ir tarp ignoruojamųjų lietuvaičių galima rasti daugybę jaunesnių už vidutinį tikslinės auditorijos klausytoją.

Retkarčiais tenka išgirsti argumentą, jog populiarūs, bet nepatenkantys į radijo eterį atlikėjai groja visišką „popsą“. Tuomet kyla klausimas, ką galime vadinti „popsu“. Ar neabejotinai geriausias Lietuvos atlikėjas Andrius Mamontovas, „Radiocentro“ muzikiniuose apdovanojimuose pasirodęs apsivilkęs marškinėlius su užrašu „Popsas užkniso juodai“, šio užrašo nenukreipė prieš patį save? Juk „popsas“ kilo iš žodžio „pop“. Kylie Minogue praėjusių metų MTV muzikiniuose apdovanojimuose gavo statulėlę geriausio pop muzikos atlikėjo kategorijoje ir priimdama titulą pasakė, jog nors visuomenėje ir niekinamas žodis „pop“, būti įvertintai malonu visur. „Popsas“ valdo šiuolaikinę muziką tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje.

Jei paklaustumėte 18-mečio, kokio atlikėjo vyro ir kokios moters jie labiausiai nekenčia, turbūt daugiau kaip pusė įvardintų Rytį Ciciną (ir vėl jis) ir Džordaną Butkutę. Iš tiesų, sunkų tarp jų surasti daug skirtumų – apipinti skandalais, populiarūs miesteliuose ir kaimuose, ypač tarp menkesnį išsilavinimą turinčių žmonių. Bet Džordanos dainas „Radiocentras“ groja. Ir jos nelieka užmirštos – naujausi kūriniai „Sapnas“ bei „Dėl tavęs“ „Lietuvos Top 20“ išsilaikė maksimalų laiką – 10 savaičių. Kaip sektųsi R. Cicinui belieka tik spėlioti.

Didžiausia blogybė yra ne tam tikrų atlikėjų ignoravimas – nesuprantami (arba neatskleidžiami) yra kriterijai, pagal kuriuos atrenkami atlikėjai, verti pakliūti į eterį. Tokia paslaptis verčia spėlioti, kas lemia grojaraščius? Paprasčiausi principai? Užkulisiniai žaidimai? „Darykim, kaip visi daro“?

Šitoks fenomenas, stebimas Lietuvos radijo stotyse, ne vienintelis. Apie kitą – kodėl ignoruojama rusiška muzika –  rašiau prieš pusmetį, bet jų yra ir daugiau. Pabaigai dar keletas klausimų pamąstymui: kuo Džordana, „mylinti labiau, nei tu mane myli“ geresnė už Edmundą Kučinską, priekaištaujantį „tu man meluoji, meluoji“? Kodėl Laura ir Klarkas vadinami pigių čiastuškų (liet. „dažnučių“) atlikėjais, o per pradinukų muzikos pamokas dainuojamus „Debesėlį“ ir „Boružėlę septyntaškę“ įrašiusi Gintarė dievinama?

Autorius: Simonas Bartkus

Paskelbta interneto vartuose www.omni.lt, 2003 m. gegužę

Galite sekti šio įrašo komentarus per RSS.

Nėra komentarų

Leave a reply