Archive for rugsėjo 3rd, 2003

Lietuviški vasaros albumai

Praėjusi vasara nebuvo nei labai skurdi, nei labai turtinga. Pasirodė keturi nauji dėmesio verti albumai, kaip ir kiekvieną vasarą, grojamausi radijo stočių kūriniai surinkti į tradicinius rinkinius, tokius kaip “Saulės smūgis”. Peržvelgus albumų sąrašą jame išvysime net du hip-hop muzikos albumus ir įspūdingai vertinamą ir reklamuojamą atlikėjo “Amberlife” debiutą.

“Amberlife” – “My Way”

Po pirmo šio atlikėjo debiuto didelėje scenoje per paskutiniuosius „Bravo“ apdovanojimus šis jaunas atlikėjas iškart pradėtas lyginti su įžymybėmis – vieniems jo balsas priminė latvius „Brainstorm“, kitiems – superžvaigždes iš Norvegijos „A-ha“. Bet kuriuo atveju, kiekvienas toks sugretinimas – tik išankstinės liaupsės debiutantui. Ar jos pagrįstos? Į šį klausimą turi atsakyti nekantriai lauktas pilnas albumas, pavadintas taip pat, kaip ir pirmoji daina – „My Way“.

„Gintariniu gyvenimu“ pasivadinęs klaipėdietis melomanus ir kritikus nustebino tuo, kad jo dainų skambesys – visai kitoks negu daugumos lietuviškų populiariosios muzikos kūrinių. Lietuvoje tikrai trūko atlikėjų, galinčių užpildyti nuo vienodumo ir panašumo žlungantį „popsą“. Nenuostabu, kad „Amberlife“ užsimojo ne tik į Lietuvos rinką – planuojama, kad papildytas albumas „My Way“ dar iki šių metų pabaigos bus išleistas Latvijoje ir Lenkijoje. Ne gana to, perspektyviu atlikėju susidomėjo Švedijos prodiuseriai, žadantys padėti išgarsėti Vakaruose, o galbūt net sukurti Eurovizijos vertą dainą.

Albume „My Way“ – lygiai 10 kūrinių. Nors iš jų kol kas tik 2 tėra girdėti radijo klausytojams – minėtoji titulinė daina, bei dabar dažnai skambantis „Whisper“ – tapti dar vienu hitu gali kiekvienas iš dešimtuko. Visų pirma, tai pasakytina apie du kūrinius turbūt neatsitiktinai įsitaisius tarp jau girdėtųjų: „Fly“ ir „Till The End“.

Rugsėjo pradžioje „Amberlife pasirodė „Music Slam“ koncertų maratone kartu su „Fragma“, „Chumbawamba“ ir „Bosson“. Koncerto rengėjai stengėsi šį jauną atlikėją pristatė kaip lygiavertį kolegą užsienio žvaigždėms ir, galima pripažinti, neklydo. Publikos reakcija ir pats pasirodymo profesionalumas ne ką atsiliko nuo pripažintų atlikėjų. Tai tik dar kartą įrodo – „Amberlife“ laukia puiki ateitis.

Apibendrinant galima pasakyti, kad šį albumą turėtų įsigyti ne tik tie, kuriems patinka „A-ha“, „Travis“, „Brainstorm“ ar „Him“. Šį diską verta pasiklausyti ir tiems, kurie mano, jog visa lietuviška muzika bevertė.

Įvertinimas – 9/10

JBC – „4 elementai“

Albumas tiems, kurie mano, kad Lietuvoje hip-hopą propaguoja tik „G&G Sindikatas”. Išpopuliarėjus grupei minėtajam kolektyvui atsirado begalė jaunimo pasitaikius menkiausiai progai deklaruojančių, kad hip – hop muzika Lietuvoje visada yra buvo ir bus gyva, kad hip – hopas – tai daugiau nei muzika ir kad pagaliau atėjo ta diena, kai šios judėjimo propaguotojai išlindo iš pogrindžio.

Iki šio „JBC“ albumo pasirodymo buvo galima pagalvoti, kad visos deklaracijos apie hip – hopo kultūros Lietuvoje atgimimą pasireiškia vien tik „G&G Sindikato” populiarumu. „4 elementai“ – pirmasis plačiai išleistas ne jau ne kartą paminėtų žvaigždžių albumas ir požymis, jog šį muzikinį stilių propaguoja ir kiti.

Jaunikliams „JBC“ išties dar reikia nemažai mokytis, stengtis ir dirbti. Dainų tekstai – sunkiai įsimintini, be to, kartais atrodo, jog norėta juos paversti kuo sudėtingesniais. Prisiminkime, jog „G&G Sindikatas” būtent išgarsėjo skambiais ar radikaliais priedainiais – „Ji lindo lindo, po manim palindo“ arba „Bet aš vis tiek gersiu alų Vokiečių gatvėj“. Lygiai ta pati savybė galioja ir „JBC“ – išpopuliarėjo tie kūriniai, kurie turi skambų ir aiškų priedainį – „Kai pataikai“, „Sijonėlis“ ir kiti.

Šiame aprašyme 3 kartus paminėjau grupę „G&G Sindikatas”. Tai neatsitiktinumas – hip-hoperiai iš Vilniaus yra neabejotini šios srities lyderiai, o daugiau su kuo lyginti „JBC“ kaip ir nėra. Bet kokiu atveju, šiauliečių ketvertuko debiutą galima vertinti kaip sėkmingą, nors iki „sindikato“ dar toloka. Jei „JBC“ dirbs, stengsis – jie tikrai neliks šešėlyje.

Įvertinimas – 6/10

Deivis – „Liūdesio gėlės“

Atlikėjas Deivis grįžta prie savo ištakų – naujasis jo albumas vadinasi taip, kaip vadinosi jo debiutinė grupė. Jei pamenate dainą „Mergytei“ – ši daina buvo išleista dar su nuoroda į grupę „Liūdesio gėlės“. Vėliau ši grupė pavirto atlikėju Deiviu, kurio biografiją Lietuvos muzikos mėgėjai puikiai žino. Prieš išleisdamas šį albumą muzikantas persikėlė gyventi į Vilnių, bei nutraukė ryšius su žinomais vadybininkais broliais Bendžiais. Viename iš interviu Deivis prisipažino, kad prodiuseriai paskatino jo išsiskyrimą su grupe, todėl pasirinktas albumo pavadinimas „Liūdesio gėlės“ – tarsi duoklė buvusiems partneriams.

Albume „Liūdesio gėlės“ – 10 kūrinių. Visų stilių vienodas, būdingas Deiviui. Galbūt gerai įrašyti vientisą savo stiliumi, savo nuotaika albumą – nėra silpnų dainų, diską galima klausyti nuo pradžios iki pabaigos. Iš kitos pusės – albumui trūksta tokių dainų, kurios taptų didžiuliais hitais, kokiomis savo laiku tapo „Mergytei“ ar „Dainuok“.

Pastaruoju metu Deivis skiria dėmesį ne tik savo populiariajai kūrybai, bet ir studijoms Vilniaus Muzikos Akademijoje, taip pat aktyviai dalyvauja įvairiuose renginiuose kaip klasikinės muzikos atlikėjas. Galbūt didelis užimtumas kiek ir pakenkė albumui „Liūdesio gėlės“ – jam labiausiai trūksta užvedančios ugnies, kūrinių, kurių melodija įstrigtų ilgam, dainų, kurias norėtųsi niūniuoti duše.

Nepaisant visko, naujasis Deivio darbas nėra žingsnis atgal. Šį albumą turėtų įsigyti visi buvę ir esami dainininko gerbėjai, taip pat tie, kurie pasiilgsta švelnios, balsingos muzikos lietuviškos popmuzikos maišalynėje.

Įvertinimas – 6/10

Willux – „Kelias, kuriuo einu“

Debiutinis grupės „Skamp“ muzikanto Viliaus Alesiaus, pasivadinusio Willux, solinis albumas. Kol „Skamp“ tyli ir rengiasi žygiui per Europą, vienas iš šios grupės atlikėjų sukūrė kažką Lietuvai. Iš tiesų, prieš pradėdamas šio albumo aprašymą, nežinau, su kuo geriau lyginti šį diską. Iš vienos pusės – nuo Willux negalima atskirti „Skamp“ – be jų skambesio apsieiti negalima, juolab, kad nemažai albumo dainų padėjo įrašyti ir prodiusuoti kitas „skampas“ – Victoras Diawara. Kitą vertus, albume skamba hip-hopas, todėl galbūt vertėtų lyginti su „G&G Sindikatu” ar jau aprašytais „JBC“.

Manau, pasirinksiu teisingiausią variantą – nelyginsiu Willux su niekuo. Albumas pakankamai savitas – jame susipina hip-hopo kultūros idėjos, kuriose liejamas įtūžis ant valstybės ir ant lietuviškos popmuzikos, Viliui būdingas linksmumas ir ironija bei į tarpą pakliūvantis lyriškas kūrinys. Willux vienos iš dainų tekstu spėjo ir įžeisti grupę „Delfinai“, apkaltinęs ją dainuojant pagal fonogramą.

Kuriant šį albumą, dalyvavo net trylika kviestinių muzikantų, tarp kurių – visa eilė žymių reperių. Klausydami albumo „Kelias, kuriu aš einu“ klausytojai išgirs Kasteto iš „G&G Sindikato“, Kipišo iš „Kastanedos“, grupės „Orda“, Omeno, bei latvio Delete balsus. Be 13 kūrinių, albume dar yra ir titulinės dainos vaizdo klipas.

Per paskutiniuosius „Bravo“ apdovanojimus Willux skatino konkurso rengėjus įsteigti apdovanojimą geriausiai hip-hopo grupei. Ar jo balsas bus išgirstas, paaiškės jau ateinantį pavasarį, o kol kas mums belieka džiaugtis gausėjančiu hip-hoperių ratu. Willux albumas „Kelias, kuriuo aš einu“ patiks ne tik prijaučiantiems repui – tai bus gardus kąsnelis ir tiems, kurio nekantrauja ko nors naujo išgirsti iš grupės „Skamp“.

Įvertinimas – 7/10

Autorius: Simonas Bartkus

Paskelbta interneto vartuose www.omni.lt 2003 m. rugsėjį.