„Ateikit paklausyti fonogramos“

Po kelių mėnesių baisiausi Lietuvos popmuzikos atlikėjų, jų prodiuserių ir vadybininkų košmarai galbūt taps realybe. Gali atsitikti taip, kad parduodami pagrindines pajamas duodantį savo produktą jie privalės nurodyti, iš ko jis padarytas. Paprasta kalba šnekant, koncertų afišose turės būti nurodoma, ar atlikėjas koncertuoja pagal fonogramą. Pabandykite įsivaizduoti: „Vienintelis grupės „Geltona“ koncertas pagal fonogramą spalio 30 dieną 19 val. Alytaus kultūros rūmuose“. Nuostabus plakato turinio skambesys. Ar privilios klausytojus? Vargu.

Įdomus dalykas ir tas, kad įstatymo įvedimą inicijavo Lietuvos Liberalų ir Centro Sąjungos narys Jonas Čekuolis. Keista, kad gan bereikalingą apribojimą ragina įvesti liberalius pokyčius skatinti turinčios politinės jėgos atstovas.

Kaip reaguos?

Įsigaliojus šiaip įstatymui, kiekviena grupė ir atlikėjas privalės apsispręsti, ką pasirinkti. Pirmas variantas – bet kokia kaina išmokti dainuoti (tiksliau, demonstruoti sugebėjimus ne tik įrašų studijoje). Pastangų gali prireikti daug – tarp populiariausiųjų atlikėjų didelė dalis yra tokių, kurie viršūnėje laikosi vien dėl gražaus veiduko ar sugebėjimo puikiai judėti scenoje, o pagrindinį darbą įrašų studijoje už juos atlieka prodiuseriai ar garso atlikėjai.

Antras variantas – susitaikyti su esama padėtimi ir pripažinti, kad dainavimas „gyvai“ – ne jų jėgoms. Tokie atlikėjai turės akcentuoti dėmesį į tai, kad jų koncertai unikalūs šokiais ar atliekamu šou.

Dainininkų apsisprendimas be abejo priklausys nuo konkurentų. Nė vienas nenorės būti balta varna, puošiančia savo plakatus reklaminiu šūkiu „pagal fonogramą“ ir atvirkščiai, investuoti į visišką dainavimą gyvai neapsimoka, kuomet aplink visi taip daro.

Yra ir dar vienas būdas – sukčiauti. Priversti klausytoją neišgirsti jų klaidų ar paprasčiausių nesugebėjimų. Koncertų salėse galima išgirsti, kad paleidžiama muzika labai garsiai, o mikrofonai sureguliuoti taip, kad jų skleidžiamas garsas aidėtų labai tyliai. Tokios atlikėjai, kurių kūriniuose svarbiausia vaidmenį atlieka ritmas, tokiu būdu nesunkiai apgaus koncerto lankytoją – šitas metodas ir dabar yra neretai taikomas, ypač salėse, kur nėra kokybiškos garso aparatūros.

Kaip atskirti?

Seimui priėmus tokį įstatymą, visoms atsakingoms institucijoms bus uždėta didelė našta – pirmiausia parengti taisykles, pagal kurias nustatoma, kas yra muzikos atlikimas „gyvai“, o kas ne. Tai dar labiau diskutuotinas klausimas, negu pats tokių taisyklių įvedimas.

Ar atlikimu gyvai bus laikomas dainavimas pagal fonograminę muziką? Gal net sintezatorius nėra „gyvas“ instrumentas? Galbūt afišoje turės būti nurodomi visi balsai ir išvardinami visi instrumentai, kuriuos išgirs klausytojas? „Grupės „Delfinai“ koncertas. Dainuos Stano. Gros ritmo mašina, sintezatorius „Yamaha“, vienoje dainoje pasigirs saksofono muzikos įrašas“. Naujasis įstatymas gali įpareigoti rašyti ir taip.

Štai repo atlikėjai laiko, kad jie visą muziką atlieką gyvai, sukdami ir brūžindami plokštelėmis. Kaip DJ`ą prie patefono galima palyginti su gitaristu? Jeigu „B`avarijos“ dainavimas bus pripažintas koncertavimu „gyvai“, tai kaip tuomet muziką atlieka „Ventukai“, scenoje grojantys keliolika instrumentų: cimbolais, smuikais, būgnais ir kitais? „Gyviau nei gyvai“? Į visus šiuos klausimus turės atsakyti naujoji koncertų afišavimo tvarka.

Pasekmės

Šis įstatymas neabejotinai sukels pasekmių, kurias dabar sunku prognozuoti. Pirmiausia, jau dabar žiniasklaidoje matoma, kurie atlikėjai ir jų vadybininkai yra didžiausi šio naujojo įstatymo priešininkai bei pripažįsta ir bando pateisinti fonograminį dainavimą. Antra, įdomu bus pažiūrėti, kuriuo iš dviejų jau aptartų kelių pasuks atlikėjai – skelbti tiesą ar mokytis gerai dainuoti. Galbūt atsiras tokių, kurie bus priversti palikti sceną dėl naujojo įstatymo.

Visuomenės požiūris taip pat bus labai svarbus. Ar sumažės klausytojų koncertuose, ant kurių afišų bus nurodyta, kad dainininkai dainuoja pagal fonogramą. Pažiūrėti į seksualias ir gražiai judančias tas pačias „Mango“ merginas yra įdomu net tada, kai žinai, jog jos tik žiopčioja į mikrofoną. Tai atleistina – sugebėti įnirtingai šokti ir tuo pačiu metu dainuoti yra beveik neįmanoma.

Apibendrinant galima pasakyti – įstatymas yra absurdiškas, bet teisingas. Nominaliai jis nereikalauja jokių papildomų išlaidų nė vienai pusei. Nėra galimybių dainuoti – nedainuok, bet paskelbk tai visiems. Antravertus, kam tai reikalinga, taip pat neaišku. Vis dėl to, pamatyti, kaip pasikeis Lietuvos muzikinis gyvenimas po šio įstatymo įvedimo, labai smalsu. Bet vėlgi, dėl Lietuvos Respublikos Seimas dirba ne smalsumui patenkinti.

Autorius: Simonas Bartkus

Paskelbta www.omni.lt, 2003 m. spalio mėnesį.

Galite sekti šio įrašo komentarus per RSS.

Nėra komentarų

Leave a reply