Archive for spalio 20th, 2003

Kodėl aš myliu moterų krepšinį

Jonas Valatkevičius „Omni Laike“ kartas nuo karto prabyla apie nevertai užmirštą sporto šaką, apie kurią šiomis dienomis šnekama daug.  Bet blogai. Aš norėčiau šiandien apie kitą sporto šaką, apie kurią iš viso nekalbama. Nežinau, kas šiuo atveju yra geriau. Kolega rašo apie futbolą, o aš noriu paporinti apie moterų krepšinį.

Moterų krepšinis ir vyrų krepšinis yra dvi skirtingos sporto šakos Lietuvoje. Esu įsitikinęs, kad 98 nuošimčiai tų, kurie rugsėjo 14 – osios naktį šventė Lietuvos krepšinio pergalę Vilniaus gatvėse, neišvardintų penkių moterų rinktinės žaidėjų. Praėjusią savaitę, peržvelginėdamas vienos viktorinos dalyvių atsakymus, apstulbau – 24 % krepšinio gerbėjų mano, kad per moterų rungtynes krepšys nuleidžiamas žemiau! Kodėl taip yra?

Sakote vyrai daugiau pasiekė? Drįstu ginčytis – mūsų merginos pasiekė beveik tiek pat – tarpukariu buvo Europos vicečempionėmis, o po nepriklausomybės atkūrimo, lygiai tokį patį vieną kartą tapo stipriausia ekipa Senajame žemyne. Tiesa, tai buvo šiek tiek seniau nei šiemet – 1997-aisiais. Lygiai kaip ir vyrų krepšinyje, Lietuva turi vieną komanda moterų Eurolygoje.

Būna, kad moterys nepataiko iš po krepšio. Bet tai tik suteikia daug azarto žiūrovams. Niekada negali būti tikras dviem taškais, net jeigu žaidėja pabėga viena nuo vidurio linijos. Merginos nededa į krepšį, bet nemažiau taikliai meta tritaškius. Jos vadinamos silpnąja lytimi, bet mėto iš to paties atstumo, į tokį pat aukštį ir su tokiu pat kamuoliu. Prisiminkime praeitų metų LKL žvaigždžių dieną, kuomet Eglė Žygelytė mėtė taikliau už patį Arvydą Macijauską. Moterys beveik niekada aikštelėje nesusimuša, nes jos švelnioji lytis. Jos žaidžia grakščiau, nesistumdo pečiais, nes tokia jų prigimtis. Jos nesivadovauja rusišku principu „bėk ir mesk“. Net keiksmažodis iš jų lūpų neskamba baisiai.

Kolega J. Valatkevičius  pasakojo apie Marijampolės „Sūduvą“, o aš papasakosiu apie Vilniaus „Lietuvos telekomą“. Rašysiu apie jį, nes tai vienintelė komanda atstovaujanti Lietuvai Europos turnyruose. Prisipažįstu, lygiai prieš dvejus metus apskritai tik pirmą kartą apsilankiau moterų varžybose. Bet nuo tos dienos nepraleidau nė vienų varžybų Eurolygoje. Iš tiesų, nežinau, kas mane taip sužavėjo, bet, patikėkite manimi, tai užkrečiama. Per tuos du metus atvedžiau gal 10 draugų į rungtynes, bet dabar jie, kaip ir aš, nepraleidžia nė vienų.

Jau dvejus metus deklaruoju draugams, pažįstamiems ir visuomenei, kad esu „Lietuvos telekomo“ fanas. Turiu net porą šios komandos marškinėlių su moteriškomis pavardėmis ant nugaros ir netgi drįstu su jais pasirodyti gatvėje. Viena kartą vieno pensinio amžiaus piliečio buvau apšauktas už tarifų padidinimą. Dar daug kartų sulaukiau šypsenų ar pašaipų. Bet man nusispjaut ant jų, nes jie niekada nebuvo moterų krepšinio varžybose. Netikiu nė vienu argumentu prieš, jeigu jūs nebuvote nė vienose moterų rungtynėse, todėl jeigu norėsite nesutikti su mano dėstomais teiginiais ir parašyti el. paštu, pirmiausia apsilankykite „Lietuvos ryto“ krepšinio arenoje per Eurolygos kovas.

Bilietas į elitinio moterų krepšinio turnyro dvikovas Vilniuje kainuoja 10 kartų mažiau, negu į toje pačioje arenoje vykstančias vyrų varžybas. Jis kainuoja dvigubai pigiau nei bokalas alaus vidutinio lygio bare, lygiai tiek pat, kiek maršrutinio mikroautobuso arba „Teleloto“ bilietas. Ar gali būti protingesnė investicija į 2 valandas nuostabaus reginio šiokiadienio vakarą?

Moterų Eurolygos varžybose galima dar sykį įsitikinti, kokios gražios yra lietuvaitės. Kai į aikštelę išbėga 10 krepšininkių, 5 piršto mostais būtų galima išvardinti, kurios yra mūsiškės, o kurios varžovės, net jei jos būtų su vienodomis aprangomis (o dar lengviau jei merginos būtų iš vis be jų). Paimkime bet kurią lietuvę žaidėją, bet kurią Italijos sportininkę ir kiekviena pora galėtų atlikti pagrindinius vaidmenis filme „Gražuolė ir pabaisa“.

Moterys bando visokiais būdais bent kiek prilygti vyrams. Jungtinėse Amerikos Valstijose krepšininkė jau įdėjo į krepšį per oficialias varžybas. Tik metų skaičiaus klausimas, kada tokį vaizdą išvysime Lietuvoje. Netgi viena geriausių visų laikų krepšininkių Jurgita Štreimikytė grįžo į Lietuvos klubą tais pačiais metais, kaip Arvydas Sabonis į „Žalgirį“.

Nė kiek nenoriu sumenkinti vyrų krepšinio rinktinės pergalių ar sporto karaliaus futbolo. Laukiu nesulaukiu, kol Vilniuje stovės stadionas, kurį nebus gėda parodyti baltarusiams. Tada eisiu į futbolą dažniau. O kol kas žinau tik vieną dalyką – trečiadienį 19 valandą sirgsiu už „Lietuvos telekomą“, kuris žais prieš praėjusių metų Europos vicečempiones iš Prancūzijos miesto Valensjeno. Lietuvaitės bus grakštesnės, gražesnės, švelnesnės, o gal ir stipresnės. To ir linkiu. Visais kitais faktais esu įsitikinęs.

P.S. Šis rašinys nėra Lietuvos krepšinio federacijos ar „Lietuvos telekomo“ sporto klubo užsakymas.

Autorius: Simonas Bartkus

Šis straipsnis niekada nebuvo publikuotas.

Ekstraordinarių džentelmenų lyga | The League of Extraordinary Gentlemen, 2003

Filmas apie viską, o kartu ir apie nieką. Senovė. Vampyrai. Karas. Fantastika. Na, ir galų gale Tomas Sojeris. Viskas sumalta viename filme. Taigi, apibūdinant filmo žanrą galima panaudoti daug žodžių: fantastinis, veiksmo, istorinis.

Trumpai apie siužetą: britų vyriausybė suburia komandą, kuri išgelbėtų pasaulį nuo sunaikinimo. Jie visi kilę iš Jules‘o Verno ar Artūro Konan Doilio knygų – tai ir kapitonas Nemo, ir daktaras Džekilas ir jau minėtas Tomas Sojeris ir dar keli. Jiems visiems vadovauja Seano Connerio vaidinamas veikėjas. Jie kovoja ne savomis rankomis, bet pasitelkdami naujausias technologijas, kurių tuometinis pasaulis dar nėra matęs.

Pažiūrėti šį filmą turi tie, kurie pasiilgo Indiano Džounso, arba tie, kurie nori šį veikėją perkelti į Prahą (būtent ten nufilmuotas filmas). Tegul neina į šį filmą tie, kurie nori konkretaus filmo.

Plačiau apie filmą –  Ekstraordinarių džentelmenų lyga | The League of Extraordinary Gentlemen, 2003

Autorius: Simonas Bartkus, paskelbta interneto svetainėje www.vaikinai.lt