Filmas „Da Vinčio kodas“

Da Vinčio kodas / Da Vinci Code – didžiausias komercinio kino disasteris nuo „Aleksandro Makedoniečio“ (Alexander, 2004) laikų. Net jį lenkiantis, bet kito tokios nesėkmės po tokio sukelti „haipo“ nepamenu.

kompanija „Sony“ (kino rinkoje dirbanti su brandu „Columbia“) įsigijusi teises į „Da Vinčio kodo“ ekranizaciją, šiemet planavo 19 proc. padidinti savo pajamas dėka šio filmo ir naujo LCD teliko modelio. Kol kas neturiu finansinių duomenų, kaip pasirodė filmas JAV, bet tikėtina, kad gali būti viltys ir nepateisintos. Aišku, pirmo savaitgalio pajamos dar gali būti „so so“, nes pirmą savaitgalį žmonės eina filmo žiūrėti tik dėl sukelto reklaminio šaršalo, o nuo antros savaitės veikia praktiškai tik draugų bei kritikų atsiliepimai.

svarbiausias kritikų nuomonę apibūdinantis leidinys „Rotten tomatoes“, perskaitęs 152 įtakingiausių JAV kritikų straipsnius, filmą vertina 19%. Kitaip tariant 1.9/10. Ir tikrai nepamažina.

Aš taip ir neperskaičiau „Da Vinčio kodo“ knygos iki galo. nekabino. kelis kartus bandžiau, davariau iki kokio 50 psl. anyway, fabula žinojau, dauguma paslapčių irgi. Ekranizacija gavosi tokia bloga, kokia tik gali būti. Kalbančios galvos stengiasi greitakalbe per dvi su puse valandos perskaityti visą romaną, o kad nebūtų taip liūdna dar pasirodo visokie istoriniai vaizdai.

Aktorių darbas – pasibjaurėtinas. Visi sutartinai ypač keikia Toma Hanksa, kuris visą filmą tiesiog stovi susiraukęs ir mąsto. Nieko daugiau. Bet jis imho dar visai pakenčiamas palyginus su Audrey Tautou pasirodymą. Iš vaidmens, kuris šiaip turėtų būti dramatiškiausias ir įdomiausias, liko tik dar viena eilinė statula bevardėje katedroje. Išpūstos akis ir piktas žvilgsnis.

priekabių galima rasti ir bendrame ekrano vaizde. kas skaitė knygą, puikiai žino, kad 80proc. veiksmo vyksta naktį. Kadangi herojai veikia ne bevardėje erdvėje, o didelę reikšmę turi aplinka, tai reikia kažkaip padaryti, kad kažkas matytųsi. Priimtas labai paprastas sprendimas, rodyti viską pusiau pilkai. Pilkuma užvaldo akis nuo pirmų minučių ir nepaleidžia iki galo, taip tarsi simbolizuodama visą filmo pilkumą.

Kažko gero filme tenka ieškot su prožektorium. Na, nebent „Opus Dei“ vienuolis Paulas Bettany pasirodė tikrai neblogai.

Reziumė 2/10.

kažkaip net pagailo knygos, nes ji, kad ir kokia bebūtų, nusipelnė tapti geresniu filmu.

Galite sekti šio įrašo komentarus per RSS.

Nėra komentarų

Leave a reply