Archive for liepos, 2006

Epizodas VII – Bastėja

Iki šiol man ta vieta buvo tiesiog sena siena, ant kurios ankstyvojo studentavimo laikais užsilipę gerdavom pigų vyną.

Ėjau kartą fotkinti pačios sienos ir vaizdo, kuris atsiveria iš Subačiaus gatvės ir pamačiau, kad į patį gynybinį bokštą galima užeiti. Užėjau ir buvau vienintelis lankytojais tuo metu. Nuobodžiavo ir administratorė, jauna maloni mergina nuobodulį skandinanti knygos vertimo iš kažkokios kalbos liūne. Užeikit sako, įdomu, 2 litai kaštuoja. Na kaip čia neužeisi.

Taip atrodo įėjimas į bokštą – pirmam aukšte karaliauja maloni mergina, kuri ir apibilietuoja, o antrame moteriškė šiaip sėdi ir skaito knygą:

Pirmas aukštas – nyki ekspozicija su nuotraukom paveikslėliais. Na, visaip kaip gali būti blogai ir tamsu.

Tikslas buvo užlipt į apžvalginę aikštelę ant sienos, bet pasirodo, kad galima dar užeiti į patrankų patalpą. Tai didžiuliu ratu išdėstyti visokie šaudymo pabūklai prie skylių sienose. Pats ratas tai kokių 150 metrų ilgio.

O į atsišaudymo žiedą reikia eiti koridoriumi, kuris gan autentiškai apšviestas (sunku pavadint apšviestas, nes iš principo, vistiek labai tamsu).

Laiptai žemyn atrodo šitaip:

Labai drėgna ten, tiesiog šlapia. Ir labai šalta. Lauke tądien buvo ~28 pliuso, ten prognozuočiau kokia 13. Ilgai užsibūt nerekomenduojama.

Na ir apžvalgos aikštelė iš kurios galima matyt Gedimino pilį, Užupį, Senamiesčio arčiau Vilnelės dalį.

Vaizdelis į Bokšto gatvę:

Gedimino pilis:

Užupis:

Taip autentiškas išlikęs bokštas atrodo iš apžvalgos aikštelės krašto:

Reziumė: IMHO šitą Bastėją ir aikštelę gal net labiau verta aplankyt už Gedimino pilį.

Faktai užfiksuoti, kadrai sustabdyti ir subjektyvi nuomonė suformuota 2006 metų liepos 23 dieną.

Epizodas V – Vileišių rūmai

Vileišių rūmai yra kairėje Antakalnio gatvės pusėje, jei važiuotume gilyn į Antakalnį. Šiuo metu vyksta renovacija tų rūmų, todėl nufotkinti išėjo tik per tvorą:

Šiame pastate saugoma nemažai įvairių dokumentų ir meno darbų. Prieš pradedant renovaciją buvo atsargiai ieškoma sienose ir kitur, mat tikimąsi, kad čia gali būti paslėptas vasario 16-osios Nepriklausomybės aktas. Su nūdienos technologijomis, jo nepavyko aptikti. Gal jo čia ir nėra, bet visko ardyt, matyt, nesiryžo.

Faktai užfiksuoti, kadrai sustabdyti ir subjektyvi nuomonė suformuota 2006 metų liepos 16 dieną.

Epizodas VI – Veiksmo miestas

Jokie architektūriniai paminklai, parduotuvės ar kabakai taip nesuformuoja miesto įspūdžio, kaip žmonės. Man labai smagu vaikštinėt Vilniaus gatvėmis ir žiūrėti į žmones. Gal čia man taip pasirodė, bet per paskutinius 8-10 metų mes labai stipriai patobulėjom geraja prasme šiuo klausimu. Mažiau susiraukusių veidų, mažiau žmonių tik skubančių.

Mes mėgaujamės savo miestu:

Sėdime ant suoliuko ir klausomės muzikos:

Važinėjamės riedučiais:

Lakstom dviračiais:

Važinėjam ir Segway:

Net vienaračiais:

Plaukiam:

Laukiam:

Bučiuojamės:

Ir taip bučiuojamės:

Apsimetam vyskupu:

Kalbame telefonu:

Poruojame šuniukus:

Siekiam laimės:

Uždegam žvakutes:

Skaitome:

Fotografuojame:

Ilsimės:

Deginamės:

Žaidžiam krepšinį:

Švenčiam mergvakarius:

Grojame akordeonu:

Kadrai sustabdyti 2006 metų liepos mėnesio įvariomis dienomis, nuomonė formuota daug metų.

Epizodas II – Šv. Petro ir Povilo bažnyčia

Bažnyčia pačioje Antakalnio pradžioje, kiekvieną savaitgalio dieną apstatytą lenkų turistų autobusais, kurie čia plūsta tūkstančiais. Rečiau čia atvežamos turistų grupės, katros greitai keliauja ir Vilniuje užsibūna tik vieną dieną – šiek tiek nutolusi nuo senamiesčio, todėl užtrunka laiko juos čia vežt.

Prisipažinsiu yra tekę nemažai keliaut su turizmo agentūromis turistiniais maršrutais autobusu, tai į bažnyčias pastoviai visokiuose miestuose ir miesteliuose tempia ir niekada manęs nežavi. Gal dėl to, kad aš labai daug bažnyčių Lietuvoje esu matęs ir sunku apžavėt.

Man Šv. Petro ir Povilo bažnyčia yra didžiausią įspūdį dariusi bažnyčia gyvenime. Ji barokinė, daug detaliu, statulų-statulėlių-ornamentų-dalykėlių, ką šiais laikais dažnai kiču pavadina. Skonio reikalas aišku, bet visgi svarbiausia yra ĮSPŪDIS. Įeini tiesiog iš triukšmingos gatvės ir pist – kelioms sekundėms būni apakintas. Paskui atsigauni ir pradedi fotkint ;)

Bendras vaizdelis (kaip išėjo nufotinkt):

Bažnyčia buvo remontuojama – buvau čia prieš du metus ir viskas buvo paslėpta po pastoliais, nežinau tiksliai, kada remontą baigė. Remontavo remontavo, tvarkė tvarkė, bet lentelė prie bažnyčios nepasirūpino – vis dar turim VISASĄJUNGINĖS REIKŠMĖS paminklą:

paruošta turizmui – gali įmest petaką ir penkias minutes įsijungs apšvietimas, kad galėtum pafotkint ;) Aš pagalvojau, kad ir taip labai šviesu ten, tai kam to reikia, bet paskui pavartęs turisto vadovą supratau, kad kiek praradau, jog nepamačiau įjungto sietyno, kuris atrodo įspūdingai (kai įjungtas :). Taip jis atrodo neįjugtas:

Visas interjeras sudarytas iš 2000 statulų – statyta pagal „pasaulio teatro“ pricipą – tipo, kur žiūrovas yra Dievas, o aplink jį vyksta visa koks teatras. Čia jau ryškiai nusižiūrėta idėja iš italų tų laikų šedevrų.

Detalės:

Įdomu tai, kad šitoj bažnyčioj nėra šiaip chaosas su daugybe figūrų, ar statulėlių. Čia gali visą dieną pralesti detalės stebėdamas – statulos sustatytos įvairiom eilėm, pasakoja ištisus siužetus kaip kokie 3D komiksai. Čia nėra taip, kad lietuviai buvo tie, kurie tiesiog statulėles šventųjų lipdė – čia ir visokių pabaisų demonų monstrų yra net dramblių, liūtų, etc. Visko nenufotkinsi.

1993-aisiais, popiežius Jonas Paulius II, būdamas Lietuvoje lankėsi šioje bažnyčioje. Del to automobilių stovėjimo aikštelė priešais bažnyčia pavadinta Jono Pauliaus II aikšte. Dar vienas priežastis, kodėl taip labai lenkus traukia šis objektas.

Faktai užfiksuoti, kadrai sustabdyti ir subjektyvi nuomonė suformuota 2006 metų liepos 16 dieną.

Epizodas IV – Sapiegų dvaras

Daug kartų buvau pravažiavęs, bet nė karto neužsukęs. Nuvylęs obejktas.

Pačią Sapiegų dvaro teritoriją galima padalinti į dvi dalis – viena, kur dabar aptverta ligoninė ir antra, visa kita.

Į ligoninės teritoriją įeinama per visiems matytus vartus iš Antakalnio g.:

Ligoninė yra nusipaišiusi planą:

Pačioje pradžioje dar yra paminkas Černobylio aukoms:

Šiaip ligoninės teritorijoje nėra nieko žiūrima, tiesiog mediniai pastatai, dauguma vienaaukščiai, pasijauti tiesiog kaip iš triukšmingos gatvės patekęs į kokius mažuosius Druskininkus ar mažajį Birštoną.

Pakraštyje prie Antakalnio g. stovi liepa, katrai, neva, jau 300 metų. Ir pikantiškas užrašas:

Didieji, buvę pagrindiniai Sapiegų dvaro vartai šiuo metu remontuojami ir jie veda į priešingą pusę į lygiagrečią Antakalnio gatvei:

Visi užrašai, kurie yra ligoninės teritorijoje skelbia, kad bla bla bla, viską ligoninė čia tvarko, valdžia tvarkyt nepadeda (jau galėjote susidaryti įspūdį iš užrašo šalia liepos. Akurat – pagrininiai sapiegų rūmai yra neligoninės teritorijoje ir visiškai apleisti:

Šalia pagrindinių Sapiegų rūmų yra, turbūt vandens, bokštas:

Reziumė: jeigu didesnio intereso neturit Sapiegų dvaras nebus įdomus, kas sutvarkyta nėra įdomu, o kas galėtų potenciai būti įdomu, nėra sutvarkyta. Vėliau paskaičiau, kad beveik viskas vertinga buvo sunaikinta, todėl reikalautų ne renovacijos, o atsatymo. Aj, tai gal ir nereikia.

Faktai užfiksuoti, kadrai sustabdyti ir subjektyvi nuomonė suformuota 2006 metų liepos 16 dieną.

Epizodas III – Viešpaties Jėzaus (Trinitorių) bažnyčia

Apie šią bažnyčią sužinojau tik iš žemėlapio, radau, kad ji yra praktiškai Antakalnio geografiniame viduryje.

Pataikiau iš karto pasibaigus mišioms, kaip supratau, jos ten nelabai tradicinės vyksta. Nemažai jaunų žmonių, kurie po mišių šnekasi kažką geria vandenį iš atvežtos bačkos kieme po mišių.

Kad tiksliau įsivaizduotumėte, trinitorių bažnyčia su nedideliu vienuolynu yra šalia Antakalnio vidurinės mokyklos:

Iš principo ši bažnyčia labai panaši į Šv. Petro ir Povilo bažnyčią, juolab ir statyta panašiu laiku. Ji buvo Sapiegų dvare, kurią ją sau ir pasistatė. Bet šioji mažesnė, kuklesnė, mažiau įspūdinga ir menkai sutvarkyta. Nenuostabu, kad mažai dėmesio ir sulaukia.

Bažnyčia turi kupolą, kaip įprasta barokinėms bažnyčioms:

Fragmentai, aišku, feels like Petro ir Povilo bažnyčioje, bet, jų nepalyginamai mažiau, net jeigu jie būtų suremontuoti:

Tokia įdomi detalė – išorėje pavaizduoti du krikščionys, katruos į nelaisvę paėmė musulmonai, bet juos saugo angelas:

Ant vieno iš bokštų, kurie dastatyti vėliau yra laikrodis, kuris lygtai net veikia:

Faktai užfiksuoti, kadrai sustabdyti ir subjektyvi nuomonė suformuota 2006 metų liepos 16 dieną.

Turistavimas

Vasara – ne tas laikas, kada labiausiai norisi skaityti knygas ar žiūrėti filmus. Kadangi kažkaip susidaro situacijos, kad šeštadienio-sekmadienio rytais vasaros laiku turiu nemažai laisvo laiko, nusprendžiau pradėti projektą:
SMB VASARA 2006: SMB LANKO TURISTINIUS VILNIAUS OBJEKTUS.

karts nuo karto susimastydavau, kad jau penkti metai gyvenu Vilniuje ale esu buvęs tik vieną karto ant Gedimino kalno ir pora kartų Katedroj. Didžiulis senamiestis, begalybė (nu palyginus tarkim su šiauliais ;) bažnyčių, pastatų ir kitų objektų man yra neatrasti klodai.

Manau, ne man vienam.

Bandysiu rašinėlių cikle pateikti aprašymus ne tik apie pačius objektus kaip apie turistinius, bet taip pat pateikti įvertinimą, kaip objektai yra pasiruošę priimti turistus. Nes aš praktiškai irgi esu beveik tikras turistas, tik moku vietos kalbą, bet dauguma taškų lankau pirmą antrą kartą.

Kiekvieną reportažą bandysiu papuošti nuotraukomis.

UPD: įsigijau projektui Tomo Venclovos knygą „Vilnius“. Iš pradžių vadovavausi angliška tos knygos versija, nes niekur nėjo gaut lietuviškos, dabar jau įsigijau ir lietuvišką versiją – visgi kažkaip bastinėjantis vis dar lietuviškai greičiau galiu skaityt ;) Labai neblogas leidinys apie Vilnių, yra lietuviška, angliška, vokiška ir lenkiška versijos.

Šie postai daromi ir tam, kad prisimint faktus, nuotaikas ir dalykus.

Stengsiuosi, kad reportažai būtų „gyvi“ įtraukiant ir aplinkines smulkmenas ir, svarbiausia, žmones. Išlys mano pomėgis paslapčia fotkinti miesto ritmais gyvenančius žmogeliukus.

Epizodas I – Gedimino pilis

Vilniaus simbolis ir visą kita čia kas be ko. Kas pirmą kartą atvažiuoja, būtinai užlipa. Užlipa? :) Jau porą metų galima užvažiuoti šitokiu funikulieriumi:

A.Brazausko projektas, keikiamas, kad niekada neatsipirks, kainavo berods 1.8 mln. litų. IMHO visai neblogas daiktas. Veikia ne kaip traukinys, o kaip liftas – nusiperki bilietėlį, įeini pro vartelius į spec. „kiemą“ ir kaip su liftu pats paspaudęs važiuoji.

Bilietų kainos:
Aukštyn/žemyn – 2 Lt;
Tik žemyn – 1 Lt;
Tik aukštyn – neparduodama; (pirmo laipsnio diskriminavimas kainomis pagal mikroekonomikos vadovėlius, hehehe ;)

Kaip ir dažnai pas mumi būna, šiame objekte labai trūksta help’o, kuris leistų intuityviai naudotis paslaugomis. Nusipirkau bilietėlį už 2 Lt, bet nors ir nesu technologinis analfabetas, bet nesugalvojau, kaip man pro vartelius pro vartelius praeit. Bet bilietus parduodantis senukas išėjo iš kasos ir man laužyta anglų kalba paaiškino, kad aš supratau ;) Paskui stovėjom su pora prancūzų funikulieriuje atidarytom durim ir laukėm kol jis pradės važiuot. Kadangi ilgai nevažiavo, tai pradėjau skaitinėt instrukcijas ir ten šalia visokių „atsakomybės atsiribojimų“ ir panašaus šūdo išdėstyto A4 dydžio lentelėj parašytoj 12 fontu parašyta, kad reik spausti „UP“, kad važiuot. OK, važiuojam ;)

Vaizdelis žemyn:

Reikia pripažint, kad funikulierius tikrai nėra populiarus – kur kas daugiau žmogeliukų lipa senuoju keliu. Antrą kartą aš irgi funikulierium nevažiuočiau ;)

Nuo Gedimino kalno galima pažiūrėti iš viršaus į Valdovų rūmus, kurių išorės statybos darbai jau eina į pabaigą. Aš kažkaip neturiu griežtos nuomonės PRIEŠ/UŽ, todėl labai smagu, kas iš to daugiamilijoninio projekto su didžiuliu užkeltu „haipu“ gausis.

Na, jau užlipus ant kalno, reikia ir pačią pilį aplankyt. Čia blogai. Kažkoks jaunuolis neleidžia lipt laiptais neverbaliniais ženklais rodo eit bilietą pirkt. Bilieto kaip ir nėra, tiesiog kasos aparato čekį reikia pakišt tam baltamarškiniui. Kaštuoja 4 Lt.

Kiekvienam aukšte ekspozicijos, katros yra totalus šūdas. Ką mačiau šeštoj klasėj, tas ir tebėra. Trys monetos, vieni geležiniai šarvai ir iš spalvoto plono popieriaus suklijuotas senamiesčio maketas. Ir prižiūrėtojos, neleidžiančios fotkint.

Ant pilies verta užlipti, jeigu nori fotkint – sąlygos nepalyginamai geresnės negu šiaip nuo kalno per storas tvoras pyškint.

Ta proga šiek tiek vaizdų:

Beje, būdamas ant kalno nežinojau, koks pastatas labai išdidžiai stovi ir atrodo, kaip tikras gigantas. Vėliau išsiaiškinau, kad čia „Lietuvos geležinkelių“ ofisas ant Basanavičiaus ir berods Mindaugo, gatvių kampo. Kai eini pro šalį atrodo eilins pastatas, bet žiūrint iš šio taško, tai ant kalno jis atrodo kaip tikras gigantomanijos pavyzdys:

Dar keletas kadrų:

Prancūzaitės ne tik skaito turistinius gidus, žvalgosi į panoramą, bet ir „tvarko“ vyną :)

Beje, Gedimino pilyje sutikau tikrą žynį Lizdeiką, katras išaiškino Gedimino sapną :)

Atvykusi mergina fotografuojasi Vilniaus panoramos fone :)

Tiek įspūdžių iš Vilniaus simbolio – aukštutinės pilies.

Faktai užfiksuoti, kadrai sustabdyti ir subjektyvi nuomonė suformuota 2006 metų liepos 16 dieną.

Tradicinė filmų apžvalga

Tęsiam tradicinę filmų apžvalgą:

Rekomendacija:

Iš vasaros repertuaro sunku ką nors rekomenduoti. Bet reikia surasti.

„Piter FM“ – rusų filmas apie nieką. Šiame filme apybanalis scenarijus, labai bloga vaidyba, kiek kvailokai atrodančios užuominos į netradicinį filmavimo stilių, šabloninis rusiškas soundtrackas. aj, dar nepaminėjau, jog filmo žanras – grynas „Romance“, Holivude beveik visada paverstas į „Romance / Comedy“. čia galite gauti tikrą „Romance“.
ir nepaisant to, kad praktiškai pagal visus filmų vertinimo kriterijus šita juosta yra „total crap“ aš jį rekomenduoju:
1) Visiems, kuriems patinka šilti filmai. Šis yra toks kaip „Elizabethtown“. Traukiantis prie „Love Actually“, aišku, toli gražu tokio lygio nepasiekiantis. LABAI šiltas filmas.
2) Visiems kurie yra buve Sankt Peterburge. Puikus miestas ir filme puikiai tai matosi.

Nei rekomenduoju nei ne:

Greiti ir įsiutę: Tokijo lenktynės / Fast and the Furiuos: Tokyo Drift.
Trečia dalis patiko tuo, kad neapsimetinėja kuo nesą. Visą filmą tarsi eina pranešimas iš už ekrano – „patys suprantat, kad šūdą žiūrint, bet mes pasistengsim, kad jums būtų linksma“. ir stengiasi. niekam nežinomi aktoriai, greitas tempas ir daug bosų turinti ritminga muziką. Po dviejų alaus galit eiti į šį filmą ir patenkinsite visus savo „forsiškus“, „geziškus“ ir „reiserio“ pradus, kuriuos tikriausiai laikote užgniaužę.
p.s. pagrindinė filmo „fyfa“ visai simpatiška. įdomu iš kur ją ištraukė, nes iki šiol ji net epizodinių vaidmenų kine neturėjo. prognozuoju jai žvaigždės karjerą. ji tam tinkama.

Nerekomenduoju:

Mergina vaikino kelnėse / She`s the Man. Visų JAV paauglių dievaitė Amanda Bynes apsimeta savo broliu ir daro karjerą vyrų futbolo komandoje. Nejuokinga? Tai ir nežiūrėkit.
Filmo pliusas: Amanda Bynes bent jau gražesnė už Lindsay Lohan ir Avril Lavigne. Geriau jau paauglės tegul stengiasi būti panašios į ją.

Poseidonas / Poseidon. Nepavykęs „Warner Bros.“ projektas. Totalus finansinis krachas. Lietuvoj dvi savaitės buvo žiūrimiausias filmas. Originalas, kaip ir „Omen“ atveju, kur kas geresnis. Per vieną mėnesį pasirodė du filmui, kurie „remeikai“, atsatyti žodis žodin. Apie kokį scenarijaus krizės nebuvimą Holivude dar galime kalbėti?
Nežinau kaip kitiems, bet man kliuvo ir begalė efektuose paliktų klaidų, nekalbant jau apie neapdirbtus elementus.

Amerikietiška svajonė / American Dreamz. Iš į nerekomenduojamų sąrašą patekusių filmų šis yra geriausias. Gana sveika satyra, besityčiojanti iš relybės šou, amerikietiškos kultūros ir JAV prezidento. Kai rodys per TV – būtinai pažiūrėkit.

Lemties ženklas 666 / The Omen. Totalus „remeikas“ 1 prie 1 su originalu. Kaip dėl marketingo triuko – 06.06.06 – perstatyti gal buvo ir verta. Bet žiūrėti šį filmą birželio 7 ar vėliau – tikrai ne.

Kitaip tąriant, dabar tas laikas kai kiną aplenkti nėra nuodėmė. Visi tvarkingai baigiam žiūrėti futbolą ir braukiam dienas likusias iki liepos 14 dienos. Kas tada? Jūs klausiat kas tada? Jūs nežinot kas tada? „KARIBŲ PIRATAI“ !!!