Archive for rugpjūčio, 2006

Brand that I believe – Sobieski

Geriausiu prekės ženklu praėjusiais metais buvo išrinktas „Kelias į žvaigždes“, geriausia rinkodaros kompanija – „Nissan“ džipų įvedimo akcija „Didieji pasirodė“.

Jeigu reikėtų išskirti vertingiausius lietuviškus prekės ženklus, be abejo, number one būtų „Maxima“. Be jo, į dešimtuką pagal vertę turėtų patekti „Omnitel“, „Bitė“, galbūš „Čili“, „Ežys“, „Snaigė“.

Dabar apie vieną nelietuvišką ženklą, kurio pasiekimais Lietuvoje žaviuosi – „Sobieski“.

Viskas prasidėjo tada, kai 2003 m., kai vyko valstybinių alkoholio gamyklų privatizacija, „Vilniaus degtinę“ nupirko Prancūzijos koncernas „Belvedere“. Jiems sušvietė, kad reikia paleisti naują degtinės seriją, kuriai buvo suteiktas pavadinimas „Sobieski“. Kiek žinau, „Sobieski“ pavadinimo galvojime lietuviai nedalyvavo, kitaip tariant, pavadinimas buvo „nuleistas iš viršaus“.

Manau, nė vienam mastančiam rinkodaros specialistui Lietuvoje nelabai būtų šovęs į galvą toks pavadinimas. Netrumpas, sunkiai įsimenamas, primenantis lenkišką/slavišką pavardę, neturintis jokio ryšio su degtine ir nė vienam lietuviui nieko nesakantis.

Ką pavyko pasiekti, yra tiesiog neįtikėtina.

Šiuo metu du iš penkių Lietuvoje parduodamų degtinės butelių yra „Sobieski“.

Prieš 2 metus sugalvotam prekės ženklui be jokių tradicijų ir, iš pirmo žvilgsnio, tikrai negenealiam tai yra neįtikėtinai beprotiškai fantastiškas rezultatas.

Pirmoji Lietuvoje degtinė su uogomis, mandarinais ir kitais sh., vakarėlių serijos „Sobieski uogos“, dalijami CD, labai įdomios rėmimo akcijos… Išdėstymu parduotuvėse, etikečių dizainu nuolat kuriamas „šiltos ir draugiškos“ įvaizdis. Visą tai pavirto į matomą rezultatą.

Epizodas VIII – Uždaryti maldos namai

Lankant objektus pagal sąrašą neišvengiamai tenka susidurti su tokiais, kurie, deja, uždaryti. Dalis jų uždaryta visai, dalis jų įsileidžia lankytojus tik kažkokiomis nesuprantamomis darbo valandomis. Visus objektus lankiau „popsiniu“ turistavimui laikui – savaitgalių vidurdieniais. IMHO, reikėtų įvesti šiek tiek prievartos – jei jau esi įrašytas į turizmo gidus, privalai įsileist lankytojus darbo dienom nuo 12 iki 20 val. ir savaitgaliais nuo 10 iki 18 val. Tvarka turi būt.

1. Sinagoga

Vienintelė Vilniuje likusi žydų sinagoga. Prieš karą jų buvo šimtas penkios. Kaip viskas buvo, patys pukiai žinot. Vienintelė likusi yra Pylimo gatvėje, turbūt visi esat troleibusu pravažiavę.

Ką matėt pravažiuodami, daugiau galite ir nepamatyti. Apsilankiau ten sekmadienio vidurdienį ir radau pakabintą spyną, nors per tvorą galima išžiūrėti tokią lentelę:

Prieš kokius metus girdėjau, kad žydai tarpusavyje mušasi dėl to, kam turi priklausyti ši sinagoga. Gal šis užsidarymas ir susijęs.
Anyway, užrašom šitam objektui riebų minusą.

2. Visų šventųjų bažnyčia

Netoli sinagogos, Rūdininkų gatvės beveik pradžioje yra rausva bažnyčia – tai ankstyvojo baroko stiliumi pastatyta Visų Šventųjų bažnyčia.

Įdomiai atrodo tai, kad ji turi vieną bokšta nuo paradinės pusės žiūrint kairėje, o dešinėje jo tarsi trūktų – esam įpratę, jog jeigu vienas bokštas ne viduryje, tai simetriškai būna du bokštai. Iš tikrųjų, tai ten ne bažnyčios bokštas, o 100 metų vėliau (pati bažnyčia XVII amžiaus) pastatyta varpinė. Matyt, žemės stoka senamiestyje ir tada buvo aktuali, dėl to ji prilipinta prie pat bažnyčios, jog atrodo, kad tai bokštas.

Varpinėje matosi nemažai varpų:

Turisto žynynai nurodo, jog ši bažnyčia sovietiniais laikais buvo muziejus, o dabar grąžinta tikintiesiems. Būtų įdomu išsiaiškinti, kokie Bažnyčios planai šituo klausimu, nes šiuo metu gyvybės ženklų Visų Šventųjų bažnyčia nerodo.

3. Švč. Trejybės bažnyčia ir bazilijonų vienuolynas

Kai einate Didžiaja gatve, ji vėliau virsta Aušros Vartų gatve ir veda tiesiai prie Aušros vartų. Dažniausiai visas dėmesys ir būna skiriamas Aušros vartams, bet beveik prieš pat juos, šiek tiek pasukus į kairę, randame Švč. Trejybės bažnyčią su vienuolynu.

Reikia eiti per šituos vartus:

Švč. Trejybės bažnyčios fasadas prašosi remonto. Įdomu tai, kad pats įėjimas restauruotas kaip matėt iš nuotraukos aukščiau.
Sugalvojau, kad buvo taip: bažnyčioj vyksta pamaldos ukrainiečių kalba, o ukrainiečių bendruomenė nėra tokia turtinga, kad galėtų restauruotis. Vartai restauruoti valstybės lėšomis, nes matoma einantiems į Aušros vartus – čia aš sufantazavau, tokią prielaidą ;)

Už šių durų įleidžiama tik kai vyksta pamaldos. O jos sekmadieniais vyksta labai anksti. Turistams bažnyčia nepritaikyta.

4. Viešpaties Dangun Žengimo bažnyčia ir misionierų vienuolynas

Subačiaus gatvėje, jau gana toli nuo senamiesčio, retai tenka į šį kampelį užklysti.

Vėlyvasis barokinis stilius, bažnyčiai gana grakščiai atrodo, prisišliejusi prie pat Subačiaus gatvės. Istorija panaši kaip su Visų šventųjų bažnyčia – su visu gražinimo tikintiesiems bumu buvo grąžinta tikintiesiems, bet šiuo metu didelė spyna rodo gyvybės nebuvimą. Prisišliejusiame vienuolyne šiuo metu veikia ligoninė.

Įdomu tai, kad ši bažnyčia buvo pastatyta jau už miesto gynybinės sienos. Išliko iki šiandien ;)
Spėju, kad toje vietoje nėra paklausos katalikams steigti parapijos ir rengti mišias, o taip pat sunku būtų į tą vietą prisišaukti turistų, nes kiek bažnyčia atitolusi. Gal dėl to ir užgesinta kol kas (tikėkimės) gyvybė.

Beje, neblogai atrodo bokštai ir iš senamiesčio pusės:

Uždarytų objektų tema bus tęsiama

Faktai užfiksuoti, kadrai sustabdyti ir subjektyvi nuomonė suformuota 2006 metų liepos 23 dieną.

Urban morning

Šiandien gailiuosi, kad į LJ meetą nepasiėmiau fotiko. Ir ne todėl, kad būčiau norėjęs nufotkint girtas gobbitas‘o akis, maliboo nugarą ar oranžinį pbg/niurku maišelį.

Kadangi jau antrą kartą iš eilės iš LJ meeto pasitraukiu paskutinis (kaip ir jolka), gobbitas paragintas nusprendžiau nesikviest taxi iškart o judėt link namų pėškomobilių. Jolab, kad jau buvo pusę šešių, kai kiekvienas tūlas jau keliasi.

Sekmadienio rytą 6 val. galima tikrai daug įdomių vaizdelių pamatyt. Visos senamiesčio aikštės, gatvės ir šaligatviai taip ir kvėpuoja tuo, kad žmonės šeštadienio vakarais linksminosi. Milijonai šiukšlių, šiukšlelių, tuščių butelių, vienas kitas ant borto sėdinčių pavargusių gražiais drabužiais.

Gatvės šviesos dar įjungtos, bet jau šviesu tiek, kad 14 fontu atspausdintas knygas jau būtų galima skaityt. Nuo miesto kyla rūkas, apgobdamas aukštesnių pastatų viršūnės taip, kad jų aukščiausiuose taškuose pakabintos lemputės atrodo taip, tarsi kabėtų ore.

Kažkur tolumoje matosi didžiausias pasaulyje krepšys sukombinuotas ant TV bokšto. Paties bokšto nesimato tik susiblurinęs krepšys atrodo tarsi miražas (ypač laipsnuotais gėrimais sudrėkintomis akimis).

Prie klubų ir barų būruojasi taxi, į kuriuos paskutinius lūžusius įkiša draugai arba apsaugininkai. Savivaldybės aikštėje ant suoliukų vienas kito glėbyje šildosi porelės. Tame fone kažkas jau laukia troleibuso.

Kadangi pėdinau nuo pilies g., gedimino pr. per žvėryną iki mėnulio kalno tai tikrai daug visokių
vaizdų mačiau.

Kaip ne kaip, kiekviena tokia nekasdienė akimirka sudaro dalį urbanistinio grožio. Meilė miestui.

Madingi prekės ženklai

viena iš pačių palankiausių padėčių rinkoje prekės ženklui – turėti statusą madingas. Tu neprivalai būti populiarus, tu neprivalai būti naudingas, tu gali būti labai brangus – tave pirks dėl to, kad tai madinga. Sukurti madingą prekės ženklą reikia ne tik pinigų (netgi pasakyčiau tiesiogiai pinigai tapti madingu ženklu dažnai nepadeda), bet reikia turėti gerą galvą. Nors, tokioje šalyje kaip Lietuva, dažnai atsitiktinumai nulemia, kad vienas ar kitas ženklas tokiu tampa.

Turbūt akivaizdžiausias pavyzdys pasaulinio madingo prekės ženklo – „Apple“. Jų kompiuterių rinkos dalis JAV siekia tik 5 proc., bet visi su jais skaitosi dėl to, kad jis yra madingas – „Apple“ naudojasi gana pasiturintys, socialiai aktyvūs ir didelėms rinkoms įdomūs žmonės.

na, bet pabandžiau sugalvoti keletą madingų prekės ženklų Lietuvos mastu:

„Red Bull“ – Lietuvoje tai yra madingas prekės ženklas. Šio produkto pardavimai yra mizerni, jo parduodama labai mažai, bet tai vis dar laikoma madinga. Darau tokią prielaidą, kad galbūt Lietuvoje specialiai neskiriama didelių lėšų šio produkto reklamai – jeigu šis daiktas taptų masiniu, būtų sunku išlikti madingu. Masinėje rinkoje žaidžia kiti dėsniai, kitos išlaidos reklamai – tokia padėtis netgi galbūt palankesnė platintojams ir gamintojams.

„Pravda“ – čia toks žurnaliūkštis. Nieko negaliu pasakyt apie blogą contentą ar kažkatai. Bet – 25 000 tūkst. tiražas, dar neaišku paslaptingose vietose dalijamas – totalus mizeris. „Laisvalaikis“ išdaliną savęs penkis kartus daugiau per savaitę, „15 minučių“ trigubai daugiau išdalijama kasdieną. Nepaisant to, „Pravda“ turi madingo žurnalo įvaizdį. Dėl to yra nesunku parsiduoti reklamos užsakovams – jie šiame žurnale nori pasirodyti ne dėl didelio kontaktų skaičiaus, bet dėl įvaizdžio.

Kino festivalis „AXX“ – festivalio pagrindinio rėmėjo paketai parduodami praktiškai už tokią pat kainą kaip krepšinio transliacijų ar populiaraus realybės šou. Televizijos, žurnalai ir radijo stotys išskėtusios rankas laukia ir varžosi, kuri galės atiduoti festivaliui nemokamas minutes ir kvadratinius centimetrus. Reikia skaičių? Pernai pirmąjį festivalio etapą pamatė ~8 tūkst. žmonių, antrą – ~6 tūkst. Na, panašiai kaip kokį eilinį kino teatruose rodomą niekalą. Rėmėjai nori susieti savo vardą su „AXX“ nes nori susigretinti su tuo, kas yra „madinga“.

tokie trys pavyzdžiai susigalvojo per 15 minučių.

Dažniausiai, kaip kalbame apie prekės ženklus, „madinga“ ir „populiaru“ yra priešingybės. Visgi, pasitaiko pavyzdžių, kada net masinio vartojimo prekė laikoma madinga.

Pavyzdys – mokėjimo kortelė „Ežys“. Jeigu jūs pilnai nelaikote šio produkto madingu, tikslinėje „Ežio“ pirkėjų grupėje neturėti „Ežio“ yra tiesiog nelygis. Apskritai „Ežys“ yra vienas geriausiai į rinką įvestų ir išlaikomų visų laikų Lietuvoje sukurtų produktų.

„Ežyje“ telpa sintezė dviejų dalykų, kurie garantuoja absoliučią sėkmę:
1) kaip jau ir minėjau, tai yra madinga;
2) tobulas išpozicionavimo, kad tai yra „pigu“, pavyzdys. Neturių tikslių duomenų, bet berods arti 90 proc. (!!!) Lietuvos gyventojų mano, jog „Ežys“ yra pigiausias būdas naudotis mobiliuoju ryšiu Lietuvoje. Iš tikrųjų, tai „Mažylis“ yra pigesnis, o žodį „pigiausias“ konkurencijos taryba uždraudė „Ežiui“ naudoti dar nepraėjus mėnesiui nuo produkto pasirodymo.

Visiškai nesvarbu, kas tu esi, svarbu tik tai, ką apie tave mano. Užmiršk, kad tavo vardas Petras, jeigu visi tave laiko Jonu.

Apie Lietuvos mobiliojo ryšio išankstinio mokėjimo paslaugų rinką

Seniai seniai, atsirado „Labas“ pakuotė, kuri kainavo 200 LTL, o mažiausias papildymas buvo 50 LTL. Šiek tiek vandens į priekį nutekėjus atsirado „Extra“ ir visi pakankamai laimingai gyveno mažindami kainas dvigubai per metus.

Tada atsirado „Tele 2“ su išankstinio mokėjimo paslauga „X-GSM“ (viešpatie, na ir pavadinimas). Nemokami SMS ir 1LTL/min. tarifas į visus tinklus tuo metu buvo revoliucija. Vėliau SMS tapo mokami, bet tarifai vistiek atrodė revoliuciniai.

„X-GSM“ protingai pavirto „Pildyk“.

Ir gyveno jie laimingai tryse, du gražūs ir vienas pigus.

Tada vieno iš gražiųjų šeimininkas nusprendė sudrumsti vandenis. „Omnitel“ kartu su reklamos kūrėjais sukūrė „Ežį“ – vieną iš pačių sėkmingiausių lietuviškų brand’ų. „Omnitel“ bandė atsiribot nuo „Ežio“ – „Ežį“ neva stovėjo „Simas“, kuris priklausė „Omnitel“. matyt manė, kad niekas neatseks septinto vandens nuo kisieliaus. Bet lietuvis šitoj vietoj nedurnas. Dabar „Omnitel“ drąsiai savinasi „Ežį“, o „Simas“ prieš kokį pusmetį virto „Omnitel MINI“.

Ir ką. „Tele 2“ tuoj prisiminė savo šūkį „Mažiausios kainos garantija“ ir sukūrė „Mažylį“. Kūrė ryškiai naktį, gavosi toks nedadirbtas. „Tele 2“ greit konkurencijos tarnybai apskundė „Ežio“ šūkius „pigiausias“, skundus vidutinišku greičiu patenkino, bet „Ežys“ vis dar sėkmingai save pozicijonuoja. Kelis mėnesius vyko nedidelė kova kas bus pigesnis taip ir taip pigūs tarifai dar šiek tiek pakrito, paskui „Ežys“ pasidavė ir standartiniai tarifai „Mažylio“ berods centu mažesni. Tam, kad nebūtų galima įrodyti skaičiavimais kuris yra pigesnis, pradėjo kurt visokias „Ežio kaladė“, „Ežio ledas“, etc. etc.

„Mažylio“ stilistika jau pasikeite bene tris kartus. Pamenu pačioj pradžioj buvo toks piktas veikėjas primenantis SIM kortelę ir mušantis „Ežį“. Dabar va yra toks čiuvakas didele galva. Niekaip nesuprantu, ką jis simbolizuoja. anyway.

Pasidėję priešais save pardavimo ataskaitas „Omnitelininkai“ ir „Teledušnikai“ pastebėjo, kad „Ežys“ ir „Mažylis“ kenkia „Ekstra“ ir „Pildyk“ pardavimams. Pirmi tai pastebėjo „Omnitel“, bet ir tai gana pavėlavę.

„Omnitel“ IMHO priėmė gana protingą sprendimą: „Extra“ pavirto į „Omnitel Ekstra“ – pavirto į pilną „Omnitel“ paslaugų paketą, o išankstinis mokėjimas pavirto ne neigiama savybe, o tiesiog mokėjimo planu. Dabar su „Omnitel Ekstra“ gauni visas mobiliojo ryšio paslaugas (tarptautinius skambučius, GPRS, EDGE, etc. etc.). Tiesa už gana nemažą kainą. Bet, matosi, kad paslauga yra orientuota į tokius turtingesnius vartotojus, kurie negali pasirašinėt sutarčių: užsieniečius atvykstančius kokiems dviems mėnesiams, iš Airijos grįžtantiems uogų rinkėjams atostogų ir pan.

„Tele 2“ turbūt tik dabar pradeda dašilt, kad „Mažylis“ tiesiogiai konkuruoja su „Pildyk“. Kai pamatau reklamą, kuri baigiasi šūkiu „Pildyk – pigiausia“ nežinau ir ką begalvot. Niekaip nesugebu surasti skirtumų tarp šių dviejų paslaugų.

Kaip bebūtų „Bitė“ vėl liko miegaliaus vietoj. „Omnitel Ekstra“ – ok, brangu, solidu, pilna paslaugų gama. „Ežys“, „Mažylis“ – pigios bazinės paslaugos, tobulas servisas paaugliams ir ypač jautrioms kainai grupėms. O kas po velnių yra „Labas“? Kam jis skirtas? Kas yra jo vartotojas? Išankstinio mokėjimo paslauga nepasižymi klientų lojalumu, todėl paskutinis, kurie iš įpratimo naudojasi „Labas“, jau turbūt mirė praeitame amžiuje. Negi paslauga gali važiuoti tik ant erzinančio šūkio „Kiek kainuoja SMS?“

Kino teatrai pilnėja | BNS

Dėl į kino teatrus vėl plūstančių žmonių šiemet kino rinkos pajamos gali padvigubėti. Pasak svetainės www.kinas.info vyriausiojo redaktoriaus Simono Bartkaus, tokią tendenciją leidžia prognozuoti nuolat didėjantis žiūrovų skaičius – parduotų kino bilietų skaičius didėja kiekvieną mėnesį, trečiadienį praneša dienraštis „Lietuvos žinios“.

Pagrindine priežastimi, dėl kurios kino rinka plečiasi, laikoma gerėjanti gyventojų finansinė padėtis ir vis didėjanti lėšų dalis, kurią šeimos gali skirti kokybiškoms pramogoms. Vis dėlto negalima tokios plėtros tapatinti tik su šalies ekonominės būklės gerėjimu: daugėja kino salių, komerciniai kino teatrai įgyja daugiau patirties ir randa tinkamą kainodarą bei imasi rinkodaros veiksmų, kurie duoda maksimalią naudą pritraukiant žiūrovus.
Reklama

Bendros kino rinkos pajamos šių metų sausio-liepos mėnesiais sudarė 12,37 mln. litų -buvo 70,1 proc. didesnės negu pernai tuo pačiu laikotarpiu.

Praėjusiais metais Lietuvos kino teatruose apsilankė 1,22 mln. žiūrovų ir sumokėjo į kasas 13 mln. litų.

Kino platintojų asociacijos duomenimis, per septynis pirmuosius 2006 metų mėnesius

Lietuvos kino teatruose apsilankė 1,189 mln. žiūrovų – tai yra 81 proc. daugiau nei analogišku 2005 metų laikotarpiu.

Pastebima, kad žiūrovų skaičiaus didėjimas kino teatruose šiais metais kur kas didesnis nei bendras kino rinkos pajamų didėjimas, nes pastaraisiais metais vidutiniškai kino bilieto kaina sumažėjo beveik litu.

2005-ųjų pabaigoje Kaune, o 2006-ųjų pradžioje Klaipėdoje buvo atidaryta po daugiašalį kino centrą. Pasak www.kinas.info kino rinkos analitikų, tokia padėtis yra dėsninga: visame pasaulyje vienaekranius kino teatrus keičia komerciniai „multipleksai“, įsikūrę miegamuosiuose rajonuose arba šalia didžiųjų prekybos centrų.

Kauno mieste statomame „Akropolio“ prekybos centre kino žiūrovams duris atverti turėtų dar vienas daug salių turintis kino centras. Be to, kino teatrų plėtra planuojama ir mažesniuose Lietuvos miestuose.

Nuo 2000-ųjų iki 2005-ųjų kino žiūrovų beveik kasmet nuolat mažėjo, o vidutinė bilieto kaina kiekvienais metais kilo.

2000-aisiais vidutiniškai kino bilietas kainavo 7,9 lito, o 2004-aisiais jau 10,8 lito. Piką vidutiniškai už bilietą išleidžiama suma pasiekė 2005-ųjų pavasarį, kai žiūrovams už bilietą teko mokėti beveik po 12 litų. Nuo tada bilieto kaina ėmė mažėti.

Straipsnį parašė BNS, publikavo DELFI ir kiti.

Media Lietuvoje

Viena didžiausių pasaulyje žiniasklaidos paslaugų kompanija „Zenithoptimedia“, šiemet įsteigusi padalinį Lietuvoje, prognozuoja, kad reklamos apimtys Lietuvos žiniasklaidos priemonėse šiemet sudarys 397,8 mln. litų.

400 mylikų. Už tiek reklamos žmonėms yra suimportuojama į smegenis per TV, radiją, laikraščius ir žurnalus, outdoorą (įskaitant lauko ekranus), internetu, kino teatruose ir ant pistoletų degalinėse. Kitų medijos formų niekas neskaičiuoja. 400 milijonų gauti neatsižvelgiant į media nuolaidas, bet didžiąją dalį nuolaidų suvalgo media agentūros ir kiti tarpininkai, todėl užsakovams reklama daugiau mažiau tiek ir kainuoja.

Kur dar visa apskritai nesuskaičiuojama reklama – pusiau legaliai dalinamos skrajutės, nelegalūs stendai gatvėse ir ant namų sienų, rėmimas, šventės, netradicinės reklamos formos, užslėptoji reklama, legalus ir nelegalus spam’as, lokali reklama (reklama pačioje parduotuvėje, kur reklamuojamos toje parduotuvėje vykstančios akcijos ir/ar parduodamos prekės), …

Į tuos 400 milijonų neįskaičiuota reklamos kūryba, daugeliu atveju ir reklamos gamyba, išlaidos viešiesiems ryšiams …

400 mylikų per žinisklaidą – tai apie 130 Lt reklamos sustumiama vienam aktyviam Lietuvos gyventojui.

Jeigu sugalvojote kažkokį naują masėms skirtą produktą ir jo reklamai skiriate 1 mln. litų – tai reiškia, kad kiekvienam reklamos valgytojui duodate saldainį už 30 centų, kai jis jau šiemet suvalgė šokolado už 130 Lt.

Palyginimui – JAV vienas vartotojas per metus suvalgo reklamos už 500 JAV dolerių. Skaičiuojama, kad didmiesčio gyventojas per dieną gauna ~4000 reklaminių žinučių…

Augsim ;-)