Archive for spalio 5th, 2007

Seminaras: „Su kuo valgomas radijas: audioklipas nuo idėjos iki skambesio“

Šiandien Marketingo specialistų asociacija pratęsė diskusiją apie reklamą radijuje. Diskusija gavosi tikrai įdomi, ypač lietuviškų reklamos klipų analizė. Trumpai paminėsiu ir pakomentuosiu keletą išgirstų tezių.

Rolandas Čečkauskas, „Balto Media“ generalinis direktorius („Balto Media“ vienija visas „Achemos“ grupei priklausančias media priemones), trumpai ir „žmogiškai“ papasakojo apie garsų sukeliamas emocijas ir „negirdimus“ garsus, kurie gali priversti nervų sistemą elgtis neprognozuojamai (pvz. ar žinojote, jog Izraelio kariuomenė demonstracijoms valdyti naudoja ausimi negirdimas garso bangas, kurios paralyžuoja kojų raumenis ir visa demonstrantų minia tiesiog suklumpa ant kelių ir taip yra demoralizuojami?).

Informacija daugiau teorinė ir mokslinė – reklamoje dar mažai tie dalykai naudojami. Be abejo, radijo reklama dabar pranešinėja ne tik žinutes, bet ir imasi „brandingo“, kur emocijos jau neišvengiamos, todėl klipas turi nešti ir emocijas.

„Zip FM“ programų direktorius Ernestas Janušas pasakojo apie „Sonic Branding“ – garsinę brando išraišką. Lietuvoje labai mažai prekės ženklų turi savo garsinę išraišką. Argumentai, be abejo, įtikinantys – dėl logotipų kompanijos ginčijamasi labai ilgai, o apie akustinę logotipo versiją net dažnai net nepagalvojama. Ryškiausias „garsinis brandas“ pasaulyje – „Intel“. Lietuvoje akivaizdžiai tai naudoja galbūt „Omnitel“ – visos jų reklamos baigiasi trumpu garseliu.

„Statoil“ ir kitos kompanijos naudoja melodinį „Sonic brandingą“ – muzika, pagal kurią daugelis gali identifikuoti prekės ženklą. Išties, kurdamas „Statoil“ radijo reklamą retai bėgu nuo standartinės „packshotinės“ muzikos – ji labai įkalta Lietuvoje ir per porą sekundžių daugelis tikslinės vartotojų gali atpažinti, kam ji priklauso. Be abejo, mums dar labai toli iki „Coca Colos“, kurios „always Coca Cola“ dainelė gali būti atliekama bet kokiu ritmu, bet kokiais instrumentais – ir ji visada bus atpažįstama.

Pranešimas apie „Sonic brandingą“ pasakė mažai naujų dalykų – bet pakartoti tikrai svarbius akcentus yra verta.

„Radiocentro“ programų direktorius Donatas Bučelis išnagrinėjo bene dvidešimt lietuviškų radijo reklaminių klipų pavyzdžių. Mano vertinimu, pagrindinės lietuviškos radijo reklamos klaidos:

– sekundžių taupymas. Norint sutaupyti „media“ išlaidų, į 15 sek. bandoma sukišti „tiek daug, kiek įmanoma“;

– neišnaudojama „vaizdo reklama“ radijuje. Bene labiausiai užsienio radijo reklamos pavyzdžiuose yra vertinamos radijo istorijos, kurios nupiešia vaizduotėje visą paveikslą, todėl audio reklama tampa vaizdine reklama. Dažnai „vaizdo reklamos“ nenaudojimas susiveda į tą patį „sekundžių taupymą“;

– vienas radijo klipas neša per daug žinučių – nereta reklama praneša apie parduodamą prekę, iš karto apie kainą, nuolaidą, kur įsigyti ir dar produkto ypatybes. Dėl to dažnai kaltas ir aukščiausio lygio vadovu kišimasis į reklamą. Verta prisiminti, jog jei norėsi pasakyti viską, klausytojas neišgirs nieko;

– pernelyg dažnas telefono numerių, interneto adresų „kalimas“ – kaip pastebėjo D.Bučelis, 999 iš 1000 žmonių negali įsiminti pranešamo telefono numerio. Interneto adresą taip pat gali įsiminti tik interneto naudojimo profesionalai, su sąlyga, jog adresas yra paprastas, logiškas ir nėra dviprasmiškas, kuomet perduodamas verbaline forma;

– dažnas brando kartojimas. Dažnas reklamos užsakovas į 15 sek. klipą sugeba įgrūsti įmonės pavadinimą net tris kartus. Tai tik prisideda prie augančios reklamos atmetimo reakcijos.

Išties, radijo reklama jau galutinai transformavosi į „reklamą automobilyje“. Radijo imtuvai biuruose, namuose nyksta, o automobiliuose girdimi vis garsiau.

Auklės dienoraštis | The Nanny Diares, 2007

Man patinka, jog geidžiamiausia (režisierių) šių laikų jauno žvaigždė Scarlett Johansson puikiai renkasi vaidmenis. Jai dar tik 22-eji, bet jos filmografijoje jau 25 labai įvairūs filmai. Du pasirodymai pas Woody Alleną, „Auksinio gaublio“ nominacijų nusipelnę vaidmenys „Pasiklydę vertime“, „Mergina su perlo auskaru“, „Meilės eilės Bobiui Longui“, „Lemiamas taškas“, sėkmingas šuolis į komercinį kiną („Sala“ su Ewanu McGregoru), savotiškai patrauklus „Prestižas“

Šį kartą jaunąjį talentą prisivilioti pavyko režisierių duetui Shari Springeriui Bermanui ir Robertui Pulcini, kurie rašė šiam filmui ir scenarijų. Ši pora ilgai dirba kartu, bet tai tik antras judviejų bandymas pilnametražiame vaidybiniame kine (prieš tai režisieriai dirbo televizijoje ir dokumentikoje), bet už pirmąjį darbą „Amerikos puikybė“ („American Splendor“) vos nenusipelnė „Oskaro“.

Scarlett Johansson tik 22-eji, bet apie dabar pasirodančius filmus su ja jau galima pasakyti – „vaidmuo panašiausias kaip …“. „Auklės“ vaidmuo „Auklės dienoraštyje“ labiausiai panašus į Alex iš „Geros kompanijos“. Čia Scarlett vėl vaidina jauną, patrauklią, bet gyvenime dar nesusipratusią merginą. Eni Bredok, nežinodama, kuo nori būti gyvenime, griebiasi atsitiktinio – auklės – darbo.

Kadangi ji nėra auklė-profesionalė, ji padaro pagrindinę profesinę klaidą – įsimyli prižiūrimą bernioką. Eni priversta kentėti darbdavių „priespaudą“, bet meilė vaikui ją laiko toliau darbe.

Beveik visi filmo personažai – išgryninti ir hiperbolizuoti. Darbdavys-tėvas labai užsikasęs darbuose, neskiria laiko šeimai ir turi meilužę. Darbdavė-mama yra išpaikinta nedirbanti turtuolio žmona, kurios užsiėmimas – dalyvavimas moterų susibūrimuose, bendravimas su draugėmis, SPA ir kitų pramogų lankymas. Darbdavys-klientas Grėjus – išdykęs ir išlepintas miesčioniukas.

„Auklės dienoraščio“ bėda ta, jog juosta norėjo būti viskuo, bet nė vienos linijos nepavyko išvystyti iki galo. Scarlett Johansson herojė tarsi Meri Popins atmaina, bet jai kažko trūksta. Filmas stengiasi moralizuoti tipiško miesčioniško turtuolių gyvenimo ir šeimos/darbo santykių klausimu, bet neįtikina. „Auklės dienoraštis“ dar bando įpinti ir meilės liniją, bet ji visai padrika ir dar labiau griauna vientisą liniją.

Neaiškus ir filmo žanras. Fantazija? Komedija? Drama? Romantika? Vėl bandyta gaminti iš visko, o baigiasi šiupinine sriuba, o ne gurmanišku patiekalu.

Palinkėjimas režisieriams – kitą kartą pasirinkite vieną idėją ir pasakykite ją iki galo. O gal problema tame, jog režisieriai du?

Kadras iš filmo “Auklės dienoraštis”

Paskelbta www.kinas.info

Plačiau apie filmą – Auklės dienoraštis | The Nanny Diares, 2007