Archive for spalio, 2007

kinas.info savaitės apžvalga: “Simpsonų filmas” – pelningiausias visų laikų filmas Lietuvoje

Simpsonų šeimynėlėLietuvos kino rinkai prireikė devynerių metų, jog būtų pagerintas “Titaniko” rezultatas. Praėjusį sekmadienį, spalio 7 dieną “Simpsonų filmas” peršoko “Titaniko” dar 1998-aisiais iškeltą pajamų kartelę: 2 mln. 228 tūkst. 112 litų. “Simpsonų filmo” sąskaitoje po praėjusio savaitgalio yra trimis šimtais litų daugiau.

“Titanikas” prarado pelningiausio filmo Lietuvoje titulą, bet meilės istorijai nuskendusiame laive pavyko išlaikyti daugiausia žiūrovų sulaukusio filmo vardą. “Titaniką” pamatė 247 tūkst. žiūrovų, tuo tarpu “Simpsonų filmą” – 217 tūkst.

Tuo tarpu praėjusį savaitgalį – spalio 5-7 dienomis – populiariausias filmas Lietuvoje buvo “Absoliutus blogis: išnykimas”. Fantastinis veiksmo trileris per tris pirmąsias demonstravimo dienas uždirbo 162 tūkst. litų. Trečioji “Absoliutaus blogio” dalis debiutavo kelis kartus geriau nei pirmoji ir antroji filmo dalys, kurios pasirodė atitinkamai 2002 ir 2004 metais.

Po trijų savaičių pirmavo į antrąją pelningiausių filmų sąrašo vietą pasitraukė kitos komercinės juostos trečioji dalis – “Piko valanda 3”. Nuotykių komedija su Jackie Chanu ir Chrisu Tuckeriu praėjusį savaitgalį uždirbo 64,2 tūkst. litų, o iš viso filmo sąskaitoje jau 404 tūkst. litų. Kaip ir “Absoliutus blogis 3”, “Piko valanda 3” taip pat kelis kartus lenkia savo pirmtakų rezultatus.

Į šeštąją pelningiausių visų laikų filmų sąrašo vietą pakilo lietuviškai dubliuota animacinė juosta “La Troškinys”. Filmas spalio 5-7 dienomis papildė savo kasą 41 tūkst. litų ir bendromis pajamomis aplenkė “Boratą”. Iš viso “La Troškinio” sąskaitoje – 1,33 mln. litų.

Valstybinės bendrovės “Lietuvos kinas” pristatytas naujausias prancūzo Francois Ozono “Angelas” debiutavo dešimtojoje pelningiausių filmų sąrašo vietoje. Viename Vilniaus kino teatre sukta juosta per tris dienas uždirbo 4,8 tūkst. litų.

Rugsėjį prasidėjusį aukšto lygio filmų repertuare badą spalio 12 dieną bandys numalšyti trys naujos juostos. Daugiausia žiūrovų dėmesio turėtų sulaukti romantinė komedija su Jessica Alba “Sėkmės, Čakai”. Pastaruoju metu mažiau besifilmuojanti garsi Holivudo aktorė Jodie Foster pasirodys filme “Nepalaužiama drąsa”. Gurmaniško kino mėgėjų laukia naujausio Davido Lyncho filmo “Vidaus imperija” premjera.

Šios paskleistos žinios atgarsiai:

DELFI:  Kinas.info: “Simpsonų filmas” – pelningiausias visų laikų filmas Lietuvoje
lrytas.lt: „Simpsonų filmas“ tapo pelningiausia kino juosta Lietuvoje
VZ.lt: „Titaniką“ pelningiausių filmų sąraše paskandino 300 litų
Alfa.lt: „Simpsonų filmas“ – pelningiausias visų laikų filmas Lietuvoje
Balsas.lt: “Simpsonų filmas” – pelningiausias visų laikų filmas Lietuvoje
ELTA: kinas.info savaitės apžvalga: „Simpsonų filmas“ – pelningiausias visų laikų filmas Lietuvoje
vtv.lt: Simpsonų filmas – pelningiausias visų laikų filmas Lietuvoje

Paslaugų kūrimas viešųjų ryšių tikslais | „Omni Connect“

Didelės įmonės, kurios stengiasi bet kokia kaina aplenkti konkurentus, dažnai imasi naujų produktų ar paslaugų kurimo tik vardan viešųjų ryšių tikslų. Naujai kuriama ir parduodama prekė pristatoma per anksti (ekonominės naudos galima tikėtis tik po kelių metų) arba apskritai skirta tik priversti žiniasklaidą ir visuomenę apie tai kalbėti, nors iš anksto žinoma, jog to niekas nepriks (arba konkrečiau – sukūrimo kaštai bus didesni nei uždarbis iš pardavimų).

Keletas lietuviškų pavyzdžių:

iki_maiselis.jpg– mano mėgstamas prekybos tinklas „IKI“ parduoda ekologiškus popierinius maišelius, nors aišku, jog jų pardavimai bus labai maži, nes lietuvių sąmonė dar nepriprebdo mokėti daugiau už sumažintą taršą (ekologiškas maišelis kainuoja 80 centų, o kur kas praktiškesnis ir tvirtesnis plastikas – 30). Vardan dar tvirtesnės ekologiškos krypties – už kiekvienus 1000 nupirktų maišelių „IKI“ pasodina po medį;

„Elektromarkt“ „Helios“ prekybos centre atidarė prabangios buitinės technikos ir elektronikos saloną „Media City“, kuris teikia VIP aptarnavimo paslaugą – VIP klientai gali ateiti į saloną nors ir 3 val. nakties, iš anksto paskambinę. Vargu, ar tokia paslauga naudinga net ir labai turtingiems žmonėms. Negana to, toje parduotuvėje dar parduodamas vienas brangiausių televizorių pasaulyje.

Lenktynes vardan lenktynių galima vadinti ir Lietuvos mobilio ryšio operatorių lenktyniavimą. Tiesa, lenktyniauja iš jų tik du – „Tele 2“ yra užėmusi akivaizdžią „followerio“ poziciją ir paslaugas diegia atsilikdama net pora metų, kuomet lyderiai išedukuoja rinką ir paslauga gali būti komerciškai sėkminga iš karto.

Mobiliojo ryšio operatoriai aktyviai lenktyniauja duomenų perdavimo greičio srityje. Kažkada (2004 m. gegužę!) „Omnitel“ pristatė 3G, kuris veikė tik Europos aikštėje ir buvo vieni pirmųjų Europoje, bet sugebėjo „sujungti Vilnių su Briuseliu“. Praėjusią savaitę „Bitė“ „išvystė“ rekordinį 7,2 mb/sek. greitį.

Operatoriai lenktyniauja daugiau tik viešųjų ryšių srityje kalbėdami apie „teorinį“ ir paprastiems klientams nepasiekimą greitį.

omni_connect.gifPasinaudojęs „Omnitel“ akcija – pasiėmiau išbandyti „Omni Connect“ paslaugą namuose (naujame name „Teo“ niekaip neatveda savo „Zebro“, o be to pagaliau atsirado USB modemai šiem paslaugom – Mac’ai neturi PCMCI ir EXPRESS jungčių). Ir ką gi patyriau – nors „Omnitel“ skelbia, jog 3G tinklas veikia 159 miestuose ir miesteliuose (jų Lietuvoje yra net tiek!), o jame galima pasiekti 3,6 Mbps greitį – turiu pastebėti, jog tokie sostinės rajonai kaip Pašilaičiai ar Lazdynai dar nenusipelnė garbės patekti į „159 miestelių“ sąrašą.

Pašilaičiuose 3G ryšiu prisijungti įmanoma, bet jis trūkinėja kas kelias sekundes ir naršyti neįmanoma. Lazdynuose (8 aukšte) 3G ryšio apskritai modemas neranda – nors pro langą matau televizijos bokštą, krūvą Lazdynų daugiaaukščių, „Helios“ dangoraižį, Gariūnų kaminus ir dar kelis objektus, kurie potencialiai būna mobilio ryšio antenų stovėjimo vietos.

Apibendrinant galima pasakyti, jog nors mobiliojo ryšio operatoriai kalba ir apie dvigubinamą 3G greitį, realiai mobiliojo ryšio vartotojai gali naudotis tik patikrintu EDGE ryšiu (kuris beje suteikia visiškai pakankamą greitį naršymui ir pašto skaitymui). O primenu – 3G pristatytas Lietuvoje jau daugiau nei prieš tris metus!

Bet kokiu atveju – paslaugų kūrimas viešųjų ryšių tikslais pasiteisina. Jau prieš kokius tris ar keturis metus „Bitė“ ir „Omnitel“ investavo milijonus į savo WAP portalų populiarinimą – dividendus valgo šiandien.

P.S. Užtat su kambarine antena Lazdynuose galima kokybiškai žiūrėti televiziją. Pašilaičiuose padėtis šiuo klausimu yra apgailėtina.

Reitingų karai 2: Interneto reitingai

Interneto reitinguose melo daugiau nei visur. Išties – interneto projektų ir interneto reklamos specialistų Lietuvoje vargiai surinktume dešimt, todėl atsitiktinių ar logiškai apgalvotų mitų čia labai daug.

Kiekvieną savaitę tenka sutikti įvairių interneto „portalų“ (dažniausiai siauros specializacijos), interneto katalogų ir kitokio plauko tinklalapių „komercijos direktorių“, „pardavimo vadovų“ ir panašių skambių personų. Jiems nieko nereiškia švaistytis savokomis „mus lanko daugiau nei šimtas tūkstančių“ arba „mūsų svetainę jau aplenkė virš milijono“.

Pradėjus gilintis į jų žarstomus skaičius dažnai paaiškėja, jog tas skaičius gautas iš „Hits“ (kas iš tikrųjų reiškia serverio gautas užklausas) langelio „Webalizeryje“ (tokia 2001 m. užlenkta bet vis dar aktyviai naudojama tinklalapio srauto analizavimo sistema), suskaičiavus puslapio atvertimus nuo svetainės atidarymo arba tiesiog naglai padauginus hey.lt sistemos rodomą skaičius iš kokio šimto.

Laimė, tikri ir paaiškinami reitingai vis įgauna didesnį autoritetą ir labai laukiu tos dienos, kai niekas nesikalbės su tais, kurie savo tinklalapio lankomumo nesugeba išsimatuoti su „Gemius Traffic“, „TNS Metrix“ arba bent jau „stat24.lt“ ar „Google Analytics“.

Nelaimė ta, jog išryškėjus dviems portalų statistikos rinkos lyderiams susiduriame su rezultatų skirtumais dėl metodologijų neatitikimo. O konfliktas tikrai gali būti didelis – pagal „TNS Metrix“ www.one.lt yra vienu žingsniu priekyje negu www.delfi.lt. Tuo tarpu pagal anksčiau atsiradusį ir seniau naudojamą „Gemius Audience“www.delfi.lt pasiekė 10% daugiau auditorijos nei www.one.lt

delfiarone.jpg

Lyderiams tokia situacija naudinga – jie abu save gali vadinti Nr.1 Lietuvoje.

Kodėl yra skirtingi rezultatai?

„Gemius Audience“ metodologija paremta „slapukų“, anketų ir visuomenės apklausų sintezės metodu (galima kada ir detaliai tą metodoligiją išaiškinti). Pagal metodologiją, iš rezultatų eliminuojami jaunesni nei 14 metų vartotojų apsilankymai (iki 13 metų asmenys taip pat netraukiami į absoliučią daugumą tyrimų Lietuvoje) bei eliminuojami apsilankymai jungiantis ne iš Lietuvos (t.y. „Gemius“ skelbia tik interneto vartotojų iš Lietuvos populiariausius puslapius).

Ar verta į reitingus įtraukti jaunesnius nei 13 metų asmenis? Mano manymu taip – jie taip pat generuoja puslapių atvertimus, turi savo naršymo įpročius ir yra neišvengiama interneto vartotojų auditorijos dalis. Vis jaunesni žmonės tampa aktyviais visuomenės dalyviais ir dėl tokių demografijos dėsnių tyrimų metodologijos taip pat turės keistis …

Tuo tarpu ar įtraukti vartotojus iš užsienio – tai jau metodologijos rengėjų pasirinkimo reikalas. Argumentų galime rasti už ir prieš.

Taigi – interneto reitingai rodo, jog Lietuvoje turime du „pačius lankomiausius“ tinklalapius. Tiesa, tie du lyderiai kol kas nekonfrontuoja viešai tarpusavyje – tokiais atvejais dažnai pasitaiko, jog patys lyderiai būna aktyvūs tų reitingų, pagal kuriuos jie pirmauja, gynėjai.

Patys reitingai irgi nevykdo vienas prieš kitą nukreiptų kampanijų, kuris iš jų „teisingesnis“. Juolab, jog 5 iš 6 didžiausių lietuviškų tinklalapių dalyvauja abiejuose reitinguose.

Interneto portalų rinka Lietuvoje dar nėra tokia didelė, todėl didieji pakankamai gražiai būdami viršūnėje sutaria. Tuo tarpu žemesniuose interneto lygiuose tebekaraliauja anarchija, iš oro traukiami skaičiai ir „pardavimų vadovai“.

Anksčiau rašiau apie reitingų karus televizijų pasaulyje.

Užtrukau „Iki“ tik minutėlę …

iki.gifJau pati pamatinė pozicionavimo teorija sako: „Rask kuo išsiskirti, ir išnaudok tai“. Net jeigu nerandi kuo išsiskirti, gali pradėti kalbėti pirmas apie tai, ką turi daugelis – taip galbūt pavyks užimti „pirmojo“ poziciją.

Labai įdomios krypties paskutiniu metu ėmėsi prekybos tinklas „IKI“ – kadaise buvęs vienintelis prekybos centras, neakcentavęs žemų kainų („Arčiau namų“, „susitIKIme“, „Laikas į IKI“), vėliau viską sugriovė šokdamas prieš „Maxima“ ir pigumo „top of mind“ – „Norfą“. Mano manymu, „IKI“ ėjimas žemų kainų pasiūlymų promo link, buvo visiškai nevykęs ir tik griovė „IKI“ įvaizdį.

Šiuo metu „IKI“ toliau tęsia pritraukimo specialiais mažų kainų pasiūlymais akciją („IKI gimtadienio pasiūlymai“), bet – tikrai gražiu klipu, gražiais maketais ir įdomiais outdoor’ais – „IKI“ pristato naują kryptį – „Apsipirkti IKI užtruksite tik minutę“.

Iš ties – eilės prekybos centruose dėl darbo jėgos trūkumo jau darosi daugeliui miesto gyventojų nepakenčiamos. Aš tikrai rinkčiausi tą prekybos centrą, kuriame eilė būtų mažiausia. „IKI“ tikrai pirmas pradėjo apie tai kalbėti ir turi šansą nugriebti lyderio šioje srityje poziciją.

Bet – ar „IKI“ kažką padarė vardan to, jog „apsipirkti ten galima greičiau“? … Antakalnyje įsikūrusiose bei didžiosiose „IKI“ parduotuvėse („Minskas“, „Mada“, „Fabijoniškių 2“, …) niekas nepasikeitė – piko metu eilės milžiniškos, o nepiko metu dirba viena kasa ir eilė vistiek tokia pat.

Nors klipai labai gražūs – bet reklama šiuo atveju meluoja. Graži ji liks iki tol, kol nenueisi patikrinti melo.

Didžiuotis tuo, ko neturi yra melas. O melo reklamoje pirkėjai neatleidžia.

Seminaras: „Su kuo valgomas radijas: audioklipas nuo idėjos iki skambesio“

Šiandien Marketingo specialistų asociacija pratęsė diskusiją apie reklamą radijuje. Diskusija gavosi tikrai įdomi, ypač lietuviškų reklamos klipų analizė. Trumpai paminėsiu ir pakomentuosiu keletą išgirstų tezių.

Rolandas Čečkauskas, „Balto Media“ generalinis direktorius („Balto Media“ vienija visas „Achemos“ grupei priklausančias media priemones), trumpai ir „žmogiškai“ papasakojo apie garsų sukeliamas emocijas ir „negirdimus“ garsus, kurie gali priversti nervų sistemą elgtis neprognozuojamai (pvz. ar žinojote, jog Izraelio kariuomenė demonstracijoms valdyti naudoja ausimi negirdimas garso bangas, kurios paralyžuoja kojų raumenis ir visa demonstrantų minia tiesiog suklumpa ant kelių ir taip yra demoralizuojami?).

Informacija daugiau teorinė ir mokslinė – reklamoje dar mažai tie dalykai naudojami. Be abejo, radijo reklama dabar pranešinėja ne tik žinutes, bet ir imasi „brandingo“, kur emocijos jau neišvengiamos, todėl klipas turi nešti ir emocijas.

„Zip FM“ programų direktorius Ernestas Janušas pasakojo apie „Sonic Branding“ – garsinę brando išraišką. Lietuvoje labai mažai prekės ženklų turi savo garsinę išraišką. Argumentai, be abejo, įtikinantys – dėl logotipų kompanijos ginčijamasi labai ilgai, o apie akustinę logotipo versiją net dažnai net nepagalvojama. Ryškiausias „garsinis brandas“ pasaulyje – „Intel“. Lietuvoje akivaizdžiai tai naudoja galbūt „Omnitel“ – visos jų reklamos baigiasi trumpu garseliu.

„Statoil“ ir kitos kompanijos naudoja melodinį „Sonic brandingą“ – muzika, pagal kurią daugelis gali identifikuoti prekės ženklą. Išties, kurdamas „Statoil“ radijo reklamą retai bėgu nuo standartinės „packshotinės“ muzikos – ji labai įkalta Lietuvoje ir per porą sekundžių daugelis tikslinės vartotojų gali atpažinti, kam ji priklauso. Be abejo, mums dar labai toli iki „Coca Colos“, kurios „always Coca Cola“ dainelė gali būti atliekama bet kokiu ritmu, bet kokiais instrumentais – ir ji visada bus atpažįstama.

Pranešimas apie „Sonic brandingą“ pasakė mažai naujų dalykų – bet pakartoti tikrai svarbius akcentus yra verta.

„Radiocentro“ programų direktorius Donatas Bučelis išnagrinėjo bene dvidešimt lietuviškų radijo reklaminių klipų pavyzdžių. Mano vertinimu, pagrindinės lietuviškos radijo reklamos klaidos:

– sekundžių taupymas. Norint sutaupyti „media“ išlaidų, į 15 sek. bandoma sukišti „tiek daug, kiek įmanoma“;

– neišnaudojama „vaizdo reklama“ radijuje. Bene labiausiai užsienio radijo reklamos pavyzdžiuose yra vertinamos radijo istorijos, kurios nupiešia vaizduotėje visą paveikslą, todėl audio reklama tampa vaizdine reklama. Dažnai „vaizdo reklamos“ nenaudojimas susiveda į tą patį „sekundžių taupymą“;

– vienas radijo klipas neša per daug žinučių – nereta reklama praneša apie parduodamą prekę, iš karto apie kainą, nuolaidą, kur įsigyti ir dar produkto ypatybes. Dėl to dažnai kaltas ir aukščiausio lygio vadovu kišimasis į reklamą. Verta prisiminti, jog jei norėsi pasakyti viską, klausytojas neišgirs nieko;

– pernelyg dažnas telefono numerių, interneto adresų „kalimas“ – kaip pastebėjo D.Bučelis, 999 iš 1000 žmonių negali įsiminti pranešamo telefono numerio. Interneto adresą taip pat gali įsiminti tik interneto naudojimo profesionalai, su sąlyga, jog adresas yra paprastas, logiškas ir nėra dviprasmiškas, kuomet perduodamas verbaline forma;

– dažnas brando kartojimas. Dažnas reklamos užsakovas į 15 sek. klipą sugeba įgrūsti įmonės pavadinimą net tris kartus. Tai tik prisideda prie augančios reklamos atmetimo reakcijos.

Išties, radijo reklama jau galutinai transformavosi į „reklamą automobilyje“. Radijo imtuvai biuruose, namuose nyksta, o automobiliuose girdimi vis garsiau.

Auklės dienoraštis | The Nanny Diares, 2007

Man patinka, jog geidžiamiausia (režisierių) šių laikų jauno žvaigždė Scarlett Johansson puikiai renkasi vaidmenis. Jai dar tik 22-eji, bet jos filmografijoje jau 25 labai įvairūs filmai. Du pasirodymai pas Woody Alleną, „Auksinio gaublio“ nominacijų nusipelnę vaidmenys „Pasiklydę vertime“, „Mergina su perlo auskaru“, „Meilės eilės Bobiui Longui“, „Lemiamas taškas“, sėkmingas šuolis į komercinį kiną („Sala“ su Ewanu McGregoru), savotiškai patrauklus „Prestižas“

Šį kartą jaunąjį talentą prisivilioti pavyko režisierių duetui Shari Springeriui Bermanui ir Robertui Pulcini, kurie rašė šiam filmui ir scenarijų. Ši pora ilgai dirba kartu, bet tai tik antras judviejų bandymas pilnametražiame vaidybiniame kine (prieš tai režisieriai dirbo televizijoje ir dokumentikoje), bet už pirmąjį darbą „Amerikos puikybė“ („American Splendor“) vos nenusipelnė „Oskaro“.

Scarlett Johansson tik 22-eji, bet apie dabar pasirodančius filmus su ja jau galima pasakyti – „vaidmuo panašiausias kaip …“. „Auklės“ vaidmuo „Auklės dienoraštyje“ labiausiai panašus į Alex iš „Geros kompanijos“. Čia Scarlett vėl vaidina jauną, patrauklią, bet gyvenime dar nesusipratusią merginą. Eni Bredok, nežinodama, kuo nori būti gyvenime, griebiasi atsitiktinio – auklės – darbo.

Kadangi ji nėra auklė-profesionalė, ji padaro pagrindinę profesinę klaidą – įsimyli prižiūrimą bernioką. Eni priversta kentėti darbdavių „priespaudą“, bet meilė vaikui ją laiko toliau darbe.

Beveik visi filmo personažai – išgryninti ir hiperbolizuoti. Darbdavys-tėvas labai užsikasęs darbuose, neskiria laiko šeimai ir turi meilužę. Darbdavė-mama yra išpaikinta nedirbanti turtuolio žmona, kurios užsiėmimas – dalyvavimas moterų susibūrimuose, bendravimas su draugėmis, SPA ir kitų pramogų lankymas. Darbdavys-klientas Grėjus – išdykęs ir išlepintas miesčioniukas.

„Auklės dienoraščio“ bėda ta, jog juosta norėjo būti viskuo, bet nė vienos linijos nepavyko išvystyti iki galo. Scarlett Johansson herojė tarsi Meri Popins atmaina, bet jai kažko trūksta. Filmas stengiasi moralizuoti tipiško miesčioniško turtuolių gyvenimo ir šeimos/darbo santykių klausimu, bet neįtikina. „Auklės dienoraštis“ dar bando įpinti ir meilės liniją, bet ji visai padrika ir dar labiau griauna vientisą liniją.

Neaiškus ir filmo žanras. Fantazija? Komedija? Drama? Romantika? Vėl bandyta gaminti iš visko, o baigiasi šiupinine sriuba, o ne gurmanišku patiekalu.

Palinkėjimas režisieriams – kitą kartą pasirinkite vieną idėją ir pasakykite ją iki galo. O gal problema tame, jog režisieriai du?

Kadras iš filmo “Auklės dienoraštis”

Paskelbta www.kinas.info

Plačiau apie filmą – Auklės dienoraštis | The Nanny Diares, 2007

« Ankstesnis puslapis