Archive for kovo, 2008

„airBaltic“ greičiau nei „FlyLAL“ pradės skraidyti 757-200

„airBaltic“ laimėjo dar vieną šaltojo karo „FlyLAL“ mūšį – ji greičiau nei „FlyLAL“ pradės eksplotuoti „Boeing 757-200“. Tiek „airBaltic“ pranešimuose spaudai, tiek „FlyLAL“ savo interneto tinklalapyje skelbia, jog šiemet ketina savo lėktuvų parke turėti po du tokius orlaivius.

Pirmasis „airBaltic“ 757-asis jau perdažytas kompanijos spalvomis.

01ec-hdu.jpg

Nuotrauka paimta iš čia. Lėktuvas dar turi ispanišką registracijos numerį, iki šiol juo skraidė „Iberia“ avialinijos – antrąjį „Boeing 757-200“ taip pat ketinama imti iš ispanų.

„airBaltic“ skelbė, jog „Boeing 757-200“ pirmiausia bus skirti užsakomiesiems skrydžiams, bet, jau iš jų tvarkaraščio matosi, jog reguliariaisiais reisiais 757-asis tikrai keliaus dažnai. Deja, ne iš Vilniaus.

barcelona575.jpg

Štai „airBaltic“ bilietų rezervavimo sistemos printscreen’as, iš kurio matosi, jog jau gegužės pradžioje šis lėktuvas skris reisu „Ryga – Barselona“. Panaršius po sistemą, galima rasti, jog „757-200“ „airBaltic“ ketina mėtyti į įvairius tolimesnius reisus – „Ryga-Londonas“, „Ryga-Dublinas“, „Ryga-Barselona“.

Ar „FlyLAL“ išstatys 757-tuosius į reguliarius skrydžius kol kas neaišku.

Beje, „FlyLAL“ nepratesė nuomos sutarties dėl dviejų „Boeing 737-500“: LY-AGQ ir LY-AGZ. Šie du lėktuvai atiteks baltarusių avialinijoms „Belavia“. Gal tai nebūtų niekuo ypatinga naujiena, bet baltarusių spalvomis bus perdažyti du lėktuvai iki šiol išlaikę „lietuvišką“ dažymą – tas spalvas, kurias naudojo dar neprivatizuotos „Lietuvos avialinijos“. Dabar „FlyLAL“ liko tik vienas „lietuviškas“ „Boeingas“ (dar yra du SAAB’ai) – visi kiti lėktuvai jau skraido nudažyti šaltibarščiu spalva (irgi lietuviška, hehe).

Vienintelis „FlyLAL“ priklausantis „lietuviškas“ mohikanas LY-AZY:

boeing_lal.jpg

Kaip per valandą galima įkurti naują miestą

Kad įdomius pranešimus spaudai lietuviški portalai ryja nekramtę pastebėjau jau seniai. Kuomet aktyviai rengdavau kino rinkos apžvalgas, tai nuolat matydavau, jog mano padarytos klaidos atsispindi per didžiausius lietuviškus portalus. Kažkada net knietėjo specialiai įvelti kokią juokingą „klaidą“ ir pažiūrėti, kas iš to išeis, bet susilaikiau.

Padarė tai „FlyLAL“, matyt, patys to nenorėdami (linkėjimai jiems ir jų viešųjų ryšių agentūrai „PR Service/Edelman Affiliate“). Pranešimo spaudai apie naują skrydį į Stokholmą pavadinime jie įvėlė grubią klaidą, kuri įkūrė naują miestą – Stokhomą.

stkholm.jpg

Štai ką jie paleido „BNS“ spaudos centre:

bns_stohomas.jpg

Apie naują miestą paskelbė lrytas.lt:

lrytas_stohomas.jpg

Įkandin jam suskubo „Delfi“:

delfi_stohomas.jpg

„Delfi“ beje pirmasis klaidą ištaisė – štai ką reiškia turėti daug akylų komentatorių.

Neatsiliko ir vienas sparčiausiai augančių portalų vtv.lt:

vtv_stokhomas.jpg

„Zebrai“ irgi tai pasirodė aktuali naujiena:

zebra_stokhomas.jpg

„Autoplius“ mano, jog naujas skrydis į naują miestą įdomus ir ieškantiems naujo automobilio:

autoplius_stokhomas.jpg

Pati „FlyLAL“ savo interneto tinklalapyje žinutę idėjo vėliau negu išplatino pranešimą spaudai bei jį jau paskelbė didieji portalai, bet:

flylal_stokhomas.jpg

P.S. Šiuo įrašu šiek tiek pasijutau atiminėjantis dienos duoną iš dievų žiniasklaidos.

„FlyLAL“ skraidys į Stokholmą

Mano iškelta teorija, jog „FlyLAL“ užleido skrydžius į Skandinaviją „airBaltic“, pasirodė besanti neteisinga. Tarsi paneigdama tai, „FlyLAL“ šiandien pranešė, jog nuo birželio pradeda skraidyti į Stokholmą („FlyLAL“ pranešime spaudai Stokholmą pervadino į Stokhomą, o lrytas.lt turbūt net neskaitė).

„airBaltic“ į šį miestą skraido kasdien du kartus per dieną su „Fokker’iu“, tuo tarpu „FlyLAL“ reisus pradeda tris kartus į savaitę po vieną kartą per dieną su „Boeing 737-500“. Dėl šios priežasties „airBaltic’e“ kratytis tenka dvi valandas, o „FlyLAL“ nuskris per pusantros.

Aišku reti reisai mažai bus konkurencingi verslo kelionėms – juolab, jog „FlyLAL“ į Stokholmą tiesiog ryte nuskris ir iš karto grįš, bet didelis lėktuvas „FlyLAL“ leidžia pasiūlyti gerą kainą – jei dabar suskubsite į www.flylal.com, tai praktiškai visi „Economy“ bilietai šiuo metu pirmyn ir atgal bet kuriai dienai kainuoja 203 litus. Pigiau grybo (aišku, PR straipsnyje paskelbta kaina 95 LTL į vieną pusę turbūt buvo į sistemą įdėtas vienas bilietas ir tą patį nupirko koks nors FlyLAL’o IT administratorius).

boeing757_200.jpg

Tuo tarpu „FlyLAL“ puslapyje pakeista informacija apie „Boeing 757-200“ pasirodymą „FlyLAL“ lėktuvų bazėje: „757-200“ pasirodys 2008.06.01 (buvo 04.01), o iš parašymo visai neaišku, ar 2008.12.01 pasirodys „antras“ ar „dar du“ lėktuvai („FlyLAL“ pranešime deklaruojama, jog lėktuvas pradedamas eksplotuoti gegužės mėn.).

Beje, į „Aurelos“ pirmąjį Baltijos šalyse „757-200“ buvo sumontuotos 212 kėdžių, tuo tarpu „FlyLAL“ sutalpins 235. „Wikipedia“ sako, jog į „757-200“ galima sutalpinti max. 234 kėdes, jei formuojama viena skrydžio klasė… Išvada?..

Geriausių tinklaraščių rinkimai, „BLOGin 2008“

Atsimenu, prieš kažkur du metus, kuomet dar dirbau „Interactive Marketing Partner“, į svečius užsuko niekam nepažįstamas Arnoldas (toks personažas, besislėpęs po „ŽudykReklamą“ ir „Kur Viktoras?“) ir visiem papasakojo apie idėjas surengti Lietuvos blogerių konferenciją. Dėl to už jį labai džiaugiuosi, matydamas stotelėse „BLOGin 2008“ reklamą ir skaitydamas apie solidų ir nepigų renginį. Šiek tiek gaila, jog negalėsiu dalyvauti „BLOGin 2008“ konferencijoje, kadangi tą dieną greičiausiai būsiu Osle.

blogin.jpgLygiai kaip ir pbg (beje, jis kažkada man parūpino kvietimą į „LiveJournal“ – atskiros kalbos vertas žingsnis po blog’ų pasaulį), visai netikėtai išvydau nuorodą į savo tinklaraštį Alfa.lt kuruojamuose „Geriausių tinklaraščių rinkimuose“. Užimu garbingą paskutinę vietą skiltyje „Medijos“ (neblogas naujadaras). Savotiškai ir džiaugsmas šildo širdį – esu per didžiausia galimą atstumą nuo pagrindinio prizo – „Windows Vista“ operacinės sistemos (jau įsivaizduoju, kur ją padėčiau).

Balsuokiteqemm arba už vytauc – jie prezidentais žada būt.

Iš kitos pusės – norečiau, kad savo kategorijose laimėtų „Internetas_LT“ ir „Dienos duona“ – argi jūs nenorite sužinoti, kas po šiais blog’ais slepiasi?

Hortonas | Horton Hears a Who!, 2008

„Ledynmečio“ kūrėjai naujam animaciniam projektui pasirinko Theodoro Seusso Geiselio knygą. Rašytojas Daktaras Seussas – jau ne pirmą kartą pagerbiamas kine. Geriausiai žinomas pagal jo knygą pastatytas filmas – Grinčo, bandžiusio pavogti Kalėdas istorija su Jimu Carrey (beje J.Carrey ir įgarsino pagrindinį veikėją „Hortone“). Prieš penketą metų didžiajame ekrane buvo parodytas kitas Daktaro Seusso kūrinys – „Katinas su skrybele“, kuriame vaidmenis sukūrė Mike Myers’as ir Dakota Fanning.

hortonas.jpg

„Hortonas“ yra paprasta, lengva ir vaikiška istorija. Prodiuseriai nenuėjo „Šreko“ keliu, kuomet į animacinės pasakos apvalkalą įvyniojami suaugusiems skirti dialogai ir tik vyresniems suprantamos potekstės. Tokie filmai dažniausiai pasidaro skirti pirmiausia suaugusiems, o tik po to – vaikams. „Hortonas“ – kitoks. Jis turi žavią pamokančią istoriją, žaismingus ir paprastus personažus bei taiklų pamokymą.

Hortonas – jaunas, šiek tiek naivus dramblys, kuris vieną dieną dulkelėje išgirsta balsus. Pasirodo, gėlės žiedo dulkelėje yra įsitaisiusi visa Kasiukų kolonija – tiksliau miestas su galybe gyventojų, namų ir gatvių. Hortono tikslas – leisti trapioje dulkelėje įsitaisiusiems miestiečiams gyventi saugiai.

Lietuviško filmo dubliavimui ne pirmą kartą vadovavo Benas Sakalauskas ir Andrius Rožickas. Pagrindiniu dubliažo „perlu“ tapo Rolando Kazlo įgarsintas Kasiukų miestelio meras. Tai jau ne pirmas kartas, kuomet šis genialus aktorius savo balsą puikiai paskolina animaciniam herojui – tai jau matėme juostoje „Medžioklės sezonas atidarytas!“. Retiems Rolando Kazlo pasirodymams dubliaže prilygsta nebent Vytauto Šapranausko išgelbėtas nykus filmas „Garfildas 2“.

Plačiau apie filmą Hortonas | Horton Hears a Who!, 2008 

Skrydžių tvarkaraščiai – paslaptis …

Jeigu jau vakar ilgu rašiniu pradėjau, tai šiek tiek pratęsiu kalbą apie lietuviškus oro kelionių ypatumus. Turbūt nė vienam dažniau skrendančiam nėra paslaptis, jog paprastai skrydžių tvarkaraščiai kinta du kartus per metus: tomis pačiomis dienomis, kai visa Europa pereina prie vasaros/žiemos laiko – kovo paskutinį savaitgalį ir spalio paskutinį savaitgalį.

Iki skrydžių tvarkaraščio pasikeitimo liko nei daug nei mažai – lygiai dešimt parų. Bet – nei skrydžių ir pervežamų keleivių iš Vilniaus lyderė „airBaltic“, nei Vilniaus oro uostas savo interneto puslapiuose net neskelbia skrydžių tvarkaraščio po kovo 29 dienos!

Skrydžių tinkleliai dažniausiai suderinami prieš pusmetį, bet avialinijos dažniausiai siekia išlaikyti paslaptis prieš konkurentus. Be to, toje pačioje „airBaltic“ interneto svetainėje galima pirkti bilietus į skrydžius pusei metų į priekį, tai labai norėdamas, gali pagal rezervavimo sistemos duomenis susidėlioti savo skrydžius.

Žodžiu, jeigu nori sužinoti, kur „airBaltic“ ir kada skrenda, tai lysk į rezervavimo sistemą ir žiūrėk. Bet – jau rašiau apie tai vieną kartą, bet jų sistema niekada nesiūlo jungiamuoju skrydžiu skristi vakariniu reisu per Kopenhagą. Spėju, kad gali būti ir daugiau „paslėptų“ reisų, dėl to rezervavimo sistema negali pasikliauti iki galo.

O ką jeigu lėktuvų bilietus perku ne per „airBaltic.com“, tai net negaliu pažiūrėti skrydžių tvarkaraščio? Nors pačios oro bendrovės teigimu, 30% bilietų perkama internetu, bet tvarkaraščiui internete vietos nėra.

Dar daugiau kritikos šitoje vietoje nusipelno pats oro uostas, kuris apskritai neskelbia apie skrydžius iš savo oro uosto …

Vos vieną kompaniją priimantis („Ryanair“) Kauno oro uostas su tvarkaraščiu susitvarko. Tuo tarpu sunkiausią laikotarpį (vos vienas skrydis per dieną į Kopenhagą) išgyvenęs ir jau su keturiais miestais (Oslas, Kopenhaga, Londonas, Dublinas) jungiantis Palangos oro uostas taip pat internete neskelbia tikslaus tvarkaraščio – pagal jį nuo 03 29 skrydžiai į Kopenhagą nebevyks, tuo tarpu SAS pranešime spaudai skelbia net didinanti skrydžių skaičių.

Konkurencija Vilniaus oro uoste

Tarp dviejų didžiausių Vilniaus oro uoste dirbančių avialinijų pastaruoju metu kilo tikras viešųjų ryšių karas. Iš šalies atrodo, jog iniciatorė yra „FlyLAL“, kuri artėjant vasaros sezonui skelbėsi didinanti lėktuvų parką ir ketinanti susigražinti Vilniaus oro uosto lyderės vardą. Aišku, tikrai nėra malonus atvejis, kada iš „namų“ oro uosto (Vilniaus) išstumia bendrovė, karaliaujanti kaimynianame oro uoste (Ryga). Jau ko verti vien „FlyLAL“ pranešimų pavadinimai, kaip pavyzdys – “flyLAL – Lithuanian Airlines” laišku paragino “AirBaltic” vadovus mažinti skrydžių kainas.

Galų gale „airBaltic“ pati davė peno, „FlyLAL“ išnaudoti viešųjų ryšių technologijas konkurencinei kovai – ji priėmė per pastarąjį pusmetį keletą nepopuliarių sprendimų: apmokęstino visą registruojamąjį bagažą (35 LTL), padidino bilietų pardavimo kainas. „FlyLAL“ reakcija buvo gana protinga: pavyzdys – Dėl Londone augančių mokesčių „flyLAL“ neketina branginti bilietų, „flyLAL-Lithuanian Airlines“ skrydžių tvarkaraštis leis keleiviams sutaupyti 15 mln. Lt.

Pikti liežuviai plaka, jog „FlyLAL“ turi žmogų, kuris gaudo bet kokius „airBaltic“ kluptelėjimus ir raportuoja juos žiniasklaidai: per porą mėnesių teko išgirsti, jog „airBaltic“ skrydį nutraukė lemputė, „airBaltic“ keleiviai skrido apsemtu lėktuvu – paprastai tokias smulkmenas (nes iš tiesų, tai ir yra smulkmenos) aviakampanijos užglaisto, o apie nesklandumus sužino tik tuo reisu skridę keleiviai.

Tiek „airBaltic“, tiek „FlyLAL“ save rodo kaip „low price“ avialinijomis (nepainioti su „low cost“ avialinijomis). Mano subjektyvia nuomone, „low price“ pozicionuojančios kompanijos pamažu susilieja su didžiosiomis kompanijomis, kadangi visų kainos nukrito tiek, jog realaus skirtumo tarp „Finnair“, „FlyLAL“, „airBaltic“, „KLM“ ar „Air France“ nebeliko.

Įdomu tai, jog liko ne tiek daug krypčių, kur „FlyLAL“ ir „airBaltic“ konkuruotų tiesiogiai.

Tarkim, Vilniaus oro uosto duomenimis, populiariausios kryptys 2007 m. buvo:

Kopenhaga – 170 391 („AirBaltic“ – 3 skrydžiai per dieną);
Londonas – 129 830 („FlyLAL“ ir „AirBaltic“ – po 1 skrydį per dieną);
Frankfurtas – 108 612 („Lufthansa“ ir „FlyLAL“ – po 1 skrydį per dieną);
Praha – 100 230 („Czech Airlines“ – 2 skrydžiai per dieną);
Dublinas – 96 384 (3 kartus į savaitę „FlyLAL“, po keturis kartus į savaitę „AirBaltic“ ir „Aer Lingus“, sumoj 11 kartų į savaitę arba pusantro skrydžio į dieną).

„airBaltic“ su „FlyLAL“ tiesiogiai konkuruoja „naujosios Lietuvos“ skrydžiuose į Londoną ir Dubliną, „parlamentiniame“ skrydyje į Briuselį, taip pat nekasdieniuose skrydžiuose į Milaną ir Romą.

„FlyLAL“ vienintelė skrenda į Amsterdamą (pavydėtini ryšiai su KLM, todėl Amsterdamas dažnai lietuviams tampa hub’u į Aziją ar JAV), Kijevą. Taip pat labai stiprius ryšius „FlyLAL“ turi su Maskva (dėka bendradarbiavimu su „Aeroflot“), bet neseniai šiame reise sulaukė netikėto konkurento iš Rytų „Utair“.

„airBaltic“ valdo visus ryšius su Skandinavija (motininės kompanijos SAS dėka), dėl to vienintelė skrenda auksiniu reisu į Kopenhaga, taip pat į Oslą, Stokholmą. Tik „airBaltic“ skrenda į Berlyną, Hamburgą, Diuseldorfą – o prieš porą metų būtent „FlyLAL“ skraidydavo bene į kiekvieną Vokietijos didesnį miestą.

Šiemet „FlyLAL“ įlipo į „airBaltic“ reisą – atidarė skrydį Barseloną, „airBaltic“ atsakė į tai atidarydama reisą į Paryžių. „FlyLAL“ sėkmingai skraido į Kievą, o turbūt kaip atsaką į tai „airBaltic“ pradeda skraidyti į Simferopolį ir Odesą.

Duomenys apie avialinijų pervežtus keleivius atrodo taip:

„airBaltic“ – 36,1 proc. – 620 tūkst. keleivių;
„flyLAL“ – 27,6 proc. – 474 tūkst. keleivių;
„Czech Airlines“ – 5,83 proc. – 100 tūkst. keleivių;
„Lufthansa“ – 4,96 proc. – 85 tūkst. keleivų.
„Finnair“ – 3,7 proc. – 63,5 tūkst. keleivių.

Vilniaus oro uosto pateikti duomenys leidžia daryti keletą įdomių išvadų:

„FlyLAL“ skraido kasdien į Frankfurtą (kaip ir „Lufthansa“), bet šiuo reisu skraidina tik 23 tūkst. keleivių;
– Helsinkis – po 2 kartus į dieną skrenda „AirBaltic“ ir „Finnair“. „Finnair“ skrenda tik į Helsinkį ir perveža 63,5 tūkst. keleivių, o Helsinkis nepatenka į TOP-5. Reiškia „airBaltic“ tenka tik „peanuts“.

Iš to seka, jog „airBaltic“ ir „FlyLAL“ skrydžių efektyvumas yra nekoks. Su užsienio kompanijomis konkuruojant („Lufthansa“ ar „Finnair“) Vilniaus oro uosto lyderės gauna į vienus vartus, o su „Chech Airlines“ net nekonkuruoja.

Atskiros kalbos reikalautų konkuravimas Vilnius-Talinas reise, per dieną įvyksta net septyni reisai pirmyn ir atgal, o kai kurie reisai vyksta kas penkias minutes! Štai kaip atrodo išvykimo iš Vilniaus į Taliną tvarkaraštis:

06:45 FlyLAL
06:55 Air Baltic
09:10 Estonian Air
14:40 Air Baltic
18:25 Air Baltic
18:30 FlyLAL
19:50 Estonian Air

Lygiai tas pats nuo balandžio mėnesio dėsis ir reise į Rygą – „FlyLAL“ ir „airBaltic“ į šį miestą skraidys po tris kartus!

aurela.jpg

Tiek „AirBaltic“, tiek „FlyLAL“ lėktuvų parkai tuo tarpu yra skurdoki. Didžiaisiais reisais abi kompanijos skraido 20 metų senumo „Boeing 737-300“ arba „Boeing 737-500“, kuriais nepriklausomybės pradžioje gal ir buvo galima didžiuotis, tuo tarpu trumpuosius reisus „FlyLAL“ vykdo burzgiančiais SAAB’ais, o „airBaltic“ dar labiau burzgiančiais „Fokker’iais“. Štai „Aurela“ įsigijo tokį „Boeing 575-200“, tai įkandin abi bendrovės paskelbė įsigysiančios tokius pat – „FlyLAL“ netgi žada tokį turėti jau šį pavasarį, „airBaltic“ kitąmet.

Asmeniškai abejoju, ar „FlyLAL“ šį didžiulį gražuolį išsiųs į reguliarius reisus – nebent Kalėdų laiku tokį pastatys ant Londono ar Dublino reiso, o kasdieniame tvarkaraštyje „FlyLAL“ neturi reisų, kuriems reikalingas toks galiūnas būtų, o pustuščio skraidinimas susijęs ne tik su papildomais kaštais, bet ir su daug didesniais aptarnavimo ir tūpimo mokesčiais. „airBaltic“ tokio dydžio lėktuvą drąsiai galėtų statyti reise į Kopenhagą (nepamenu, kada teko matyti laisvą vietą vakariniame reise iš Kopenhagos į Vilnių), bet, turbūt, protingiau būti pradėti į šį miestą skraidyti dažniau.

Sako, „FlyLAL“ atgaivins vidinį skraidymą iš Vilniaus į Palangą. Įdomi tokio skrydžio paklausa: visgi, skrydis su šiuolaikinėmis saugumo, registracijos taisyklėmis užtruks beveik dvi valandas (45 minutės „check-in“, saugumas, laipinimas; 45 minutės skrydis, 15 minučių išlaipinimui), tuo tarpu automobiliu kelionė užtrunka 3,5 valandos, o kur dar didelė vėlavimo tikimybė skrendant …

10 000 m. pr. Kr. | 10,000 B.C., 2008

Spausdinta dienraštyje „Verslo žinios“, 2008 m. kovo 14 d.

Rolandas Emmerichas – greito maisto tiekėjas Holivudui. Jo darbus kritikai koneveikia, liaudis pritaria kritikams, bet perka. Geriausiai žinomi režisieriaus ir prodiuserio darbai „Nepriklausomybės diena“, „Godzila“ ir „Diena po rytojaus“ uždirbo atitinkamai 811, 376 ir 528 milijonus JAV dolerių, nors pirmiesiems dviems realiai grėsė „Auksinės avietės“.

10000.jpg

Pastatęs nemažai filmų apie ateitį, filmų-katastrofų kūrėjas R.Emmerichas ėmėsi žanro, kuriame gali išnaudoti specialiųjų efektų srityje sukauptą patirtį. „10 000 metų prieš Kristų“ – istorinis epas, pasakojantis apie primityviuosius laikus, kada žmonės dar gyveno gentyse.

Scenarijų „10 000 metų prieš Kristų“ rašė pats R.Emmerichas padedant Haraldui Kloseriui, kuris iki šiol turėjo tik kompozitoriaus patirties. Filmo istorija – labai primityvi. Pagrindinis herojus D’Leh (vardas sugalvotas iš antro galo perskaičius vokišką žodį Held, kuris reiškia „herojus“), su savo genties vyrais nusprendžia sekti gaują, kuri apiplėšė jų stovyklą ir pagrobė genties moteris.

Banalus filmo pavadinimas apnuogina juostos logines klaidas. Prieš 12 tūkst. metų nuo šiandien, pleistoceno epochoje, didžiąją mūsų planetos dalį dar dengė ledynai. Tuo tarpu snieguotuose kalvose šiek tiek pasibastę herojai netrukus patenka į dykumą, kurioje aptinka jiems nematytą civilizaciją ir piramides. Jeigu herojai gyveno tais laikais, kuris nusakytas filmo pavadinime, iki piramidžių statybų pradžios dar buvo likę mažiausiai 5 tūkst. metų …

Scenaristai pasiklydo ne tik laike, bet ir geografijoje. Nuo snieguotų viršukalnių iki dykumos viduryje įsikūrusios civilizacijos herojai nukanka per kelias dienas pėsčiomis… R.Emmerichas ir H.Kloseris pranešimuose spaudai teigia – „nesistengėme „10 000 metų prieš Kristų“ paversti dokumentiniu filmu“, o kalbėdami apie vietą, kurioje vyksta veiksmas, kūrėjai mini „jų pačių sukurtą Afriką“.

Snieguoti kalnai buvo nufilmuoti Naujojoje Zelandijoje, džiunglės Pietų Afrikoje, o dykuma Namibijoje. Jei Melas Gibsonas, statydamas „Apocalypto“ vardan istorinio autentiškumo pasitelkė net originalią tų laikų kalbą, tai „10 000 metų prieš Kristų“ herojai kalba taisyklinga beakcente XXI a. anglų kalba su visais žodyne esančiais žodžiais, kurių dalis buvo sukurta tik po mažiausiai 10 tūkst. metų.

Logikos trūksta ir veikėjų veiksmuose. „10 000 metų prieš Kristų“ veikėjų charakteriai – labai paviršutiniški. Net pabaisa iš „Godzilos“ griaunanti miestą buvo įdomesnis ir labiau motyvuotas personažas nei visi priešistorinio kaimo gyventojai. Davido Lyncho ar Woody Alleno autorinio kino darbuose palikti atviri klaustukai virsta filmo vertybe. Čia dviejų valandų trumės istorija be paaiškinimų tampa mažiau įdomi negu to paties filmo anonsas. Herojus sprunka, herojus vejasi, herojus kaunasi, herojus medžioja, herojus vaduoja … Veiksmas praranda ne tik nuoseklią seką, bet ir svarbų aspektą – motyvaciją, kodėl tai vyksta. Žiūrovas lieka azartinio lošimo be jokio galimo laimėjimo įkaitu.

Aktorių sąraše – tik pavardės žmonių, kurie iki šiol vaidino arba antraeiliuose filmuose arba antraeilius vaidmenis. Holivude įprasta, jog brangiems istoriniams, fantastiniams, epiniams filmams pasirenkamos ne pirmo ryškumo žvaigždės – tokiu būdu kino studijos sutaupo lėšų (efektai, masinės scenos ir taip kainuoja daug), o mažiau žinomiems aktoriams tai tampa tramplinu į sėkmingą karjerą (pavyzdžiui, „Žiedų valdovas“ taip iškėlė Orlando Bloomo žvaigždę).

„10 000 metų prieš Kristų“ akivaizdžiai skolinasi atskirus epizodus iš kitų filmų. Velociraptorių ataka labai primena panašią sceną iš „Juros periodo parko“. Atskiros filmo siužetinės linijos matytos minėtame „Apokalipto“, „Narsiojoje širdyje“ ar „300“.

Sukdami juostą „10 000 metų prieš Kristų“ filmo kūrėjai investavo 75 mln. JAV dolerių. Kino rinkos analitikai kalbėjo, jog pasiteisinus įprastai R.Emmericho filmų formulei „keikiamas, bet žiūrimas“, juosta debiutinio savaitgalio metu galėjo pagerinti epo „300“ debiutinį rezultatą – 70,9 mln. JAV dolerių. Rezultatas – dvigubai blogesnis. Kovo 7-9 dienomis JAV kino teatruose „10 000 metų prieš Kristų“ uždirbo 35,7 mln. dolerių.

Plačiau apie filmą – 10 000 m. pr. Kr. | 10,000 B.C., 2008

Originalumas reklamoje: ar būtina?

Vis labiau tampu šalininku minties, jog originalumas marketinge yra būtinas veiksnys atliekant bet kokį žingsnį, darant bet kokį maketą ar renkant paprastą šūkį. Čia kaip muzikoje – visos galimos 7 natų kombinacijos jau seniai sugrotos, todėl svarbiausia yra tinkamas laikas, tinkama vieta ir tinkama išraiška.

Štai „Švyturys“ daro akciją „Tavo baras“, kuri Lietuvos mastu yra originali – nors tai darė „Guiness“ kitose šalyse, bet Lietuvai ši akcija yra tinkamu laiku tinkamoje vietoje – kur kas įdomiau nei laimėti eilinį automobilį po kamšteliu.

Jeigu „Volvo“ turi saugiausio automobilio poziciją, tai visi kiti gamintojai turėtų nebesididžiuoti saugumu? Jeigu baltas raides raudoname fone naudoja „Coca Cola“, tai visiems kitiems tokį spalvų derinį jau reikėtų pamiršti?

Čia tik vienas pasaulinis pavyzdys, kai dvi skirtingos kompanijos, du visiškai skirtingi produktai naudoja tą patį šūkį visame pasaulyje. Ir nė vienas nuo to nesidaro blogesnis:

avon.JPG

„Avon“ reklama ant statomo „Kempinski“ sienos Vilniuje. 

hellotomorrow.jpg

„Apple“ operacinei sistemai „Leopard“ pristatyti naudojo tokį patį šūkį kaip „Avon“ savo tarptautinei reklaminei kampanijai  

Nekasdien gi galima sugalvoti „Just Do It“, „Think different“ ar „Ask for more“.

Karalienės sesuo | The Other Boleyn Girl, 2008

Recenzija išspausdinta „Verslo žinių“ priede „Savaitgalis“, 2008 m. kovo 7 d.

„Ar aš turiu pasirinkimą?“ – tokį klausimą užduoda Ana Boleyn karaliaus pasiuntiniui, o trumpas žodis „Ne“ yra visas moterų padėtį viduramžių Anglijoje nusakantis atsakymas. Sutuoktuvių sandorius sudaro vyrai, o sūnaus negalinti duoti žmona gali būti nužudoma – tokia karaliaus rūmų kasdienybė.

karalienes_sesuo.jpg

Dvi seseris – Ana ir Mariją – turtus ir pripažinimą sustiprinti siekiantis jų tėvas iš taikaus provincijos gyvenimo išsiunčia jas į Anglijos širdį tam, jog siektų karaliaus Henriko VIII palankumo. Karalius tampa neabejingas abiems, o viena kitą mylinčios seserys tampa konkurentėmis. Gudresnė ir apsukresnė Ana tampa Henriko VIII žmona ir karūnuojama.

„Karalienės sesuo“ pastatyta pagal to paties pavadinimo Philippos Gregory romaną – lietuviškas jo leidimas pasoridė ką tik prieš filmo premjerą. „BBC Films“ 2003 m. ekranizavo šį romaną televizijai, o po šio projekto sėkmės ėmėsi darbo perkelti „Karalienės seserį“ į didįjį ekraną.

Dar prieš garsųjį bestselerį, karaliaus Henriko VIII gyvenimo  gyvenimo epizodas santuokoje su Ana Boleyn pasakojamas didžiajame ekrane – kino klasikos gerbėjai gali prisiminti 1969-aisiais pastatytą dramą „Tūkstančio dienų Ana“, kuri buvo apdovanota „Auksiniu gaubliu“ už režisūrą.

Pagrindiniams seserų Anos ir Marijos Boleyn vaidmenims prodiuseriai prikalbino dvi labai režisierių ir prodiuserių medžiojamas jaunas ir pripažintas ekrano žvaigždes – tarp komercinio ir autorinio kino nuolat sėkmingai balansuojančios Natalie Portman ir Woody Alleno mūzos (pasak jo paties) Scarlett Johansson. Karaliaų Henriką VIII vaidina Ericas Bana („Milžinas Halkas“, „Troja“, „Miunchenas“).

Aktorių parinkimas atrodo atliktas komerciniais principais – svarbiausias argumentas atrenkant aktorius buvo jų populiarumas. Galima atkreipti dėmesį ir į faktą, jog nė vienas iš pagrindinius vaidmenis atliekančių aktorių nėra britas: N.Portman kilusi iš Izraelio, S.Johansson – daniško ir lenkiško kraujo turinti amerikietė, o Ericas Bana – australas. Nors visi trys yra labai patyrę ir sukūrę įvairaus tipo vaidmenų, visiems buvo pirmasis kartas, kuomet teko vaidinti viduramžių Europos didikus. To pasėkmė – viso filmo metu sunku patikėti, jog N.Portman ir S.Johansson – XVI-ojo amžiaus anglų damos.

„Karalienės sesers“ kūrėjų sąrašas įspūdingas ir už ekrano. Scenarijų kino ekranui adaptavo Peteris Morganas – šiuolaikinės Didžiosios Britanijos ekranizacijos „Karalienė“ ir „Paskutinio Škotijos karaliaus“ scenaristas. Režisieriaus kėdėje sėdi Justinas Cadwickas, kurio pastatytas TV serialas pagal Čarlzo Dikenso romaną „Niūrūs namai“ laimėjo bene visus galimus apdovanojimus. Kostiumus veikėjams parinko Sandy Powell, apdovanota „Oskarais“ už darbą „Aviatoriuje“ ir „Įsimylėjusiame Šekspyre“.

Pagrindine filmo problema tampa tai, jog „Karalienės sesuo“ koncentruojasi ties tik ties herojų tarpusavio santykiais. Į tolimą planą nubloškiamas istorinis kontekstas. O juk norėdamas vesti Aną Boleyn, Henrikas VIII atskiria Anglijos bažnyčią nuo Romos katalikų bažnyčios ir vyksta dar daug svarbių dalykų. Kadangi S.Johansson ir N.Portman dažnai pirmauja ne tik geriausių aktorių sąrašuose, bet ir seksualiausių pasaulio moterų dešimtukuose, „Karalienės sesers“ kūrėjai nusprendė tai išnaudoti ir seksualių scenų filme nėra mažai. Tokia padėtis labiau primena muilo operą, o ne istorinę dramą.

P.Gregory romanas ir labai stipri kūrėjų bei aktorių komanda „Karalienės seseriai“ leidžia kelti labai aukštus reikalavimus – pasiekti jų nepavyko. Išėjus iš kino salės pasidaro net šiek tiek gaila, jog labai įdomus projektas netapo labai geru filmu.

Plačiau apie filmą –  Karalienės sesuo | The Other Boleyn Girl, 2008

Kitas puslapis »