Is kitos puses, manau, tokia rasymo stilistika isugde anksciau galiojusi nuostata, kad uz pareikstas laikrastyje mintis atsako ne laikrastis, o jas pareiskes asmuo. Tik dabar tai pakeista i laikrascio atsakomybe, o laikrastis jau gali teistis su pareiskusiuoju nuomone…

Ir trecias dalykas, tai zurnalistu pavirsutiniskumas. Pats dirbau ilgus metus ziniasklaidoje, todel zinau, kad esant tokiems tempams, neimanoma labai gerai isnagrineti temos, kai jai parasyti skiriama pvz., 1 darbo diena. Ir kai tau reikia viena diena rasyti apie uzsienio politika, o kita – apie PVM mazinima. Maksimum, ka gali padaryti, tai padaryti tam tikra faktu kratini, prikabinant priesistore ir ivairiu zmoniu nuomones, kuriuos, beje, atrenki labai subjektyviai ir nevargdamas.

:)

Laikrashtyje viskas aishkiai padalinta ir tai liecia ne tik Lietuva, tokios taisykles: asmenines nuomones – komentaruose, o straipsniuose – tik faktai ir suinteresuotu visu pusiu nuomones. Prisimenu, kaip Jarmalavicius “Vakarinese naujienose” niekada nepraleisdavo maziausios progos kam nors gana garsiai ir grieztai pareikshti: “Tavo nuomone man neidomi”. Ir labai teisingai :)

Kitas dalykas, kaip musu spaudoje naudojami komentarai. Mano nuomone – tragishkai. Dazniausiai tam yra paskiriamas vienas lapas ir jame vienas prie kito sudedamos 2-3 kalbancios galvos. Visas lapas teksto su trim pasinem nuotraukom yra ziauru.

Tuo tarpu kituose lapuose komentarai dazniausiai buna tik kokiu nors makleriu, kurie kas savaite rasho ta pati per ta pati.

Laikrasciai galetu pas save sukurti mini “blogus”. Atsivertei politika, o ten lapo krashte savo asmenineje kassavaitineje koloneleje pastabas parashtese delioja Zuokas ar kas kitas, atsivertei ekonomika, o ten savo kolonele turi Nauseda, kriminalus – Grigaravicius, sporta – Jonas Maciulis, kultura – Mamontovas. Prieshingoje puseje esanciuose lapuose savo komentarus/blogus galetu rashyti tu sriciu zurnalistai. Visame tame kaip svetimkuniai ir tokie atstumiantys neatrodytu ir makleriu kassavaitinei komentarai.

Cia tokia fantazija, kaip man patiktu :)

Kitas reikalas, kad kazin ar tai galetu bent kiek pagelbeti Lietuvos spausdintinei ziniasklaidai. Panashu, kad jai jau negali pagelbeti niekas – pasmerkta buti minusine ir arba gyvent is kazkieno dotaciju, arba uzhsidaryt. As cia apie laikrascius, nors permainos “Istorijose” rodo, kad ir rimtiem zurnalam ne pyragai.

Patikslinimas – šios abstrakčios frazės dažniausiai reiškia tai, kad žurnalistas nepasivargino patikrinti faktų. Ir todėl konkrečiai nenurodoma, kas ir kodėl “mano”, “sutaria”, “neprieštarauja”.

O po frazės “neatmetama galimybė, kad” galima rašyti bet kokias paties autoriaus fantazijas.

* dėl radijo išlikimo – manau, kad ne vien didžėjai “kalti”. Yra dar toks dalykas kaip auditorijos inertiškumas. Ne visi nori be savo tiesioginio darbo dar “dirbti” ir nuolat vargti su savo grojaraščiu. Be to, kartais tiesiog nežinai, ko nori klausytis. Tačiau arčiau prie pagrindinės temos…

* dėl spaudos – nuo seno lyg ir egzistuoja tokia norma, kad profesionalūs žurnalistai turi griežtai atskirti faktus nuo nuomonės. Todėl tie, kurie savo asmeniniu žavesiu traukia skaitytojus, dažniausiai rašo į komentarų skiltį. Manau, kad skaitytojų skaičius smarkiai kristų, jei visi laikraščių puslapiai virstų vien komentarais ir savo nuomonių taškymusi. Sutinku, kad ir dabar kartais taip nutinka ir dar dangstantis objektyvumu, bet vis dėlto…

Bet kokiu atveju, akivaizdu, kad spaudai reikia kažką daryto konkuruojant su internetu. Vakaruose tai ir stengiamasi daryti – jei internetas pateikia greitą informaciją, spauda stengiasi anlizuoti, ieškoti gilesnių kampų. Tokiu atveju “išlenda” ir daugiau žurnalisto požiūrio, bet pirmas asmuo nėra būtinybė.

* apie kandidatus remiančius laikraščius prieš porą dienų rašiau ir aš (http://cibulskis.blogspot.com/2008/10/siningi-laikraiai-nebijo-prisipainti-k.html).Tada be kita ko padariau išvadą, kad svarbu ne vien deklaruoti, ką remi, bet ir pateikti argumentus. Tada tai tikrai žignsnis link demokratijos.