Archive for Lapkritis, 2008

Niūri vizija: kaip atrodytų Vilniaus oro uostas, jei bankrotas ištiktų “FlyLAL” ir “airBaltic”?

Krizė yra tokia gili, kad net “FlyLAL” ir “airBaltic” rimtas konfliktas su turto areštais nuėjo į antrą planą. Dabar svarbiau yra išgyventi. Negelbėja net rekordines žemumas pasiekusios kuro kainas. Naujausiame žurnalo “Valstybė” (žiauriai stiprus numeris, beje) G.Žiemelis iš “FlyLAL” pripažįsta, jog pagaliau gavus leidimus Vilniaus oro uoste statyti privatų keleivių terminalą, šis projektas stoja dėl finansų trūkumo.

Abi Lietuvos rinkos lyderės svaidosi pareiškimais viena kitos atžvilgiu apie konkurentei gresiantį bankrotą. Šiuo metu nė vienos iš šių dviejų kompanijų bankrotas nebūtų stebuklas iš giedro dangaus – nors ir tikrai rimtas įvykis.

Gera žinia tokia, kad Europos oro uostų asociacija pripažino Vilniaus oro uostą greičiausiai augančiu oro uostu mažųjų kategorijoje. Kaip atrodytų Vilniaus oro uostas be “FlyLAL” ir “airBaltic”? Niūriai. Praktiškai nebeliktų oro uoste reziduojančių lėktuvų – liktų tik atvykstantys. Kas atsitiktų su kryptimis?

Kopenhagos ir Stokholmo kryptis nedelsdama užimtų SAS. Jai keleivių srautas į šiuos du Skandinavijos hub’us yra labai svarbus, be to, Baltijos šalių verslas glaudžiai susijęs su Skandinavija.

Amsterdamo kryptį tikrai perimtų KLM. Amsterdamo  hub’e dabar “FlyLAL” suvežamas tranzitinių keleivių srautas antrai pagal dydį Europos aviakompanijai taip pat yra svarbus.

Frankfurto ir Helsinkio kryptimis atitinkamai liktų “Lufthansa” ir “Finnair”. Galbūt jos šiek tiek padidintų skrydžių skaičių.

Londono kryptį taip pat užimtų viena ar kita aviakompanija. Galbūt sugrįžtų “British Airways”, kuri kartu pasirankiotų srauto į tranzitinius skrydžius, bet didesnė tikimybė, jog į Vilnius-Londonas kryptį galėtų įžengti pigių skrydžių kompanija.

Kijevo ir Maskvos kryptys? Iš Maskvos dažniau atskristų “UTair” lėktuvėlis, galbūt ši kryptis sudomintų ir “Aeroflot”, kuri skraido į Rygą. Kijevo kryptis galbūt sudomintų vieną iš vietinių Ukrainos kompanijų.

Esu tikras, kad Vilniaus oro uosto žemėlapyje po “FlyLAL” ir “airBaltic” pasitraukimo nebeliktų Milano, Romos, Barselonos (dabar ji yra vasarą), Madrido, Stambulo, Tbilisio, Miuncheno (nebent “Lufthansa” imtųsi vežtis į antrą pagal svarbą savo hub’ą), Briuselio. Smarkiai abejoju ir dėl Berlyno bei Paryžiaus.

Kas pasidarytų su skrydžiais tarp Baltijos šalių sostinių prognozuoti nesiimu visai – dviejų didžiausių regiono bendrovių bankrotas sukeltų neprognozuojamus pokyčius.

Nutraukus veiklą tiesioginius skrydžius iš Vilniaus vykdančioms bendrovėms, aktyvumą, ko gero, parodytų ir dabar iš Vilniaus į savo tranzito centrus keleivius renkančios bendrovės – “Austrian Airlines”, “Czech Airlines”, “Finnair”, “Lufthansa”, LOT.

Ką noriu pasakyti šiuo įrašu? Noriu paoponuoti daliai interneto komentaruose besireiškiančių veikėjų, kad “tegul airBaltic greičiau bankrutuoja” ar “tegul FlyLAL geriau užsilenkia”. Nėra jokių argumentų, kurie leistų tikėtis, kad pasitraukus tiems dalyviams jų visus reisus perimtų kita kompanija, arba šiuos skrydžių operatorius perimtų koks turtingas investuotojas. Ne toks laikas – plėtros šiai dienai neplanuoja nė viena rimta Europos aviakompanija. O sumažėjusį skrydžių skaičių pajustume visi – jau dabar juntame šiai žiemai siauriai susiaurintus “airBaltic” ir “FlyLAL” žemėlapius.

Reikia pripažinti, jog dviejų dabartinių lyderių pasitraukimas Vilnių (ir Lietuvą) nublokštų į patį Europos žemėlapių galą ir liktume tašku, iš kurio tik renkami tranzitiniai keleiviai.

“Ozas” bandys išsisukti be “Aprangos” ir be lietuviškų prekybos centrų

Praėjus porai savaičių po prekybos centro “Panorama” atidarymo, paslapties šydą nuo statybų Ozo gatvėje nuėme investuotojai į “Ozo” prekybos centrą. Jau daugiau nei metus vyksta statybos šalia “Vichy” pramogų parko ir “Siemens” arenos, bet apie prekybos centro koncepciją ir “tempiančius” nuomininkus kalbų nebuvo.

Atėjus stagnacijai, net spėjo pasigirsti kalbų, jog prekybos centro statybos gali būti išaldytos – rasti nuomininkų tokiu laiku gali būti sunkoka. Bet – pilnai išnuomotas prekybos centras “Panorama” parodė, jog įmanoma rasti nuomininkų. Bankams užsukus paskolų kranelį, o mažmeninės prekybos centrams piešiant nekokią perspektyvą, sutartys su nuomininkais yra pagrindinis variklis leidžiantis garantuoti statybų finansavimą – bankams tikrai nebepakanka statomų prekybos centro sienų kaip užstato.

Pasigirdusios žinios iš projekto vystytojo lūpų – įdomios. Paskelbta, jog 2009 m. pavasarį planuojamame atidaryti prekybos centre jau yra išnuomota 90% ploto. Jeigu tai teisybė  – tikrai džiuginantis rezultatas. Bet tai gali būti savotiškas viešųjų ryšių triukas, siekiant paraginti dvejojančius ir nuraminti investuotojus.

Įdomybės ir nuomininkų sąraše. Pirmiausia, tarp nuomininkų nebus nei “Maximos”, nei “Rimi”, nei “IKI”, nei “Norfos”. Maisto ir plataus vartojimo prekių (o jis būna vienas iš traukos centrų ir “traffic builder) vietą užims dar nematytas suomių prekybos centras “Prisma”. “Oze” įsikurs pirmasis “Prisma” prekybos centras Lietuvoje, o “Prisma” skelbia jau radusi antrą vietą Vilniuje – 2010 m. pavasarį “Prisma” turėtų įsikurti “Olinda” prekybos centre Pašilaičių mikrorajone.

Ar “Prisma” yra pajėgus įeiti į tikrai pripildytą ir konkurencingą mažmeninių tinklų rinką? Jiems bus labai sunku – klausimas, ar jie yra pajėgūs. “Prisma” šiuo metu valdo penkis prekybos centrus Taline, o vieną yra atidariusi “Domina” prekybos centre Rygoje. Reikia suprasti, kad turint vos kelis prekybos centrus šalyje, operavimo kaštai bus konkunrencingi su išplėstų tinklų. Derėtis su tiekėjais taip pat bus labai sunku – daugelis FMCG prekių ženklų yra “monopolizuoti”.

Projekto operatorius pranešė, jog prekybos centras nėra sudarės nė vienos sutarties su “Aprangos” ir “Baltika” grupėmis dėl jų valdomų prekės ženklų parduotuvių. “Aprangai” priklauso “Zara”, “Bershka”, “Stradivarius”, “MEXX”, “City”, “Mango”, “Pull And Bear”, “Energy”, “Tom Tailor” ir dar krūva kitų. “Baltika” grupei priklauso “Monton”, “Baltman”, “Ivo Nikkolo” ir “Mosaic”.

Iš didesnių prekybos centrų, kuriuose Vilniuje nėra “Aprangos” grupės įmonių, žinau tris – “Flagman”, VCUP ir “Gedimino 9″. Pirmieji du savo plotus buvo priversti užkamšyti bet kuo, o trečiasis ir dabar stovi pustuštis. Šitoje vietoje vėl bus sunku.

“Tempiančiu” drabužių prekybos centru turėtų tapti dar vienas naujokas Lietuvos rinkoje – vokiečių “Peek & Cloppenburg”. Nesu nei buvęs nei pirkęs šio ženklo parduotuvėse, bet tai, atrodo, yra didelis drabužių mažmeninės prekybos tinklas, parduodantis įvairių prekės ženklų drabužius žemomesnėmis kainomis. Jis planuoja užimti 4 tūkst. kvadartinių metrų plotą – tikrai daug, kaip drabužių parduotuvei. Prekybos centras yra įsitvirtinęs vidurio Europoje, o į Baltijos šalis yra įžengęs su viena parduotuve Rygoje.

Savo ruožtu prekybos centro vystytojai pranešė, jog “Oze” bus “New Yorker”, “Douglas”, “Esprit”, “Sepala”, “Reserved”, “United Colors of Benetton”. Operatorių “spykeriai” traukos tašku dar vadina buitinės technikos parduotuvę “Topo Centras”.

Prekybos centre taip pat įsikurs kino centras “Forum Cinemas” – apie tai jau rašiau balandį. Kino centre bus 7 kino salės – mažesnis už to paties operatoriaus centrus “Akropolis” ir “Vingis”, analogiško dydžio kaip “Forum Cinemas Kaune”. Tai bus trečias “Forum Cinemas” kino centras Vilniuje – be to, jis įsikurs už kelių šimtų metrų nuo “Forum Cinemas Akropolis”. Nemanau, kad tik vieno operatoriaus Vilniuje buvimas įtakoja bilietų kainų lygį, tačiau įtakoja repertuarą – pastaruoju metu kai kurie kino filmai nerodomi “Forum Cinemas”, o rodomi tik kituose kino teatruose, todėl kitų operatorių nebuvimas Vilniuje atima žiūrovui galimybę pamatyti keletą filmų.

Išvados? Džiugu, kad “Ozas” į Lietuvą atves naujienų. Bet, asmeniškai turiu abejonių, ar “Prisma” ir “Peek&Cloppenburg” bus pakankamai stiprios traukos viršūnės. Prie “tempiančių” prekybos centrų paprastai šliejasi ir kitos parduotuvės. Paskelbtas nuomininkų sąrašas ir vedančiųjų parduotuvių pavadinimai nurodo, kad tai turėtų būti prekybos centras, orientuotas į žemesnį-vidutinį pirkėją. Iš principo, prekybos centro koncepcija turėtų būti panaši kaip “Akropolio”, tačiau, atrodo, persidengiančių nuomininkų šiuose dviejuose vienas nuo kito per puskilometrį nutolusiuose prekybos centruose nebus daug. “Forum Cinemas”, “Douglas”, “Esprit”, “United Colors of Beneton” – vos keli šiandien žinomi vardai, kurie bus tiek “Akropolyje”, tiek “Oze”.

Sėkmės, bet kokiu atveju. Įvairovė yra penkis kartus geriau už stagnaciją.

Ar gali lietuviškas filmas būti pelningas?

Pamąstymus straipsnio pavadinime užduotu klausimu dar kartą paskatino padaryti gausiai reklamuojamas projektas “Tadas Blinda: Pradžia”. Didžiausią įspūdį man paliko kino teatruose iš tikros kino juostos rodomas įspūdingas filmo traileris. Įspūdingas stilistika ir vaizdo kokybe, tiesa, keliantis abejonių dėl tematikos – labai jau ne panašu į “Tadą Blindą”, kuriame vaidino Vytautas Tomkus. Filmo kūrėjai ragina piliečius paremti filmo kūrimą siunčiant SMS žinutes.

Holivude visa sistema atidirbta. Prodiuseris nusiperka scenarijų, prisimėto pagrindinius komandos narius ir sudaro biudžetą. Tada vyksta kelionė pas didžiąsias kino studijas ir jeigu prodiuseris įtikina, jog investavus 60 milijonų dolerių pavyks uždirbti 150 milijonų – darbas prasideda.

Lietuvoje – kitaip. Pagrindinis kino finansavimo šaltinis yra valstybės lėšos. Kinui skiriamas kapšelis kartas nuo karto padidinamas, bet vistiek yra juokingai mažas. Bet didesnė problema yra schema, pagal kurią skirstomos lėšos kino projektams.

Kino finansavimo taisyklės yra neefektyvios – tai akivaizdu. Prodiuseriai ir režisieriai dažnai negauna lėšų reikalingų filmo kūrimui, bet gavę finansavimą kartas nuo karto įgyvendinami beviltiški projektai.

Įdomią ir gana racionalią kino rėmimo schemą buvo pasiūlęs AXX festivalio organizatorius Mindaugas Vosylius. Pagal šią schemą pagrindinis kino vertintojas yra žiūrovas, o valstybė primoka kūrėjui už kiekvieną filmą pažiūrėjusį žiūrovą, kiekvieną parduotą DVD. Tokiu būdu, prodiuseriai turi surasti patys finansavimo šaltinį, bet pagal planuojamą žiūrovų srautą gali planuoti filmo pajamas.

Berods Skirmantas Valiulis buvo pasiūlęs kitą variantą – filmo kūrėjas ima paskolą ir rizikuoja savo lėšomis imdamąsis filmo kūrimo. Ir tik pamačiusi rezultatą, už valstybės pinigų skirstymą atsakinga komisija paskirsto paramą. Variantas įdomus, bet viena blogybė gan akivaizdi ir galinti turėti įtakos – geri kūrėjai, turintys gerų idėjų gali pabijoti rizikuoti. Bet, kas nerizikuoja, tas negeria šampano.

Pagal filmų kiekį, šiuos metus galima vadinti pagyvėjimo metais. Kino teatrų repertuare pasirodys 5 Lietuvoje sukurti filmai. Įdomu tai, jog šiemet atsirado privataus kapitalo investicijų į filmo kūrimą. Pirmiausia tai, metų pradžioje rodytas filmas “Nereikalingi žmonės”, o prieš Kalėdas turėtų pasirodyti taip pat už privačias lėšas susukta komedija “5 dienų avantiūra”.

Kai yra matomas verslas, kur galima uždirbti, investuotojų visada atsiras. Ar įmanoma iš kino filmo statymo uždirbti?

Pirmiausia paskaičiuokime galimas pajamas. Daugiausiai uždirbusio lietuviško filmo rekordas šiuo metu priklauso Algimanto Puipos dramai “Nuodėmės užkalbėjimas”. Šis filmas kino teatruose surinko 686 tūkst. litų. Tikruoju kino teatrų potencialu galime laikyti absoliučiai populiariausio Lietuvoje rodyto filmo pajamas – “Simpsonų filmas” surinko 2,25 mln. litų. Apie pusę už kino bilietus surinktų pajamų atitenka kino teatrui, todėl kūrėjui ir platintojui tenka tenkintis likusia puse.

Kitas pajamų šaltinis – DVD pardavimai. Ši rinka iki prasidėjusios stagnacijos buvo labai sparčiai auganti, bet didelių pajamų šitoje vietoje kol kas nėra – maksimalūs tiražai yra ~20 tūkst. vienetų, nuo kurių autoriui lieka keli litai.

Svarbus pajamų šaltinis yra rėmėjų lėšos, mainais į netiesioginę reklamą ir produktų “placement’ą” filme. Lietuvoje ši niša menkai išnaudota ir iš jos galima neblogai uždirbti: be surenkamos auditorijos svarbus ir psichologinis efektas – jūsų produktas pasirodo filme! Lietuvoje šią madą realiai išnaudoti pradėjo tik “Nekviesta meilė” – herojai gerdavo “Švyturio” alų, uždraudus tokį produkto rodymą herojai perėjo prie “Battery” energetinio gėrimo ir “Vichy” vandens. Praėjusį sezoną visi herojai važinėjo “Fiat” automobiliais, o šį sezoną persėdo už “Nissan” vairo.

Kadangi kino filmų sukuriama nedaug, aktyviai dirbant už plotus žiniasklaidoje filmo reklamai realiai nereikia mokėti – tiek televizija, tiek radijas, tiek žurnalas ir interneto portalas tikrai sutiks tapti “informaciniu rėmėju” ir, galbūt, net sutiks, kad porą sekundžių dar parduotumėte komerciniam partneriui (“Filmą pristato …”).

Kiek kainuoja filmo kūrimas? Čia jau “depends on”. Realiai vidutinišką filmą (ne istorinį, fantastinį ar spec. efektų) galima susukti už 1,5 – 2 mln. litų – paprastą, bet kokybišką. Pilnametražis kinas vis dar yra įdomi egzotika, dėl to galima nemokamai sutarti dėl lokacijų, sutarti dėl kitų smulkenų. Aktoriai už darbą kine taip pat sąlyginai nesibrangina – net ir garsiems aktoriams pasirodymas kino filme lietuviško kino sausros metu yra geras įrašas jų biografijoje.

Bet kokiu atveju, lietuviško kino komerciškėjimas yra labai geras žingsnis ir tai yra vienintelis normalus kelias, kuriuo lietuviškas kinas gali eiti. Ilgai valstybinis finansavimas buvęs iškreipė kino kūrimą – natūralu, jog “kas pingus moka, tas muziką užsako”. Kūrėjams žiūrovai tapo beveik nesvarbūs, nes jų sėkmė priklauso nuo gaunamo finansavimo iš valstybės.

Šiuo metu Lietuvos kino teatruose sukamas filmas “Perpetuum Mobile” yra beviltiško, niekam nereikalingo kino pavyzdys. Man gaila tų Lietuvos žurnalistų, kurie dar skiria šiam filmui dėmesį – akivaizdu, kad rašantys apie šį filmą žurnalistai to filmo nematė. Gaila ir kelių aktorių, kurie neaišku ką veikia tokiam beviltiškam kine. Šį filmą galima žiūrėti tik kaip 90 minučių lietuviško kino beviltiškumo išraišką. Jeigu eksperimento vardan nueisite į šį filmą, tai siūlau pasiimti knygą – sugebėsite perskaityti po puslapį, kol herojus nueis nuo vieno tilto galo iki kito, kol laivas perplauks iš kairės ekrano pusės į dešinę (čia noras ištempti iki pilno metro?). Klausimas kitas – kodėl tokiam projektui buvo skirti valstybės pinigai? Akivaizdu, kad galvota ne apie žiūrovą, o kažkokiu būdu pavergti komisiją, kuri skirsto pinigus.

Komercinio kino projektai, tokie kaip “AXX” ar “Nereikalingi žmonės” nebuvo patys geriausi meniniu požiūriu darbai. Tačiau – jie parodė, kur reikia eiti. Jie rodo kryptį, kuria kryptimi reikia eiti, kad pasiektum žiūrovą. Kino žiūrovas nėra bukas, todėl tarp vertingą menine prasme kiną ir žiūrovišką kiną galima sulieti viename filme. Jeigu nepavyksta – pataikaukite žiūrovui. Žiūrovo šiandien lietuviškam kinui trūksta labiau.

Su kolegomis prieš kelis metus išvystytą idėją-pusiau pokštą statyti filmą apie krepšinį su Rolandu Kazlu pagrindiniame vaidmenyje, vis dar atiduodam už dyką. Net nusipirksiu penkis bilietus į seansą ir kelis DVD.

“Airbus A380″ – didžiausias keleivinis lėktuvas

“Airbus A380″ yra didžiausias komercinis keleivinis lėktuvas. Pirmąjį parodomąjį skrydį šis Prancūzijoje sukurtas lėktuvas atliko 2005-aisiais, o šiuo metu jo gamyba įsibėgėja. Pirmuosius modelius įsigyja Singapūro, Jungtinių Arabų Emiratų kompanijos, tuo tarpu Europoje šis lėktuvas tebėra retas svečias – atvyksta tik pasisvečiuoti iš Dubajaus ar Singapūro.

"Airbus A380" leidžiasi

“Airbus A380″ leidžiasi Sidnėjuje.

Lėktuvas “Airbus A380″ pradėtas kurti dar 1988-aisiais metais. Pradėta kalbėti, jog verta sukurti lėktuvą, kuris butų didesnis ir efektyvesnis už ypač populiarų padangių galiūną “Boeing 747″, kuris pradėtas gaminti aštuntajame dešimtmetyje. Oficialiai “Airbus A380″ projektas (tuo metu jis vadinosi Airbus A3XX arba Superjumbo) buvo pristatytas, kurio metu paskelbta, jog ketinama, jog naujasis “Airbus” gaminys leis sutaupyti 15% “operavimo” kaštų, lyginant su “Boeing 747-400″.

Lėktuvo kūrimas ir gamyba užtruko ilgiau nei planuota. 2005-aisiais metais “Airbus” pradėjo lėktuvo tęstavimus, bet kartu pradėjo ir atidėlioti lėktuvų pagaminimo datą. Nors “Airbus” ilgai teigė, jog pirmasis lėktuvas avialinijoms bus pagamintas ir pristatytas 2006-aisiais, kompanija ėmė atšaukti/nukelti užsakytų lėktuvų pristatymą, suplanuotą 2007-2009-aisiais metais.

Pagrindinis “Airbus A380″ dydžio pranašumas prieš “Boeing 747″ buvo pasiektas, kuomet “Airbus” sukonstravo lėktuvo fuzeliažą, leidžiantį lėktuvo saloną įrengti per du aukštus per visą lėktuvo plotį ir ilgį. Tokiu būdu “Airbus A380″ bendras grindų plotas padidėjo 50%, lyginant su “Boeing 747-400″.

“Airbus A380″ gali talpinti 853 keleivius – jeigu lėktuvo salone būtų įrengtos tik ekonominės klasės vietos. Kol kas nė vienas toks lėktuvas nėra pagamintas, ir, ko gero, ilgai nebus. Standartinėje 3 klasių konfigūracijoje įrengiamos 525 vietos. Europos avialinijos, ko gero, naudos dviejų klasių konfigūraciją, pagal kurią į A380 bus sutalpinamos 644 vietos.

Verslo klasės salonas “Airbus A380″

“Airbus A380″ gali nuskristi be nusileidimo iki 15 200 kilometrų – iš Bostono į Honk Kongą. Lėktuvas nėra greitas – skraidoma 900 km/h greičiu. Tai nėra toliausiai galintis nuskristi lėktuvas – ilgesnį skrydžio nuotolį turi specialūs “Airbus A340″ ir “Airbus A350″ modeliai bei “Boeing 777-200ER”.

Su “Airbus A380″ yra susijęs yra vienas aršiausių konfliktų tarp dviejų pasaulio lėktuvų gamybos lyderių – “Airbus” ir “Boeing”. Tradiciškai, į konfliktą buvo įtrauktos ir šalių vyriausybės, kaltindamos viena kitą, jog JAV vyriausybė stiprina “Boeing”, Europos Sąjunga padeda “Airbus” bei taip yra iškreipiamos rinkos sąlygos. Panašiu laiku, “didelio lėktuvo” kūrimo projektą pradėjo ir “Boeing”, bet paskui jį nutraukė, argumentuodama, jog negali konkuruoti su ES palaikoma “Airbus”.

“Airbus A380″ savo keleivių talpa šiuo metu neturi konkurentų ir jų artimiausiu metu neturės. “Boeing” dar kartą patobulino savo sėkmingą didįjį modelį “Boeing 747″ – artimiausiais metais turėtų pasirodyti “Boeing 747-8″, galintis sutalpinti 467 keleivius trijų klasių konfigūracijoje. Skraidyti komerciniuose skrydžiuose šis lėktuvas turėtų pradėti 2010-aisiais. “Boeing” sulaukė 106 užsakymų šiam lėktuvui – jį labiau mėgsta Europos didžiosios kompanijos, o pirmąja kliente turėtu tapti “Lufthansa”.

Šį mėnesį pirmąjį reguliarųjį reisą maršrutu Dubajus – Niujorkas atliko antrasis “Emirates Airline” priklausantis didžiausias šiuo metu komercinis keleivinis lėktuvas “Airbus A380″. Taip pat pirmąjį skrydį atliko “Qantas” avialinijoms prikalusantis “Airbus A380″ – iš Melburno į Los Anželą. “Emirates Airline” yra antroji kompanija pasaulyje, o “Qantas” – trečioji, pradėjusios naudoti A380 lėktuvus – pirmoji buvo “Singapore Airlines”.

“Singapore Airlines” pirmąjį komercinį skrydį iš Singapūro į Sidnėjų su “Airbus A380″ atliko 2007 m. spalio 25 dieną. Bilietai į šį reisą buvo parduodami “Ebay” aukcione. Brangiausiai už bilietus sumokėjo vienas australas – daugiau nei 100 tūkst. JAV dolerių. Tiesa, už šią sumą jam buvo ne tik suteikta “Suite Class” kajutė, bet kartu su “Singapore Airlines” vadovais jis keliavo į “Airbus A380″ inauguraciją Tulūzoje.

“Singapore Airlines” pirmos klasės keleiviams įrengė kajutes – net su dvigulėmis lovomis. Klientai skundžiasi, jog kajučių sienos labai gerai praleidžia garsą.

“Emirates Airline” užsisakė 57 naujus “Airbus A380″ lėktuvus ir yra didžiausia “Airbus” užsakovė. “Emirates Airline” yra pirmoji bendrovė, kuri šiais lėktuvais skraido į JAV. Pirmąjį “Airbus A380″ bendrovė gavo šių metų rugpjūčio 1 dieną, todėl šiuo lėktuvu skrydį Dubajus-Niujorkas vykdė kas trečią dieną, dabar turėdama du tokius lėktuvus skraidys kasdien.

Šią žiemą “Emirates” ketina gauti dar du A380 lėktuvus – vienas turėtų skraidyti iš Dubajaus į Londono Heathrow oro uostą, antrasis – iš Dubajaus į Sidnėjų.

“Airbus A380″ planuoja pritaikyti šį galiūną krovininiams skrydžiams – kuriamas modelis A380-800F. 2006 m. – 2007 m. aviakompanijos užsakė 27 tokius lėktuvus, tačiau “Airbus” atšaukė užsakymus. Šiuo metu ketinama koncentruotis ties lėktuvo tobulinimu, keleivinių lėktuvų užsakymų tenkinimu ir gamybos proceso optimizavimu.

“Airbus A380″ ekonominės klasės salonas

“Airbus” ketina iš viso 2008 m. pagaminti 12, o 2009 m. – 21 “Airbus A380″ lėktuvą. Iš viso šiuo metu yra priimti užsakymai 198 lėktuvams. Didžiausios užsakovės yra “Emirates” (58 lėktuvai), “Qantas” (20 lėktuvų), “Singapore Airlines” (19 lėktuvų).

2009 m. greičiausiai “Airbus A380″ dažniau bus galima pamatyti Europos oro uostuose. Pirmuosius lėktuvus turėtų gauti “Lufthansa” ir “Air France”. Šios kompanijos yra užsisakiusios atitinkamai 15 ir 12 lėktuvų. 12 lėktuvų taip pat yra užsisakiusi “British Airways”, tačiau pirmasis galiūnas britų nacionalinio vežėjo flotilę papildys tik 2012 metais.

Saudo Arabijos milijonierius Al-Walid bin Talal bin Abdul Aziz Al Saud yra užsisakęs “Airbus A380″ savo asmeninėms reikmėms. “Airbus” turėtų šį modelį perdaryti į privatų lėktuvą, o milijonierių šis lėktuvas turėtų pasiekti 2010-aisiais. Šiuo metu šis princas naudojasi į privatų lėktuvą perdarytu “Airbus A380″.

“Airbus” jau yra oficialiai patvirtinusi, jog ketina pradėti ir padidinto A380 modelio gamybą – “Airbus A380-900″. Šis modelis bus ilgesnis už dabar gaminamą “A380-800″. Šis modelis standartiškai talpinti turėtų 650 keleivių, o kontruojant tik ekonominės klasės vietas – 900 vietų. Prailginto modelio gamybos ketinama imtis tuomet, kada A380-800 gamybos tempai pasieks 40 lėktuvų per metus – greičiausiai 2010 arba 2011 metais.

Kiek kainuoja “Airbus A380″? Apibrėžto kainoraščio PDF formatu “Airbus” pardavimų vadybininkai jums neatsiųs. Kaina priklauso nuo pristatymo datos, užsakymo dydžio, paties lėktuvo konfigūracijos. Teigiama, kad standartinio lėktuvo kaina neprioritetine tvarka yra 275-300 milijonų JAV dolerių. Saudo Arabijos princui privatus lėktuvas atsieis 475 milijonai JAV dolerių. Palyginimui – brangiausi Lietuvos kompanijoms priklausantys “Boeing 757″ naudoti atsiėjo po maždaug 100 mln. litų.

Ar yra tikimybė, jog kada nors “Airbus A380″ pamatysime Lietuvoje? Teoriškai, taip. Nė vienas Lietuvos oro uostas (kalbam apie tris, nekalbam apie Šiaulių oro uostą) nėra pritaikytas pilnai pakrautų didžiųjų lėktuvų (to paties “Boeing 747″) kilimui bei leidimuisi. Tačiau “Boeing 747-400″ Vilniaus oro uoste yra leidęsis ne kartą – tokiu lėktuvu atskrido JAV prezidentas su savo svita, kartais atskrenda NATO viršūnės, tokiu lėktuvu buvo atskridęs ir Japonijos monarchas (netikintiems, kad “Boeing 747″ negali leistis Vilniuje – “Youtube” filmukas apie Japonijos vadovo vizitą). Todėl tikimybė “Airbus A380″ pamatyti Lietuvoje yra teorinė ir po kelių metų, kuomet bus pagaminta daugiau tokių lėktuvų. Be to, gigantomaniją mėgstantys amerikiečiai vargiai ar “Boeing” iškeis į “Airbus” dėl matomos ir nematomos konfrontacijos tarp “Boeing” ir “Airbus”, tarp JAV ir Europos.

Turiu užsikariavęs poziciją, kurios vartotojams ne(be)reikia

Kai kalbam apie dabar jau klasikinę marketingo teoriją – pozicionavimą – dažnai susiduria du kraštutiniai požiūriai. Yra specialistai, kurie dievina pozicionavimo idėją, yra teigiantys, jog pozicionavimas yra niekam nereikalingas. Galite pasikalbėti su Linu Šimoniu, kuris gali neužsičiaupdamas įrodinėti Jacko Trouto tiesas ir teigti, jog “antras esi niekas”. Galite paprašyti Pauliaus Senūtos ir jis parodys Madonnos klipų seriją ir užduos klausimą – ar “Madonna gerai pozicionuota?”

Esu tikras, kad kraštutinumų nebūna niekur – marketingo strategijose taip pat. Bet pagarba kraštutinumams (ir jų gerbėjams) – jie verčia pasaulį suktis ir tobulėti.

Viena iš pozicionavimo rizikų – tu gali pasirinkti ir užsikariauti poziciją, kuri realiai pirkėjams yra nereikalinga. Be abejo, į pozicijos užkariavimą taip neapgalvotai neinvestuojama ir prieš tai atliekami vartotojų tyrimai, bet svarbu ir tai, jog vartotojų įpročiai, poreikiai ir vertybės keičiasi ir tavo turima pozicija vartotojų galvose vieną dieną tampa jiems nebeįdomi (kitaip sakant – tavo duodama vertybė tapo nebereikalinga).

“Volvo” jau kelis dešimtmečius “valdo” svarbią ir užtikrintą “saugumo” poziciją automobilių srityje. Paklauskite savo draugų, kuris, jų nuomone, autmobilis yra saugiausias, tai atsakymą išgirsite – “Volvo”. Dėl saugumo sinonimo “Volvo” ėmė kovoti dar aštuntajame dešimtmetyje ir ta kova buvo sėkminga.

Automobilių saugumas vis dar yra svarbus. Bet kokios yra trys pagrindinės savybės šiais metais, kurių pirkėjai trokšta iš automobilių? Greitis, galia ir efektyvumas. Šiuolaikiniai automobiliai pasiekė tokį saugumo lygį, jog pirkėjai apie tai nebegalvoja. Čia kaip ir “Kritinėje grandinėje”: ar brokuotas bus kas tūkstantasis puodelis ar kas dešimttūkstantasis, didelio skirtumo pirkėjams nėra, tuo tarpu gamybos grandinė pasidaro daug brangesnė norint pasiekti tokį rezultatą. Kurti “saugesnį už saugų” automobilį neapsimoka – investicija reikalinga didesnė nei vertė klientui.

Saugumas išlieka svarbiu faktoriumi perkant šeimyninį vienatūrį ar mažą miesto automobilį. Bet “Volvo” gamina “luxury car”, o toje rinkoje susiduria su tokiais konkurentais kaip BMW, “Lexus” ir “Audi”. Klausimai du: Ar pirkėjams, kurie perka liukso klasės šių gamintojų naujus automobilius, lemianti savybė yra saugumas? Ar “Volvo S80″ yra apčiuopiamai saugesnis už “Audi A8″ ar septintosios klasės BMW?

Iš paskutinių “Volvo” veiksmų atrodo, kad “Volvo” marketingo strategai pastebėjo, jog atsakymas į šiuos du klausimus yra neigiamas. Bet mesdama “saugumo” kryptį, “Volvo” patenka į košę, kurioje ji tampa niekuo. Variantų kaip elgtis toliau, gali būti keli, bet, panašu, jog tie variantai bus pasirinkimas geresnio iš blogų.

O šio įrašo pavadinime iškelta tema kilo žiūrint interneto paslaugų “Zebra” reklamą. “Zebra” – greičiausias. Esu šių paslaugų vartotojas – reklama mane paskatino pasidomėti, koks yra mano interneto greitis. Pasirodo, “TEO LT” man tyliai padidinti greitį Lietuvoje iki 40 mbps, o užsienyje iki 2 mbps. Tada supratau, jog man interneto greitis neberūpi nuo tada, kai jis viršijo 512 kbps, o gal 1 mbps. Nesipumpuoju iš interneto filmų, internetą naudoju naršymui, “Skype”, el. paštui … “YouTube” kaip krovė netrūkčiojant, taip krauna ir toliau.

Man atrodo, kad interneto greitis, kuo toliau, tuo mažiau bus svarbus. Iš vienos pusės, jis savaime greitėja, dėl technologinio proceso, iš kitos pusės, vis didesnę interneto vartotojų masę sudaro ne techniniais dalykais besidomintys “geek’ai” (kaip buvo prieš penkmetį), o paprasti vartotojai, kuriems arba “Delfi” ir “GMail” krauna, arba nekrauna. Kiek dabartinių interneto vartotojų net nežino, koks yra jų interneto ryšio greitis? Man teorinis skaičius 40 mbps daro įspūdį, kadangi pirmoji pastovi pažintis su internetu prasidėjo per 14,4 kbps modemą, o “ONE.lt kartai”? …

Dabartiniam masiniam vartotojui gali pasirodyti vienodai greita tiek “Vinita”, tiek “Erdvės”, tiek “S Plius”. O po kiek laiko tokie pat greiti atrodys ir “Bitė” bei “Omnitel”. Teoriškai vieni vis tiek išliks greitesni už kitus, bet visi atitiks “greito” apibrėžimą, nes bus pakankamai greiti. Vartotojui greitas tas, kuris ne lėtas, o to greičio, kuris tau nereikalingas – nepajusi.

Man šiandien svarbesnė techninė savybė yra interneto ryšio stabilumas ir sutartyje su “TEO LT” įrašytas paslaugos veikimo per mėnesį rodiklis 93% erzina. Išmainyčiau dešimt megabitų greičio į 99,9% paslaugos veikimo rodiklį. Laimė, “Zebra” internetas veikia daug stabiliau negu 93% mėnesio laiko. Ši techninė savybė taip pat po kiek laiko taps bereikšmė. Jau net iš mobiliaisiais įrenginiais naudojamo duomenų perdavimo ryšio reikalaujame greičio ir stabilumo.

Kaip atrodytų šiandien mobiliojo ryšio tiekėjas, reklamuojantis kokybišką balso ryšį? Net mobiliųjų telefonų gamintojai jau “pamiršo” akcentuoti garso kokybę, kadangi kiekvienas šiandien parduodamas aparatas turi tenkinančią balso kokybę.

Internetui tampant kasdiene preke, o technologijoms žengiant pirmyn, techninės savybės taip pat taps nebesvarbios. Ar ilgalaikė “Zebra – greičiausias” pozicija? Mano galva, ne.

Aišku, “TEO LT” produktų ir komunikacijos specialistai “Zebra” komunikacijos tąsą, ko gero, grindžia vartotojų tyrimais ir geriau žino, kas yra svarbu būsimiems interneto ryšio pirkėjams.

Kaip “Zebra” gali persipozicionuoti? Techninių savybių svarbai blankstant, interneto ryšio tiekėjo pasirinkimo pagrindu gali tapti emociniai veiksniai (pvz. “Zebra – sveikas ryšys”), pridėtinės vertės paslaugos, bazinės produkto savybės (pvz. “Zebra – pigiausias”) …

Be jokios abejonės, niekas nėra apsaugotas nuo to, jog vieną dieną tavo pagrindinė klientui perduodama vertė taps nebesvarbi. Svarbu yra laiku pastebėti besikeičiančius vartotojų poreikius ir pirkimo variklius. Nė viena šiandieninė produkto savybė nėra amžina. Kainos vertybė yra viena universaliausių ir ilgaamžiškiausių. Negana to, ji viena iš labiausiai pastebimų ir beveik visose rinkose yra šios savaybės lyderis. Bet ar “Tele2 – mažiausios kainos garantija” veiks amžinai? Taip, kol kas kažkas nepasiūlys nemokamo ryšio (galbūt nepasiūlys niekada).

Richard Branson “Velniop viską! Imk ir daryk! Tęsinys”

Ant Richardo Bransono knygos “Velniop viską! Imk ir daryk” lietuviškojo leidimo viršelio didelėmis raudonomis raidėmis yra parašyta: “TĘSINYS”. Lietuvos leidėjai vėl “pasistengė” gadindami originalią autentiką, siekdami parduoti daugiau.

Šis leidimas nėra Richardo Bransono autobiografijos “Nekaltybės praradimas” tęsinys. Ši knyga taip pat nėra 2006 m. išleistos “Velniop viską! Imk ir daryk” tęsinys – tai papildytas ir išplėstas šios knygos variantas.

Matyt, užrašydami “Tęsinys” leidėjai tikisi, jog pirmojo “Velnio viską! Imk ir daryk” pirkėjai nusipirks ir antrą papildytą leidimą. Pagarba leidėjams, kad pirmąjį (dvigubai plonesnį) knygos leidimą lietuviškai galima perskaityti per “Google Books”.

Šią knygą gavau dovanų per pastarą savo gimtadienį, bet iki šios savaitės ji “stovėjo eilėje”.

Knyga skaitosi labai sklandžiai ir įdomiai (227 puslapius perskaičiau kažkur per keturias valandas “gryno” skaitymo), tačiau tokio įspūdžio, kaip “Nekaltybės praradimas”, nepaliko. Pirmiausia todėl, jog šioje knygoje naudojami pavyzdžiai ir R.Bransono biografijos detalės jau buvo aprašytos “Nekaltybės praradime”. Pirmoji parašyta kaip biografija (chronologiška), tuo tarpu šioje knygoje pats R.Bransonas iš savo gyvenimo istorijos suformavo patarimus gyvenimui.

Kažkur toks variantas matytas? Richardas Bransonas padarė lygiai taip pat, kaip Richardo Semleris, kuris pirmiausia parašė savo įmonės istoriją, o po to iš joje išsakytų minčių ir idėjų suformavo gyvavimo pamokas.

Štai devyni Richardo Bransono patarimai:

1. Imk ir daryk!
2. Gyvenk linksmai!
3. Būk atkaklus.
4. Mes iššūkį sau pačiam.
5. Tvirtai stovėk ant savo kojų.
6. Vertink akimirką.
7. Brangink šeimą ir draugus.
8. Gerb žmones.
9. Daryk gera.

Ir 10 Richardo Bransono, anot jo paties, sėkmės priežasčių:

Mesk iššūkį didiesiems.
Daryk tai nuolat.
Derėkis: viskas turi būti svarstytina.
Paversk savo darbą pramoga.
Daryk tik teigiamus sprendimus.
Būk malonus su žiniasklaida.
Nevadovauk “avims”, varyk “kates”.
Judėk kaip kulka.
Dydis nesvarbu.
Buk paprasta, normali asmenybė.

Būsiu neoriginalus, bet Richardas Bransonas kartu su Steve Jobsu yra vienas įdomiausių šių dienų sėkmingų verslininkų, kurių veiksmus, žingsnius ir elgesį stebėti yra labai smagu (kažkokią alergiją man kelia Buffettai, Welschai ir kiti pudruoti vadovai iš Valstijų). R.Bransono biografija – itin spalvinga, kuriame ir jo pasaulio rekordų siekimas, ir verslo sėkmė (nuo studentiško žurnalo iki daugybe verslų užsiimantis “Virgin” ženklas), ir asmeninis ekscentriškas elgesys.

Pagrindinė R.Bransono pamoka – “Imk ir daryk” – paprasta, bet sunkiai išmokstama ir įgyvendinama. Išties, gyvenime, kurį kiekvienas laikome sudėtingu, mūsų veiksmus varžo stereotipai ir baimė susidurti su kliūtimis. Jeigu nebijotume kliūčių – imtume ir bandytume įgyvendinti visas idėjas, kurias mums kyla. Net jeigu nepavyktų – išmoktume daugiau, nei nedarydami nieko.

Lietuviškas knygos “Veniop viską! Imk ir daryk!” vertimas visai pakenčiamas, bet užkliuvo tai, jog “Basta Raims” yra JI.

Lygiai prieš mėnesį Richardas Bransonas išleido naują knygą, kuri pavadinta “Business Stripped Bare: Adventures of a Global Entrepreneur” – lietuviško leidimo, ko gero, nelauksiu, užsisakysiu šią knygą “Amazon”.

Richardo Bransono “Velnio viską! Imk ir daryk! Tęsinys” galite įsigyti iš “Patogu pirkti” už nepilnus 78 litus.

Pirminį variantą galite įsigyti iš “Amazon” už tris svarus, o papildytas (dvigubai storesnis) leidimas kainuoja 7 svarus.

Taktinės televizijų mikrodvikovos tęsiasi

Žiniasklaidos valymasis tęsiasi. Pasitraukusių iš eterio žurnalų sąrašą papildė “Scientific American”. Ko gero, dar kažkiek žurnalų užsidaro tyliai – iš keliolikos interjeto žurnalų jei pradingsta vienas kitas, tai niekas jo ir nepasigenda (nebent reklamdaviai nebesulaukia tiek įkyrių pardavimo vadybininkų skambučių).

Televizijų pasaulyje toliau tęsiasi mikrodvikovos.

Man labai keista, jog televizijos reklamuojasi reklamdaviams užsakinėdamos didelių TV reitingų apžvalgas spaudoje. “Lietuvos ryte”, “Verslo žiniose” galima rasti didžiųjų televizijų užsakomuosius straipsnius, kuriuose TV3 ar LNK giriasi savo reitingais. Šią madą praėjusį sezoną įvedė LNK, šio sezono pradžioje ypač aktyvimi mokamuose reklaminiuose straipsniuose buvo TV3, o paskutines savaites puslapius vėl atakuoja LNK.

Po to, kai LNK uždarė porą nenusisekusių laidų, taktinėms permainoms ryžosi TV3. Įdomu – kelis mėnesius gyvavusi laida “Ambrozijos TV” buvo išimta iš tinklelio. O ši laida sėkmingai reitingų kare grūmėsi su Rūtos Grinevičiūtės ašarų pakalne apie pačios sugalvotas problemas. “Paskutinei instancijai” pavykdavo laimėti tik epizodiškai, kuomet pavykdavo sugeneruoti įdomesnę temą ir buvo nepaigilima anonsų. Ar tiesiog TV3 apsisprendė apkarpyti išlaidas? “Ambrozijos TV” buvo iš šono gan brangus projektas, su nemažai “žvaigždžių”, tokių kaip Džordana Butkutė ar Seimo narys Antanas Nedzinskas (ar žinote, kad šis veikėjas kažkada rašė tinklaraštį apie viešuosius ryšius?).

Akivaizdus TV3 taupymo pavyzdys paaiškėjo praėjusį šeštadienį “Žvaigždžių vartų” laidos metu. Laidos vedėjui ir lyderiui (nors jis pats deklaravo, jog tėra tik samdomas vedėjas) iškeitus vedėjo postą į (turbūt) Seimo pirmininko kėdę, TV3 paskelbė anksčiau baigsianti nei planuota “Žvaigždžių vartus”. Finalinis renginio koncertas įvyks jau lapkričio 22 dieną.

Tiesiogiai konkuruojantys TV3 ir LNK šeštadienio vakaro šou startavo su apylygiais reitingais, tuo tarpu paskutinėm savaitėm LNK “Muzikos akademijos” pranašumas išryškėjo ir laida prasimuše į populiariausių laidų penkioliktuką. Tuo tarpu “Žvaigždžių vartų” reitingai ėjo žemėn. TV3 sprendimas, ko gero, susijęs ne tik su A.Valinsko pasitraukimu. Kiekvienos laidos sąmata gali siekti šešiaženklę sumą, o finaliniai koncertai lapkričio viduryje turėtų “nukąsti” šiek tiek nuo “Muzikos akademijos” eilinių laidų – kovojant finaliniais koncertais “face to face” Kalėdų laikotarpiu yra grėsmė pralaimėti skaudžiai.

Koks tokių mikrodvikovų rezultatas? Spalio mėnesio reitingo pyragas šiek tiek pasikeitė. 2,6% sumažėjo TV3 reitingai, o LNK auditorija ūgtelėjo 1,9%. Ypač šoktelėjo kai kurios LNK laidos, todėl populiariausių savaitės laidų viršūnėje dabar dažniau pirmauja LNK laidos – pagrindas rašyti pasigiriamuosius straipsnius, apie kuriuos jau minėjau rašinio pradžioje. Nepaisant sumažėjusio skirtumo, TV3 pranašumas dar nekelia abejonių – pagal spalio TNS “TV metrų” duomenis TV3 atitenka 25,5% auditorijos dalis, LNK – 21,2%.

Ašara turėtų ištrykšti TV6 ir “Lietuvos ryto TV” kanalų vadovams. Šie du kanalai atliko “rebranding’ą” ir tinklelių atnaujinimą, bet reitingams tai nedavė jokio efekto. TV6 reitingas liko 2,2%, “Lietuvos ryto TV” – 1,2%. Pavadinimų keitimas ir programų pabranginimas (“Lietuvos ryto TV” ypač akivaizdus) nedavė jokio efekto bent jau kol kas.

Kaip ekonominė krizė atsilieps televizijoms? Didžiosios neturėtų pajusti labai didelių pokyčių – garsūs, stambūs, tarptautiniai prekės ženklai toliau reklamuosis. Tiesa, girdėti, jog daug kompanijų taip drąsiai nebeduoda metinių įsipareigojimų televizijoms mainais į didžiulę nuolaidą. Ką gi, pardavimo vadybininkai turės suktis energingiau.

Vis dėl to, manau, jog prasidėjęs sąstingis stabdys televizijų plėtrą. Pirmiausia, didžiosios televizijos gali stabdyti savo dukterinių kanalų plėtrą. Skaitmeniniai LNK priklausantys “Liuks” ir “Info TV” turbūt toliau liks tik eterio užėmėjais atliekų kartojimais. Klausimas, ar ryšis TV3 kitų metų pradžioje paleisti moterims skirtą kanalą 3+. Apie MTV kolektyvo planą lokalizuoti “Discovery” taip pat nebėra naujienų, nors šis klausimas strigo dar prieš ekonominę krizę.

O ar galima nujausti, jog televizijų sąrašas galėtų apsivalyti – t.y., ar kuri nors televizija dings iš eterio? Beveik visi kanalai dabar priklauso stambiems koncernams, todėl jų uždarymas būtų “nuleistas iš viršaus”, o ne tiesioginis bankrotas. Jau keleri metai nykstantis atrodo “Achemos” grupei priklausanti “Baltijos televizija”, bet šio koncerno žiniasklaidos grupėje tik radijo stotys geba išlaikyti save. Pagrindine “kandidate” tapti stagnacinės ekonomikos auga laikau MTV – keli veiklos be grąžos metai jau gali atsibosti investuotojams (į pabaigą turėtų eiti “avansinis” laikotarpis – laikas būtų išgyventi patiems), o niūrios ekonominės prognozės gali suniokoti optimizmą. Iš kitos pusės MTV ženklas varžo kaštų mažinimą.

Pagyvensim – pamatysim.

“FlyLAL” išnuomoja “Boeing 757″ ir 5 vnt. “Boeing 737″

Per paskutinį mėnesį daugelis potencialių klientų gavo “FlyLAL Group” priklausančios bendrovės “Avia Asset Management” pasiūlymus ilgesniam ar trumpesniam laikotarpiui išsinuomoti “Boeing 757″, 2 lėktuvus “Boeing 737-500″ ir tris lėktuvus “Boeing 737-300″.

Trumpai įsigilinus matyti, jog “AviaAM” bendrovė siūlo nuomai savo pirmąjį įsigytą “Boeing 757-200″ lėktuvą LY-FLG, taip pat lėktuvus su registracijomis LY-AWG, LY-AWF, LY-AQU, LY-AQX ir LY-AQV.

“FlyLAL” parke iš viso šiuo metu yra 2 “Boeing 757-200″, 3 “Boeing 737-300″, 5 “Boeing 737-500″ ir 4 “SAAB 2000″. Jeigu tuos lėktuvus pavyktų išnuomoti, “FlyLAL” lėktuvų parkas sumažėtų daugiau nei per pusę (skaičiuojant bendrą visu parku galimų pervežti keleivių skaičių).

Įdomu dar tai, jog prie kiekvieno skelbimo nurodyta, jog lėktuvus kompanija gali pasiūlyti “nedelsiant”. Suprask, šiuo metu šie lėktuvai yra nenaudojami. Tačiau kodėl “FlyLAL” tvarkaraštis paskutinėm savaitėm nuolat susijaukia dėl lėktuvų gedimo ir trūkumo, kad juos būtų galima pakeisti kitais?

Jeigu “FlyLAL” parke liktų vienas “Boeing 757″ ir tik trys “Boeing 737″ lėktuvai. Didysis “Boeing 757″ ir vienas “Boeing 737″ yra pakinkyti skrydžiams į Egiptą ir kitas atostogų vietas. Likę du turi spėti aptarnauti skrydžius į Madridą (nekasdien), Londoną (kasdien), Amsterdamą (du kartus per dieną), Paryžių (keturis kartus per savaitę), Romą (tris kartus) ir Stambulą (tris kartus). Nuo gruodžio dar prisidės Tbilisis (keturis kartus per savaitę naktinis reisas) … Ar suskubs dar aptarnauti ir prezidentą?

Prie vienintelio “Boeing 757″ skelbimo nurodoma, jog šis lėktuvas išnuomojamas iki 2009 m. lapkričio – vėliau šiam lėktuvui numatyti užsakomieji skrydžiai. Ar kitą žiemą “FlyLAL Charters” tikisi sulaukti daugiau užsakymų iš “Novaturo” / “Tez Tour” ar galbūt kitas išsinuomotas “Boeing 757″ kitų metų gale bus gražintas?

“FlyLAL” siūlo savo lėktuvus išnuomoti “wet lease” būdu, t.y. lėktuvo nuomos būdas, kuomet kartu su pačiu lėktuvu klientui siūloma pilna lėktuvo įgula, lėktuvo techninė priežiūra ir draudimas, o klientas atsiskaito už skraidytas valandas. Bet kokiu atveju, rasti nuomininką dabartiniam laikotarpiui yra žiauriai sunku, kadangi dėl bendros rinkos krizės krūvos lėktuvų šiai žiemai liko stovėti ant žemės oro uostų parkinguose.

Praėjo lygiai vieneri metai, nuo to, jog “Aurela” pernai lapkritį paskelbė apie pirmojo “Boeing 757″ įsigijimą. Dabar su lietuviška registracija skraido keturi tokie dideli lėktuvai. Deja, jų likimas nekoks – vienas priparkuotas be darbo Kauno oro uoste, vienas laimės bando ieškoti Lenkijoje, vienas ieško naujo (laikino) savininko ir tik ketvirtasis dirba savo darbą. Gruodžio 11 dieną jis turėtų pakilti ilgo nuotolio skrydžiui iš Vilniaus į Bangkoką.

Kartu su lietuviais, du “Boeing 757″ įsigijo ir “airBaltic”, kurie dabar abu atlikinėja reguliariuosius reisus – daugiausia į Rytus – NVS šalis, Dubajų (kažin kaip “airBaltic” sekasi ši kryptis?) – rečiau į Berlyną ar Dubliną.

P.S. Gana smarkiai reklamuojama eilinė “airBaltic” skrydžių išpardavimo akcija šį kartą kitokia – tiesioginiams skrydžiams iš Vilniaus nuolaidų nėra. Kadangi kelionės laikotarpis iki vasario 15 dienos ar nėra dvejonės, jog gali būti, jog skrydžiai iš Vilniaus bus toliau atšaukinėjami, o (santykinai) pigius bilietus galima tekti keisti į skrydžius per Rygą ? …

Skrydžių versle gerų žinių nedaugėja

Pastarosiomis dienomis skraidant lėktuvais į Vilnių gali trumpam atšokti noras skraidyti. Rūkai kaip niekada šiemet skaudžiai atsiliepia Vilniaus Tarptautinio oro uosto darbui. Po trijų dienų savaitgalio į Vilnių grįžtantieji negalėjo lengvai nusileisti Vilniuje – dėl rūko Vilniaus oro uosto nusileidimo takas buvo uždarytas daugiau nei valandai per pagrindinį vakarinį piką.

Pirmadienio vakarą Vilniaus oro uoste nusileido tik kantriausi ir daugiausia degalų turėję lėktuvai – sukę ratus virš Vilniaus jie sulaukė pragiedrėjimo. Tuo tarpu keli lėktuvai buvo nusiųsti į Karmėlavą ir keleiviai buvo vežami autobusais. Vakarinis “Čekijos avialinijų” reisas į Vilnių tą vakarą taip ir neįvyko.

“FlyLAL” klientai tuo tarpu jau antra savaitė kenčia nuo nuolatinio vėlavimo, kurį iššaukė lėktuvų trūkumas. Į spaudą jau išlindo keli atvejai – ne vieno Egiptan susiruošusio atostogautojo poilsis sutrumpėjo viena diena, o Lietuvos vis dar premjeras vėlavo išskristi į Paryžių. Prognozavau, jog “FlyLAL” žiemos metu dėl stipriai apkarpytų reguliariųjų reisų turės laisvų lėktuvų, bet, pasirodo, yra priešingai. Arba “FlyLAL” sugebėjo visus lėktuvus sėkmingai įdarbinti kitose kompanijose, arba nuo gedimų kenčia ne vienas lėktuvas, jog skyles tenka kamšyti kasdien, kadangi vėlavimai velkasi kiekvieną dieną. Štai antradienio vakarą ypač nepasisekė keleiviams iš Stambulo ir Amsterdamo, kurie leidosi jau gerokai po vidurnakčio, o nuo smulkesnių vėlavimų kentėjo ir dieninių skrydžių keleiviai.

Kas tikrai turi problemų su lėktuvų panaudojimu, tai “Aurela”. Praėjusią savaitę vienas iš dviejų didžiųjų “Aurelos” “Boeing 757″ nusileido Kauno oro uoste, bet ne su gera žinia apie skrydžių iš Kauno padaugėjimą. “Boeing 757″ planuoja daugiau nei mėnesį parkuotis Kauno oro uosto perone be darbo. Neaišku, ar ras šis didelis lėktuvas ras darbo ir viduržiemį. Antrasis “Boeing 757″ laimės ieško Varšuvoje. Pasibaigus vasaros “Novaturo” skrydžiams, “Aurela” darbo Lietuvoje nebeturi. Įdomu, kaip bus su planais 2009 m. įsigyti “Boeing 767″

“airBaltic” iš Vilniaus į Rygą ima skraidyti “Boeing 737″ – į “Fokker 50″ keleiviai nebetelpa. Tai nereiškia, jog tranzitas per Rygą tapo toks populiarus. “airBaltic” sumažinus skrydžių iš Vilniaus, daug mažiau lėktuvų “airBaltic” bazuoja Vilniuje, todėl gan optimizuojant tvarkaraštį vis daugiau tenka lėktuvų laikyti “tarp Vilniaus ir Rygos” – reiso atlikimas patikimas “Boeing 737″ todėl, kad nereikėtų tuščio lėktuvo varyti iš Vilniaus į Rygą.

Be to, “airBaltic” pardavė nemažai bilietų lapkričio-gruodžio mėnesiams iš Vilniaus į Romą, Oslą, Milaną, Paryžių ir keletą kitų miestų. Vėliau skrydžiai buvo atšaukti, o keleiviams bilietai pakeisti iš tiesioginių į skrydžius per Rygą. Dėl tos priežasties laikinai padaugėjo keleivių tarp Vilniaus ir Rygos. Išvadas apie realų tranzito iš Vilniaus per Rygą srautą galėsim daryti pavasarį.

Aviacinio kuro kainos nusirito į 2006 metų pradžios lygį, bet aukštos kuro kainos yra ne vienintelė skrydžių verslo problema. Didesnė už augančias sąnaudas problema yra bendras ekonomikos lėtėjimas, dėl ko stipriai nubyrėjo verslo klientų, kurie už bilietą moka daug. Dalis verslo ėmė stoti, dalis kompanijų sąnaudų taupymo vardan samdomus darbuotojus verčia verslo klasę keisti į ekonominę.

Staigiai bankrutavo Danijos pigių skrydžių bendrovė “Sterling”, daugumai skandinavų buvusi tiesiog pigesniu SAS atitikmeniu. Kas iš šios bendrovės liko – tik krūva laisvų leidimosi “slot’ų” apkrautame Kopenhagos oro uoste (“FlyLAL”, neplanuojate ten grįžti?), bet, atrodo, nėra didelės konkurencijos kas juos norėtų greitai užimti. Didesnį dėmesį rodo tik norvegų “Norwegian Air Shuttle”, kuri, beje, dabar iš Oslo skraido į Vilnių ir į Palangą. Tyliai šnabždamąsi, kuri kompanija bankrutuos sekanti.

Dėl kritusių kuro kainų SAS ėmėsi bilietų kainų mažinimo. Vargu, ar tai išplis plačiau. Tiesioginių skrydžių bilietus iš Vilniaus tyliai bet akivaizdžiai pabrangino tiek “FlyLAL”, tiek “airBaltic”. 700-800 už tiesioginį skrydį “pirmyn atgal” iš Vilniaus į toliau už Taliną esantį Europos miestą jau tapo norma, o skrydis už 500 jau yra “geras pasiūlymas”.

Kas turėtų imti peržiūrėti kuro mokesčius, tai kelionių organizatoriai

Prekybos centro “Panorama” atidarymas

Prisipažinsiu, galvojau, ar nevertėtų šio įrašo pavadinti “Puota maro metu” – visgi, didelio prekybos centro atidarymas krizės gilėjimo laikotarpiu yra drąsus žingsnis. Be abejo, investuotojai imdamiesi šio projekto galbūt krizės savo prognozėse neturėjo – kalbos apie projektą prasidėjo prieš 3-4 metus, o daugiau nei dvejus metus (stebėtinai ilgai) užtruko statybos.

Ėjo kalbos, kad prekybos centro statybos yra dirbtinai lėtinamos (šiais laikais keista matyti tokias lėtas statybas) dėl derybų su nuomininkais – norėta sudaryti sutartis dėl viso ploto nuomos prieš atidarant prekybos centrą. Juolab, kad negeras pavyzdys yra – buvusios Vilniaus miesto savivaldybės pastato vietoje įsikūręs prekybos centras “Gedimino 9″ turi tiek daug laisvų plotų, kad tai akivaizdžiai bado akis.

Reklaminė prekybos centro įvedimo kampanija jau prasidėjo. Atidarymas lapkričio 7 dieną. Prekybos centrui šūkis pasirinktas iki begalybės banalus – “Lengviau. Patogiau. Erdviau”. Galbūt tokia prekybos centro koncepcija – nebūti nišos lyderiu, o drauge su “BIG” ar VCUP dalintis trupiniais nuo “Akropolio” ir “Europos”?

Įdomu tai, jog prekybos centras savo komunikacijoje visiškai nesimini nuomininkų. O nuomininkai ir jų valdomi (atstovaujami) prekės ženklai paprastai prekybos centrui būna pagrindinis traukos objektas (nepatogų parking’ą ar nesėkmingą išdėstymą kartais galima ir iškentėt).

2007 m. gegužę trumpai nuskambėjo žinutė, jog didžiausią plotą “Panoramoje” užims “Hyper RIMI”. Atrodė, jog turėtų iš karto būti pradėta kalbėti ir apie kitus nuomininkus bei bendrą prekybos centro koncepciją, bet jokių žinių nepasirodė. Sklandė tylus gandas, kad “Panorama” bando pritraukti H&M, tačiau tai buvo tik gandas.

Iki atidarymo liko 4 dienos, tačiau jokių oficialių žinių apie prekybos centro nuomininkus nėra. Vietoje šių žinių – atidarymo šventės detalės ir savigyra apie modernų parkingą. Skurdžiai atrodo ir tinklalapis, kuriame tiesiog pakabintas JPG’as su atidarymo šventės detalėmis.

Kol apie “Panoramos” nuomininkus spėliota pagal darbo skelbimus “Lietuvos ryte”, kažkas internete nutekino “Panoramos” aukštų planus, kuriame nurodyti nuomininkai ir jų užimami plotai. Skanuotas planų versijas galite rasti čia: 1 aukštas ir 2 aukštas. Ačiū Ežiukui, kad miestai.net forume jais pasidalino. Geriausiai plane atrodo ranka nubrauktas pavadinimas “ELEKTROMARKT” ir vietoje jo parašyta “BMS”.

Įspūdis – džiugus ir blankus. Džiugu yra tai, jog “Panoramos” plane skylių nėra. Vis atidėliodami prekybos centro atidarymą operatoriai pasiekė iš akies 100% užpildymą (aišku, gali būti, kad ne visi nuomininkai atsidarys lapkričio 7 dieną). Liūdnoka yra tai, kad “Panorama”, ko gero, priėmė bet ką – kas tik sutiko mokėti nuompinigius. Kaip ir “Akropolyje”, šalia vienas kito bus derinami pigūs ir vidutinio lygio prekės ženklai.

“Panoramai” nepavyko pritraukti naujų, didelių ir garsių prekės ženklų – tas pats liūdnasis “Gedimino 9″ gali nors “Marks&Spencer” pasigirti. Didžiausią plotą užima lyderių atstovaujami prekės ženklai – pirmiausia “Aprangos” ir “Danbalt International”. Į Vilnių ateis keli prekės ženklai, kurie iki šiol buvo tik Kauno “Akropolyje” (pvz. “žudykreklamą” mėgstamas “Celio”), prasiplėtė keli ženklai, kurie buvo mažai matomi – “Pepe Jeans”, “Tally Weilj”, “Pietro Fillipi”, “Clarks”, “Geox”, “New Yorker” ir kiti.

Išplatintuose nuskanuotuose prekybos centro planuose kai kurių pavadinimų išžiūrėti negalima, todėl siurprizams vietos yra. Taip pat nemaži plotai paskirti pavadinimams, kurie mažai sako – pvz. “JBC Fashion”, “Crop Town”, “Tiimari”.

Šiek tiek keista “BMS” matyti ateinant į masinį prekybos centrą – berods tai pirmas jų žingsnis. Iki šiol prekybos centruose “arčiau masinio kliento” buvo “Elektromarkt” ir “Topo Centras”. “BMS” asortimentas perlipo tik IT parduotuvės lygį, o masiniam vartotojui IT produktai tapo “arčiau kūno”, todėl toks žingsnis, ko gero, suprantamas.

Pirmame aukšte bus sutelkti žemesnio lygio nuomininkai: “Apranga”, “Sarma”, “Bags&More”, “Danija”, “Žygio batai”. Brangesni ženklai sustumti į antro aukšto kampą: “Pierre Cardin”, “Tommy Hilfiger”, “Gino Rossi”, atrodo pirmą kartą atskira parduotuve pasirodantys “Calvin Klein” ir “Guess”. Tiesa, gana keista, tarp šių parduotuvių pamatyti “Reserved”, “Mosaic” ar “Bershka”.

Sveikinu “Panoramos” valdytojus bent pradžiai sėkmingai išsprendus nuomininkų surinkimo rebusą. Reikia tikėtis, jog koncepcija “po vienu stogu telpa viskas” pasiteisins ne tik “Akropoliui”. Asmeniškai, labiau norėtųsi prekybos centrų krypties, į kokį segmentą taikoma. Dabar, mano supratimu, įžvelgiamą koncepciją Vilniuje turi tik du centrai – “Europa” (aukštesnis vidutinis lygis) ir VCUP (žemesnis lygis). Na, dar yra “Vilniaus vartai”, bet jų filosofija man spaudžia ašarą einant pietauti į “Aveniu” ir žvelgiant į metus nevalytą stiklą, ant kurio kabo “Gucci” ir “Yves Saint Laurent” logotipai. Visus kitus galima apibūdinti žodžiu “bilekas” (kažin kaip jaučiasi “Flagmane” “adidas” matydami virš savo parduotuvės lango kabanti užrašą “Takko Fashion”?).

Įdomu, kaip nuomininkų paieškos klausimą seksis spręsti “Ozui”, kurio kontūrai jau išryškėjo, bet žinių apie nuomininkus nėra.