Archive for gruodžio, 2008

Linkėjimai Naujiesiems

Šiandien yra ta diena, kada yra pats geriausias metas užsiimti dviems dalykais – dėlioti į lentynėles ir vertinti praeinančius arba planuoti ateinančius. Nesiimsiu dėlioti ar vertinti besibaigiančių – jie buvo permainingi ir įdomūs. Tegul tokie ir lieka. Geriau užsiimsiu linkėjimais.

Kolegoms marketingistams linkiu, jog 2009-ieji būtų lengvesni negu 2008 metų pabaiga. Svarbiausia nepamiršti, jog didžiausi sunkumai = didžiausios galimybės.

Kino pasauliui linkiu švelnaus žiūrovų išbandymo naujomis bilietų kainomis (PVM nuo 5% kyla iki 19%), tolimesnės nuoseklios plėtros ir stiprių filmų kitąmet – šie metai pagal šį požymį buvo nekokie. Lietuviškam kinui nešvelniai palinkėsiu „komerciškėjimo“ – jei nesam talentingi, tai geriau kopijuokime Spylbergą, o ne Kusturicą – taip lengviau, originaliau ir rezultatas bus geresnis.

Interneto pasauliui linkiu toliau paprastėti – tai yra kelias sėkmingai plisti apimti dar didesnę dalį auditorijos. Profesionalai vis stengiasi internetą daryti sudėtingesniu ir baidyti paprastą lietuvį. Girdėjau, kad interneto skverbties didėjimas gali išgelbėti Lietuvą nuo Rimiškio sindromo.

Politikams ir valdžiai linkiu, jog per mėnesį suregztos permainos nebūtų paskutinės. Pateisinama, jeigu tai tik yra plano dalis. Veržti diržus reikia per valdžios aparato efektyvumo didinimą – tai nelengva ir negreita, bet padaroma.

Žiniasklaidai linkiu modernėjimo ir platesnio mąstymo (out-of-the-box, hehe). Ypač „popierinei“. Verkti ir vadintis „lietuviška raštija“ šiuo metu nenusipelnote.

Televizijoms linkiu drąsos judėti pirmyn. Vienodėjimo kelias yra ne tas, iš kurio visi išeis laimingi su statinaite medaus po pažastimi. Nepamirškite jau minėtos frazės, kur viename sakinyje telpa žodžiai „sunkumai“ ir „galimybės“.

Tikiu, kad ateinantys metai bus lūžio metai aptarnavimo sferai, kuri kelerius metus buvo užmigdyta. Čia yra kur stiebtis, o neefektyvūs ilgai negyvens.

Na, o aviacijos verslui daugiau konkretesnių žodžių:

– Vilniaus Oro Uostui linkiu gero naujo vadovo – apsukresnio, modernesnio ir tvirtesnio;

– Vilniaus Oro Uostui linkiu sulaukt „British Airways“, „Air France“, „Emirates“, „Swiss“ ir „Brussells Airlines“ uodegų;

– Kauno oro uostui linkiu sulaukt „easyJet“, „airBerlin“, „Wizzair“ ir daug kitų naujų lėktuvų uodegų;

– Palangos oro uostui linkiu sulaukt jungčių su Vilnium, Berlynu, Frankfurtu, Amsterdamu ir Stokholmu;

– „FlyLAL“ linkiu naujų mažų ir efektyvių lėktuvų, skrydžių žemėlapio atstatymo bent į 2008 m. vasaros lygį ir didesnio jungčių su skirtingais partneriais asortimento;

– Šiaulių oro uostui linkiu pirmo keleivinio lėktuvo! :)

Su Naujaisiais!

LNK vejasi TV3 – kokių naujų vėjų atneš nauji metai?

Šiemet naujų metų skirtukas atneš nemažai pokyčių į didžiųjų TV kanalų tinklelius. Keista, bet daugiausia pokyčių bus nacionalinio transliuotojo kanaluose – neva dėl krizės ir sumažėjusių pajamų iš reklamos, atsisakoma net 7 laidų. Negalima atmesti galimybės, jog tai gali būti naujos LRT vadovybės vykdomos permainos, o mistinis raktažodis „krizė“ yra būdas pateisinti pokyčius. Juolab, jog atsisakoma ne pačių brangiausių ar mažiausius reitingus turinčių laidų. Dėl „krizės“ brangs elektra, o „sėdintys skydinėje“ apie tai žino daugiausiai.

Iš Lietuvos televizijos tinklelio dings laidos „Tėvai ir vaikai“, „Požiūris“ ir „Emigrantai“. Antrajame LRT priklausančiame kanale nebeliks laidų „Gimnazistai“, „Žodžių kišenė“, „Laiko portretai“. Naikinama ir LRT2 laida „Kultūros naujienos“, kuri oficialiai prijungiama prie LRT laidos „Kultūra“. Beje, „Tėvų ir vaikų“ vedėjos Nomedos Marčėnaitės LRT atsikratė dar nesibaigus metams – laida gyvavimą baigė be jos, o Nomeda dar spėjo prisijungti prie TV3 „Išsipildymo akcijos“, kurios simbolis buvo kelerius metus prieš tai. Kaip bebūtų, šiemetinės „Išsipildymo akcijos“ finalas ekrane atrodė apgailėtinai.

Rudens antroji pusė buvo LNK atgimimo metas. Po praėjusios vasaros ir rugsėjo LNK atsilikimas nuo TV3 vis didėjo ir didėjo, jog, atrodė, greitai teks išmesti iš žodyno sąvoką „du didieji kanalai“ ir pakeisti ją žodžiais „pirmasis ir antrasis kanalai“. Rugsėjo mėnesį LNK pagal žiūrėtą laiką atiteko 18,9% auditorijos, tuo tarpu TV3 – 27,5%. Pirmasis smūgis LNK ištiko tada, kuomet žiūrovai atsikando „Brolių“ serialo ir grįžo prie seniai pamėgtos „Nekviestos meilės“. Paskutinę akimirką prieš rugpjūčio gale prasidėjusį naują sezoną LNK pakeitė „Nekviestos meilės“ rodymo laiką ir ilgalaikėje perspektyvoje išlošė labai daug, nors pirmieji reitingai rodė kitaip. Spalį „Nekviestos meilės“ reitingai grįžo prie praėjusį sezoną įprastų 16%.

O „Nekviestos meilės“ triuškinanti pergalė prieš „Brolius“ buvo ne tik pergalė segmente 19.10-19.40. Šis laikotarpis yra piko meto pradžioje, o žiūrovai dėl tingulio arba tiesiog dėl to, jog LNK ir TV3 laidos yra labai panašios, neperjungė kanalo ir toliau. Todėl „Nekviestos meilės“ pergalė nešė dividendus per visą vakarą ir masę žiūrovų TV3 susigražindavo tik po 21 val., prasidėjus serialui „Moterys meluoja geriau“. „Nekviesta meilė“ net kilstelėjo LNK 18.45 val. žinių reitingus, nes žinias žiūrovas rinkosi taip pat pagal tinginio principą.

„Nekviestos meilės“ pergalė atsispindi bendroje TV kanalų auditorijos struktūroje. Spalį LNK reitingo pyrago dalis buvo 20,7%, TV3 – 24,8%; lapkritį šis skirtumas dar mažesnis – atitinkamai 21,3% ir 23,6%. Štai pavyzdis, kodėl kiekviena mikrodvikova kovoje dėl reitingų yra labai svarbi.

Be abejo, „Nekviestos meilės“ sėkmės prieš serialą „Broliai“ negalima vadinti vienintele LNK atgimimo priežastimi. Po rugsėjo mėnesį vykusio žiūrovų mėtymosi po įvairias laidas, žiūrovai grįžo prie žinomų seniau pamėgtų laidų – reitingų viršūnėje karaliavo „Nuo… iki“ ir „Abipus sienos“. Sėkmingai įsitvirtino ir LNK autorinės laidos-šio sezono naujokės – „Kaip gyveni?“ ir „Gyvenimas pagal moteris“. Be to, TV3 pirmoji ėmėsi ruožtis ekonominei krizei ir ėmėsi sąnaudų mažinimo – nors „Di Archy kodas“ pateisino atsisakytų laidų reitingus, tačiau „Žvaigždžių vartų“ projekto nutraukimas anksčiau laiko užleido šeštadienio vakarų reitingus LNK „Muzikinei akademijai“. LNK padarė ir sėkmingus pakeitimus sezono įkarštyje – atsisakė laidos „Juoda Balta“, reformavo „Savaitės blykstę“ ir nutraukė „Le Broniaus šou“ – reitingams tai anaiptol nepakenkė, nors pastarosios laidos man asmeniškai gaila. Sako, kad praėjus rinkimams nebepavyko prikalbinti pašnekovų pasirodyti šioje laidoje.

TV3 tinklelyje po naujų metų – nemažai pasikeitimų. TV3, atrodo, yra pasirįžusi taupyti laidų turinio sąskaita ir ateinančio pusmečio programų biudžetas bus akivaizdžiai mažesnis nei besibaigiantį pusmetį. TV3 atsisako absurdo teatro „TV detektyvai“ (nebebus kuo piktintis prie butelio aptariant televizijos programą), vos prieš kelis mėnesius atsiradusios laidos „Di Archy kodas“, nebeliks „Nekviestos meilės“ sutriuškinto serialo „Broliai“, natūraliai baigėsi serialas „Moterys meluoja geriau“. Vietoje „Žvaigždžių vartų“ nebus kuriamas kitas panašaus kalibro šou.

LNK pasikeitimai – labai nedideli.

Trečiadieniais LNK „išbalsavo“ iš eterio Mia vedamas teatralizuotas lenktynes „Kas kvailesnis: dalyviai ar vedėja“ bus rodoma vaidybinių humoristinių situacijų laida „Laba diena“, kurioje pasirodyti turėtų Renata Kutinaitė, Antanas Kišūnas, Evaldas Kapilioras, Arvydas Dapšys, Larisa Kalpokaitė, Valdas Burnys, Berneen Čereška. Atrodo, į ekraną grįžta 1995-1996 metais ypač populiarus anekdotų vaidinimas. Šiai laidai teks konkuruoti su beprasme laida „Skylė sienoj“ – „Trečio nereikalingo“ dvikova su šia laida baigėsi apylygiu rezultatu.

Šeštadieniais atsirasiančią skylę pradingus „Muzikos akademijai“, LNK ketina užpildyti atgaivinamu projektu „Žvaigždžių duetai“. Jis prasisdės ne iš karto po naujųjų, o kol kas šeštadienio vakarus LNK užpildys atsitiktiniais proginiais koncertais. „Slavianskij Bazaar“ įrašų rodymas parodė – tai pigus variantas, renkantis neblogus reitingus.

„Žvaigždžių duetų“ „vėlavimas“ suteikia šansą TV3, kuri jau pirmąją ponaujametinę savaitę po šeštadienio žinių pradės šeimoms skirtą šou „Nerealieji“, kurį ves „gudresnis už penktoką“ Andrius Rožickas ir, pagaliau darbą radusi buvusi „Labo ryto“ vedėja Lavija Šurnaitė. Pasitvirtina teorija, jog LRT katorga „Labas rytas“ kiekvienai moteriai yra tikra žvaigždžių kalvė, o Ingos Raižytės amžinas dingimas iš ekrano tėra nemaloni išimtis, patvirtinanti taisyklę. Jus tik pažiūrėkite, ką „Labas rytas“ sulipdė iš Živilės Vaškytės

Tuo tarpu TV3, dingus iš ekrano „Broliams“ perdėliojo visą vakaro tinklelį. Serialo „Broliai“ paliktos skylės kita laida ar serialas neužpildys, o tinklelis bus užpildomas prailgintų laidų sąskaita (spėju, čia toks netiesioginis algų sumažinimas prodiuseriams, kūrėjams ir vedėjams – 45 minutės už 30 minučių kainą).

Anksčiau 50 minučių trukusios laidos dabar truks valandą – 19.15 vietoje 19.40 prasidės „Paparaciai“, „Taip arba Ne“, „Kriminaliniai tyrimai“, „Čia ir dabar“, „Padainuokim“. Po jų sekusios pusvalandžio laidos dabar truks 45 minutes, o „Moteris meluoti geriau“ pakeitęs serialas „Nemylimi“ bus 10 minučių ilgesnis už pirmtaką.

Pirmadieniais vietoje „Di Archy kodo“ TV3 bandys kurti „stand-up comedy“ žanro laidą „Humoro vakaras“, kurioje šeimininkaus Marijus Mikutavičius. Laidoje turėtų pasirodyti Juozas Erlickas, bei „stand-up“ praktikai Lietuvoje – Modestas Vaišnoras, Aidas Puklevičius, Giedrius Drukteinis, Justas Jankevičius, Paulius Ambrazevičius ir Asia Zemdliauskaitė. Šią laidą pagal aprašymą ir dalyvių sąrašą drįstu pavadinti didžiausia „pussezonio“ naujiena ir viltimi.

Antradieniais vietoje „TV detektyvų“ TV3 eteryje atgims laida „Ambrozijos TV“, kurioje jau nebebus Antano Nedzinsko. Jis jau išlydėtas amžinąją karalystę Seime. Nebebus ten ir „Išjunk šviesą“ lyderio Valdo Burnio, kuris „Ambrozijos TV“ pauzės metu perbėgo į LNK „Laba diena“.

O TV3 nukreipus dėmesį, iš TV3 tinklelio dings ir „Žalgirio“ rungtynių transliacija. „Žalgirio“ Eurolygos kovų transliacija persikels į naujai kuriamą kanalą „Viasat Sport Baltic“. Šis kanalas pakeis kitus du mokamus „Viasat Sport“ kanalus („Viasat Sport 2“ ir „Viasat Sport 3“ nebeliks, dar atsiras eterio užkimšėjas „Viasat Sport Golf“). Plačiau apie šį kanalą skaitykite Daliaus tinklaraštyje čia ir čia. Šį mokamą kanalą turės ne tik „Viasat“ skaitmeninės TV abonentai bet ir daugelio kabelinės televizijos klientų, kadangi jų paketuose šis kanalas yra. „Viasat“ grupės kanalų nėra „Gala“ programų pakete – jeigu nebus ir „Viasat Sport Baltic“, tai tikrai bus minusas „TEO LT“ paslaugai „Gala“. Ar čia neakivaizdi konkurencija tarp dviejų skaitmeninės televizijos paslaugų tiekimo rinkos lyderių?

„Viasat Sport Baltic“ atsiradimas nėra gera žinia ir neseniai veiklą pradėjusiam TV kanalui „Sport 1“. Ne tiek dėl „suprastėsiančių“ kanalo reitingų (kurie vistiek TNS pyrage yra apvalus nulis), kiek dėl konkurencijos peraknt transliacijų teises. Transliacijos teisės jau toks daiktas, kurio ribiniai kaštai yra beveik nulis, todėl nesant konkurencijos kartais ir transliacijų kainą galima nuderėti iki „artimos nuliui“ – „Viasat“ koncernui su pinigais dėmesį skiriant Baltijos šalims atskiro kanalo pavidalu šioje srityje atsiras nemaža konkurencija.

Grįžtant prie „Žalgirio“ dingimo iš TV3 kanalo – šis žingsnis nebus pliusas TV3 reitingų pyrago daliai, kadangi ketvirtadieninės „Žalgirio“ dvikovos rinko neblogus reitingus net ir „Žalgiriui“ patiriant pralaimėjimą po pralaimėjimo. Tačiau šis žingsnis atkreipia dėmesį į kitą paprastam žiūrovui ne kokią tendenciją – nemokamuose nacionaliniuose kanaluose rimtų sporto renginių nebeliks. Kada pas mus taip nutiks? Statau, jog 2013-aisiais.

Jeigu neklystu „Viasat“ grupei priklauso ir 2009 m. Europos krepšinio čempionato demonstravimo teisės. Kas statote už tai, jog Lietuvos rinktinės kovos bus rodomos tik per „Viasat Sport Baltic“?

„Jis perka MAXIMOJE“ ir privatumas

Ne, „Maxima“ šį kartą ne prie ko. Bent jau kol kas.

Julius Narkūnas šį rytą atsiuntė žinutę, klausdamas ar „Suit Supply“ man moka už jų reklamą. Iš pradžių pamaniau, jog čia apie šios kompanijos paminėjimus mano tinklaraštyje, bet, pasirodo, kalba ne apie tai. Kalba apie „Facebook“ reklamos būdą, kurį galima dažnai pamatyti šio socialinio tinklo reklamos skiltyje:

facebookfanai

Galima pamatyti įvairių vaizdelių – jeigu reklamos užsakovas užsako mokamą reklamą „Facebook“, sistema kartas nuo karto parodo šalia reklamos, jog „jūsų draugas yra šio prekės ženklo fanas“. Labai gražu, tikslu ir efektyvu.

Bet kaip su teisiniu ir etikos aspektu? Ar gali atsitikti taip, jog vieną dieną autobuso stotelėje pamatysiu savo nuotrauka su prierašu „Jis perka MAXIMOJE“? Aišku, kad negali, nes mano balsas ir veidas niekam įspūdžio nedaro. O ką jeigu mano vardas būtų Arvydas Sabonis? Arba Agnė Jagelavičiūtė?

O kam mano nuomonė gali padaryti įspūdį? Akivaizdu kam – mano draugų ratui. Nes nuomonė perduodama iš lūpų į lūpas yra pati efektyviausia reklamos (arba anti reklamos forma) – tą supranta ne tik marketingistai ir tai galioja be išimties bet kuriame informacijos perdavimo kanale.

Akivaizdu, jog „Facebook“ naudojasi esminiu tinklaraščių ir socialinių tinklų patikimumo faktoriumi. Ji labai gražiai nupasakojo Deividas Talijūnas Lietuvos Marketingo Asociacijos nariams rengtame seminare – „Ar jūs pasitikite savo draugo nuomone kalbėdamiesi bare apie tai, koks mobilusis telefonas yra geras ir koks ne? Juk jis išgėręs, emocingas ir nė velnio neturi supratimo apie mobiliąją techniką? Taip, dažniausiai pasitikite. Lygiai taip pat su nuomone, išdėstyta blog’e“.

Socialiniai tinklai ir tinklaraščiai suartina „draugus“, „draugų draugus“ bei tinklaraščių rašytojus bei jų skaitytojus. Nebūtinai asmeniškai (tiksliau, dažniausiai ne), bet interesų srityje – taip. Jeigu jūsų skaitomo tinklaraščio apie mobiliuosius telefonus autorius „Facebook’e“ užsidės statusą „dievina Nokia N95 telefoną“, jis jums padarys dešimt kartų didesnę įtaką negu tai, jog per televiziją 5 kartus pamatysite Auksinio Kanų Liūto vertą šio telefono klipą.

Nenuostabu, jog „Facebook“ tai pagavo ir emė naudoti „click rate“ auginimui. Klausimas, kur yra etikos riba. Teisiniai klausimai, ko gero, apibrėžti „disclameryje“, po kuriuo esi priverstas pasirašyti registracijos tinklalapyje metu. O ką jeigu ant čekio, kurį spausdina „Maximos“ kasos aparatai ir ant kurio pasirašai mokėdamas kortele būtų dar įdėtas klausimas „Ar sutinkate, jog jūsų nuotrauka bus panaudota prekybos tinklo reklamoje? TAIP, NE“. Neteisingą išbraukti.

5 dienų avantiūra, 2008

Filmo platintojai nesurengė „5 dienų avantiūros“ peržiūros žurnalistams, o pirmieji filmą pamatė ne Vilniaus, o mažesnių Lietuvos miestų gyventojams. Iškilminga premjera, skirta „Žmonių“ žurnalui ir jo konkurentams, įvyko tik kartu su premjera mokantiems už bilietus žiūrovams. Holivude toks triukas reiškia vieną dalyką – stengiamąsi, jog nuomonės formuotojai filmą pamatytų kuo vėliau, kad pavyktų parduoti kaip įmanoma daugiau bilietų, prieš paplintant nuomonei apie filmą. Paprasčiau tariant, prodiuseriai netiki filmu ir bijo piktų komentarų.

avantiura

„5 dienų avantiūra“ – jaunų kino kūrėjų darbas. Režisieriaus kėdėje pirmą kartą sėdėjo Žeraldas Povilaitis, geriau žinomas kaip muzikos prodiuseris. Filmą prodiusavo Artūras Povilaitis. Komanda ėmėsi drąsaus žingsnio – statyti komercinę kino juostą – retas reiškinys mūsuose. Pasirinktas lengvos komedijos žanras – taip pat neįprastas Lietuvoje sukamiems filmams. Komedijos lietuviškame kine šiai dienai suvokiamos kaip filmai „AXX“ festivalio rėmuose, su vienu praėjusių metų pavyzdžiu – Igno Miškinio filmu „Diringas“.

Didžiausia filmo problema yra filmo scenarijus. Ne tiek blogas jo išdirbimas, dialogai ar vidiniai vingiai – problema yra pagrindiniame užmanyme. Prodiuseris iš Graikijos atvyksta į Vilnių ieškoti talentingų jaunų talentų, jam į akį krenta lietuvaitė dainininkė Eglė, kuri turi vaikiną, iš akies romantiką „mėmę“. Fabula nyki, tarytum peiliu ir šakute valgytum popierių, be to – senstelėjusi: turtingų prodiuserių ir naivių lietuvaičių istorijos ypač populiarios buvo prieš dešimt metų.

„Profesionalams vietos nebėr, visur valdo mėgėjai“, sako epizodiškai filme pasirodantis Alanas. Atskirose scenose ar šalutinėse siužeto linijose perliukų yra. Neblogai atrodo taksisto personažas, bet jis primena išplėtotą Rimo Šapausko vaidintą personažą kažkuriame „AXX“ projekto filme ir šiaip, šaipytis iš taksistų jau tapo kliše. „5 dienų avantiūros“ scenaristai stengiasi pasinaudoti populiariais visuomenės stereotipais (gėjaus manierų šou verslo berniukas Žiuljenas, turtingą vyrą po padu laikanti stora žmona), iš kurių įmanoma išspausti šypseną – ne kiekvienoje situacijoje tai pavyksta.

Pagrindinį vaidmenį filme atlieka Vilniaus Valstybinio Mažojo Teatro aktorius Arvydas Dapšys. Jis sėkmingai išsivaduoja nuo lietuviškam kinui nelaimingai būdingo teatrališkumo, bet, deja, yra per silpnas visą pilnametražį filmą tempti. Galima prikišti ir filmo scenarijui, kadangi pagrindinio herojaus charakteriui atskleisti yra visiškai neskiriama dėmesio – filmas spėja ir baigtis, nors galutiniai visi charakterio niuansai nespėjami atskleisti.

Kiti ekrane matomi veidai – naujokai: Judita Urnikytė, Dominykas Vaitiekūnas, Kristina Žaldokaitė. Jie vaizdo negadina, bet yra „plaukiantieji pasroviui“. Filmui akivaizdžiai trūksta kelių stiprių aktorių, kurie savo profesionaliais pečiais pridengtų, o patirti ir patemptų perspektyvius naujokus. Stiprios pavardės galėjo padėti ir komerciniam filmo rezultatui – Arvydas Dapšys nėra ta pavardė, kuri trauktų į kino teatrus žiūrovus, o daugiau nėra šalia jo ko pastatyti. Prisiminkim nelabai pavykusius darbus „Nereikalingi žmonės“ ar „Nuodėmės užkalbėjimas“ – ten pavardėmis buvo nevengiama žaisti ir filmo finansiniai rezultatai buvo neblogi.

Daug kas yra filme padaryta gerai. Net labai. Filmo vizualinis apipavidalinimas – geriausias, kokį yra tekę matyti lietuviškame kine per pastaruosius dešimt metų. „5 dienų avantiūra“ filmuota ant tikros kino juostos, nors montažas bei kameros judėjimas ir nėra sudėtingi, kiekvienas kadras gražiai apdirbtas, jog galima grožėtis ekrane matomomis detalėmis. Plojimai ir kitoms techninėms filmo detalėms – gražiai apdirbtam garsui, puikiai priderintam garso takeliui, tinkamiems aktorių kostiumams.

Prodiuseriai sėkmingai į filmą įtraukė rėmėjų reklamą – „Tez Tour“ čia reklamuoja Rodo salą, daug kartų ekrane pasirodo „FlyLAL“ lėktuvai, herojai važinėja su „Fiat“ ir BMW, kelis kartus netyčia praeina pro „United Colors of Beneton“ parduotuvę. Efektyvu ir neįkyru. Galima pagalvoti, jog kūrėjai filme dalyvauti įkalbėjo ir „Apple“, bet neradęs šios kompanijos pavadinimo titruose prisimeni, jog „Apple“ gaminiai yra pripažinti daugiausia nemokamo dėmesio gaunantys produktai Holivude. Kaip danguje, taip ir ant žemės.

Filmo komandai norisi pasakyti – bandykite dar. Ne viskas pavyksta iš pirmo karto – mokykitės iš klaidų, pasikvieskite stipresnių scenaristų, ieškokite stipresnio užtaiso. Reikėtų sustiprinti ir filmo marketingą – šio filmo gyvavimas Lietuvos kino teatruose, ko gero, baigsis ties 300 tūkst. litų pajamų riba. Ačiū jums už tai, jog kuriate pavyzdžius, kuria linkme galima kurti komercinį žiūrovišką kiną. Jeigu ne jūs, lietuviškas kinas užsikastų depresiniame ministerijos pinigų švaistymo liūne su tokiais beviltiškais pavyzdžiais kaip „Perpetum Mobile“. Sako, kad lietuviškas kinas yra liūdos savižudybių statistikos priežastis. Kad greičiau taip nebebūtų, kepkim, kad ir „amerikietiškus pyragus“.

Plačiau apie filmą – „5 dienų avantiūra“

Pilnavertis „SimCity“ žaidimas „iPhone“

Šis straipsnis parašytas „Žaidimų Patarėjo“ tinklaraščiui – originalą skaitykite čia.

Apie „SimCity“ pasirodymą „iPhone“ sužinojau iš kolegos „Žaidimų patarėjo“. Susidariau įspūdį, jog žaidimas pasirodys tik „artimiausioje ateityje“, todėl kai šeštadienio ryte ramiai naršiau po „Apple Store“ naujienas laukė siurprizas – mokamų populiariausių aplikacijų antroje vietoje išvydau „SimCity“.

Man, kuriam „SimCity“ yra beveik vienintelis kompiuterinis žaidimas, kurį žaisdamas galiu ką nors aplošti, tai 9,99 dolerio už žaidimą tikrai nepasirodė per daug. Tačiau „AppStore“ man neleido jo pirkti – metė pranešimą, jog žaidimas „not compatible with your iPhone“. Jau buvau įsisisavinęs mintį, jog „SimCity“ galėsiu išbandyti tik perėjęs prie „iPhone 3G“, tačiau pamąsčiau, jog problema gali būti mano naudojama „iPhone“ programinės įrangos versija – vis atidėliojau atnaujinimą nuo 2.1 į 2.2.

Bingo! Atnaujinus „iPhone“ programinę įrangą, per kelioliką minučių „SimCity“ atsidūrė mano telefone. Programa sveria apie 40 MB.

simcity1

Bendras įspūdis – žaidimas ypatingas ir įtraukiantis. Pirmą kartą įsijungęs žaidimą žaidžiau apie tris valandas (per tą laiką spėjo televizoriuje prasisukti visa „Užsispyrusi blondinė 2“ ir dar kai kas). Bet apie viską nuo pradžių.

Žaidimas telefone pasileidžia per 15 sekundžių – kai paskutinį kartą žaidžiau „SimCity 3000“ kompiuteryje, tai jis kraudavosi ilgiau. Žaidimas vyksta pasukus telefoną horizontaliai (verčiant neapsiverčia) – todėl žaidimo ekranas iš karto primena PSP ar „Nokia NGange“.

simcity2

Maloniai nustebino žaidimo stabilumas – trys žaidimo valandos prabėgo be jokių užstrigimų ar užlūžimų – nesu bandęs, bet naršyti tiek daug su „iPhone“ nepavyks, nes „Safari“ išsijungimai/įsijungimai nėra reti. Telefonas neišilo, kelis kartus pamėginau pertraukėlėje bežaidžiant pasitikrinti el. paštą, o žaidimą dar pertraukė skambutis – neatrodė tai „iPhone“ didelis sunkumas susidurti su visom užduotim iš karto.

Man, naudojančiam „iPhone“ jau vienuolika mėnesių, žaidimo valdymas nesudarė problemų – valdymo mygtukai yra optimalaus dydžio. Tik dėl vietos stokos kai kurias funkcijas valdymo medyje kūrėjams teko slėpti giliau, todėl tam tikrus specifinių veiksmų teko paieškoti (pvz. kaip paimti paskolą).

simcity3

Stebino žaidimo grafika – „zoom in“/“zoom out“ vyksta labai greitai. Veikia tempimas dviem pirštais – lygiai taip kaip su „iPhone“ žiūrint nuotraukas. Tiesa, vaizdą pritraukus maksimaliai, matosi, jog „tekstūros“ gana stipriai optimizuotos – tačiau, nežinau, kuriam galui reikėtų naudoti maksimalų vaido pritraukimą.

Stebina ir tai, jog išlaikytos visos žaidimo detalės – gatvėse važinėja automobiliai, vaikšto žmonės, iš gamyklų kaminų rūksta dūmai, rieda traukiniai, skraido malūnsparniai! Ir ne bet kur, kad tik paišytų judesį – bet logiškai su nusileidimais, išlipančiais keleiviais. Laikant rankose telefoną su miestu jauti, jog jis tikrai gyvas.

simcity6

Stebuklas, jog „EA“ į „iPhone“ perkėlė pilną „SimCity“ žaidimo funkcionalumą – tai nėra sutrauktas šio žaidimo parodinis variantas ar tiesiog reklaminis žaidimukas, skirtas paskatinti „didiesiems kompiuteriams“ skirto žaidimo pardavimus. Visa žaidimo logika yra išlaikyta iki smulkiausių detalių. Aišku, yra panaikinta keletas funkcijų, bet ir kompiuterių variante jos buvo daugiau tik dėl „fun“ – pvz. galimybė pasirinkti savo miesto gyventojus kaip „Sims“ herojus ir stebėti jų elgesį.

simcity5

„SimCity“ „iPhone“ telefonui persikėlė su visais garsais – tiek fonine muzika, simbolizuojančia miesto ekonomines nuotaikas, tiek visais efektais, šūkaujančiais piketuotojais ir besileidžiančiais lėktuvais. Turint ausines ir sėdint kad ir oro uosto laukimo salėje galima visiškai pasinerti į žaidimą ir apsiriboti nuo aplinkos.

simcity4

Esminis trūkumas – trys žaidimo valandos suvalgė 60% „iPhone“ baterijos. Esu įpratęs „iPhone“ krauti kiekvieną vakarą, bet norint daug žaisti, teks planuoti laiką, kad telefonas išlaikytų bent vieną dieną – tai trūkumas, ruošiantis žaisti „SimCity“ ilgose kelionėse ar kitose vietose, kur tenka „užmušinėti“ laiką.

Nežinau, ar Steve Jobsas, galvodamas „iPhone“ koncepciją pagalvojo, jog šis apratas dar bus ir žaidimų aparatas. Bet po pilnaverčio „SimCity“, aš manau, jog „Sony“ ir „Nokia“ turėtų susimąstyti, kur link turėtų eiti su „PlayStation Portable“ ar „N Gange“. „SimCity“ laikau nedidele revoliucija – žaidimų srityje „iPhone“ programų parduotuvėje daugiausia dominavo reklaminiai žaidimukai, primityvūs klasikiniai žaidimai arba „iPhone“ judesio daviklių panaudojimas – tokius daikčiukus išbandai ir pamiršai. Tuo tarpu „SimCity“ yra pilnavertis žaidimas – jeigu tokių daugės „iPhone“ greitai taps galingu nešiojamuoju žaidimų aparatu.

Su „iPhone“ darosi taip pat, kaip ir su kitais „Apple“ gaminiais – kritikai mano, jog „iPhone“ turi daug trūkumų, tuo tarpu jo savininkai mano, jog jis turi viską. Kam man reikalingi MMS jeigu galiu kišenėje nešiotis kompiuterį, kuriuo galiu žaisti „SimCity“?

Kuo dar gali nustebinti „iPhone“/“iPod Touch“?

Vyriausybė „flyLAL“ skolų neims. „FlyLAL“ nebeskris į Stambulą, Paryžių, Romą

VZ.lt praneša, jog „nepatvirtintais duomenimis“, Vyriausybė neperiminės 51% AB „flyLAL – Lithuanian Airlines“ akcijų manais į 89 mln. litų skolų.

„flyLAL“, tuo tarpu, tęsia propagandinius laiškus apie savo gerus ketinimus, ir kad jų pasiūlymas yra naudingas Lietuvai.

Tuo tarpu bendra situacija atrodo kitaip, kas liečia bendrus akcininkų ketinimus. Prisiminkim tai, jog privatizavus „Lietuvos avialinijas“ svarbiausias akcininkų veiksmas buvo veiklos išskaidymas į atskiras įmones. Toks ėjimas yra suprantamas – taip daro nemažai didelių bendrovių ir su nebūtinai blogais ketinimais. „Lietuvos Avialinijų“ reorganizavimo atveju, atskirose įmonėse buvo sutelktos pelningos įmonės veiklos.

Lėktuvų remonto bazė pavirto į bendrovė „FlyLAL Technics“ – atrodo, šiai bendrovei neblogai sekasi: bendrovė specializavosi senos kartos „Boeing 737“ aptarnavime, o klientų tokiai veiklai yra daug –  ypač Rusijoje ir NVS šalyse, iki konflikto pradžios savo „Boeing 737“ „FlyLAL Technics“ aptarnavo net „airBaltic“ lėktuvus.

„Lietuvos avialinijų“ mokymo centras pavirto į „FlyLAL Training“ – sunku pasakyti, kaip jam sekasi, bet, atrodo neblogai. Mokymo centras specializuojasi „Boeing 737“ lakūnų rengime, neseniai įsigijo nepigų treniruoklį.

Iš „Lietuvos avialinijų“ bilietų kasų buvo suformuota bendrovė „BPC Travel“ – didesnių priekaištų šiam verslui sunku išsakyti – ši turizmo bendrovė realiai sukurta beveik nuo nulio, bet kelionių ir bilietų brokeriai realiai nėra kapitalui imlus verslas.

Šį rudenį buvo sukurta bendrovė „FlyLAL Charters“, kuriai neseniai valstybė išdavė skrydžių licenziją – teoriškai ši bendrovė veikia nepriklausomai nuo AB „flyLAL – Lithuanian Airlines“: su savo turtu ir su savo skrydžių šaukiniu. Pagrindiniai šios bendrovės klientai – „Novaturas“, „Tez Tour“ bei keli kelionių organizatoriai Taline. Ši bendrovė šiuo metu valdo du lėktuvus „Boeing 757-200“ ir du „Boeing 737-300“.

„FlyLAL“ akcininkai dar yra įkūrę bendrovę „Passenger Terminal“ – ši bendrovė turi leidimą statyti privatų keleivių aptarnavimo terminalą Vilniaus oro uoste.

Lėktuvų valdymo verslas yra sutelktas bendrovėje „Avia Asset Management“ – ši kompanija užsiima lėktuvų prekyba ir nuoma. AB „flyLAL – Lithuanian Airlines“ nuomoja lėktuvus iš šios bendrovės skrydžių vykdymui.

Viskas kas liko – tai yra AB „flyLAL – Lithuanian Airlines“. Tai yra reguliariųjų skrydžių oro bendrovė, turinti mažai (o gal lAbai mažai) turto. Ir labai daug skolų. Būtent šios bendrovės akcijos yra siūlomos Vyriausybei perimti už litą. Bendros AB „flyLAL – Lithuanian Airlines“ yra 89 mln. LTL (oficialu). Iš jų skelbiama, jog 47,5 mln. yra skolos akcininkams. Apie 10 mln. – skola Vilniaus oro uostui. Likusi skola (ne tokia ir maža) gali būti skola kitoms „FlyLAL Group“ priklausančioms įmonėms.

Tinklaraščio skaitytojai praneša, jog AB „flyLAL – Lithuanian Airlines“ netgi yra pardavusi savo prekės ženklą „flyLAL“ bendrovei „Avia Asset Management“ – už ženklo naudojimą „Avia Asset Management“ kas mėnesį išrašo sąskaitą AB „flyLAL – Lithuanian Airlines“. Negaliu garantuoti, kad tai tiesa – Valstybiniame patentų biure prekės ženklo savininku nurodyta AB „flyLAL – Lithuanian Airlines“. Bet, visko gali būti – juolab, jeigu prekės ženklas perduotas neseniai, įrašai Valstybiniame patentų biure dar galėjo neatsinaujinti.

AB „flyLAL – Lithuanian Airlines“ beveik visos veiklos yra „outsource’intos“ – ir daugumą paslaugų teikia arba „FlyLAL Group“ priklausančios įmonės arba pati AB „FlyLAL Group“. Pvz. AB „FlyLAL Group Services“ yra atsakinga už visų grupės įmonių komunikaciją. Nenustebčiau, jog kompanijai tokiu pavadinimu dar gali būti „outsource’intos“ personalo valdymo, buhalterijos, IT valdymo paslaugos.

Nepamirškime, jog jeigu Vyriausybė būtų perėmusi AB „flyLAL – Lithuanian Airlines“, visos kitos „FlyLAL Group“ prekės ženklu vienijamos bendrovės liktų dabartiniams akcininkams – ir ilgalaikiai pastovias pajamas garantuojantys „Novaturo“/“Tez Tour“ užsakymai, ir lėktuvai, ir lėktuvų remonto centras …

Taigi, ką gautų valstybė perėmusi AB „flyLAL – Lithuanian Airlines“? Krūvą skolų, menkai perspektyvų reguliariųjų skrydžių verslą, kalną įsipareigojimų „FlyLAL Group“ ir šiai įmonių grupei priklausančioms įmonėms.

Ką valstybė laimėtų? Kelis reguliariuosius skrydžius, vykstančius iš Vilniaus oro uosto: į Milaną, Paryžių, Romą, Maskvą, Frankfurtą, Londoną, Dubliną, Madridą, Amsterdamą. Bankrutavus AB „flyLAL – Lithuanian Airlines“, šių reguliariųjų reisų iš Vilniaus neliktų. „flyLAL“ akcininkai yra iš dalies teisūs, kad šių krypčių užsiimti daug norinčiųjų nebūtų – ypač šiais neramiais laikais.

Vienintelės aplinkybės, su kuriomis, sutikčiau jog valstybė perimtų AB „flyLAL – Lithuanian Airlines“ – jeigu tai būtų 100% akcijų paketas, o valstybė jau turėtų numačiusi kitą privatų investuotoją, norintį nupirkti šias akcijas. Pavyzdžiui, neatsisakau spėjimo, kad SAS norėtų perimti „flyLAL – Lithuanian Airlines“ verslą.

Aišku, AB „flyLAL – Lithuanian Airlines“ būtų gaila – ypač, jeigu tiesioginių skrydžių iš Vilniaus skaičius ženkliai kristų žemėn, šiai kompanijai bankrutavus. Bankrutavusi ši bendrovė paliktų ir krūvą mirusių skolų įvairiems tiekėjams – girdėti, jog ši bendrovė jau gerą pusmetį neapmoka sąskaitų įvairias paslaugas suteikusiems. Taip pat liktų ir keli šimtai bedarbių.

Jeigu AB „flyLAL – Lithuanian Airlines“ akcininkai nuoširdžiai tiki būsima sėkminga veikla, valstybė galbūt galėtų laiduoti kokią paskolą šiai bendrovei – tam, kad išgyventi šiuos tikrai nelengvus laikus.

Reguliariųjų skrydžių verslas yra pats sunkiausias, sudėtingiausias ir rizikingiausias iš verslų, kuriuos vysto „FlyLAL“ grupės įmonės. Natūralu, jog atėjus ekonominei krizei, šis verslas, kuriame maržos procentiškai yra labai nedidelės, smuko stipriai – tai neišvengiama.

Galų gale, reguliariųjų skrydžių verslas reikalauja stipraus „know-how“ – tikrai „FlyLAL“ grupėje tokio nėra: vadovai dažnai keitėsi, o surinkti nors ir stiprūs vadybininkai, realiai neturi patirties šiame versle. SAS dalyvavimą laikau viena iš „airBaltic“ sėkmės priežasčių – SAS į šį darinį atnešė labai stiprų „know-how“, kaip reikia vystyti reguliariųjų skrydžių verslą. Dabar jau patys „flyLAL“ akcininkai pripažįsta, jog AB „flyLAL – Lithuanian Airlines“ turi per didelius lėktuvus, kad galėtų vykdyti dažnus artimus skrydžius – teisybės tame yra, tik klausimas, o kas jei šios bendrovės vadovai privedė prie tokios padėties? Begalybė painiavos ir mėtymosi į skirtingas puses matėsi visoje bendrovės veikloje – reisai buvo tai atidaromi, tai uždaromi, tvarkaraščiai skelbiami paskutinę minutę, skrydžių žemėlapio sudarymo strategija kaitaliojosi beveik kas sezoną.

Pripažinkim – parduoti lėktuvą į Kazakhstaną arba sudaryti sandorį su „Novaturu“ yra viena, o vykdyti reguliariuosius reisus yra kita.

Dabartinis AB „flyLAL – Lithuanian Airlines“ akcininkų siekis yra atiduoti sukauptas skolas valstybei. Kitąvertus, bankrutuojant irgi galima skolų panašiai lengvai atskiratyti …

ATNAUJINIMAS 14:50 – Vyriausybei paskelbus savo sprendimą, „FlyLAL“ skubiai atsiuntė laišką, kuriame pranešė, jog nuo sausio 6 dienos lėktuvai nebeskraidys į Stambulą ir bus sumažintas savaitinis skrydžių skaičius į Frankfurtą – čia „flyLAL“ skris pirmadieniais, trečiadieniai, penktadieniais ir sekmadieniais. Nuo sausio 7 d. atšaukiami skrydžiai į Paryžių. Nuo sausio 8 d. į Milaną bus skraidoma tik šeštadieniais. Nuo sausio 12 d. nebus skraidoma į Romą.

„FlyLAL“ žemėlapyje lieka tik Budapeštas, Madridas, Londonas, Amsterdamas, Kijevas ir Maskva. Ką „FlyLAL“ darys su parduotais bilietais į atšaukiamus skrydžius? Pagal reglamentą, turi pakeisti į kitą skrydį keleiviams (spėju, keis į reisus per Amsterdamą), o tai papildomai bendrovei kainuos.

Spėju: SAS labai nori „nupirkti“ „FlyLAL“

Per dvi dienas lietuviškam avia versle įvyko labai daug. Pirmiausia, pasklido gandas, jog „FlyLAL“ siekia, jog „atsiduoti“ vyriausybei už litą. Kitaip tariant, už skolas. Susisiekimo ministras kalba, kad tai tik gandai, bet dūmo be ugnies nebūna. Pasigirsta kalbos, jog „FlyLAL“ keliai du – nacionalizavimas arba bankrotas.

Už mūsų šiaurinės sienos taip pat vyksta įdomūs dalykai. SAS įklimpę „airBaltic“ kompanijoje – negali nei išpirkti akcijų iš Latvijos vyriausybės, nei negali niekam parduoti. Vakar Latvijos vyriausybė paskelbė, kad 49% SAS akcijų dalies neišpirkinės – nėra pinigų. Tačiau šiandien „airBaltic“ vadovybė nusprendė pati išpirkti savo akcijas iš SAS. Įdomu, iš kur gaus pinigų? Ar kas nors skolins nuostolingai dirbančiai bendrovei dabartinėje bankinėje situacijoje? Bet čia jau detalės – oficialiai sandoris turi baigtis iki sausio 31 d. ir SAS nebebus „airBaltic“ akcininke.

Ir štai – straipsnis VZ.lt: šiandien į susitikimą su Susisiekimo ministru atvyko SAS vadovai. Susitikimas atrodo netikėtas ir neplanuotas – nebuvau apie jį girdėjęs. Iš susitikimo išėję ponai kalba, kad susitikimo tikslas paprastas – SAS kalbėjosi su ministru apie galimybę daugiau naudotis Vilniaus oro uostu. C’mon – taip nebūna. Kodėl susitikime dar dalyvavo „FlyLAL“ generalinis direktorius Vytautas Kaikaris? Manote, kad „FlyLAL“ nacionalizavimo klausimas, SAS išėjimas iš „airBaltic“ ir toks SAS vizitas pas Susisiekimo ministrą yra sutapimas? Netikiu.

Mano versija? Manau, SAS pamatė šansą įsitvirtinti Baltijos rinkoje su galimybe įsigyti „FlyLAL“. Nors ekonominė situacija sunki (aviacijos versle ypač), tačiau Baltijos šalių rinka buvo ir, ko gero, yra SAS prioritetas. Nors pati SAS dabar išgyvena ne pačius geriausius laikus (kalbama, kad juos gali perimti „Lufthansa“), nemanau, kad tai verstų atsisakyti SAS savo planų Baltijos rinkoje. SAS nudegė nagus Rygoje įkliūdama į Šlesero kompanijos spąstus, bet tai neturėtų būti priežastis nuleisti rankas – Baltijos šalių rinkos turi potencialą augti, net bendrai avia rinkai stovint vietoje.

Nežinomasis šioje vietoje yra „FlyLAL“ skolų dydis. „FlyLAL“ apie tai nekalba, kiti oficialiai nežino. Skelbiama, tik, kad skolos Vilniaus oro uostui (o jis turėtų būti didžiausias skolintojas) siekia 17 mln. litų. Galima paburti, kad „FlyLAL“ bendros skolos gali siekti kokius 30-40 mln. litų. Kiek „FlyLAL“ turi turto? Irgi niekas oficialiai nežino, manoma, kad tris lėktuvus (?), kurių nespėjo perduoti „Avia Asset Management“.

Ar tai didelė suma? Aviaversle tikrai ne. Prisiminkim, kad dabartiniai „FlyLAL“ savininkai privatizuodami „Lietuvos avialinijas“ už jas sumokėjo 25 mln. litų. Per valdymo laiką atskyrė pelningas ir netiesiogines veiklas – dabar (prieš privatizavimą buvo panašiai) sunkius laikus išgyvenančiai bendrovei dabar yra likę tik reguliarieji skrydžiai.

Ką gauti SAS įsigijusi „FlyLAL“? Maršrutus (aišku jie mažai vertingi, bet vis šiek tiek), keleivius, Susisiekimo ministerijos palaikymą vystant reisus tarp Vilniaus ir NVS šalių (prisiminkim, kad skrydžiams tarp ne ES šalių yra reikalingas valstybinis palaiminimas), tvirtas pozicijas Vilniaus oro uoste ir leidimą iš Lietuvos vyriausybės Vilniaus oro uoste pasistatyti privatų terminalą. SAS pareiškė norą išpirkti „Estonian Air“ akcijas – Estijos vyriausybė neturėtų atsisakyti šio pasiūlymo. Sujungus „FlyLAL“, „Estonian Air“, SAS pamatą Skandinavijoje (totalus dominavimas Norvegijos, Švedijos ir Danijos rinkose), „Star Aliance“ teikiamą naudą ir „know-how“ kaip daryti skrydžių verslą galim gauti tikrai galingą ir perspektyvią Baltijos šalių regioninę bendrovę.

SAS tai padaryti dabar gali už tikrai neblogą kainą – ne kvailiai ten sėdi ir ne veltui viceprezidentas per dieną sugebėjo į Vilnių atlėkti. Galbūt tam gali užtekti pinigų, gautų iš „airBaltic“ už akcijų dalies išpirkimą. Aišku, viduje ten ne viskas taip paprasta – lauktų ilgos derybos, SAS, be abejo, prašytų Vyriausybės likviduoti dalį skolų (na, pvz. valstybinėms įmonėms – Vilniaus ir Palangos oro uostams), na, bet, Eligijau – turi puikų šansą užsirekomenduoti.

Jeigu šitas mano pasvarstymas virstu realybe – tai yra ko gero geriausias variantas, ko dabar Lietuvoje galime sulaukti. Kiti variantai? „FlyLAL“ toliau paliekamas vegetuoti? Nacionalizavimas, gaivinimas valstybės pinigais ir pakartotinė privatizacija? Manau, mano variantas būtų idealus – galbūt neliktume tolimu tarpusavyje besivaidijančiu užkampiu.

Kaip lojalumą skatinti rūbų ir batų parduotuvėms?

Kai tik pamąstau apie lojalumo programas, tai didžiausią gilią žanro krizę matau lietuviškų drabužių ir batų parduotuvių versle.

Šitą susimąstymą paskatino praėjusią savaitę „Pierre Cardin“ įbrukta šių parduotuvių tinklo lojalumo kortelė. Su kortele gauni 5% nuolaidą, jeigu per metus perki daugiau nei už 4000 litų, gauni 10% nuolaidą (!), jeigu per metus daugiau nei už 8000 litų – 15% nuolaida (!).

Beveik analogiška schema – „Monton“.  Taip pat „City“. Taip pat „Baltman“. Savybės tos pačios – gana simbolinės kaupiamosios nuolaidos ir labai aukšti laipiojimo barjerai.

Versle, kuriose mažmenininkai dirba su 50-70% maržomis, 20% metų laiko vyksta išpardavimai (per kuriuos nuolaidos nesisumuoja, o kai kur net pirktos prekės išpardavimų laikotarpiu neįsiskaito į lojalumo laiptams perlipti reikalingą sumą), o dar 50% metų laiko būna simbolinių nuolaidų laikas (tai kalėdinės, tai savaitgalinės, tai šiaip prekių nukainavimas), per kuriuos, be abejo, „nuolaidos nesisumuoja“.

Gerbiameji, ar tai veikia? Ar jūs naudojatės kurio nors iš rūbų ar avalynės prekybos tinklų lojalumo programa? Turiu omenyje, kad ne „kažkur turiu kortelę“, o naudojate programos nauda ir galite patvirtinti, kad jūs perkate tame prekybos tinkle dažniau dėl nuolaidų programos?

Mano nuomone, daugelis Lietuvos rūbų ir avalynės tinklų naudojamų lojalumo programų negali veikti. Teikiama reali nauda klientams yra simbolinio dydžio, kad būtų suvokiama kaip vertė ir dėl jos rinktumeis Y, o ne X. Veikia ir psichologinis efektas – tokio tipo parduotuvėse esame įpratę matyti plakatus su užrašais „-30%“, „-70%“, „Totalinis išpardavimas“ ir „Viskas už pusę kainos“.

Kitas dalykas, kai kurie tinklai nustato tokius lojalumo programos laiptus, jog jais užlipti turi pirkti „TIK“ tame prekybos tinkle. Ar šios rinkos yra tokios, kad būtų įmanoma pasiekti absoliutų lojalumą prekės ženklui. Ar kas nors dėvite tik „Monton“ rūbūs, avite tik „Salamander“ batus ir naudojate tik „Triumph“ apatinius? Ko gero, kad ne. Keistas ir batų pardavėjų noras priversti jus pirkti tris batų poras per pusmetį („Danijos“ pasiūlymas – pirkite trejus batus per pusmetį ir ketvirtiems gausite 50 litų nuolaidą). Ką daryti, jeigu klientas gali prisiekti jums ištikimybę, bet jam tiesiog nereikia šešių batų porų per metus?

Lojalumo programos ne kokiomis pavirto suskirtus dviems dalykams – fantazijos trūkumu kuriant lojalumo modelius ir nenoru dalintis marža. Iki šiol, su tuo buvo galima gyventi, nes vistiek visi važiuodavo su ekonomikos ir vartojimo augimu. Atidarai naujas parduotuves ir automatiškai parduodi daugiau. Tačiau dabar gali būti kitaip. Šį lapkritį ir gruodį lojalumo kortelės iš karto žlugo, kadangi be išimties visi prekybos tinklai, siekdami stabdyti vartojimo mažėjimą ir pasiekti numatytus metų tikslus, kaip niekada anksti ėmėsi taikyti nuolaidas. Pereikite per „Akropolį“, „Panoramą“ ar „Europą“. Nuolaidos visur. Lojalumo kortelių nuolaidos nesumuojamos. O išpardavimai prasidės tik po Kalėdų.

Vartojimui mažėjant (arba bent jau nedidėjant), prekybos tinklai rezultatus gerinti galės tik perviliodami klientus išk kitų parduotuvių. Lojalumo didinimas realiai yra vienas pigiausių būdų prisirišti plaukiojančius klientus prie savęs. Tom nevykusiom kortelėm drabužių ir avalynės prekybos tinklams nereikėtų apsiriboti – emociniai argumentai šiose rinkose daug svarbesni už tuos 10% nuo kelių tūkstančių litų pirkinio.

Pagirti galiu „Este“ batų parduotuvės tinklo lojalumo skatinimo būdą – paprasčiausias pigus nuolaidų kuponas kitam pirkiniui. Perki batus už 400 litų? OK, kitus nusipirksi 80 litų pigiau. Tokiai prekei, kurios prireikia 1-2 kartus per metus tai yra stiprus pririšantis užtaisas. Kai po pusmečio tau prireiks kitų batų, ieškoti pradėsi nuo ten.

Taip pat pagirti galima prekybos tinklus, jog jie ėmėsi dirbti su lojalumo kortelių pagalba surinktais duomenimis apie klientus – tai koks ir segmentuotas el. laiškas ar SMS žinutė pasirodo (dažniausiai iš „City“, „Monton“, „Suit Supply“, „C&D Style). Ne į temą – „Suit Supply“ šiandien atkeliavo į Facebook’ą.

Grįžtu prie minties, kurią aptarinėjau prieš kelis mėnesius – Lietuva yra labai brangi šalis. Vidutinio lygio daiktus parduodantys pardavėjai išpuiko, kadangi daug pirko tie, kurie lengvai uždirbo ir leido neskaičiuodami.

Dabar jau rašydamas šį įrašą pamąsčiau dar kitaip – prekybos tinklai realiai suvokia, jog nuolaidų kortelės jų versle ar taip ar kitaip yra visiškai nereikalingos. Jos skirtos tik patenkinti tikrą lietuvio norą prašyti nuolaidų visur ir visada. „O jūs nuolaidas taikot?“. „Taip, taikom, še jums nuolaidų kortelę!“.

Ekonominė krizė mūsų verslą turėtų išmokyti daug dalykų, nes jis jau buvo išlepęs. Kartais galima tuo ir pasidžiaugti.

„airBaltic“ skraidys iš Palangos į Rygą

Įvyko tai, ko buvo galima laukti ir tikėtis – Latvijos skrydžių bendrovė „airBaltic“ nuo 2009 metų kovo 29 dienos atidaro skrydžius iš Palangos į Rygą.

Oficialiame pranešime spaudai teigiama, jog lėktuvai iš Palangos į Rygą kils 12 kartų per savaitę – darbo dienomis vyks du reisai Ryga-Palanga-Ryga (rytinis ir vakarinis), o šeštadieniais vyks tik rytinis reisas, o sekmadieniais – tik vakarinis. Tai yra tipinis elgesys kompanijos, kuri siekia iš įdomaus taško susivežti keleivius į savo skrydžių centrą.

Tokio „airBaltic“ žingsnio buvo galima tikėtis – akivaizdi jų strategija yra keleivių gabenimas per Rygą – tai rodo ir masiškai mažinamas skrydžių iš Vilniaus skaičius. Be to, praėjusią vasarą „airBaltic“ išbandė keleivių vežimąsi į Rygą iš Ventspilio ir Liepojos – nors taip gerai nebuvo, kaip tikėtąsi ir žiemos sezonui skrydžiai sustabdyti – tokios strategijos plėtra į Lietuvą buvo nesunkiai nuspėjama.

„Delfi“ komentatoriai jau plaka, jog „nuo 120 litų“ į vieną pusę kaina yra per didelė. Tai tik teorinė kaina. „airBaltic“ puikiai suvokia, jog tokių keleivių, kuriems Palanga bus pradinis taškas, o Ryga – galutinis, bus vienetai. Orientuojamasi į jungtinius skrydžius per Rygą – o galutinėje kainoje tarp skrydžio Palanga-Ryga-Londonas ir kainos tarp Ryga-Londonas tikrai nebus 120 litų skirtumo. Tokia jau jungiamųjų skrydžių specifiką.

„airBaltic“ (eilinį kartą) užbėgo už akių „flyLAL“, kuri, jeigu turi viziją per Vilnių gabenti keleivius į Vakarus, Pietus ir Rytus, logiškai turėjo atidaryti reisą Palangą-Vilnius, padedantį Vakarų Lietuvos keleivius privilioti kelionei per Rygą.

Jeigu būtų reikėję lažintis, tai būčiau statęs už tai, jog „airBaltic“ greičiau atidarys kryptį Kaunas-Ryga nei Palanga-Ryga. Dabar toliau manau, jog reiso Kaunas-Ryga atsiradimas yra tik laiko klausimas. Tačiau įdomu, ką apie reisą Palanga-Ryga mano „airBaltic“ akcininkas SAS – šis skrydis konkuruoja su Palanga-Kopenhaga kryptimi. SAS tinklas yra apraizgęs visą Skandinaviją (+didieji kitos Europos dalies miestai), o iš Palangos jie vežasi keleivius tolimesniai kelionei per Kopenhagą. „airBaltic“ strategija ta pati – tik vietoj Kopenhagos stovi Rygos vardas. Naujienos vasarai skrydžiams iš Rygos tą patį rodo – jau ir taip platų tinklelį Skandinavijoje dar papildo Tromsas (net „Boeing 757“ lėktuvu!) ir Linkopingas.

SAS vis kartoja ketinimus ir norus parduoti akcijų dalį „airBaltic“, tačiau dabartinėje situacijoje tai toli gražu nėra lengva. Klaustukas kabo ir ant „airBaltic“ finansinių rezultatų, kokie yra šiuo krizės laiku – visai realiai skamba gandai, jog „airBaltic“ veikla gali 2008 metais sugeneruoti keliasdiešimties milijonų eurų nuostolį. Savo ruožtu SAS nori užvaldyti „Estonian Air“.

Savo ruožtu, noriu pasveikinti Palangos oro uostą, kuris kitą vasarą turės tikrai sąlyginai neblogą užimtumą: „FlyLAL“ po tris kartus skraidys į Dubliną ir Londoną, „Norwegian Air Shuttle“ du kartus per savaitę skraidys į Oslą (ok, iš tikrųjų į Rygge), SAS net tris kartus per dieną skraidys į Kopenhagą, o „Utair“ du arba tris kartus per savaitę skraidys į Maskvą. Reikia tikėtis, jog tai dar gali būti nepabaiga.

Kodėl nepirksiu „Čili“ „Draugų kortelės“

Esu „Čili“ klientas. Manau, kada dažnas – lankausi ten „iš akies“ kokius 5-6 kartus per mėnesį. Kaip vienas iš rinkos lyderių, „Čili“ vienas pirmųjų ėmėsi kurti lojalumo schemas. „Čili“ išbandė loterijos schemą „Čili stato“ bei nuolaidos kitam pirkimui scemą „Čili litai“.

Gruodžio 1 dieną „Čili“ savo klientams pasiūlė „Draugų kortelę“ – įsigijus kortelę už 8 litus, joje kaupiama nuo 8 iki 12% sąskaitos vertės, o sukurtais virtualiais pinigais gali gauti iki 30% nuolaidą kitai sąskaitai. Kad būtų linksmiau – virtualius „Čili litus“ galima keisti dar į kitas, partnerių nuolaidas.

„Čili“ „Draugų kortelei“ yra taikomas įėjimo mokestis – ją įsigis tik prekės ženklo fanai, arba klientai, akivaizdžiai matantys lojalumo programos teikiamą apčiuopiamą finansinę naudą. 8 litų įėjimo mokestis ir 8% pradinė nuolaida – reiškia, pirmasis lojalumo programos suteiktas litas atkeliaus tik išleidus 100 litų.

Tačiau ne nepakankama lojalumo programos teikiama vertė yra argumentas, kodėl aš nepirksiu „Draugų korteles“. Tai jau yra trečia „Čili“ maitinimo tinklų lojalumo programa per metus. Kiekviena iš dviejų prieš tai egzistavusių galiojo tik po kelis mėnesius. Arnoldui jau perėjimas nuo pirmos programos prie antros buvo per daug.

Nors „Čili“ gali pasigirti „savaime“ lojaliais klientais – pora mėnesių yra per mažai, jog klientai priprastų, suprastų ir pajustų lojalumo naudą. Nespėjai apsilankyti 100 kartų „Čili“, kad laimėtum sąskaitos apmokėjimą, o „ne akcija“ baigėsi, nespėjai priprasti, kad padavėja kas kartą atneša „Čili litų“, o jų jau nebedalina.

Sutikus trečią „Čili“ lojalumo programą per nepilnus metus, klausimas iškyla vienas – ar nesibaigs ši programa po trijų mėnesių? Jeigu taip, tai piginėje turėsi bevertį plastiko gabalą už 8 litus. Oficialiuose pranešimuose „Čili“ sako, jog tai yra „trečiasis restoranų grupės „Čili“ lojalumo programos etapas“ – nematau ryšio tarp šių etapų, o ypač tarp „Čili stato“ ir „Čili litų“. O jeigu čia yra trečias etapas – tai gal bus ir ketvirtas? (pranešimo spaudai pabaigoje visgi sakoma, jog čia „paskutinis“, tačiau kortelės taisyklėse yra parašyta, kad „UAB „Čili Holdings“ pasilieka teisę keisti lojalumo programos „Draugų kortelė“ sąlygas“). Jeigu aš nebūsiu vienintelis klientas, bijantis, jog „Draugų kortelė“ greitai baigsis, šita „Čili“ lojalumo programa gali žlugti.

Paprasta ir banali „Čili litų“ scehma buvo labai gera. Platus maitinimo įstaigų tinklas – vieta, kur klientai užsuka gana dažnai (atsitiktinių klientų yra mažai, ypač „Čili Picoje“), bet juos verta skatintinti itin dažnai. „Čili litų“ dalinimo schema Lietuvoje atrodė gana originaliai, nors Vakaruose kuponai kitam pirkimui („rebate for next buy“) yra gana plačiai naudojami – ypač internetinėje prekyboje. Tokia schema didina klientus ateityje dažniau rinktis tą patį pardavėją, todėl pardavėjas gali padidinti klientų apsilankymo dažnumą („frequency“).

Tokią lojalumo skatinimo schemą Lietuvoje dar naudoja „Este“ batų parduotuvės, „Neriba.lt“ buitinės technikos parduotuvė – daugiau mintinai nepavyksta prisiminti.

Prie nepasitikėjimo nuolaidos kitam pirkimui schemai kūrimo Lietuvoje ženkliai prisidėjo buitinės technikos prekybos tinklas „Topo Centras“, kur gavęs kuponų už 30% pirkinio vertės, turėjai per mėnesį įsigyti kitų pirkinių, kuriems kuponus gali panaudoti tik kaip 10% nuolaidą.

Įdomu dar ir tai, jog „Čili litai“ organizatoriams buvo kur kas pigesnė lojalumo programa nei „Draugų kortelė“. Vienas iš lojalumo schemų barjerų – dažnai dideli pastovieji sukūrimo ir palaikymo kaštai. Be magnetinės kortelės brangiai kainuoja IT sistema administruojanti duomenis apie lojalumo programos dalyvius ir jų sukauptus taškus.

Lojalumas ekoniminio sulėtėjimo laikais yra ypač svarbus. Tačiau stagnacijai įsisukus ir mažėjant vartojimui naujas programas kurti yra vėloka – lojalumo programų praktika rodo, jog tarp lojalumo programos įvedimo ir klientų prisirišimo padidėjimo yra gana ilgas laiko tarpas (priklauso nuo rinkos bei lojalumo programos tipo, be abejo).

„Čili“ vartotojui paprastą ir lengvai apčiuopiamą lojalumo skatinimo schemą pakeitė į brangesnę, sudėtingesnę ir sunkiau įperšamą. Kokia nauda „Čili“? Ji dabar turės visų savo lojalių klientų mobiliųjų telefonų numerius – tai būtina (ir beveik neapeinama) sąlyga, norinti gauti nuolaidą „Čili“. Bet – paprastumas dažnai laimi prieš modernumą – palyginkite „Rimi“ lipdukus ir „Maximos“ „Ačiū“.

Kitas puslapis »