Archive for sausio 25th, 2009

Lietuvių literatūros programa mokyklose bukina tautą

Vakar įvyko tradicinis Lietuvos Marketingo Asociacijos metinis suvažiavimas, kurio viena iš dalių – Algio Ramanausko-Greitai pasamprotavimai apie tautinį lietuvių mentalitetą. A.Greitai savo pasakojime palietė man jau seniai kliūnančią mūsų švietimo sistemos esminę problemą – diegiamą požiūrį į lietuvių literatūrą ir jos sureikšminimą. A.Ramanauskas-Greitai ne vieną kartą jau yra apie tai kalbėjęs.

Pagrindiniai literatūros programos akcentai – Žemaitė, Jonas Biliūnas, Ieva Simonaitytė, Antanas Vienuolis. Aš manau, jog šių rašytojų kūryba yra apgailėtino lygio ir neturinti jokios vertės. Tačiau lietuvių literatūra yra bene daugiausia akademinių valandų 8-12 klasėse gaunanti mokslo rūšis. Jos metu moksleiviai yra priversti nagrinėti, analizuoti kūrinius, kurie yra tragiški.

Nei Žemaitė, nei Jonas Biliūnas, nei Ieva Simonaitytė nėra kalti dėl to – jie yra rašytojai, kurie rašė taip, kaip sugebėjo. Pilnai tikiu, jog jie yra geriausi ką lietuvių literatūra tuo metu turėjo. Žudikiška yra lietuvos literatūros diegimo moksleiviams sistema, kurios tikslas yra melstis pasauliniame kontekste niekiniams lietuvių literatūros kūriniams, pasaulinę literatūrą nustumiant į penktą planą ir neatsižvelgiama į pasaulinį kontekstą.

Ne vieną kartą savo draugams esu sakęs, jog, mano supratimu, pirmąja Lietuvos blogere reikėtų laikyti Žemaitę. Šį rašytoja rašė taip, kaip šiandien rašo daugelis tinklaraštininkų: „ką matau, kaip gyvenu, tą ir rašau“. „Marti“, „Petras Kurmelis“ ir kiti jos tekstai yra ne daugiau negu eilinio tinklarašininko užrašai apie nieką. Sorry, bet šiandieninė tinklaraštija kasdien sugeneruoja tris kart geresnių tekstų nei Žemaitės apsakymai.

Lietuvių literatūros programa mokyklose nevertas tam tikrų rašytojų aukštinimas prasiveržia ir plačiau – visiškai nesuprantama, už kokius nupelnus Žemaitės portretas buvo spausdinamas ant vieno lito banknotų. Ačiūdie, juos jau pakeitė monetos ir taip ne visai teisingu būdu neteisybė išsisprendė.

Jono Biliūno apsakyme „Kliudžiau“ prasmės yra tris kartus mažiau negu Žvagulio dainoje „Alaus danguje nėra“. Problema slypi tame, jog mokiniai yra verčiami aštuonias akademines valandas analizuoti, interpretuoti nevykusį 20 eilučių tekstą, jame ieškoti simbolių, prasmės ir sąsajų su asmeniniu gyvenimu.

Problema ne tik turinio kokybėje, tiek sistemoje, kokį požiūrį verčiami demonstruoti moksleiviai. „Aukštųjų materijų“ yra bandoma ieškoti buitinės erotikos kūriniuose, išgalvotų veikėjų nykiuose gyvenimo aprašymuose arba sudvasinti bandoma tokį žiaurų procesą kaip savižudybę. Dalį romanų galima leisti „kišeninio“ formato ir pardavinėti knygynuose stoveliuose prie kasų po 7 litus su „Svajonių romanų“ serija.

Būkim „biedni, bet teisingi“: iki XX a. pradžios Lietuva neturi savo literatūros. NETURI. Todėl negaiškime laiko domėtis tuo, ko realiai nėra. Be jokios abejonės, juodosios skylės egzistavimas mūsų literatūroje turi objektyvias priežastis.

Man asmeniškai (manau ir visiems) labai apmaudu, jog turtingiausiais istorijoje laikais, 19 amžiuje, kai visas pasaulis išradinėjo, modernėjo, darė didžiausią istorijoje progresą, mes buvome nutautinami prispausti valstiečiai.

Mūsų tautos istorijoje yra įvairių tarpsnių, kuriuos turime gerbti ir priimti tokius, kokie jie yra. Jeigu nukentėjome vienu ar kitu tarpsniu, mokėkime sąžiningai į tai pažiūrėti: Žemaitės kūrinių turinys yra įdomus tik kaip tiesioginė kronika žmogaus, kuris gyveno suėtingu laiku. Lygiai kaip įdomu skaityti „twitterinimus“ iš įdomaus įvykio vietos.

Algis Ramanauskas-Greitai iškėlė kitą hipotezę: sovietų valdininkai apgalvotai sudarė tokią lietuvių literatūros programą – tam, kad pademonstruotų, jog jie leidžia puoselėti lietuviams savo tautiškumą, o realiai siekė tautos bukinimo ir žemdirbio mentaliteto puosėljimo. Tačiau – jau 19 metų esame nepriklausomi, o literatūros programa nepasikeitė.

Literatūros vadovėliuose vis dar dievinama tokia poetė kaip Salomėja Nėris. S. Nėries eilėraščių kokybė yra tokia pat kaip Radžio dainų tekstų: galite laisvalaikiu pažiūrėti, kaip jos skamba jos eilėraščiai. Tačiau, vidurinės mokyklos programoje S.Nėriai valandų yra skiriama daugiau negu Vonegutui, Hemingvėjui, Tvenui, Dostojevskiui ir Balzakui kartu sudėjus.

Lietuvos literatūros užuomazgos matomos tik tarpukariu, kada rašė tokie rašytojai kaip Balys Sruoga, Kazys Binkis, keturvėjininkai. Jų sukurti kūriniai įsipaišo į pasaulinį kontekstą, yra pakankamai modernūs. Šių kūrėjų sukurti darbai gali būti laikomi labai perspektyviais lietuvių literatūrai darbais – deja, perspektyva nepavirto į nieką: vėl ta nelemta okupacija.

Galima diskutuoti, kokią realią lietuvių literatūros mokymo programa įtaką daro lietuvių tautą šiandien, tačiau įtaka matoma akivaizdžiai. Pradėkime nuo tokio paprasto dalyko, kaip paauglių baidymas nuo literatūros – jeigu esi verčiamas vasaros atostogas skirti beprasmio „Viliaus Karaliaus“ ir „Aukštujų Šimonių likimo“ teksto skanavimui, tai tikrai atrodo, jog visa literatūra yra tokia. Kitas dalykas, jeigu tave ugdo Salomėjos Neries eilėraščiai, tai tavo mėgstamiausias atlikėjas bus grupė „Yva“ – nes mėgstama yra tai, kas artima ir pažįstama, ar ne? Galų gale, laiko gaišimas simbolikos ir prasmės paieškos tekste, kuriame to nėra, o jei atsirado, tai tik rašytojui netyčia. Bingelis lietuvišką „popsą“ įdomiau interpretuoja.

Šitą klausimą reikia spręsti nedelsiant. Neturime teisės kritikuoti, jog „Kelias į Žvaigždes X“ bukina jaunuomenę, kai tai oficialiai daroma mokykloje per pamokas.