Archive for the 'asmeniška' Category


„Liekame Jūsų dispozicijoje …”

Įmonių katalogai katalogėliai telefonu skambinėja vis rečiau. Bet „modernių” pasiūlymų brukėjų, siunčiančių nuolatinį srautą informacijos elektroniniu paštu info@KOMPANIJA.lt su keliu megabaitų „attachment’ais”, kuriame sudėtas visas produkcijos katalogas (dažniausiai MS Word formatu).

Visgi, kiekvienoje blogybėje yra žiupsnelis gerosios romantikos. Štai šiandien gautame viename tokiame pavyzdyje, atradau sakinį, kuris tikrai yra aukščiau aukščiausiojo pilotažo. Štai tokiu sakiniu buvo baigta žinutė:

„Belaukdami komentaru liekame Jusu dispozicijoje bet kokiam papildomam pasiteiravimui.”

Apie elektroninį bilietą ir dar apie „operations”

Kažkada jau rašiau apie tai, jog vienas moderniojo pasaulio išradimų – didelis dėmesys „operations” tobulinimas – pas mus į tai kreipiama mažai dėmesio. Retai kada dedama pastangų dėl problemų sprendimo beigi dėl paprasto dalyko – geresnio „usability”.

Štai dabar dažnai aptarinėjamas Vilniuje įdiegtas „e-bilietas”. Tokia kortele, kuri jokios naudos neduoda – kontrolieriai neturi skaitytuvų, tai ji naudojama tik su … kasos aparato čekiu, kuris yra įrodymas, jog tu sumokėjai už viešojo transporto paslaugas.

Noriu pasidalinti su viena patirtimi, kurią „pasigavau” Osle – mieste, kuris turi _tikrai_ didelius kamščius. Į Oslą tenka skristi bent kartą per mėnesį, todėl ir jo sistema pradedu „virškinti” vis geriau.

Kelionė nuo oro uosto iki miesto centro taksi Osle kainuoja ~1000 litų. Jeigu tą faktą numesime, nes už verslo keliones moka kompanija, tai vistiek nėra geras sprendimas, kadangi pati kelionė trunka ~1,5 valandos ir dar tai yra žaidimas su ugnimi – gali bet kada pakliūti į kamščius.

Tam norvegai rado sprendimą – prieš keletą metų buvo pastatytas traukinys, kuris 210 km/h (čia nėra kažkas tokio – Stokholmo traukinys iš oro uosto lekia 300-350 km/h) greičiu nuveža iki senamiesčio per 19 minučių. Be jokios abejonės, traukinio sėkmės priežasčių ieškoti toli nereikia: greitas transportas, dažnas kelionės intervalas (kas 10 minučių), punktualumas (96%), dar pridėti galima saugumą ir ekologiją.

Aišku, prisideda ir kaina – standartinis bilietas iš oro uosto į centrinę geležinkelio stotį kainuoja 170 kronų, kas yra 85 litai – su taksi kaina negali ir lygint.

Bet dabar šiek tiek ne apie tai – šiek tiek apie „e-bilietą”, kurį šiemet sukūrė „Flytoget” traukinys. „E-bilietas” tiksliau atitinka šūkį – „Travel without a ticket”. Principas toks – eidamas per įėjimo vartus, brūkšteli ne bilietu, o tiesiog savo kreditine kortele (gal ir „Visa Electron” tinka – nebandžiau). Vartai atsidaro ir eini į traukinį. Išlipdamas taip pat brūkšteli kortele (jeigu pamiršti – užskaito kaip kelionę iki galutines stoties, bet didelės esmės nepakeičia – 30 kronų skirtumas). Kaip tikrina kontrolieriai (iš tikrųjų, tai jų ten nelabai ir būna, bet jeigu būtų) – užtektų pasakyti savo pavardę ir jie savo delninuke mato, ar esi sumokėjęs.

Reikia sąskaitos faktūros už kelionę? Paprasta. Įvedi internete bet kada savo kortelės numerį ir matai visas keliones bei kiekvienai iš jų ar visoms kartu gali atsispausdinti sąskaitą.

“Flytoget” sąskaita faktūra

Be kitą ko, su „e-bilietu” pigiau – kelionė mano maršrutu sutaupo 20 NOK, kas yra apie 10 LT.

Aišku, Vilniaus troleibusams ši idėja labai daug investicijų pareikalautų, bet iš esmės, tai tik pavyzdys principo, kaip galima procesus padaryti labai „simple”.

Atspėkite, kiek žmonių perka popierinius bilietus? Na, statistikos nežinau, bet faktas, jog stotyje, iš kurios kasdien keliauja apie 13 tūkst. žmonių, bilietus pardavinėja _viena_ pardavėja ir dirba _viena_ kasa. Tiesa, dar yra grynus pinigus priimantys automatai, kurie spausdina bilietus – ne visi likę keliauja atidarydami visas duris kortelės brūkštelėjimu.

Galima tik atspėti, kiek norvegai sutaupė išlaidų darbo jėgai – pas juos ji yra labai brangi. Paprastumas vartoti, lengva pirkti – vienas iš pagrindinių raktų į sėkmingą pardavimą. Pas mus dažnai tokiose situacijose pasitenkinama „uždėtu pliusu”, jog „taip, ši paslauga pas mus veikia” ir paskui sekančiais lozungais „niekas kažkodėl šia paslauga nesinaudoja”.

Prie to pačio – kelionė iš Vilniaus ir Kauną traukiniu vis dar trunka valandą ir dvidešimt minučių – kažin, ar daug pagreitėjo nuo tarpukario laikų?

„Kelias į internetą 3” arba „Kelio pabaiga”

Nežinau kokią laurų dalį skirti mano blogo skaitytojui fogenous, kokią tiesiog „Teo” kompanijai, bet šiandien mano namuose po tris valandas trukusių meistro darbų pasklido „Zebra” belaidės bangos, o televizoriuje sušvietė „Gala” transliuojami vaizdai. VALIO! :)

Kelias į internetą 2

Negaliu su Jumis nepasidalinti žavesiu, kurį man toliau suteikia bendravimas su TEO LT konsultantėmis.

Čia galite susipažinti su ankstesne istorijos dalimi. TEO LT konsultantų primokytas, jog jeigu niekas su manim dvi savaites nesusisieks, užpildyčiau paraišką įrengti TEO LT paslaugas internetu dar kartą, vakar taip ir padariau.

Šiandien iš TEO LT sulaukiau keturių (!) skambučių. Skambino keturi skirtingi žmonės.

1 skambutis: Šiuo metu įrengti šviesolaidį internetą galimybės jūsų namuose nėra. Paskutinį kartą galimybes analizavome sausio 4 dieną, dėl to nėra būtinybės šiandien tikrinti dar kartą. Susisieksime su Jumis už dviejų savaičių.

2 skambutis: Šiuo metu įrengti jokių TEO LT paslaugų jūsų name galimybės nėra.

3 skambutis:  Šiuo metu įrengti jokių TEO LT paslaugų jūsų name galimybės nėra.

4 skambutis: Šiuo metu įrengti šviesolaidį internetą jūsų namuose galimybės nėra. Bet yra galimybė įrengti DSL technologija pagrįstą interneto ryšį. Sakote, tiktų, kol nėra šviesolaidžio? Gerai, mes dar karta patikrinsime galimybes ir perskambinsime Jums sutarti, kada įrengsime DSL internetą.

Tai dabar laukiu, kol perskambins. Papildysiu.

Jau pradedu galvoti, jog protingesnė šioj vietoje yra „Vinita” nuolat spam’inanti pašto dėžutes ir kabinanti skelbimus name su pasiūlymais įsirengti jų paslaugas. Paskambinus nurodytais numeriais vyriškis praneša, jog „registruoja visus į eilę ir 2008 m. antroje pusėje bus galimybė įrengt paslaugas”.

Beje, tarpušvenčiu garaže atsirado didžiulė TEO lipdukais apklijuota telekomunikacinių jungčių dėžė, o iš jos laidai keliauja į viršų per visus aukštus. Antroji skambinusioji tarp kitko paminėjo, jog įrengimo darbai vyksta lėtai, nes „įšalusi žemė yra”. Matyt, aš didžiąją žiemą pramiegojau, o nuo dėžės garaže iki buto labai daug kasti reikia.

Kaip smulkmenas ir nuogirdas išnaudoti viešiesiems ryšiams

Viešųjų ryšių išnaudojimas kino demonstravimo versle Lietuvoje darosi įdomesnis, nors beveik visų platintojų informacinis triukšmas susidaro tik iš banalių vertimų – žinučių iš garsenybių gyvenimo.

Štai vakar pirmą kartą kino centre „Coca Cola Plaza” pamačiau ūsuotą vyriškį, kuris trynėsi pagal eilių prie kasų galą ir siūlė bilietus į 19.30 prasidedantį filmo „Likimo ironija arba Laimingų Naujų” seansą po 20 LTL. Ant kino centro švieslentės tuo metu jau kabėjo A4 lapas, pranešantis, jog „19.30 seanse bilietų nėra”.

Šiandien apie šį nutikimą užsiminiau vienam pažįstamam „Forum Cinemas” darbuotojui. Ši mano trumpa žinutė virto išsamiu straipsniu – „Likimo ironija, arba Laimingų Naujų!” sulaukė bilietų perpardavinėtojų dėmesio”.

Tiesa, pranešime jau kalbama, jog „Kino teatro darbuotojai pastebėjo perpardavinėtoją” ir keli kiti faktai buvo švelniai pakeisti. Bet „ACME Film” interesams atstovaujanti kompanija „Infor” pukiai mano pranešimą „suvirškino”. Nenuostabu, kad šią žinią maloniai suvirškino beveik visi didieji interneto portalai (pvz, kaip čia).

Pamoka paprasta – gaudykite visas smulkmenas ir rašykite istorijas. Jos patinka visiems.

Norėjau ir aš šiandien šį filmą pamatyti, bet, nebuvo bilietų.

Kelias į internetą (ATNAUJINTA)

Šiaip aš nemėgstu labai kritikuoti ir skųstis, bet paskutiniai keli „post’ai” beveik vien apie tai.

Kadangi gyvenu ką tik pastatytame name, tai prie mano durų nesirikiuoja interneto ir kabelinės TV paslaugų tiekėjai, kurių dešimtys konkuruoja Pašilaičių ar Šeškinės daugiabučiuose. Bene labiausiai šiuo klausimu juda „TEO LT”, vis žadanti ateiti su šviesolaidiniu tinklu.

Iki šio bendravimo su „Teo LT” procedūra budavo tokia: aš internetu užsakau paslaugas, tada jie paskambina ir praneša jog techninių galimybių nėra, „paskambinsime, kada jos bus, jei nesulauksite skambučio, po kelių savaičių pakartokite užsakymą”. Aš kas kelias savaites pakartodavau ir jie vėl paskambindavo.

Ir šį pirmadienį sulaukiau „džiaugsmingo” skambučio! „Teo LT” pranešė, jog gali įvesti ne DSL, o internetą ir skaitmeninę televiziją šviesiolaidiniu tinklu. Per dvi dienas ilgais pokalbiais su „Teo LT” vadybininke suderinome visas sutarties sąlygas, jų atvykimo laiką ir dar daug visokių kitokių smulkmenų.

Jau ramiai sau laukiu ketvirtadienio ryto, kada jau paslaugos turi būti įjungtos.

Šiandien skambutis:

„Laba diena, skambiname iš TEO LT. Šiuo metu įrengti paslaugų jums nėra techninių galimybių (????!)”
„Tai pirmadienį buvo, o dabar nebėra”
„Taip, technikai ne tą namą pridavė”
„O DSL galimybė įrengti yra”
„Ne, irgi nėra” (šitas net prieš porą savaičių buvo)
„Irgi ne tą namą pridavė?”
„Nežinau kaip ten, bet nėra galimybių dabar”.

Va taip va. Suderini sąlygas, kone pasirašai sutarti, bet, sąlygos paslaugos teikimui per tą laiką spėja ir išgaruoti.

Nors „Teo LT” sėkmingai pakeitė savo vardą, vykdo pakankamai stiprų ir kokybišką komunikavimo programą, bet vidinėse struktūrose (o gal tik vidiniame informacijos vaikščiojime) vis dar kažkas tebėra išpuvę. Keista jau tai, jog laidą pratempti į ant to paties pamato stovintį namą užtrunka kelis mėnesius, kai tuo tarpe name laukia koks 100 realių paslaugų vartotojų (manau, jog 167 butus turinčiame name tiek gyventojų naudosis internetu). Dar labiau keista tai, jog techninės paslaugos tai atsiranda tai vėl dingsta, vienos paslaugos vieną dieną galimos, kitądien nebe …

Girdėjau, kad AB „Teo LT” pradėjo „stiprų” etatų valymą ir optimizuoja darbuotojų skaičių. Kaip vakar sakė Gitanas Nausėda, dėl įvairių priežasčių ekonomikai slenkant į duobelę, ji turės ir teigiamos įtakos – viena iš jų, jog verslas permąstys, kaip efektyviau išnaudoti darbuotojų išteklius ir kaip produktyvumą kelti bent jau tiek, kiek kyla atlyginimai. Nuo darbuotojų pertekliaus kenčiančių įmonių Lietuvoje dar labai daug (jau nekalbame apie valstybės institucijas) – ypač tai matosi bankų sektoriuje (gal čia ir skandinaviška įtaka – daugelį bankų valdo skandinavai).

Toliau tęsiu vargą su „Omni Connect”.

UPDATE, 12.12 13:26: Ką tik sulaukiau kitos „Teo LT” darbuotojos skambučio. „Reaguodami į jūsų prašymą įjungti paslaugas, norime pranešti, jog šiuo metu pas jus nėra galimybių įrengti paslaugą. Jeigu nesulauksite mūsų skambučio iki Naujųjų metų, pakartokite užsakymą”. Nežinau, ką ir pridėti … Belekas, matyt, jų vidinėje komunikacijoje.

Koncertas vietoje operos ir atvirkščiai

Per praėjusią savaitę teko apsilankyti dviejuose renginiuose, kurie tarsi susikeitė savo vietomis.

Pirmadienį Nacionaliniame Operos ir Baleto Teatre „Kaunas Jazz” festivalis surengė Arturo Sandoval koncertą.

Sekmadienį Vilniaus Kongresų Rūmuose žiūrėjome Wolfgango Amadejaus Mozarto operą „Užburtoji fleita”.sandoval.jpg

Įdomu yra tai, jog dažniausiai „Kaunas Jazz” renginiai vyksta būtent Kongresų rūmuose, tuo tarpu operą esame įpratę žiūrėti Operos ir Baleto teatre. Naujausia Dalios Ibelhauptaitės režisuota opera „prieglobstį” rado Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro „namuose”, todėl „Kaunas Jazz” Metų koncertas nukeliavo į kitą Vilniaus gatvės pusę.

Abu renginiai iš tikrųjų yra labai kokybiški. Arturas Sandoval su grupe sugrojo įspūdingai. „Užburtosios fleitos” pastatymas tikrai žavi – nuo įspūdingų kostiumų (by Juozas Statkevičius) ir dekoracijų iki nemažiau įspūdingos muzikos ir balsų.fleita.jpeg

Visgi, pamatęs abu renginius galiu pasakyti, jog jeigu sukeistume erdves, kuriose vyko renginiai, vietomis, rezultatas būtų dar geresnis. A.Sandoval Operos ir Baleto teatro salėje skambėjo per garsiai – matyt, šios salės akustika yra „per gera” mikrofonais įgarsintiems instrumentams. Tuo tarpu „Užburtajai fleitai” Kongresų rūmų salėje tiesiog fiziškai trūksta vietos – dekoracijos ir gausybė atlikėjų priversti dalintis scena, o prieš ją dar susigrūdęs visas Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras.

Atrodo, kad šio „susikeitimo” istorija gana lietuviška – atskira operos trupė stato spektaklius kitose vietose, kadangi Nacionalinio Operos ir Baleto teatro scena „Rinkevičiui+Ibelhauptaitei+Statkevičiui” yra uždaryta.

(Ne į temą) P.S. Vietinės reikšmės vištelei Agnei Jagelavičiūtei visai nuvažiavo stogas, bet ačiūdie, tai netapo savaitgalio top’ine naujiena: R.Berankis kuria istoriją sporto šakoje, kuri iki šiol Lietuvoje buvo „so so”.

Aptarnavimo kultūra atsuko man …

Kosto Smorigino herojus naujame lietuviškame filme vartoja frazę – „Venk žmonių, kuriems fortūna atsuko subinę”. Aš puikiai suvokiu aptarnavimo kultūros nuopolį Lietuvoje, kurį labiausiai sąlygoja iki nulio sumažėjęs nedarbas, bet, kad tai įvyks taip tiesmukai – nesitikėjau.

Šeštadienį čiužinio paieškas iš internetinės erdvės perkėlėme į realų parduotuvių pasaulyje. Į lankytinų vietų, kuriose galima rasti pirkinį pateko ir neabejotinas čiužinių „top of mind” brandas „Padvaiskas”, bet iš šio gamintojo firminės parduotuvės buvome … išvyti!

Puikiai suprantu, jog „klientas visada teisus” yra jau seniai pasenusi ir bent dešimtmetį nebegaliojanti taisyklė, bet, klientų atsikratymas be priežasties vis dėl šiek tiek smogia. Savanorių pr. 180 „Baldų galerijoje” įsikūrusiame firminiame „Padvaiskas ir Ko” salone šeštadienio priešpietį kelias minutes laukėme pardavėjos, kuri plepėjo su kito skyriaus darbuotoja, o kuomet ji atėjo, uždavėme keletą konkrečių klausimų (mano subjektyviu manymu, tokioje parduotuvėje kaip čiužinių, nėra nieko geriau už klientą, kuris tiksliai žino ko nori). Kai klausimų apie technines savybes (ale išmatavimai) pardavėjai pasirodė per daug, ji tiesiog pasakė:

„Tai jūs gal geriau eikite kitur”.

Va, tiesiog taip ir pasakė. Neturiu nieko asmeniško prieš tądien parduotuvėje dirbusią pardavėją (linkėjimai jai), bet šis įvykis, matyt, yra simbolis, kur ritąsi aptarnavimo sferos lygis.

“Lono” čiužinys “Kaliopė”Kad šis ketvirtadienio vidurdienis pasidarytų labiau teigiamas, noriu parekomenduoti tame pačiame Savanorių pr. 180 įsikūrusią „Lono” firminę parduotuvėlę, kuri turbūt galėtų idealaus aptarnavimo pavyzdys. Gaminį pristatė per 3 darbo dienas, kas irgi yra puiki. „Kaliope” čiužiniui iki Naujų Metų 7% nuolaida, beje.

Iš Vilniaus į Varšuvą per 12 valandų … lėktuvu

Tęsiant temą apie „operationals” problemas Rytų Europos šalyse – iliustratyvus pavyzdys apie istoriją Vilniaus oro uoste.

Papasakosiu Jums ilgą istoriją apie Odisėją į tolimą kraštą, vardu Varšuva. Dabar suprantu, kodėl tiek mūsų kelionių agentūra, kolegos iš Latvijos rekomendavo geriau rinktis skrydį per Kopenhagą, o ne tiesioginį skrydį su „Polish Airlines”.

Prasidėjo viskas trečiadienį ryte – laiko taupymo sumetimais nusprendžiau į susirinkimą skristi ne iš vakaro, o ryte. 6,25 val. turėjęs prasidėti skrydis buvo pradžioje atidėtas 15 minučių. Paskui buvo atidėtas dviems valandoms iki 8,30 val.

Kadangi laikas oro uostų masteliais nebuvo didelis, tai keleiviai neišsilakstė, bet sodinti kažkodėl pradėjo apie 7,45 val. Susodinus į lėktuvą, jame dvokė dyzelio ir tepalų mišinio smarvė. Tokioje padėtyje prasėdėjus apie 45 minutes, pasigirdo „this is captain speaking” balsas, kuris pranešė, jog mes neskrisime, o pasuksime lėktuvą 135 laipsnių kampu, kad atsisuktume pavėjui ir taip nesmirdėtų (!).

Lėktuvas taip ir nepradėjo suktis. Po 15 minučių (!) buvo pranešta, kad skrydis atidedamas trims valandoms dėl rūko Varšuvos oro uoste ir keleviai išlaipinti.

Vilniaus oro uostas nėra pasiruošęs tokiai paprastai procedūrai kaip skrydžių atidėjimas, todėl pusę valandos darbuotojai paklaikusiais veidais aiškinosi, per kur mes galime išeiti. Galų gale buvo rastas kažkoks techninis koridorius, o oro uosto darbuotojai visus pasiuntė aiškintis situacijos į „LOT” biurą.

„LOT” biure viena moteriškė ir aštuoniasdešimt penki keleiviai. „LOT” keleivius, kuriems Varšuva ne galutinis kelionės taškas, išsiuntinėja per Frankfurtą, Kopenhagą arba Amsterdamą. Kadangi eilė ilga, iš oro uosto darbuotojos gauname sumuštinį ir 0,2 l „Tichės” paliekame absurdo eilę, nes mus patikina, kad tie, kuriems būtinai reikia į Varšuvą, turi laukti ir jiems nieko daryti nereikia.

„Estimated time” 11,40 val. švieslentėje pasikeičia į 13,50 val. Kadangi susitikimas svarbus, nusprendžiam laukti skrydžio ir skristi, nors ir mažiausiai 5 valandas vėluosime. Triname visas VNO kavines iš eilės (jų dabar jau visai daug, beje). Netikėtai užmetus akį į švieslentę pamatau vaizdą: „WARSAW – Boarding”. Bėgte prie „check-in’o”.

„Jūsų lėktuvas ką tik pakilo į Krokuvą” (!!!).
„Kodėl jokios informacijos?”.
„Tai lėktuvas buvo paruoštas skrydžiui ir galėjo skristi bet kada. Gavus leidimą skristi į Krokuvą, LOT nusprendė skristi”.
„Kodėl jokios informacijos?”.
„O jūs būtumėt skridę į Krokuvą?”
„Kas per klausimas, bet mes nežinojome apie tokią galimybę!”
„Kai kurie keleiviai išlipo iš lėktuvo, o jūsų net nebuvo …”
!!!! !!! !!!

Tada oro uosto darbuotoja pradėjo rėkti ant kito darbuotojo, ko jis nepakeitė informacijos apie skrydį.

„Nu, tai jūs aiškinkitės, o ką mums daryti?”.
„Ką? Ką? eikite į „LOT”.

Eilinį kartą mes vėl pas „LOT”. Moteriškės jau raminasi – pusę keleivių jie išsiuntė per kitus miestus, dalis dar išsiųsta į Krokuvą, tai likom tik keli nelaimėliai, kuriems reikia į Varšuvą.

Jau buvau numatęs, jog mano bagažas greičiausiai išskrido į Krokuvą (oro uosto darbuotojai prisiekinėjo, jog jo atsiimti nereikia), bet netikėtai pribėgęs oro uosto berniukas pasiūlė man jį atnešti. „LOT” moteriškės į tai reagavo: „Vau, Bartkus, jums pasisekė ir bagažą atgavote!”.

Tuo tarpu iš kolegų gauname info, jog rūkas Varšuvoje minimalus, ką tik nusileido lėktuvai iš Kopenhagos, Oslo, Talino … „LOT” prisiekinėja, jog Varšuvos oro uostas uždarytas visiškai, akivaizdžiai meluoja. Matyt, priežastis yra ta, jog jei kurį laiką oro uostas buvo uždarytas, tai pirmiausia stengiamąsi oro uostą „apvalyti” ir priimti bei išsiųsti didžiuosius reisus, tuo tarpu „LOT” Vilnius-Varšuva yra paskutinėje vietoje.

„LOT” užsižiopso ir per pusvalandį nebėra vietų skrydyje „Kopenhaga – Varšuva” ir nebegalime išskristi per Kopenhagą. Dar bando desperatiškai mus verslo klase išsiųsti per Frankfurtą. Galų gale, patikime moteriškėmis, kad to paties „LOT” popietinis skrydis Vilnius-Varšuva, tvarkaraštyje numatytas 14:50, įvyks. Kadangi per Frankfurtą greičiau nebus, iškeičiame bilietus į nurodytą skrydį.

Jau tiesiai iš „LOT” sužinome, jog tas skrydis vėluos, nes vėluoja lėktuvas išskristi iš Varšuvos. Tuo tarpu Vilniaus oro uoste kiti laukiantys popietinio skrydžio keleiviai nėra informuojami ir visi tikisi, jog lėktuvas pakils 14,50. Jau kelios valandos, kaip aišku, jog taip nebus …

Išskridome 16,05; VNO praleidome daugiau nei 10 valandų …

VNO oro uostas

Nuotraukoje nieko nesimato, bet…. Laikas – 14:34. Vyksta „Boarding” į 6,25 val. turėjusį išskristi lėktuvą, kuris „išskris” 11,50 …

Oro uosto darbo organizavimas yra labai sudėtinga procedūra ir visos „operavimo” patirties ydos ten pasimato. Šiuo atveju sėkmingai pasirodė Vilniaus oro uosto + „Polish Airlines” tandemas.

Esminis skirtumas, kuo skiriasi Rytų Europos oro uostai nuo Vakarų pasaulio oro uostų yra ne tik dydis ar techninės naujovės. Esminis skirtumas – „operationals” procedūrų vykdymas. Stabtelėkite pusvalandžiui ir pastebėsite, kaip vykdomas Kopenhagos oro uosto darbas. Gebama per dešimt minučių pakrauti/priimti/patikrinti kelis lėktuvus ir tūkstančius keleivių. Jokios panikos dėl vėluojančių lėktuvų (o jų yra nuolat) ir net dėl stiuardesių streikų. Turbūt kiekvienas iš kelių tūkstančių oro uosto darbuotojų tiksliai žino savo procedūras, ką kada reikia daryti.

Štai Ryga turi oro uostą, kuris mažai nusileidžia vidutinio dydžio sostinės oro uostui (sakyčiau, Oslo ar Stokholmo lygio), bet „operavimas” tikrai ne koks – nuolat tenka stovėti eilėse. Dar didesnės eilės Taline, kur net nesistengiama spėti užregistruoti skrydžiui visus keleivius, todėl jei per valandą nesulaukėte eilėje – tai tik jūsų problema.

Ir dar apie Vilnių – ar ne „operationals” problemos yra tai, jog jau pora mėnesių naujas oro uosto terminalas yra jau pasatatytas ir net atidarytas, bet pro jį dar nebuvo praleistas nė vienas keleivis?

Apdailos projektas 2007

Atrodo, projektas „Apdaila 2007” jau baigiasi. Projektas vėlavo ne tiek ir daug – nepilną mėnesį ir neviršijo numatyto biudžeto (net šiek tiek išėjo mažiau, nei buvo planuota).

Atskiros kalbos nusipelnytų namo pardavėjo/statytojo koncorciumas, susidedantis iš pardavėjo UAB „Infra”, rangovo „Skirnuva”, organizatoriaus UAB „Pavasaris”, langų tiekėjo „Stamitos”, šildymo sistemos diegėjo „Axis Industries”, Rytų skirstomųjų tinklų, „Vilniaus Energijos”, „Vilniaus vandenų”, „Karoliniškių būsto” ir eilės kitų. Jei trumpai apie juos – atsiliepimas teigiamas ir kaip klientas pasitenkinimo matricoje būčiau „linkęs rekomenduoti kitiems”. Visos šios įmonės taip pat neišvengiamai įtakojo projekto „Apdaila 2007” vykdymą.

Per tuos 4 projekto „Apdaila 2007” vykdymo mėnesius teko susidurti su visa eile tiekėjų, pardavėjų.

Istorijai ir viešumai – pliusų ir minusų vakaras. Kiekvieną buvusį „partnerį” vertinu nuo trijų pliusų iki trijų minusų.

„Delitex International” – **

Galime pavadinti „generaliniu apdailos rangovu”. Kompanija vykdė daugelį apdailos darbų (grindų klojimas, plytelių klijavimas, sienų, lubų tvarkymas, etc.). Taip pat suorganizavo santechniką, kuris taisė pirmojo klaidas ir surado elektriką. Nesiožiavo taisydami „persigalvojimus”, mano surastų santechnikų klaidas, durininkų liapsusus.

Brangoki – lyginant šių dienų Vilniaus miesto apdailos kainas tai jie „vidutiniškai, labiau į viršų.

Visus pagrindinius darbus vykdė sparčiai – stabdymas atsirado tik tada kai reikėjo dėliot štrichus („dadažyt”, „daklijuot”, plintusiuką pakeist) – tokių smulkmenų ėjo daryt po kelias dienas. Vis dėl to, tai suprantama, smulkmenas visiems daryti yra šlykščiausia, dėl to vėlavimais ir stabdymais kaltint negaliu, juolab, kad ir spaudimo didelio nedariau.

Jeigu prireiks – Dainius, direktorius, 869958308. Beje, vokeliai net ir apdailininkų sektoriuje virsta į mitą – nepasirašo daryti mokant „juodais”, ir dauguma jų konkurentų nebepasirašo.

„Slenkančios sistemos” – ***

Šitie stumdomų konstrukcijų specialistai nusipelno aukščiausio balo. Lyginant pasiūlymus, jų kaina vėlgi buvo „vidutinišką į didesnę pusę”, bet darbų kokybė labai gera. Maža to, jog pagal sutartį turėjo pagaminti per 31 kalendorinę dieną, tai baldai montuojami buvo jau 15 dieną (atsižvelgiant dar į tai, jog penkias dienas atidėjom mes – neturėjome tiesiog laiko jų priimti). Jie tą pačią dieną atsiuntė žmogų pataisyti poros klaidų, kai pateikėme pastabas.

„Fiskardiga”

Ši kompanija nusipelno visų trijų minusų. Pirmas minusas keliauja už tai, jog sumaišė užsakymą ir vienos iš užsakytų durų atkeliavo kairinės, o ne dešininės (dėl to vienų durų montavimas atsidėjo 2 sav.). Dar didesnis minusas keliauja už tai, jog vienos iš durų buvo 5 cm per siauros – dėl to teko taisyti sieną. Negana to, ši kontora atsiunčia nemandagius ir grubius montuotojus.

UAB „Olima” – **

Iš šios kontorėlės užsakėme buitinę techniką. Puikūs terminai ir labai geros kainos. Tiesa, vieno džiaugsmo jų neteko savo akimis matyti – jų logistika sugebėjo šaldytuvą, orkaitę, kaitlentę, gartraukį ir skalbimo mašiną atvežti viename 1986 m. pagamintame „VW Passat”. Gaila, nepamačiau, kaip tai atrodė :)

Kontaktai – Giedrius, arba „Bitėje Plius” – ONIC

„Invaida” – *

Su šia bendrove teko bendrauti kelis kartus: ten išsirinkau grindis, vėliau plintusus, laikiklius, kampukus ir kt. smulkmenas susijusias su grindimis. Neblogos kainos ir geras asortimentas, bet nemažai problemų su personalu ir konsultantais (ypač dirbančiais sandėlyje Verkių g.). Taip pat, nesugebėjo dviejų dienų bėgyje suorganizuoti transporto – dėl to jau atleista iš darbo „Audi 100” turėjo vargo su dar vienu kroviniu.

„Dvarčionių keramika” – *

„Dvarčionių keramikai” didelis pliusas už naująją kolekciją ir išlaikytą padorią kainą. Didelis minusas už tai, jog jų firminė parduotuvė Ukmergės g. „skiedžia” jog greičiau nei per savaitę plytelių pristatyti neįmanoma, nes visos žiedžiamos pagal užsakymą. Firminė parduotuvė Dvarčionyse tuo tarpu sandėlyje turi _visų_ paskutinės kolekcijos plytelių pagal poreikį.

„Dremalita” – *

Pliusai už gerą aptarnavimą, patarimus, 20% nuolaidas „Ravak” ir „Hansa” produkcijai ir greitą pristatymą į namus. Minusai – parduotuvės vadovas bandė išvaryti iš automobilių stovėjimo aikštelės – nes užimame vietą (!!!). Taip pat sukomplektavo netinkamus vonios spintelės rankenelės laikiklius – teko ieškoti ir taikyti panašius iš „Senukų”.

„Nemuno baldų centras”

Dar viena organizacija nusipelno dviejų minusų. Situacija: nužiūrėjome kėdes, bet jų sandėlyje buvo tik trys (reikėjo keturių) – sutarėme, jog paskambins, kada kėdės atvažiuos. Po kelių savaičių (pirmadienį) skambutis – jau turime jūsų kėdes, atvažiuokite. Dar vienas skambutis po kelių valandų – iš tikrųjų, šiandien dar neturime kėdžių, nes nespėjo iškrauti mašinos, atvažiuokite geriau rytoj. Atvažiavome poryt (trečiadienį) – kėdžių dar … neatvežė! Paskambinsime, kai atveš. Sekančią dieną (ketvirtadienį) paskambino, jog jau tikrai atvežė. Be to, nepriima mokėjimų kortele (neįtikėtina parduotuvėje, kurioje turbūt vidutinė pirkinio suma yra virš kelių šimtų litų).

Santechnikas Arvydas

Ji rekomendavo „Nordea” banko vadybinkas (taip taip, taip lengva įsijausti, kaip kalba žmoniškai) – labai aukšta kaina, dvi savaites ėjo taisyti trūkumų, o dar vėliau paaiškėjo, kad pridarė krūvą broko… Matyt, jau nutraukė savo veiklą, nes visi turėti kontaktai išjungti.

„Baldų rojus”

Nusipelno trijų minusų, nors ir neteko iš jų nieko nupirkti. Prieš tris mėnesius užsakėme stalą. Žadėjo paskambinti, kai atvažiuos. Vis dar laukiame … Gerai, kad stalą jau nusipirkome kitur ir jo jau nebereikia …

Algirdo iš Alytaus signalizacijos montuotojų komanda – **

Labai gera kaina, aukštos kokybės paslaugos ir įranga – bet problema su „atėjimu vykdyti darbų” – matyt, natūralus darbo jėgos stygius. Dėl to, vėluodavo atlikti vienus ar kitus darbus. Kitąvertus, signalizacijos darbai mažai įtakojo kitus darbus, dėl to realiai jų vėlavimas netrukdė.

„Senukai”

Nors „Senukuose” teko pirkti tik smulkmenas, bet jų susidarė didelė masė. Ačiū darbdaviui, jog parūpina „Senukuose” ženklias nuolaidas, kuriomis galima nuolat naudotis. Pagrindinė problema – atmestinas ir kartais nesuvokiamas konsultantų darbas: pvz. „atpjaukite 2,5 kv. milimetro elektros laido”, ok, parsineši namo, o ten ne iš šio ne iš to pasirodo besąs 1,5 kv. milimetro laidas; nusipirkus virtuvės kriauklę, kažkodėl su ja buvo sukomplektuotas visai kitos kriauklės sifonas (tiesa, pakeitė operatyviai) ir dar keletas panašių atvejų.

„Ermitažas”*

Teko susidurti minimaliai, konsultantai paliko geresnį įspūdį. Kitą vertus – pas juos baisios problemos su asortimentu. Įtariu, jog „Senukai” prispaudę laiko tiekėjus, jog šie netiektų „Ermitažui”.

Santechnikas iš Lazdynų***

Velniškai kantrus, mandagus ir sąžiningas žmogus. Deja, nežinau net jo vardo – tik telefono numerį. Labai sąžiningai atliko virtuvės santechninius darbus už tokią mažą kainą, jog savo noru sumokėjau daugiau nei prašė.

Prie statybos/apdailos/baldų tiekėjų būrio dar galima pridėti banką „Nordea”, turto vertintojus „Inreal” ir neilgą eilutę kitų, kurie jau išsitrynė iš atminties.

« Ankstesnis puslapisKitas puslapis »