Archive for the 'recenzijos' Category


Richard Branson „Business Stripped Bare: Adventures of a Global Entrepreneur“

branson2Ar esate papuolę į tokią situaciją: prieš porą savaičių kava apsipyliau marškinius, į namus keliauti keisti nebuvo laiko, todėl artimiausiam prekybos centre teko skubiai pirkti naujus. Užduotis paprasta, tačiau problemą išspręsti galima ne iki galo: nė viena parduotuvė, kurioje klausiau, neturi parduotuvėje lygintuvo, kad būtų galima marškinius pirkti ir vilktis. Ar tai taip sudėtinga? Ar pavyzdys, kada pirkėjas nori „pirkti ir vartoti“ yra toks retas drabužių prekyboje?

Apie pilną pardavimo vietos patrauklumą Richardas Bransonas naujausioje savo knygoje daug rašo skyriuje „Delivery“ – kodėl prekės/paslaugos pateikimas yra esminis dalykas kliento pasitenkinime. Būtent skiltis apie „pateikimą“ yra ilgiausia pamoka „Virgin“ sielos knygoje „Business Stripped Bare: Adventures of a Global Entrepreneur“. Knyga lietuviškai kol kas neišleista.

Tai yra trečioji charizmatiško verslininko knyga. Jeigu pirmoji buvo biografinė, antroji motyvacinė, tai trečiąją galima apibūdinti kaip „verslo pamokos“.

Richardas Bransonas knygoje kalba apie septynias sritis, į kurias kasdien reikia kreipti dėmesį versle. Jo nuomone, verslas susideda iš:

– žmonių;

– brand’o;

– „pateikimo“, kuris yra esminis dalykas versle;

– kasdienio mokymosi iš savo klaidų ir rezultatų;

– inovacijos, kaip verslo variklio;

– verslumo ir lyderystės kuriamos vertės verslui;

– plačios verslo atsakomybės.

Kaip jau minėjau, didžiausias dėmesys skiriamas „pateikimui“ – reikia pripažinti mūsuose didelė dalis su galutiniais klientais dirbančių kompanijų skiria tam per mažą dėmesį. Didesnę pasitenkinimo dalį nei pats produktas, klientui suteikia produkto pateikimas: tai svarbu tiek paslaugų teikime, tiek mažmeninėje prekyboje, tiek greito vartojimo prekių gamyboje. „Virgin“ įdiegta sistema, kuri skatina kiekvieną korporacijos darbuotoją rašyti pastabas, kaip „Virgin“ galėtų pagerinti „pateikimą“.

Richardo Bransono verslo filosofija sako, jog vienas žmogus negali būti ir verslininkas, ir vadovas. Jei tau labiau patinka verslas – vadovus samdyk, jei labiau patinka vadovauti – parduok savo idėja kartu su savim. Jis stengiasi visada nusišalinti nuo vadovavimo savo verslams, o tik užgimusiai idėjai bando rasti tinkamą vadovą jai įgyvendinti.

Įdomūs R.Bransono pamąstymai apie inovacijos svarbą verslui – įeidamas į bet kokią šaką, tu privalai ją pagerinti ir kiekviename produkte turi idėti tam tikrą inovaciją. Tačiau tas pagerinimas gali būti labai smulkus, tačiau jį privalai atrasti tokį, kad vartotojui jis būtų esminis.

Iš principo, trečiojoje R.Bransono knygoje naudojami pavyzdžiai kartojasi nuo naudotų pirmose dviejose. Tačiau ši knyga kur kas šviežesnė, negu „Velniop viską! Imk ir daryk“ skyrėsi nuo „Nekaltybės praradimas. Autobiografija“.

Tačiau pagrindinis motyvacinis šūkis išlieka – jeigu dvejoji, tai sakyk: „Velniop viską! Imk ir daryk“. Geriausia, jei sugebi į užpakalį įsispirti pats.

Martynas Starkus „Šilko kelias“

silko_keliasŽinią, kuomet garsūs Lietuvos žmonės (ne rašytojai) imasi plunksnos ir pozuoja su savo knygos viršeliu, dažniausiai sutinku skeptiškai. Greičiausiai todėl, kad pirma tokios naujienos asociacija yra su Stanislavu Stavickiu (Stano) ar Aleksandru Pogrebnojumi, kurių išleistos poezijos knygos spaudžią ašarą dėl veltui iššvaistyto popieriaus ir perkelia minėtus asmenis į Agnės Jagelavičiūtės vedamą Lietuvos „elitą“.

Apie Martyno Starkaus išleistą knygą „Šilko kelias“ sužinojau atsitiktinai – maniau, jog ši jo ir kompanijos kelionė senais automobiliais į Taškentą ir užsibaigs laidų ciklu per Nacionalinę televiziją. Praėjus metams nuo kelionės, „Tyto Alba“ išleido 226 puslapių nuotykių dienoraštį.

Martyno Starkaus ir Vytaro Radzevičiaus projektus, kuomet jie keliavo į Malį, aprašytą kelionę į Taškentą bei paskutinį projektą „Tuk Tuk Indija“ vertinu labai teigiamai. Galbūt ne aukščiausia klasė, tačiau tai yra žingsnis link žiūroviškos geografijos pamokos – pavyzdys, kaip tūlas Pakso politikos gerbėjas gali neskausmingai ir žaismingai praplėsti savo geografijos žinias. Tuo tarpu Neringos Skrudupaitės kelionių laidos veikia tik kaip terapija neplanuotam sveikam popiečio miegui.

Laidos idėja taip pat teigiama – joje susiduria natūralus vyrų besimėgavimas pramoga, įdomūs komentarai žiūrovui ir net puikiai į projektą integruoti prekės ženklai (perskaitęs „Šilko kelią“ į ilgesnę kelionę pasiimsiu „RedBull“). Gaila, kad taip niekada ir „nepagaudavau“, kokiu tvarkarščiu LRT jų laidas rodė, todėl jas stebėjau tik atsitiktinai (LRT.lt ir „YouTube“ galima rasti nemažą dalį epizodų).

Knyga „Šilko kelias“ – antrosios Martyno Starkaus ir Vytaro Radzevičiaus kelionės iš Vilniaus per Lenkiją, Slovakiją, Vengriją, Rumuniją, Bulgariją, Turkiją, Iraną, Turkmėniją ir Uzbekiją vykusios kelionės į Taškentą dienoraštis. Automobilių remonto klausimai, kelionės problemos, įspūdžiai, kyšininkavimas, nakvynės vietų paieška, susidūrimas su vietos teisėtvarkos pareigūnais, bendravimas su vietiniais žmonėmis –  ir krūva kitų detalių trumpai pavadinamų „įspūdžiai“.

Martyno Starkaus rašymo stilius – lengvas ir šmaikštus. Eilutėse jaučiasi radijo „malimo liežuviu“ patirtis, tad trumpų sakinių tikėtis neverta, tačiau naudojami palyginimai ir sudėlioti akcentai privers ne vieną kartą nusijuokti net balsu. Dykumos kelio aprašymas nebūtų toks įdomus be gebėjimo patraukti per dantį kartu keliaujantį Vytarą.

Šios knygos į kitas kalbas niekas nevers ir „Amazon’e“ jos nenusipirksit niekada. Panašių kelionės nuotykių pasaulyje išleista tiek, kad dabar kelionių nuotykiai tiesiog gula interneto tinklaraščiuose. Tačiau šis lietuviškas tekstas ir lietuvio pateikti šmaikštūs komentarai – įdomus skaitalas. Ypač neturint kur dėti akių įsijungus per televizorių Eurovizijos finalą ir niūriai laukiant taškų dalinimo cirko – būtent tokioje būsenoje gardžiai perskaičiau šios knygos puslapius.

Įsigyti knygą internetu galite pigu.lt (31,99 LTL), patogupirkti.lt (31,34 LTL) arba knygynuose (35-40 LTL). O „Maximoje“ šią savaitę 30% nuolaida visoms knygoms – pirmadienį dar spėsite.

Jis ne tau | He’s Just Not That Into You, 2009

Kuomet filmo aprašyme pamatau ilgą sąrašą žvaigždžių, pasirodančių tame filme, tuomet kyla dvi mintys: arba į filmą investuota daugiau nei 100 mln. JAV dolerių, o juosta kėsinąsi į dar didesnes pajamas kino teatruose, arba tai yra žymaus kūrėjo autorinis darbas.

barrylett

Jennifer Aniston, Scarlett Johansson, Drew Barrymore, Jenifer Connelly, Sasha Alexander … Tarsi dar to būtų maža, vyrų pusėje pasirodo tokios pavardės kaip Benas Affleckas, Justinas Longas, Bradley Cooperis. Akis nejučia ieško Woody Alleno ar kokio autorinio kino genijaus režisieriaus kėdėje, tačiau – nieko panašaus. „Jis ne tau“ – yra komercinė romantinė komedija, siekianti uždirbti kino teatruose kuo daugiau pinigų.

Režisierius – 51-erių Kenas Kwapis, žinomas iš dabo „Keliaujančių kelnių seserija“, netrumpo sąrašo susuktų romanatinių komedijų ir iš nominacijų „Emmy“ apdovanojimams už darbą televizijoje. Filmas pastatytas pagal Greg Behrendt ir Liz Tuccillo knygą, kuri angliškai vadinąsi taip pat kaip filmas, tuo tarpu lietuviškas vertimas skamba „Ne taip jau jam ir patinki“. Filmo platintojai su knygos leidėjais galėjo ir suderinti šį nesutapimą.

Filmo žanras apibūdinamas kaip romantinė komedija. Tuo tarpu knyga yra motyvacininis „savęs tobulinimo“ rašinys, skirtas paaiškinti vyrų ir moterų santykių ypatybes ir nagrinėjantis kaip elgesys atspindi tai, kas dedąsi galvoje. Sudėtingas reikalas. Pats filmas „Jis ne tau“ pasimeta tarp gyvenimo klausimų ir komedijos. Visas filmas svyruoja nuo vieno prie kito, tarsi pats nerasdamas, kuo nori būti. Kaip apibūdino Australijos kritikė Sandra Hall, šis filmas – tai tarsi „Seksas ir miestas“ be apsipirkinėjimo ir be juoko. Kas liktų iš „Sekso ir miesto“ atėmus šiuos dalykus?

Pagrindinė filmo prodiuserė – Drew Barrymore. Tai atsakymas į klausimą, kaip kūrėjams pavyko sukviesti tiek daug žvaigždžių. Filmavimo metu (2007 m. pirmoje pusėje) Drew Barrymore susitikinėjo su Justinu Longu. Su Jennifer Aniston ir Benu Afflecku D.Barrymore sieja artima asmeninė draugystė.

Žvaigždžių kiekis vargina. Iki skausmo žinomi aktoriai ir įkalti jų vardai blokuoja sąmonę, bandančią įsiminti vardus ir istorijas herojų, rodomų ekrane. O herojų filme yra labai daug. Dėl šios priežasties garsių aktorių kiekis filme vargina.

Filmas gavosi per ilgas, kad pradėtų varginti. Tačiau, iš kitos pusės – filmo neužteko atskleisti charakteriams. Ypač neišplėtotas liko Scarlett Johansson vaidinamas Anos personažas, kuris – sausas ir be jokių motyvų. Žvaigždyną aplenkė mažiau žinoma aktorė Ginnifer Goodwin, vaidinusi Džidži. Tačiau kitų aktorių ne koks pasirodymas yra nulemtas ne prasto darbo, o tiesiog laiko, skirto charakterio statymui, trūkumu.

JAV šis filmas debiutavo prieš savaitę, o per debiutinį savaitgalį uždirbo beveik 30 mln. JAV dolerių. Lietuvos platintojai šv. Valentino dienos išvakarėse taip pat suskubo rengti pirmuosius filmo seansus. Tačiau romantiškos istorijos laukiantieji turėtų nusivilti. „Jis ne tau“ yra romantinė komedija, padaryta iš to paties pavadinimo knygos – stengtąsi kabinti giliai, tačiau iškapstytas rezultatas gavosi nei šioks ne toks. Gerai, kad nors į pirmojo ryškumo žvaigždžių pasirodymą paganyti akis galima.

Plačiau apie filmą – Jis ne tau | He`s Just Not That Into You, 2009

Jis sako Taip! | Yes Man, 2008

„Jis grįžta“ – tokia buvo pirmoji mintis, kada pamačiau anonsuojamą filmą „Jis sako Taip“, kuriame pirmuoju smuiku griežia komikas Jimas Carrey. Pats save apgavau – juk Jimas Carrey nebuvo niekur dingęs.

sakotaip

Iš tiesų, Jimas Carrey savo filmografijoje pertraukos nedarė. Tačiau, gali pasirodyti, jog „tą Jimą Carrey“, t.y. Eisą Ventūrą, Kaukę ar „bukesnį“ matome retai.

Pastaruosius penkerius metus J.Carrey labai sėkmingai eksperimentavo. Labiausiai pažymėtinas jo vadimuo sudėtingame filme „Jausmų galia“, kuris pelnė krūvą apdovanojimų ir kuriuo J.Carrey įrodė, jog yra ne tik komedijų aktorius. Netradicinė buvo ir fantazija „Neįtikėtinos Lemoni Sniketo istorijos“, kuriose J.Carrey suvaidino tris skirtingus personažus. Kiek mažiau sėkmingas filmas buvo mistinis trileris „23“, tačiau J.Carrey vaidybai šiame filme negalima prikišti.

Tačiau prisimindami šiuos filmus, atrodo, kalbame apie kitą J.Carrey – ne apie tą, kurį pirmiausia pagalvojame išgirdę jo pavardę. Jis už „rimtą“ vaidmenį gali gauti „Oskarą“, tačiau mintyse visada liks besivaipantis ir plastiškas, sugebantis visada prajuokinti.

„Jis sako Taip“ scenarijus susuktas pagal Danny Wallace to paties pavadinimo knygą. Depresuojantis herojus pasikeičia per vieną vakarą, apsilankęs sektą primenančios grupuotės susibūrime, kur iškalbingas „sėkmės mokytojas“ įtikina jį atsakyti „Taip“ į visus užduodamus klausimus. Tokio standarto įdiegimas į kasdienes situacijas atneša juokingus epizodus, užmezga meilės istoriją ir sukuria filmo dramą.

Filmo fabula nesudėtinga, tačiau nenuobodi. Kaip ir daugeliui šių dienų Holivudo komedijų, „Jis sako Taip“ nepavyksta „ištempti“ stiprios filmo pabaigos – istorija baigiasi banaliai ir nuspėjamai. Susidaro įspūdis, jog filmui vos perkopus „standarto“ eilutę – 90 minučių – scenaristai tik ir ieškojo, kaip ji greičiau užbaigti. Filme yra ir nemažai neblogų atskirų epizodų, tačiau kai kurie yra tarsi be reikalo įkišti į scenarijų. Pirmiausia tai pasakytina apie pensinio amžiaus kaimynę sekso manijakę maniakę – savotišką žemo lygio komedijų klišę, kuri kartais tinka filmuose su Adamu Sandleriu, tačiau šiame filme atrodo kaip svetimkūnis.

Filmo „Jis sako Taip“ stiprybė – Jimo Carrey besimėgavimas vaidmeniu. Nors aktoriaus veide išryškėjo raukšlės (visgi jam jau 46-eri), scena, kurioje jis lipnia juosta apsivynioja veidą, primena „seną gerą Carrey“. Jog J.Carrey tiki šiuo filmu įrodo ir faktas, jog aktorius atsisakė fiksuotos honoraro dalies, o atlygis aktoriui bus juostos pajamų dalis. J.Carrey yra vienas geriausiai apmokamų aktorių – už vaidmenį komerciniame filme jam mokama 25 mln. JAV dolerių.

„Jis sako Taip“ nėra toks azartiškas kaip „Eisas Ventūra“ ar „Bukas ir bukesnis“. Jis labiau primena „Briusą Visagalį“ ar „Melagi, melagi“. Tai nėra pats geriausias filmas J.Carrey karjeroje, bet tinka metų pradžiai pasikrauti optimizmo (dar pridėkim nuolat eskaluojamą ekonominę padėtį). Nežiūrėsiu šio filmo antrą kartą, tačiau esu tikras, jog ne vieną kartą prisiminsiu šį filmą, kuomet kils dvejonė – sakyti „Taip“ ar „Ne“.

Plačiau apie filmą – Jis sako Taip! | Yes Man, 2008

5 dienų avantiūra, 2008

Filmo platintojai nesurengė „5 dienų avantiūros“ peržiūros žurnalistams, o pirmieji filmą pamatė ne Vilniaus, o mažesnių Lietuvos miestų gyventojams. Iškilminga premjera, skirta „Žmonių“ žurnalui ir jo konkurentams, įvyko tik kartu su premjera mokantiems už bilietus žiūrovams. Holivude toks triukas reiškia vieną dalyką – stengiamąsi, jog nuomonės formuotojai filmą pamatytų kuo vėliau, kad pavyktų parduoti kaip įmanoma daugiau bilietų, prieš paplintant nuomonei apie filmą. Paprasčiau tariant, prodiuseriai netiki filmu ir bijo piktų komentarų.

avantiura

„5 dienų avantiūra“ – jaunų kino kūrėjų darbas. Režisieriaus kėdėje pirmą kartą sėdėjo Žeraldas Povilaitis, geriau žinomas kaip muzikos prodiuseris. Filmą prodiusavo Artūras Povilaitis. Komanda ėmėsi drąsaus žingsnio – statyti komercinę kino juostą – retas reiškinys mūsuose. Pasirinktas lengvos komedijos žanras – taip pat neįprastas Lietuvoje sukamiems filmams. Komedijos lietuviškame kine šiai dienai suvokiamos kaip filmai „AXX“ festivalio rėmuose, su vienu praėjusių metų pavyzdžiu – Igno Miškinio filmu „Diringas“.

Didžiausia filmo problema yra filmo scenarijus. Ne tiek blogas jo išdirbimas, dialogai ar vidiniai vingiai – problema yra pagrindiniame užmanyme. Prodiuseris iš Graikijos atvyksta į Vilnių ieškoti talentingų jaunų talentų, jam į akį krenta lietuvaitė dainininkė Eglė, kuri turi vaikiną, iš akies romantiką „mėmę“. Fabula nyki, tarytum peiliu ir šakute valgytum popierių, be to – senstelėjusi: turtingų prodiuserių ir naivių lietuvaičių istorijos ypač populiarios buvo prieš dešimt metų.

„Profesionalams vietos nebėr, visur valdo mėgėjai“, sako epizodiškai filme pasirodantis Alanas. Atskirose scenose ar šalutinėse siužeto linijose perliukų yra. Neblogai atrodo taksisto personažas, bet jis primena išplėtotą Rimo Šapausko vaidintą personažą kažkuriame „AXX“ projekto filme ir šiaip, šaipytis iš taksistų jau tapo kliše. „5 dienų avantiūros“ scenaristai stengiasi pasinaudoti populiariais visuomenės stereotipais (gėjaus manierų šou verslo berniukas Žiuljenas, turtingą vyrą po padu laikanti stora žmona), iš kurių įmanoma išspausti šypseną – ne kiekvienoje situacijoje tai pavyksta.

Pagrindinį vaidmenį filme atlieka Vilniaus Valstybinio Mažojo Teatro aktorius Arvydas Dapšys. Jis sėkmingai išsivaduoja nuo lietuviškam kinui nelaimingai būdingo teatrališkumo, bet, deja, yra per silpnas visą pilnametražį filmą tempti. Galima prikišti ir filmo scenarijui, kadangi pagrindinio herojaus charakteriui atskleisti yra visiškai neskiriama dėmesio – filmas spėja ir baigtis, nors galutiniai visi charakterio niuansai nespėjami atskleisti.

Kiti ekrane matomi veidai – naujokai: Judita Urnikytė, Dominykas Vaitiekūnas, Kristina Žaldokaitė. Jie vaizdo negadina, bet yra „plaukiantieji pasroviui“. Filmui akivaizdžiai trūksta kelių stiprių aktorių, kurie savo profesionaliais pečiais pridengtų, o patirti ir patemptų perspektyvius naujokus. Stiprios pavardės galėjo padėti ir komerciniam filmo rezultatui – Arvydas Dapšys nėra ta pavardė, kuri trauktų į kino teatrus žiūrovus, o daugiau nėra šalia jo ko pastatyti. Prisiminkim nelabai pavykusius darbus „Nereikalingi žmonės“ ar „Nuodėmės užkalbėjimas“ – ten pavardėmis buvo nevengiama žaisti ir filmo finansiniai rezultatai buvo neblogi.

Daug kas yra filme padaryta gerai. Net labai. Filmo vizualinis apipavidalinimas – geriausias, kokį yra tekę matyti lietuviškame kine per pastaruosius dešimt metų. „5 dienų avantiūra“ filmuota ant tikros kino juostos, nors montažas bei kameros judėjimas ir nėra sudėtingi, kiekvienas kadras gražiai apdirbtas, jog galima grožėtis ekrane matomomis detalėmis. Plojimai ir kitoms techninėms filmo detalėms – gražiai apdirbtam garsui, puikiai priderintam garso takeliui, tinkamiems aktorių kostiumams.

Prodiuseriai sėkmingai į filmą įtraukė rėmėjų reklamą – „Tez Tour“ čia reklamuoja Rodo salą, daug kartų ekrane pasirodo „FlyLAL“ lėktuvai, herojai važinėja su „Fiat“ ir BMW, kelis kartus netyčia praeina pro „United Colors of Beneton“ parduotuvę. Efektyvu ir neįkyru. Galima pagalvoti, jog kūrėjai filme dalyvauti įkalbėjo ir „Apple“, bet neradęs šios kompanijos pavadinimo titruose prisimeni, jog „Apple“ gaminiai yra pripažinti daugiausia nemokamo dėmesio gaunantys produktai Holivude. Kaip danguje, taip ir ant žemės.

Filmo komandai norisi pasakyti – bandykite dar. Ne viskas pavyksta iš pirmo karto – mokykitės iš klaidų, pasikvieskite stipresnių scenaristų, ieškokite stipresnio užtaiso. Reikėtų sustiprinti ir filmo marketingą – šio filmo gyvavimas Lietuvos kino teatruose, ko gero, baigsis ties 300 tūkst. litų pajamų riba. Ačiū jums už tai, jog kuriate pavyzdžius, kuria linkme galima kurti komercinį žiūrovišką kiną. Jeigu ne jūs, lietuviškas kinas užsikastų depresiniame ministerijos pinigų švaistymo liūne su tokiais beviltiškais pavyzdžiais kaip „Perpetum Mobile“. Sako, kad lietuviškas kinas yra liūdos savižudybių statistikos priežastis. Kad greičiau taip nebebūtų, kepkim, kad ir „amerikietiškus pyragus“.

Plačiau apie filmą – „5 dienų avantiūra“

Mirties lenktynės | Death Race, 2008

Jasonas Stathamas – vienas stipriausių šių dienų „berniukų“ filmų herojų. Tokią etiketę sau užsklijavo jau debiutiniu vaidmeniu Guy Ritchie labai gerame filme „Lok, stauk arba šauk“. Plačiosioms masėms J.Stathamas geriausiai pažįstamas kaip „Transporteris“, bet kur kas geresnius vaidmenis šis aktorius kuria tarp filmavimosi eilnėje „Transporterio“ dalyje. Šių metų gale pasirodys „Transporteris 3“.

Lietuvos kino teatrų lankytojai turėjo gerai įsiminti prieš pusantrų metų suktą juostą „Adrenalinas“, kuriame J.Stathamas vaidino nuodų injekciją gavusį žudiką, kuriam vienintelis priešnuodis – adrenalinas, kurio nuolat turi būti jo kraujyje.

Ilgametė Tomo Cruise partnerė prodiuserė Paula Wagner pakvietė J.Stathamą atliktį pagrindinį vaidmenį juostoje „Mirties lenktynės“. Tai naujas 1975-aisiais rodytos juostos „Mirties lenktynės 2000“ pastatymas.

Kalbėta, jog filmas gali būti pavadintas „Mirties lenktynės 3000“, bet naujame „Mirties lenktynių“ pastatyme veiksmas vyksta 2013-aisiais: JAV ištiko ekonominė krizė, o kalėjimų sektorių valdo privatus kapitalas, kuris stengiasi iš to uždirbti. Rezultatas – realybės šou „Mirties lenktynės“, kuriose kaliniai lenktyniauja apginklavę savo automobilius įvairiais ginklais iki mirties. Įvertinant paskutines savaites, kurias JAV krečia bankų krizę ne juokais susirūpini, jog tai gali būti realus scenarijus.

1975-aisiais pastatytose „Mirties lenktynėse 2000“ vaidino Sylvesteris Stallone, o pagrindinį Frankenšteino vaidmenį atliko Davidas Carradine`as. Naujame filme pastarajam aktoriui patikėta įgarsinti Frankenšteiną pirmose juostos scenose.

Režisuoti „Mirties lenktynes“ pakviestas Paulas Andresonas, dirbęs su tokiais veiksmo filmais kaip „Žūtbūtinis mūšis“, „Absoliutus blogis“ bei „Svetimas prieš grobuonį“. Komanda statyti „Mirties lenktynių“ susitiko rimta komanda – patyrę veiksmo filmų aktoriai ir būrys talentingų kūrėjų „už kameros“.

Rezultatas – filmas „Mirties lenktynės“ – turi stiprų emocinį užtaisą. Tikroviška ir šiurpinanti aplinka, galingi ir tvirti automobiliai, vyriški ginklai ir žiauriai žudomi žmonės. Visas filmo filmo siužetas pralekia milžinišku greičiu.

Esminė filmo problema – viskas jau daug kartų matyta. „Mirties lenktynių“ scenaristai idėjų pasisavino iš daug filmų, kad nebūtų apkaltinti akivaizdžiu plagiatu. Tos vietos, kurios dar nematytos – labai lengvai nuspėjamos, todėl pažiūrėjus filmą gerklėje lieka vienas prieskonis – neoriginalu.

Neoriginalumą bandoma uždengti tempu. Jeigu į tą tempą įsijausite – „Mirties lenktynės“ jums bus azartiška žiauri pramoga. Tačiau jeigu ieškote filme kabliukų, kurie gali užkliūti šiame filme – toli žvalgytis nereikia, nes jų labai daug.

Recenzija paskelbta www.kinas.info.

David Abingdon „Nestandartinė rinkodara“

Kai pamačiau šią knygą „Verslo Žinių“ „Knygų klubo“ pasiūlymų sąraše, priėmiau šią knygą labai nesigilinęs į ką ji ir tik žvilgtelėjęs į jos viršelį. Todėl tik kai gavau knygą ir pradėjau ją skaityti, supratau, jog tai yra dar 2005-aisiais išleisto bestslelerio „Out of the Box Marketing“ lietuviškas leidimas.

Nežinau, ar verta kalbėti apie knygos pavadinimo lietuvišką adaptaciją. Žodis „Nestandartinė“ gal ir atitinka bendrą sąvokos „Out of the box“ prasmę, bet, sutikite – pavadinime „Nestandartinė rinkodara“ jokios dvasios nebelikę.

Sąvoka „Out of the box“ buvo populiari tarp marketingo žmonių 2005-aisiais. Būtent – 2005-aisiais, todėl lietuviškas knygos vertimas yra pavėlavęs. Nors nestandartiniai sprendimai ir mąstymas aktualus visada, bet knygoje,  bet knygoje vardinami netradiciniai marketingo žingsniai yra jau visiems žinomi, ne karta aprašyti ir ne kartą išbandyti.

Pavadinimas „Out of the box marketing“ kilo nuo sąvokos „Thinking Out of the box“ – klasikinis pratimas, kaip patikrinama, ar žmogus sugeba mastyti be ribų yra devynių tašku sujungimas tiesėmis brėžiant „nepakėlus rašiklio“.

Knygoje reziumė trumpas – jeigu turite smulkų ir nedidelį verslą, tai turite galimybę daryti nebrangiai kainuojančius ne visai tradicinius pardavimo ir marketingo sprendimus. Jie kainuoja nedaug, pasiteisina ne visada, bet jeigu jums pavyksta – tai vienas iš paprastų ir pigių būdų, kaip galima greitai ir sėkmingai išplėsti savo verslą.

Knyga parašyta paprastu principu – pateikiamas ilgas sąrašas galimų „netradicinių“ sprendimų ir trumpai apžvelgiamas kiekvienas iš jų. Pateiksiu tik kelis pavyzdžius: „Pradėkite prekybą elektroniniu paštu“; „Išspausdinkite kuponus laikraštyje (susimeskite su biuro kaimynais, kainuos pigiau)“ ir t.t. Paprasti, žinomi, tik gal kartais primiršti pardavimo skatinimo būdai.

Esu tikras, jog užvestas ant kelio, bet kuris „produktistas“ arba „marketingistas“ ir pats savo darbe ne vieną tokį kasdien sugalvoja. Knyga praverstų nebent kaip „špargalkė“, kuomet pritrūksta idėjų ir norėtumėte pavartyti

Davido Abingdono knyga „Nestandartinė rinkodara“ kainuoja virš 90 litų knygynuose, 81,99 pigu.lt, 85,27 patogupirkti.lt arba 57,60 LTL jei pirksite iš „VŽ“. Angliškas knygos leidimas „Amazon“ kainuoja 18 dolerių – paskubėkite, jei bijote dolerio kurso kilimo.

Mumija: drakono imperatoriaus kapas | The Mummy: Tomb of the Dragon Emperor, 2008

Lietuvoje „Mumijos“ frančizės filmai buvo labai populiarūs. Tiek 1999 m. pasirodžiusi originalioji „Mumija“, tiek 2001 m. rodytas „Mumijos sugrįžimas“ mūsų šalies kino teatruose uždirbo daugiau nei po 600 tūkst. litų, kas leidžia abiems filmams dar ir dabar būti penktajame visų laikų pelningiausių filmų dešimtuke.

Populiarūs filmai apie Mumiją buvo ir pasaulyje – abi dalys uždirbo virš 400 mln. JAV dolerių, todėl nenuostabu, jog praėjus septyneriems metams po „Mumijos sugrįžimo“, teisių į šį projektą savininkė „Universal“ ėmėsi statyti trečiąją juostos dalį. Kritikai tuo tarpu liaupsių pirmiesiems dviems „Mumijos“ filmams nedalino, nors pirmoji „Mumija“ įsirašė į istoriją, nes buvo nominuota „smulkiam“ „Oskarui“ už geriausią filmo muziką.

Statydama trečiąją dalį „Mumija: Drakono imperatoriaus kapas“ „Universal“ skyrė 150 mln. JAV dolerių, nors pirmųjų dviejų dalių biudžetai tilpdavo į dviženklę miliojonų sumą. Jog su naujausiu filmu gali būti ne viskas gerai, aiškėjo jau projekto kūrimo metu. Pirmas rimtas signalas pasigirdo tada, kada filmo žvaigždė Rachel Weisz atsisakė filmuotis naujame filme motyvuodama tuo, jog jai nepatinka scenarijus. 2006 m. pelnytai gavusi „Oskarą“ Rachel Weisz išdryso atsisakyti kelių papildomų milijonų.

Į „Mumijos 3“ režisieriaus kėdę nebesėdo Stephenas Sommersas, kuris buvo ir pirmųjų dviejų dalių scenarijaus autorius.

Abi šias netektis kūrėjai išsprendė. R.Weisz herojės buvo nuspręsta „nemarinti“ ir „neišsiųsti“, šį klausimą išsprendžiant scenarijaus pagalbą. Į jos vietą buvo pakviesta kitą žinoma aktorė – Maria Bello. Vietoje režisieriaus S.Sommerso „Drakono imperatoriaus kapo“ filmavimo aikštelei vadovauti buvo pakviesta „blokbasterių“ mašina Robas Cohenas. Veiksmo filmo gerbėjai tikrai pamena nesenus jo darbus – „Greiti ir įsiutę“, „Trigubą X“, „Superbombonešį“.

„Mumija: drakono imperatoriaus kapas“ gavosi labai nevykęs projektas. Žiūrint filmą krenta aktorių atrankos („kastingo“) klaidos. Filmo siužetas sukasi apie slaptųjų agentų O’Connellų sūnų Aleksą. Šiam vaidmeniui pakviestas mažai žinomas australas Luke`as Fordas. Kadangi prieš eidamas į filmą neskaičiau siužeto anotacijos, tai jam pasirodžius ekrane sunkiai patikėjau, jog tai iš tiesų yra O’Connellų sūnus. Kaip gi patikėsi – gi tarp Luke`o Fordo ir jo tėvą vaidinančio Brendano Fraserio yra tik 13 metų skirtumas!

Brendanui Fraseriui šiuo metu yra 39-eri, Luke’ui Fordui – 26-eri. Tuo tarpu Luke’o Fordo herojus Aleksas mokosi universitete ir ieško mumijų kapų. Jo „mama“ Maria Bello yra 41-erių. Jei Evelyn būtų vėl vaidinus Rachel Weisz, tai ji geriau tiktų savo „sūnui“ į meilužes, kadangi juos skiria tik dešimtmetis. Tiesa, jog O’Connelai turi sūnų buvo žinoma jau „Mumijos sugrįžime“ – esminis skirtumas: tuomet jis buvo mažas berniukas …

Pati silpniausia vieta yra scenarijus. Jei ne jis, kitką dar būtų galima kentėti. Veiksmas apie mumijas persikėlė į Kiniją. Kad filmas dar turėtų kažkokią aliuziją į realų istorinį pagrindą, tai paimta pirmojo Kinijos imperatoriaus ir Didžiosios kinų sienos statytojo Qino Shi Huango istorija. Šis veikėjas pastatė miesto dydžio mauzoliejų, kuriame buvo išrikiuota natūralaus dydžio Terakotų armija. Taigi, visame filme nė vienos tikros mumijos nėra.

Filme susiduria trigalvis drakonas, nemirtingos burtininkės ir kompiuteriniai sniego žmonės, kurių veiksmai ir nežinia iš kur atsiradęs žmogiškumas apskritai sunkiai suvokiami. Istorija apie mumijas pavirto į komiksą su išgalvotų herojų mūšiu. Todėl keista, jog tą mūšį laimi žmonės. Visą scenarijaus absurdą vainikuoja karvė, kurią, nežinia kodėl, žmonijos gelbėtojai gabenasi mažo lėktuvėlio salone, o nusileidimo metu karvė vemia į maišelį. Kai karvę paleido į laisvę snieguotoje kalno viršūnėje, supratau, jog šio gyvulio parodymo tikslas buvo suerzinti žaliųjų organizacijas.

Rachel Weisz pasielgė velniškai teisingai nusprendusi nepasirodyti „Drakono imperatoriaus kape“. Ačiūdie, jog Maria Bello yra jau savo vertę kino pasaulyje įrodžiusi kino profesionalė – kitu atveju, jeigu simpatiška aktorė savo karjerą pradėtų nuo „Mumijos 3“, tai gali būti jos ir paskutinis pasirodymas kine.

Esu tikras, jog „Universal“ po šio filmo nutrauks „Mumijos“ frančizės vystymą. Paskutinį kartą tokį kino projekto sužlugdymą nevykusiu tęsiniu mačiau projekte „Trigubas X“.

Su kirpėju Zohanu geriau nejuokauk! | You Don`t Mess with the Zohan, 2008

Adamas Sandleris – labai savotiškas aktorius. Neturėdamas jokių specifinių fizinių duomenų, produktyvus aktorius per savo jau beveik du deimtmečius trunkančią karjerą „užsidirbo“ vieno populiariausių ir geriausiai apmokamų komikų vardą. Jau tapęs Holivudo žvaigžde, aktorius emėsi ir prodiusavimo bei scenarijų rašymo. Naujausioje komedijoje „Su kirpėju Zohanu geriau nejuokauk!“ Adamas Sandleris ne tik sukūrė pagrindinį vaidmenį, bet ir buvo pagrindinis prodiuseris bei vienas iš scenarijaus bendraautorių.

Lietuvos žiūrovų požiūris į šį komiką taip pat savotiškas. Geriausiai už Atlanto sutikti filmai „Ponas Dydsas“, „Kietas tėtušis“, „Psicho terapija“ ir kiti Lietuvos žiūrovų buvo sutikti abejingai. Bet Adamo Sandlerio žvaigždė Lietuvoje augo pavėluotai ir sėkmės piką šis aktorius išgyvena dabar – „Klik! Arba gyvenimas pagreitintai“, „O dabar jus skelbiu Čaku ir Lariu“ mūsų kino teatruose uždirbo šimtus tūkstančius litų. Ypatingos sėkmės sulaukė ir naujausias „Su kirpėju Zohanu geriau nejuokauk!“ – per pirmas tris demonstravimo dienas juosta surinko lygiai 100 tūkstančių litų, nors jautė tokių filmų kaip „Wall-E“, „Mamma Mia“ ir „Hankokas“ konkurenciją.

Įdomus ir Lietuvos kino platintojų požiūris į filmus su Adamu Sandleriu – tokios pat vidutiniškos komedijos su šiuo aktoriumu kaip „Ispangliška“, „Ilgiausias Jardas“ ir „Reign Over Me“ mūsų kino teatruose taip ir nebuvo parodytas. Galbūt platintojai supranta, jog negalima leisti žiūrovams persisotinti A. Sandleriu – visgi, jis ne Jimas Carrey, ne Rowanas Atkinsonas ir ne Rolandas Kazlas, kad į jo vaidybą būtų galima žiūrėti ir žiūrėti.

Grįžkime prie filmo. Komedija „Su kirpėju Zohanu geriau nejuokauk!“ pasakoja istoriją apie superherojaus galių turintį slaptąjį žydų superagentą, kuriam vieną dieną tiesiog pabosta būti tokiu ir jis pabėga į svajonių šalį JAV ir siekia savo svajonės – tapti pripažinti kirpėju. Senjoriško amžiaus klientes „superagentas“ pamalonina ne tik gebėjimu daryti šukuosenas, bet ir savo neprilygstamu seksualumu.

Šioje komedijoje susilieja viskas – absurdas, fantastika, vulgarumas, politika, seksualumas … Kryptis, kuria eina filmas, taip ir lieka neaišku. Tarsi viso to kratinio dar būtų negana, netikėtai į scenarijų dar įgrūdama parodijos linija, kurioje vienas iš herojų ruošiasi kovai kaip Rokis, o pats agentas Zohanas pradeda rodyti triuką „Adamsų šeimynėlės“ motyvais.

Įdomiausia filme tampa politinė siužeto linija, kurioje drąsiai ir atvirai tyčiojamasi iš JAV imigrantų, painiojamos politinės vertybės, komiškai žvelgiama į terorizmo grėsmę, Palestinos ir Izraelio konfliktą. Nors juostoje nemažai faktų iškraipyta ir labai sutirštinta, bet tik jie ir geba filme šiek tiek nustebinti – ne visi sąmoju, kiti tiesiog drąsa atvirai tyčiotis. Vienas iš scenaristų Robertas Smigelis pripažino, jog scenarijus buvo parašytas 2000-ųjų pradžioje, bet filmo kūrimas buvo atidėtas vengiant teroristinės tematikos po rugsėjo 11-osios įvykių.

Adamas Sandleris į filmą šalia savęs sugebėjo surinkti nemažą žvaigždyną. Pagrindinį superagento priešą Fantomą vaidinas Johnas Turturro, kitą žydą Salimą įkūnija Robas Schneideris. Komedijos kratinys neapsieina ir be romantinės linijos, kuriai reikalinga moteris. Šį personažą, palestinietę Dalią vaidina rytietiškų bruožų kanadietė Emmanuelle Chriqui, matyta „Lemtingame posūkyje“ arba „100 merginų“.

Jeigu reikėtų filmą „Su kirpėju Zohanu geriau nejuokauk!“ apibūdinti vienu žodžiu, tai tinkamiausias būtų – „kvailas“. Kvailas visomis prasmėmis – kvailas scenarijus, kvaili herojai, kvailos scenos ir kvaili siužėto posūkiai. Kvailas, bet vietomis nustebinantis.

Plačiau apie filmą – Su kirpėju Zohanu geriau nejuokauk! | You Don`t Mess with the Zohan, 2008

Velniop tą Sarą Maršal | Forgetting Sarah Marshall, 2008

Holivudo kūrėjų komanda, vedama prodiuserio Juddo Apatowo, sukūrusi komedijas „40-ties ir dar skaistus“, „Užkibo“ ar „Kietakiaušiai“ pristato naują filmą „Velniop tą Sarą Maršal“. Kaip ir įprasta šiuolaikinėms romantinėms komedijoms, siužetas gana paprastas – muzikantas iš Los Anželo vardu Peteris penkerius metus draugauja su TV serialo žvaigžde Sara Maršal. Šioji ji palieka dėl garsaus lovelaso – muzikos žvaigždės. Paragintas brolio Peteris išvyksta atostogų į Havajus, kur netikėtai atostogauja ir Sara su naujuoju draugužiu.

Scenarijų „Velniop tą Sarą Maršal“ rašė Jasonas Segelis – tas pats, kuris sukūrė ir pagrindinį, Peterio Bretterio, vaidmenį. Negana to, J.Segelis prie šio filmo prisidėjo ir sukūręs bei atlikęs kertinę filmo garso takelio dalį – lėlių operą apie Drakulos meilę, dainas „Inside of You“ bei „We Gotta Do Something“. Iš mažai žinomo aktoriaus J.Segelis juostoje „Velniop tą Sarą Maršal“ atsiskleidė kaip tikras žmogus-orkestras.

„Velniop tą Sarą Maršal“ režisieriaus kėdėjo sėdėjo Nicholas Stolleris, iki šiol pagarsėjęs kaip nelabai vykusios komedijos su Jimu Carrey „Nuotykiai su Diku ir Džeine“ scenarijaus autorius. Prodiuserių komanda, stačiusi šią juostą nebijo naujų vardų ieškoti ne tik darbams už kadro, bet ir vaidmenims ekrane. Kaip ir „Kietakiaušiuose“ ar „Užkibo“, taip ir „Velniop tą Sarą Maršal“, pagrindinius vaidmenis atlieka jau pastebėti ankstesniuose filmuose aktoriai, bet, toli gražu, ne pirmojo ryškumo žvaigždės.

Dviejų filmo gražuolių – TV žvaigždės Saros Maršal ir viešbučio Havajuose administratorės Reičel, kuria susižavi Peteris – vaidmenys atiteko atitinkamai Kristen Bell, matytai „Herojuose“, „Pulse“ ar „Spartane“ bei ukrainietei Milai Kunis, žinomai iš kelių neryškių vaidmenų ir animacinio TV serialo „Family Guy“ garsinimo. Galima tikėtis, jog šie vaidmenys šioms dviems gražioms aktorėms taps katalizatoriumi, po kurio jos pavirs A kategorijos Holivudo žvaigždėmis. Panašiai kaip Katherine Heigl filmu „Užkibo“ iš TV serialo „Grego anatomija“ žvaigždės-mažų kino vaidmenų aktorės tapo pirmojo ryškumo žvaigžde.

Antraplaniuose vaidmenyse pasirodo ne vienas aktorius, taip pat jau matytas ankstesniuose šio komedijų fabrikėlio darbuose – Paulas Ruddas, Billas Haderis. Vėl labai puikų ir taiklų vaidmenį gavo mano mėgstamas „kvailų vaidmenų“ atlikėjas Johanas Hillas, šį kartą atliekantis restorano darbuotojo, kuris vis bando įsiteikti scenos garsenybei, rolę.

Kaip ir kitose „Velniop tą Sarą Maršal“ kūrėjų darbuose, šioje komedijoje einama tolokai rodant nuogybes bei vartojant juokelius apie „aną galą“. Be abejo, šios komedijos negalima lyginti su „Kietakiaušiais“, bet, atkreipiu dėmesį, jog daugelyje šalių „Velniop tą Sarą Maršal“ leidžiama žiūrėti tik pilnamečiams. Nors komedijose idėjų trūkumo maskavimas vulgarumu yra šių laikų Holivudo blogybių sąrašo pirmajame dešimtuke, šiame filme, kaip ir „40-ties ir vis dar skaistus“, juokeliai apie seksą puikiai derinami su juostos nuotaika ir prajuokina bei neatrodo „ne į temą“.

Jeigu lygintume „Velniop tą Sarą Maršal“ su kitais „Apatowo grupuotės“ filmais, tai šis tikrai nėra pats geriausias – šį titulą išlaiko „Užkibo“. Nepaisant to, „Velniop tą Sarą Maršal“ yra linksmas, ne kiekviename žingsnyje nuspėjamas filmas su taikliais personažais ir kokybiškais dialogais. Šis filmas įrodo, jog romantinės komedijos žanras nėra tik beviltiškai pasiduodantis garsioms pavardėms ir galimiems dideliems uždarbiams. Lauksių kitų šios kūrėjų grupės darbų – tai jau savotiškas kokybės ženklas. Tikiuosi, ne laikinas.

Plačiau apie filmą – Velniop tą Sarą Maršal | Forgetting Sarah Marshall, 2008

Kitas puslapis »