Simonas Bartkus | Blog

Paskutinius porą metų amerikietis aktorius Matthew McConaughey gyvenimu skųstis neturėtų. Už gerus honorarus tiesiog vaidina Holivudo top dešimtuko aktorių gyvenimo vyrus. 2005-aisiais „Sacharoje“ už 8 mln. dolerių M.McConaughey davėsi su Penelope Cruz, 2006-aisiais aktorius pasirodė „Uždelstoje meilėje“ su Sarah Jessica Parker, o štai šiemet į nuotykius leidosi su Kate Hudson.

Maža to, susidaro įspūdis, jog M.McConaughey scenarijus renkasi pagal filmavimo aikšteles – „Sachara“ buvo nufilmuota Ispanijoje ir Maroke, „Uždelsta meilė“ – JAV paplūdimiuose, o štai visos „Kvailių aukso“ scenos nufilmuotos Australijoje arba Bahamuose. Viename po kito pasirodančiuose filmuose vaidinantis aktorius rizikuoja ne tik įkliūti į „atostogų aktoriaus“ spąstus – filmai per daug žemo lygio, jog vėliau M.McConaughey gali būti labai sunku vėl pasirodyti kaip „rimtam“ aktoriui. Tą šis aktorius 2005-aisiais bandė daryti pasirodydamas su Alu Pacinu juostoje „Pinigai dviems“, bet filmas neperlipo televizinio lygio (Lietuvos kino teatrai jo ir nerodė, bet kelis kartus jau rodė LNK).

Prieš trejus metus susuktą „Sacharą“ ir „Kvailių auksą“ sieja ne tik M.McConaughey. Filmo nuotaika, siužetas ir, galų gale, filmo lygis – labai panašūs. Aistringas lobių medžiotojas karštligiškai ieško lobio Karibų jūroje. Be abejo, kaip ir visuose lobių ieškotojų filmuose, kovojama ne tik su klausimu, kur yra lobis, bet ir su konkurentais, kurie taip pat nežino, kur lobis yra, bet nemažiau nori jį surasti. Laisvą minutę lobių ieškotojas skiria savo žmonai, kuri tai myli jį, tai skiriasi, tai ieško lobių, tai nori atsiduoti mokslinei veiklai.

Visas filmo siužetas paremtas nenutrūkstamu kvailų sutapimų virtine. Kuo toliau, tuo jie kvailėja ir kvailėja, kol prieina prie absurdo. Maža to, siužetinės pauzės užpildomos kvailomis ir nepaaiškinamomis scenomis, kurių paskrtis – bandyti žiūrovą prajuokinti, bet dažniau juokas iš situacijos absurdiškumo (pvz. motoroleris krenta į jūrą ir sprogsta tarsi du ore susidūrę lėktuvai).

Matthew McConaughey su Kate Hudson susitinka jau ne pirmą kartą – 2003-aisiais šie aktoriai medžiojo vienas kitą komedijoje „Kaip atsikratyti vaikino per 10 dienų“. Romantiniškoje aplinkoje ši medžioklė buvo kur kas sėkmingesnė, nei nuotykių filme. Nelabai savo rogėse jautėsi ir režisierius Andy Tennantas, pasižymėjęs romantinėmis komedijomis „Mergina iš Alabamos“ ir „Hičas – meilės specialistas“.

Bene vienintelis įdomesnis personažas filme yra kvaila multimilijonieriaus dukra Gemma – stereotipiška turtinga išpaikinta mergiotė yra kvaila kvailame filme, kuri bent jau nebando apsimesti protinga. Toks iš pirmo žvilgsnio banalus personažas tampa vieninteliu, kurio istorija geba prajuokinti.

„Kvailių auksas“ yra „Sachara“, iš dykumos persikėlusi į Karibų jūrą ir nuo to tik suprastėjusi.

Plačiau apie filmą Kvailių auksas | Fool’s Gold, 2008

„Ledynmečio” kūrėjai naujam animaciniam projektui pasirinko Theodoro Seusso Geiselio knygą. Rašytojas Daktaras Seussas – jau ne pirmą kartą pagerbiamas kine. Geriausiai žinomas pagal jo knygą pastatytas filmas – Grinčo, bandžiusio pavogti Kalėdas istorija su Jimu Carrey (beje J.Carrey ir įgarsino pagrindinį veikėją „Hortone”). Prieš penketą metų didžiajame ekrane buvo parodytas kitas Daktaro Seusso kūrinys – „Katinas su skrybele”, kuriame vaidmenis sukūrė Mike Myers’as ir Dakota Fanning.

„Hortonas” yra paprasta, lengva ir vaikiška istorija. Prodiuseriai nenuėjo „Šreko” keliu, kuomet į animacinės pasakos apvalkalą įvyniojami suaugusiems skirti dialogai ir tik vyresniems suprantamos potekstės. Tokie filmai dažniausiai pasidaro skirti pirmiausia suaugusiems, o tik po to – vaikams. „Hortonas” – kitoks. Jis turi žavią pamokančią istoriją, žaismingus ir paprastus personažus bei taiklų pamokymą.

Hortonas – jaunas, šiek tiek naivus dramblys, kuris vieną dieną dulkelėje išgirsta balsus. Pasirodo, gėlės žiedo dulkelėje yra įsitaisiusi visa Kasiukų kolonija – tiksliau miestas su galybe gyventojų, namų ir gatvių. Hortono tikslas – leisti trapioje dulkelėje įsitaisiusiems miestiečiams gyventi saugiai.

Lietuviško filmo dubliavimui ne pirmą kartą vadovavo Benas Sakalauskas ir Andrius Rožickas. Pagrindiniu dubliažo „perlu” tapo Rolando Kazlo įgarsintas Kasiukų miestelio meras. Tai jau ne pirmas kartas, kuomet šis genialus aktorius savo balsą puikiai paskolina animaciniam herojui – tai jau matėme juostoje „Medžioklės sezonas atidarytas!”. Retiems Rolando Kazlo pasirodymams dubliaže prilygsta nebent Vytauto Šapranausko išgelbėtas nykus filmas „Garfildas 2”.

Plačiau apie filmą Hortonas | Horton Hears a Who!, 2008 

Spausdinta dienraštyje „Verslo žinios”, 2008 m. kovo 14 d.

Rolandas Emmerichas – greito maisto tiekėjas Holivudui. Jo darbus kritikai koneveikia, liaudis pritaria kritikams, bet perka. Geriausiai žinomi režisieriaus ir prodiuserio darbai „Nepriklausomybės diena”, „Godzila” ir „Diena po rytojaus” uždirbo atitinkamai 811, 376 ir 528 milijonus JAV dolerių, nors pirmiesiems dviems realiai grėsė „Auksinės avietės”.

Pastatęs nemažai filmų apie ateitį, filmų-katastrofų kūrėjas R.Emmerichas ėmėsi žanro, kuriame gali išnaudoti specialiųjų efektų srityje sukauptą patirtį. „10 000 metų prieš Kristų” – istorinis epas, pasakojantis apie primityviuosius laikus, kada žmonės dar gyveno gentyse.

Scenarijų „10 000 metų prieš Kristų” rašė pats R.Emmerichas padedant Haraldui Kloseriui, kuris iki šiol turėjo tik kompozitoriaus patirties. Filmo istorija – labai primityvi. Pagrindinis herojus D’Leh (vardas sugalvotas iš antro galo perskaičius vokišką žodį Held, kuris reiškia „herojus”), su savo genties vyrais nusprendžia sekti gaują, kuri apiplėšė jų stovyklą ir pagrobė genties moteris.

Banalus filmo pavadinimas apnuogina juostos logines klaidas. Prieš 12 tūkst. metų nuo šiandien, pleistoceno epochoje, didžiąją mūsų planetos dalį dar dengė ledynai. Tuo tarpu snieguotuose kalvose šiek tiek pasibastę herojai netrukus patenka į dykumą, kurioje aptinka jiems nematytą civilizaciją ir piramides. Jeigu herojai gyveno tais laikais, kuris nusakytas filmo pavadinime, iki piramidžių statybų pradžios dar buvo likę mažiausiai 5 tūkst. metų …

Scenaristai pasiklydo ne tik laike, bet ir geografijoje. Nuo snieguotų viršukalnių iki dykumos viduryje įsikūrusios civilizacijos herojai nukanka per kelias dienas pėsčiomis… R.Emmerichas ir H.Kloseris pranešimuose spaudai teigia – „nesistengėme „10 000 metų prieš Kristų” paversti dokumentiniu filmu”, o kalbėdami apie vietą, kurioje vyksta veiksmas, kūrėjai mini „jų pačių sukurtą Afriką”.

Snieguoti kalnai buvo nufilmuoti Naujojoje Zelandijoje, džiunglės Pietų Afrikoje, o dykuma Namibijoje. Jei Melas Gibsonas, statydamas „Apocalypto” vardan istorinio autentiškumo pasitelkė net originalią tų laikų kalbą, tai „10 000 metų prieš Kristų” herojai kalba taisyklinga beakcente XXI a. anglų kalba su visais žodyne esančiais žodžiais, kurių dalis buvo sukurta tik po mažiausiai 10 tūkst. metų.

Logikos trūksta ir veikėjų veiksmuose. „10 000 metų prieš Kristų“ veikėjų charakteriai – labai paviršutiniški. Net pabaisa iš „Godzilos” griaunanti miestą buvo įdomesnis ir labiau motyvuotas personažas nei visi priešistorinio kaimo gyventojai. Davido Lyncho ar Woody Alleno autorinio kino darbuose palikti atviri klaustukai virsta filmo vertybe. Čia dviejų valandų trumės istorija be paaiškinimų tampa mažiau įdomi negu to paties filmo anonsas. Herojus sprunka, herojus vejasi, herojus kaunasi, herojus medžioja, herojus vaduoja … Veiksmas praranda ne tik nuoseklią seką, bet ir svarbų aspektą – motyvaciją, kodėl tai vyksta. Žiūrovas lieka azartinio lošimo be jokio galimo laimėjimo įkaitu.

Aktorių sąraše – tik pavardės žmonių, kurie iki šiol vaidino arba antraeiliuose filmuose arba antraeilius vaidmenis. Holivude įprasta, jog brangiems istoriniams, fantastiniams, epiniams filmams pasirenkamos ne pirmo ryškumo žvaigždės – tokiu būdu kino studijos sutaupo lėšų (efektai, masinės scenos ir taip kainuoja daug), o mažiau žinomiems aktoriams tai tampa tramplinu į sėkmingą karjerą (pavyzdžiui, „Žiedų valdovas“ taip iškėlė Orlando Bloomo žvaigždę).

„10 000 metų prieš Kristų“ akivaizdžiai skolinasi atskirus epizodus iš kitų filmų. Velociraptorių ataka labai primena panašią sceną iš „Juros periodo parko“. Atskiros filmo siužetinės linijos matytos minėtame „Apokalipto“, „Narsiojoje širdyje“ ar „300“.

Sukdami juostą „10 000 metų prieš Kristų” filmo kūrėjai investavo 75 mln. JAV dolerių. Kino rinkos analitikai kalbėjo, jog pasiteisinus įprastai R.Emmericho filmų formulei „keikiamas, bet žiūrimas”, juosta debiutinio savaitgalio metu galėjo pagerinti epo „300” debiutinį rezultatą – 70,9 mln. JAV dolerių. Rezultatas – dvigubai blogesnis. Kovo 7-9 dienomis JAV kino teatruose „10 000 metų prieš Kristų” uždirbo 35,7 mln. dolerių.

Plačiau apie filmą – 10 000 m. pr. Kr. | 10,000 B.C., 2008

Recenzija išspausdinta „Verslo žinių” priede „Savaitgalis”, 2008 m. kovo 7 d.

„Ar aš turiu pasirinkimą?“ – tokį klausimą užduoda Ana Boleyn karaliaus pasiuntiniui, o trumpas žodis „Ne“ yra visas moterų padėtį viduramžių Anglijoje nusakantis atsakymas. Sutuoktuvių sandorius sudaro vyrai, o sūnaus negalinti duoti žmona gali būti nužudoma – tokia karaliaus rūmų kasdienybė.

Dvi seseris – Ana ir Mariją – turtus ir pripažinimą sustiprinti siekiantis jų tėvas iš taikaus provincijos gyvenimo išsiunčia jas į Anglijos širdį tam, jog siektų karaliaus Henriko VIII palankumo. Karalius tampa neabejingas abiems, o viena kitą mylinčios seserys tampa konkurentėmis. Gudresnė ir apsukresnė Ana tampa Henriko VIII žmona ir karūnuojama.

„Karalienės sesuo“ pastatyta pagal to paties pavadinimo Philippos Gregory romaną – lietuviškas jo leidimas pasoridė ką tik prieš filmo premjerą. „BBC Films“ 2003 m. ekranizavo šį romaną televizijai, o po šio projekto sėkmės ėmėsi darbo perkelti „Karalienės seserį“ į didįjį ekraną.

Dar prieš garsųjį bestselerį, karaliaus Henriko VIII gyvenimo  gyvenimo epizodas santuokoje su Ana Boleyn pasakojamas didžiajame ekrane – kino klasikos gerbėjai gali prisiminti 1969-aisiais pastatytą dramą „Tūkstančio dienų Ana”, kuri buvo apdovanota „Auksiniu gaubliu” už režisūrą.

Pagrindiniams seserų Anos ir Marijos Boleyn vaidmenims prodiuseriai prikalbino dvi labai režisierių ir prodiuserių medžiojamas jaunas ir pripažintas ekrano žvaigždes – tarp komercinio ir autorinio kino nuolat sėkmingai balansuojančios Natalie Portman ir Woody Alleno mūzos (pasak jo paties) Scarlett Johansson. Karaliaų Henriką VIII vaidina Ericas Bana („Milžinas Halkas“, „Troja“, „Miunchenas“).

Aktorių parinkimas atrodo atliktas komerciniais principais – svarbiausias argumentas atrenkant aktorius buvo jų populiarumas. Galima atkreipti dėmesį ir į faktą, jog nė vienas iš pagrindinius vaidmenis atliekančių aktorių nėra britas: N.Portman kilusi iš Izraelio, S.Johansson – daniško ir lenkiško kraujo turinti amerikietė, o Ericas Bana – australas. Nors visi trys yra labai patyrę ir sukūrę įvairaus tipo vaidmenų, visiems buvo pirmasis kartas, kuomet teko vaidinti viduramžių Europos didikus. To pasėkmė – viso filmo metu sunku patikėti, jog N.Portman ir S.Johansson – XVI-ojo amžiaus anglų damos.

„Karalienės sesers“ kūrėjų sąrašas įspūdingas ir už ekrano. Scenarijų kino ekranui adaptavo Peteris Morganas – šiuolaikinės Didžiosios Britanijos ekranizacijos „Karalienė“ ir „Paskutinio Škotijos karaliaus“ scenaristas. Režisieriaus kėdėje sėdi Justinas Cadwickas, kurio pastatytas TV serialas pagal Čarlzo Dikenso romaną „Niūrūs namai“ laimėjo bene visus galimus apdovanojimus. Kostiumus veikėjams parinko Sandy Powell, apdovanota „Oskarais“ už darbą „Aviatoriuje“ ir „Įsimylėjusiame Šekspyre“.

Pagrindine filmo problema tampa tai, jog „Karalienės sesuo“ koncentruojasi ties tik ties herojų tarpusavio santykiais. Į tolimą planą nubloškiamas istorinis kontekstas. O juk norėdamas vesti Aną Boleyn, Henrikas VIII atskiria Anglijos bažnyčią nuo Romos katalikų bažnyčios ir vyksta dar daug svarbių dalykų. Kadangi S.Johansson ir N.Portman dažnai pirmauja ne tik geriausių aktorių sąrašuose, bet ir seksualiausių pasaulio moterų dešimtukuose, „Karalienės sesers“ kūrėjai nusprendė tai išnaudoti ir seksualių scenų filme nėra mažai. Tokia padėtis labiau primena muilo operą, o ne istorinę dramą.

P.Gregory romanas ir labai stipri kūrėjų bei aktorių komanda „Karalienės seseriai“ leidžia kelti labai aukštus reikalavimus – pasiekti jų nepavyko. Išėjus iš kino salės pasidaro net šiek tiek gaila, jog labai įdomus projektas netapo labai geru filmu.

Plačiau apie filmą –  Karalienės sesuo | The Other Boleyn Girl, 2008

Kino kompanija „Warner Bros” Richardo Mathesono romano „Aš esu legenda” ekranizacijos teises įsigijo dar 7-ajame dešimtmetyje. 1964-aisiais pagal šį romaną buvo pastatytas filmas „Paskutinis žmogus Žemėje”, o 1971-aisiais susukta juosta „Omega žmogus”.

„Warner Bros” grįžo prie idėjos nufilmuoti modernią „Aš esu legenda” filmo versiją. Šiam projektui režisuoti buvo paskirtas Ridley Scottas, o pagrindinį vaidmenį turėjo atlikti Arnoldas Schwarzeneggeris, bet, dar planavimo stadijoje paaiškėjo, jog projekto biudžetas bus per didelis. 2002-aisiais buvo dar kartą prisimintas tas projektas, į režisieriaus kėdę sėdinamas Michaelas Bay, o pagrindiniam vaidmeniui įkalbėtas Willas Smithas. Bet, iš šio projekto išėjo „Pašėlę vyrukai” antroji dalis.

Pasitraukus Michaelui Bay režisieriumi buvo kalbinamas būti Guilermo Del Toro, bet paskutinę minutę buvo pasirinktas „pigesnis” režisierius Francis Lawrence sukūręs nemažai vaizdo klipo bei fantastinį filmą su Keanu Reevesu „Konstantinas”.

2006 m. pradėtas įgyvendinti projektas kainavo apie 150 milijonų JAV dolerių, nepaisant to, jog du trečdalius filmo vaidina tik vienas aktorius. Prodiuseriai natūraliai sutaupė įprastus honorarus ilgam aktorių sąrašui, bet pačiai filmo žvaigždei teko atseikėti virš 30 mln. JAV dolerių – Willas Smithas yra vienas geriausiai apmokamų aktorių Holivude.

Nemažai kainavo įspūdingų scenų filmavimas – tam teko uždarinėti Niujorko gatves ir prieplaukas. Kalbama, jog projektui įgyvendinti teko sulaukti keliolikos vyriausybinių organizacijų pritarimo ir išleisti kelis milijonus dolerių vien organizaciniams darbams. Willui Smithui teko atsiprašinėti premjeros metu vietos gyventojų už sutrikdytą miesto gyvenimą – vien scenų prie Bruklino tilto filmavimas užtruko šešias naktis.

Gautas rezultatas, iš ties įspūdingas – daugelis efektų kurti kompiuteriu, bet apleisto miesto gatvės atrodo įspūdingai. „Aš esu legenda” sulaukė Specialiųjų Efektų kūrėjų asociacijos apdovanojimų nominacijų – tame tarpe už geriausią sukurtą aplinką, geriausiai animuotą personažą (zombius).

Išleistas 2007-ųjų pabaigoje, „Aš esu legenda” šiek tiek pasirodė nelaiku – jis lyginamas su Danny Boyle filmais „28 dienos po” ir 28 savaitės po” – juose taip pat pasakojama apie išmirti baigiantį miestą ir zombius.

Willo Smitho vaidyba – stipri. Ekrane rodosi tik vienas herojus su šunimi, bet vaizdas nė vienai minutei netampa nuobodus. Įspūdinga filmo aplinka ir įtampa puikiai dera prie pagrindinio aktoriaus vaidybos.

Be jokios abejonės, 150 mln. JAV dolerių kainavęs filmas yra skirtas masiniam žiūrovui, todėl spragėsinio kino efektas jaučiamas viso filmo metu. Be to, filmas šiek tiek nukenčia nuo kelių loginių klaidų ir iškeltų klausimų, į kuriuos atsakymų nesivarginama pateikti.

Visgi, „Aš esu legenda” yra vienas stipresnių šių metų komercinių filmų ir vienas geresnių Willo Smitho pasirodymų.

Recenzija paskelbta – kinas.info

2007-aisiais Lietuvos kino teatruose pasirodė tik vienas lietuviškas kino filmas („Nuodėmės užkalbėjimas”). Pati 2008-ųjų pradžia suteikia viltį, jog šiemet gali pasirodyti daugiau, kadangi praeitų metų rezultatas pasiektas jau antrąją metų savaitę – sausio 10-ąją įvyko Lietuvoje jau gerai žinomo latvių režiseriaus Mario Martinsons filmo „Nereikalingi žmonės” premjera.

Darbas dar įdomus ir tuo, jog pastatytas tik už privačias lėšas. Iki šiol tokių iniciatyvų platesniu mąstu ėmėsi tik projektas „AXX”, kuriam pavyko susukti porą pilnametražių filmų. Tiesa, taupumo sumetimais net kino juosta nebuvo naudojama. „Nereikalingi žmonės” – tikrai profesionalus darbas – nuo garso ir vaizdo kokybės iki marketingo veiksmų.

„Nereikalingi žmonės” vaikosi kino madų. Kodas „Viskas susiję” 21-ojo amžiaus kinematografe naudojame labai dažnai („Babelis”, „21 gramas”). Pasirodyti filme pakviesti ne tik aktoriai, bet ir pusiau aktoriai ir visai ne aktoriai. Tematika – aktuali šiandienos Lietuvai. To nė kiek negalima smerkti – populiarumas ir bilietų pardavimai komerciniam projektui yra labai svarbūs.

Svarbūs filmui yra ir rėmėjai – oro linijų bendrovės „airBaltic” reklama juostoje yra labai akivaizdi. Kitąvertus, pažiūrėkite rusų „Likimo ironiją 2” ar Michealo Bay’aus „Salą”, jei norite įvertinti, kaip atrodo filmas su tikrai daug reklamos.

„Nereikalingi žmonės” primena „Babelį” ir „21 gramą”. Pirmąjį dėl susipynusių istorijų ir „grūzo”, o antrąjį dėl laike skirtingai išmėtytų scenų struktūros, montažo ir kameros stiliaus. Didelė M.Martinsons filmo problema – būsimą eigą per daug lengvai galima atspėti ir išpainioti pinamą istorijos mazgą. Jeigu suprasite, kaip filmas baigsis jau pradžioje – turėsite daug laiko ieškoti filmo trūkumų ir vertinti kiekvieną smulkmeną – nes istorija jau bus neįdomi.

„Nereikalingus žmones” žiūrėti yra labai sunku. Sunku pirmiausia dėl to, jog rodomos scenos ir pasakojamos žmonių istorijos yra sudėtingos ir nelaimingos. Šį įspūdį sustiprina įmantrus kameros judėjimas – prie statiškesnių vaizdų (populiarusis kinas yra būtent toks) pratusiems žiūrovams gali pradėti suktis galva. Gerai, jog filmas trunka tik pusantros valandos. Meniniu požiūriu – latvių operatoriaus Ginto Berzinio darbas labai profesionalus.

Trys geriausios „Nereikalingų žmonių” savybės yra operatoriaus darbas, muzika ir Kosto Smorigino vaidyba. Andrius Mamontovas šiame filme geriau pasirodo kaip kompozitorius, o ne aktorius. Jo vaidinamas herojus – Airijos lietuvis kunigas lieka iki galo neatskleistas – tarsi ekrane vaikščiojanti kaukė. Neatskleista filme lieka daug veikėjų (kai kurie dėl aktorių neprofesionalumo, kai kuriems tiesiog neliko laiko), maloni išimtis – Kosto Smorigino vaidinamas Benas. Nuoširdus, stačiokiškas, įžūlus, bet principingas girtuoklis, buvęs verslininkas, savo gyvenime praradęs beveik viską.

Nepakankamas dėmesys smulkmenoms šiek tiek užkliūva – Airijos ligoninė su kapota anglų kalba kalbančiais darbuotojais ir be to perdaug primena lietuvišką gydymo įstaigą. Kuomet viena iš herojų atsiverčia savo pasą – į akį iš karto krinta akivaizdžiai „photoshopinta” gimimo data – net šriftų nepasivarginta suvienodinti. Be abejo, tai tik smulkmenos – bet labai geras filmas yra tas, kurio „blogų” smulkmenų nepastebi.

Sunku atspėti, kokio dydžio yra „Nereikalingų žmonių” biudžetas ir kiek žiūrovų turi nusipirkti bilietą į filmo seansą (taip pat dar vėliau laukiantys DVD pardavimai ir TV teisių pardavimas), jog juosta būtų pelninga. Komerciniu požiūriu viskas su šiuo projektu yra gerai – galbūt tik keista, jog pasirinktas „nelengvas” žanras – žiūroviškesnis kinas yra komedija ar veiksmo juosta.

„Nereikalingi žmonės” kovodami dėl žiūrovų dėmesio neturi tokiu išankstinių reitingo taškų, kokius „Dievų miškui” suteikė populiarus romanas ar „Nuodėmės užkalbėjimui” Jurgos Ivanauskaitės vardas. Mano asmenine nuomone, „Nereikalingi žmonės” yra stipresnis filmas už ką tik išvardintus du. Sunkus ir nelabai žiūroviškas, bet profesionalus. Iki pilnos laimės trūksta stipresnio scenarijaus ir aukštesnio lygio aktorių pasirodymo.

Kai pirmą kartą buvo paskelbta apie filmo „Likimo ironija, arba po pirties” tęsinio kūrimą, ne iš vieno teko išgirsti: „nieko švento šiuolaikiniame kine nebėra”. Klasikinio sovietinio Eldaro Ryazanovo populiariojo filmo tęsinys buvo planuotas ilgai, bet vistiek netikėtas – tai įprasta Holivude, bet iš Rusijos kinematografijos mes to dar nesame įpratę laukti.

Naujos komercinių filmų dalys dažniausiai statomos vienu iš dviejų būdų: tai būna perdirbinys arba tęsinys. „Likimo ironija, arba Laimingų naujųjų” yra „du viename”: istorija tęsiasi po 32 metų (tiek beje, praėjo ir nuo pirmosios dalies pasirodymo), bet herojų laukia beveik tie patys nuotykiai.

„Likimo ironija, arba Laimingų naujųjų” ėmėsi statyti vienas iš naujųjų laikų komercinio Rusijos kino žymiausių prodiuserių Timuras Bekmambetovas – jo darbai „Nakties sargyba” ir „Dienos sargyba” sulaukė milžiniškos komercinės sėkmės. Ateinančiais metais T.Bekmambetovas pristatys ir pirmąjį darbą Holivude – veiksmo filme „Ieškomi” pasirodys tokios žvaigždės kaip Angelina Jolie, Morganas Freemanas ir James McAvoy.

Antrosios romantiškos nuotykių komedijos biudžetas siekia 5 milijonus JAV dolerių – vakarietiškais masteliais tai tikrai maža suma. Pagrindiniam – Eugenijaus sūnaus Kostios – vaidmeniui T.Bekmambetovas pasikvietė Konstantiną Khabenskį, matytą jau „sargybose”. „Laimingų naujųjų” pasirodo ir pats Eldaras Ryazanovas – įrodymas, jog tęsinys buvo susuktas su legendinės juostos autoriaus palaiminimu.

„Likimo ironija 2” istorija sukasi apie pirmosios dalies herojų vaikų susitikimą. Pirtyje sėdintys vyrai sugalvojo pokštą – Eugenijaus sūnus Naujųjų išvakarėse turėtų suorganizuoti susitikimą su sena meile Nadia. Išvykęs tuo pačiu adresu kitame mieste Kostia sutinka Nadios dukterį, kuriai pajunta taurius jausmus.

„Likimo ironija 2” taiko į masinį skonį. Herojų charakteriai – modernūs, stereotipiški, gyvenimo istorijos paremtos šių dienų vertybėmis (Nadiušos, jos tėvų ir „beveik” sužadėtinio santykiai), fone vyksta tipiškos dabartinės socialinės padėties istorijos (namo gyventojų kova dėl TV antenos). Atskirą vaidmenį vaidina mobilieji telefonai – šie bene labiausiai keičia istoriją ir dėl jų „Likimo ironija 2” netapo tiksliu pirmosios dalies perdirbiniu.

Be jokios abejonės, „Likimo ironija, arba Laimingų naujųjų” pokštai susiję su tradiciniu rusų tautos pomėgiu kilnoti taurelę. Kaip ir pirmojoje dalyje, „Likimo ironijoje 2” geria visi. Daugiausia geria Senelis Šaltis, policininkai ir pasienietis. Tas, kuris negeria – apsimeta girtu. Išgėrusių rusų nuotykiai jau tapo folkloro, literatūros ir kino klasika.

Naujoji „Likimo ironija” pusantro karto trumpesnė už savo pirmtakę, bet pagal šiems laikams kiek per ilga. Fantazijos išlaikyti aukštą humoro klasę dvi valandas scenaristams neužteko. Dalis juokelių kartojasi iš pirmosios „Likimo ironijos” dalies, dalis yra paskolinta iš kitų rusiškų filmų. Ir su visu šituo – laiko nuobodžioms scenoms užtenka.

„Likimo ironija 2” tapo sėkmingu komerciniu projektu. Per pirmąsias kelias dienas Rusijoje buvo parduotas milijonas bilietų. Istorija „Po pirties” aštuntajame dešimtmetyje buvo rodoma tik per televiziją – „Likimo ironija 2” prodiuseriai užsibrėžė du metus rodyti tik kino teatruose.

Lietuvoje, tuo tarpu, „Liekimo ironija 2” seansai sulaukė antšlago ir netgi bilietų perpardavinėtojų dėmesio – to Lietuvoje dar nebuvo. Matosi, jog nostalgija ir lietuvaičiams nesvetima. Ar toliau – Šuriko nuotykių eilė?

Plačiau apie filmą – Likimo ironija, arba Laimingų naujųjų | Ironiya sudby, ili S novym schastem!, 2007

Prodiuseris Jerry Bruckheimeris pastaraisiais metais gražino į Holivudą nuotykius. Pastatęs tris „Karibų piratų” nuotykių dalis, produktyvus kino verslininkas po ta pačia „Walt Disney” vėliava 2004-aisiais pastatė šiandieniniame pasaulyje vykstančią lobių ieškotojų nuotykių istoriją.

Statydamas pirmąją „Kodas L.O.B.I.A.I.” dalį J.Bruckheimeris, stengėsi pasinaudoti „Da Vinčio kodo” ir kitų Rono Howardo romanų sukeltu domėjimųsi paslaptingais ženklais ir užbėgo už akių „Da Vinčio” kodo ekranizacijai, kuri pasirodė 2006-ųjų pirmoje pusėje. Užbėgo ir sugebėjo aplenkti – tiek kritikai, tiek žiūrovai beveik vieningai sutaria, jog originali „Kodo L.O.B.I.A.I.” istorija daug labiau įtraukia nei R.Howardo bestselerio ekranizacija.

Kas žino, ar nebus „Kodo L.O.B.I.A.I” sėkmė priežastimi, dėl ko Stevenas Spielbergas kitų metų vasarą į ekranus sugražins legendinį lobių ieškotoją Indianą Džonsą. Kol Indiana Džonsas dar tik pakeliui į ekranus, o „Angelų ir Demonų” ekranizavimo procesas stringa, 2007-ųjų Kalėdoms ekranus suskubo pasiekti „Kodo L.O.B.I.A.I.” tęsinys „Paslapčių knyga”.

Pirmoji nuotykių filmo dalis kainavo 100 mln. JAV dolerių ir uždirbo 338 milijonus. Atrodo, sėkmė ir nuotykiai įkvėpė visą juostos komandą, todėl „Paslapčių knygos” pirmosiose titrų eilėse – tos pačios pavardės kaip ir „Kode L.O.B.I.A.I”. Už režisieriaus šturvalo stovi Jonas Turteltaubas, ekrane – Nicolas Cage, Diane Kruger, Jonas Voightas, Harvey Keitelis. Antrosios juostos biudžetas, matyt, ūgtelėjo ir pavyko prisivilioti dar karštą „Oskarą” laikančią Helen Mirren (ši, atsisakė audiencijos pas Karalienę Elžbietą II dėl filmavimosi JAV) ir Edą Harrisą.

Jerry Bruckheimeris yra tikrai apsukrus šių laikų prodiuseris, kadangi jam, kaip ir „Kode L.O.B.I.A.I.” pavyksta išlaikyti tas pačias žvaigždes filmo tęsiniui, kaip pavyko ir „Karibų piratams”. XXI-ajame amžiuje komerciniame kine darosi sunku statyti neplanuotus tęsinius, kadangi su žvaigždėmis darosi labai sunku sutarti.

„Paslapčių knyga” neišradinėja dviračio ir plaukia pirmajame filme prakasta vaga: Beno Geiso (akt. Nicolas Cage) vadovaujama grupė ieško paslaptingų istorinių raktų, kad surastų lobį (aišku, garbė aukščiau turtų). Konkuruojantys blogiečiai jiems trukdo, o pakeliui iki lobio komandai tenka įminti neįtikėtinų viešuose istoriniuose objektuose paslėptų mįslių.

Scenarijų „Paslapčių knygai” rašė ta pati autorių grupė, pasivadinanti „The Wibberleys”. „Paslapčių knygoje” lobių ieškotojai Aukso kambario, o rakto iki jo tenka ieškoti ir ant Laisvės Statulos, stovinčios Paryžiuje ir Bekinhemgo rūmuose, ir iš JAV prezidento lūpų. „Paslapčių knygoje” scenarijus vietomis „persistengia” ir pradeda peržengti tą ribą, kur žiūrovas įsijautęs į nuotykius dar gali patikėti vaizdu ekrane. Vietomis tenka atitrūkti nuo filmo tempo ir badyti pirštais į akivaizdžias „nesąmones”.

Kaip ir didžioji dalis populiariosios literatūros apie lobių ieškotojus ar istorinės tiesos mįslių sprendėjus, „Kodas L.O.B.I.A.I” manipuliuoja istorijos spragomis – laisvai interpretuojami istorijoje ginčytini klausimai, šiek tiek istorinių mitų ir žaidimas žiūrovo fantazija. Jeigu žiūrėtum filmą sulėtintai – smulkmenos badytų akis taip, jog visas nuotykis virstų niekalu.

Deja, „Paslapčių knyga” turi smulkmenų, kurios iššoka iš nuotykių juostos tempo ir kiša pagalius į filmo ratus. Nepaisant to, „Kodas L.O.B.I.A.I. 2” yra „žiūralas” per kurį smagu ir nesinori miego. Pakilus nuo šventinio stalo nedaug rastume pramogų, kurios nepriverstų snausti.

„Paslapčių knyga” baigiasi akordu, kuris tiesiai daro įžangą į dar vieną tesinį. Iš tiesų, dar neaišku, ar tęsinys tikrai bus. Bet jeigu būsite tinkamai nusiteikę ir gerai įsijautę, istorijos tęsinį norėsis žiūrėti iškart.

Plačiau apie filmą – Kodas L.O.B.I.A.I.: Paslapčių knyga

Nežinau, kas šovė į galvą „Sony Pictures”, kuriai šovė į galvą mintis „teen comedy” žanro filmą dubliuoti lietuviškai. Juolab, jog lietuviškai šis filmas skamba taip „stipriai”, jog gavo sąžiningą reitingą „N-16”. Esu tikras, jog jei būtų rodomas angliškai su titrais – nieko baisaus dorovės sargai nebūtų įžvelgę.

Taip pat nežinau, kas šovė į galvą „Acme Film”, kuri „Kietakiaušius” anonsuoja kaip „pirmą lietuviškai dubliuotą vaidybinį filmą”? Negi „Acme” jau pamiršo pačių platintą „Zebriuką Dryžių” arba šiemet suktą „Šarlotės voratinklį”?.

Nors dar nemačiau „Superbad” anglų kalba, bet esu tikras – tai viena geriausių visų laikų paaugliško sekso tematika pastatytų komedijų. Absurdiškas, bet vežantis scenarijus, puikiai išvystyti net smulkūs veikėjai, bei krūva juokelių, kurių dar nebuvo kitur. Lietuviškas dubliažas dar prarijo kalną skambių dialogų, kurie matėsi filmo anonsuose ir „persimato” per lūpų judesius.

„Superkiaušių” lietuvių kalba – be jokios cenzūros. Čia galima išgirsti visus šiandienos paauglių žargono žodelius – nuo rusiškų keiksmažodžių iki gatvės „slengo”. Pradžioje juokas ima vien iš negirdėto skambesio iš kino teatro garso sistemos (tarkim, E.Vėlyvio „Zero” nesiskaito). Vėliau ausis įpranta, tai pradeda kliūti klaidos, „perlenkimai” ir vietomis gėda dėl tokios kalbos.

Blogiausias dalykas filme – amerikoniško elgesio ir lietuviško žargono susidūrimas ekrane. Visą filmą negali persilaužti, visko suvokti ir mintyse įsijausti. Lietuvai yra neįprasta, jog paaugliai turi padirbinėti pažymėjimus (juk visada yra kioskai), jog jie gyvena namuose su dideliu kiemu ir iš karto kai tėvai išvyksta rengia vakarėlius, jog jie pabaigę mokyklą stoja į koledžus. Amerikietiška kultūra mums gerai pažįstama, todėl jau suprantame tokį gyvenimą ir galime iš jo pasijuokti. Bet toks amerikietiškas pasaulis sąmonėje visiškai nedera su žodžiais „karoče” ir kitais, riebesniais.

Filmui „Kietakiaušiai” scenarijų rašė Evanas Goldbergas ir Sethas Rogenas (pastarsis suvaidino ir vieną iš policininkų). Šie du vaikystės draugai scenarijų filmui pradėjo rašyti dar būdami trylikos. Galbūt tai yra viena iš priežasčių, kodėl filmas gavosi natūraliai juokingas. Natūralumo filmui prideda ir tai, jog pagrindiniams paaugliškiems vaidmenims buvo paimti tikrai jauni aktoriai – pvz. Fiogelį vaidino septyniolikmetis Christopher Mintz-Plasse – pagal įstatymus filmuojant sekso sceną, filmavimo aikštelėje turėjo būti jo mama.

Jeigu vertintume vertimą atplėštą nuo „Kietakiaušių” filmo – jis tikrai yra kokybiškas. Žargonas nėra persūdytas ar panaudotas nenatūraliai. Bet – jis daugiau iš „Kietakiaušių” atėmė, negu jam davė. Galbūt, ateityje filmų platinimo kompanijos imsis dubliuoti ir silpesnius ne vaikams skirtus filmus – dubliažas gali išgelbėti filmą nuo nesėkmės. „Kietakiaušiai” yra per stiprus filmas, kad jį dubliuoti.

Paskelbta – www.kinas.info

Plačiau apie filmą: Kietakiaušiai | Superbad, 2007

Seth Godin 1995-aisiais įkūrė vieną iš pačių pirmųjų internetinio marketingo kontorų. Užėjus „dot com’ų” laikams, jis parsidavė „Yahoo!”. Vis dėl to, Seth Godin pirmiausia yra žinomas savo populiariosios rinkodaros knygomis – šiuo metu jis neužima jokių aukštų pareigų, tiesiog rašo knygas ir važinėja po pasaulį skaitydamas paskaitas po kokius 20 tūkst. JAV dolerių už 8 akademinių valandų sesiją. Kartais dar turbūt PR tikslais užsiima kokia nors labdaringa veikla.

Seth Godin taip pat yra įkūręs rekomendacijų portalą „Squidoo” – tiesą pasakius, nežinau ar jis populiarus. Šis veikėjas taip pat sąžiningai rašo blogą.

„Purpurinė karvė” yra viena iš tų šiuolaikinių populiariųjų marketingo knygų, kurioje apie vienu sakiniu pasakomą mintį galima prirašyti visą romaną. Ir ta apimtis gana išpūsta – turinys labai lengvas, didelės raidės, kieti viršeliai ir 200 puslapių.

Pagrindinė mintis iš tiesų nėra kažkuo nauja – tai dar Jacko Trouto „Pozicionavimo” teorijos išraiška – išsiskirkite. Norėdams išryškinti „purpurinės karvės” svarbą, S.Godinas ją vadina „naujuoju P” – šalia „product, place, promotion, price” pastato savo sugalvotą „purple cow”.

Idėja grindžiama ne tik teorija, bet ir pavyzdžiais – trumpučiuose knygos paragrafuose minima daug kompanijų ir daug brand’ų (tarptautinių jų tik dalis – daug yra tik amerikoniškų ir mums nepaįžstamų), kurie atrado savo „purpurinę karvę”. Rimtai analitinei marketingo knygai akivaizdžiai trūksta paaiškinimų – kaip ir kokiais būdais tai buvo pasiekta.

Knyga nepasako kažko kardinaliai naujo, bet originaliu pavadinimu ir aiškiai išsakyta pozicionavimo tiesa tapo bestseleriu – ko ir buvo galima tikėtis.

Reziume – knyga tinka skaityti gulint vonioje sekmadienio vakarais. Nieko verčiančio susimąstyti ir jokių gilių žinių, kurios jums praverstų – tiesiog paviršutiniškas greitas ir lengvas marketinginis skaitalas, kuris slysta kaip vonios putos.

Elena iš MSA minėjo, jog Richardo Bransono biografijos tęsinys jau pasirodė lietuviškai – reikės jį griebti, kadangi sulaukiau daug rekomendacijų, jog ji geresnė, nei „Loosing My Virginity„, kuri man labai patiko.

Jeigu norite šias knygas paskaityti – galiu paskolinti.