Simonas Bartkus | Blog

Lankant objektus pagal sąrašą neišvengiamai tenka susidurti su tokiais, kurie, deja, uždaryti. Dalis jų uždaryta visai, dalis jų įsileidžia lankytojus tik kažkokiomis nesuprantamomis darbo valandomis. Visus objektus lankiau „popsiniu” turistavimui laikui – savaitgalių vidurdieniais. IMHO, reikėtų įvesti šiek tiek prievartos – jei jau esi įrašytas į turizmo gidus, privalai įsileist lankytojus darbo dienom nuo 12 iki 20 val. ir savaitgaliais nuo 10 iki 18 val. Tvarka turi būt.

1. Sinagoga

Vienintelė Vilniuje likusi žydų sinagoga. Prieš karą jų buvo šimtas penkios. Kaip viskas buvo, patys pukiai žinot. Vienintelė likusi yra Pylimo gatvėje, turbūt visi esat troleibusu pravažiavę.

Ką matėt pravažiuodami, daugiau galite ir nepamatyti. Apsilankiau ten sekmadienio vidurdienį ir radau pakabintą spyną, nors per tvorą galima išžiūrėti tokią lentelę:

Prieš kokius metus girdėjau, kad žydai tarpusavyje mušasi dėl to, kam turi priklausyti ši sinagoga. Gal šis užsidarymas ir susijęs.
Anyway, užrašom šitam objektui riebų minusą.

2. Visų šventųjų bažnyčia

Netoli sinagogos, Rūdininkų gatvės beveik pradžioje yra rausva bažnyčia – tai ankstyvojo baroko stiliumi pastatyta Visų Šventųjų bažnyčia.

Įdomiai atrodo tai, kad ji turi vieną bokšta nuo paradinės pusės žiūrint kairėje, o dešinėje jo tarsi trūktų – esam įpratę, jog jeigu vienas bokštas ne viduryje, tai simetriškai būna du bokštai. Iš tikrųjų, tai ten ne bažnyčios bokštas, o 100 metų vėliau (pati bažnyčia XVII amžiaus) pastatyta varpinė. Matyt, žemės stoka senamiestyje ir tada buvo aktuali, dėl to ji prilipinta prie pat bažnyčios, jog atrodo, kad tai bokštas.

Varpinėje matosi nemažai varpų:

Turisto žynynai nurodo, jog ši bažnyčia sovietiniais laikais buvo muziejus, o dabar grąžinta tikintiesiems. Būtų įdomu išsiaiškinti, kokie Bažnyčios planai šituo klausimu, nes šiuo metu gyvybės ženklų Visų Šventųjų bažnyčia nerodo.

3. Švč. Trejybės bažnyčia ir bazilijonų vienuolynas

Kai einate Didžiaja gatve, ji vėliau virsta Aušros Vartų gatve ir veda tiesiai prie Aušros vartų. Dažniausiai visas dėmesys ir būna skiriamas Aušros vartams, bet beveik prieš pat juos, šiek tiek pasukus į kairę, randame Švč. Trejybės bažnyčią su vienuolynu.

Reikia eiti per šituos vartus:

Švč. Trejybės bažnyčios fasadas prašosi remonto. Įdomu tai, kad pats įėjimas restauruotas kaip matėt iš nuotraukos aukščiau.
Sugalvojau, kad buvo taip: bažnyčioj vyksta pamaldos ukrainiečių kalba, o ukrainiečių bendruomenė nėra tokia turtinga, kad galėtų restauruotis. Vartai restauruoti valstybės lėšomis, nes matoma einantiems į Aušros vartus – čia aš sufantazavau, tokią prielaidą ;)

Už šių durų įleidžiama tik kai vyksta pamaldos. O jos sekmadieniais vyksta labai anksti. Turistams bažnyčia nepritaikyta.

4. Viešpaties Dangun Žengimo bažnyčia ir misionierų vienuolynas

Subačiaus gatvėje, jau gana toli nuo senamiesčio, retai tenka į šį kampelį užklysti.

Vėlyvasis barokinis stilius, bažnyčiai gana grakščiai atrodo, prisišliejusi prie pat Subačiaus gatvės. Istorija panaši kaip su Visų šventųjų bažnyčia – su visu gražinimo tikintiesiems bumu buvo grąžinta tikintiesiems, bet šiuo metu didelė spyna rodo gyvybės nebuvimą. Prisišliejusiame vienuolyne šiuo metu veikia ligoninė.

Įdomu tai, kad ši bažnyčia buvo pastatyta jau už miesto gynybinės sienos. Išliko iki šiandien ;)
Spėju, kad toje vietoje nėra paklausos katalikams steigti parapijos ir rengti mišias, o taip pat sunku būtų į tą vietą prisišaukti turistų, nes kiek bažnyčia atitolusi. Gal dėl to ir užgesinta kol kas (tikėkimės) gyvybė.

Beje, neblogai atrodo bokštai ir iš senamiesčio pusės:

Uždarytų objektų tema bus tęsiama

Faktai užfiksuoti, kadrai sustabdyti ir subjektyvi nuomonė suformuota 2006 metų liepos 23 dieną.

Šiandien gailiuosi, kad į LJ meetą nepasiėmiau fotiko. Ir ne todėl, kad būčiau norėjęs nufotkint girtas gobbitas‘o akis, maliboo nugarą ar oranžinį pbg/niurku maišelį.

Kadangi jau antrą kartą iš eilės iš LJ meeto pasitraukiu paskutinis (kaip ir jolka), gobbitas paragintas nusprendžiau nesikviest taxi iškart o judėt link namų pėškomobilių. Jolab, kad jau buvo pusę šešių, kai kiekvienas tūlas jau keliasi.

Sekmadienio rytą 6 val. galima tikrai daug įdomių vaizdelių pamatyt. Visos senamiesčio aikštės, gatvės ir šaligatviai taip ir kvėpuoja tuo, kad žmonės šeštadienio vakarais linksminosi. Milijonai šiukšlių, šiukšlelių, tuščių butelių, vienas kitas ant borto sėdinčių pavargusių gražiais drabužiais.

Gatvės šviesos dar įjungtos, bet jau šviesu tiek, kad 14 fontu atspausdintas knygas jau būtų galima skaityt. Nuo miesto kyla rūkas, apgobdamas aukštesnių pastatų viršūnės taip, kad jų aukščiausiuose taškuose pakabintos lemputės atrodo taip, tarsi kabėtų ore.

Kažkur tolumoje matosi didžiausias pasaulyje krepšys sukombinuotas ant TV bokšto. Paties bokšto nesimato tik susiblurinęs krepšys atrodo tarsi miražas (ypač laipsnuotais gėrimais sudrėkintomis akimis).

Prie klubų ir barų būruojasi taxi, į kuriuos paskutinius lūžusius įkiša draugai arba apsaugininkai. Savivaldybės aikštėje ant suoliukų vienas kito glėbyje šildosi porelės. Tame fone kažkas jau laukia troleibuso.

Kadangi pėdinau nuo pilies g., gedimino pr. per žvėryną iki mėnulio kalno tai tikrai daug visokių
vaizdų mačiau.

Kaip ne kaip, kiekviena tokia nekasdienė akimirka sudaro dalį urbanistinio grožio. Meilė miestui.

Iki šiol man ta vieta buvo tiesiog sena siena, ant kurios ankstyvojo studentavimo laikais užsilipę gerdavom pigų vyną.

Ėjau kartą fotkinti pačios sienos ir vaizdo, kuris atsiveria iš Subačiaus gatvės ir pamačiau, kad į patį gynybinį bokštą galima užeiti. Užėjau ir buvau vienintelis lankytojais tuo metu. Nuobodžiavo ir administratorė, jauna maloni mergina nuobodulį skandinanti knygos vertimo iš kažkokios kalbos liūne. Užeikit sako, įdomu, 2 litai kaštuoja. Na kaip čia neužeisi.

Taip atrodo įėjimas į bokštą – pirmam aukšte karaliauja maloni mergina, kuri ir apibilietuoja, o antrame moteriškė šiaip sėdi ir skaito knygą:

Pirmas aukštas – nyki ekspozicija su nuotraukom paveikslėliais. Na, visaip kaip gali būti blogai ir tamsu.

Tikslas buvo užlipt į apžvalginę aikštelę ant sienos, bet pasirodo, kad galima dar užeiti į patrankų patalpą. Tai didžiuliu ratu išdėstyti visokie šaudymo pabūklai prie skylių sienose. Pats ratas tai kokių 150 metrų ilgio.

O į atsišaudymo žiedą reikia eiti koridoriumi, kuris gan autentiškai apšviestas (sunku pavadint apšviestas, nes iš principo, vistiek labai tamsu).

Laiptai žemyn atrodo šitaip:

Labai drėgna ten, tiesiog šlapia. Ir labai šalta. Lauke tądien buvo ~28 pliuso, ten prognozuočiau kokia 13. Ilgai užsibūt nerekomenduojama.

Na ir apžvalgos aikštelė iš kurios galima matyt Gedimino pilį, Užupį, Senamiesčio arčiau Vilnelės dalį.

Vaizdelis į Bokšto gatvę:

Gedimino pilis:

Užupis:

Taip autentiškas išlikęs bokštas atrodo iš apžvalgos aikštelės krašto:

Reziumė: IMHO šitą Bastėją ir aikštelę gal net labiau verta aplankyt už Gedimino pilį.

Faktai užfiksuoti, kadrai sustabdyti ir subjektyvi nuomonė suformuota 2006 metų liepos 23 dieną.

Vileišių rūmai yra kairėje Antakalnio gatvės pusėje, jei važiuotume gilyn į Antakalnį. Šiuo metu vyksta renovacija tų rūmų, todėl nufotkinti išėjo tik per tvorą:

Šiame pastate saugoma nemažai įvairių dokumentų ir meno darbų. Prieš pradedant renovaciją buvo atsargiai ieškoma sienose ir kitur, mat tikimąsi, kad čia gali būti paslėptas vasario 16-osios Nepriklausomybės aktas. Su nūdienos technologijomis, jo nepavyko aptikti. Gal jo čia ir nėra, bet visko ardyt, matyt, nesiryžo.

Faktai užfiksuoti, kadrai sustabdyti ir subjektyvi nuomonė suformuota 2006 metų liepos 16 dieną.

Jokie architektūriniai paminklai, parduotuvės ar kabakai taip nesuformuoja miesto įspūdžio, kaip žmonės. Man labai smagu vaikštinėt Vilniaus gatvėmis ir žiūrėti į žmones. Gal čia man taip pasirodė, bet per paskutinius 8-10 metų mes labai stipriai patobulėjom geraja prasme šiuo klausimu. Mažiau susiraukusių veidų, mažiau žmonių tik skubančių.

Mes mėgaujamės savo miestu:

Sėdime ant suoliuko ir klausomės muzikos:

Važinėjamės riedučiais:

Lakstom dviračiais:

Važinėjam ir Segway:

Net vienaračiais:

Plaukiam:

Laukiam:

Bučiuojamės:

Ir taip bučiuojamės:

Apsimetam vyskupu:

Kalbame telefonu:

Poruojame šuniukus:

Siekiam laimės:

Uždegam žvakutes:

Skaitome:

Fotografuojame:

Ilsimės:

Deginamės:

Žaidžiam krepšinį:

Švenčiam mergvakarius:

Grojame akordeonu:

Kadrai sustabdyti 2006 metų liepos mėnesio įvariomis dienomis, nuomonė formuota daug metų.

Bažnyčia pačioje Antakalnio pradžioje, kiekvieną savaitgalio dieną apstatytą lenkų turistų autobusais, kurie čia plūsta tūkstančiais. Rečiau čia atvežamos turistų grupės, katros greitai keliauja ir Vilniuje užsibūna tik vieną dieną – šiek tiek nutolusi nuo senamiesčio, todėl užtrunka laiko juos čia vežt.

Prisipažinsiu yra tekę nemažai keliaut su turizmo agentūromis turistiniais maršrutais autobusu, tai į bažnyčias pastoviai visokiuose miestuose ir miesteliuose tempia ir niekada manęs nežavi. Gal dėl to, kad aš labai daug bažnyčių Lietuvoje esu matęs ir sunku apžavėt.

Man Šv. Petro ir Povilo bažnyčia yra didžiausią įspūdį dariusi bažnyčia gyvenime. Ji barokinė, daug detaliu, statulų-statulėlių-ornamentų-dalykėlių, ką šiais laikais dažnai kiču pavadina. Skonio reikalas aišku, bet visgi svarbiausia yra ĮSPŪDIS. Įeini tiesiog iš triukšmingos gatvės ir pist – kelioms sekundėms būni apakintas. Paskui atsigauni ir pradedi fotkint ;)

Bendras vaizdelis (kaip išėjo nufotinkt):

Bažnyčia buvo remontuojama – buvau čia prieš du metus ir viskas buvo paslėpta po pastoliais, nežinau tiksliai, kada remontą baigė. Remontavo remontavo, tvarkė tvarkė, bet lentelė prie bažnyčios nepasirūpino – vis dar turim VISASĄJUNGINĖS REIKŠMĖS paminklą:

paruošta turizmui – gali įmest petaką ir penkias minutes įsijungs apšvietimas, kad galėtum pafotkint ;) Aš pagalvojau, kad ir taip labai šviesu ten, tai kam to reikia, bet paskui pavartęs turisto vadovą supratau, kad kiek praradau, jog nepamačiau įjungto sietyno, kuris atrodo įspūdingai (kai įjungtas :). Taip jis atrodo neįjugtas:

Visas interjeras sudarytas iš 2000 statulų – statyta pagal „pasaulio teatro” pricipą – tipo, kur žiūrovas yra Dievas, o aplink jį vyksta visa koks teatras. Čia jau ryškiai nusižiūrėta idėja iš italų tų laikų šedevrų.

Detalės:

Įdomu tai, kad šitoj bažnyčioj nėra šiaip chaosas su daugybe figūrų, ar statulėlių. Čia gali visą dieną pralesti detalės stebėdamas – statulos sustatytos įvairiom eilėm, pasakoja ištisus siužetus kaip kokie 3D komiksai. Čia nėra taip, kad lietuviai buvo tie, kurie tiesiog statulėles šventųjų lipdė – čia ir visokių pabaisų demonų monstrų yra net dramblių, liūtų, etc. Visko nenufotkinsi.

1993-aisiais, popiežius Jonas Paulius II, būdamas Lietuvoje lankėsi šioje bažnyčioje. Del to automobilių stovėjimo aikštelė priešais bažnyčia pavadinta Jono Pauliaus II aikšte. Dar vienas priežastis, kodėl taip labai lenkus traukia šis objektas.

Faktai užfiksuoti, kadrai sustabdyti ir subjektyvi nuomonė suformuota 2006 metų liepos 16 dieną.

Daug kartų buvau pravažiavęs, bet nė karto neužsukęs. Nuvylęs obejktas.

Pačią Sapiegų dvaro teritoriją galima padalinti į dvi dalis – viena, kur dabar aptverta ligoninė ir antra, visa kita.

Į ligoninės teritoriją įeinama per visiems matytus vartus iš Antakalnio g.:

Ligoninė yra nusipaišiusi planą:

Pačioje pradžioje dar yra paminkas Černobylio aukoms:

Šiaip ligoninės teritorijoje nėra nieko žiūrima, tiesiog mediniai pastatai, dauguma vienaaukščiai, pasijauti tiesiog kaip iš triukšmingos gatvės patekęs į kokius mažuosius Druskininkus ar mažajį Birštoną.

Pakraštyje prie Antakalnio g. stovi liepa, katrai, neva, jau 300 metų. Ir pikantiškas užrašas:

Didieji, buvę pagrindiniai Sapiegų dvaro vartai šiuo metu remontuojami ir jie veda į priešingą pusę į lygiagrečią Antakalnio gatvei:

Visi užrašai, kurie yra ligoninės teritorijoje skelbia, kad bla bla bla, viską ligoninė čia tvarko, valdžia tvarkyt nepadeda (jau galėjote susidaryti įspūdį iš užrašo šalia liepos. Akurat – pagrininiai sapiegų rūmai yra neligoninės teritorijoje ir visiškai apleisti:

Šalia pagrindinių Sapiegų rūmų yra, turbūt vandens, bokštas:

Reziumė: jeigu didesnio intereso neturit Sapiegų dvaras nebus įdomus, kas sutvarkyta nėra įdomu, o kas galėtų potenciai būti įdomu, nėra sutvarkyta. Vėliau paskaičiau, kad beveik viskas vertinga buvo sunaikinta, todėl reikalautų ne renovacijos, o atsatymo. Aj, tai gal ir nereikia.

Faktai užfiksuoti, kadrai sustabdyti ir subjektyvi nuomonė suformuota 2006 metų liepos 16 dieną.

Apie šią bažnyčią sužinojau tik iš žemėlapio, radau, kad ji yra praktiškai Antakalnio geografiniame viduryje.

Pataikiau iš karto pasibaigus mišioms, kaip supratau, jos ten nelabai tradicinės vyksta. Nemažai jaunų žmonių, kurie po mišių šnekasi kažką geria vandenį iš atvežtos bačkos kieme po mišių.

Kad tiksliau įsivaizduotumėte, trinitorių bažnyčia su nedideliu vienuolynu yra šalia Antakalnio vidurinės mokyklos:

Iš principo ši bažnyčia labai panaši į Šv. Petro ir Povilo bažnyčią, juolab ir statyta panašiu laiku. Ji buvo Sapiegų dvare, kurią ją sau ir pasistatė. Bet šioji mažesnė, kuklesnė, mažiau įspūdinga ir menkai sutvarkyta. Nenuostabu, kad mažai dėmesio ir sulaukia.

Bažnyčia turi kupolą, kaip įprasta barokinėms bažnyčioms:

Fragmentai, aišku, feels like Petro ir Povilo bažnyčioje, bet, jų nepalyginamai mažiau, net jeigu jie būtų suremontuoti:

Tokia įdomi detalė – išorėje pavaizduoti du krikščionys, katruos į nelaisvę paėmė musulmonai, bet juos saugo angelas:

Ant vieno iš bokštų, kurie dastatyti vėliau yra laikrodis, kuris lygtai net veikia:

Faktai užfiksuoti, kadrai sustabdyti ir subjektyvi nuomonė suformuota 2006 metų liepos 16 dieną.

Vasara – ne tas laikas, kada labiausiai norisi skaityti knygas ar žiūrėti filmus. Kadangi kažkaip susidaro situacijos, kad šeštadienio-sekmadienio rytais vasaros laiku turiu nemažai laisvo laiko, nusprendžiau pradėti projektą:
SMB VASARA 2006: SMB LANKO TURISTINIUS VILNIAUS OBJEKTUS.

karts nuo karto susimastydavau, kad jau penkti metai gyvenu Vilniuje ale esu buvęs tik vieną karto ant Gedimino kalno ir pora kartų Katedroj. Didžiulis senamiestis, begalybė (nu palyginus tarkim su šiauliais ;) bažnyčių, pastatų ir kitų objektų man yra neatrasti klodai.

Manau, ne man vienam.

Bandysiu rašinėlių cikle pateikti aprašymus ne tik apie pačius objektus kaip apie turistinius, bet taip pat pateikti įvertinimą, kaip objektai yra pasiruošę priimti turistus. Nes aš praktiškai irgi esu beveik tikras turistas, tik moku vietos kalbą, bet dauguma taškų lankau pirmą antrą kartą.

Kiekvieną reportažą bandysiu papuošti nuotraukomis.

UPD: įsigijau projektui Tomo Venclovos knygą „Vilnius”. Iš pradžių vadovavausi angliška tos knygos versija, nes niekur nėjo gaut lietuviškos, dabar jau įsigijau ir lietuvišką versiją – visgi kažkaip bastinėjantis vis dar lietuviškai greičiau galiu skaityt ;) Labai neblogas leidinys apie Vilnių, yra lietuviška, angliška, vokiška ir lenkiška versijos.

Šie postai daromi ir tam, kad prisimint faktus, nuotaikas ir dalykus.

Stengsiuosi, kad reportažai būtų „gyvi” įtraukiant ir aplinkines smulkmenas ir, svarbiausia, žmones. Išlys mano pomėgis paslapčia fotkinti miesto ritmais gyvenančius žmogeliukus.

Vilniaus simbolis ir visą kita čia kas be ko. Kas pirmą kartą atvažiuoja, būtinai užlipa. Užlipa? :) Jau porą metų galima užvažiuoti šitokiu funikulieriumi:

A.Brazausko projektas, keikiamas, kad niekada neatsipirks, kainavo berods 1.8 mln. litų. IMHO visai neblogas daiktas. Veikia ne kaip traukinys, o kaip liftas – nusiperki bilietėlį, įeini pro vartelius į spec. „kiemą” ir kaip su liftu pats paspaudęs važiuoji.

Bilietų kainos:
Aukštyn/žemyn – 2 Lt;
Tik žemyn – 1 Lt;
Tik aukštyn – neparduodama; (pirmo laipsnio diskriminavimas kainomis pagal mikroekonomikos vadovėlius, hehehe ;)

Kaip ir dažnai pas mumi būna, šiame objekte labai trūksta help’o, kuris leistų intuityviai naudotis paslaugomis. Nusipirkau bilietėlį už 2 Lt, bet nors ir nesu technologinis analfabetas, bet nesugalvojau, kaip man pro vartelius pro vartelius praeit. Bet bilietus parduodantis senukas išėjo iš kasos ir man laužyta anglų kalba paaiškino, kad aš supratau ;) Paskui stovėjom su pora prancūzų funikulieriuje atidarytom durim ir laukėm kol jis pradės važiuot. Kadangi ilgai nevažiavo, tai pradėjau skaitinėt instrukcijas ir ten šalia visokių „atsakomybės atsiribojimų” ir panašaus šūdo išdėstyto A4 dydžio lentelėj parašytoj 12 fontu parašyta, kad reik spausti „UP”, kad važiuot. OK, važiuojam ;)

Vaizdelis žemyn:

Reikia pripažint, kad funikulierius tikrai nėra populiarus – kur kas daugiau žmogeliukų lipa senuoju keliu. Antrą kartą aš irgi funikulierium nevažiuočiau ;)

Nuo Gedimino kalno galima pažiūrėti iš viršaus į Valdovų rūmus, kurių išorės statybos darbai jau eina į pabaigą. Aš kažkaip neturiu griežtos nuomonės PRIEŠ/UŽ, todėl labai smagu, kas iš to daugiamilijoninio projekto su didžiuliu užkeltu „haipu” gausis.

Na, jau užlipus ant kalno, reikia ir pačią pilį aplankyt. Čia blogai. Kažkoks jaunuolis neleidžia lipt laiptais neverbaliniais ženklais rodo eit bilietą pirkt. Bilieto kaip ir nėra, tiesiog kasos aparato čekį reikia pakišt tam baltamarškiniui. Kaštuoja 4 Lt.

Kiekvienam aukšte ekspozicijos, katros yra totalus šūdas. Ką mačiau šeštoj klasėj, tas ir tebėra. Trys monetos, vieni geležiniai šarvai ir iš spalvoto plono popieriaus suklijuotas senamiesčio maketas. Ir prižiūrėtojos, neleidžiančios fotkint.

Ant pilies verta užlipti, jeigu nori fotkint – sąlygos nepalyginamai geresnės negu šiaip nuo kalno per storas tvoras pyškint.

Ta proga šiek tiek vaizdų:

Beje, būdamas ant kalno nežinojau, koks pastatas labai išdidžiai stovi ir atrodo, kaip tikras gigantas. Vėliau išsiaiškinau, kad čia „Lietuvos geležinkelių” ofisas ant Basanavičiaus ir berods Mindaugo, gatvių kampo. Kai eini pro šalį atrodo eilins pastatas, bet žiūrint iš šio taško, tai ant kalno jis atrodo kaip tikras gigantomanijos pavyzdys:

Dar keletas kadrų:

Prancūzaitės ne tik skaito turistinius gidus, žvalgosi į panoramą, bet ir „tvarko” vyną :)

Beje, Gedimino pilyje sutikau tikrą žynį Lizdeiką, katras išaiškino Gedimino sapną :)

Atvykusi mergina fotografuojasi Vilniaus panoramos fone :)

Tiek įspūdžių iš Vilniaus simbolio – aukštutinės pilies.

Faktai užfiksuoti, kadrai sustabdyti ir subjektyvi nuomonė suformuota 2006 metų liepos 16 dieną.