Jis ne tau | He’s Just Not That Into You, 2009

Kuomet filmo aprašyme pamatau ilgą sąrašą žvaigždžių, pasirodančių tame filme, tuomet kyla dvi mintys: arba į filmą investuota daugiau nei 100 mln. JAV dolerių, o juosta kėsinąsi į dar didesnes pajamas kino teatruose, arba tai yra žymaus kūrėjo autorinis darbas.

barrylett

Jennifer Aniston, Scarlett Johansson, Drew Barrymore, Jenifer Connelly, Sasha Alexander … Tarsi dar to būtų maža, vyrų pusėje pasirodo tokios pavardės kaip Benas Affleckas, Justinas Longas, Bradley Cooperis. Akis nejučia ieško Woody Alleno ar kokio autorinio kino genijaus režisieriaus kėdėje, tačiau – nieko panašaus. „Jis ne tau” – yra komercinė romantinė komedija, siekianti uždirbti kino teatruose kuo daugiau pinigų.

Režisierius – 51-erių Kenas Kwapis, žinomas iš dabo „Keliaujančių kelnių seserija”, netrumpo sąrašo susuktų romanatinių komedijų ir iš nominacijų „Emmy” apdovanojimams už darbą televizijoje. Filmas pastatytas pagal Greg Behrendt ir Liz Tuccillo knygą, kuri angliškai vadinąsi taip pat kaip filmas, tuo tarpu lietuviškas vertimas skamba „Ne taip jau jam ir patinki”. Filmo platintojai su knygos leidėjais galėjo ir suderinti šį nesutapimą.

Filmo žanras apibūdinamas kaip romantinė komedija. Tuo tarpu knyga yra motyvacininis „savęs tobulinimo” rašinys, skirtas paaiškinti vyrų ir moterų santykių ypatybes ir nagrinėjantis kaip elgesys atspindi tai, kas dedąsi galvoje. Sudėtingas reikalas. Pats filmas „Jis ne tau” pasimeta tarp gyvenimo klausimų ir komedijos. Visas filmas svyruoja nuo vieno prie kito, tarsi pats nerasdamas, kuo nori būti. Kaip apibūdino Australijos kritikė Sandra Hall, šis filmas – tai tarsi „Seksas ir miestas” be apsipirkinėjimo ir be juoko. Kas liktų iš „Sekso ir miesto” atėmus šiuos dalykus?

Pagrindinė filmo prodiuserė – Drew Barrymore. Tai atsakymas į klausimą, kaip kūrėjams pavyko sukviesti tiek daug žvaigždžių. Filmavimo metu (2007 m. pirmoje pusėje) Drew Barrymore susitikinėjo su Justinu Longu. Su Jennifer Aniston ir Benu Afflecku D.Barrymore sieja artima asmeninė draugystė.

Žvaigždžių kiekis vargina. Iki skausmo žinomi aktoriai ir įkalti jų vardai blokuoja sąmonę, bandančią įsiminti vardus ir istorijas herojų, rodomų ekrane. O herojų filme yra labai daug. Dėl šios priežasties garsių aktorių kiekis filme vargina.

Filmas gavosi per ilgas, kad pradėtų varginti. Tačiau, iš kitos pusės – filmo neužteko atskleisti charakteriams. Ypač neišplėtotas liko Scarlett Johansson vaidinamas Anos personažas, kuris – sausas ir be jokių motyvų. Žvaigždyną aplenkė mažiau žinoma aktorė Ginnifer Goodwin, vaidinusi Džidži. Tačiau kitų aktorių ne koks pasirodymas yra nulemtas ne prasto darbo, o tiesiog laiko, skirto charakterio statymui, trūkumu.

JAV šis filmas debiutavo prieš savaitę, o per debiutinį savaitgalį uždirbo beveik 30 mln. JAV dolerių. Lietuvos platintojai šv. Valentino dienos išvakarėse taip pat suskubo rengti pirmuosius filmo seansus. Tačiau romantiškos istorijos laukiantieji turėtų nusivilti. „Jis ne tau” yra romantinė komedija, padaryta iš to paties pavadinimo knygos – stengtąsi kabinti giliai, tačiau iškapstytas rezultatas gavosi nei šioks ne toks. Gerai, kad nors į pirmojo ryškumo žvaigždžių pasirodymą paganyti akis galima.

Plačiau apie filmą – Jis ne tau | He`s Just Not That Into You, 2009

Jis sako Taip! | Yes Man, 2008

„Jis grįžta” – tokia buvo pirmoji mintis, kada pamačiau anonsuojamą filmą „Jis sako Taip”, kuriame pirmuoju smuiku griežia komikas Jimas Carrey. Pats save apgavau – juk Jimas Carrey nebuvo niekur dingęs.

sakotaip

Iš tiesų, Jimas Carrey savo filmografijoje pertraukos nedarė. Tačiau, gali pasirodyti, jog „tą Jimą Carrey”, t.y. Eisą Ventūrą, Kaukę ar „bukesnį” matome retai.

Pastaruosius penkerius metus J.Carrey labai sėkmingai eksperimentavo. Labiausiai pažymėtinas jo vadimuo sudėtingame filme „Jausmų galia”, kuris pelnė krūvą apdovanojimų ir kuriuo J.Carrey įrodė, jog yra ne tik komedijų aktorius. Netradicinė buvo ir fantazija „Neįtikėtinos Lemoni Sniketo istorijos”, kuriose J.Carrey suvaidino tris skirtingus personažus. Kiek mažiau sėkmingas filmas buvo mistinis trileris „23”, tačiau J.Carrey vaidybai šiame filme negalima prikišti.

Tačiau prisimindami šiuos filmus, atrodo, kalbame apie kitą J.Carrey – ne apie tą, kurį pirmiausia pagalvojame išgirdę jo pavardę. Jis už „rimtą” vaidmenį gali gauti „Oskarą”, tačiau mintyse visada liks besivaipantis ir plastiškas, sugebantis visada prajuokinti.

„Jis sako Taip” scenarijus susuktas pagal Danny Wallace to paties pavadinimo knygą. Depresuojantis herojus pasikeičia per vieną vakarą, apsilankęs sektą primenančios grupuotės susibūrime, kur iškalbingas „sėkmės mokytojas” įtikina jį atsakyti „Taip” į visus užduodamus klausimus. Tokio standarto įdiegimas į kasdienes situacijas atneša juokingus epizodus, užmezga meilės istoriją ir sukuria filmo dramą.

Filmo fabula nesudėtinga, tačiau nenuobodi. Kaip ir daugeliui šių dienų Holivudo komedijų, „Jis sako Taip” nepavyksta „ištempti” stiprios filmo pabaigos – istorija baigiasi banaliai ir nuspėjamai. Susidaro įspūdis, jog filmui vos perkopus „standarto” eilutę – 90 minučių – scenaristai tik ir ieškojo, kaip ji greičiau užbaigti. Filme yra ir nemažai neblogų atskirų epizodų, tačiau kai kurie yra tarsi be reikalo įkišti į scenarijų. Pirmiausia tai pasakytina apie pensinio amžiaus kaimynę sekso manijakę maniakę – savotišką žemo lygio komedijų klišę, kuri kartais tinka filmuose su Adamu Sandleriu, tačiau šiame filme atrodo kaip svetimkūnis.

Filmo „Jis sako Taip” stiprybė – Jimo Carrey besimėgavimas vaidmeniu. Nors aktoriaus veide išryškėjo raukšlės (visgi jam jau 46-eri), scena, kurioje jis lipnia juosta apsivynioja veidą, primena „seną gerą Carrey”. Jog J.Carrey tiki šiuo filmu įrodo ir faktas, jog aktorius atsisakė fiksuotos honoraro dalies, o atlygis aktoriui bus juostos pajamų dalis. J.Carrey yra vienas geriausiai apmokamų aktorių – už vaidmenį komerciniame filme jam mokama 25 mln. JAV dolerių.

„Jis sako Taip” nėra toks azartiškas kaip „Eisas Ventūra” ar „Bukas ir bukesnis”. Jis labiau primena „Briusą Visagalį” ar „Melagi, melagi”. Tai nėra pats geriausias filmas J.Carrey karjeroje, bet tinka metų pradžiai pasikrauti optimizmo (dar pridėkim nuolat eskaluojamą ekonominę padėtį). Nežiūrėsiu šio filmo antrą kartą, tačiau esu tikras, jog ne vieną kartą prisiminsiu šį filmą, kuomet kils dvejonė – sakyti „Taip” ar „Ne”.

Plačiau apie filmą – Jis sako Taip! | Yes Man, 2008

5 dienų avantiūra, 2008

Filmo platintojai nesurengė „5 dienų avantiūros” peržiūros žurnalistams, o pirmieji filmą pamatė ne Vilniaus, o mažesnių Lietuvos miestų gyventojams. Iškilminga premjera, skirta „Žmonių” žurnalui ir jo konkurentams, įvyko tik kartu su premjera mokantiems už bilietus žiūrovams. Holivude toks triukas reiškia vieną dalyką – stengiamąsi, jog nuomonės formuotojai filmą pamatytų kuo vėliau, kad pavyktų parduoti kaip įmanoma daugiau bilietų, prieš paplintant nuomonei apie filmą. Paprasčiau tariant, prodiuseriai netiki filmu ir bijo piktų komentarų.

avantiura

„5 dienų avantiūra” – jaunų kino kūrėjų darbas. Režisieriaus kėdėje pirmą kartą sėdėjo Žeraldas Povilaitis, geriau žinomas kaip muzikos prodiuseris. Filmą prodiusavo Artūras Povilaitis. Komanda ėmėsi drąsaus žingsnio – statyti komercinę kino juostą – retas reiškinys mūsuose. Pasirinktas lengvos komedijos žanras – taip pat neįprastas Lietuvoje sukamiems filmams. Komedijos lietuviškame kine šiai dienai suvokiamos kaip filmai „AXX” festivalio rėmuose, su vienu praėjusių metų pavyzdžiu – Igno Miškinio filmu „Diringas”.

Didžiausia filmo problema yra filmo scenarijus. Ne tiek blogas jo išdirbimas, dialogai ar vidiniai vingiai – problema yra pagrindiniame užmanyme. Prodiuseris iš Graikijos atvyksta į Vilnių ieškoti talentingų jaunų talentų, jam į akį krenta lietuvaitė dainininkė Eglė, kuri turi vaikiną, iš akies romantiką „mėmę”. Fabula nyki, tarytum peiliu ir šakute valgytum popierių, be to – senstelėjusi: turtingų prodiuserių ir naivių lietuvaičių istorijos ypač populiarios buvo prieš dešimt metų.

„Profesionalams vietos nebėr, visur valdo mėgėjai”, sako epizodiškai filme pasirodantis Alanas. Atskirose scenose ar šalutinėse siužeto linijose perliukų yra. Neblogai atrodo taksisto personažas, bet jis primena išplėtotą Rimo Šapausko vaidintą personažą kažkuriame „AXX” projekto filme ir šiaip, šaipytis iš taksistų jau tapo kliše. „5 dienų avantiūros” scenaristai stengiasi pasinaudoti populiariais visuomenės stereotipais (gėjaus manierų šou verslo berniukas Žiuljenas, turtingą vyrą po padu laikanti stora žmona), iš kurių įmanoma išspausti šypseną – ne kiekvienoje situacijoje tai pavyksta.

Pagrindinį vaidmenį filme atlieka Vilniaus Valstybinio Mažojo Teatro aktorius Arvydas Dapšys. Jis sėkmingai išsivaduoja nuo lietuviškam kinui nelaimingai būdingo teatrališkumo, bet, deja, yra per silpnas visą pilnametražį filmą tempti. Galima prikišti ir filmo scenarijui, kadangi pagrindinio herojaus charakteriui atskleisti yra visiškai neskiriama dėmesio – filmas spėja ir baigtis, nors galutiniai visi charakterio niuansai nespėjami atskleisti.

Kiti ekrane matomi veidai – naujokai: Judita Urnikytė, Dominykas Vaitiekūnas, Kristina Žaldokaitė. Jie vaizdo negadina, bet yra „plaukiantieji pasroviui”. Filmui akivaizdžiai trūksta kelių stiprių aktorių, kurie savo profesionaliais pečiais pridengtų, o patirti ir patemptų perspektyvius naujokus. Stiprios pavardės galėjo padėti ir komerciniam filmo rezultatui – Arvydas Dapšys nėra ta pavardė, kuri trauktų į kino teatrus žiūrovus, o daugiau nėra šalia jo ko pastatyti. Prisiminkim nelabai pavykusius darbus „Nereikalingi žmonės” ar „Nuodėmės užkalbėjimas” – ten pavardėmis buvo nevengiama žaisti ir filmo finansiniai rezultatai buvo neblogi.

Daug kas yra filme padaryta gerai. Net labai. Filmo vizualinis apipavidalinimas – geriausias, kokį yra tekę matyti lietuviškame kine per pastaruosius dešimt metų. „5 dienų avantiūra” filmuota ant tikros kino juostos, nors montažas bei kameros judėjimas ir nėra sudėtingi, kiekvienas kadras gražiai apdirbtas, jog galima grožėtis ekrane matomomis detalėmis. Plojimai ir kitoms techninėms filmo detalėms – gražiai apdirbtam garsui, puikiai priderintam garso takeliui, tinkamiems aktorių kostiumams.

Prodiuseriai sėkmingai į filmą įtraukė rėmėjų reklamą – „Tez Tour” čia reklamuoja Rodo salą, daug kartų ekrane pasirodo „FlyLAL” lėktuvai, herojai važinėja su „Fiat” ir BMW, kelis kartus netyčia praeina pro „United Colors of Beneton” parduotuvę. Efektyvu ir neįkyru. Galima pagalvoti, jog kūrėjai filme dalyvauti įkalbėjo ir „Apple”, bet neradęs šios kompanijos pavadinimo titruose prisimeni, jog „Apple” gaminiai yra pripažinti daugiausia nemokamo dėmesio gaunantys produktai Holivude. Kaip danguje, taip ir ant žemės.

Filmo komandai norisi pasakyti – bandykite dar. Ne viskas pavyksta iš pirmo karto – mokykitės iš klaidų, pasikvieskite stipresnių scenaristų, ieškokite stipresnio užtaiso. Reikėtų sustiprinti ir filmo marketingą – šio filmo gyvavimas Lietuvos kino teatruose, ko gero, baigsis ties 300 tūkst. litų pajamų riba. Ačiū jums už tai, jog kuriate pavyzdžius, kuria linkme galima kurti komercinį žiūrovišką kiną. Jeigu ne jūs, lietuviškas kinas užsikastų depresiniame ministerijos pinigų švaistymo liūne su tokiais beviltiškais pavyzdžiais kaip „Perpetum Mobile”. Sako, kad lietuviškas kinas yra liūdos savižudybių statistikos priežastis. Kad greičiau taip nebebūtų, kepkim, kad ir „amerikietiškus pyragus”.

Plačiau apie filmą – „5 dienų avantiūra”

Mirties lenktynės | Death Race, 2008

Jasonas Stathamas – vienas stipriausių šių dienų „berniukų” filmų herojų. Tokią etiketę sau užsklijavo jau debiutiniu vaidmeniu Guy Ritchie labai gerame filme „Lok, stauk arba šauk”. Plačiosioms masėms J.Stathamas geriausiai pažįstamas kaip „Transporteris”, bet kur kas geresnius vaidmenis šis aktorius kuria tarp filmavimosi eilnėje „Transporterio” dalyje. Šių metų gale pasirodys „Transporteris 3”.

Lietuvos kino teatrų lankytojai turėjo gerai įsiminti prieš pusantrų metų suktą juostą „Adrenalinas”, kuriame J.Stathamas vaidino nuodų injekciją gavusį žudiką, kuriam vienintelis priešnuodis – adrenalinas, kurio nuolat turi būti jo kraujyje.

Ilgametė Tomo Cruise partnerė prodiuserė Paula Wagner pakvietė J.Stathamą atliktį pagrindinį vaidmenį juostoje „Mirties lenktynės”. Tai naujas 1975-aisiais rodytos juostos „Mirties lenktynės 2000” pastatymas.

Kalbėta, jog filmas gali būti pavadintas „Mirties lenktynės 3000”, bet naujame „Mirties lenktynių” pastatyme veiksmas vyksta 2013-aisiais: JAV ištiko ekonominė krizė, o kalėjimų sektorių valdo privatus kapitalas, kuris stengiasi iš to uždirbti. Rezultatas – realybės šou „Mirties lenktynės”, kuriose kaliniai lenktyniauja apginklavę savo automobilius įvairiais ginklais iki mirties. Įvertinant paskutines savaites, kurias JAV krečia bankų krizę ne juokais susirūpini, jog tai gali būti realus scenarijus.

1975-aisiais pastatytose „Mirties lenktynėse 2000” vaidino Sylvesteris Stallone, o pagrindinį Frankenšteino vaidmenį atliko Davidas Carradine`as. Naujame filme pastarajam aktoriui patikėta įgarsinti Frankenšteiną pirmose juostos scenose.

Režisuoti „Mirties lenktynes” pakviestas Paulas Andresonas, dirbęs su tokiais veiksmo filmais kaip „Žūtbūtinis mūšis”, „Absoliutus blogis” bei „Svetimas prieš grobuonį”. Komanda statyti „Mirties lenktynių” susitiko rimta komanda – patyrę veiksmo filmų aktoriai ir būrys talentingų kūrėjų „už kameros”.

Rezultatas – filmas „Mirties lenktynės” – turi stiprų emocinį užtaisą. Tikroviška ir šiurpinanti aplinka, galingi ir tvirti automobiliai, vyriški ginklai ir žiauriai žudomi žmonės. Visas filmo filmo siužetas pralekia milžinišku greičiu.

Esminė filmo problema – viskas jau daug kartų matyta. „Mirties lenktynių” scenaristai idėjų pasisavino iš daug filmų, kad nebūtų apkaltinti akivaizdžiu plagiatu. Tos vietos, kurios dar nematytos – labai lengvai nuspėjamos, todėl pažiūrėjus filmą gerklėje lieka vienas prieskonis – neoriginalu.

Neoriginalumą bandoma uždengti tempu. Jeigu į tą tempą įsijausite – „Mirties lenktynės” jums bus azartiška žiauri pramoga. Tačiau jeigu ieškote filme kabliukų, kurie gali užkliūti šiame filme – toli žvalgytis nereikia, nes jų labai daug.

Recenzija paskelbta www.kinas.info.