Vilniaus oro uosto planuojamas skrydžių skaičius 2012 m. vasarą toliau auga

„Ryanair“ toliau plečia skrydžių pasiūlą iš Vilniaus oro uosto. Pradėjusi veiklą šių metų gegužės mėnesį su skrydžiais 5 kryptimis, vėliau „Ryanair“ skrydžių žemėlapį išplėtė Brėmeno ir Barselonos kryptimis, o nuo 2011 m. kovo mėn. pabaigos paskelbianti atidaranti dar Karlsrūhės/Baden Badeno kryptį.

„Ryanair“ nuo 2012 m. vasaros sezono pradžios ketina pridėti skrydžius iš Vilniaus dar viena kryptimi – į Paryžiaus Beauvais oro uostą. Po šios plėtros „Ryanair“ turės iš viso 8 tiesiogines kryptis iš Vilniaus.

„Ryanair“ skrydžiai tarp Vilniaus ir Paryžiaus vyks tris kartus per savaitę – pirmadieniais, trečiadieniais ir penktadieniais.

Be „Ryanair“, nuo gegužės 28 dienos du kartus per savaitę taip pat vykdys „Wizz Air“.

Jau rašiau anksčiau, jog 2012 m. vasarai numatomos keturios naujos „Wizz Air“ kryptys į Oslą, Bergeną, Liverpulį ir Paryžių, „Skyways“ sugrįžimas su kasdieniu reisu tarp Vilniaus ir Berlyno, „Ryanair“ nauja kryptis į Karlsrūhę/Baden Badeną, „Aeroflot“ skrydžiai į Maskvos Šeremetjevo oro uostą bei „Transaero“ skrydžiai į Maskvos Domodedovo oro uostą.

Be to, 2012 m. vasarai numatoma, jog „Wizz Air“ didins skrydžių skaičių Londono Lutono ir Eindhoveno kryptimis, nuo kovo mėn. pradžios „Skyways“ gražins kasdienius skrydžius tarp Berlyno ir Vilniaus, „Lufthansa“ didins skraidantį lėktuvą maršrutu Vilnius-Frankfurtas į A320 (164 vietos), „brussels airlines“ didins lėktuvą į A319 (132 vietos), „Estonian Air“ didins skrydžių skaičių į Taliną iki 4 skrydžių per dieną,

„Ryanair“ Vilnių sujungs tiesioginiu skrydžiu su Karlsrūhe/Baden-Badenu

Nuo kovo 27 dienos „Ryanair“ tiesioginiu skrydžiu tris kartus per savaitę sujungs Vilniaus oro uostą su Karlsrūhės/Baden-Badeno oro uostu. Tai pirmas kartas istorijoje, kuomet Lietuvos sostinė tiesiogiai pasiekiama iš Badeno-Viurtenbergo žemės.

Karlsrūhės/Baden-Badeno oro uostas pirmiausia aptarnauja 55 tūkst. gyventojų turintį Baden Badeną, tačiau yra artimiausias oro uostas nuo 300 tūkst. gyventojų turinčios Karlsrūhės (40 kilometrų). Iš šio oro uosto taip pat patogu pasiekti Prancūzijoje esantį Strasbūrą, kuris su 630 tūkst. gyventojų yra nutolęs per 55 kilometrus. Badeno-Viurtenbergo žemės administracinis centras Štutgartas yra už 110 kilometrų nuo Karlsrūhės/Baden-Badeno oro uosto, o šio didmiesčio metropoliui priskiriama daugiau nei 5 mln. gyventojų.

Skrydžiai iš Vilniaus į Karlsrūhę vyks tris kartus per savaitę – antradieniais, ketvirtadieniais ir šeštadieniais. Lėktuvas iš Karlsrūhės kils 6 val. 35 min., Vilniuje leisis 9 val. 45 min. Iš Vilniaus pakils 10 val. 10 min., Vokietijoje leisis 11 val. 25 min.

Karlsrūhės/Baden-Badeno oro uostas šiuo metu aptarnauja 1,2 mln. keleivių per metus, tačiau šis skaičius gali gerokai šoktelti, nes šis oro uostas taps 47-ąja „Ryanair“ baze.

Badeno-Viurtenbergo žemė Vokietijoje yra vienas turtingiausių regionų Europoje. Šiame regione savo centrines būstines yra įkūrusios tokios kompanijos kaip „Daimler-Chrysler“, „Porsche“, „Bosch“, SAP ar „Carl Zeiss“. Baden-Badenas yra vienas populiariausių Vokietijos kurortų gausus SPA centrų.

Tai antroji tiesioginė „Ryanair“ kryptis iš Vilniaus į Vokietiją ir septinoji kryptis, kuria bendrovė skraidins iš Lietuvos sostinės. „Ryanair“ iš Vilniaus skraidina į Londoną, Romą, Milaną, Barseloną, Dubliną ir Brėmeną.

Tai penktoji nauja kryptis iš Vilniaus, kuria bus pradedami tiesioginiai skrydžiai iš Vilniaus 2012 m. vasarą. Kitų metų vasaros tvarkaraštyje be Karlsrūhės/Baden-Badeno, numatomi tiesioginiai skrydžiai iš Vilniaus į Paryžiaus, Liverpulio, Oslo-Stanjeford ir Bergeno oro uostus.

„Ryanair“ žiemą skraidys tarp Vilniaus ir Barselonos

Aviakompanija „Ryanair“ nuo lapkričio 2 dienos pradės skrydžius du kartus per savaitę tarp pagrindinio Barselono El Prat oro uosto (BCN) ir Vilniaus.

Šiuo vasaros sezonu „Ryanair“ skraido tarp Žironos oro uosto netoli Barselonos ir Vilniaus. Kaip ir buvo planuota, skrydis į Žironą buvo sezoninis ir spalio pabaigoje bus nutrauktas.

„Ryanair“ skrydžiai iš Barselonos į Vilnių vyks trečiadieniais ir sekmadieniais. Trečiadieniais lėktuvas Vilniuje leisis 17 val. 55 min., atgal į Barseloną kils 18 val. 20 min. Sekmadieniais atvykimas į Vilnių – 19 val. 45 min., išvykimas – 20 val. 10 min.

Be „Ryanair“, į Barselonos oro uostą taip pat skraido aviakompanija „Wizz Air“. „Wizz Air“ skrydžiai į Barseloną yra vykdomi penktadieniais ir pirmadieniais. Po šios „Ryanair“ plėtros Vilnius ir Barselona bus sujungti keturis kartus per savaitę – nelyginėmis savaitės dienomis.

Šiuo žiemos sezonu „Ryanair“ į Vilnių kaip ir vasarą skraidys  6 kryptimis: į Londoną – 7, į Brėmeną – 4, į Romą, Dubliną ir Milaną – po 3 kartus per savaitę.  Nuo lapkričio mėnesio nauja kryptis „Ryanair“ žemėlapyje – Barselonos oro uostas, į kurį skrydžiai vyks 2 kartus per savaitę.

Be to, nuo šio rudens „Ryanair“ papildys ir krypčių iš Kauno oro uosto žemėlapį. Nuo spalio mėn. paskutinės dienos du kartus per savaitę skraidys tarp Eindhoveno ir Kauno.

2011-ųjų vasarą Lietuva turės rekordinį pasiekiamumą

2011-ųjų vasarą Lietuva bus pasiekiama oru geriausiai per savo Nepriklausomybės istoriją. Iš visų trijų Tarptautinių oro uostų Lietuvoje bus pasiūlyta daugiau vietų negu pačiais geriausiais, dar „prieškriziniais“ 2008-aisiais.

Vilniaus oro uoste reguliariaisiais skrydžiais šių metų liepą bus pasiūlyta beveik tiek pat vietų kaip ir 2008-aisiais – apie 200 tūkst. Mažesnę negu 2008-aisiais pasiūlą lemia per trejus metus ženkliai susitraukusi užsakomųjų skrydžių rinka:

Be abejo, iki liepos mėnesio dar gali įvykti pokyčių, ypač užsakomųjų skrydžių rinkoje – šie duomenys surinkti kovą pagal skelbiamus kelionių organizatorių ir vežėjų duomenis. 2009-aisiais siūlomų čarterių kėdžių išsilaikymą ėmė operatoriaus „Star1 Holidays“ pasiūlytos kėdės, tačiau jiems ženkliai sumažinus apimtis 2010 m. birželio mėnesį ir visai nutraukus veiklą rugsėjį, pasiūla nebuvo perimta kitų operatorių.

Reguliariaisiais skrydžiais iš Vilniaus pagal pilnai patvirtintus duomenis šią vasarą veš 15 aviakompanijų, o jų „capacity“ pasidalijimas bus labai difersifikuotas – nė viena kompanija neturės dominuojančios padėties, kas leidžia oro uostu išskaidyti riziką, o konkurencija bus ypač naudinga keleiviams:

Pagal siūlomas vietas keleiviams šią vasarą didžiausiu vežėju išliks aviakompanija „airBaltic“, keleiviams per mėnesį siūlanti apie 35 tūkst. kėdžių, o nuo jos neženkliai atsiliks „Ryanair“ ir „Wizz Air“ siūlantis po daugiau nei 30 tūkst. kėdžių per mėnesį. Jeigu trijų „Lufthansa“ grupės prekinių ženklų – „Lufthansa“, „Austrian“ ir „brussels airlines“ siūlomas vietas sudėtume, tai bendras kėdžių skaičius viršytų 25 000.

Tačiau „airBaltic“ vargiai pavyks išlaikyti didžiausio vežėjo Vilniaus oro uoste vaidmenį pagal faktinius pervežamus keleivių kiekius – kadangi daugelis „airBaltic“ siūlomų vietų bus į jų hub’ą Rygoje, lėktuvai šia kryptimi būna užpildyti kur kas mažiau nei „žemų sąnaudų“ vežėjų lėktuvai Vakarų ir Pietų Europos kryptimi.

Tuo tarpu pagal bendrą vietų skaičių į visus tris Lietuvos oro uostus šią vasarą Lietuvai bus absoliučiai rekordiniai – į Vilnių, Kauną ir Palangą bus pasiūlyta per 330 tūkst. vietų:

Šie skaičiai rodo, jog tiek pasiekti Lietuvą, tiek vykti iš Lietuvos į užsienį šią vasarą gali daugiau keleivių nei bet kada ir pasiūlyta „capacity“ leidžia Lietuvos oro uostams pervežti rekordinį keleivių skaičių 2011-aisiais.

„Ryanair“ pradės skrydžius iš Brėmeno į Vilnių

„Ryanair“ plečia veiklą Vilniaus oro uoste ir nuo gegužės 22 dienos atidaro skrydžius iš Vokietijos šiaurinės bazės – Brėmeno.

Skrydžiai tarp Vilniaus ir Brėmeno bus vykdomi 4 kartus per savaitę – pirmadieniais, trečiadieniais, šeštadieniais ir sekmadieniais. Lėktuvas pakils iš Brėmeno 6 val. 55 min., Vilniuje leisis 9 val. 45 min., iš Vilniaus pakilęs 10 val. 10 min., Brėmene bus 11 val. vietos laiku.

Tai yra šeštoji kryptis, kuria „Ryanair“ vykdys skrydžius iš Vilniaus oro uosto. Anksčiau paskelbta, jog nuo gegužės pradžios „Ryanair“ skraidys į Londono Stansted, Dublino, Milano Bergamo, Romos Ciampino ir Žironos oro uostus.

Iš Brėmeno „Ryanair“ skraido ir į kitas Baltijos šalių sostines – į Rygą ir Taliną šią vasarą „Ryanair“ skraidys po tris kartus per savaitę.

Atidarius šį naują maršrutą Vilniaus oro uostas turės susisiekimą su trimis Vokietijos miestais ir rekordinį kėdžių skaičių į Vokietiją – nuo kovo pabaigos „Lufthansa“ didina skrydžių į Frankfurtą skaičių iki 14 skrydžių per savaitę (apie 18 000 kėdžių), nuo gegužės 1 dienos „Estonian Air“ skraidys į Berlyną (4000 kėdžių), o „Ryanair“ Brėmeno kryptimi pridės 6000 kėdžių.

Susisiekimą su Vokietijos ir aplinkiniais regionais „Lufthansa“ šiai vasarai dar pagerins – kai kuriomis dienomis skrydžiai į Frankfurtą bus vykdomi A320 lėktuvu (168 kėdės vietoje 138 vietų A319), o į Vieną visą vasarą skrydžiai bus vykdomi kasdien su 100 vietų „Fokker 100“ lėktuvu.

„Ryanair“ pradės skrydžius iš Vilniaus oro uosto 5 kryptimis

Nuo šių metų gegužės 1 d. didžiausios žemų sąnaudų aviakompanijos Europoje „Ryanair“ lėktuvai leisis Vilniaus oro uoste.

Veiklos pradžioje „Ryanair“ vykdys skrydžius 5 kryptimis, iš viso 18 19 reisų į Vilnių per savaitę.

Vilnius-London Stansted – 7 kartus per savaitę:

Skrydžiai vyks kasdien, nuo gegužės 1 dienos, atvykimas į Vilnių 21 val. 25 min., išvykimas – 21 val. 50 min.

Vilnius-Rome Ciampino – 3 kartus per savaitę:

Skrydžiai vyks antradieniais, ketvirtadieniais ir šeštadieniais, nuo gegužės 3 dienos, atvykimas į Vilnių 10 val. 40 min., išvykimas iš Vilniaus – 11 val. 5 min.

Vilnius-Milano Bergamo – 3 kartus per savaitę:

Skrydžiai vyks nuo gegužės 2 dienos. Pirmiadieniais ir penktadieniais lėktuvas į Vilnių atvyks 10 val. 35 min., išvyks 11 val. Trečiadieniais atvyks 10 val. 5 min., išvyks – 10 val. 30 min.

Vilnius-Dublinas – 3 kartus per savaitę:

Skrydžiai vyks antradieniais, ketvirtadieniais ir šeštadieniais nuo gegužės 3 dienos. Atvykimas į Vilnių – 22 val. 20 min., išvykimas – 22 val. 45 min.

Vilnius-Žirona – 2 3 kartus per savaitę:

Pirmasis skrydis – gegužės 3 d. Antradieniais lėktuvas Vilniuje leisis 17 val. 45 min., išvyks 18 val. 10 min., šeštadieniais atitinkamai 11 val. 30 min. ir 11 val. 55 min. Sekmadieniais – 20 val. 45 min. ir 21 val. 10 min.

„Ryanair“ tiesioginę konkurenciją sukurs Milano Bergamo ir Dublino maršrutuose, kur konkuruos atitinkamai su „Wizz Air“ ir „Aer Lingus“.

Iš Vilniaus vėl atsiras tiesioginiai skrydžiai į Žironą ir Londono Stansted oro uostą, kurių neliko veiklą nutraukos aviakompanijai „Star1 Airlines“.

Šiuo tvarkaraščiu „Ryanair“ per savaitę pasiūlys 6800 kėdžių, per metus – 350 tūkst., tokiu būdu Vilniaus oro uoste perveš apie 280 tūkst. keleivių.

Pagal šiuo metu paskelbtus planus, šių metų vasarą pigių skrydžių bendrovės Vilniaus oro uoste per savaitę pasiūlys apie 15 000 kėdžių, kai tuo tarpu tradicinės bendrovės – apie 40 000. Trečdalis papildomų žemų sąnaudų bendrovių siūlomų kėdžių turėtų suteikti papildomą srauto vystymosi impulsą Vilniaus oro uostui ir visam regionui.

Pigių skrydžių bendrovių pritraukimas į Vilniaus oro uostą vien šiais metais į Vilnių pritrauks apie 120 tūkst. papildomų turistų. Per pirmus tris 2010 m. ketvirčius Vilnius sulaukė 426 tūkst. turistų.

„Ryanair“ šią vasarą iš Kauno skraidys apie 20 krypčių, iš Rygos – 14 krypčių, iš Talino – 10 krypčių. Lygiai prieš metus prieš pradedant veiklą Vilniaus oro uoste, 2010 m. gegužę „Ryanair“ bazę Kaune – pirmąją Rytų Europoje.

„Ryanair“ steigs bazę Kaune

„Ryanair“ gegužės mėnesį įsteigs pirmąją savo bazę Centrinėje/Rytų Europoje – ji įsikurs Kauno oro uoste. Artimiausios „Ryanair“ skrydžių bazės iki šiol veikė Stokholmo Skavsta bei Brėmeno oro uostuose. Nei Baltijos šalyse, nei Lenkijoje, Čekijoje, Slovakijoje ir kt. aplinkinėse šalyse „Ryanair“ neturi skrydžių bazės.

Kaunas taps 40-ąja „Ryanair“ skrydžių baze Europoje.

„Ryanair“ ketina Kauno oro uoste bazuoti 2 „Boeing 737-800“ lėktuvus, kurie skraidys 18 maršrutų. Jau anksčiau paskelbtų krypčių sąrašą dar papildys Barselonos, Berlyno, Dusseldorfo Weeze, Edinburgo, Londono Gatwick, Milano Orio, Oslo Rygge, Paryžiaus Beauvais ir Tamperės oro uostai.

„Ryanair“ iš Kauno skraidins į Bristolį

Nuo gegužės 3 dienos Airijos pigių skrydžių bendrovė „Ryanair“ atidaro naują maršrutą iš Bristolio oro uosto į Kauną. Skrydžiai vyks du kartus per savaitę pirmadieniais ir ketvirtadieniais.

Atrodo, pavasarį sulauksim naujos konkurencijos skrydžiams į kitus Jungtinės Karalystės miestus, ne tik į Londoną. Nuo kovo 28 d. iš Vilniaus oro uosto „airBaltic“ pradeda skrydžius į Mančesterį, tuo pat metu „Star1 Airlines“ pradeda skrydžius į Edinburgą. „Ryanair“ šiuo metu iš Kauno skrenda į Lutono ir Stanstedo oro uostus netoli Londono, taip pat į Birmingemą ir Liverpulį.

„Ryanair“ pradės skrydžius iš Briuselio Šarlerua oro uosto į Kauną

Airijos pigių skrydžių bendrovė „Ryanair“ pradės skrydžius iš Briuselio Šarlerua oro uosto į Kauno oro uostą.

Skrydžiai prasidės 2010 metų balandžio 1 dieną ir vyks tris kartus per savaitę – antradieniais, ketvirtadieniais ir šeštadieniais.

Tai bus aštuntasis „Ryanair“ vykdomas skrydis į Kauną. Šiuo metu „Ryanair“ skraido į Kauno oro uostą iš Londono Stanstedo, Dublino, Londono Lutono, Liverpulio, Birmingemo, Frankfurto Hano, Brėmeno oro uostų. Latvijos oro bendrovė „airBaltic“ į Kauno oro uostą skraido iš Rygos.

Kaip žemų kaštų skrydžių bendrovės laimi. Ar gali laimėti ilguose skrydžiuose?

Dažnai kyla diskusijos – kaip „Ryanair“ sugeba pasiūlyti tokią kainą, kai tuo tarpu kitų bendrovių net vienos kėdės vežimo kaštai yra didesni? Matau 10 pagrindinių priežasčių, kaip žemų kaštų bendrovės laimi prieš tradicines.

Tačiau ar toks modelis gali padėti žemų kaštų bendrovėms laimėti ilguosiuose skrydžiuose? Dabar jos įsiveržia tik į trumpo-vidutinio nuotolių skrydžių rinkas, labiausiai išsikėrojo pigiosios bendrovės didesnėse laisvosiose erdvėse: Europoje („Ryanair“, „easyJet“, „Aer Lingus“, „Norwegian“) ir JAV („Southwest“, „jet Blue“).

Kaip pigių skrydžių bendrovės pasiekia žemesnius kaštus?

1. Daugiau kėdžių tokiuose pat lėktuvuose. Pvz., tradicinės bendrovės „Boeing 737-300“ lėktuve montuoja 128 kėdes (verslo+ekonominė klasė), tuo tarpu pigių skrydžių bendrovės sutalpina 148 kėdės 1 klasės išdėstyme. Taip „low-cost“ bendrovės perveža 16% daugiau keleivių vienu skrydžiu.

2. Greiti „apsisukimai“ oro uostuose – geresnis lėktuvų išnaudojimas. Skraidant nedideliais atstumais, 1-3 valandų skrydžiuose, didelę įtaką lėktuvų išnaudojimui turi laikas, kurį lėktuvas praleidžia oro uoste. Žemų kaštų bendrovės skrenda į neapkrautus oro uostus, kurie įsipareigoja lėktuvą aptarnauti per 20-25 minutes. Tradicinės bendrovės užtrunka po 45 minutes, nes gaišta laiką eilėje prie rankovių, eilėje prie kuro užpilymo, ilgiau užtrunka lėktuvo pakrovimas ir valymas. O stovintis lėktuvas pajamų neneša. Skaičiuojama, jog „low-cost“ bendrovės 10% geriau išnaudoja lėktuvus nei tradicinės.

3. Tik tiesioginiai skrydžiai. Tai neleidžia vystyti tranzito tačiau laimima per tai, jog nėra vėluojančių keleivių, vėluojančio bagažo, sudėtingo skrydžių administravimo, bagažo perkrovimo klaidų ir kitų smulkmenų. Šioje vietoje žemų kaštų bendrovės laimi daugiau vis griežtėjant Europos Sąjungos reikalavimams dėl kompensacijų keleiviams skrydžiams vėluojant, pametus bagažą ar „overbookin’us“ reisą. Kiekviena klaida kainuoja brangiai, o skrendant tik iš taško A į tašką B klaidų yra padaroma mažiau.

4. Pigesni oro uostai – paprastesnės procedūros, mažesni nusileidimo ir keleivių mokesčiai, galų gale net dažnai mažesnės degalų kainos. Be to, žemų kaštų bendrovės dažnai panaudoja apleistus ir labai mažai apkrautus regioninius oro uostus – savivaldos institucijos yra suinteresuotos juos „paleisti“, todėl suteikia netiesiogines dotacijas ir kitokias lengvatas.

5. Tiesioginis bilietų pardavimas, didžioji dalis – internetu. Jokių bilietų pardavimo agentų, komisinių agentūroms, narystės mokesčių tarptautinėse organizacijose. Be to, yra galimybė lanksčiau manipuliuoti kainodara, dingsta gresmė „netyčia“ parduoti daugiau bilietų, negu yra lėktuve vietų.

6. „Nieko nereikalinga“. Žemų kaštų bendrovės nerengia pramogų lėktuve, neteikia maitinimo, neturi „lounge“ zonų oro uostuose, nesuteikia keleiviams „greitos registracijos/apsaugos“ (fast lane) galimybės oro uostuose. Skaičiau, jog „American Airlines“ vien už rodomų filmų autorines teises sumoka po 12$ už kiekvieną keleivį.

7. Vienodų lėktuvų parkas. Žemų kaštų bendrovės paprastai formuoja lėktuvų parką iš vienodo tipo lėktuvų. Tai leidžia sutaupyti lėktuvų priežiūrai, pilotų mokymams, atsiranda galimybė lengvai pakeisti sugedusius/techninius patikrinimus einančius lėktuvus.

8. „Žmonių efektyvumas“. Žemų kaštų bendrovės neturi paveldėtų didžiulių išsikerojusių profsąjungų, neturėdamos verslo klasės keleivių ir neteikdamos maitinimo gali skristi su mažesniu skaičiumi stiuardų, daugelį paslaugų stengiasi pirkti iš trečiųjų šalių, jų administracinis aparatas yra mažesnis. Žemų kaštų bendrovės dažnai kuriasi šalyse, kuriuose profsąjungų įtaka ne tokia didelė. Paskaičiuota, jog vienam „British Airways“ darbuotojui tenka 735 keleiviai, kai tuo tarpu „easyJet“ – net 7 tūkstančiai.

9. Administracinis efektyvumas. Žemų kaštų bendrovės stengiasi kuo paprasčiau atlikti registravimo skrydžiui procedūras, laipinimą į lėktuvą (pavyzdys – „Ryanair“ lėktuvai be nurodytos laipinimo kortelėje vietos), stengiąsi daugelį procedūrų atlikti be žmogaus įsikišimo, nors taip kartais aukoja patogumą keleiviams. Beje, čia tradicinės kompanijos sparčiai mokosi „low-cost“ bendrovių pamokas ir taip pat siūlo registraciją skrydžiui internetu, „baggage drop“ ir kt.

10. Didesnės įplaukos iš netiesioginės veiklos – reklamos, papildomai apmokestinamų paslaugų (nuo bagažo iki registracijos skrydžiui), automobilių nuomos pardavimų, antžeminio transporto kompanijų komisinių ir t.t.

Kiek žemų-kaštų bendrovės laimi iš viso? Apytiksliai skaičiuojama, jog tikrosios žemų kaštų bendrovės („easyJet“, „Jet Blue“, „Ryanair“) prieš tikrąsias tradicines („Air France“, „British Airways“, „Lufthansa“) skrydžio kaštuose laimi apie 46%. Skirtumas didžiulis, tačiau pastaruosius du-tris metus šis skirtumas, pastebima, jog mažėja: dėl kylančių kuro kainų ir tradicinių kompanijų lėto prisitaikymo pasinaudojant „low-cost“ privalumais.

Žemų kaštų bendrovėms yra ypač skausmingi aukštų kuro kainų periodai, kadangi tuo metu jų santykinis pranašumas prieš tradicines bendroves sumažėja – kuro reikia abiejų tipų bendrovėms, o aukštos jo kainos išpučia bendrus kaštus ir padidina santykinę kuro išlaidų dalį bendruosiuose kaštuose.

Tradicinės bendrovės mokosi iš žemų kaštų bendrovių ir tradicinės kompanijos perima dalį juo bruožų, o labiausiai augančios bendrovės šiuo metu yra tarpinės bendrovės, kurios stengiąsi tarpusavyje derinti abiejų pusių suteikiamas naudas. Kaip pavyzdys – kaimynų „airBaltic“, kuriama kaip tarpinio tipo bendrovė.

„Ryanair“ ir kitos žemų kaštų bendrovės kartais vis numeta pareiškimus, jog jos nusiteikusios keliauti ir į ilgųjų skrydžių (long-haul) rinkas. Tačiau aibė nesėkmingų tokių skverbimosi patirčių vis atšaldo „low-cost“ segmento lyderių norą. Įsigaliojęs praėjusių metų „open-skies“ susitarimas tarp JAV ir ES atvėrė galimybes kompanijoms vystyti tokią paslaugą tarp šių šalių, tačiau žingsniai daromi lėtai.

Kame to priežastys?

Pažvelkime į 10 mano įvardintų punktų, kur žemų kaštų bendrovės laimi. Daugelyje punktų pigiosios bendrovės praranda savo pranašumą ilguosiuose skrydžiuose.

1. Pakankamai sudėtinga žemų kaštų bendrovėms būtų tankinti kėdes ilguosiuose skrydžiuose, kadangi tai jau akivaizdžiai keltų diskomfortą (suirzęs keleivis išsineš slogų įspūdį apie skrydį ir argumentas „mokėjau mažai“ nebeveiks saviitaigai išgyvenant nepatogumus). Daugiau kėdžių galėtų būti įrengta pirmosios bei verslo klasių sąskaita, tačiau ilguose skrydžiuose tradicinėms  bendrovėms verslo klientų vežimas yra ypač pelningas verslas. Klientai negriešija mokėti dvigubai už patogumą, nors 2-3 valandų skrydžiuose nebėda ir pataupyti. Be to, didelius plataus fiuzeliažo (wide-body) lėktuvus primontavus vien tik ekonominių kėdžių, atsiranda maksimalaus svorio, su kuriuo gali lėktuvas atsiplėšti nuo žemės klausimas, nes tuomet tektų stipriai riboti keleivių bagažą ir rinktis oro uostus su ilgais pakilimo takais.

2. Iš greitų apsisukimų oro uostuose pavyktų mažai laimėti – kuomet skrydis trunka 8-10 valandų, tos sutaupytos keliasdešimt minučių sudaro niekingai mažą laiko dalį.

3. Sudėtinga ir su „tik tiesioginių skrydžių“ strategija. Skaičiuojama, jog iš Londono, Paryžiaus, Amsterdamo ar Frankfurto kylančiuose lėktuvuose ilgaisiais maršrutais net 70% keleivių būna „ne vietiniai“, t.y. tranzitiniai. Būtų labai nedaug taškų, kur žmonėms reikėtų būtent iš maršrute suplanuoto taško A į tašką B (point-to-point).

4. Pigesnių oro uostų naudojimo pranašumas dingsta, kadangi oro uosto mokesčiai ilguose skrydžiuose sudaro tik 1,5 – 2% skrydžio sąnaudų. Lėktuvui degalai reikalingi kiekvienam kilometrui, o įgulai atlyginimai mokami už valandą, todėl 8 valandas trunkančiame skrydyje, mokesčiai oro uostui sudaro tik labai mažą sąnaudų dalį. Tie 2% nesunkiai atlošiami leidžiantis Heathrow, o ne Stanstede vien dėl to, jog didesniame oro uoste didesnis šansas rasti laukiančių tavo skrydžio keleivių.

5. Tiesioginis bilietų pardavimas – taip, čia vis dar galima laimėti.

6. Dėl „nieko nereikalinga“ argumento vėlgi galima diskutuoti. Papildomas paslaugas galima apmokęstinti atskirai, tačiau keleiviai ilguosiuose skrydžiuose neišvengiamai norės valgyti, norės pramogų ir norės pagalvių – todėl tai reikės krauti į lėktuvą ir nebus sutaupoma lengvesnio lėktuvo, greitesnio pakrovimo ir greitesnio valymo sąskaita. Bet kokiu atveju, pranašumas, lyginant su trumpaisiais skrydžiais, sumažės.

7. Vienodų lėktuvų parkas – taip čia galima išlošti, su sąlyga, jog tavo lėktuvų parkas yra pakankamai didelis. Na, bent 20 lėktuvų. Todėl pradžioje tai gali būti nepranašumas, jog sunku tikėtis, jog verslo pradžioje bus investuojama tiek daug. Be to, ilgiesiems skrydžiams ir tradicinės kompanijos dažnai renkasi vienodo (ar panašaus) tipo lėktuvus – pasaulyje nėra toks didelis ilgiems nuotoliams skirtų lėktuvų pasirinkimas.

8. Vargiai „low-cost“ bendrovės išloš ir įgulų sąskaita. Darbo laikas yra reglamentuotas, todėl į virš 6 valandų trunkančius skrydžius reikės vežtis dvi pilotų brigadas, be to, ilguose skrydžiuose keleivių poreikiai aptarnavimui yra didesni, todėl sunku tikėtis, jog būtų galima daug sutaupyti stiuardų skaičiaus sąskaita.

9. Paprastesnės skrydžio registravimo procedūros – jas galima išlaikyti, tačiau skrydžio kainoje jos vėlgi sudarys mažą dalį. Be to, keleiviai tai sunkiai pajaus, kadangi ilguose skrydžiuose neišvengiamai reikalingos atlikti pasienio procedūros, sudėtingesnės saugumo procedūros.

10. Įplaukos iš netiesioginės veiklos – taip, tuo klausimu galima dirbti, tačiau šitoje vietoje vėlgi, tradicinės bendrovės irgi eina tuo keliu, mažindamos „low-cost“ pranašumą.

Išvados? Ilguosiuose skrydžiuose labai ženkliai sumažėja „low-cost“ bendrovių pranašumas tuose aspektuose, kuriuos jie dabar naudoja pranašumui vidiniuose Europos ar vidiniuose JAV skrydžiuose sukurti. Norint vystyti „low-cost“ modelį transatlantiniuose ar skrydžiuose tarp Europos ir Azijos, svarbu rasti naujų taškų, kur žemų kaštų modelis veiktų.

Turbūt, tai yra pagrindinė priežastis, kodėl bandžiusios „low-cost“ modelį „long-haul“ skrydžiuose pritaikyti bendrovės pasitraukė iš verslo ir kodėl dabartinės žemų kaštų skrydžių rinkos lyderės nesiveržia į šią rinką. Paskutinis modelio pritaikymo bandymas – bendrovė „AirAsiaX“. Žiūrėsime, kaip jiems seksis.

Be to, veikiant „OpenSkies“ ir dabar, jau ne vienerius metus esant gan liberaliai rinkai segmente skrydžių tarp Europos ir JAV, kainos yra smarkiai nukritusios, todėl nėra taip paprasta, jog tik įėjus į rinką „low-cost“ bendrovei, ji galės pasiūlyti ženklų tarifo skirtumą tarp dabar siūlomų skrydžių kainų. Ilguosiuose skrydžiuose konkurencija vyksta dviejuose sluoksniuose: pvz. iš Heathrow į JAV skrendančios bendrovės konkuruoja tarpusavyje, be to, „kitame lygyje“ Heathrow konkuruoja su Paryžiumi ir Frankfurtu. Kadangi didelė dalis keleivių yra tranzitiniai, jie gali rinktis ne tik tarp skirtingų bendrovių, bet ir tarp skirtingų oro uostų, iš kurių jie paliks Europą.

Kalbant ne apie skrydžius tarp JAV ir Europos, tai nepamirškime, jog dangus nėra liberalus: reikalingi tarpvalstybiniai susitarimai dėl skrydžių, leidimai skrosti kertamų šalių oro erdves. Valstybės bent jau neoficialiai yra suinteresuotos kuruoti tradicinius vežėjus, kuriuose dažnai turi ženklią akcijų dalį. Sunku tikėtis, jog Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Skandinavijos šalių ar Prancūzijos vyriausybės būtų motyvuotos eiti vesti derybas su Azijos, Afrikos ar Pietų Amerikos šalimis vardan naujų žemų kaštų bendrovių. Be to, be netiesioginės motyvacijos palaikyti „savo“ bendroves (nes tiesioginis protegavimas yra nelegalus), Europos šalys nėra suinteresuotos skrydžiais į Braziliją, Venesueltą, Nepalą ar Filipinus, kadangi tai keleiviai europiečiai važiuotų į tuos taškus išleistų pinigų. Uždirbu Europoje, išleidžiu svetur – Europos šalių vyriausybės tikrai neplos rankom.

Jeigu „low-cost“ bendrovės rastų modelį, kuris joms suteiktų akivaizdų konkurencinį pranašumą ilguosiuose skrydžiuose, tai, be abejo, smarkiai numuštų bendras skrydžių kainas ir iš to keleiviai laimėtų. Tačiau, man atrodo, juos surasti ir tuo pasinaudoti, bus labai sunku.

Kitas puslapis »