„Tėvynės sąjunga 2.0“ tęsinys – „Twitter“

„Tėvynės sąjunga“ tęsia prieš pradėtą madą sekti ir naudotis naujausiomis interneto tendencijomis. Prisiminkime neseną istoriją, kada „Tėvynės sąjunga“ prieš Seimo rinkimus kvietė žaisti žaidimą „Aplenk Kubilių“, organizavo „Baltijos kelią 2.0“ ir lindo visiems į draugus „Facebook’e“.

Viskas kaip iš vadovėlio – 2007-ieji buvo blog’ų metai; 2008-ieji buvo „Facebook’o“ metai; 2009-ieji „Twitter’io“ metai.

O „Tėvynės sąjungos“ komunikacijos konsultantai ir „Gaumina“ tendencijas seka. Taigi, likus keliomis savaitėms iki Europos Parlamento rinkimų, „Tėvynės sąjungos“ interneto puslapyje atsirado blokas, kuriame sudėti kandidatų į europarlamentą „tvyturiai“ (c) nezinau.lt).

tvyturiai

Į „Tėvynės sąjungos“ tinklapį yra sukelti skirtingų politikų pasisakymai

Tačiau „Twitter“ komunikacija padaryta taip šaltai ir paviršutiniškai, kad net nesaknu.  Visų politikų „account’ai“ sukurti vienodai, rašant kandidato pavardę iš didžiosios raidės (pvz. twitter.com/Landsbergis; twitter.com/Andrikiene). Be to, atrodo, kad visų politikų pasisakymus rašo vienas ir tas pats žmogus: nėra skirtumų tarp pasisakymo stilistikos. Tačiau išimčių yra ir pvz. p. Petras Musteikis yra tikras „twitteriškas“ personažas, kuris rašo iš serijos „krapštau nosį“: „Skaitau naujienas delfyje, bernardinuose“.

„Tėvynės sąjungos“ sukurti virtualus personažai turi labai mažus skaičius sekėjų – vos po 5-20, o jų daugumą sudaro kiti politikai.

„Tėvynės sąjungos“ „twitteriamas“ – daug blogiau nusisekęs, negu projektai, vykdyti prieš Seimo rinkimus. Sausa, vadovėliška ir jokio smagumo.  O juk „web trendai“ turi būti smagu ar ne? Reikia jau spėlioti, kas bus „ant bangos“ 2010-aisiais? Aj, tiesa, rinkimų kitąmet nebus …

„Twitter’io“ lyderis yra buvęs kandidatas į Prezidentus Česlovas Jezerskas, kurio „tvyturiai“ ir „pablakėjimai“‘ sulaukė nemažo atgarsio. Mano nuomone, reikia pripažinti sau, jog interneto tendencijų vaikymasis yra laikinas procesas ir labai nišinis reiškinys. Todėl Jezerskas „twitteryje“ atrodo logiškiau nei Landsbergis „Twitteryje“. Be to, esu tikras, jog po birželio 14 dienos „Tėvynės sąjungos“ „tvyturiai“ ims ir nutils.

Tačiau gali būti, kad galime turėti „Twitter’inančią“ prezidentę – Dalios Grybauskaitės „account’as“ buvo sukurtas tik likus dviems dienoms iki prezidento rinkimų. Ir nors komunikacijos specialistai padarė pigaus populiarumo besivaikančiųjų klaidą – ėmė sekti visus per vieną dieną, tačiau žinučių rašymas „Twitter’yje“ vyksta ir po laimėtų Prezidento rinkimų. Be to, tie pranešimai yra tokie, kokie yra verti „Twitter“, pvz.:  „Linkėjimai V.Tomkui :)„. Jeigu tai nenutrūks Dalios Grybauskaitės rinkimų štabui transformuojantis į Lietuvos Respublikos prezidento komanda, tai turėsime vieną iš nedaugelio pasaulyje „twitter’inančią“ valstybės vadovę.

Ir nors „Second Life“ buvo laikinas ir realiai nesąmoningas interneto reiškinys, tačiau mes su pavydu skaitėme, kad estai įkūrė savo ambasadą „Second Life“ ar ne? Dabar panašiai gali rašyti ir apie mus – turėtume „twitterinančią“ prezidentę.

O įsivaizduokite situaciją, kad JAV prezidentas Barackas Obama pvz. pasveikina Lietuvos prezidentę su gimtadieniu parašydamas „Twitter“ @DGrybauskaite ? :)

P.S. Dar pasirodo pražiopsojau šio ryto naujieną – „Vyriausybė įsikūrė „FaceBook“ „MySpace“ ir „Twitter“„. Linkiu entuziazmo.

Apie tai, kad komunikacijos specialistams, blog’ai, „Twitter“ ir „Facebook“ yra peilis po kaklu – mano pranešime konferencijoje „Login“ – birželio 4 d.

Kada bus galima „užsiprenumeruoti internetą?“

Lietuvoje internetu kiekvieną savaitę naudojasi apie 972 tūkst. suaugusių žmonių. Kiek iš interneto vartotojų naudoja RSS? Jokių tyrimų apie RSS naudojimą Lietuvoje nėra atlikta. Mano spėjimas – RSS „pažįsta“ apie 2-3% interneto vartotojų Lietuvoje. Pavertus procentus į absoliučius skaičius galima suskaičiuoti, jog RSS naudotojų Lietuvoje gali būti apie 30 tūkst., pridėjus gabalėlį iš TNS neapimamos jaunosios auditorijos (iki 15 metų). Šitas skaičius atrodo visai realus – populiariausias Lietuvoje tinklaraštis nezinau.lt turi per 4 tūkst. RSS prenumeratorių – t.y. jį prenumeruoja kas aštuntas RSS vartotojas. Tinklaraštininkai ir tinklaraščių skaitytojai yra pagrindinis RSS technologijos plėtros variklis.

„Forrester“ tyrimai rodo, jog JAV RSS naudoja 11% vartotojų – taip pat labai nedidelis skaičius. Kai kurie analitikai teigia, jog realus skaičius gali būti didesnis, tačiau tendencija akivaizdi – RSS naudojasi interneto vartotojų mažuma. Tą patį aš jaučiu pagal savo tinklaraščio skaitymo įpročius – RSS prenumeratorių skaičius yra mažesnis už kasdien į tinklaraštį užsukančių tiesioginių lankytojų skaičių („direct traffic“).

Internetas yra auganti ir greitai besikeičianti medija, kurioje kasmet pasirodo naujovių. Dalis interneto marketingo specialistų skuba liaupsinti naujai pasirodančias technologijas, tačiau nepraeina ilgas laiko tarpas ir karštos naujovės miršta tyliai. Prieš pusantrų metų buvo aikščiojama išgirdus „Second Life“, tačiau dabar nebėra jo šviesios ateities entuziastų.

Mano supratimu, interneto formos neužauga dėl dviejų esminių priežasčių – arba jos yra nereikalingos, arba jos yra pernelyg sudėtingos. „Second Life“ buvo paprastas, tačiau mirė neišplitęs, kadangi realiai jis yra niekam nereikalingas – vienas iš žaisliukų, kuriais „smagu naudotis“ („fun to use“), tačiau net naudotojams yra neaiški jo paskirtis. Nesąmonė su vaizdo „codec’ais“ ilgai tęstis negalėjo (prisimenat kaip reikėjo į „Windows“ diegti visokius „divx“, „xvid“ ir dar kalną skirtingų kodavimo „utėlių“), todėl video filmukų siuntinėjimą netruko pakeisti paprastas kaip trys kapeikos „YouTube“.

RSS yra naudingas informacijos gavimo būdas, tačiau jis yra pernelyg sudėtingas. Nors tinklaraštininkai imąsi iniciatyvos informuoti apie šios technologijos naudojimą (pavyzdžiai čia ir čia), o „Google Reader“ buvo didelis šuolis į RSS paprastesnį naudojimą, tačiau sunku tikėti tuo, jog masės gali imti naudotis šiuo informacijos rinkimo būdu. Nepamirškime, jog keliasdešimt procentų interneto vartotojų pasaulyje internetą suvokia kaip „Google“ arba „Yahoo!“ puslapį, o Lietuvoje dideliai daliai to milijono internetas yra „Delfi“ arba „Internet Explorer“ „Favourites“ skiltis.

Prisiminkime, jog prieš 8-10 metų ypač populiari tarnyba buvo IRC pokalbiai. Ja naudotis buvo labai sudėtinga. Tačiau prieš tokį laikotarpį internetu naudojosi tik „geek’ai“ ir pusiau kompiuterių profesionalai, todėl su tuo sudėtingumu buvo galima susitvarkyti. Tačiau kuomet internetas „išėjo į mases“, šiuos kambarius natūraliai išstūmė „Google Talks“ ir „Skype“. ICQ pralaimėjimo prieš „Skype“, „MSN Messenger“ ar „Google Talks“ priežastimi taip pat laikau sudėtingumą – ICQ užsispyrusiai vertė įsiminti savo ICQ numerį.

Mano nuomone, artimiausiu metu mirs ir podcast’ai bei videocast’ai – jie ir sudėtingi, ir nelabai reikalingi. Naudojimąsis jai yra labai sudėtingas, o juos pakeisti gali paprasčiausias garso ir vaizdo bylų parsisiuntimas bei tas pats „YouTube“.

Tačiau informacijos atrankai ir greitam žinių perdavimui ateitis yra šviesi. Kurį laiką pasyviai naudojuosi „nezinau.lt“ jau aprašyta toli gražu ne pačia populiariausia „Google“ tarnyba „Google Alerts“. Ši paslauga atsiunčia elektroninio pašto žinutę su nuoroda, kuomet „Google“ į savo archyvą įtraukia puslapį su tave dominančiu žodžiu ar fraze.

Iki šiol ši taryba padėdavo tik aptikti šaltinius, kurie pamini retai internete paminimas temas (pvz. gali gauti pranešimus, kur yra paminėtas tavo vardas ir pavardė arba tavo įmonės pavadinimas), tačiau praėjusį penktadienį pajutau, jog ši tarnyba gali būti ir naujienų atrinktuve – „Google“ interneto tinklalapius peržiūri taip dažnai, jog tampa greitu būdu perduoti naujienas. Apie „FlyLAL“ savininko pasikeitimus sužinojau būtent iš jos.

flylal_alert

Nepraėjo nė valanda ir „Google Alert“ pastebėjo šią naujieną „Delfi“ – tai greičiau negu aš tikrinu „Delfi“ naujienas. Išties, kartais norint sekti naujienas kyla dilema – prenumeruoti kelis srautus ar rinktis vieną. Abu sprendimai turi savo neigiamas puses – prenumeruodamas visus gali paskęsti didžiuliame sraute, kuriame naujienos atskartoja daug kartų skirtinguose šaltiniuose, o atsirinkdamas prenumeruoti vieną šaltinį gali praleisti sau įdomią žinią arba gausi ją daug vėliau.

„Google Alerts“ yra savotiška „interneto prenumerata“. „Google“ yra apleidusi šį įrankį, tačiau ateityje, mano nuomone, turėtų prie jo grįžti ir išnaudoti labiau negu tik žinučių el. paštu siuntimui. Tokia tarnyba gali tapti individualaus naujienų portalo pagrindu, taip pat turėtų būti galima užsiprenumeruoti kiekvieno dominančio žodžio RSS srautą.

„Interneto prenumerata“ naudinga ir viešiesiems ryšiams – įmonės ir organizacijos gali sekti savo kompanijos paminėjimus internete. Šiuo metu tokią paslaugą teikia kai kurios viešųjų ryšių agentūros – jos seka kompanijos paminėjimus interneto dienoraščiuose, forumuose, tokiuose tinklalapiuose kaip Skundai.lt ir pan. Ši paslauga yra labai brangi dėl imlumo žmogiškiesiems resursams.

Nenoriu pasakyti, jog „Google Alerts“ yra ateities tarnyba. Toli gražu ne. Tiesiog esu tikras, jog ateityje turėtų plėstis įrankiai, leidžiantis sistemizuoti ir sekti keletą interneto šaltinių. Tai aktualu ir Lietuvoje – turime jau netrumpą sąrašą naujienų portalų, kurių kiekvienas turi savų perlų. Nė vienas nėra galva aukštesnis už kitus, todėl, jeigu tau aktualu naujienos laiku, niekada nežinosi, kuris parašys pirmas, taip pat nežinosi, kuris parašys išsamiausiai.

Naujienų portalų sekimui „Google“ turi jau seniai veikiančią tarnybą „Google News“, kuri renka žinias iš pasaulio didžiausių naujienų portalų ir grupuoja naujienas pagal temas. Savotiška pirmtakė Lietuvoje šioje vietoje yra „Gera diena“, tačiau jai trūksta „nuovokos“ – tai paprasčiausias RSS agregatorius, kuriame srautų adresai jau suvesti.

Svarbių ir įdomių naujienų pateikimo vietų skaičius auga kasdien. Naujienos plinta ne tik per naujienų portalus, tačiau ir per vartotojų kuriamus kanalus – tinklaraščius, žinutes forumuose, komentarus po straipsniais. „Delfi“ komentarai kartais būna vertingesni už patį straipsnį, o tinklaraščiuose paskelbtos naujienos į tradicinę žiniasklaidą patenka tik po kokios savaitės. Prašosi įrankiai, kurie leistų sekti ir valdyti šį srautą.

RSS prenumerata yra siejama su prieš kokius pusantrų metų dažnai vartotą pavadinimą „web 2.0“. Tačiau vienas iš kertinių vadinamojo „web 2.0“ principų – paprastumas ir prieinamumas visiems. RSS to trūksta – ši technologija yra pernelyg sudėtinga. Prognozuoju RSS tarpininko vaidmenį – tai gali tapti pereinamąja informacijos individualizavimo ir prenumeravimo technologija kelyje į tikrą „interneto prenumeratą“. Kaip tai atrodys? Neturiu žalio įsivaizdavimo.

Atsiprašau, bet nepažįstu aš jūsų, p. Andriau Kubiliau

Užvakar gavau žinutę iš „Facebook“, kad gavau kvietimą draugauti iš … Andriaus Kubiliaus.

Nežinau, kodėl gavau šį kvietimą. Ar tiesiog dėl to, jog esu facebook’e, ar dėl to, jog strategija į draugų ratą įtraukti žinomesnius tinklaraštininkus, ar dėl to, jog anksčiau rašiau apie „Tėvynės Sąjungos“ internetinę komunikaciją. Žinau, jog kolega Arnoldas irgi gavo kvietimą draugauti.

Strategija pateisinama ir galbūt nebloga. „Įsiprašyti“ į daugiau draugų turinčiųjų ratus ir taip populiarinti partiją ir asmenis. Aš suprantu, jog „Facebook’e“ sukurti vartotojai „Tėvynės sąjunga“ ir „Baltijos kelias 2.0“ yra valdomi „Gauminos“ (turbūt) žmonių ir už tą virtualių personų valdymą jiems mokami kokie 200 LTL už valandą.

Bet iki šiol aš turėjau vilties, jog galbūt už vartotojo Andrius Kubilius „Facebook’e“ iš tikrųjų stovi „Tėvynės sąjungos“ lyderis. Bet po tokių kvietimų draugauti siuntinėjimų nežinia kam, esu tikras, kad taip tiesiog nėra. Šis vienas žingsnis siugriovė visą mano tikėjimą, kad „Tėvynės sąjungos“ pasirodymas „Facebook“ turi kažkokį realų pagrindą!

Nepaisant asmeninio potyrio, toliau sutinku, jog apgalvota „Tėvynės sąjungos“ internetinės komunikacijos strategija gali jiems uždirbti apie 100 tūkst. balsų papildomai, kaip mano Arvydas Vidžiūnas.

Atsiprašau, bet nepažįstu aš jūsų, p. Andriau Kubiliau.

„Tėvynės sąjungos“ internetinė komunikacija

Arba kažkas įtakingas Tėvynės Sąjungoje perskaitė tą pačią knygą, kurią aš neseniai perskaičiau ir užvakar aprašiau, arba kažkokie neblogi internetinės komunikacijos specialistai įtikino tą patį įtakingą Tėvynės Sąjungos sprendimų priėmėją, kad jei vykdo visą internetinės komunikacijos veiksmų planą nuo A iki Ž (nežinau, kurį etapą Tėvynės Sąjunga jau pasiekė ir kiek dar siurprizų mūsų laukia iki rinkimų).

Jūs tik pažiūrėkite – „Baltijos kelias 2.0“, fotoparoda „Flick“, videokanalas „YouTube“, account’ai „Facebook’e“, „MySpace“, One.lt. Maža to, vakar dar startavo visai linksmas virusinis žaidimas „Aplenk Kubilių“.

Pritariu Dovilei iš Marketer.lt, jog visi šie veiksmai, kuriuos vykdo „Gaumina“, kainavo turbūt labai daug. Bet rezultatas turbūt vertas to – internetinėje komunikacijoje „Tėvynės sąjunga“ aplenkė konkurentus kokiais penkiais ratais. Kai daugelis artėjant rinkimams eilinį kartą atnaujina savo internetines svetaines, arba tiesiog, artėjant rinkimams prisimena, jog reikia jas nuolat pildyti, „Tėvynės sąjunga“ vykdo veiksmus, kuriais galėtų didžiuotis ir nuolat komunikacijos naujovėms pinigus leidžiančios tokios bendrovės kaip „Omnitel“ ar „Bitė“. Nemažiau svarbu yra ir tai, jog šie veiksmai atlikti labai laiku – kai jau internetas nebėra medija, kurioje ka nors nuveikus galima „pasiPR’inti“ kitose medijose apie tai, o tada, kai internete galima pagauti bent jau trečdalį Lietuvos suaugusių žmonių.

Prognozuoju, jog po tokių „Tėvynės Sąjungos“ veiksmų, konkurentai turėtų skubiai pradėti vykdyti savo veiksmus internete, ir, turbūt daugelis nudegs nagus nuo to, jog tie veiksmai bus vykdomi skubotai ir neapgalvotai. Tikėtina, jog ir nelabai sąžiningi „interneto konsultantai“ atliks savo juodą darbą – partijoms siūlys visokio plauko „originalius“ sprendimus, o partijos juos negalvodamos pirks, nes „reikia daryti kaip konkurentai daro“. BLOG’ą iki rinkimų turbūt turės kiekviena partija. O juk toli gražu ne viskas internete yra efektyvu ir neviskas kainuoja adekvačiai. Galima šiandien kurti salą „Second Life“, atidaryti podcast’ą, … Tokiais veiksmais gal galima sužavėti penkis interneto geek’us, bet poveikio padaryti įspūdi apčiuopiamam elektoratui – vargu.

Rasti argumentų kritikai į „Tėvynės sąjungos“ veiksmus internete yra nesunku. Į vartotojų kuriamo turinio sekcijas visada prilenda kenkėjų, o „nusižeminti“ iki flashinio dviratininko lygio kažkam gali atrodyti „nelygis“. Bet – c’mon, tai juk „web 2.0“.

P.S. Ar man vienam atrodo, kad Kubilių aplenkti šiek tiek per lengva. Anyway, marškinėlių turbūt negausiu, nes greičiau už mane tai padarė šimtai, o gal net tūkstančiai. Vistiek, emocija gera, nes tikru dviračiu tai jo neaplenkčiau.

P.S.2. Už „Baltijos kelio 2.0“ idėja reklamos festivalyje IMHO verta medalio. Kas žino – ar čia „Gaumina“ ar DDB?

David Meerman Scott „Naujosios rinkodaros ir viešųjų ryšių taisyklės“

Kai prieš porą mėnesių šią knygą pirkau „Vagos Knygų namuose“, jos viename didžiausių Vilniaus knygynų buvo vienas egzempliorius. Kuomet pasmalsavau, ar ši knyga labai populiari, tai knygyno darbuotoja pasakė, jog šios knygos vieną egzempliorių ir teatvežė. „Apie žurnalistiką visai knygų neleidžia ir tos tik vieną gaunam“ – toks buvo pardavėjos komentaras.

Ši knyga nėra apie žurnalistiką – ši knyga apie interneto forumų, socialinių tinklų, „Second Life“, interneto dienoraščių, podcastų panaudojimą marketinge.

Kai prieš nepilnus metus Philipas Kotleris „Vilone“ paprašė kelių šimtų Lietuvos marketingo specialistų pakelti rankas tuos, kurie turi savo blog’us, tai pakilo dvi rankos. Kai prieš mėnesį Deividas Talijūnas iš „Adnet“ ir Vytautas Vorobjovas iš „Interactive Marketing Partner“ Lietuvos Marketingo Asociacijos nariams pasakojo apie interneto dienoraščių pasaulį, tai susidariau įspūdį, jog marketingo žmonėms šis pasaulis vis dar yra „kažkur anapus“.

O tas pats senstelėjas marketingo guru P.Kotleris būdamas Vilniuje kalbėjo ne tik apie blog’us, bet ir apie „Second Life“, podcast’us ir kitas šiuolaikines bendravimo internete priemones.

„Verslo žinių“ išleista Davido Meermano Scotto knyga „Naujosios rinkodaros ir viešųjų ryšių taisyklės“ yra gan išsamus gidas pradedantiems apie skambiai pavadintų „naujųjų kanalų“ išnaudojimą marketinge. Knygoje pradedantiesiems išsamiai pasakojama, kaip interneto technologijos keičia pranešimų spaudai platinimą, kaip išnaudoti blog’us, podcast’us, kaip bandyti kurti virusinį marketingą, kaip per internetą pasiekti klientus tiesiogiai.

Manau, jog knyga yra labai gera ir naudinga mažai žinantiems ir tik pradedantiems domėtis internetinėmis informacijos skleidimo technologijomis. Knyga parašyta 2007 metų pabaigoje, todėl informacija nėra pasenusi – o taip jau gali būti dar po metų. Pagyrimas ir „Verslo žinių“ knygų leidybos skyriui, jog Lietuva yra viena iš pirmųjų 19 šalių, kuriose pirmiausia išleista ši knyga „neangliškai“.

Kaip paminėjo ir mano dienoraščio komentatorius, „Verslo žinių“ išleistos Petero Fisko „Rinkodaros genijaus“ vertimas tikrai buvo labai blogas. Už „Naujųjų rinkodaros ir viešųjų ryšių taisyklių“ vertimą galima pagirti – matyti, jog vertimas atliktas gerai įsigilinus į tematiką ir terminologiją. Aišku, nemažai naujadarų rėžia ausį – pvz. aš neiškarto supratau, jog „prenumeruojamoji transliacija“, pasirodo yra paprasčiausias podcast’as, bet čia greičiausiai tiesiog naujos sąvokos yra neįprastos ausiai. Tiesa, iki galo taip ir neišsiaiškinau, kas slypi po sąvoka „universalusis adresas“, bet pagal sakinių kontekstą, kuriuose buvo pavartota ši sąvoka, atrodo, jog tai yra paprasčiausias URL’as.

Davidas Meermanas Scottas, rašydamas apie „minties lyderius“ ir dienoraščių išnaudojimą viešųjų ryšių tikslais, pusantro puslapio skiria lietuviškajam marketingo cicinui Linui Šimoniui ir jo blog’ui www.pozicionavimas.lt. Tik iš šios knygos sužinojau, jog L.Šimonis rašo ir anglišką blogą – www.positioningstrategy.com (jame galima rasti knygos autoriaus komentarų).

Iš įdomesnių autoriaus minčių įstrigo tiksliai, mano nuomone, suformuluotas požiūris į optimizavimą paieškos sistemoms: „Sudėtingos ir neva labai svarbios SEO taisyklės yra sugalvotos konsultacinių kompanijų, kurioms šie mitai yra labai naudingi – iš tiesų, tai kurkite kokybišką turinį ir paieškos sistemos jus suras“. 100% tiesa, mano nuomone.

Perskaičiusiems knygą rekomenduoju autoriaus blogą – http://www.webinknow.com/ – jame galima rasti įdomių apibendrinančių idėjų ir keletą nemokamų e-book’ų.

„Verslo žinios“ nurodo, jog mažmeninė knygos kaina ne klubo nariams yra 79 litai, bet „Vagos“ knygyne ji kainavo daugiau nei devyniasdešimt, o iš „Patogu pirkti“ galite ją įsigyti už 86 LTL. Kaip visada, skaitantys angliškai iš „Amazon“ gali įsigyti versiją anglų kalba dvigubai pigiau.

P.S. „Verslo žinių“ knygų leidyklos URL’as tai totalus absurdas – http://wap.vz.lt/knygos2/. SEO čia nebepadės.