Archive for sausio 15th, 2003

TV žaidimų sėkmės priežastis – tobulos taisyklės

Šiandienės televizijos programoje apstu įvairiausių šou. Pokalbiai, muzika, anekdotai dominuoja programų tinkleliuose, o intelektualūs (ar bent taip vadinami) žaidimai neretai išstumiami. Belieka tik svarstyti, kas lemia tokio tipo TV laidų sėkmę ar nesėkmę.

Ar pamenate, ko gero, pirmąjį televizijos žaidimą Lietuvos televizijų istorijoje? Tai buvo per tuomet valstybinę, dabar nacionalinę, rodytas žaidimas „10×10“. Tais laikais kiekvienas miestas ir miestelis sirgdavo už savo krašto komandą. Tada buvo kiti laikai ir šis žaidimas buvo beveik vienintelis produktas, įnešdavęs šiek tiek gyvumo į siaurą vienintelės lietuviškai į tautą prabylančios televizijos programą.

Tikroji TV žaidimų ir viktorinų era prasidėjo su Arūno Valinsko „Taip. Ne“ jau nepriklausomoje Lietuvoje. Pilni kultūros namai visuose rajonų centruose, kur filmuojamas šis žaidimas, milžiniškas populiarumas trumpai gyvavusiame LTV antrajame kanale, vėliau „LitPoliinter“ televizijoje. Vadinamojo „laukinio kapitalizmo“ laikais verslininkai skyrė didžiules lėšas reklamai, todėl žaidėjų laukė didžiuliai prizai už kiekvieną teisingą atsakymą, ištrauktą iš žaidimo vedėjo, pasitelkiant klausimus su žodeliu „ar“. Bet ne vien tai lėmė šio pirmojo A. Valinsko televizinio projekto populiarumą – žaidimas turėjo beveik nepriekaištingas taisykles. Žaidėjų poros prie baltojo ir juodojo stalo, stalas su alumi iškritusiems žaidėjams, konkretūs atsakymai „taip“ ir „ne“ – tuo ištisą savaitę gyveno visa Lietuva. Žaidimas tapo toks populiarus, kad ir moksleiviai pradėjo rengti žaidimą mokyklose, teisingi ir neteisingi atsakymai buvo aptarinėjami darbovietėse.

Žaidimas pamažu prarado savo populiarumą būtent tuomet, kai žaidimo rengėjas A. Valinskas pradėjo keisti žaidimo taisykles. Žaidimai komandomis, geriausių žaidėjų klubai, žiūrovų skambučiai į televiziją su spėjimais tik mažino populiarumą, nors jis dar gana ilgai laikėsi vedėjo dėka. Bet vėliau ir pats, ko gero, žymiausias šių dienų Lietuvos pramogų verslo veikėjas suprato, kad buvusios sėkmės pakartoti nepavyks. Televizijų eteryje buvo pasirodę ir kiti Arūno Valinsko žaidimai – „Pusę per pusę“ su Gintaru Ruplėnu, „Žodžių mūšis“ su Giedriumi Masalskiu (vėliau su Jonu Radzevičiumi), bet nė vienas nepasiekė tokio populiarumo kaip „Taip. Ne“. Ir dėl to kaltas ne vien kitas žaidimo vedėjas (juk būtent daugiausiai „Žodžio mūšio“ dėka G. Masalskis tapo tuo, kuo dabar yra). Kaltos ir žaidimo taisyklės – pripažinkite, juk kur kas mieliau spėlioti laidos rengėjų sugalvotą žodį ar terminą, kai duomenis iš jo originaliai surinkinėja dalyviai, negu bandyti prisiminti kokį konkretų faktą, kai tau padeda tik raidžių skaičius. Tokį malonumą galima patirti ir sprendžiant kryžiažodį paskutiniame žurnalo puslapyje.

TV reitingų lentelės keičiasi, bet sėkmingo „intelektualaus“ žaidimo formulė – ne. Trys iš keturių visoje šalyje matomų televizijų turi savo „milijonierišką“ žaidimą. Vienodos pinigų sumos, panašūs klausimai su panašiais atsakymų variantais, beveik identiškos dekoracijos, bet skirtingos taisyklės ir vedėjai.

LNK televizijos „milijonieriškas“ žaidimas „Šeši nuliai – milijonas“ rengiamas to paties Arūno Valinsko. Žaidimas gyvuoja apie metus, bet taisyklės ir per tokį laiką neišliko stabilios – iš pradžių keistos tik simboliškai, o vėliau ir stipriai pakeistos – atsirado galimybė lakstyti žaidėjams po biblioteką ar nusipirkti iš varžovo teisingą atsakymą. Šis žaidimas laikosi ant vedėjo pečių – jis gali viską – net pakeisti žaidimo taisykles. Viena vertus, tai padaro žaidimą nenuspėjamą, bet kita vertus – spėlionė praranda svarbiausia – azartą ir įtampą. A. Valinskas savo juokeliais bando nuraminti žaidėjus (ir tai jam pavyksta), bet dėl to nukenčia žiūrovas. Jis nebemato herojaus, mąstančio, besiryžtančio lemiamam spėjimui, kai ant kortos pastatyta didžiulė suma.

Pasaulinis TV šou „Kas laimės milijoną“ Lietuvoje savo veiklą pradėjo šiek tiek vėliau nei A. Valinsko laida per LNK. Žaidimo taisyklės – labai griežtos, jau metų metus vienodos daugelyje pasaulio šalių. Trys pagalbos, kurias mintinai žino kiekvienas žiūrovas, bei 15 klausimų su keturiais atsakymų variantais. Henrikas Vaitiekūnas šou vedėjo pozicijoje turbūt niekada neprilygs A. Valinskui, bet improvizuojantis vedėjas turbūt mažiausiai reikalingas TV3, rengiančiai šį žaidimą. Dabar pagrindinis laidos herojus yra žaidėjas, o šou kupinas azarto ir įtampos. Nenuostabu, kad žaidimas dar populiaresnis pietų šalyse, kur žmonės emocingesni.

Pats naujausias „milijonieriškas“ žaidimas Lietuvos rinkoje – „Veto“ per nacionalinę televiziją. Prodiuseriai pripažįsta, kad sunkiausia užduotis rengiant šį žaidimą buvo surasti tinkamą vedėją. Sunku pasakyti, ar profesionalus žurnalistas – ekonomistas yra geriausias naujas veidas TV žaidimui, bet didžiausias šou trūkumas – netobulos taisyklės. Atrodytų, svarbiausia žaidime turėtų būti įtampa, atsirandanti tarp žaidėjų poros, tačiau taisyklės neleidžia tai įtampai atsiskleisti. Tikrai kiltų didesnis azartas, jei žaidėjas prieš pasirinkdamas, vetuoti ar ne, negirdėtų porininko abejonės ar užtikrintumo savo atsakymu. O žaidimo vedėjas įtampą kelia tik nevykusiais išvedžiojimais, kad suklaidintų žaidėjus ir žiūrovus, ar spėjimas teisingas. Jis leidžia žaidėjams pasakyti „aš tikrai žinau atsakymą“ arba „aš nenumanau, kuris atsakymas teisingas, o tik spėju“, o tai girdi ir žaidėjo porininkas.

Pabaigoje galima pasakyti, kad visų TV žaidimų sėkmės pagrindas – nepriekaištingos taisyklės ir tinkamas žaidimo vedėjas. Žaidimo esmė turi būti paprasta, suprantama kiekvienam žiūrovui, kelianti azartą ir įtampą ne tik žaidėjui, bet ir žiūrovui – juk tam skirti vadinamieji „intelektualieji“ TV žaidimai.

Autorius: Simonas Bartkus

Paskelbta interneto vartuose www.omni.lt, 2003 m. sausį