Archive for rugpjūčio, 2015

Mano keista meilė Singapūrui

Kaip žadėjau, pasakoju apie savo keliones – pradžiai siūlau paskaityti apie tai, koks esu keliautojas.

Singapūrui jaučiu keistą meilę. Šį miestą įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio ir su kiekvienu apsilankymu myliu jį vis labiau.

Singapūre buvau tris kartus ir visus kartus pavasarį.

singapore_night

Tą meilę sunku paaiškinti. Man Singapūras yra subalansuotas didmiesčio etalonas. Tokijo infrastruktūra, Dubajaus modernumas, Londono multikultūriškumas, Hong Kongo greitis sudėta į vieną vietą ir užtepta pavyzdiniu saugumu, švara ir tvarka. Didelės baudos už kramtomosios gumos įvežimą į Singapūrą, rūkymo vietų kontrolė priveda prie nuostabios tvarkos. Idealiai tvarkingai surikiuoti dangoraižiai. Jeigu pradedi tvarką, ji negali būti fragmentiška.

Singapūre pastatytas „Marina Bay Sands“ vertas atskiro paminėjimo. Šį 2010 m. pastatytą pastatą daugelis laiko viešbučiu, nors tai nei tik viešbutis. Man tai pavyzdys, kaip tinkamas valdžios darbas planuojant miestą papildo ir pakeičia miestą (kitas mane žavintis pavyzdys yra Barselonos transformacija per/po Olimpinių žaidynių 1992 m. – verta atskiro įrašo). „Marina Bay Sands“ yra laikomas brangiausiu Pasaulyje pastatytu pastatas, kurio kaina – apie 4,7 milijardo JAV dolerių.

O viskas buvo taip: XXI amžiaus pradžioje Singapūro valdžia paskelbė konkursą dviems kazino licenzijoms laimėti. Mainais į licenzijas, investuotojai turėjo pasiūlyti ir pastatyti pramogų parką, kuris atitiktų Singapūro turizmo strategiją ir papildytų miestą. Konkurso rengėjai kad gavo tai gavo – „Las Vegas Sands“ bendrovė pastatė „Marina Bay Sands“, o kiti investuotojai įrengė „Resorts World Sentosa“ su „Universal Studios Park“, antrąjį už JAV ribų.

Marina Bay netikėtai ne saulėje

Marina Bay netikėtai ne saulėje

„Marina Bay Sands“ kazino (kazino būtina aplankyti – dydis pribloškia, o dar labiau pribloškia bandymas įvertinti, kokio dydžio pinigai ten sukasi) su virš kazino įrengtu viešbučiu, konferencijų centru ir prekybos centru yra žmogiškųjų malonumų triumfas. Apsilankymas baseine ant „Marina Bay Sands“ stogo kaip niekas kitas sukuria tą jausmą „Life is good“ (sakyti tuo balsu, kuriuo Michael Douglas sako „Greed is good“ 1987-ųjų filme „Wall Street“).

„Marina Bay Sands“ yra užmušantis argumentas visiems, kurie sako, jog anksčiau žmonija buvo darbštesnė ir kūrybingesnė – žiūrėk, statydavo piramides, Eifelio bokštus ir kitą žavesį, o ką dabar? Nuvažiuokite niurgzliai į Singapūrą. Aš nebuvau Singapūre kol „Marina Bay Sands“ nebuvo, bet tokio pataikymo, kas mieste turi būti, galima labiau nei pavydėti. Eifelio bokštas Paryžiuje ir po daugiau nei 100 metų atrodo svetimkūnis, o „Marina Bay Sands“ Singapūre atrodo tarsi užaugęs medis stebuklingu vandeniu palaistytas.

Nueini į "Akropolį", plaukioji iš "Zaros" į "Can Can Pizza" su valtim. Marina Bay Mall.

Nueini į „Akropolį“, plaukioji iš „Zaros“ į „Can Can Pizza“ su valtim. Marina Bay Mall.

„Marina Bay Sands“ viešbutis toli gražu nėra pats geriausias Pasaulyje ir netgi toli nuo geriausio, kuriame esu apsistojęs. Jis turi 2561 kambarį ir tai padaro neįmanoma užduotimi paversti jį į kažką panašaus į geriausią viešbutį – pasaulis dar neturi metodikos, kaip kurti tikrą prabangą tokiais kiekiais. Pakanka prie „Marina Bay Sands“ prisiliesti vieną naktį. Girdėjau, „Burj Al Arab“ Dubajuje irgi tragiškas aptarnavimas.

Jeigu galimybės leidžia, siūlau Singapūre kolonijinę atsvarą šiandienos modernumui „Raffles Hotel“, kurį šiandien valdo istorinių viešbučių valdymo meistrai „Fairmont“. „Raffles Hotel“ buvo pastatytas prie jūros (šiandien jūros krantas 500 metrų nuo „Raffles Hotel“), jį įkūrė dar 19 amžiuje arabas prekybininkas ir kinas verslininkas apgalvotai išnuomoję jį dviems versliems armėnams, kurie įsigudrino į viešbutį įleisti visų rasių atstovus. Sako, kad tame viešbutyje japonų kariai per antrąjį pasaulinį karą užtiko vietinius šokančius valsą. XX amžiaus pradžioje šio viešbučio „Long Bar“ barmenas iš Hainano salos sugalvojo kokteilį „Singapore Sling“. „Raffles Hotel“ apsistojęs nebuvau, todėl turiu motyvą dar ten sugrįžti.

Mano Singapore Sling. Singapūre, bet ne "Raffles".

Mano Singapore Sling. Singapūre, bet ne „Raffles“. Vilniuje neblogai tokį daro „Alchemikas“

Singapūras taip pat yra puiki vieta išbandyti „Mandarin Oriental“ prabangą. Šitas tinklas man yra viešbučių prabangos etalonas – ne tiek kaip pastatyti prabangą, o kaip sukurti tobulą ir išlaikyti tobulą prabangą (antra dalis daug sudėtingesnė). Persų įlankos prabanga – apipilti viską auksu ir demonstruoti analfabetizmą valdyme, amerikiečiai tiesiog nemoka kurti prabangos (užtat turi neįtikėtino aukšto lygio „average level“), o rytiečiai turi prabangos valdymo talentą, o „Mandarin Oriental“ yra tiesiog karūna. Norėčiau pasenti ir numirti „Mandarin Oriental“.

Kaip aviatorius, turiu pasisakyti ir apie Changi bei „Singapore Airlines“. Singapūro Changi oro uostas pagal įvairius reitingus ir apdovanojimus renkamas Nr.1 tarp Pasaulio oro uostų. Ar man jis patinka? Taip, viskas Changi yra gerai. Tačiau, mano manymu, per visą plėtrą ir nuolatinį kokybės viršūnės išlaikymą Changi neturi tos razinos, kuri užkabintų. Jame viskas tobula ir nėra prie ko prikibti, bet su ypatingai aukštais lūkesčiais keliamais Changi, jam trūksta galutinio prieskonio. Kuomet Kuala Lumpūro oro uoste netyčia aptikau džiunglių taką („Jungle Braodwalk“) viduryje sterilios zonos tarp parduotuvių – ištiko didelis „wow“. Kuomet Hong Kongo oro uosto pamačiau, kaip galima efektyviai sutvarkyti 60 milijonų keleivių aptarnavimą, ištiko „kodėl kiti to nekopijuoja?“ efektas. Singapūro oro uoste man trūksta tos razinos, kuri sukurtų „wow efektą“. Šiemet Changi turėtų pradėti Terminal 5 statybas – esu tikras, jog jiems pavyks pagauti tą bangą.

Myliu išvykimo lentas oro uostuose. Ypač tokias, kur rodo miestus, apie kuriuos nesu girdėjęs.

Myliu išvykimo lentas oro uostuose. Ypač tokias, kur rodo miestus, apie kuriuos nesu girdėjęs.

„Singapore Airlines“ yra geriausia aviakompanija, kurią esu išbandęs. Nuostabus balansas tarp visų svarbių dalykų – saugos, išlaikytumo, prabangos ir pastovumo. Nors nesu ekspertas, bet mano žiniomis paremta nuojauta neleidžia man iki galo patikėti MEB3 vežėjų tinkamu dėmesiu skrydžių saugai – kai kuriuos dalykus jie daro labai keistai ir nors skridau tiek „Etihad“, tiek „Qatar“, tiek „Emirates“ ne po kartą ir nebijau skristi su jais vėl, aš nesu šventai įsitikinęs, jog šioms aviakompanijoms skrydžių ir keleivių sauga yra „numeris vienas“ (tai mano asmeninė nuomonė). Šalia to, arabai nelabai gerai moka kurti prabangų servisą – jie sugeba nupirkti „Moët & Chandon“ į ekonominę klasę ar paauksuoti unitazus Dohos „business class“ terminale, tačiau jiems nesiseka tinkamai apmokyti įgulų išlaikyti tinkamą prabangą – tai įgula per įkyri, tai daro klaidas, tai pernelyg perduoda savo vidines emocijas. „Turkish Airlines“ turi didžiulę nepastovumo problemą – jie sugeba padaryti gerai, bet sugeba aptarnauti ir labai blogai bei labai prastai sprendžia nestandartines situacijas, skrydžių atšaukimus, „missed connections“ ir kitus „irregularities“. „Singapore Airlines“ vakarietiškas požiūris ir ilgametė tradicija jiems leidžia būti „pastoviai geriems“. Kai keliauji ne vieną kartą, tai ypatingai svarbu. Būti „pastoviai geru“ yra daug sunkiau tegu „dažniausiai puikiu“. Todėl šiek tiek liūdina, kad paskutinius kelerius metus „Singapore Airlines“ rezultatai nėra labai geri – gerą kokybę parduoti sunku.

Šiaip, ypatingai darbo kelionėms visada esu linkęs rinktis vakarietiškas aviakompanijas, ypatingai keliaudamas į sudėtingesnes keliones. Vakarietiškos aviakompanijos neturi pačių geriausių paslaugų ir geriausio maisto, bet jos geriausiai sprendžia nestandartines situacijas ir su jomis gali jaustis saugus Bužumbūroje, Kabule ar žinodamas, jog jie nepaliks tavęs Maniloje. Tas užtikrintumo jausmas nugali galimai skanesnį maistą, kokybiškesnes ausines ar dviem centimetrais geresnį legroom’ą (tiesa, nenugali profesinio noro išbandyti aviakompanijas, kuriomis dar nesu skridęs).

„Singapore Airlines“ įrašyčiau prie vakarietiško stiliaus aviakompanijų, kurios dar turi ir labai gerą servisą ekonominėje klasėje bei tobulą „business“ klasėje. „SilverKris“ lounge Changi oro uoste, mano nuomone, yra pats geriausias Pasaulyje (tiesa, „Star Alliance GOLD“ neįleidžia, net jei skrendi su „Singapore Airlines“ – „Star Alliance GOLD“ jie turi atskirą lounge, kuris gerokai prastesnis negu tas, kuris skirtas išskirtinai „Singapore Airlines“ business keleiviams. Kas yra nepagal „Star Alliance“ taisykles, bet „Singapore Airlines“, panašu, nelabai rūpi „Star Alliance“) – geresnis už daugelio giriamą „Turkish Airlines“ lounge Stambule. Na, o „Singapore Airlines“ verslo klasės kėdės yra tiesiog tobulos – „Lufthansa First“ neprilygsta „Singapore Airlines“ Business. Šalia to, „Singapore Girl“ konceptas – braškė ant torto, kurios nereikia keisti kas penkerius metus. Verta taupyti pinigus ar kaupti „Star Alliance“ mylias „Singapore Airlines“ Business class išbandymui.

Todėl šiuo įrašu išpažįstu savo meilę Singapūrui – man šis miestas turi kažką tokio. Jis man labiau patinka nei Seulas, Hong Kongas, Kuala Lumpūras, Dubajus. Net labiau nei Tokijas. Gal tik New York vis dar kiečiausias miestas Žemėje.  Bet Singapūras ir Niujorkas per daug skirtingi – apelsinas ir obuolys.

Apie keliavimą ir keliones

Šiame tinklaraštyje nutariau šiek tiek aprašyti savo kelionių įspūdžius – susikaupė daugybė įvykusių kelionių per pastaruosius penkerius metus ir varo du motyvatoriai – pirma, norisi uždokumentuoti įspūdžius sau, o antra, mano patirtis ar patarimai galbūt padės kitiems keliautojams. Prieš porą savaičių parašiau apie Odesą.

Prologo vietoje – koks aš esu keliautojas.

Mano įrašuose bus mažai patarimų, kaip keliauti pigiau: kur ieškoti pigiausių bilietų, pigiausios nakvynės ar kaip apgauti viešojo transporto sistemą. Komfortas kelionėse yra svarbu – tai dalis žavesio. Yra tūkstančiai tinklaraščių ir netgi kelionių agentūrų, kurios kupinos patarimų, kaip keliauti pigiau. Šaunu – jos ilgina žmonių sąrašą, kurie gali keliauti, nes niekas taip neplečia akiračio kaip kelionės. Tačiau yra žmonių, kurie du kartus buvę Turkijoje ir vieną kartą Londone mano, jog matę ir žino viską – koks yra „tikras kebabas“, koks turi būti suši ir kaip reikia pilti alų į bokalą, o labiau nei jie žino yra linkę tuo dalintis. Didžiausia klaida yra su jais ginčytis, aš patyliukais mintyse jų gailiuosi.

Aš žinau, kaip veikia klaidingi aviakompanijų tarifai, kuomet yra ypač mažos kelionių kainos ir esu ne kartą jomis pasinaudojęs (pavyzdžiui, legendinė „American Airlines“ klaida, pardavusi maršrutą ARN-LHR-JFK-DCA-MIA-SJU-ORD-LHR-ARN už 1199 LTL, Australija roundtrip iš Dublino už 1400 LTL arba 32 000 kilometrų, praktiškai aplink pasaulį, verslo klase su keturiomis skirtingomis aviakompanijomis už 9000 LTL). Tačiau, norėčiau visada skraidyti tik „Business Class“, o dar geriau „First“.

Man sunku kalbėtis su žmonėmis, kurie yra išbandę „Singapore Airlines“ A380 verslo klasę ir mano, kad gyventi reikia taupiai. Mane 12 val. „full-flat“ 100x200cm kėdėje motyvuoja dirbti ir siekti, kad keliavimas būtų tik toks.

„Viešbutis yra skirtas tik pernakvoti“ – kvailystė. Keliaujant, viešbučiuose dažniausiai praleidžiame daugiau negu pusę kelionės laiko. Keliaujant darbo reikalais, kartais dar daugiau, tai ne tik poilsio, bet ir darbo vieta. Net jeigu viešbutyje tik miegama, prastas miegas dėl triukšmo, nešvaros ar prasto oro gali sugadinti bet kokią kelionę. Naktis „Park Hyatt“ Tokijuje gali būti visos tolimos kelionės tikslas.

Mano įrašai bus gausūs apibendrinimų – kai kuriose vietose lankiausi darbo reikalais, kai kuriose poilsio, kai kuriose dėl abiejų priežasčių. Nesistengiu konspektuoti chronologiškai įvykių – stengiuosi užrašyti kas įstrigo ir kas atrodo svarbu. Dėl šios priežasties niekada nerašysiu „ant karštųjų“ – manau, kad įspūdžiai privalo susigulėti, nes karšti įspūdžiai dažnai apgauna. Pavyzdžiui, prieš trejus metus penkios dienos Marakeše atrodė baisiai – grįžęs ant Maroko norėjau piešti raudoną kryžių kaip ant šalies, kur niekada nenorėčiau grįžti. Įspūdžiams susigulėjus, tai atrodo kitaip – suprantu, kur vietą suvokiau klaidingai, ko neįvertinau ir dabar norisi Maroką aplankyti dar kartą.

Mano „Flight Diary“ rodo, kad artėju prie 1 000 000 oru nukeliautų kilometrų (rašant šias eilutes jų suskaičiuoju 959 793), esu skridęs ir leidesis 609 kartus, esu aplankęs 101 Pasaulio oro uostą su 58 skirtingų aviakompanijų skrydžiais.