Simonas Bartkus | Blog

1999-aisiais pasirodęs “Amerikietiškas pyragas” tapo vienu labiausiai pasisekusio tokio žanro filmų. Salėse surinkti 235 milijonai buvo garantas, kad sulauksime ir antrosios dalies. Ir, be abejo, ji buvo. Daug blogesnė nei pirmoji, bet dar peliningesnė. Ir, kaip žinia, kadangi prodiuseriai ir kino studijos į kritikus kreipia mažiau dėmesio nei į sąskaitas, tai šiandien didžiuosiuose ekranuose galime išvysti ir trečiąją, kaip teigiama, paskutinę, herojų nuotykių dalį.

Iš esmės, prabėgo ketveri metai, pasirodė trys filmo dalys, o niekas nepasikeitė. Tie patys juokeliai, paaugliški seksualiniai nuotykiai, nesibaigiančios nepatogios situacijos prieš tėvus ir galų gale „šūdo“ valgymas. Tiesa, naujojoje „Amerikietiško pyrago“ dalyje galima pamatyti dar ir nematytą sceną – močiutės dulkinimą.

Trumpai apie siužetą: pagrindinis veikėjas Džimas, gelbėdamas savo ir draugės garbę, pasiperša Mišelei. Na, vestuvės tai vestuvės. Seano Williamo Scotto vaidinamas Styvas imasi visų priemonių, kad patektų į vestuves. Jis, sužavėjęs jaunosios tėvus, netgi tampa vyriausiuoju pabroliu. Dar daugiau – jis susižavi Mišelės seserimi ir bet kokia kaina siekia jos … Žodžiu, visas fabula sukasi apie vieną įvykį – vestuves ir nieko naujo čia nesugalvosi.

Šitą filmą verta pažiūrėti tik tiems, kuriems patinka pusantros valandos klausytis keiksmažodžių ir grožėtis, kaip jaunuolių galveles valdo antras galas ir tiems, kurie nematė pirmųjų dviejų „Amerikietiško pyrago“ dalių.

Plačiau apie filmą  Amerikietiškas pyragas 3: vestuvės | American Wedding, 2003

Autorius: Simonas Bartkus, paskelbta interneto svetainėje www.vaikinai.lt

Dar vienas animacinis filmas mūsų kino teatruose. Nenuostabu – šiemet animaciniai filmai yra labai sėkmingi komerciškai. “Paršelio filmas” yra juosta tik vaikams. Jeigu jūsų mažylis ką tik peržiūrėjo visas “Teletabių” serijas, tai dabar turėtų žiūrėti filmuką.

“Paršelio filmas” – tai dar viena Mikės Pūkuotuko, Paršelio, Asiliuko ir kitų draugų nuotykių dalis. Šį kartą amžinai nuskriaustas Paršelis yra pagrindinis filmo herojus. Jo draugai, vadovaujami Mikės, nusprendžia eilinį kartą apiplėšti bites, bet į gaują nepriima Paršelio. Šis nusimena, bet nusprendžia įrodyti, kad jis yra tikras jų draugas. Toks viso filmo turinys.

Jeigu jums mažiau nei 5 metai – žiūrėkite “Paršelio filmą”. Jei jums šešeri ar daugiau – įsijunkite “Senąją animaciją” ir laukite tarybinių “Vini Puxo” nuotykių.

Plačiau apie filmą  Paršelio filmas | Piglet`s Big Movie, 2003

Autorius: Simonas Bartkus, paskelbta interneto svetainėje www.vaikinai.lt

Jonas Valatkevičius „Omni Laike“ kartas nuo karto prabyla apie nevertai užmirštą sporto šaką, apie kurią šiomis dienomis šnekama daug.  Bet blogai. Aš norėčiau šiandien apie kitą sporto šaką, apie kurią iš viso nekalbama. Nežinau, kas šiuo atveju yra geriau. Kolega rašo apie futbolą, o aš noriu paporinti apie moterų krepšinį.

Moterų krepšinis ir vyrų krepšinis yra dvi skirtingos sporto šakos Lietuvoje. Esu įsitikinęs, kad 98 nuošimčiai tų, kurie rugsėjo 14 – osios naktį šventė Lietuvos krepšinio pergalę Vilniaus gatvėse, neišvardintų penkių moterų rinktinės žaidėjų. Praėjusią savaitę, peržvelginėdamas vienos viktorinos dalyvių atsakymus, apstulbau – 24 % krepšinio gerbėjų mano, kad per moterų rungtynes krepšys nuleidžiamas žemiau! Kodėl taip yra?

Sakote vyrai daugiau pasiekė? Drįstu ginčytis – mūsų merginos pasiekė beveik tiek pat – tarpukariu buvo Europos vicečempionėmis, o po nepriklausomybės atkūrimo, lygiai tokį patį vieną kartą tapo stipriausia ekipa Senajame žemyne. Tiesa, tai buvo šiek tiek seniau nei šiemet – 1997-aisiais. Lygiai kaip ir vyrų krepšinyje, Lietuva turi vieną komanda moterų Eurolygoje.

Būna, kad moterys nepataiko iš po krepšio. Bet tai tik suteikia daug azarto žiūrovams. Niekada negali būti tikras dviem taškais, net jeigu žaidėja pabėga viena nuo vidurio linijos. Merginos nededa į krepšį, bet nemažiau taikliai meta tritaškius. Jos vadinamos silpnąja lytimi, bet mėto iš to paties atstumo, į tokį pat aukštį ir su tokiu pat kamuoliu. Prisiminkime praeitų metų LKL žvaigždžių dieną, kuomet Eglė Žygelytė mėtė taikliau už patį Arvydą Macijauską. Moterys beveik niekada aikštelėje nesusimuša, nes jos švelnioji lytis. Jos žaidžia grakščiau, nesistumdo pečiais, nes tokia jų prigimtis. Jos nesivadovauja rusišku principu „bėk ir mesk“. Net keiksmažodis iš jų lūpų neskamba baisiai.

Kolega J. Valatkevičius  pasakojo apie Marijampolės „Sūduvą“, o aš papasakosiu apie Vilniaus „Lietuvos telekomą“. Rašysiu apie jį, nes tai vienintelė komanda atstovaujanti Lietuvai Europos turnyruose. Prisipažįstu, lygiai prieš dvejus metus apskritai tik pirmą kartą apsilankiau moterų varžybose. Bet nuo tos dienos nepraleidau nė vienų varžybų Eurolygoje. Iš tiesų, nežinau, kas mane taip sužavėjo, bet, patikėkite manimi, tai užkrečiama. Per tuos du metus atvedžiau gal 10 draugų į rungtynes, bet dabar jie, kaip ir aš, nepraleidžia nė vienų.

Jau dvejus metus deklaruoju draugams, pažįstamiems ir visuomenei, kad esu „Lietuvos telekomo“ fanas. Turiu net porą šios komandos marškinėlių su moteriškomis pavardėmis ant nugaros ir netgi drįstu su jais pasirodyti gatvėje. Viena kartą vieno pensinio amžiaus piliečio buvau apšauktas už tarifų padidinimą. Dar daug kartų sulaukiau šypsenų ar pašaipų. Bet man nusispjaut ant jų, nes jie niekada nebuvo moterų krepšinio varžybose. Netikiu nė vienu argumentu prieš, jeigu jūs nebuvote nė vienose moterų rungtynėse, todėl jeigu norėsite nesutikti su mano dėstomais teiginiais ir parašyti el. paštu, pirmiausia apsilankykite „Lietuvos ryto“ krepšinio arenoje per Eurolygos kovas.

Bilietas į elitinio moterų krepšinio turnyro dvikovas Vilniuje kainuoja 10 kartų mažiau, negu į toje pačioje arenoje vykstančias vyrų varžybas. Jis kainuoja dvigubai pigiau nei bokalas alaus vidutinio lygio bare, lygiai tiek pat, kiek maršrutinio mikroautobuso arba „Teleloto“ bilietas. Ar gali būti protingesnė investicija į 2 valandas nuostabaus reginio šiokiadienio vakarą?

Moterų Eurolygos varžybose galima dar sykį įsitikinti, kokios gražios yra lietuvaitės. Kai į aikštelę išbėga 10 krepšininkių, 5 piršto mostais būtų galima išvardinti, kurios yra mūsiškės, o kurios varžovės, net jei jos būtų su vienodomis aprangomis (o dar lengviau jei merginos būtų iš vis be jų). Paimkime bet kurią lietuvę žaidėją, bet kurią Italijos sportininkę ir kiekviena pora galėtų atlikti pagrindinius vaidmenis filme „Gražuolė ir pabaisa“.

Moterys bando visokiais būdais bent kiek prilygti vyrams. Jungtinėse Amerikos Valstijose krepšininkė jau įdėjo į krepšį per oficialias varžybas. Tik metų skaičiaus klausimas, kada tokį vaizdą išvysime Lietuvoje. Netgi viena geriausių visų laikų krepšininkių Jurgita Štreimikytė grįžo į Lietuvos klubą tais pačiais metais, kaip Arvydas Sabonis į „Žalgirį“.

Nė kiek nenoriu sumenkinti vyrų krepšinio rinktinės pergalių ar sporto karaliaus futbolo. Laukiu nesulaukiu, kol Vilniuje stovės stadionas, kurį nebus gėda parodyti baltarusiams. Tada eisiu į futbolą dažniau. O kol kas žinau tik vieną dalyką – trečiadienį 19 valandą sirgsiu už „Lietuvos telekomą“, kuris žais prieš praėjusių metų Europos vicečempiones iš Prancūzijos miesto Valensjeno. Lietuvaitės bus grakštesnės, gražesnės, švelnesnės, o gal ir stipresnės. To ir linkiu. Visais kitais faktais esu įsitikinęs.

P.S. Šis rašinys nėra Lietuvos krepšinio federacijos ar „Lietuvos telekomo“ sporto klubo užsakymas.

Autorius: Simonas Bartkus

Šis straipsnis niekada nebuvo publikuotas.

Filmas apie viską, o kartu ir apie nieką. Senovė. Vampyrai. Karas. Fantastika. Na, ir galų gale Tomas Sojeris. Viskas sumalta viename filme. Taigi, apibūdinant filmo žanrą galima panaudoti daug žodžių: fantastinis, veiksmo, istorinis.

Trumpai apie siužetą: britų vyriausybė suburia komandą, kuri išgelbėtų pasaulį nuo sunaikinimo. Jie visi kilę iš Jules‘o Verno ar Artūro Konan Doilio knygų – tai ir kapitonas Nemo, ir daktaras Džekilas ir jau minėtas Tomas Sojeris ir dar keli. Jiems visiems vadovauja Seano Connerio vaidinamas veikėjas. Jie kovoja ne savomis rankomis, bet pasitelkdami naujausias technologijas, kurių tuometinis pasaulis dar nėra matęs.

Pažiūrėti šį filmą turi tie, kurie pasiilgo Indiano Džounso, arba tie, kurie nori šį veikėją perkelti į Prahą (būtent ten nufilmuotas filmas). Tegul neina į šį filmą tie, kurie nori konkretaus filmo.

Plačiau apie filmą –  Ekstraordinarių džentelmenų lyga | The League of Extraordinary Gentlemen, 2003

Autorius: Simonas Bartkus, paskelbta interneto svetainėje www.vaikinai.lt

Moterų krepšinio komanda „Lietuvos telekomas“ pradeda naują žygį Eurolygos viršūnės link. Jau ketvirtą sezoną iš eilės, neabejotinai pajėgiausias Lietuvos klubas rungtyniauja elitiniame Europos turnyre. Trenerių Algirdo Paulausko ir Alfredo Vainausko vadovaujama ekipa bandys reabilituoti toli gražu ne pačius geriausius laikus išgyvenantį Lietuvos moterų krepšinį

Netolima praeitis

Europos moterų krepšinio lygos turnyre „Lietuvos telekomas“ debiutavo 2000-aisiais, prieš tai pasiekęs L. Ronchetti taurės ketvirtfinalį ir gavęs vardinį FIBA kvietimą. Tuometinių lyderių – Loretos Berūkštienės, Dacės Krūminės, Kristinos Kalesinskaitės, Irenos Baranauskaitės – vedama Lietuvos čempionių komanda debiutavo gana sėkmingai – pateko tarp 10 stipriausių turnyro komandų, todėl pirmojo blyno negalima vadinti prisvilusiu.

Deja, po to sezono „Lietuvos telekomui“ teko išgyventi kartų kaitą – komandą paliko ilgametė lyderė L. Berūkštienė, latvė D. Krūminė, motinystės atostogų išėjo Rima Vadapalaitė. Nors besiruošiant 2000/2001 metų Eurolygos sezonui klubui pavyko prisivilioti patyrusią rinktinės puolėją Jolantą Vilutytę, tą sezoną komandos gerbėjai ir vadovai norėtų kuo greičiau pamiršti. Per 14 rungtynių ekipai pavyko iškovoti vos dvi pergales, klubui du kartus teko išgyventi trenerių kaitą, sezono eigoje ne vieną kartą keitėsi legionierės. Tiesa, įvyko ir teigiamų poslinkių – komandai stojo vadovauti vienas geriausių šiuo metu krepšinio specialistų A. Paulauskas, iš klubo jaunimo ekipos atėjo perspektyvios žaidėjos Sandra Valužytė ir Aušra Bimbaitė.

Po tokio ypač nesėkmingo sezono klubas padarė išvadas – praėjęs, 2002/2003 metų sezonas buvo kur kas sėkmingesnis. Susistiprinęs perspektyvia vidurio puolėja Iveta Marčauskaite, patyrusia įžaidėja Diliara Velišajeva, puolėja iš Baltarusijos Olga Muraškina „Lietuvos telekomas“ ne sykį džiugino gerbėjus gražiu žaidimu ir pergalėmis. Tiesa, jauna komanda neretai neužtikrintai sužaisdavo rungtynių pabaigas, dėl ko teko patirti apmaudžių pralaimėjimų kelių taškų skirtumu ar net po pratęsimo. Vos vienos pergalės pritrūko iki to, kad Lietuvos čempionės būtų patekusios į Eurolygos ketvirtfinalį.

Naujas sezonas

Būsimajam sezonui ekipos būrimas pradėtas labai anksti. Iškart po paskutinių praėjusio sezono LMKL finalo rungtynių klubo vadovai pristatė naują pirkinį – vieną geriausių visų laikų Lietuvos krepšininkių Jurgitą Štreimikytę. Dar praėjusio sezono pabaigoje vyriausiojo trenerio asistentu tapo Alfredas Vainauskas, atėjęs iš vyrų krepšinio. „Lietuvos telekomui“ pavyko išlaikyti visą praėjusio sezono komandos branduolį – vienintelė I. Marčauskaitė išvyko į Buržo (Prancūzija) ekipą.

Besirengdamas naujajam sezonui „Lietuvos telekomas“ sužaidė 12 draugiškų rungtynių ir visas jas laimėjo. Vilnietės laimėjo turnyrus Ispanijoje ir Lenkijoje, tuo suteikdamos dar daugiau vilčių savo gerbėjams

Trumpai pristatome visas „Lietuvos telekomo“ komandos žaidėjas:

Olena Žeržerunova: 28 m., 191 cm. Antrąjį sezoną iš eilės Lietuvos čempionėms atstovausianti Ukrainos rinktinės aukštaūgė puolėja. Praėjusiais metais šią žaidėją kamavo smulkios traumos, dėl kurių A. Žeržerunovai nepavyko atskleisti visų savo galimybių. Eurolygos turnyre krepšininkė žaidė trylikoje rungtynių, vidutiniškai pelnė po 8,6 taško ir atkovojo po

Olga Muraškina: 23 m., 180 cm. Taip pat antrąjį sezoną „Lietuvos telekome“ rungtyniausianti legionierė. Tiesa, artimiausiu metu ji turėtų tapti Lietuvos piliete – šių metų vasarą ji ištekėjo už Mažeikių „Naftos“ krepšininko Manto Masilionio. Praėjusį sezoną ji buvo rezultatyviausia komandos žaidėja Eurolygoje – po 12,5 taško per rungtynes. Aštrūs prasiveržimai, taiklūs tolimi metimai neretai į neviltį varydavo ir labiausiai patyrusias varžoves.

Sandra Valužytė: 21 m., 176 cm. Perspektyvi atakuojanti gynėja, kiekvieną sezoną rungtyniaujanti vis patikimiau. Greitis, kibi gynyba, aštrūs prasiveržimai – pagrindiniai šios žaidėjos ginklai. Nors šiai perspektyviai krepšininkei reikėtų patobulinti metimo techniką, nenuilstanti kovotoja S. Valužytė ir šiais metais turėtų būti didžiulė paspirtis „Lietuvos telekomui“. Jos pagrindiniai statistiniai rodikliai – 8,2 taško ir 5,2 atkovoto kamuolio per rungtynes tinkamai neatspindi naudos, kurią komandai teikia ši žaidėja.

Jurgita Štreimikytė: 31 m. 189 cm. Per žaidėjos pristatymą pasakyti „Lietuvos telekomo“ klubo valdybos pirmininko Gintaro Furmanavičiaus skambūs žodžiai – „moterų krepšinio Sabonis“ – tiksliausiai apibūdina šios žaidėjos patirtį, sugebėjimus ir reikšmę komandai. Jeigu po motinystės atostogų į aikštelė grįžtančiai Lietuvos rinktinės lyderei pavyks įgauti reikiamą sportinę formą, ji gali tapti milžiniška jėga tiek puolant, tiek ginantis. Įvairiuose Italijos klubuose, WNBA „Indiana Fewer“ komandoje ir rinktinėje sukaupta patirtis turėtų labai padėti „Lietuvos telekomui“ lemiamais rungtynių momentais – to neretai pritrūkdavo praėjusiame sezone.

Aušra Bimbaitė: 21 m., 179 cm. Ši perspektyvi gynėja beveik visą praėjusį sezoną praleido dėl sunkios kelio raiščių traumos, bet naujajam čempionatui ruošiasi jau visa jėga. Patikimu kamuolio valdymu, taikliais metimais iš visų padėčių pasižyminti žaidėja turėtų ne tik epizodiškai pasirodyti aikštelėje.

Rima Valentienė: 25 m., 170 cm. Praėjęs sezonas šiai nedidukei įžaidėjai buvo pirmasis po motinystės atostogų, bet, toli gražu, ne pats sėkmingiausias. Anksčiau garsėjusi kaip nesugaudoma krepšininkė, praėjusį sezoną R. Valentienė pasižymėjo tik vienu iš savo ginklų – taikliais tolimais metimais ir buvo viena geriausių tritaškių metikių komandoje. Eurolygos turnyre ji žaisdavo po 13 minučių, per kurias pelnydavo po 4,1 taško. Geresnė jos forma šiemet akivaizdžiai sustiprintų ekipai opią įžaidėjos poziciją ir būtų vienas pagrindinių variklių kelyje į sėkmę.

Ilona Nikonovaitė: 28 m., 175 cm. Niekada nebuvusi komandos lydere, bet žinoma kaip žaidėja, kuria treneriai gali visada pasitikėti. Tiek įžaidėjos, tiek atakuojančios gynėjos pozicijose galinti žaisti kairiarankė krepšininkė praėjusį sezoną aikštelėje praleisdavo vidutiniškai po 18 minučių ir pelnydavo po 5,7 taško.

Vita Miklyčiūtė: 23 m., 186 cm. Ši puolėja praėjusį sezoną tik epizodiškai pasirodydavo aikštelėje per Eurolygos rungtynes. Jaunai krepšininkei neretai trukdydavo ir nepasitikėjimas savo jėgomis. LMKL turnyre būdama viena taikliausių ir rezultatyviausių žaidėjų V. Miklyčiūtė per trumpą buvimo aikštelėje laiką nesugebėjo atskleisti visų geriausių savo savybių. Belieka tikėtis, kad artėjantį sezoną ši žaidėja bus kur kas didesnė paspirtis „Lietuvos telekomo“ komandai.

Irena Baranauskaitė: 26 m., 196 cm. Ši žaidėja ir naujajame sezone bus viena svarbiausių figūrų. Nuolat būdavusi tarp komandos lyderių, šiemet I. Baranauskaitė yra vienintelė tikra „Lietuvos telekomo“ vidurio puolėja. Po praėjusio Eurolygos sezono gavusi ne vieno pajėgaus Vakarų Europos klubo pasiūlymų krepšininkė liko ištikima Lietuvos čempionių ekipai, kuriai atstovauja nuo savo karjeros pradžios. I. Baranauskaitė ne tik patikima žaidėja ginantis, bet ir galinga jėga puolant – praėjusiais metais ji buvo viena taikliausių vidurio puolėjų Eurolygoje.

Diliara Velišajeva: 36 m., 170 cm. Patyrusi totorių kilmės įžaidėja „Lietuvos telekome“ rungtyniaus jau antrąjį sezoną. Agresyviu žaidimu bei aktyviu vadovavimu komandai pasižyminti krepšininkė praėjusiais metais buvo pagrindinis komandos variklis. Nepatekdama tarp rezultatyviausiųjų, D. Velišajeva nuolat pirmaudavo tarp daugiausia rezultatyvių perdavimų ir daugiausia kamuolių perėmusių žaidėjų.

Ko tikėtis?

„Lietuvos telekomas“ naująjį sezoną pasitinka sustiprėjęs ir labiau subrendęs. Džiugu, kad pajėgiausias Lietuvos klubas jau ilgą laiką turi stabilų biudžetą, kurio dėka pavyksta suburti pajėgiausias šalies krepšininkes ir rungtyniauti elitiniame Europos turnyre. Dar nesėkmingo 2001/2002 metų sezono metu pradėtas naujos komandos būrimas, turėtų pradėti duoti dividendus. Išlikęs branduolys, patikimas trenerių štabas, J. Štreimikytės atėjimas nuteikia labai viltingai.

Eurolygos sezonas jau prasideda – ateinantį trečiadienį „Lietuvos telekomas“ kelią į Eurolygos viršūnę pradeda rungtynėmis namie su praėjusio sezono vicečempionėmis Prancūzijos Valensjeno krepšininkėmis. Komanda stipri – belieka aktyviai palaikyti merginas ir tikėtis, kad Fortūna bus palanki Lietuvos čempionėms.

Autorius: Simonas Bartkus

Paskelbta interneto svetainėje www.eurobasket.lt, 2003 m. spalį.

Puikus pavyzdys to, kaip galima paimti viena apibendrintą personažą ir sukurti apie jį filmą. Netgi ne vieną, o visus du. Jeigu jau kažkas sukūrė tokį filmą apie blondinę, tai gal galima dar sėkmingesnę juostą susukti ir apie čiukčių, apie Petriuką bei apie Petką su Čepajevu?

Reese Witherspoon vėl vaidina blondinę. Toks jausmas, kad nieko kito ji ir nesugebėtų. Pirmojoje „Užsispyrusios blondinės“ dalyje baigęs mokslus teisės universitete, dabar jos personažas pradeda kovą už šuniukų teises. Nuostabu. Naivi blondinė naiviu požiūriu kovoja prieš pasaulį. Na, ir be abejo laimi. Nebūtų keista, jeigu trečiojoje epopėjos dalyje herojė susirungtų su ateiviais arba Osama Bin Ladenu.

Šis filmas galėtų būti tobula pasaka vaikams. „Užsispyrusi blondinė 2“ yra daug geriau nei „Transformeriai“ ar „Beibleidai“, bet kažko ypatingo subrendęs žiūrovas jame tikrai neras.

Plačiau apie filmą – Užsispyrusi blondinė 2 | Legally Blonde 2: Red, White & Blonde, 2003

Autorius: Simonas Bartkus, paskelbta interneto svetainėje www.vaikinai.lt

Po kelių mėnesių baisiausi Lietuvos popmuzikos atlikėjų, jų prodiuserių ir vadybininkų košmarai galbūt taps realybe. Gali atsitikti taip, kad parduodami pagrindines pajamas duodantį savo produktą jie privalės nurodyti, iš ko jis padarytas. Paprasta kalba šnekant, koncertų afišose turės būti nurodoma, ar atlikėjas koncertuoja pagal fonogramą. Pabandykite įsivaizduoti: „Vienintelis grupės „Geltona“ koncertas pagal fonogramą spalio 30 dieną 19 val. Alytaus kultūros rūmuose“. Nuostabus plakato turinio skambesys. Ar privilios klausytojus? Vargu.

Įdomus dalykas ir tas, kad įstatymo įvedimą inicijavo Lietuvos Liberalų ir Centro Sąjungos narys Jonas Čekuolis. Keista, kad gan bereikalingą apribojimą ragina įvesti liberalius pokyčius skatinti turinčios politinės jėgos atstovas.

Kaip reaguos?

Įsigaliojus šiaip įstatymui, kiekviena grupė ir atlikėjas privalės apsispręsti, ką pasirinkti. Pirmas variantas – bet kokia kaina išmokti dainuoti (tiksliau, demonstruoti sugebėjimus ne tik įrašų studijoje). Pastangų gali prireikti daug – tarp populiariausiųjų atlikėjų didelė dalis yra tokių, kurie viršūnėje laikosi vien dėl gražaus veiduko ar sugebėjimo puikiai judėti scenoje, o pagrindinį darbą įrašų studijoje už juos atlieka prodiuseriai ar garso atlikėjai.

Antras variantas – susitaikyti su esama padėtimi ir pripažinti, kad dainavimas „gyvai“ – ne jų jėgoms. Tokie atlikėjai turės akcentuoti dėmesį į tai, kad jų koncertai unikalūs šokiais ar atliekamu šou.

Dainininkų apsisprendimas be abejo priklausys nuo konkurentų. Nė vienas nenorės būti balta varna, puošiančia savo plakatus reklaminiu šūkiu „pagal fonogramą“ ir atvirkščiai, investuoti į visišką dainavimą gyvai neapsimoka, kuomet aplink visi taip daro.

Yra ir dar vienas būdas – sukčiauti. Priversti klausytoją neišgirsti jų klaidų ar paprasčiausių nesugebėjimų. Koncertų salėse galima išgirsti, kad paleidžiama muzika labai garsiai, o mikrofonai sureguliuoti taip, kad jų skleidžiamas garsas aidėtų labai tyliai. Tokios atlikėjai, kurių kūriniuose svarbiausia vaidmenį atlieka ritmas, tokiu būdu nesunkiai apgaus koncerto lankytoją – šitas metodas ir dabar yra neretai taikomas, ypač salėse, kur nėra kokybiškos garso aparatūros.

Kaip atskirti?

Seimui priėmus tokį įstatymą, visoms atsakingoms institucijoms bus uždėta didelė našta – pirmiausia parengti taisykles, pagal kurias nustatoma, kas yra muzikos atlikimas „gyvai“, o kas ne. Tai dar labiau diskutuotinas klausimas, negu pats tokių taisyklių įvedimas.

Ar atlikimu gyvai bus laikomas dainavimas pagal fonograminę muziką? Gal net sintezatorius nėra „gyvas“ instrumentas? Galbūt afišoje turės būti nurodomi visi balsai ir išvardinami visi instrumentai, kuriuos išgirs klausytojas? „Grupės „Delfinai“ koncertas. Dainuos Stano. Gros ritmo mašina, sintezatorius „Yamaha“, vienoje dainoje pasigirs saksofono muzikos įrašas“. Naujasis įstatymas gali įpareigoti rašyti ir taip.

Štai repo atlikėjai laiko, kad jie visą muziką atlieką gyvai, sukdami ir brūžindami plokštelėmis. Kaip DJ`ą prie patefono galima palyginti su gitaristu? Jeigu „B`avarijos“ dainavimas bus pripažintas koncertavimu „gyvai“, tai kaip tuomet muziką atlieka „Ventukai“, scenoje grojantys keliolika instrumentų: cimbolais, smuikais, būgnais ir kitais? „Gyviau nei gyvai“? Į visus šiuos klausimus turės atsakyti naujoji koncertų afišavimo tvarka.

Pasekmės

Šis įstatymas neabejotinai sukels pasekmių, kurias dabar sunku prognozuoti. Pirmiausia, jau dabar žiniasklaidoje matoma, kurie atlikėjai ir jų vadybininkai yra didžiausi šio naujojo įstatymo priešininkai bei pripažįsta ir bando pateisinti fonograminį dainavimą. Antra, įdomu bus pažiūrėti, kuriuo iš dviejų jau aptartų kelių pasuks atlikėjai – skelbti tiesą ar mokytis gerai dainuoti. Galbūt atsiras tokių, kurie bus priversti palikti sceną dėl naujojo įstatymo.

Visuomenės požiūris taip pat bus labai svarbus. Ar sumažės klausytojų koncertuose, ant kurių afišų bus nurodyta, kad dainininkai dainuoja pagal fonogramą. Pažiūrėti į seksualias ir gražiai judančias tas pačias „Mango“ merginas yra įdomu net tada, kai žinai, jog jos tik žiopčioja į mikrofoną. Tai atleistina – sugebėti įnirtingai šokti ir tuo pačiu metu dainuoti yra beveik neįmanoma.

Apibendrinant galima pasakyti – įstatymas yra absurdiškas, bet teisingas. Nominaliai jis nereikalauja jokių papildomų išlaidų nė vienai pusei. Nėra galimybių dainuoti – nedainuok, bet paskelbk tai visiems. Antravertus, kam tai reikalinga, taip pat neaišku. Vis dėl to, pamatyti, kaip pasikeis Lietuvos muzikinis gyvenimas po šio įstatymo įvedimo, labai smalsu. Bet vėlgi, dėl Lietuvos Respublikos Seimas dirba ne smalsumui patenkinti.

Autorius: Simonas Bartkus

Paskelbta www.omni.lt, 2003 m. spalio mėnesį.

Jeigu matėte Angeline Jolie romantiškai besivartančią lovoje su Antionio Banderas „Pirmojoje nuodėmėje“ ar matėte kitą filmą su šia aktore, bet ne „Kapų plėšikę“, galite vertinti, kad tikrosios Angelinos nematėte. Tikroji A. Jolie – tai į aptemptus elastingus drabužius įvilkta ir dviem galingais pistoletais pasidabinusi Lara Kroft.

Filmo kūrėjai, kurdami antrąją „Kapų plėšikės Laros Kroft“ kažko naujo negalvojo. Bet kam to ir reikia – sukūrus vieną originalų ir pasisekusį filmą, galima lengvai susukti ir antrąją juostą bei užsidirbti daugiau pinigų. Lara Kroft lygiai taip pat bėga, lygiai taip šaudo, lygiai taip pat kovoja už pasaulį. Ji naudoja Džeimso Bondo vertas naujausias technologijas, sudvasintas graikų mitologija ir šaudo įspūdingais ginklais, kurių turbūt pavydi pats Terminatorius. Bet vis dėl to, Larai Kroft vis dar lengviausia valdyti seną gerą lazdą, kuria įveiktų bet ką.

Antrajame „Kapų plėšikės“ epopėjos filme įtemptas veiksmas vyksta nominaliai trumpesnį laiką negu pirmajame. Laros Kroft komanda gilinasi į graikų istoriją, nagrinėja Aleksandro Makedoniečio žygius, pati herojė Lara Kroft greitakalbe žiūrovui paberia visą jos kovų tikslą, bet jis jau toks nesvarbus, kad galų gale filmo pabaigoje visiškai pamirštama, kuriam galui buvo ieškoma tos Pandoros skrynios.

Apibendrinant – filmą „Kapų plėšikė Lara Kroft: Gyvybės lopšys“ verta pažiūrėti vien dėl Angelinos Jolie. Jos talentas ir sugebėjimai jau šiandien verčia žodžius Angelina ir Jolie laikyti sinonimais žodžiams Lara Kroft. Daugiau šiame filme nieko protingo ar įspūdingo nėra …

Plačiau apie filmą – Kapų plėšikė Lara Kroft: Gyvybės lopšys | Lara Croft Tomb Raider: The Cradle of Life, 2003

Autorius: Simonas Bartkus, paskelbta interneto svetainėje www.vaikinai.lt