Simonas Bartkus | Blog

Viena didžiausių ir žinomiausių Lietuvos bendrovių „Lietuvos telekomas” keičia pavadinimą į TEO. Įvairių atgarsių pasitaiko šiuo klausimu.

Kadangi ši bendrovė man įdomi nuo pat privatizacijos, norėčia šiek tiek paporinti savo nuomonę šiuo klausimu.

Populiarus mitas: „Lietuvos telekomas” keisdamas pavadinimą bando gelbėtis nuo žlugimo. Maždaug – jeigu aš atsijungiau telefoną, reiškia visa lietuva jau atsijungė. 2000 m. „Lietuvos telekomas” uždirbo 240 mln. Lt. pelno. Visi suvokia, kad tos dienos jau nebegrįš. Lūžis veikloje įvyko 2003 m., kada bendrovė net patyrė 35 mln. Lt. nuostolių. Nuo tų metų sustabdytas pajamų mažėjimas, o pelnas nuosekliai didėja. Grynasis 2005 m. pelnas – 84 mln. Lt., 2006 m. pirmo ketvirčio pelnas – 39 mln. Lt. Be abejo, didžiųjų bendrovių veikloje pelnas nebūtinai yra pagrindinis veiklos rodiklis ilgame laikotarpyje. Bet detaliau panagrinėjus kitus skaičius, pelno augimo/mažėjimo dinamika „Lietuvos telekomo” atveju gana tiksliai atspindi visą įmonės padėtį.
Jeigu šis mitas būtų teisingas, pavadinimo keitimas turėjo įvykti 2003 m., kai bendrovė buvo papuolusi į duobę, bet laiku susisgribo permainoms. Pavadinimo keitimas specialiai buvo suplanuotas tam laikui, kai bus stabilizuoti bendrovės rezultatai ir kreivė kils aukštyn (Estijoje buvo pasirinktas kitas variantas – pavadinimas keistas tada, kai bendrovė buvo duobėje. Kitaip tariant, sugriauta buvo viskas, pasilikta infrastruktūra ir viskas statyta iš naujo. Bendrovė kyla stabiliai, bet labai lėtai. Šiuo metu yra blogesnėje padėtyje nei Lietuvos TEO).

Pavadinimo keitimas nėra staigus žingsnis. Pavadinimo keitimo procesas prasidėjo daugiau nei prieš dvejus metus. Visam pavadinimo keitimui vadovauja komanda, kuri savo laiku žmonių galvose žodį „taupkasė” pakeitė į „Hansabankas”. Įvertinkite ar tai sėkmingas žingsnis ar ne. Manau, kad jeigu kas nors rašytų lietuvišką „rebrandingo” vadovėlį, šis pavyzdys turėtų būti Nr.1 kaip sėkmingas įvaizdžio (vardas nėra tik vardas) pakeitimas.

Mano Abejonė
Šiek tiek man kelia abejonių prekės ženklo „Zebra” strategija. „Zebra” – tai naujas namams skirtų interneto paslaugų vardas. IMHO, „Takas” buvo pankamai neblogas vardas, bet …
deja, jo išlaikyti nebuvo galima, nes jis būtų stabdęs visos bendrovės keitimąsi visuomenės galvoje. Kodėl? Paklauskite penkiolikos draugų su kuo jums asocijuojasi „Takas”. Gausite mažiausiai 12 atsakymų, jog tai – „Telekomo internetas”. Vardą pakeisti yra paprasčiau, negu įvaizdį to, su kuo tavo vardą sieja.
Grįžtant tiesiogiai prie „Zebros”: sudėtingas dalykas yra tame, jog bendrovė TEO keičia ne tik produktų pavadinimus, bet ir produktų išsidėstymo struktūrą:
Palyginkime:
anksčiau buvo 2: „Lietuvos telekomas”, kurios vardu vadinama bendrovė ir dauguma paslaugų, bei atskiras vardas „Takas”, kuriuo vadinamos interneto paslaugos.
dabar yra: „TEO” – tai tik bendrovė. „Zebra” – tai internetas namams. Internetas verslui vadinasi „Teo verslas”. „Teo verslas” vadinasi ne tik internetas, bet ir daugelis verslui skirtų „TEO” paslaugų. Telefono ryšys namams vadinasi „VOX”.
Naujoji struktūra aišku yra geresnė. Lengviau atskirti ir klasifikuoti paslaugas vartotojų galvose: verslui nereikia telefono ryšio, jiems reikia sprendimo. Tuo tarpu „VOX” yra ryšys, kuris leidžia paskambinti močiutei. Manau, kad artimiausiu metu gali išsiskirti ir „VOX” bei „TEO verslo” kainodara, kiek tai leis RRT įpareigojimai. („VOX” kaina turėtų mažėti).

Apibendrinant: viso įvaizdžio keitimas yra labai savalaikis. Telekomunikacijų rinka gyvena permainose ir tai yra pati geriausia proga keitimuisi + naujų vardų įvedimui. Prisiminkime, kad dar atsiranda toks ženklas „Gala” – TEO skaitmeninės televizijos brandas. TEO eis į tą rinką greičiausiai kartu su Lietuvo radijo ir televizijos centru (plačiau žinomu kaip TV bokštu :).

Ar keitimasis bus sėkmingas? Esu 98 proc. įsitikinęs, kad taip.

Ką iš to išlošia TEO?
1) Nepriklausomybę nuo savo brando. Nors „Lietuvos telekomo” internetas namams buvo aukštos kokybės, tuom buvo sunku įtikinti žmones. Nesvarbu, kas tu esi, svarbu, ką apie tave mano. Žmogus mato Lietuvos telekomo interneto reklamą, bet jis galvoja apie tai, kad „čia tie, kurie mano močiutę prieš dešimt metų be ryšio paliko”. Jeigu blogai veikia „VOX” ryšys, žmonės netapatins jo su „ZEBRA”. Pagalvokite, kodėl „Proctor&Gamble” gamina „ARIEL”, „TIDE”, „BONUX” ir „BOLD”? Didelėms kompanijoms tai yra labai svarbu. Jeigu konkurencinėje kovoje žus vienas mano brandas man skaudės, bet aš nemirsiu (galima rasti sąsajų su „Heroes” – nieko baisaus jeigu vienas tavo monstras žuvo, o jeigu eini kautis su pagrindiniu „Heroesu” ir žūni – žaidimas baigiasi).
2) Galimybę formuoti naują įvaizdį. Vardo pakeitimas leidžia greičiau kurti naują kartą, kuri greitai pamirš „Lietuvos telekomo” istoriją. Ką jūs žinote apie „Lietuvos taupomąjį banką”?
3) Jau minėtą galimybę pagal šiandienos rinkos sąlygas perskirstyti brandus. Net nekeičiant būtų reikėję tai daryti. Ateitis priklauso internetui, skaitmeninei televizijai.
4) Gražų vardą. Aišku, čia subjektyvus dalykas, bent jau pradžioje. Ar jūs turite pasiūlymų kaip kitaip galėtų vadintis viena didžiausių bendrovių Baltijos šalyse?
5)
6) … dar įrašysiu ;)

Ne apie vardą.

IMHO, „TEO” šiuo metu yra perspektyviausia telekomunikacijų bendrovė Lietuvoje.

„OMNITEL” susiduria su labai rimtomis problemomis savo pozicionavime. Toliau nuo marketingo – pradeda lysti ir didelės bendrovės ydos – imho bendrovė peraugo savo vadovus ir pradeda nebesusitvarkyti iš vidaus.
„BITĖ” – niekaip neranda savo įvaizdžio. Šiandieninėje rinkoje ji yra niekas. Užduokite sau du klausimus, kuriems atsakyti turite 0,5 sekundės (sakykite pirmą žodį, šovusį į galvą).
– Kas teikia kokybiškiausią mobilų ryšį?
– Kas teikia pigiausią mobilų ryšį?
Jeigu jūs esate statistinis lietuvis, į pirmą klausimą atsakėte „Omnitel”, į antrą „Tele2”, nepriklausomai nuo to, kokiu ryšiu naudojatės.
Dar vienas klausimas – ką jums sako „BITĖ”? Statistiniam lietuviui, tai „vienas iš operatorių”. Jeigu žmonės mano, kad tu esi „vienas iš” – tu esi niekas.
„TELE-2” – turinti pavydėtiną užsispyrimą pozicionavime. Ji yra PIGIAUSIA. Sunku tokį įvaizdį sukurti. Bet tas įvaizdis tave ir labai apriboja.

Šiandien baigėsi Kanų kino festivalis. Laimėjo man ir jums tikrai mažai žinomi režisieriai. Neblogai buvo įvertintas naujas Pedro Almodovaro filmas „Volver” su Penelope Cruz. Tikrai lauksiu liepos pabaigos, kada ši juosta bus sukama mūsų kino teatruose. Dar vienas dviprasmiškai įvertintas kūrinys – Sofios Coppola (taip, čia ta pati, kur statė „Jaunąsias savižudes” ir „Lost in translation”) naujas filmas, kurio tikrai visi ilgai laukė. S.Coppola ekranizavo istoriją apie Mariją Antuanetę, kurią vaidina Kirsten Dunst (Kadangi Kirsten Dunst ir Scarlett Johansson yra dvi S.Coppolos favoritės, tai tikiuos, kada nors ji pastatys filmą su jom abiem :). Apie „Mariją Antuanetę” atsiliepimai tokie: visi JAV kritikai filmą mala su šūdais, o visi europiečiai, ypač prancūzai, duoda mažiausiai 9 žvaigždutes iš 10. Kaip yra iš tikrųjų, pamatysime negreit. Lietuvoje turbūt tik 2007 metų pradžioje. Nepradėkite varyti ant mūsų kino platintojų ir apie tai, kad Lietuvoje viskas vėluoja šimtą metų: filmo teises valdo „Sony Pictures” ir ji nusprendė, kad geriausias laikas „Commercial Release” yra lapkričio mėnuo – tada filmą pamatys eilinis amerikietis, vokietis ir prancūzas. Mes irgi ne anksčiau :)

Anyway, reikia eiti prie šito posto temos, apie šiemetinius Kanų rezultatus galite paskaityti čia:
pirmą kartą normalioje Kanų programoje buvo rodomas lietuviškas filmas. Kristijono Vildžiūno „Aš esi tu”. Visas pasirodymas apipintas apkalbomis, dažniausiai iš lietuviško pavydo – na, panašios kalbos kaip apie „LT United”. Skirtumas tas, kad „LT united” visi mato per teliką, o kas vyksta kanuose tai mato tik tie, kurie yra ten.

Patekti į Kanų kino festivalyje yra lobizmas. Man, susipažinusiam su tuo reikalu taip paviršutiniškai, iš vis yra kosmosas, kai bandau įsivaizduoti, kaip ten visokios srovės veikia. Į Kanų festivalį submitinama apie 2000 filmų kasmet, jų visų niekas net neperžiūri. Norint submitinti filmą festivalin net nereikia nusiųsti jo kopijos! Štai ką galima vadinti lobizmu tikrąja to žodžio prasme.

Pasigirsta kaltinimų kodėl Lietuva nenusiuntė kito filmo, kodėl buvo siųstas „Aš esi tu”. Iš tiesų Kanuose šalys ne prie ko. Šalies pavadinimas neturi jokios reikšmės, juolabiau, kažkokie valstybiniai sprendimai irgi jokios įtakos neturi. Visai kitas dalykas yra „Oskarai”, kur kiekviena šalis turi teisę siųsti po vieną filmą ir jis tikrai bus peržiūrėtas ir įvertintas. Visos šalys, įskaitant mūsų kaimynes, siunčia ten savo filmus. Lietuva niekada nėra siuntusi nė vieno filmo. Kodėl pernai nebuvo nusiųstas „Dievų miškas”? Sakote, filmas šūdas? Tai aišku, kad šūdas. Bet vistiek, bent keliasdešimt „Oskarų” komisijos narių būtų filmą pamatę, gal kur parašę ar užsirašę. Ir pamatas ateičiai taip būtų klojamas, nes iš kart su šedevru į sostą neužšoksi. Anyway, vėl nukrypau.

Didžiąja dalimi sutinku, jog filmo prodiuserės Uljanos Kim nuopelnas yra tai, jog filmas pateko į Kanų kino festivalį ir netgi į antrą pagal svarbumą programą „UN CERTAIN REGARD”. Iš viso šiemet šioje programoje rodyti 23 filmai.

Kaip Kanuose iš tikrųjų atrodė „Aš esi tu” pasirodymas? Suinteresuoti asmenys aka Lietuvos kino gėda Loreta Sutkaitienė ir kiti siuntė signalus, jog visi labai šiltai sutiko, buvo tokių visko mačiusių, jog žmonės masiškai žmonės ėjo iš salės per filmo peržiūrą. Iš savų šaltinių šiek tiek žinau kaip buvo iš tikrųjų:
Kanuose juosta buvo sukama du kartus. Pirma peržiūra spaudos atstovams, kita – vieša filmo premjera. Per peržiūrą spaudos atstovams apie 70 proc. žurnalistų išėjo nesutikę pabaigos. Iš tiesų, tai nėra kažkoks filmo žlugimas – Kanuose normalu toks žurnalistų elgesys. Ten filmai sukami dešimtyse salių, daugybė programų, retrospektyvų, t. t. Todėl daugelis žurnalistų prabėgomis laksto vienur kitur norėdami tik susipažinti kas ką daro.
Oficialus filmo demonstravimas vyko vienoje pagrindinių festivalių kino salių (vėl įtariu gerą lobistų darbą). Žiūrovų buvo sausakimša salė (3000). Niekas ten masiškai neišėjo, nes tiesiog iš tokių seansų išėjimas yra negerbimas kūrėjų. Po seanso – interviu, autografų dalybos. Sako, kad Jurga Jutaitė susilaukė ypač didelio dėmesio. Vėl galėčiau sakyt respect prodiuseriams, kad filmo reprezentuoti buvo nusiųsta ji, o ne, atleiskit, ne prekinės išvaizdos aktorius Bialobževskis (gal ir teisingai užrašiau). Iš tikrųjų tai Bialboževskis nevažiavo todėl, kad turėjo sekmadienį vest „Dainų dainelės” laureatų koncertą ir nebūtų spėjęs grįžti. Prisimenat anekdotą apie Sigutį Jačėną, kurį kvietė Spielbergas filmuotis, bet jis nevažiavo todėl, kad filmavimai vyko gruodį ir jis tuo metu Kalėdų seneliu dirba?

Kas toliau?

Dabar „Aš esi tu” bus neišvengiamai kviečiamas į daugybę festivalių (nu tokių kaip mūsų „Kino pavasaris” tik dauguma jų šiek tiek „krūtesnių”, turinčių komsiją ir laureatus). Kodėl aš garantuotas, kad bus kviečiamas? Todėl, kad visiems festivaliams yra prestižas turėti programoje filmą, kuris buvo rodytas A lygio festivalyje. Kanai ne tik, kad A lygis, bet ir A tarp A.

Būtent šie festivaliai ir parodys, ar „Aš esi tu” tikrai yra vertinamas. Prieš keletą metų ta pati prodiuserė Uljana Kim prastumė kitą Kristijono Vildžiūno filmą „Nuomos sutartis” į Venecijos kino festivalį. Po to tas filmas buvo pakviestas į apie 40 įvairių festivalių. Nė vieno titulo, nė vieno laureato vardo.

Aš manau, kad „Aš esi tu” yra bent dviem galvom geresnis filmas už „Nuomos sutartį”.
„Aš esi tu” yra labai neoriginalus filmas. Jeigu jūs pamatysite šį filmą, tikrai suprasite nuo kokių „režisierių-festivalinių žvaigždžių” K.Vildžiūnas kopijavo. Pliusai? 1) Jurga Jutaitė – žibantis charizmatiškas žavesys. 2) Vaizdas ekrane. Tikrai gražu. 3) Stiklo namelis. Buvo pastatytas tikras stiklo namelis medyje, kuris suėdė gal 80 proc. filmo biudžeto. Bet jis atrodo tikrai gerai. 4) Dar man patiko muzika, bet čia gal jau kiek subjektyvu.

Autorius pristato tik kaip V., nes neva yra mafijos atstovas.

Knyga labai skysta. Pasimėtoma abstrakčiais patarimais, kurie yra labai banalūs ir paviršutiniški. Kartais įterpiama frazių ala „Krikštatėvis”.

Norėtųsi ko nors stipresnio, agresyvesnio, apie mafiją visgi. Negali nesakyt, kad mažai knygoj tiesos, bet iš principo nyku.

Kadangi knyga tilpo i kišenę, tai perskaičiau per keletą rytų važiuodamas į darbą. O dabar nurašom į šiukšlyną.

3/10

Da Vinčio kodas / Da Vinci Code – didžiausias komercinio kino disasteris nuo „Aleksandro Makedoniečio” (Alexander, 2004) laikų. Net jį lenkiantis, bet kito tokios nesėkmės po tokio sukelti „haipo” nepamenu.

kompanija „Sony” (kino rinkoje dirbanti su brandu „Columbia”) įsigijusi teises į „Da Vinčio kodo” ekranizaciją, šiemet planavo 19 proc. padidinti savo pajamas dėka šio filmo ir naujo LCD teliko modelio. Kol kas neturiu finansinių duomenų, kaip pasirodė filmas JAV, bet tikėtina, kad gali būti viltys ir nepateisintos. Aišku, pirmo savaitgalio pajamos dar gali būti „so so”, nes pirmą savaitgalį žmonės eina filmo žiūrėti tik dėl sukelto reklaminio šaršalo, o nuo antros savaitės veikia praktiškai tik draugų bei kritikų atsiliepimai.

svarbiausias kritikų nuomonę apibūdinantis leidinys „Rotten tomatoes”, perskaitęs 152 įtakingiausių JAV kritikų straipsnius, filmą vertina 19%. Kitaip tariant 1.9/10. Ir tikrai nepamažina.

Aš taip ir neperskaičiau „Da Vinčio kodo” knygos iki galo. nekabino. kelis kartus bandžiau, davariau iki kokio 50 psl. anyway, fabula žinojau, dauguma paslapčių irgi. Ekranizacija gavosi tokia bloga, kokia tik gali būti. Kalbančios galvos stengiasi greitakalbe per dvi su puse valandos perskaityti visą romaną, o kad nebūtų taip liūdna dar pasirodo visokie istoriniai vaizdai.

Aktorių darbas – pasibjaurėtinas. Visi sutartinai ypač keikia Toma Hanksa, kuris visą filmą tiesiog stovi susiraukęs ir mąsto. Nieko daugiau. Bet jis imho dar visai pakenčiamas palyginus su Audrey Tautou pasirodymą. Iš vaidmens, kuris šiaip turėtų būti dramatiškiausias ir įdomiausias, liko tik dar viena eilinė statula bevardėje katedroje. Išpūstos akis ir piktas žvilgsnis.

priekabių galima rasti ir bendrame ekrano vaizde. kas skaitė knygą, puikiai žino, kad 80proc. veiksmo vyksta naktį. Kadangi herojai veikia ne bevardėje erdvėje, o didelę reikšmę turi aplinka, tai reikia kažkaip padaryti, kad kažkas matytųsi. Priimtas labai paprastas sprendimas, rodyti viską pusiau pilkai. Pilkuma užvaldo akis nuo pirmų minučių ir nepaleidžia iki galo, taip tarsi simbolizuodama visą filmo pilkumą.

Kažko gero filme tenka ieškot su prožektorium. Na, nebent „Opus Dei” vienuolis Paulas Bettany pasirodė tikrai neblogai.

Reziumė 2/10.

kažkaip net pagailo knygos, nes ji, kad ir kokia bebūtų, nusipelnė tapti geresniu filmu.

na štai, gavau praėjusio savaitgalio JAV kino rinkos preliminarius duomenis. „Da Vinčio kodas” surinko 77 mln. JAV dolerių. Nėra tai labai ypatinga suma (13 rezultatas istorija), bet viršijo rinkos analitikų prognozės, kurie sutartinai prognozavo 60 mln.

manau, kad labai išmintingai sužaidė „Sony” nerengdama jokių išankstinių peržiūrų kritikams ir taip vadinamųjų „test-screeningų” (tai tokie specialūs seansai iš „focus” grupės atsitiktinai atrinktiems žmonėms, kurie net nežino į kokį filmą eina). Pirmas filmo demonstravimas tebuvo vos trečiadienį, todėl neigiamos recenzijos plaukti pradėjo tik penktadienį-šeštadienį, kada amerikonai savo šiknas jau buvo pradėję nešt link kino salių.

kitas matomas marketingo triukas – „Sony” nesistengė, kad filmą pradėtų rodyti kiek įmanoma daugiau kino teatrų. Netgi dirbtinai buvo apribotas demonstravimas – ~20 proc. JAV kino teatrų negavo teisių rodyti šio filmo. Tokiu būdu buvo sukeltas šaršalas, kad „oj ne visur rodo, galim nepatekt į salę”, todėl labai daug bilietų buvo rezervuota/parduota iš anksto.

taip pat JAV, su gan įspūdingais 37,2 mln. JAV dolerių pajamomis debiutavo naujas „Dreamworks” animacinis filmukas „Over the Hedge” (lietuviškai „Anapus tvoros”), katras yra įtartinai panašus į lygiai lygiai prieš metus matytą „Madagaskarą”. anyway, pramintas takas dažnai gali būti neblogas, juolab ir kritikai gana palankiai atsiliepia apie „Over the Hedge”. mes tą filmuką pamatysim po dviejų savaičių (06.02).

teko užmušt akropolyje valandą laisvo laiko, kaip tik pastebėjau, kad tą pačią minutę prasideda seansas filmo Slibinas Goriničius ir Dobrinia Nikitičius / Dobrynya Nikitich i Zmey Gorynych. šio filmo žiūrėt nežadėjau, bet kadangi turiu akreditaciją į visus filmus tai nusprendžiau pasidomėt rusiško multiko stilistika ir tematika.

filmukas keistokas. istorija tikra rusiška, apie galiūną kareivį, slibinus, karalius, princeses, meilę, etc. Animacija pieštinė, labiausiai primena paskutinį multiką apie Sinbadą (berods šita). vietomis rusai pabando panaudot kameros judėjima ala matrica ar ala 3D multikai. techniškai gal ir neblogai, bet pieštinėje animacijoje šiek tiek juokinga. Filme pridėliota tokių pigių savotiškų juokelių, nevengiant pasišaipyt iš tautinių rusiškų tradicijų, kas nėr blogai.

bendrai filmas silpnokas ir įdomus turbūt tik tuo atžvilgiu, kad pažiūrėt, ką rusai daro animacijoje šiais laikais. Iš principo šis darbas primeną tą „super duper” animaciją, kurią lietuviai daro, bet niekam nerodo, tik kažkodėl visi ją liaupsina.

įvertinimas 4/10.
antrą kartą nežiūrėčiau, išėjau nepažiūrėjęs iki galo, nes neturėjau laiko, bet anyway, noro iki galo žiūrėt nebuvo. laukelyje „pažintis su rusiška animacija” užsidedu pliusą.

pašiepiančių komentarų apie šią knygą buvo labai daug. Tai iš principo rodo, koks Lietuvoje vis dar iškrypęs požiūris į verslą ir į sėkmingus verslininkus.

turbūt tai yra pirma lietuviška knyga, kurią rašo verslo viršūnėje esantis asmuo. na, bent jau pirma, kurią aš perskaičiau. skaitymas užtruka vos trejetą valandų, nes išspausta tik 85 psl. Sakau „išspausta” drąsiai, nes susipynę keli žanrai atrodo ne kaip įvairovė, o medžiagos rankiojimas iš visų pakampių, kad būtų knyga būtų kiek įdomi.

knygoje mažai faktų apie „VP Market” istoriją, verslo žingsnius ar kažką, kas būtų įdomiausia. knyga prasideda ir baigiasi tradiciniais skyriais, kokie būna pasaulio verslininkų knygose. patarimai, pamokymai, samprotavimai kas yra verslas, verslo sėkmės žingsniai susieti su asmeninėmis savybės. iš tikrųjų, pirmasis skyrius man patiko. su dauguma teiginių galima sutikti, o dalies teiginių dar net nebuvau girdėjęs. taip pat yra keletas įdomų minčių, parodančių, kad knyga yra lietuvio lietuviams. jeigu staškevičius būtų visą knygą išspaudęs tokio lygio, kaip pirmą skyrių, bučiau paplojęs jo knygai (nors ir avansu) katučių ir laukčiau kitos. arba kitų lietuvos verslo žmonių knygų.

likusią knygos dalį sudaro kelionių dienoraščiai. paskaitai tai kaip „road.lt” ir pamiršti. stilius so so, bet skaityt nenuobodu.

asmeniškumų knygoje nedaug. vietoje paminimi giminaičių/verslo partnerių vardai, vietomis galima įžvelgti iš kokių konkurentų švelniai pasišaipyta. bet kad pagautum, turi būti pasigaudęs nūdienos ekonomikos aktualijose. tikiu, kad nemažai užuominų galėjau ir nepagauti :-)

kaip pirmą skaitytą „ala Trump” knygą vertinu kaip pavykusią 7/10.
lauksiu daugiau.