Archive for 20 rugpjūčio, 2006

Epizodas VIII – Uždaryti maldos namai

Lankant objektus pagal sąrašą neišvengiamai tenka susidurti su tokiais, kurie, deja, uždaryti. Dalis jų uždaryta visai, dalis jų įsileidžia lankytojus tik kažkokiomis nesuprantamomis darbo valandomis. Visus objektus lankiau „popsiniu” turistavimui laikui – savaitgalių vidurdieniais. IMHO, reikėtų įvesti šiek tiek prievartos – jei jau esi įrašytas į turizmo gidus, privalai įsileist lankytojus darbo dienom nuo 12 iki 20 val. ir savaitgaliais nuo 10 iki 18 val. Tvarka turi būt.

1. Sinagoga

Vienintelė Vilniuje likusi žydų sinagoga. Prieš karą jų buvo šimtas penkios. Kaip viskas buvo, patys pukiai žinot. Vienintelė likusi yra Pylimo gatvėje, turbūt visi esat troleibusu pravažiavę.

Ką matėt pravažiuodami, daugiau galite ir nepamatyti. Apsilankiau ten sekmadienio vidurdienį ir radau pakabintą spyną, nors per tvorą galima išžiūrėti tokią lentelę:

Prieš kokius metus girdėjau, kad žydai tarpusavyje mušasi dėl to, kam turi priklausyti ši sinagoga. Gal šis užsidarymas ir susijęs.
Anyway, užrašom šitam objektui riebų minusą.

2. Visų šventųjų bažnyčia

Netoli sinagogos, Rūdininkų gatvės beveik pradžioje yra rausva bažnyčia – tai ankstyvojo baroko stiliumi pastatyta Visų Šventųjų bažnyčia.

Įdomiai atrodo tai, kad ji turi vieną bokšta nuo paradinės pusės žiūrint kairėje, o dešinėje jo tarsi trūktų – esam įpratę, jog jeigu vienas bokštas ne viduryje, tai simetriškai būna du bokštai. Iš tikrųjų, tai ten ne bažnyčios bokštas, o 100 metų vėliau (pati bažnyčia XVII amžiaus) pastatyta varpinė. Matyt, žemės stoka senamiestyje ir tada buvo aktuali, dėl to ji prilipinta prie pat bažnyčios, jog atrodo, kad tai bokštas.

Varpinėje matosi nemažai varpų:

Turisto žynynai nurodo, jog ši bažnyčia sovietiniais laikais buvo muziejus, o dabar grąžinta tikintiesiems. Būtų įdomu išsiaiškinti, kokie Bažnyčios planai šituo klausimu, nes šiuo metu gyvybės ženklų Visų Šventųjų bažnyčia nerodo.

3. Švč. Trejybės bažnyčia ir bazilijonų vienuolynas

Kai einate Didžiaja gatve, ji vėliau virsta Aušros Vartų gatve ir veda tiesiai prie Aušros vartų. Dažniausiai visas dėmesys ir būna skiriamas Aušros vartams, bet beveik prieš pat juos, šiek tiek pasukus į kairę, randame Švč. Trejybės bažnyčią su vienuolynu.

Reikia eiti per šituos vartus:

Švč. Trejybės bažnyčios fasadas prašosi remonto. Įdomu tai, kad pats įėjimas restauruotas kaip matėt iš nuotraukos aukščiau.
Sugalvojau, kad buvo taip: bažnyčioj vyksta pamaldos ukrainiečių kalba, o ukrainiečių bendruomenė nėra tokia turtinga, kad galėtų restauruotis. Vartai restauruoti valstybės lėšomis, nes matoma einantiems į Aušros vartus – čia aš sufantazavau, tokią prielaidą ;)

Už šių durų įleidžiama tik kai vyksta pamaldos. O jos sekmadieniais vyksta labai anksti. Turistams bažnyčia nepritaikyta.

4. Viešpaties Dangun Žengimo bažnyčia ir misionierų vienuolynas

Subačiaus gatvėje, jau gana toli nuo senamiesčio, retai tenka į šį kampelį užklysti.

Vėlyvasis barokinis stilius, bažnyčiai gana grakščiai atrodo, prisišliejusi prie pat Subačiaus gatvės. Istorija panaši kaip su Visų šventųjų bažnyčia – su visu gražinimo tikintiesiems bumu buvo grąžinta tikintiesiems, bet šiuo metu didelė spyna rodo gyvybės nebuvimą. Prisišliejusiame vienuolyne šiuo metu veikia ligoninė.

Įdomu tai, kad ši bažnyčia buvo pastatyta jau už miesto gynybinės sienos. Išliko iki šiandien ;)
Spėju, kad toje vietoje nėra paklausos katalikams steigti parapijos ir rengti mišias, o taip pat sunku būtų į tą vietą prisišaukti turistų, nes kiek bažnyčia atitolusi. Gal dėl to ir užgesinta kol kas (tikėkimės) gyvybė.

Beje, neblogai atrodo bokštai ir iš senamiesčio pusės:

Uždarytų objektų tema bus tęsiama

Faktai užfiksuoti, kadrai sustabdyti ir subjektyvi nuomonė suformuota 2006 metų liepos 23 dieną.

Urban morning

Šiandien gailiuosi, kad į LJ meetą nepasiėmiau fotiko. Ir ne todėl, kad būčiau norėjęs nufotkint girtas gobbitas‘o akis, maliboo nugarą ar oranžinį pbg/niurku maišelį.

Kadangi jau antrą kartą iš eilės iš LJ meeto pasitraukiu paskutinis (kaip ir jolka), gobbitas paragintas nusprendžiau nesikviest taxi iškart o judėt link namų pėškomobilių. Jolab, kad jau buvo pusę šešių, kai kiekvienas tūlas jau keliasi.

Sekmadienio rytą 6 val. galima tikrai daug įdomių vaizdelių pamatyt. Visos senamiesčio aikštės, gatvės ir šaligatviai taip ir kvėpuoja tuo, kad žmonės šeštadienio vakarais linksminosi. Milijonai šiukšlių, šiukšlelių, tuščių butelių, vienas kitas ant borto sėdinčių pavargusių gražiais drabužiais.

Gatvės šviesos dar įjungtos, bet jau šviesu tiek, kad 14 fontu atspausdintas knygas jau būtų galima skaityt. Nuo miesto kyla rūkas, apgobdamas aukštesnių pastatų viršūnės taip, kad jų aukščiausiuose taškuose pakabintos lemputės atrodo taip, tarsi kabėtų ore.

Kažkur tolumoje matosi didžiausias pasaulyje krepšys sukombinuotas ant TV bokšto. Paties bokšto nesimato tik susiblurinęs krepšys atrodo tarsi miražas (ypač laipsnuotais gėrimais sudrėkintomis akimis).

Prie klubų ir barų būruojasi taxi, į kuriuos paskutinius lūžusius įkiša draugai arba apsaugininkai. Savivaldybės aikštėje ant suoliukų vienas kito glėbyje šildosi porelės. Tame fone kažkas jau laukia troleibuso.

Kadangi pėdinau nuo pilies g., gedimino pr. per žvėryną iki mėnulio kalno tai tikrai daug visokių
vaizdų mačiau.

Kaip ne kaip, kiekviena tokia nekasdienė akimirka sudaro dalį urbanistinio grožio. Meilė miestui.