Mano Eyjafjallajökull istorija
Comments(141) 2010-ųjų metų 15-ąją savaitę leidau Tulūzoje. Buvo suplanuota turininga savaitė – 5 mokymų dienos Europos aviacijos širdyje ir savaitgalis Amsterdame. Pietuose balandžio viduryje jau buvo šilta ir kvepėjo artėjančia vasara.
Jau kelionė į Tulūzą buvo savotiškai įdomi. Į Tulūzą skridau iš Frankfurto „Cirrus Airlines” „Embraer 170”. Perone sulaipinus keleivius į lėktuvą kapitonas pasveikino įdomia žinia, jog vienas iš Frankfurto oro uosto kilimo/tūpimo takų yra uždarytas ir mes gavome slot’ą pakilti po 5 valandų. Yra tikimybė, jog netikėtai atsilaisvins slot’as, todėl galime laukti lėktuve, bet jeigu yra salone daugiau nei vienas keleivis, kuris nori grįžti į oro uostą ir pareikš norą paspausdamas mygtuką – visus keleivius parvešime į terminalą ir skrydis bus atidėtas 5 valandoms. Įdomi demokratijos apraiška. Tokių neatsirado ir į lėktuvą buvo papildomai atvežta laikraščių bei sulčių, prasidėjo laukimas. Bet, praėjus gal 50 min., kapitonas džiugiai pranešė, kad atsirado slot’as ir ruošiamės staigiai pajudėti.
„Cirrus Airlines” 2012 m. sausį sustabdė veiklą.
Tai buvo mano pirmas apsilankymas Tulūzoje, po to šiame Prancūzijos pietų mieste buvau dar du kartus. Puikus, ramus, optimalaus dydžio man miestas (dažnai mane sužavi miestai, panašaus dydžio kaip Vilnius). Tuo metu padarė įspūdį Tulūzos naktinis gyvenimas – su labai daug žmonių gatvėse ir lauko baruose. Dabar jau lygiai tokį turime ir Vilniuje.
Naktinis gyvenimas Tulūzoje
Įdomios žinios atėjo tos savaitės ketvirtadienį, kuomet jau ne tik aviacinė žiniasklaida, bet pamažu ir populiarieji kanalai pradėjo skelbti apie ugnikalnio išsiveržimą Islandijoje ir skrydžių apribojimus Škotijoje ir Norvegijoje. Darėsi įdomu. Daug dėmesio tam neskyriau, ruošiausi egzaminui penktadienį.
Po egzamino penktadienį ryte visa grupė kartu atsitokėjome, jog, panašu, jog jokie skrydžiai iš Tulūzos į Šiaurę nevyksta. Į Vilnių galimybės keliauti tik per Paryžių, Amsterdamą ir Frankfurtą. Kanadiečiai mokymų instruktoriai privalėjo sekmadienį būti Narobyje, todėl susiorganizavo automobilį su vairuotoju, kuris šeštadienį ryte juos nuveš 400 kilometrų iš Tulūzos į Barselonos oro uostą, o iš ten „Turkish Airlines” skraidins per Stambulą į Nairobį.
Mano savaitgalis Amsterdame atšauktas. Nuvykstu į „Air France” biurą Tulūzos oro uoste pasidomėti galimybėmis skristi šeštadienį ar sekmadienį. Skrydžiai neatšaukti, tačiau artimiausia diena, kuomet yra laisvų vietų į Amsterdamą yra antradienio rytas – „Air France” atsiprašo ir man išrašo „Business Class” bilietą į Vilnių antradieniui. Sužinau įdomu niuansą, jog dėl mokesčių vingrybių, „Air France” negali perrašyti tarptautinių segmentų į domestic, t.y. negalima skristi per Paryžių vietoje Amsterdamo (tuo metu „Estonian Air” skraidydavo AMS-VNO, o „airBaltic” dar „Dash” paskutinį sezoną skraidė CDG-VNO). Prasitęsiu savo viešnagę „Novotel” ir sudalyvauju penktadienio vakaro mokymų pabaigtuvėse, kuriose neplanavau dalyvauti.
Šeštadienį mokslo draugai ėmė skristytis. Kai kas prisijungė ir išvyko į Barseloną iš ten skristi į JAV, Afriką ir Artimuosius Rytus. Kiti traukiniais pajudėjo į Ženevą ir Romą.
Šeštadienį apie piet supratau, jog artimiausiu metu skristi link Lietuvos sunku tikėtis. Turimas bilietas antradieniui toli gražu neleidžia tikėtis, jog antradienį kažkur judėsiu – tuo metu sklindančios žinios buvo pesimistiškesnės viena už kitą.
Keliauju į Tulūzos geležinkelio stotį – ji graži, buvau jau ją apžiūrėjęs, bet neteko įsivaizduoti, kad galėčiau kur iš jos keliauti.
Atstovėjęs poros valandų eilę susipažįstu su žvitriu bilietų pardavėju, su kuriuo pradedame planuoti mano kelionę. Nežinau, kur keliauti geriausiai, bet „kažkur link Lietuvos”. Pažiūrėjus į žemėlapį įvertinau, jog geriausia galima stotelė man gali būti Berlynas – iš Berlyno į Lietuvą kursuoja autobusai.
Ne viskas taip paprasta – skrydžiams nevykstant traukiniai perpildyti. Užtrukę apie valandą sudėliojame man maršrutą: startuoju sekmadienį ryte iš Tulūzos į Bordo, iš ten kitu traukiniu iš Bordo į Paryžių, iš Paryžiaus į Strasbūrą. Strasbūre tektų nakvoti, visi naktiniai traukiniai perpildyti. Pirmadienį ryte – trumpas pervažiavimas iš Strasbūro į Karslrūhę Vokietijos pusėje, o jau iš ten – 5 valandų traukinys į Berlyną. Skamba egzotiškai. Prasitęsiu dar vienai dienai viešnagę „Novotel”, rezervuoju „ibis” šalia Strasbūro geležinkelio stoties ir nusiperku „Eurolines” bilietą iš Berlyno į Vilnių, kuris išvyksta iš Berlyno pirmadienio vėlų vakarą.
Pirmas etapas – iš Tulūzos į Bordo
Kelionė traukiniais nebuvo tokia bloga ir varginanti – nors ir aplinkiniais keliais, keliauti paprasta ir patogu. Eilinį kartą įsitikinu „travel light” taisykle, kuri galioja visada ir visur. Ilgesnė kelionė negu savaitė, daug stovėjimo vienoje vietoje suplanuota, todėl gausiai prisirinkau daiktų ir keliavau su dideliu lagaminu. Ši kelionė davė pamokų, kurių dėka į Nairobį ar Sidnėjų vėliau keliavau su rankiniu lagaminu.
Kelionė padeda pažinti. Tik atvykus į Paržių supratau, jog atvykau į Gare Montparnasse, o į Strasbūrą išvyksta traukinys iš Gare du Nord (ta pati, iš kurios važiuoja traukiniai į Charles De Gaulle oro uostą). Pervažiavimas duoda dar vieną pažintį su Paryžiumi, kuriame apsilankiau tuometu tik antrą kartą ir kuria mažus kelionės malonumus.
Greitos prancūziškos kavos puodelis Gare du Nord
Sekmadienio vakare iš Paryžiaus atvažiuoju į labai europietišką Strasbūrą. Parodoksalu, jog tai ir lieka vienintelis mano apsilankymas Stasbūre, antrojoje Europos sostinėje. Į „Facebook” tą vakarą dedu šią nuotrauką su prierašu „Čia daugiau Europos, net yra žurnalų neprancūziškai.”
„Strasbūras. Čia daugiau Europos, net yra žurnalų neprancūziškai.”
Tą patį vakarą Strasbūre sužinau, jog prie stoties yra du „ibis” viešbutyje, po 10 minučių aiškinimosi suvokęs, jog atėjau ne į tą viešbutį. Kiek žinau, dabar vieną iš viešbučių „Accor” grupė pervadino į „Mercure” ir Strasbūro stotis turi vieną „ibis”. „ibis” yra mano vienas nemėgstamiausių viešbučių brand’ų – bet puikiai atlieka savo darbą tokiose kelionėse.
Strasbūro geležinkelio stotis man primena Šiaulių areną
Balandžio 19 diena, pirmadienis. Lietingas pirmadienio rytas prasideda trumpu reisu per sieną – iš Strasbūro į Karslrūhę. Ten dar vienas didelės kelionės mažų džiaugsmų taškas.
Pusryčiai Karslrūhės geležinkelio stotyje
Žodį Karslrūhė užrašyti per dvi sekundes išmoksiu po pusantrų metų – tada su „Ryanair” skelbėme apie naują maršrutą iš Vilniaus į Karslrūhę/Baden Badeną, kuris gyvavo nepilnus metus. Niekada negali žinoti.
Tą rytą pasklinda žinios, jog skrydžiai Europoje jau „tuoj tuoj” gali vykti. Užsisakau „airBaltic” bilietą tam vakarui Berlynas-Ryga-Vilnius, jeigu nevyks – gražinsiu.
Dėl nepatyrimo keliaujant traukiniais Karslrūhėje pasirinkau ne tą traukinio galą ir vietoje reikalingo antro vagono patekau į šešioliktą. Kol su lagaminu („travel light”! „travel light”!) perėjau per visą traukinį mano vieta buvo užimta, nes pagal taisykles vietos rezervacija galioja 10 minučių nuo kelionės pradžios. Pamoka – po jos bene dvi valandos kelionės stovint, nes vietų traukinyje tiesiog nėra. Atsiranda tik įpusėjus kelionei.
Prieš atvykdamas į Berlyną sužinau, jog šį vakarą skrydžiai iš Berlyno oro uosto dar nevyks. Gražinu lėktuvo bilietą.
Į Berlyną traukinys atvyko popietę, autobusas į Vilnių išvyksta 22 val. Nors iki autobusų stoties 8 kilometrai, nusprendžiu pasivaikščioti šį atstumą pėsčiomis. Puiki pažintis su Berlynu – vienu mėgstamiausiu mano miestų.
Berlyno autobusų stotis tamsi, šalta ir baisi, nelygintina su geležinkelio stotimi. Visgi, tai visai kitos kategorijos transportas. Autobusas vėluoja, informacijos apie tai nėra. Leidžiu laiką skaitydamas apie tai, kaip „Apple” tyčia/netyčia pametė barė „iPhone 4”.
Berlyne keleivių į autobusą įlipa tik trys. Autobuso auditorija – lietuviai, keliaujantys iš įvairių Vokietijos miestų ir miestelių, nes autobusas kelionę pradeda Štutgarte. Naktinė kelionė autobusu labai labai varginanti ir padedanti suvokti oro susisiekimo Lietuvai svarbą.
Balandžio 20 diena, antradienis. Tik atvykus į Kauną suprantu, jog bilietas su „autobusiniu transferu” – Kaune tenka persėsti į kitą autobusą, vežantį į Vilnių.
Kelionė baigiasi balandžio 20 dienos popietę. Tos pačios dienos vakarą lėktuvų skrydžiai pradėjo Europoje vykti. Merfis gyvas.
