Simonas Bartkus | Blog

Ar kada nors naudojotės pažinčių klubų paslaugomis? Ar manote, kad jie skirti tik beviltiškiems? Jei tikrai yra taip, tai Lietuva pilna jaunimėlio, kuris laiko save beviltišku.

Netikite? Įsijunkite „Tango TV” bet kuriuo metu ir pamatysite, kaip „žindintis” ištroškę paaugliai okupavo beveik ketvirtį penktos didžiausios televizijos pagal potencialią auditoriją ekrano. Ir nė vienam iš jų nėra svarbus tas litas, kurį greičiausiai sumoka tėvai, ar tai, jog galimybė „gyvai” susipažinti su taip trokštamu priešingos lyties asmeniu maksimaliai sumažinta – eteryje draudžiama skelbti savo telefono numerį.

Šiaip ar taip, pažinčių tarnybos klesti ir dygsta kaip grybai po šilto lietaus. Be nemokamų virtualių klubų internete, stipriai reklamuojasi anoniminio (bent jau pradžioje) bendravimo paslaugas teikiančios bendrovės. Štai su nacionaliniu transliuotoju dėl trečiosios vietos populiarumo lentelėje bekovojanti TV4 televizija skyrė dvi valandas naktinio eterio laiko bendravimui su nepažįstamaisiais (tiksliau, 2 Lt išmušinėjimui iš tų, kurie jaučia malonumą savo parašytą tekstą matyti „žydrajame” ekrane). Jau pačią pirmą savo gyvavimo dieną ši TV laida tapo dar vienu pažinčių klubu, kurio nariai viešai didžiuojasi savo neišpasakytu sąmojingumu, linksmumu ir lytiniu pajėgumu.

Vieną šeštadienio naktį, bemaigant distancinio valdymo pultelį ir keikiant lietuviškas televizijas dėl pernelyg ankstyvos programos pabaigos (mano gatvės kabelinė televizija dar nepasiekė), užkliuvo ir mano akys už jau minėtos laidos (beje, ji vadinasi „Telejazz”). Iš karto krito į akis tai, kad šios laidos kūrėjai leidžia skelbti telefonų numerius (tiesa, į eterį praleidžiamos tik tos žinutės, kuriuose rašomi skaičiai sutampa su numeriu telefono, iš kurio siunčiama). Prisiminęs, kad kažkur stalčiuje mėtosi nebenaudojama išankstinės mokėjimo paslaugos SIM kortelė su kelių litų likučių ir greitai bepasibaigsiančiu galiojimo laiku, netrukau susigriebti, kad galbūt vertėtų išbandyti šios laidos teikiamas pramogas (savo telefono numeriu rizikuoti nesiryžčiau).

Pirma mano žinutė, išsiųsta trumpuoju numeriu, po kokios minutės pasirodė eteryje. Nusprendžiau jos turiniu neišsiskirti iš plačiųjų masių: „Karštas, linksmas, nuoširdus 19 metų vaikinas ieško merginos trumpalaikei draugystei!!!! Tel. +370XXXXXXXX.” Na, bent jau 3 žodžiai šioje žinutėje tikrai buvo ne melas. Tiesa, visą tekstą rašiau didžiosiomis raidėmis, tarsi būtų užstrigęs „Shift” klavišas klaviatūroje, bet kitaip negalėjau – būčiau pasirodęs senamadiškas arba nesugebantis tinkamai valdyti net mobiliojo telefono. Nusivyliau iškart – dėl didžiulės mano konkurentų gausos mano SMS eteryje šmėžavo tik kokias 6 sekundes, vos pats spėjau ją pastebėti ir širdyje pasidžiaugti neišpasakytu savo šmaikštumu.

Išgyvenęs bergždžiai iššvaistytų 2 litų skausmą, nusprendžiau atkakliai tęsti kovą dėl merginų, tamsią žiemos naktį skaitančių tokių beviltiškų vaikinų kaip aš rašliavas tiesiai į televizoriaus ekraną. Truputį patobulinęs savo žinutę išsiunčiau dar kartą tuo pačiu trumpuoju numeriu. Bingo! Nežinau, ar dėl sistemos sutrikimų, ar tiesiog dėl kitų rašančiųjų tą minutę nebuvimo, mano genialusis tekstas, turėjęs pritraukti visas žavias šios žemės būtybes, ekrane švietė labai ilgai. Kai mano žinutę jau užgožė kiti sąmojai, susirangiau po antklode ir pradėjau laukti atoveiksmio.

Pirmasis skambutis. Skambino grupė girtų jaunuolių ar paauglių mutavusiais balsais. Ragelyje girdėjau, kaip jie plėšė vienas iš kito ragelį ir stengėsi kuo kandžiau mane pašiepti ir kuo garsiau nusijuokti. Tada supratau, kad nesu pasiruošęs tokio žurnalistinio tyrimo rengimui – įžeidinėjimus kenčiau gal kokią minutę ir padėjau ragelį. Juk ir mano tikslai visai ne tokie.

Baigęs pirmąjį pokalbį pamačiau dvi žinutes, atkeliavusias į mano mobilųjį. Skaitau pirmąją: „labasa, klausyk gal natyciaiaiai nori i lova natycia?uuuuuuuuuuuuuu?kuuuuuuuuuu?kaimas is cool:)a taip rasau? Inga”. (Tekstas autentiškas, netaisytas) Palaikiau tai tokiu pat pokštu, kaip ir prieš tai buvusį skambutį. Bet nedelsiau atsakyti: „Labas. Juokus mėgstu, bet nežinau, ką atsakyti”. Vėliau gavęs dar vieną žinutę iš tos pačios Ingos supratau, kaip klydau! „atspejai, kad as megstu juokus…:) tai vat… siaip as esu linksma,man 14. megstu kabinti bernus, bet man nekaip sekasi (turbut pastebejai)”. Nors 14-metės manęs netraukia, bendravimo azartas pagavo. Tiesa, galimybė, kad šios žinutės autorius, autorė ar autoriai blefuoja, išliko, bet nusprendžiau laikyti, jog žinutėje rašoma teisybė. Netrukau atrašyti: „Turbūt aš labai senamadiškas, bet nepratęs, jog 14-metės siūlytų pažintį pradėti nuo lovos”. Mūsų bendravimas tuo ir baigėsi. Daugiau kaip valandą nesulaukiau žinučių, o vėliau amžiams išjungiau telefoną.

Antra žinutė: „Labutis, tave patrukdė 3 beberiukės… oi, atsiprašome, t.y. 3 bebriukės. Mes sėdim darbe, linksmai leidžiame laiką :) O ką tu veiki?” (Šįkart tekstas taisytas, autentiškumas nebe toks svarbus – svarbiau turinys). Taip prasidėjo vienintelė normali pažintis tą vakarą, kuri tesėsi gal 10 žinučių apsikeitimu, pašnekesiais apie darbą, muziką ir orą. Bet supratau, kad tai be galo nuobodu – rašinėti banalias žinutes kažkokioms nepažįstamosioms. Palinkėjau labos nakties, tuo leisdamas nedviprasmiškai suprasti, kad noriu baigti susirašinėjimą.

Trečioji trumpoji žinutė mane pasiekė maždaug po pusvalandžio nuo mano pareiškimo apie merginos poreikį TV eteryje. Iš pradžių viskas buvo paprasta ir banalu. Išsiaiškinau, kad tai 19-metė iš Klaipėdos, prižiūrinti pusseserės vaiką savaitgalį. Viskas ėjosi normaliai, kaip ir su trimis bebriukėmis, iki vienos žinutės, kurioje ji parašė: „Ačiū, kad šį vakarą bendravai su manimi, tu labai šaunus, bet turbūt man per geras. Buvo labai malonu. Ate”. Atsakiau didingomis frazėmis, jog „niekas niekam nebūna per geras”, kažką kliedėjau apie visų žmonių vienodumą (tiksliai nepamenu, nes rašiau apie 3 val. nakties). Tada labai netikėtai sulaukiau jos skambučio. Išgirdau dūsaujantį balsą, greitakalbe berianti atsiprašymą apie mano laiko sutrukdymą, apie blogą gyvenimą ir atsiprašymą už visus mano gyvenime buvusius ir dar būsimus vargus, tarsi ji būtų dėl to kalta. Prisipažinsiu, stipriai pasimečiau: bandžiau juokauti, prašyti, kad ji nejuokautų, kalbėjau apie tai, kad man labai buvo malonu su ja bendrauti ir t.t. Bet ji padėjo ragelį. Pasijutau labai nejaukiai. Bandžiau pats jai paskambinti, bet ji buvo išjungusi telefoną…

Taip netikėtai baigėsi mano žurnalistinis tyrimas ir neturėjau jėgų ar nuotaikos jį tęsti. Mane užplūdo mintys apie tai, kad galbūt iš tiesų aš stipriai ir žiauriai, pats to nenorėdamas, paveikiau silpno žmogaus gyvenimą. O gal kažkas su manimi pajuokavo. Galbūt. Išjungiau telefoną, o kitą rytą tą SIM kortelę išmečiau (vis vien sąskaitos likutis nesiekė dviejų litų).

Pradėjau linksmai ir – ironiška – baigiau liūdnai. Linkiu daugiau naujų pažinčių klubuose, kavinėse, troleibusuose bei kitose masinių susibūrimų vietose ir mažiau bereikšmio, kažin kur vedančio flirtavimo interneto pokalbių kambariuose ar komerciniuose SMS žaidimuose. Su artėjančia Šv. Valentino diena!

smb@mail.lt

P. S. Atsiprašau visų žmonių, kurie patyrė nepatogumų dėl šio mano eksperimento. Labai atsiprašau tos merginos iš Klaipėdos, jei tikrai aš ją nuliūdinau. Atsiprašau „Telejazz” laidos rengėjų dėl to, kad papildžiau žmonių sąrašą, kurie naudojasi jų paslaugomis ne pažintims, o asmeniniam smalsumui tenkinti (bet nepamirškite, kad aš į jūsų sąskaitą pervedžiau 4 litus). Atsiprašau žmonių, kurių žinučių tekstai čia paviešinti (jūsų telefonų numerius jau ištryniau).

Autorius: Simonas Bartkus

Paskelbta interneto vartuose www.omni.lt, 2003 m. vasarį.