Simonas Bartkus | Blog

Per praėjusią savaitę teko apsilankyti dviejuose renginiuose, kurie tarsi susikeitė savo vietomis.

Pirmadienį Nacionaliniame Operos ir Baleto Teatre „Kaunas Jazz” festivalis surengė Arturo Sandoval koncertą.

Sekmadienį Vilniaus Kongresų Rūmuose žiūrėjome Wolfgango Amadejaus Mozarto operą „Užburtoji fleita”.

Įdomu yra tai, jog dažniausiai „Kaunas Jazz” renginiai vyksta būtent Kongresų rūmuose, tuo tarpu operą esame įpratę žiūrėti Operos ir Baleto teatre. Naujausia Dalios Ibelhauptaitės režisuota opera „prieglobstį” rado Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro „namuose”, todėl „Kaunas Jazz” Metų koncertas nukeliavo į kitą Vilniaus gatvės pusę.

Abu renginiai iš tikrųjų yra labai kokybiški. Arturas Sandoval su grupe sugrojo įspūdingai. „Užburtosios fleitos” pastatymas tikrai žavi – nuo įspūdingų kostiumų (by Juozas Statkevičius) ir dekoracijų iki nemažiau įspūdingos muzikos ir balsų.

Visgi, pamatęs abu renginius galiu pasakyti, jog jeigu sukeistume erdves, kuriose vyko renginiai, vietomis, rezultatas būtų dar geresnis. A.Sandoval Operos ir Baleto teatro salėje skambėjo per garsiai – matyt, šios salės akustika yra „per gera” mikrofonais įgarsintiems instrumentams. Tuo tarpu „Užburtajai fleitai” Kongresų rūmų salėje tiesiog fiziškai trūksta vietos – dekoracijos ir gausybė atlikėjų priversti dalintis scena, o prieš ją dar susigrūdęs visas Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras.

Atrodo, kad šio „susikeitimo” istorija gana lietuviška – atskira operos trupė stato spektaklius kitose vietose, kadangi Nacionalinio Operos ir Baleto teatro scena „Rinkevičiui+Ibelhauptaitei+Statkevičiui” yra uždaryta.

(Ne į temą) P.S. Vietinės reikšmės vištelei Agnei Jagelavičiūtei visai nuvažiavo stogas, bet ačiūdie, tai netapo savaitgalio top’ine naujiena: R.Berankis kuria istoriją sporto šakoje, kuri iki šiol Lietuvoje buvo „so so”.

Praėjusį šeštadienį naujuose „Tango TV“ namuose „Tango Arenoje“, įsikūrusiuose „Muzikinio angaro“ klubo vietoje, įvyko pirmieji „Tango TV Metų Vaizdo“ apdovanojimai, kuriuose statulėlės įteiktos geriausiems metų vaizdo klipų kūrėjams. Nors organizatoriai skelbė, kad tai apskritai pirmasis tokio tipo renginys, anksčiau gyvavusi nacionalinės televizijos laida „Erdvė“ rengdavo panašias ceremonijas. Tiesa, juose geriausius rinko gerbėjai, o „Tango TV Metų Vaizdo“ nugalėtojus – bent jau kol kas neskelbiama 20 asmenų komisija.

Pirmasis įspūdis, kritęs pažvelgus į nominuotojų sąrašą – ypač siauras video klipų ratas. Į šešias Martyno Kazimierėno sukurtas statulėles pretendavo tik 12 darbų. Tai reiškia, kad kas antras nominuotasis turėjo gauti statulėlę, jeigu Andrius Mamontovas nebūtų gavęs dviejų. Kaip visada.

Mamontovo video klipas, sukurtas dainai „Ar tai būtum tu?“ gavo du apdovanojimus – už geriausią režisūrą statulėlę atsiėmė Donatas Ulvydas, o pats Andrius lipo ant scenos atsiimti „Geriausio vyriško vaizdo“ apdovanojimo. Kad Lietuvos scenos veteranas susižeria didžiąją dalį apdovanojimų, jau tapo įprasta. Nedaug trūko, kad legendinės grupės „Fojė“ lyderiui būtų atitekęs ir blogiausio darbo įvertinimas už su Atlanta nufilmuotą vaizdo klipą dainai „Kregždutės“.

Labiausiai džiuginantis dalykas „Tango TV Metų vaizdo 2003“ apdovanojimuose – rengėjai ir komisija sugebėjo išvengti vaizdo klipų ir muzikos sutapatinimo. Statulėles gavo tie, kurių vaizdo klipai buvo geriausi, o ne populiariausieji dėl atliekamos muzikos.

Jau pažvelgus į pretendentų sąrašą, buvo matoma, kas yra pagrindiniai apdovanojimų favoritai – kurie vaizdo klipai besibaigiančiais metais buvo patys geriausi. Kartu su gausybės teigiamų įvertinimų sulaukusiu Igno Miškinio filmu pasirodęs Pusho vaizdo klipas „Su tamsa“, perspektyvaus debiutanto „Amberlife“ animacinis darbas „Fly“, „Kastanedos“ „Sombrero“ ir A. Mamontovo „Ar tai būtum tu“ – akivaizdžiai už kitus geresni darbai.

Prognozės pasitvirtino – visi keturi lyderiai gavo svarbius įvertinimus. Mažas kiekis per metus sukurtų vaizdo klipų ir per daug geros galimybės atspėti, kas gaus apdovanojimus – didžiausi apdovanojimų trūkumai. Bet ko norėti – kam kurti brangiai kainuojančius vaizdo klipus, jei juos rodo tik viena jauna televizija ir dar kartais netyčiomis koks „Labas rytas“ per LRT.

Džiuginanti naujovė – apdovanojimas blogiausiems. Lietuva per maža, kad būtų rengiami ironiški blogiausiųjų apdovanojimo vakarai, panašūs į „Auksinių aviečių“ įteikinėjimą JAV. Į „Be proto vaizdo“ statulėlę pretendavo atlikėjai, turintis tikrai nemažiausius biudžetus, bet pritingėję skirti jėgų video klipams – Pikaso „Ašarėlė“, „B`Avarija“ – „Angelay“ ir minėtosios A. Mamontovo ir Atlantos „Kregždutės“. Laimėjo turbūt populiariausia grupė šiuo metu Lietuvoje – „B`Avarija“, o rengėjai taip dar labiau parodė, jog albumų pardavimų rodikliai ir vietos, užimamos „topuose“ jiems nė motais.

„B`Avarija“ gavo ne įprastą apdovanojimą stilingą statulėlę, skirtą geriausiems, o ironišką taurę, nupirktą sporto prekių parduotuvėje, kuri paprastai teikiama įvairių žemo lygio sporto varžybų laimėtojams. Norėtųsi, kad blogiausiųjų apdovanojimų ceremonijos, taptų tradiciniu renginiu – miegančioje lietuviškos muzikos rinkoje tai turbūt sukeltų didesnį progresą nei estafetinis bėgimas link „Bravo“ žvaigždės. Juk nuo vilko bėgama kelis kartus greičiau, negu savanoriškai lendama prie statinės medaus.

Iš kitos pusės – „Tango TV Metų vaizdas“ kol kas nėra pakankamai įvertinti apdovanojimai Lietuvos muzikantų tarpe. Nuoširdų džiaugsmą buvo galima išvysti tik „Geriausio moteriško vaizdo“ laimėtojos Evos ir grupės „Kastaneda“ narių, gavusių statulėlę už absoliučiai geriausią metų vaizdo klipą, veiduose. Kitiems tai – viso labo eilinis trofėjus, toli gražu neprilygstantis „Bravo“ ar „Radiocentro“ nugalėtojui vardams.

Belieka viltis, kad vaizdo klipų apdovanojimai taps tradiciniais ir jų prestižas tik didės. Tai turėtų būti pats didžiausias muzikinio video meno progreso variklis. Juolab, kad prieš metus atsirado ir televizija, kurios eteris bus didelė paskata kūrėjams. Galbūt, ateis laikas, jog lietuvišką muziką galėsime su pasididžiavimo ne tik klausyti, bet ir žiūrėti.

„Tango TV Metų vaizdas 2003“ apdovanojimai atiteko:

„Metų naujoko vaizdas”:  Pushaz – „Su tamsa“ (Rež. Ignas Miškinis ir Stasys Baltakis);
„Metų režisieriaus vaizdas”: Andrius Mamontovas „Ar tai būtum tu?” (rež. Donatas Ulvydas);
„Metų vyriškas vaizdas”: Andrius Mamontovas „Ar tai būtum tu?” (rež. Donatas Ulvydas);
„Metų moteriškas vaizdas”: Eva „Noriu”;
„Metų grupės vaizdas”: ŽAS „Myliu kiną” (rež. Marko ir Marat Sargsyan);
„Žiūrovų vaizdas“: Amberlife „Fly“ (rež. Ruslanas Korostenskij ir Darius Zablockis);
„Be proto vaizdas“: B`Avarija „Angelay“ (rež. Remigijus Ruokis);
„Tango TV metų vaizdas”: Kastaneda „Sombrero” (rež. Simas Aškelavičius);

Autorius: Simonas Bartkus

Paskelbta interneto vartuose www.omni.lt, 2003 m. lapkritį

Po kelių mėnesių baisiausi Lietuvos popmuzikos atlikėjų, jų prodiuserių ir vadybininkų košmarai galbūt taps realybe. Gali atsitikti taip, kad parduodami pagrindines pajamas duodantį savo produktą jie privalės nurodyti, iš ko jis padarytas. Paprasta kalba šnekant, koncertų afišose turės būti nurodoma, ar atlikėjas koncertuoja pagal fonogramą. Pabandykite įsivaizduoti: „Vienintelis grupės „Geltona“ koncertas pagal fonogramą spalio 30 dieną 19 val. Alytaus kultūros rūmuose“. Nuostabus plakato turinio skambesys. Ar privilios klausytojus? Vargu.

Įdomus dalykas ir tas, kad įstatymo įvedimą inicijavo Lietuvos Liberalų ir Centro Sąjungos narys Jonas Čekuolis. Keista, kad gan bereikalingą apribojimą ragina įvesti liberalius pokyčius skatinti turinčios politinės jėgos atstovas.

Kaip reaguos?

Įsigaliojus šiaip įstatymui, kiekviena grupė ir atlikėjas privalės apsispręsti, ką pasirinkti. Pirmas variantas – bet kokia kaina išmokti dainuoti (tiksliau, demonstruoti sugebėjimus ne tik įrašų studijoje). Pastangų gali prireikti daug – tarp populiariausiųjų atlikėjų didelė dalis yra tokių, kurie viršūnėje laikosi vien dėl gražaus veiduko ar sugebėjimo puikiai judėti scenoje, o pagrindinį darbą įrašų studijoje už juos atlieka prodiuseriai ar garso atlikėjai.

Antras variantas – susitaikyti su esama padėtimi ir pripažinti, kad dainavimas „gyvai“ – ne jų jėgoms. Tokie atlikėjai turės akcentuoti dėmesį į tai, kad jų koncertai unikalūs šokiais ar atliekamu šou.

Dainininkų apsisprendimas be abejo priklausys nuo konkurentų. Nė vienas nenorės būti balta varna, puošiančia savo plakatus reklaminiu šūkiu „pagal fonogramą“ ir atvirkščiai, investuoti į visišką dainavimą gyvai neapsimoka, kuomet aplink visi taip daro.

Yra ir dar vienas būdas – sukčiauti. Priversti klausytoją neišgirsti jų klaidų ar paprasčiausių nesugebėjimų. Koncertų salėse galima išgirsti, kad paleidžiama muzika labai garsiai, o mikrofonai sureguliuoti taip, kad jų skleidžiamas garsas aidėtų labai tyliai. Tokios atlikėjai, kurių kūriniuose svarbiausia vaidmenį atlieka ritmas, tokiu būdu nesunkiai apgaus koncerto lankytoją – šitas metodas ir dabar yra neretai taikomas, ypač salėse, kur nėra kokybiškos garso aparatūros.

Kaip atskirti?

Seimui priėmus tokį įstatymą, visoms atsakingoms institucijoms bus uždėta didelė našta – pirmiausia parengti taisykles, pagal kurias nustatoma, kas yra muzikos atlikimas „gyvai“, o kas ne. Tai dar labiau diskutuotinas klausimas, negu pats tokių taisyklių įvedimas.

Ar atlikimu gyvai bus laikomas dainavimas pagal fonograminę muziką? Gal net sintezatorius nėra „gyvas“ instrumentas? Galbūt afišoje turės būti nurodomi visi balsai ir išvardinami visi instrumentai, kuriuos išgirs klausytojas? „Grupės „Delfinai“ koncertas. Dainuos Stano. Gros ritmo mašina, sintezatorius „Yamaha“, vienoje dainoje pasigirs saksofono muzikos įrašas“. Naujasis įstatymas gali įpareigoti rašyti ir taip.

Štai repo atlikėjai laiko, kad jie visą muziką atlieką gyvai, sukdami ir brūžindami plokštelėmis. Kaip DJ`ą prie patefono galima palyginti su gitaristu? Jeigu „B`avarijos“ dainavimas bus pripažintas koncertavimu „gyvai“, tai kaip tuomet muziką atlieka „Ventukai“, scenoje grojantys keliolika instrumentų: cimbolais, smuikais, būgnais ir kitais? „Gyviau nei gyvai“? Į visus šiuos klausimus turės atsakyti naujoji koncertų afišavimo tvarka.

Pasekmės

Šis įstatymas neabejotinai sukels pasekmių, kurias dabar sunku prognozuoti. Pirmiausia, jau dabar žiniasklaidoje matoma, kurie atlikėjai ir jų vadybininkai yra didžiausi šio naujojo įstatymo priešininkai bei pripažįsta ir bando pateisinti fonograminį dainavimą. Antra, įdomu bus pažiūrėti, kuriuo iš dviejų jau aptartų kelių pasuks atlikėjai – skelbti tiesą ar mokytis gerai dainuoti. Galbūt atsiras tokių, kurie bus priversti palikti sceną dėl naujojo įstatymo.

Visuomenės požiūris taip pat bus labai svarbus. Ar sumažės klausytojų koncertuose, ant kurių afišų bus nurodyta, kad dainininkai dainuoja pagal fonogramą. Pažiūrėti į seksualias ir gražiai judančias tas pačias „Mango“ merginas yra įdomu net tada, kai žinai, jog jos tik žiopčioja į mikrofoną. Tai atleistina – sugebėti įnirtingai šokti ir tuo pačiu metu dainuoti yra beveik neįmanoma.

Apibendrinant galima pasakyti – įstatymas yra absurdiškas, bet teisingas. Nominaliai jis nereikalauja jokių papildomų išlaidų nė vienai pusei. Nėra galimybių dainuoti – nedainuok, bet paskelbk tai visiems. Antravertus, kam tai reikalinga, taip pat neaišku. Vis dėl to, pamatyti, kaip pasikeis Lietuvos muzikinis gyvenimas po šio įstatymo įvedimo, labai smalsu. Bet vėlgi, dėl Lietuvos Respublikos Seimas dirba ne smalsumui patenkinti.

Autorius: Simonas Bartkus

Paskelbta www.omni.lt, 2003 m. spalio mėnesį.

Praėjusi vasara nebuvo nei labai skurdi, nei labai turtinga. Pasirodė keturi nauji dėmesio verti albumai, kaip ir kiekvieną vasarą, grojamausi radijo stočių kūriniai surinkti į tradicinius rinkinius, tokius kaip “Saulės smūgis”. Peržvelgus albumų sąrašą jame išvysime net du hip-hop muzikos albumus ir įspūdingai vertinamą ir reklamuojamą atlikėjo “Amberlife” debiutą.

“Amberlife” – “My Way”

Po pirmo šio atlikėjo debiuto didelėje scenoje per paskutiniuosius „Bravo“ apdovanojimus šis jaunas atlikėjas iškart pradėtas lyginti su įžymybėmis – vieniems jo balsas priminė latvius „Brainstorm“, kitiems – superžvaigždes iš Norvegijos „A-ha“. Bet kuriuo atveju, kiekvienas toks sugretinimas – tik išankstinės liaupsės debiutantui. Ar jos pagrįstos? Į šį klausimą turi atsakyti nekantriai lauktas pilnas albumas, pavadintas taip pat, kaip ir pirmoji daina – „My Way“.

„Gintariniu gyvenimu“ pasivadinęs klaipėdietis melomanus ir kritikus nustebino tuo, kad jo dainų skambesys – visai kitoks negu daugumos lietuviškų populiariosios muzikos kūrinių. Lietuvoje tikrai trūko atlikėjų, galinčių užpildyti nuo vienodumo ir panašumo žlungantį „popsą“. Nenuostabu, kad „Amberlife“ užsimojo ne tik į Lietuvos rinką – planuojama, kad papildytas albumas „My Way“ dar iki šių metų pabaigos bus išleistas Latvijoje ir Lenkijoje. Ne gana to, perspektyviu atlikėju susidomėjo Švedijos prodiuseriai, žadantys padėti išgarsėti Vakaruose, o galbūt net sukurti Eurovizijos vertą dainą.

Albume „My Way“ – lygiai 10 kūrinių. Nors iš jų kol kas tik 2 tėra girdėti radijo klausytojams – minėtoji titulinė daina, bei dabar dažnai skambantis „Whisper“ – tapti dar vienu hitu gali kiekvienas iš dešimtuko. Visų pirma, tai pasakytina apie du kūrinius turbūt neatsitiktinai įsitaisius tarp jau girdėtųjų: „Fly“ ir „Till The End“.

Rugsėjo pradžioje „Amberlife pasirodė „Music Slam“ koncertų maratone kartu su „Fragma“, „Chumbawamba“ ir „Bosson“. Koncerto rengėjai stengėsi šį jauną atlikėją pristatė kaip lygiavertį kolegą užsienio žvaigždėms ir, galima pripažinti, neklydo. Publikos reakcija ir pats pasirodymo profesionalumas ne ką atsiliko nuo pripažintų atlikėjų. Tai tik dar kartą įrodo – „Amberlife“ laukia puiki ateitis.

Apibendrinant galima pasakyti, kad šį albumą turėtų įsigyti ne tik tie, kuriems patinka „A-ha“, „Travis“, „Brainstorm“ ar „Him“. Šį diską verta pasiklausyti ir tiems, kurie mano, jog visa lietuviška muzika bevertė.

Įvertinimas – 9/10

JBC – „4 elementai“

Albumas tiems, kurie mano, kad Lietuvoje hip-hopą propaguoja tik „G&G Sindikatas”. Išpopuliarėjus grupei minėtajam kolektyvui atsirado begalė jaunimo pasitaikius menkiausiai progai deklaruojančių, kad hip – hop muzika Lietuvoje visada yra buvo ir bus gyva, kad hip – hopas – tai daugiau nei muzika ir kad pagaliau atėjo ta diena, kai šios judėjimo propaguotojai išlindo iš pogrindžio.

Iki šio „JBC“ albumo pasirodymo buvo galima pagalvoti, kad visos deklaracijos apie hip – hopo kultūros Lietuvoje atgimimą pasireiškia vien tik „G&G Sindikato” populiarumu. „4 elementai“ – pirmasis plačiai išleistas ne jau ne kartą paminėtų žvaigždžių albumas ir požymis, jog šį muzikinį stilių propaguoja ir kiti.

Jaunikliams „JBC“ išties dar reikia nemažai mokytis, stengtis ir dirbti. Dainų tekstai – sunkiai įsimintini, be to, kartais atrodo, jog norėta juos paversti kuo sudėtingesniais. Prisiminkime, jog „G&G Sindikatas” būtent išgarsėjo skambiais ar radikaliais priedainiais – „Ji lindo lindo, po manim palindo“ arba „Bet aš vis tiek gersiu alų Vokiečių gatvėj“. Lygiai ta pati savybė galioja ir „JBC“ – išpopuliarėjo tie kūriniai, kurie turi skambų ir aiškų priedainį – „Kai pataikai“, „Sijonėlis“ ir kiti.

Šiame aprašyme 3 kartus paminėjau grupę „G&G Sindikatas”. Tai neatsitiktinumas – hip-hoperiai iš Vilniaus yra neabejotini šios srities lyderiai, o daugiau su kuo lyginti „JBC“ kaip ir nėra. Bet kokiu atveju, šiauliečių ketvertuko debiutą galima vertinti kaip sėkmingą, nors iki „sindikato“ dar toloka. Jei „JBC“ dirbs, stengsis – jie tikrai neliks šešėlyje.

Įvertinimas – 6/10

Deivis – „Liūdesio gėlės“

Atlikėjas Deivis grįžta prie savo ištakų – naujasis jo albumas vadinasi taip, kaip vadinosi jo debiutinė grupė. Jei pamenate dainą „Mergytei“ – ši daina buvo išleista dar su nuoroda į grupę „Liūdesio gėlės“. Vėliau ši grupė pavirto atlikėju Deiviu, kurio biografiją Lietuvos muzikos mėgėjai puikiai žino. Prieš išleisdamas šį albumą muzikantas persikėlė gyventi į Vilnių, bei nutraukė ryšius su žinomais vadybininkais broliais Bendžiais. Viename iš interviu Deivis prisipažino, kad prodiuseriai paskatino jo išsiskyrimą su grupe, todėl pasirinktas albumo pavadinimas „Liūdesio gėlės“ – tarsi duoklė buvusiems partneriams.

Albume „Liūdesio gėlės“ – 10 kūrinių. Visų stilių vienodas, būdingas Deiviui. Galbūt gerai įrašyti vientisą savo stiliumi, savo nuotaika albumą – nėra silpnų dainų, diską galima klausyti nuo pradžios iki pabaigos. Iš kitos pusės – albumui trūksta tokių dainų, kurios taptų didžiuliais hitais, kokiomis savo laiku tapo „Mergytei“ ar „Dainuok“.

Pastaruoju metu Deivis skiria dėmesį ne tik savo populiariajai kūrybai, bet ir studijoms Vilniaus Muzikos Akademijoje, taip pat aktyviai dalyvauja įvairiuose renginiuose kaip klasikinės muzikos atlikėjas. Galbūt didelis užimtumas kiek ir pakenkė albumui „Liūdesio gėlės“ – jam labiausiai trūksta užvedančios ugnies, kūrinių, kurių melodija įstrigtų ilgam, dainų, kurias norėtųsi niūniuoti duše.

Nepaisant visko, naujasis Deivio darbas nėra žingsnis atgal. Šį albumą turėtų įsigyti visi buvę ir esami dainininko gerbėjai, taip pat tie, kurie pasiilgsta švelnios, balsingos muzikos lietuviškos popmuzikos maišalynėje.

Įvertinimas – 6/10

Willux – „Kelias, kuriuo einu“

Debiutinis grupės „Skamp“ muzikanto Viliaus Alesiaus, pasivadinusio Willux, solinis albumas. Kol „Skamp“ tyli ir rengiasi žygiui per Europą, vienas iš šios grupės atlikėjų sukūrė kažką Lietuvai. Iš tiesų, prieš pradėdamas šio albumo aprašymą, nežinau, su kuo geriau lyginti šį diską. Iš vienos pusės – nuo Willux negalima atskirti „Skamp“ – be jų skambesio apsieiti negalima, juolab, kad nemažai albumo dainų padėjo įrašyti ir prodiusuoti kitas „skampas“ – Victoras Diawara. Kitą vertus, albume skamba hip-hopas, todėl galbūt vertėtų lyginti su „G&G Sindikatu” ar jau aprašytais „JBC“.

Manau, pasirinksiu teisingiausią variantą – nelyginsiu Willux su niekuo. Albumas pakankamai savitas – jame susipina hip-hopo kultūros idėjos, kuriose liejamas įtūžis ant valstybės ir ant lietuviškos popmuzikos, Viliui būdingas linksmumas ir ironija bei į tarpą pakliūvantis lyriškas kūrinys. Willux vienos iš dainų tekstu spėjo ir įžeisti grupę „Delfinai“, apkaltinęs ją dainuojant pagal fonogramą.

Kuriant šį albumą, dalyvavo net trylika kviestinių muzikantų, tarp kurių – visa eilė žymių reperių. Klausydami albumo „Kelias, kuriu aš einu“ klausytojai išgirs Kasteto iš „G&G Sindikato“, Kipišo iš „Kastanedos“, grupės „Orda“, Omeno, bei latvio Delete balsus. Be 13 kūrinių, albume dar yra ir titulinės dainos vaizdo klipas.

Per paskutiniuosius „Bravo“ apdovanojimus Willux skatino konkurso rengėjus įsteigti apdovanojimą geriausiai hip-hopo grupei. Ar jo balsas bus išgirstas, paaiškės jau ateinantį pavasarį, o kol kas mums belieka džiaugtis gausėjančiu hip-hoperių ratu. Willux albumas „Kelias, kuriuo aš einu“ patiks ne tik prijaučiantiems repui – tai bus gardus kąsnelis ir tiems, kurio nekantrauja ko nors naujo išgirsti iš grupės „Skamp“.

Įvertinimas – 7/10

Autorius: Simonas Bartkus

Paskelbta interneto vartuose www.omni.lt 2003 m. rugsėjį.

reiktu ka nors papeizaliot ir apie sita masines psichozes taikini. ziurejau siandien per telika sita ugnies, muzikos, pirotechnikos, sokio ir kaskados fiesta ir bandziau pamatyt ka nors tame reikale gero/blogo. pradzia, drysciau pasakyt buvo nekokia, visu pirma del to, kad organizatoriai neteisingai imho nusprende pradet spektakli sviesiu paros metu, ko pasekoje, salta ugnimi trykstanti mikutaviciaus gitara atrode visai neispudingai.
siaip labiausiai nustebino dirgelaite, apie kuria buvau gana skeptiskos nuomones iki siol, nes taip liaupsinami jos ligsioliniai pasirodymai ivairaus plauko metamorfozese ir paskutiniuose ‘bravo’, kur neva ji „geriau uz pati A. M.” atliko lauzo sviesa, man susizavejimo iki virsutines lupos nekele. ‘velnio nuotaikoj’ ta pacia mano nuomone sekant ji pasirode labai gerai, ypac del to, kad rezisieriui (ar kokiai kitai personai atsakingai uz dainavima) pavyko priverst ja isnaikinti is savo tembro ta savituma, kuris labiau erzino ir inest daugiau popsiskumo i jos manieras.
mikutavicius pasirode savam stiliuke ir kuo toliau tuo labiau atrodo, kad nebera tokiu sriciu, kuriose jis negaletu pavaryt. visai man patiko ir meskelos vaidintas baltaragis, nors siaip negaliu pakest jo balso, o dar labiau muzikos, kuria jis paprastai dainuoja. smoriginas antraplaniu vaidmeniu irgi puikiai pasirode ir tikrai negadino vaizdo.
labiausiai tai nuvyle mis ciucela tele bim bam neringa cereskeviciene, pries spektakli viesai deklaravus apie tai kaip ji sukurs ‘kitokia savita ursule’ ir visa kita, bet gavosi eilinis sh mano akimis. vietom atrode kad ji vaidina ne ursule, o stengiasi pasakyt ‘stai ziurekit as cereskeviciene moku ursule vaidint’. mano nuosprendis jai grieztas – tegul eina geriau ir iraso ‘musiu sita maza muse 2003 mix’.
dabar isvada: apskritai spektaklis jega, tokio labai reikejo, daug kas suzavejo, bet, gal nebusiu labai originalus sitai pasakydamas, bet, butent to as ir tikejausi. tad suzavejo – bet nenustebino.

p.s. einu susirast cd su ‘velnio nuotakos’ sountracku ir vel grazinsiu ji i hard’a. jis to nusipelne.

Jau porą mėnesių „Omni Laike” pristatau naujausius lietuviškus albumus. Prieš rašydamas praėjusį mėnesį pasirodžiusių darbų recenzijas susimąsčiau – įtraukti į straipsnį Ryčio Cicino albumą „Dainuok” ar ne. Viena vertus, jei aprašysiu, galiu būti pavadintas nusiritusiu iki „Pūko” radijo stoties lygio, jei ne – galiu būti apšauktas neobjektyviu.

Rezultatas – R. Cicino albumo tarp aprašomų nėra. Nepateko, nes šis atlikėjas niekada nenominuojamas tarp pretendentų į geriausią metų atlikėją (nors, kad ir kaip būtų banalu, apdovanojimų rengėjai skundžiasi, jog pasirinkimas šioje kategorijoje ypač mažas), dainų iš šio albumo negroja jokios radijo stotys. Tiesa, iki šiol buvo „Pūkas”, bet po konflikto su šio tikro muzikos koncerno savininku Kęstučiu Pūku buvo atsisakyta leisti naująjį R. Cicino albumą, o kartu ši žvaigždė dingo ir iš „Pūko” radijo bei televizijos.

Iki šiol buvo teigiama, kad visa „Pūko” produkcija boikotuojama kaip bevertė. Bet štai naujausią R. Cicino albumą išleido leidybinė firma „Intervid”, kuri taip pat leidžia grupių „B’Avarija”, „UAB Music” ir kitų darbus, kuriuos su pasigardžiavimu ima ir groja radijo stotys. Kyla natūralus klausimas, kuo R. Cicinas kitoks, nei kiti?

Vis dėlto, šis straipsnis ne apie penkiasdešimtmečių senmergių dievaitį (tai tik stereotipas, iš tikrųjų jis patinka ne tik joms) Rytį. Rašinys apie tai, kaip lietuvišką muziką propaguojančios radijo stotys, aprašinėjanti spauda, apdovanojimų rengėjai atrenka, kas yra kokybiška, o kas ne. Toli gražu nenoriu, kad visi imtų ir nusiristų iki brolių Aliukų, bet juk turi būti kažkoks kriterijus, pagal kurį atsijojama, ką groti, o ką ne, apie ką rašyti, o ką „užmiršti”.

Praėjusios savaitės perkamiausių albumų sąrašuose iškart po Andriaus Mamontovo naujojo albumo „Beribiam danguje” rikiuojasi į areną sugrįžę „Lauros ir Klarko baliai”, tas pats Rytis Cicinas (atrodo, be jo – nė iš vietos), sveikinimų koncertų žvaigždės Liveta ir Petras Kazlauskai, amžinai gyvas Stasys Povilaitis ir dar ilgas sąrašas tokių, apie kuriuos „progresyvioji” žiniasklaida nenori nė girdėti.

Be jokios abejonės, muzikos kokybė labai svarbu, ir apsisaugoti nuo nekokybiško produkto eteryje ar puslapiuose lygiai taip pat svarbu, kaip nenusipirkti surūgusio pieno prekybos centre. Bet ar kelis dešimtmečius šlagerius kuriantis Stasys Povilaitis kuria ir atlieka mažiau kokybišką muziką negu grupelė nepilnamečių, įrašančių prodiuserių iš anksto suprogramuotai dainai vokalinę partiją?

Radijo stotys gali apeliuoti, kad orientuojasi tik į jaunąją publiką. Vargu ar toks argumentas įtikina, pažiūrėjus į užsienio atlikėjų, kuriuos noriai groja „M-1” ar  „Radiocentras”, amžių -ekscentriškajam Ozzy Osbornui greitai sukaks 55-eri, turbūt žymiausiam pasaulio gėjui Eltonui Johnui 56-eri, grupės „Simply Red”, „Modern Talking”, „Bon Jovi” tarp populiariausių laikosi dešimtmečiais. Be to, ir tarp ignoruojamųjų lietuvaičių galima rasti daugybę jaunesnių už vidutinį tikslinės auditorijos klausytoją.

Retkarčiais tenka išgirsti argumentą, jog populiarūs, bet nepatenkantys į radijo eterį atlikėjai groja visišką „popsą”. Tuomet kyla klausimas, ką galime vadinti „popsu”. Ar neabejotinai geriausias Lietuvos atlikėjas Andrius Mamontovas, „Radiocentro” muzikiniuose apdovanojimuose pasirodęs apsivilkęs marškinėlius su užrašu „Popsas užkniso juodai”, šio užrašo nenukreipė prieš patį save? Juk „popsas” kilo iš žodžio „pop”. Kylie Minogue praėjusių metų MTV muzikiniuose apdovanojimuose gavo statulėlę geriausio pop muzikos atlikėjo kategorijoje ir priimdama titulą pasakė, jog nors visuomenėje ir niekinamas žodis „pop”, būti įvertintai malonu visur. „Popsas” valdo šiuolaikinę muziką tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje.

Jei paklaustumėte 18-mečio, kokio atlikėjo vyro ir kokios moters jie labiausiai nekenčia, turbūt daugiau kaip pusė įvardintų Rytį Ciciną (ir vėl jis) ir Džordaną Butkutę. Iš tiesų, sunkų tarp jų surasti daug skirtumų – apipinti skandalais, populiarūs miesteliuose ir kaimuose, ypač tarp menkesnį išsilavinimą turinčių žmonių. Bet Džordanos dainas „Radiocentras” groja. Ir jos nelieka užmirštos – naujausi kūriniai „Sapnas” bei „Dėl tavęs” „Lietuvos Top 20” išsilaikė maksimalų laiką – 10 savaičių. Kaip sektųsi R. Cicinui belieka tik spėlioti.

Didžiausia blogybė yra ne tam tikrų atlikėjų ignoravimas – nesuprantami (arba neatskleidžiami) yra kriterijai, pagal kuriuos atrenkami atlikėjai, verti pakliūti į eterį. Tokia paslaptis verčia spėlioti, kas lemia grojaraščius? Paprasčiausi principai? Užkulisiniai žaidimai? „Darykim, kaip visi daro”?

Šitoks fenomenas, stebimas Lietuvos radijo stotyse, ne vienintelis. Apie kitą – kodėl ignoruojama rusiška muzika –  rašiau prieš pusmetį, bet jų yra ir daugiau. Pabaigai dar keletas klausimų pamąstymui: kuo Džordana, „mylinti labiau, nei tu mane myli” geresnė už Edmundą Kučinską, priekaištaujantį „tu man meluoji, meluoji”? Kodėl Laura ir Klarkas vadinami pigių čiastuškų (liet. „dažnučių”) atlikėjais, o per pradinukų muzikos pamokas dainuojamus „Debesėlį” ir „Boružėlę septyntaškę” įrašiusi Gintarė dievinama?

Autorius: Simonas Bartkus

Paskelbta interneto vartuose www.omni.lt, 2003 m. gegužę

Praėjusį šeštadienį pažiūrėjęs Eurovizijos transliaciją iš Rygos galutinai įsitikinau, kaip svarbu palaikyti gerus santykius su kaimynais. Jei mes draugautume su latviais, kaip Graikija draugauja su Kipru, tai turėtume garantuotą neiškritimą iš konkurso metų metus. 12 taškų iš geriausių kaimynų plius vienas kitas atsitiktinis taškelis ir jau esi penkioliktuke.Tiesa, nuo šiol iškritimo klausimas nebebus aktualus nei mums, nei kitiems (o gaila, juk pagal rezultatus ir estai, ir latviai kitąmet nedalyvautų).Pirmiausia šiemetine Eurovizija Rygoje turėjo nusivilti vadinamieji „formato” gynėjai, ligšiolines lietuvaičių nesėkmes pateisinę tuo, jog Europa mūsų nesupranta. Štai šiemet pirmas tris vietas užėmė kūriniai, išsiskyrę iš banaliomis tampančių baladžių arba paprastų disko stiliaus dainų. Trečios likusios „T.A.T.U.” atliko nebūdingą tokiems konkursams agresyvų šokių muzikos kūrinį „Ne Ver`, Ne Bojsia”, vos pora taškų nuo nugalėtojų atsilikusi Belgijos grupė „Urban Tred” atliko dainą su liaudies motyvais, nejučiomis primenančią 1999-ųjų Lietuvos nusivylimą – Aistės Smilgevičiūtės „Strazdą”. Nugalėjo turkė Sertab Erener, o tiksliau jos pilvo šokis, pritariantieji jai scenoje, šokantys su įspūdingais kaspinais siautulingu ir užkrečiančiu ritmu.Konkurso rezultatais labiausiai nusivylę turėtų jaustis rusai, bet tik jie patys yra dėl to kalti. Rusijai atstovavusios lesbietėmis save vadinančios „T.A.T.U.” parodė visai Europai, kaip reikia nelaimėti Eurovizijos. Joms reikėjo labai nedaug – atvažiuoti, sudainuoti sėkmingai dainą (na, bent jau nenusidainuoti), pasibučiuoti scenoje (ką jos daro bemaž kiekviename koncerte), na, ir būtų geriausia, atlikti dainą angliškai. Tai joms visiškai nepavyko. Belieka tik spėlioti, būtų ar nebūtų į naudą išėję koks nedidelis, kad ir netikrų jausmų proveržis scenoje, bet susidainuoti jos privalėjo. Labiau į natą už jas nepataikė tik Didžiosios Britanijos atstovai ir buvo įvertinti apvaliu nuliu. „T.A.T.U.” iš namų atsineštas populiarumo bagažas leido užimti net trečią vietą.Kalbama, kad suinteresuotos grupės Rusijoje sumokėjo skandalingosios grupės įkūrėjui ir vadybininkui Ivanui Šapovalovui už tai, kad „T.A.T.U.” dalyvautų milžinišką auditoriją sutraukiančiame festivalyje ir laimėtų teisę surengti 2004 metų konkursą Maskvoje. Lena ir Julia nuvylė Rusiją lygiai taip pat, kaip prieš du metus Kopenhagoje groję „Mumyj Troll”. Kaip bebūtų keista, rusaitėms tik dviejų šalių žiūrovai visiškai neskyrė balų – Airija ir Jungtinė Karalystė. O dar praėjusį rudenį „T.A.T.U.” viendainis „All The Things She Said” buvo perkamiausias britų salyne net tris savaites. Tiesa, prieš kelias savaites buvo atšaukti visi koncertai Didžiojoje Britanijoje dėl per mažo bilietų perkamumo. Atrodo, konservatyviesiems anglams lesbietiški skandalai šalia grupės vardo nupiešė didelį minusą.Tie patys britai, lygiai kaip ir „T.A.T.U.” vadybininkas I. Šapovalovas nepripažino savo pralaimėjimo. Blogiausiai per visą Eurovizijos istoriją pasirodę britai, kuomet dueto „Jemini” nusidainavimas rėžė ausį ne tik muzikos specialistams, kaltę suvertę kontinentinės Europos gyventojams, neva taip atkeršijusiems britams už pritarimą karui Irake. Būtent tokią priežastį sugalvojo BBC laidų vedėjas Terry Woganas. Tam pritarė ir pats atlikėjas Chrisas Combey, atlikęs daina su gryna Kylie Minogue kopija Gemma Abey. Negana to, jis pridūrė, kad tai buvo vienas geriausių pasirodymų ir pareiškė tikįs, jog Britanija tai įvertins. Turbūt britai niekada nepripažins savo klaidų….Autoritetų nėra. Jei nupieštume kiekvienos šalies nugalėtojos tolesnio pasirodymo kreivę, tai iš jos greičiau galėtume matyti ne kažkokias tendencijas, o kažkokio piliečio kardiogramą. Tie patys jau aprašytieji britai, vadinantys save popmuzikos elitu ir nuo 1976-ųjų penkis kartus tapę laureatais, šį kartą liko taip pat žemai kaip kažkada Ovidijus Vyšniauskas. Vieną kartą su „Brainstorm” sudrebinę, o vėliau Marijos Naumovos dėka ir pribloškę Europą, latviai irgi būtų likę taip pat žemai, jei ne kaimynų estų geraširdiškumas.Aprašyti tuos, kurie labiausiai nustebino ir nepaminėti ironiškojo austro Alfo Poierio būtų nuodėmė. Stebint atlikėjo pasirodymą buvo galima pamanyti, jog šis nedidelės respublikos atstovas atvirai tyčiojasi iš konkurso ir jo dalyvių. Kūrinys „Weil der Mensch Zahlt” („Žmogus yra visų dalykų matas”) labiau priminė vieną iš paprastų dainelių, kurias dainuoja penktokai per vokiečių kalbos pamokas, norėdami įsisavinti naujos užsienio kalbos tarimą, o ne popmuzikos konkursui skirtą dainą. To rezultatas – daugiau nei garbinga šeštoji vieta.Šiemet ne viena šalis, sukaupusi ilgametę konkursų patirtį, stengėsi atsiųsti į Eurovizijos dainų festivalį kūrinius, nebūtinai populiariausius tėvynėje, bet neva geriausiai atitikusius renginio nuotaiką bei stilių. Taip elgėsi šeimininkai latviai, daugkartiniai laureatai airiai, taip pat slovėnai, estai, olandai. Rezultatas vienas – jei ne tarp autsaiderių, tai už pirmojo dešimtuko ribų.Dabar didžiausias klausimas, matyt, kils komisijai, sprendžiančiai, kokius Lietuvos atstovus siųsti į kitų metų Eurovizijos konkursą. „Eurovizijos formato” nebėra ir atspėti, kas bus populiaru kitąmet – tai jau Sizifo darbas. Juolab kad šių metų konkursas parodė, jog Pabaltijo šalių skonis visiškai nesutampa su vidutinio europiečio skoniu – Latvija ir Estija buvo vienos iš ant rankos pirštų suskaičiuojamų šalių, nedavusių nė vieno balo konkurso nugalėtojai turkei… Ir kas gali supaisyt madas? Gal lengviau jas diktuoti…Autorius: Simonas BartkusPaskelbta interneto vartuose www.omni.lt, 2003 m. gegužę

Kas reikšmingo nutiko Lietuvos popmuzikos pasaulyje balandžio mėnesį? Ogi nieko. Absoliučiai nieko. Radijo topuose karaliavo iki skausmo žinoma „B’Avarija”, iš pradžių su balade „Amžiną meilę”, o vėliau su nuotaikinga dainele „Mylėk karštai, gyvenk linksmai” ir kiną mėgstantys „Žas”.Tiesa, nuolat šalia viršūnės sukiojosi perspektyvusis „Amberlife”, ypač palankiai vertinamas muzikos kritikų. Jo populiarumas yra ganėtinai netikėtas, žinant lietuvių muzikinį skonį ir požiūrį į būtent tokio tipo muziką.Ko gero, esminiu balandžio įvykiu galima laikyti Nacionalinės muzikos lygos (NML) startą TV eteryje. Išties tiesioginis eteris piko metu šiuo metu yra pati didžiausia koncertinė scena Lietuvoje. Toks LNK žingsnis išties sveikintinas – jei NML išaugs į didelį ir nuolatinį projektą, tai bus didžiulė parama negeriausius laikus išgyvenančiai lietuviškai popmuzikai. Didelė auditorija vers pasitempti kiekvieną dalyvį, o nuo to geriau tik klausytojui. Būtina pagalvoti, ar neverta ateinančiais metais šiai televizijai skirti „Bravo” žvaigždės už indėlį į popkultūrą. Kita vertus, keista pirmojo čempionato sistema – ar neatsibos žiūrovui kas antrą savaitę matyti vis tuos pačius atlikėjus? Didysis NML startas su galybe atlikėjų žadamas tik rudeniop.Perkamiausių albumų sąrašuose lyderių pozicijas užima kovo pradžioje albumą išleidę „Delfinai”, jau kelis mėnesius aktyviai perkamas Vytauto Kernagio geriausių dainų rinkinys, sudėtas į du kompaktinius diskus, skandalingų problemų su albumo leidyba ir nesutarimų su leidybinėmis kompanijomis turinčio Ryčio Cicino naujausias darbas „Dainuok” ir rinkinys „Melodija 2003. Pavasario-vasaros hitai”. Tokius rezultatus galima pakomentuoti tik sunkiai įsibėgėjančia šiemetine naujų albumų leidyba – per visą balandžio mėnesį ir pirmąsias gegužės dienas pasirodė vos trys nauji albumai. Nemaža dalis muzikantų taip pat užsiėmę nuolatiniais kvietimais į agitacinius koncertus už stojimą į ES.Susilaikyti nuo naujų darbų pristatymų greičiausiai vertė bepasirodantis naujasis Andriaus Mamontovo albumas ir gresianti nelygiavertė konkurencija. Išties konkuruoti su buvusiu „Foje” lyderiu nedrįstų nė vienas. Būtent šio albumo pristatymo šventė tapo didžiausiu pavasario koncertu. Gegužės 5-osios pavakare Vilniaus Katedros aikštėje vykęs koncertas sukvietė tūkstančius klausytojų ir taip tik dar kartą parodė neblėstantį A. Mamontovo populiarumą. Ar įsivaizduojate, kad sostinėje tiek žmonių galėtų šėlti su „Mango”? Vargu.Vis dėlto nors pasirodė vos trys nauji albumai, net dviems iš jų skiriu aukščiausią įvertinimą. Taisyklė „svarbu kokybė, o ne kiekybė” tik dar kartą pasiteisina.SH: „Supermeno užkandžiai”Kada pirmą kartą išgirdote šią grupę? Aš pirmą kartą išgirdau 2001-ųjų pavasarį, kai radijo stotys pradėjo sukti „Sumaišyk mane su cukrum”. Pirma mintis buvo, kad tai dar vieni bandantys įsitvirtinti rokeriai, kurių karjera greičiausiai ir baigsis šiuo vienu hitu. Pasirodo, tokios mintys buvo klaidingos.Viso SH albumo teko laukti lygiai dvejus metus (!). Kaip įprasta, sklido nuolatinė informacija apie ilgai brandinamą albumą, norą įrašyti kokybiškai ir kitos įprastos žinios, siekiant išsaugoti gerbėjus. Tiesa, per tą laiką atsirado dar vienas didžiulis superhitas „Déja vu (Mes pagaminti Europoje)”, patekęs į rinkinį dainų, skirtų integracijai į Europos Sąjungą, ir įspūdingas šiai dainai skirtas vaizdo klipas, kuriame nufilmuotas prezidentas Valdas Adamkus ir „Žas” narys Bilas.Ir štai balandžio 22-ąją parduotuvių lentynose pasirodė „Supermeno užkandžiai”. Reikia pripažinti – rezultatas pranoko lūkesčius. 11 vienodai kokybiškų lengvojo roko kūrinių ir nepriekaištingai atrodantis viršelis (pasirodo, ne tik minimalizmas gali būti gražus) – taip trumpai galima apibūdinti debiutinį SH darbą. Terminas „debiutinis” tinka tik iš dalies – grupė įvairia sudėtimi pogrindyje gyvavo net nuo 1990-ųjų.”Supermeno užkandžius” turėtų įsigyti kiekvienas, norintis įsitikinti, kad rokas Lietuvoje dar gyvas ir gali skambėti plačiosioms masėms. Visi albume esantys kūriniai galėtų tapti tokiais hitais, kokiais tapo „Sulaužyk saulę”, minėtieji „Sumaišyk mane su cukrum” ar „Déja vu”. Pasigirdo šnekų, kad naujasis radijo singlas „Gal” dar geresnis už minėtas dainas. Tiesa, albume esančios dvi angliškai įrašytos dainos šiek tiek iššoka iš bendro disko skambesnio ir vidutiniam klausytojui gali būti per „kietos”. Bet tai – vienintelis pastebimas SH darbo trūkumas.Įvertinimas – 9/10„Pelenai”: „Laiškai”„Laiškai” – balandžio 28-ąją pasirodęs naujas jau dešimtmetį gyvuojančių tikrų Lietuvos roko veteranų „Pelenų” albumas, kurį sudaro 10 visiškai naujų kūrinių ir vienas papildomas pagrindinės dainos remiksas. Nors grupė skelbiasi stipriai pakeitusi skambesį, tai pastebės tik tikrieji šios grupės gerbėjai. Mažiau pažįstančiam „Pelenų” muziką – tai dar vienas eilinis darbas. Tas pats iki skausmo pažįstamas Česlovo Gabalio vokalas, tokia pat Ginto Banio muzika.Didžiausias albumo trūkumas – diske nėra tokių potencialių hitų, kurie galėtų pakartoti dainų „Lopšinė”, „Liūdesio akys” ar „Degančios sielos” sėkmę. Du stipriausi albumo kūriniai – „Laiškai” ir „Nupiešk man laimę” – jau pažįstami radijo klausytojams, o iš likusiųjų sunku ką nors išskirti.Visi į albumą patekę kūriniai įrašyti kokybiškai, su tradiciškai patyrusiems „Pelenų” muzikantams būdingu profesionalumu, į dainų sąrašą, kaip įprasta rokeriams, papuolė pora anglų kalba įrašytų kūrinių. Esami grupės gerbėjai neturėtų nusivilti naujuoju darbu, o kitiems greičiausiai tai liks pilkas diskas (juk tokia pelenų spalva), o ne šviesus, dangiškas, kaip albumo viršelis, pavasariškas albumas.Įvertinimas – 4/10Andrius Mamontovas: „Beribiam danguje”Lygiai metus lauktas absoliučiai populiariausio pastarojo dešimtmečio Lietuvos atlikėjo darbas, su dešimčia (daugiau A. Mamontovo albumuose ir nebūna) naujų dainų. Po šių metų „Bravo” apdovanojimų nuskambėjusi mintis pastatyti dainininkui paminklą ir prievarta nutraukti jo karjerą, geriausiai apibūdina šio atlikėjo pripažintą įtaką. Po debiuto teatro scenoje vėl sutelkęs visas jėgas muzikai, A. Mamontovas išleido naują albumą, kurį išklausius neatrodo keista, kad ateinančiais metais šiam atlikėjui vėl atiteks absoliuti dauguma apdovanojimų.Albume įrašyta gerokai lėtesnė, nei įprasta, dainos „Spalvoti sapnai” versija, kita radijo klausytojams jau girdėta daina „Ar tai būtum tu?”, „Radiocentro” muzikiniuose apdovanojimuose nuskambėjusi „Ten, kur laukia naktis” ir 7 net ištikimiausiems gerbėjams negirdėti kūriniai. Kuri iš jų taps dar vienu hitu? Tai nuspręs pats Andrius, pasiūlydamas singlą radijo stotims – išpopuliarėti gali kiekviena daina.Įrašyti albumą Andriui Mamontovui padėjo nenuilstantis klavišininkas Arnoldas Lukošius, nepaliaujama energija nuolat pralinksminantis koncertų lankytojus, žymus violončelininkas Darius Stabinskas, buvęs grupės „Airija” smuikininkas Eimantas Belickas, o dainoje „Ar tai būtum tu?” skamba dar ir jaunos vokalistės Jurgos-Dingau balsas. Išties moteriškas balsas A. Mamontovo dainose yra naujiena.Albumą įsigyti verta kiekvienam lietuviškos muzikos klausytojui – bent jau bendram išprusimui.Įvertinimas – 10/10Autorius: Simonas BartkusPaskelbta interneto vartuose www.omni.lt, 2003 m. gegužę

Pagal šiuolaikinį pasaulietinį kalendorių naujieji metai prasideda sausio 1 dieną. Šiemet lietuviškos popmuzikos pasaulyje metų pradžia – vasario 20-ąją. Būtent tą dieną buvo išleistas pirmasis naujai įrašytas albumas (neskaitant Vytauto Kernagio geriausių dainų rinkinio ir keleto vienadienių Valentino dienos „kokteilių”). Stebėtis tuo nereikėtų, nes atostogų nori visi.O juk pats geriausias laikas poilsiauti – po didžiųjų darbų. Lietuvos rinkoje daugiausiai jėgų iš pramogų verslo veikėjų atima kalėdinis maratonas, todėl visą sausį ir pusę vasario leidėjai ir atlikėjai yra linkę atostogauti. Nes jau kovo vidurys, o parduotuvių lentynas papildė tik keturios kompaktinės plokštelės.Vytautas Kernagis.”Teisingos dainos”Aktorius, dainų autorius ir atlikėjas, renginių ir televizijos laidų vedėjas. 35 metai scenoje, koncertai JAV, Vokietijoje, Kanadoje, Prancūzijoje, Australijoje, Norvegijoje ir Lenkijoje. Visai tai – duomenys apie Vytautą Kernagį – atlikėją, kurio vardą žino ir linksniuoja kiekvienas lietuvis. Dvigubas albumas „Teisingos dainos” – tik dalelė iš gausaus dainininko kūrybinio kelio. Vidiniame kompaktinio disko viršelyje suskaičiavau 29 nuotraukas iš skirtingų V. Kernagio kūrybos epizodų, bet jos kartu su 38 albume esančiomis dainomis nėra visas dainininko sceninio gyvenimo veidrodis. „Teisingose dainose” tilpo tik žinomiausios iš daugiau kaip 200 atliktų dainų.Įsigiję šį dvigubą albumą gausite 147 minutes skirtingos muzikos. Vytautas Kernagis savo karjeroje perėjo gausybę stilių: linksmas absurdo daineles („Skraidančio dramblio klausimas dviems silkėms, į kuriuos atsakymą žino tiktai troleibuso kontrolierius”), agresyvų buitišką stilių („Žemutinių pilių šventės”), erlickišką sarkazmą („Santechnikas iš Ukmergės”), romantiškas balades („Širdele mano”). Nestovėjimą vietoje iliustruoja ir didžiulis muzikos bei tekstų autorių sąrašas. Scenos legenda atliko dainas pagal M. Martinaičio, S. Šaltenio, S. Gedos, S. Neries, K. Binkio, J. Erlicko ir dar keleto žymių poetų eilėraščius.Klausydamas „Robinzonų” vado populiariausių dainų rinkinį klausytojas galės savo ausimis įsitikinti, kaip keitėsi Vytauto Kernagio balsas slenkant metams. Seniausiuose atlikėjo kūriniuose „Nuo mano lango” ar „Mėlynoji paukštė” vokalas ganėtinai aukštas ir jaunatviškas, o vėliausiai įrašytose dainose girdime tokį V. Kernagį, kokį ir esame įpratę girdėti – sodrų, žemą ir subrendusį balsą.Apskritai „Teisingos dainos” skirtos ne tik V. Kernagio talento gerbėjams – tai albumas norintiems turėti ir klausytis dainų, kuriomis gyveno Lietuva kelis dešimtmečius. Nelinguoti užstalėje pagal „Mūsų dienos kaip šventė” arba kasant bulves nedainuoti „Kolorado vabalų” yra nuodėmė.Alanas Chošnau. „Pusiau atmerktos akys”Kai iširo „Foje”, gerbėjai ir žurnalistai svarstė, kas galėtų užimti jų vietą. Realiausiais pretendentais buvo laikomos „Naktinės personos”, bet joms toli gražu nepavyko pasiekti tokio populiarumo. O „Foje” vietą užėmė pats Andrius Mamontovas – buvęs šios grupės lyderis. Po „Naktinių personų” išsiskyrimo visuomenė nesvarstė, kas užims jų vietą, nes dueto pėdsakas istorijoje yra daug kartų blankesnis. Be to, grupės vokalistas Alanas Chošnau, išleidęs debiutinį albumą, tarsi siekia nugramzdinti „personas” užmarštin. Užkrečiančiu juoku ir polinkiu filosofuoti „Akvariume 2” pasižymėjęs atlikėjas siekia tapti žinomas kaip Alanas Chošnau, o ne kaip „tas Alanas iš „Naktinių personų”. Jei turite visus išsiskyrusio dueto albumus – tai nemanykite, kad įsigiję solinį albumą pratęsite kolekciją – tai visai kas kita.Albume „Pusiau atmerktos akys” gausu rytietiškų motyvų, tai verčia prisiminti irakietišką A. Chošnau prigimtį. Pritariančius vokalus albumui įrašė tikras grynakraujis libanietis Soheilas ir tai prideda papildomo žavesio. Jeigu jums patiko pirmieji du radijo stotyse nuskambėję Alano kūriniai „Ar tai tu?” ir „Laiškas ant sniego”, tai galite jau šiandien skubėti į artimiausią muzikos prekių parduotuvę – joje rasite kompaktinį diską, kuriame, be jau išvardytų dainų, rasite dar 9 panašias.Ko Alanas neatsisako – tai romantiško vaikinuko įvaizdžio. Abiejose kompaktinio disko viršelio pusėse – paslaptingas atlikėjas besišypsančiomis akimis. Nepakito ir dainų tekstų temos – „Tu -vanduo, aš – ugnis”, „Tu esi negęstanti šviesa”, „Mano geroji fėja”.Vienoje muzikos prekių parduotuvėje fone skambant Alano Chošnau dainai „Tu – vanduo, aš – ugnis”, išsprūdo šypsena išgirdus pardavėjas ironiškai ir garsiai pratęsinėjant galūnes „-us”. Supratau, kad pastaba, nors ir kandi, yra ypač taikli. Būtent ištęstos balsės yra tas tipiškas bruožas, kuriuo man įsimins albumas „Pusiau atmerktos akys”.„Delfinai”. „Krantas”Šį albumą nusipirkę labiausiai nusivils tie, kurie kompaktinės plokštelės ar kasetės kokybę vertina pagal trukmę. Trečiojo vienos populiariausių Lietuvos grupių albumo trukmė – viso labo tik 36 minutės. Kitaip tariant, viskas tilptų į vieną garso kasetės pusę. Žinant, kad užsienyje albumu vadinamas vienos grupės ar atlikėjo dainų rinkinys su 16-18 kūrinių ir dar neretai papildomais „bonus” darbais, „Delfinų” darbas su 9 naujomis dainomis ir vienu „club mix” atrodo gan trumpas. Laimei, muzikos niekas nevertina pagal trukmę.”Delfinai” albumu „Krantas” nesiekia rasti naujų gerbėjų – darbas skirtas esamų gerbėjų norams patenkinti. Bendras stilius beveik niekuo nesiskiria nuo praeito albumo „Dangus”, išleisto praėjusių metų vasarą, – melodinga popmuzika su iki skausmo pažįstamu Stano vokalu ir tekstais apie meilę, viltį ir širdį. Manau, ne man vienam pasirodys, kad geriausia albumo daina – 10 numeriu pažymėta baladė „Apie ją”. O geriausia ji todėl, kad tik joje galima rasti šį tą savito, nebūdingo „Delfinams”, tas pirmiausia pasakytina apie puikius Aidos Žiliūtės (kuri dirbo ir su Alanu Chošnau įrašinėjant anksčiau aprašytą albumą) ir Joanos Daraškevičiūtės pritariamuosius vokalus.Būtina prisiminti, kad būtent „kitokiomis” dainomis grupė „Delfinai” ir yra labiausiai žinoma. Albume „Krantas” nėra tokių kūrinių, kurie užprogramuoti iš anksto tapti hitais ir būti niūniuojami visur ir visada, kokie buvo „Svajonės”, „Žemyn” ar „Geltonas miestas” iš debiutinio dueto darbo. Dar apie žodžio „duetas” prasmę – Sweeto (antrojo grupės nario pseudonimas, jei nežinojote) įtaka „Delfinams” sunkiai matoma – nė vienoje dainoje nėra jo vokalo, visų kūrinių muzikos ir žodžių autorius – tas pats Stano.Apskritai naujasis darbas „Krantas” yra geresnis už praėjusį didelio pėdsako nepalikusį albumą „Dangus”, bet atsilieka nuo debiutinių „Svajonių”. Be jau girdėtos dainos „Saulė”, dabar radijo stočių sukamų „Debesų” klausytojai ras ir kitų galinčių išpopuliarėti kūrinių, tarp kurių pirmiausia minėtini „Širdis” ir „Liūdnas juokas”. Albumas „Krantas” patiks ne tik užkietėjusiems „Delfinų” gerbėjams, bet ir visiems, kurie nespjauna į lietuvišką popmuziką. Stano ir Sweetui pritrūko drąsos eksperimentams, bet nepritrūko idėjų naujoms eilinėms „delfiniškoms” dainoms.Beje, gal kas galite man paaiškinti ryšį tarp albumo viršelyje matomų vandens telkinio, gražiai nuaugusių berniukų, margų ėriukų ir ginklo?UAB „Music” – „Nr. 1”Turbūt sunku būtų surasti Lietuvoje tokį atlikėją, sukūrusį tiek daug projektų kaip Linas Adomaitis. Kažkada subūręs kvartetą jis dainavo švelnias daineles grupėje „L+” (pamenate šlagerį „Ar tu ją matei?”), vėliau savo scenoje pasirodydavo savo tikruoju vardu ir pavarde, ne per seniausiai bandė patekti į Euroviziją pseudonimu Adoms, o štai naujausias jo projektas – su Aurelijumi Morlencu įkurta UAB „Music”.Pirmajame albume duetui pritaria begalė instrumentalistų, grojančių saksofonu, mušamaisiais, trombonu, trimitu, ir daug jau spėjusių pagarsėti vokalisčių. Be „Žvaigždžių kvarteto” narės ir laidos „Orbita. 7 dienos” vedėjos Violetos Riaubiškytės, girdisi ir „Fizz Superstar” konkurso laureačių Simonos Jokubėnaitės, Eglės Žvirblytės, taip pat Giedrės Vitkauskaitės, Žanos Taurinskienės balsai.Albume „Nr. 1” skambanti muzika panaši į maišalynę, matomą kviestinių muzikantų ir dainininkų sąraše. Be jau pagarsėjusių „koverių” pagal A. Baltakio žodžius „Antilopė” ir „Gimiau ne per anksti”, albume yra per „Bravo 2002” nuskambėjusi Stevo Wonderio daina „Isn’t She Lovely”, kartu su „Empti” perrašyta jų daina „Pabandyk”, kiek pakeitusi skambesį į Eurovizijos finalą pretendavusi „Q-ba”. Iš viso kompaktinėje plokštelėje ar kasetėje rasite 17 kūrinių. Tiksliau, tiek pavadinimų parašyta ant viršelio ir tiek įrašų ras jūsų grotuvas. 16 numeriu pažymėtas kūrinys „Tyla prieš…” – tai lygiai 5 minutės visiškos tylos. Jei per tą laiką pasidarys nejauku – nuotaiką praskraidins paskutinė albumo daina „Plaukai”, visiškai nepanaši į kitas albumo dainas. Papildomas kūrinys („bonus track”) kažkuo panašus į anksčiau populiarių buvusių grupių „Pompa” ar „M.A.N” skambesį.Lino Adomaičio kuriamiems projektams kažin ar pavyks pakartoti „L+” grupės sėkmę, kuri 1997 metais gavo ir „Bravo” statulėlę už geriausią debiutą. Bet akustiniai instrumentai ir tobulas (lietuviškame popmuzikos kontekste) vokalas pas mus girdisi taip retai, kad telieka džiaugtis be jokių negatyvių nuostatų.Autorius: Simonas BartkusPaskelbta: interneto vartuose www.omni.lt, 2003 m. balandžio mėn.

Apie nugalėtojus

Andrius Mamontovas gavo tris prestižines „Bravo“ žvaigždes, bet kovo 14-ąją Kėdainiuose įvykusia ceremonija turbūt labiausiai džiaugėsi renginio metu pirmojoje eilėje įsitaisęs vyriausiasis Lietuvos euroderybininkas Petras Auštrevičius. Jis gavo ne tik proga pakviestas pristatyti vienos iš nominacijų priminti jaunajai auditorijai apie narystės Europos Sąjungoje svarbą. Agitacijai kur kas labiau pasitarnavo tikra šou verslo žvaigžde tampantis Seimo narys Viktoras Uspaskichas bei ryškiausia „Bravo“ žvaigždė A. Mamontovas, nepamiršę paraginti gegužę vykstančiame referendume balsuoti už Lietuvos žingsnį Europon. Žinant, kad mūsų šalies biudžete numatyta daug mažiau lėšų agitacijai nei kaimyninėse Latvijoje bei Estijoje, kiekvienas toks pasisakymas yra aukso vertės.

Apie apdovanotuosius

Kaip visiems jau žinoma, paskutinių metų Lietuvos scenos karalius Andrius Mamontovas gavo 3 pusantro tūkstančio litų vertės sidabrines „Bravo“ žvaigždes, tuo dar kartą įrodydamas savo didžiulę įtaką Lietuvos popmuzikai. Nors renginio vedėjo Marijaus Mikutavičiaus pasakymas renginio pradžioje, jog visiems susirinkusiems muzikantams teks nusivilti „nes viską vėl laimės Mamontovas“ nuskambėjo kaip pokštas, bet, jis buvo pranašiškas. Analogiškai „Radiocentro“ apdovanojimams, buvęs „Foje“ lyderis triumfavo geriausio atlikėjo kategorijoje, nurungęs „Bravo“ ceremonijos vedėją (įdomu, kaip būtų atrodę, jei pats M. Mikutavičius būtų turėjęs priimti žvaigždę), bei, ne pačius geriausius kūrybinius metus išgyvenusį Gytį Paškevičių, netikėtai patekusi tarp nominuotojų.

Jei geriausio atlikėjo kategorijoje realių konkurentų nebuvo, štai metų dainos nominacijoje be titulinės A. Mamontovo albumo „O, meile“ dainos, konkuravo dar dvi mirtinai įgrisusios dainos – to paties M. Mikutavičiaus „Bliamba, juk aš tave myliu“ bei keikiama ir giriama „Biplanų“ „Anzelmutė“. Labiausiai patyrusiam scenos veikėjui pavyko nugalėti ne tik šioje, bet dar ir geriausio albumo nominacijoje, kur teko įveikti specialistų dažnai mėgstamą Nedą su jos darbu „Eilinė diena rojuje“ bei į karjeros olimpą užkopusią „B’Avariją“ su dvigubai platininiu albumu „Angelay“.

Geriausios atlikėjos kategorijoje varžėsi nuolat tarp džiazo ir pop muzikos laviruojanti Neda Malūnavičiūtė, „Radiocentro“ apdovanojimuose analogiška nominacija pagerbta Gintarė Karaliūnaitė bei solinį kalėdinį albumą išleidusi grupės „Skamp“ vokalistė Erica Jennings. Pastarajai nugalėjus, bet dėl išvykos į tėvynę Airiją nedalyvavus ceremonijoje, atsiimti žvaigždę teko kitam kolektyvo nariui Viliui Alesiui, kuris paragino „Bravo“ rengėjus ateityje įsteigti specialią geriausios „Hip-Hop“ grupės nominaciją.

Daugiausia ovacijų muzikantų tarpe „Vikondos“ pramogų centre kilo metų prodiuseriu paskelbus Algirdą Drėmą, pastaraisiais metais dirbusiu su Viktorija, „Delfinais“ bei Vytautu Kernagiu. Emocijų protrūkį lėmė didelės atlikėjų grupės priešiškumas klaipėdiečių muzikantams, o kiti du nominuotieji dirbo įrašinėjant grupių „Mango“ bei „Geltona“ albumus – atitinkamai Žilvinas Liulys ir Laimonas Žiulpa.

Labiausiai nuspėjama tapo metų debiuto nominacija, kurioje, vėl analogiškai „Radiocentro“ apdovanojimams, nugalėjo duetas „Geltona“, atsiuntęs video pasveikinimą iš Čikagos, kurioje šiuo metu koncertuoja. Kitiems klaipėdiečiams – „B`Avarijai“ – atiteko geriausios metų grupės, kurioje jie nurungė „G&G Sindikatą“ bei „Mango“. Po apdovanojimų „bavarai“ neslėpė, jog iš šiemetinės „Bravo“ šventės tikėjosi daugiau nei vienos žvaigždės. Iš tiesų, galbūt perkamiausio albumo autoriai, atrankos į Euroviziją konkurso nugalėtojai yra verti daugiau nei vienos „Bravo“ žvaigždės.

Geriausiu metų renginiu gan netikėtai tapo LRT žygis per Lietuvą, nurungęs „Meilės klasikos metamorfozes“ bei „World Music Show“. Atsiimdamas žvaigždę renginio prodiuseris Linas Ryškus išreiškė pagarbą bei paramą atsistatydinusiam nacionalinės televizijos vadovui Valentinui Milakniui. Panašia padėka nustebino ir Vytautas Kernagis, betarpiškuose pokalbiuose prieš ceremoniją jau žinojęs, jog reikės priimti apdovanojimą už indėlį į popkultūrą skirtą miuziklo „Velnio nuotaka“ autoriui Viačeslevui Ganelinui. V. Kernagis gan netikėtai padėkojo visiems žydams už pagalbą Lietuvai.

Apie renginį

Pagal renginio organizatorių Arūno Valinsko bei Gyčio Daugėlos sumanymą, paraiškas atlikti naujus kūrinius galėjo pateikti bet kuri Lietuvos grupė ar atlikėjas. Paklausti, kokiais kriterijais remiantis buvo atrinkti dalyviai, idėjos sumanytojai atsakė, jog atrinkti buvo paprasta – nepatekę į renginio programą kūriniai buvo akivaizdžiai prastesni ir didelei daliai Lietuvos atlikėjų, pasak A. Valinsko „drąsos daugiau nei idėjų“.

Ypač „Bravo“ scenoje buvo laukiamas klaipėdiečio atlikėjo „Amberlife“ debiutas, palikęs neblogą įspūdį ne tik rengėjams, bet ir kolegoms atlikėjams. Kokybiška gitarine popmuzika, bei nepriekaištingu anglišku tarimu pasižymintis „Amberlife“ jau dabar lyginamas su latvių grupe „Brainstorm“ ir žymiausia pasaulyje norvegų grupe „A-ha“. Išties, jaunam atlikėjui galima puiki ateitis, juolab, kad juo rūpinasi vieni geriausių Lietuvos vadybininkų Mindaugas ir Gintaras Bendžiai.

Renginyje taip pat koncertavo Edmundas Kučinskas, tampantis naujuoju Ryčiu Cicinu. Pastarasis  dar ilgai liks žvaigžde sveikinimo koncertuose bei gyvenviečių kultūros namuose, bet jo žvaigždė sostinės scenoje jau blėsta. Naująja unikalia žvaigžde tampa E. Kučinskas, gan egzotiškai atrodantis vadinamojo popmuzikos elito tarpe.

Apie renginio vietą

Rengėjas Arūnas Valinskas pasirinkimą rengti „Bravo“ šventę Kėdainiuose motyvavo tinkamų transliacijoms patalpų trūkumą Vilniuje. Iš ties, pačiame Lietuvos viduryje naujai atidarytas Viktoro Uspaskicho koncernui „Vikonda“ priklausantis pramogų centras tampa visiškai atskira šou respublika. Visiškai neseniai šiame klube koncertavo garsi legendinė grupė „Smokie“, artimiausiu metu numatomas Eurovizijos nugalėtojos Marijos Naumovos bei, turbūt, garsiausios Rusijos dainininkės Alos Pugačiovos koncertas. Kėdainiuose netrūksta norinčiųjų patekti į visiškai nereklamuojamus renginius, nors bilietų kaina siekia 100 litų ir daugiau. Didieji renginių organizatoriai dažnai nerizikuoja patirti fiasko, todėl iš ties, net sostinės publikai tokie renginiai būtų dovana. 300 prekybai skirtų bilietų į šiemetinius prestižinius muzikos apdovanojimus, kainavę nuo 120 iki 150 litų buvo išpirkti.

Nors ir lepinami klubų gausa bei įvairove Vilniaus gyventojai tikrai nenusiviltų Kėdainių pramogų centro interjeru, siūlomomis pramogomis (be didelės scenos, restorano, šokių aikštelės yra boulingo takeliai, biliardo stalai, žaidimo automatai) bei nedidelėmis maisto ir gėrimų kainomis. Pasididžiuoti pramogų centru išdrįso ir pats V. Uspaskichas, prieš pristatydamas vieną iš nominacijų.

Bendrai apie „Bravo“

Apibendrinant, galima pasakyti, jog tiksliausiai apibūdinti devintuosius prestižinius „Bravo“ apdovanojimus tinka renginio vedėjo Marijaus Mikutavičiaus išsakytas palyginimas, jog kartais kazino pasilieka sau teisę atimti iš daug išlošiančio asmens galimybę patekti į lošimo namus. Turbūt tik atėmus teisę iš Andriaus Mamontovo teisę pretenduoti į geriausiojo vardą į „Bravo“ grįžtų intriga.

Nuolat lyginami „Radiocentro“ ir „Bravo“ apdovanojimai šiais metais nemažą dalį nominacijų įteikė tiems patiems atlikėjams – A. Mamontovas, „B`Avarija“, „Geltona“ buvo įvertinti ne tik ekspertų komisijos, bet ir vienos didžiausių radijo stočių auditorijos.

Džiugina „Bravo“ apdovanojimuose atsirandantis stabilumas. Pastaruosius kelerius metus renginį kuruojant Arūnui Valinskui nebeliko nuolatinio šokinėjimo tarp kraštutinumų, tarp nugalėtojų pateikimo variantų, kuo pasižymėjo ankstesniosios ceremonijos. Apsiribojama ir nuo vilties priversti visus renginio dalyvius vilkėti smokingus bei vakarines sukneles, tai puikiausiai matoma pažvelgus į renginio vedėjo vilkėtus marškinėlius su futbolu kamuoliu. Išties, galbūt geriau parodyti tikrąjį vaizdą, negu priversti žaisti suaugusiųjų žaidimus?

Autorius: Simonas Bartkus

Publikuota interneto vartuose www.omni.lt, 2003 m. kovo mėnesį.