Simonas Bartkus | Blog

Jonas Valatkevičius „Omni Laike“ kartas nuo karto prabyla apie nevertai užmirštą sporto šaką, apie kurią šiomis dienomis šnekama daug.  Bet blogai. Aš norėčiau šiandien apie kitą sporto šaką, apie kurią iš viso nekalbama. Nežinau, kas šiuo atveju yra geriau. Kolega rašo apie futbolą, o aš noriu paporinti apie moterų krepšinį.

Moterų krepšinis ir vyrų krepšinis yra dvi skirtingos sporto šakos Lietuvoje. Esu įsitikinęs, kad 98 nuošimčiai tų, kurie rugsėjo 14 – osios naktį šventė Lietuvos krepšinio pergalę Vilniaus gatvėse, neišvardintų penkių moterų rinktinės žaidėjų. Praėjusią savaitę, peržvelginėdamas vienos viktorinos dalyvių atsakymus, apstulbau – 24 % krepšinio gerbėjų mano, kad per moterų rungtynes krepšys nuleidžiamas žemiau! Kodėl taip yra?

Sakote vyrai daugiau pasiekė? Drįstu ginčytis – mūsų merginos pasiekė beveik tiek pat – tarpukariu buvo Europos vicečempionėmis, o po nepriklausomybės atkūrimo, lygiai tokį patį vieną kartą tapo stipriausia ekipa Senajame žemyne. Tiesa, tai buvo šiek tiek seniau nei šiemet – 1997-aisiais. Lygiai kaip ir vyrų krepšinyje, Lietuva turi vieną komanda moterų Eurolygoje.

Būna, kad moterys nepataiko iš po krepšio. Bet tai tik suteikia daug azarto žiūrovams. Niekada negali būti tikras dviem taškais, net jeigu žaidėja pabėga viena nuo vidurio linijos. Merginos nededa į krepšį, bet nemažiau taikliai meta tritaškius. Jos vadinamos silpnąja lytimi, bet mėto iš to paties atstumo, į tokį pat aukštį ir su tokiu pat kamuoliu. Prisiminkime praeitų metų LKL žvaigždžių dieną, kuomet Eglė Žygelytė mėtė taikliau už patį Arvydą Macijauską. Moterys beveik niekada aikštelėje nesusimuša, nes jos švelnioji lytis. Jos žaidžia grakščiau, nesistumdo pečiais, nes tokia jų prigimtis. Jos nesivadovauja rusišku principu „bėk ir mesk“. Net keiksmažodis iš jų lūpų neskamba baisiai.

Kolega J. Valatkevičius  pasakojo apie Marijampolės „Sūduvą“, o aš papasakosiu apie Vilniaus „Lietuvos telekomą“. Rašysiu apie jį, nes tai vienintelė komanda atstovaujanti Lietuvai Europos turnyruose. Prisipažįstu, lygiai prieš dvejus metus apskritai tik pirmą kartą apsilankiau moterų varžybose. Bet nuo tos dienos nepraleidau nė vienų varžybų Eurolygoje. Iš tiesų, nežinau, kas mane taip sužavėjo, bet, patikėkite manimi, tai užkrečiama. Per tuos du metus atvedžiau gal 10 draugų į rungtynes, bet dabar jie, kaip ir aš, nepraleidžia nė vienų.

Jau dvejus metus deklaruoju draugams, pažįstamiems ir visuomenei, kad esu „Lietuvos telekomo“ fanas. Turiu net porą šios komandos marškinėlių su moteriškomis pavardėmis ant nugaros ir netgi drįstu su jais pasirodyti gatvėje. Viena kartą vieno pensinio amžiaus piliečio buvau apšauktas už tarifų padidinimą. Dar daug kartų sulaukiau šypsenų ar pašaipų. Bet man nusispjaut ant jų, nes jie niekada nebuvo moterų krepšinio varžybose. Netikiu nė vienu argumentu prieš, jeigu jūs nebuvote nė vienose moterų rungtynėse, todėl jeigu norėsite nesutikti su mano dėstomais teiginiais ir parašyti el. paštu, pirmiausia apsilankykite „Lietuvos ryto“ krepšinio arenoje per Eurolygos kovas.

Bilietas į elitinio moterų krepšinio turnyro dvikovas Vilniuje kainuoja 10 kartų mažiau, negu į toje pačioje arenoje vykstančias vyrų varžybas. Jis kainuoja dvigubai pigiau nei bokalas alaus vidutinio lygio bare, lygiai tiek pat, kiek maršrutinio mikroautobuso arba „Teleloto“ bilietas. Ar gali būti protingesnė investicija į 2 valandas nuostabaus reginio šiokiadienio vakarą?

Moterų Eurolygos varžybose galima dar sykį įsitikinti, kokios gražios yra lietuvaitės. Kai į aikštelę išbėga 10 krepšininkių, 5 piršto mostais būtų galima išvardinti, kurios yra mūsiškės, o kurios varžovės, net jei jos būtų su vienodomis aprangomis (o dar lengviau jei merginos būtų iš vis be jų). Paimkime bet kurią lietuvę žaidėją, bet kurią Italijos sportininkę ir kiekviena pora galėtų atlikti pagrindinius vaidmenis filme „Gražuolė ir pabaisa“.

Moterys bando visokiais būdais bent kiek prilygti vyrams. Jungtinėse Amerikos Valstijose krepšininkė jau įdėjo į krepšį per oficialias varžybas. Tik metų skaičiaus klausimas, kada tokį vaizdą išvysime Lietuvoje. Netgi viena geriausių visų laikų krepšininkių Jurgita Štreimikytė grįžo į Lietuvos klubą tais pačiais metais, kaip Arvydas Sabonis į „Žalgirį“.

Nė kiek nenoriu sumenkinti vyrų krepšinio rinktinės pergalių ar sporto karaliaus futbolo. Laukiu nesulaukiu, kol Vilniuje stovės stadionas, kurį nebus gėda parodyti baltarusiams. Tada eisiu į futbolą dažniau. O kol kas žinau tik vieną dalyką – trečiadienį 19 valandą sirgsiu už „Lietuvos telekomą“, kuris žais prieš praėjusių metų Europos vicečempiones iš Prancūzijos miesto Valensjeno. Lietuvaitės bus grakštesnės, gražesnės, švelnesnės, o gal ir stipresnės. To ir linkiu. Visais kitais faktais esu įsitikinęs.

P.S. Šis rašinys nėra Lietuvos krepšinio federacijos ar „Lietuvos telekomo“ sporto klubo užsakymas.

Autorius: Simonas Bartkus

Šis straipsnis niekada nebuvo publikuotas.

Moterų krepšinio komanda „Lietuvos telekomas“ pradeda naują žygį Eurolygos viršūnės link. Jau ketvirtą sezoną iš eilės, neabejotinai pajėgiausias Lietuvos klubas rungtyniauja elitiniame Europos turnyre. Trenerių Algirdo Paulausko ir Alfredo Vainausko vadovaujama ekipa bandys reabilituoti toli gražu ne pačius geriausius laikus išgyvenantį Lietuvos moterų krepšinį

Netolima praeitis

Europos moterų krepšinio lygos turnyre „Lietuvos telekomas“ debiutavo 2000-aisiais, prieš tai pasiekęs L. Ronchetti taurės ketvirtfinalį ir gavęs vardinį FIBA kvietimą. Tuometinių lyderių – Loretos Berūkštienės, Dacės Krūminės, Kristinos Kalesinskaitės, Irenos Baranauskaitės – vedama Lietuvos čempionių komanda debiutavo gana sėkmingai – pateko tarp 10 stipriausių turnyro komandų, todėl pirmojo blyno negalima vadinti prisvilusiu.

Deja, po to sezono „Lietuvos telekomui“ teko išgyventi kartų kaitą – komandą paliko ilgametė lyderė L. Berūkštienė, latvė D. Krūminė, motinystės atostogų išėjo Rima Vadapalaitė. Nors besiruošiant 2000/2001 metų Eurolygos sezonui klubui pavyko prisivilioti patyrusią rinktinės puolėją Jolantą Vilutytę, tą sezoną komandos gerbėjai ir vadovai norėtų kuo greičiau pamiršti. Per 14 rungtynių ekipai pavyko iškovoti vos dvi pergales, klubui du kartus teko išgyventi trenerių kaitą, sezono eigoje ne vieną kartą keitėsi legionierės. Tiesa, įvyko ir teigiamų poslinkių – komandai stojo vadovauti vienas geriausių šiuo metu krepšinio specialistų A. Paulauskas, iš klubo jaunimo ekipos atėjo perspektyvios žaidėjos Sandra Valužytė ir Aušra Bimbaitė.

Po tokio ypač nesėkmingo sezono klubas padarė išvadas – praėjęs, 2002/2003 metų sezonas buvo kur kas sėkmingesnis. Susistiprinęs perspektyvia vidurio puolėja Iveta Marčauskaite, patyrusia įžaidėja Diliara Velišajeva, puolėja iš Baltarusijos Olga Muraškina „Lietuvos telekomas“ ne sykį džiugino gerbėjus gražiu žaidimu ir pergalėmis. Tiesa, jauna komanda neretai neužtikrintai sužaisdavo rungtynių pabaigas, dėl ko teko patirti apmaudžių pralaimėjimų kelių taškų skirtumu ar net po pratęsimo. Vos vienos pergalės pritrūko iki to, kad Lietuvos čempionės būtų patekusios į Eurolygos ketvirtfinalį.

Naujas sezonas

Būsimajam sezonui ekipos būrimas pradėtas labai anksti. Iškart po paskutinių praėjusio sezono LMKL finalo rungtynių klubo vadovai pristatė naują pirkinį – vieną geriausių visų laikų Lietuvos krepšininkių Jurgitą Štreimikytę. Dar praėjusio sezono pabaigoje vyriausiojo trenerio asistentu tapo Alfredas Vainauskas, atėjęs iš vyrų krepšinio. „Lietuvos telekomui“ pavyko išlaikyti visą praėjusio sezono komandos branduolį – vienintelė I. Marčauskaitė išvyko į Buržo (Prancūzija) ekipą.

Besirengdamas naujajam sezonui „Lietuvos telekomas“ sužaidė 12 draugiškų rungtynių ir visas jas laimėjo. Vilnietės laimėjo turnyrus Ispanijoje ir Lenkijoje, tuo suteikdamos dar daugiau vilčių savo gerbėjams

Trumpai pristatome visas „Lietuvos telekomo“ komandos žaidėjas:

Olena Žeržerunova: 28 m., 191 cm. Antrąjį sezoną iš eilės Lietuvos čempionėms atstovausianti Ukrainos rinktinės aukštaūgė puolėja. Praėjusiais metais šią žaidėją kamavo smulkios traumos, dėl kurių A. Žeržerunovai nepavyko atskleisti visų savo galimybių. Eurolygos turnyre krepšininkė žaidė trylikoje rungtynių, vidutiniškai pelnė po 8,6 taško ir atkovojo po

Olga Muraškina: 23 m., 180 cm. Taip pat antrąjį sezoną „Lietuvos telekome“ rungtyniausianti legionierė. Tiesa, artimiausiu metu ji turėtų tapti Lietuvos piliete – šių metų vasarą ji ištekėjo už Mažeikių „Naftos“ krepšininko Manto Masilionio. Praėjusį sezoną ji buvo rezultatyviausia komandos žaidėja Eurolygoje – po 12,5 taško per rungtynes. Aštrūs prasiveržimai, taiklūs tolimi metimai neretai į neviltį varydavo ir labiausiai patyrusias varžoves.

Sandra Valužytė: 21 m., 176 cm. Perspektyvi atakuojanti gynėja, kiekvieną sezoną rungtyniaujanti vis patikimiau. Greitis, kibi gynyba, aštrūs prasiveržimai – pagrindiniai šios žaidėjos ginklai. Nors šiai perspektyviai krepšininkei reikėtų patobulinti metimo techniką, nenuilstanti kovotoja S. Valužytė ir šiais metais turėtų būti didžiulė paspirtis „Lietuvos telekomui“. Jos pagrindiniai statistiniai rodikliai – 8,2 taško ir 5,2 atkovoto kamuolio per rungtynes tinkamai neatspindi naudos, kurią komandai teikia ši žaidėja.

Jurgita Štreimikytė: 31 m. 189 cm. Per žaidėjos pristatymą pasakyti „Lietuvos telekomo“ klubo valdybos pirmininko Gintaro Furmanavičiaus skambūs žodžiai – „moterų krepšinio Sabonis“ – tiksliausiai apibūdina šios žaidėjos patirtį, sugebėjimus ir reikšmę komandai. Jeigu po motinystės atostogų į aikštelė grįžtančiai Lietuvos rinktinės lyderei pavyks įgauti reikiamą sportinę formą, ji gali tapti milžiniška jėga tiek puolant, tiek ginantis. Įvairiuose Italijos klubuose, WNBA „Indiana Fewer“ komandoje ir rinktinėje sukaupta patirtis turėtų labai padėti „Lietuvos telekomui“ lemiamais rungtynių momentais – to neretai pritrūkdavo praėjusiame sezone.

Aušra Bimbaitė: 21 m., 179 cm. Ši perspektyvi gynėja beveik visą praėjusį sezoną praleido dėl sunkios kelio raiščių traumos, bet naujajam čempionatui ruošiasi jau visa jėga. Patikimu kamuolio valdymu, taikliais metimais iš visų padėčių pasižyminti žaidėja turėtų ne tik epizodiškai pasirodyti aikštelėje.

Rima Valentienė: 25 m., 170 cm. Praėjęs sezonas šiai nedidukei įžaidėjai buvo pirmasis po motinystės atostogų, bet, toli gražu, ne pats sėkmingiausias. Anksčiau garsėjusi kaip nesugaudoma krepšininkė, praėjusį sezoną R. Valentienė pasižymėjo tik vienu iš savo ginklų – taikliais tolimais metimais ir buvo viena geriausių tritaškių metikių komandoje. Eurolygos turnyre ji žaisdavo po 13 minučių, per kurias pelnydavo po 4,1 taško. Geresnė jos forma šiemet akivaizdžiai sustiprintų ekipai opią įžaidėjos poziciją ir būtų vienas pagrindinių variklių kelyje į sėkmę.

Ilona Nikonovaitė: 28 m., 175 cm. Niekada nebuvusi komandos lydere, bet žinoma kaip žaidėja, kuria treneriai gali visada pasitikėti. Tiek įžaidėjos, tiek atakuojančios gynėjos pozicijose galinti žaisti kairiarankė krepšininkė praėjusį sezoną aikštelėje praleisdavo vidutiniškai po 18 minučių ir pelnydavo po 5,7 taško.

Vita Miklyčiūtė: 23 m., 186 cm. Ši puolėja praėjusį sezoną tik epizodiškai pasirodydavo aikštelėje per Eurolygos rungtynes. Jaunai krepšininkei neretai trukdydavo ir nepasitikėjimas savo jėgomis. LMKL turnyre būdama viena taikliausių ir rezultatyviausių žaidėjų V. Miklyčiūtė per trumpą buvimo aikštelėje laiką nesugebėjo atskleisti visų geriausių savo savybių. Belieka tikėtis, kad artėjantį sezoną ši žaidėja bus kur kas didesnė paspirtis „Lietuvos telekomo“ komandai.

Irena Baranauskaitė: 26 m., 196 cm. Ši žaidėja ir naujajame sezone bus viena svarbiausių figūrų. Nuolat būdavusi tarp komandos lyderių, šiemet I. Baranauskaitė yra vienintelė tikra „Lietuvos telekomo“ vidurio puolėja. Po praėjusio Eurolygos sezono gavusi ne vieno pajėgaus Vakarų Europos klubo pasiūlymų krepšininkė liko ištikima Lietuvos čempionių ekipai, kuriai atstovauja nuo savo karjeros pradžios. I. Baranauskaitė ne tik patikima žaidėja ginantis, bet ir galinga jėga puolant – praėjusiais metais ji buvo viena taikliausių vidurio puolėjų Eurolygoje.

Diliara Velišajeva: 36 m., 170 cm. Patyrusi totorių kilmės įžaidėja „Lietuvos telekome“ rungtyniaus jau antrąjį sezoną. Agresyviu žaidimu bei aktyviu vadovavimu komandai pasižyminti krepšininkė praėjusiais metais buvo pagrindinis komandos variklis. Nepatekdama tarp rezultatyviausiųjų, D. Velišajeva nuolat pirmaudavo tarp daugiausia rezultatyvių perdavimų ir daugiausia kamuolių perėmusių žaidėjų.

Ko tikėtis?

„Lietuvos telekomas“ naująjį sezoną pasitinka sustiprėjęs ir labiau subrendęs. Džiugu, kad pajėgiausias Lietuvos klubas jau ilgą laiką turi stabilų biudžetą, kurio dėka pavyksta suburti pajėgiausias šalies krepšininkes ir rungtyniauti elitiniame Europos turnyre. Dar nesėkmingo 2001/2002 metų sezono metu pradėtas naujos komandos būrimas, turėtų pradėti duoti dividendus. Išlikęs branduolys, patikimas trenerių štabas, J. Štreimikytės atėjimas nuteikia labai viltingai.

Eurolygos sezonas jau prasideda – ateinantį trečiadienį „Lietuvos telekomas“ kelią į Eurolygos viršūnę pradeda rungtynėmis namie su praėjusio sezono vicečempionėmis Prancūzijos Valensjeno krepšininkėmis. Komanda stipri – belieka aktyviai palaikyti merginas ir tikėtis, kad Fortūna bus palanki Lietuvos čempionėms.

Autorius: Simonas Bartkus

Paskelbta interneto svetainėje www.eurobasket.lt, 2003 m. spalį.

Kad lietuviai piešiami kaip gimusiųjų krepšininkais tauta niekam jokia paslaptis. Kiekvienas tūlas mūsų šalies pilietis stengiasi mėtyti bulves į kibirą taisyklingu riešo mostu kaip Arvydas Macijauskas, o savo namo kieme virš garažo durų neturėti pasikabinus lanko – didesnė nuodėmė nei arabui valgyti mėsą Ramadano mėnesį. Toks nūdienos lietuvio paveikslas piešiamas pačių mūsų. Nuo tų laikų, kai trečiojo praeito amžiaus dešimtmečio pradžioje Steponas Darius atvežė į Lietuvą krepšinio taisykles praėjęs laikas perpiešė iš naujo lietuvio portretą. Vytauto Didžiojo kardą pakeitė krepšinio kamuolys, o vietoje Gedimino stulpų atsirado žalio guašo užrašas „Žalgiris“.

Ar iš tiesų tikras lietuvis nieko daugiau už lanko skylę nemato? Ar tas mūsų pačių piešiamas autoportretas yra teisingas? Teisingą atsakymą galėtų duoti tik statistikos veidrodis.

Stipriausių Lietuvos futbolo komandų čempionate – „A“ lygoje – rungtyniauja 8, o vidutinis praėjusio sezono lankomumas – 1067 žiūrovai kiekvienose rungtynėse. Daugiausia – 2540 – Klaipėdoje, mažiausia – 200 – antros pagal pajėgumą Vilniaus komandos rungtynėse. Tuo tarpu paskutiniame 10 komandų Lietuvos Krepšinio Lygos čempionato rate rungtynes vidutiniškai aplanko tik 797 žiūrovai. Jei į bendrą statistiką neįtrauktume anšlaginių „Lietuvos ryto“ ir „Žalgirio“ susitikimų, šis skaičius būtų dar labiau mažesnis.

Išvada viena – apgriuvusiuose ir keikiamuose Lietuvos stadionuose vykstantis futbolo čempionatas yra trečdaliu labiau lankomas negu krepšinio varžybos. Praėjusį savaitgalį startavusio naujojo „A“ lygos sezono lankomumas po dviejų įspūdingų rinktinės pasirodymų turėtų dar labiau išaugti. Vertėtų atkreipti dėmesį, kad futbolo varžyboms tenka konkuruoti ne tik su nepalankiu žiūrovams oru pavasarį bei rudenį (iki dengtų stadionų Lietuvoje dar labai toli), bet ir su gausybe pramogų, kurias vasara teikia gamta. Tuo tarpu šaltuoju metu laiku vykstančios krepšinio varžybos neturi realių konkurentų, su kuriais galėtų varžytis dėl žiūrovų

Paskutinės Lietuvos futbolo rinktinės varžybos su Škotija įrodė, kad lietuviai nespjauna į futbolą. Likus parai iki varžybų oficialiai nebebuvo galima įsigyti nė vieno iš 5000 bilietų, skirtų lietuviams, kainavusių nuo 40 (!) iki 80 litų. Minimali kaina už vietą stadione atrodo iš ties įspūdingai, palyginus su kainomis, kurias tenka sumokėti, norint išvysti krepšinio rinktinę, žaidžiančią to paties lygio – atrankos į Europos čempionatą – varžybose. Į Vilniaus „Lietuvos ryto“ arenoje arba Kauno sporto halėje vykstančias rungtynes galima patekti ir už 15 litų, o atitinkamai 3500 ir 5000 žiūrovų talpinančios salės užsipildo tik lietuviams rungtyniaujant su stipriausiais varžovais – tokiais kaip Europos vicečempionai turkai.

Praėjusią savaitę dviejų didžiųjų miestų barus bei viešbučius siaubę škotai tikrai nepriklauso futbolo elito šalims. Jie viso labo Senojo Žemyno vidutiniokai, nusišypsojus sėkmei patenkantys į Europos čempionatų finalinius turnyrus. Nepaisant to, prieš rungtynes kilo didžiulis anšlagas, kurį šiek tiek dar labiau įaudrino lygiosios su pasaulio vicečempionais išvykoje ir iš anksto pergalės šūkius gatvėse skanduojanti iš 3000 karių sudaryta Tartano armija.

„SIC Gallup Media“ paskelbė, kad tą trečiadienio vakarą transliuotą futbolo mačą stebėjo daugiau kaip 1,1 mln. Lietuvos televizijų žiūrovų. Šios varžybos tapo absoliučiomis rekordininkėmis – per pastarus keletą metų jokios sporto rungtynės nesulaukė tokio populiarumo – net Sidnėjaus vasaros olimpinės varžybos (tiesa, tuomet svarbiausios krepšinio rungtynės – Lietuva – JAV vyko vidurdienį, todėl realu, kad nemaža dalis žiūrovų nedrįso prisipažinti darbo metų žiūrėję televizorių).

TV4 televizija turbūt nesigaili praėjusią vasarą įsigijusi teises ir transliavusi pasaulio futbolo čempionatą iš Japonijos bei Pietų Korėjos. Mėnesį trukusios populiariausios pasaulyje sporto šakos batalijos sulaukė didžiulio atgarsio ir Lietuvoje: transliacijų stebėjimas darbo metu, kasdieninės lažybos dėl varžybų rezultatų 2002 m. birželį buvo tapusios kasdienybe. Lietuvos futbolininkai toli gražu neatitinka pasaulio čempionato lygio, bet daugelis tame čempionate turėjo savo favoritus – brazilus, vokiečius, anglus ar kitus.

Tų pačių metų rugsėjį Indianapolyje (JAV) vyko pasaulio krepšinio čempionatas, kuriame taip pat nedalyvavo Lietuvos atstovai. Visos televizijos, abejojo varžybų populiarumu ir nė viena neįsigijo teisės transliuoti elitinį krepšinio turnyrą. O transliacijų teisės iš JAV būtų kainavusios kur kas mažiau nei galimybė rodyti futbolo čempionatą iš Japonijos bei Pietų Korėjos. Čempionatas buvo išskirtinis – pirmą kartą nuvainikuota iš NBA žvaigždžių sudaryta JAV rinktinė, bet ir tai nesulaukė tokio atgarsio mūsų šalyje kaip vasarą vykęs futbolas.

Išvada peršasi viena – lietuviams krepšinis įdomus tiek, kiek jame laimi lietuviai. Lygiai taip pat kaip varžybų metu atitinkamo dėmesio sulaukia disko mėtymas, dailusis čiuožimas ar dviračių sportas. Skirtumas vienas – šios sporto šakos nėra vadinamos tautinėmis sporto šakomis.

Futbolą pasaulyje moka žaisti daugiau mažiau visi. Krepšinis populiarus tik keliolikoje valstybių. Būtent dėl šios priežasties bei didžiulio populiarumo dėka tokiai mažai valstybei kaip Lietuva pavyksta išauginti pakankamai gabių krepšininkų ir šios sporto šakos specialistų bei iškovoti skambesnių pergalių nei futbole. Kauno miesto savivaldybė, trimis milijonais litų per sezoną paremdama stipriausiame Europos turnyre rungtyniaujanti „Žalgirį“, padarė jam milžinišką injekciją, su kurios pagalba galima suburti visai padorią komandą. Futbole su tokiomis lėšomis nenuveiksi nieko. Vilniaus stadiono rekonstrukcija, kurią planuojama pradėti vasarą, pareikalaus nei daug nei mažai – 100 milijonų litų. Tai vien tam, kad Lietuvos rinktinė galėtų rungtyniauti sostinėje.

Lietuvos futbolininkams Niurnberge sužaidus lygiosiomis su vokiečiais eilinėse ir nedaug ką lemiančiose varžybos Lietuvos vardą Europoje išgirdo daugiau žmonių nei tada, kai kitame Bavarijos mieste – Miunchene – 1999-aisiais Kauno „Žalgirio“ krepšininkai iškovojo Eurolygos čempionų laurus. Tokia nūdiena – skirtumą tarp futbolo ir krepšinio populiarumo pasaulyje sunku išmatuoti, bet jis – begalinis.

Lietuvai belieka džiaugtis giliomis krepšinio tradicijomis bei didžiuotis krepšininkų pergalėmis. Nereikia tik išpūsti iki begalybės, kad tūlas lietuvis sporte nemato nieko kito išskyrus oranžinį kamuolį bei 305 cm aukštyje pakabintą 43 cm skersmens lanką. Nėra tik progų taip dažnai kai praėjusio trečiadienio naktį džiaugtis ne krepšininkų pergalėmis.

Šis straipsnis niekada nebuvo išspausdintas.