Simonas Bartkus | Blog

Praėjusį šeštadienį naujuose „Tango TV“ namuose „Tango Arenoje“, įsikūrusiuose „Muzikinio angaro“ klubo vietoje, įvyko pirmieji „Tango TV Metų Vaizdo“ apdovanojimai, kuriuose statulėlės įteiktos geriausiems metų vaizdo klipų kūrėjams. Nors organizatoriai skelbė, kad tai apskritai pirmasis tokio tipo renginys, anksčiau gyvavusi nacionalinės televizijos laida „Erdvė“ rengdavo panašias ceremonijas. Tiesa, juose geriausius rinko gerbėjai, o „Tango TV Metų Vaizdo“ nugalėtojus – bent jau kol kas neskelbiama 20 asmenų komisija.

Pirmasis įspūdis, kritęs pažvelgus į nominuotojų sąrašą – ypač siauras video klipų ratas. Į šešias Martyno Kazimierėno sukurtas statulėles pretendavo tik 12 darbų. Tai reiškia, kad kas antras nominuotasis turėjo gauti statulėlę, jeigu Andrius Mamontovas nebūtų gavęs dviejų. Kaip visada.

Mamontovo video klipas, sukurtas dainai „Ar tai būtum tu?“ gavo du apdovanojimus – už geriausią režisūrą statulėlę atsiėmė Donatas Ulvydas, o pats Andrius lipo ant scenos atsiimti „Geriausio vyriško vaizdo“ apdovanojimo. Kad Lietuvos scenos veteranas susižeria didžiąją dalį apdovanojimų, jau tapo įprasta. Nedaug trūko, kad legendinės grupės „Fojė“ lyderiui būtų atitekęs ir blogiausio darbo įvertinimas už su Atlanta nufilmuotą vaizdo klipą dainai „Kregždutės“.

Labiausiai džiuginantis dalykas „Tango TV Metų vaizdo 2003“ apdovanojimuose – rengėjai ir komisija sugebėjo išvengti vaizdo klipų ir muzikos sutapatinimo. Statulėles gavo tie, kurių vaizdo klipai buvo geriausi, o ne populiariausieji dėl atliekamos muzikos.

Jau pažvelgus į pretendentų sąrašą, buvo matoma, kas yra pagrindiniai apdovanojimų favoritai – kurie vaizdo klipai besibaigiančiais metais buvo patys geriausi. Kartu su gausybės teigiamų įvertinimų sulaukusiu Igno Miškinio filmu pasirodęs Pusho vaizdo klipas „Su tamsa“, perspektyvaus debiutanto „Amberlife“ animacinis darbas „Fly“, „Kastanedos“ „Sombrero“ ir A. Mamontovo „Ar tai būtum tu“ – akivaizdžiai už kitus geresni darbai.

Prognozės pasitvirtino – visi keturi lyderiai gavo svarbius įvertinimus. Mažas kiekis per metus sukurtų vaizdo klipų ir per daug geros galimybės atspėti, kas gaus apdovanojimus – didžiausi apdovanojimų trūkumai. Bet ko norėti – kam kurti brangiai kainuojančius vaizdo klipus, jei juos rodo tik viena jauna televizija ir dar kartais netyčiomis koks „Labas rytas“ per LRT.

Džiuginanti naujovė – apdovanojimas blogiausiems. Lietuva per maža, kad būtų rengiami ironiški blogiausiųjų apdovanojimo vakarai, panašūs į „Auksinių aviečių“ įteikinėjimą JAV. Į „Be proto vaizdo“ statulėlę pretendavo atlikėjai, turintis tikrai nemažiausius biudžetus, bet pritingėję skirti jėgų video klipams – Pikaso „Ašarėlė“, „B`Avarija“ – „Angelay“ ir minėtosios A. Mamontovo ir Atlantos „Kregždutės“. Laimėjo turbūt populiariausia grupė šiuo metu Lietuvoje – „B`Avarija“, o rengėjai taip dar labiau parodė, jog albumų pardavimų rodikliai ir vietos, užimamos „topuose“ jiems nė motais.

„B`Avarija“ gavo ne įprastą apdovanojimą stilingą statulėlę, skirtą geriausiems, o ironišką taurę, nupirktą sporto prekių parduotuvėje, kuri paprastai teikiama įvairių žemo lygio sporto varžybų laimėtojams. Norėtųsi, kad blogiausiųjų apdovanojimų ceremonijos, taptų tradiciniu renginiu – miegančioje lietuviškos muzikos rinkoje tai turbūt sukeltų didesnį progresą nei estafetinis bėgimas link „Bravo“ žvaigždės. Juk nuo vilko bėgama kelis kartus greičiau, negu savanoriškai lendama prie statinės medaus.

Iš kitos pusės – „Tango TV Metų vaizdas“ kol kas nėra pakankamai įvertinti apdovanojimai Lietuvos muzikantų tarpe. Nuoširdų džiaugsmą buvo galima išvysti tik „Geriausio moteriško vaizdo“ laimėtojos Evos ir grupės „Kastaneda“ narių, gavusių statulėlę už absoliučiai geriausią metų vaizdo klipą, veiduose. Kitiems tai – viso labo eilinis trofėjus, toli gražu neprilygstantis „Bravo“ ar „Radiocentro“ nugalėtojui vardams.

Belieka viltis, kad vaizdo klipų apdovanojimai taps tradiciniais ir jų prestižas tik didės. Tai turėtų būti pats didžiausias muzikinio video meno progreso variklis. Juolab, kad prieš metus atsirado ir televizija, kurios eteris bus didelė paskata kūrėjams. Galbūt, ateis laikas, jog lietuvišką muziką galėsime su pasididžiavimo ne tik klausyti, bet ir žiūrėti.

„Tango TV Metų vaizdas 2003“ apdovanojimai atiteko:

„Metų naujoko vaizdas”:  Pushaz – „Su tamsa“ (Rež. Ignas Miškinis ir Stasys Baltakis);
„Metų režisieriaus vaizdas”: Andrius Mamontovas „Ar tai būtum tu?” (rež. Donatas Ulvydas);
„Metų vyriškas vaizdas”: Andrius Mamontovas „Ar tai būtum tu?” (rež. Donatas Ulvydas);
„Metų moteriškas vaizdas”: Eva „Noriu”;
„Metų grupės vaizdas”: ŽAS „Myliu kiną” (rež. Marko ir Marat Sargsyan);
„Žiūrovų vaizdas“: Amberlife „Fly“ (rež. Ruslanas Korostenskij ir Darius Zablockis);
„Be proto vaizdas“: B`Avarija „Angelay“ (rež. Remigijus Ruokis);
„Tango TV metų vaizdas”: Kastaneda „Sombrero” (rež. Simas Aškelavičius);

Autorius: Simonas Bartkus

Paskelbta interneto vartuose www.omni.lt, 2003 m. lapkritį

Jonas Valatkevičius „Omni Laike“ kartas nuo karto prabyla apie nevertai užmirštą sporto šaką, apie kurią šiomis dienomis šnekama daug.  Bet blogai. Aš norėčiau šiandien apie kitą sporto šaką, apie kurią iš viso nekalbama. Nežinau, kas šiuo atveju yra geriau. Kolega rašo apie futbolą, o aš noriu paporinti apie moterų krepšinį.

Moterų krepšinis ir vyrų krepšinis yra dvi skirtingos sporto šakos Lietuvoje. Esu įsitikinęs, kad 98 nuošimčiai tų, kurie rugsėjo 14 – osios naktį šventė Lietuvos krepšinio pergalę Vilniaus gatvėse, neišvardintų penkių moterų rinktinės žaidėjų. Praėjusią savaitę, peržvelginėdamas vienos viktorinos dalyvių atsakymus, apstulbau – 24 % krepšinio gerbėjų mano, kad per moterų rungtynes krepšys nuleidžiamas žemiau! Kodėl taip yra?

Sakote vyrai daugiau pasiekė? Drįstu ginčytis – mūsų merginos pasiekė beveik tiek pat – tarpukariu buvo Europos vicečempionėmis, o po nepriklausomybės atkūrimo, lygiai tokį patį vieną kartą tapo stipriausia ekipa Senajame žemyne. Tiesa, tai buvo šiek tiek seniau nei šiemet – 1997-aisiais. Lygiai kaip ir vyrų krepšinyje, Lietuva turi vieną komanda moterų Eurolygoje.

Būna, kad moterys nepataiko iš po krepšio. Bet tai tik suteikia daug azarto žiūrovams. Niekada negali būti tikras dviem taškais, net jeigu žaidėja pabėga viena nuo vidurio linijos. Merginos nededa į krepšį, bet nemažiau taikliai meta tritaškius. Jos vadinamos silpnąja lytimi, bet mėto iš to paties atstumo, į tokį pat aukštį ir su tokiu pat kamuoliu. Prisiminkime praeitų metų LKL žvaigždžių dieną, kuomet Eglė Žygelytė mėtė taikliau už patį Arvydą Macijauską. Moterys beveik niekada aikštelėje nesusimuša, nes jos švelnioji lytis. Jos žaidžia grakščiau, nesistumdo pečiais, nes tokia jų prigimtis. Jos nesivadovauja rusišku principu „bėk ir mesk“. Net keiksmažodis iš jų lūpų neskamba baisiai.

Kolega J. Valatkevičius  pasakojo apie Marijampolės „Sūduvą“, o aš papasakosiu apie Vilniaus „Lietuvos telekomą“. Rašysiu apie jį, nes tai vienintelė komanda atstovaujanti Lietuvai Europos turnyruose. Prisipažįstu, lygiai prieš dvejus metus apskritai tik pirmą kartą apsilankiau moterų varžybose. Bet nuo tos dienos nepraleidau nė vienų varžybų Eurolygoje. Iš tiesų, nežinau, kas mane taip sužavėjo, bet, patikėkite manimi, tai užkrečiama. Per tuos du metus atvedžiau gal 10 draugų į rungtynes, bet dabar jie, kaip ir aš, nepraleidžia nė vienų.

Jau dvejus metus deklaruoju draugams, pažįstamiems ir visuomenei, kad esu „Lietuvos telekomo“ fanas. Turiu net porą šios komandos marškinėlių su moteriškomis pavardėmis ant nugaros ir netgi drįstu su jais pasirodyti gatvėje. Viena kartą vieno pensinio amžiaus piliečio buvau apšauktas už tarifų padidinimą. Dar daug kartų sulaukiau šypsenų ar pašaipų. Bet man nusispjaut ant jų, nes jie niekada nebuvo moterų krepšinio varžybose. Netikiu nė vienu argumentu prieš, jeigu jūs nebuvote nė vienose moterų rungtynėse, todėl jeigu norėsite nesutikti su mano dėstomais teiginiais ir parašyti el. paštu, pirmiausia apsilankykite „Lietuvos ryto“ krepšinio arenoje per Eurolygos kovas.

Bilietas į elitinio moterų krepšinio turnyro dvikovas Vilniuje kainuoja 10 kartų mažiau, negu į toje pačioje arenoje vykstančias vyrų varžybas. Jis kainuoja dvigubai pigiau nei bokalas alaus vidutinio lygio bare, lygiai tiek pat, kiek maršrutinio mikroautobuso arba „Teleloto“ bilietas. Ar gali būti protingesnė investicija į 2 valandas nuostabaus reginio šiokiadienio vakarą?

Moterų Eurolygos varžybose galima dar sykį įsitikinti, kokios gražios yra lietuvaitės. Kai į aikštelę išbėga 10 krepšininkių, 5 piršto mostais būtų galima išvardinti, kurios yra mūsiškės, o kurios varžovės, net jei jos būtų su vienodomis aprangomis (o dar lengviau jei merginos būtų iš vis be jų). Paimkime bet kurią lietuvę žaidėją, bet kurią Italijos sportininkę ir kiekviena pora galėtų atlikti pagrindinius vaidmenis filme „Gražuolė ir pabaisa“.

Moterys bando visokiais būdais bent kiek prilygti vyrams. Jungtinėse Amerikos Valstijose krepšininkė jau įdėjo į krepšį per oficialias varžybas. Tik metų skaičiaus klausimas, kada tokį vaizdą išvysime Lietuvoje. Netgi viena geriausių visų laikų krepšininkių Jurgita Štreimikytė grįžo į Lietuvos klubą tais pačiais metais, kaip Arvydas Sabonis į „Žalgirį“.

Nė kiek nenoriu sumenkinti vyrų krepšinio rinktinės pergalių ar sporto karaliaus futbolo. Laukiu nesulaukiu, kol Vilniuje stovės stadionas, kurį nebus gėda parodyti baltarusiams. Tada eisiu į futbolą dažniau. O kol kas žinau tik vieną dalyką – trečiadienį 19 valandą sirgsiu už „Lietuvos telekomą“, kuris žais prieš praėjusių metų Europos vicečempiones iš Prancūzijos miesto Valensjeno. Lietuvaitės bus grakštesnės, gražesnės, švelnesnės, o gal ir stipresnės. To ir linkiu. Visais kitais faktais esu įsitikinęs.

P.S. Šis rašinys nėra Lietuvos krepšinio federacijos ar „Lietuvos telekomo“ sporto klubo užsakymas.

Autorius: Simonas Bartkus

Šis straipsnis niekada nebuvo publikuotas.

Moterų krepšinio komanda „Lietuvos telekomas“ pradeda naują žygį Eurolygos viršūnės link. Jau ketvirtą sezoną iš eilės, neabejotinai pajėgiausias Lietuvos klubas rungtyniauja elitiniame Europos turnyre. Trenerių Algirdo Paulausko ir Alfredo Vainausko vadovaujama ekipa bandys reabilituoti toli gražu ne pačius geriausius laikus išgyvenantį Lietuvos moterų krepšinį

Netolima praeitis

Europos moterų krepšinio lygos turnyre „Lietuvos telekomas“ debiutavo 2000-aisiais, prieš tai pasiekęs L. Ronchetti taurės ketvirtfinalį ir gavęs vardinį FIBA kvietimą. Tuometinių lyderių – Loretos Berūkštienės, Dacės Krūminės, Kristinos Kalesinskaitės, Irenos Baranauskaitės – vedama Lietuvos čempionių komanda debiutavo gana sėkmingai – pateko tarp 10 stipriausių turnyro komandų, todėl pirmojo blyno negalima vadinti prisvilusiu.

Deja, po to sezono „Lietuvos telekomui“ teko išgyventi kartų kaitą – komandą paliko ilgametė lyderė L. Berūkštienė, latvė D. Krūminė, motinystės atostogų išėjo Rima Vadapalaitė. Nors besiruošiant 2000/2001 metų Eurolygos sezonui klubui pavyko prisivilioti patyrusią rinktinės puolėją Jolantą Vilutytę, tą sezoną komandos gerbėjai ir vadovai norėtų kuo greičiau pamiršti. Per 14 rungtynių ekipai pavyko iškovoti vos dvi pergales, klubui du kartus teko išgyventi trenerių kaitą, sezono eigoje ne vieną kartą keitėsi legionierės. Tiesa, įvyko ir teigiamų poslinkių – komandai stojo vadovauti vienas geriausių šiuo metu krepšinio specialistų A. Paulauskas, iš klubo jaunimo ekipos atėjo perspektyvios žaidėjos Sandra Valužytė ir Aušra Bimbaitė.

Po tokio ypač nesėkmingo sezono klubas padarė išvadas – praėjęs, 2002/2003 metų sezonas buvo kur kas sėkmingesnis. Susistiprinęs perspektyvia vidurio puolėja Iveta Marčauskaite, patyrusia įžaidėja Diliara Velišajeva, puolėja iš Baltarusijos Olga Muraškina „Lietuvos telekomas“ ne sykį džiugino gerbėjus gražiu žaidimu ir pergalėmis. Tiesa, jauna komanda neretai neužtikrintai sužaisdavo rungtynių pabaigas, dėl ko teko patirti apmaudžių pralaimėjimų kelių taškų skirtumu ar net po pratęsimo. Vos vienos pergalės pritrūko iki to, kad Lietuvos čempionės būtų patekusios į Eurolygos ketvirtfinalį.

Naujas sezonas

Būsimajam sezonui ekipos būrimas pradėtas labai anksti. Iškart po paskutinių praėjusio sezono LMKL finalo rungtynių klubo vadovai pristatė naują pirkinį – vieną geriausių visų laikų Lietuvos krepšininkių Jurgitą Štreimikytę. Dar praėjusio sezono pabaigoje vyriausiojo trenerio asistentu tapo Alfredas Vainauskas, atėjęs iš vyrų krepšinio. „Lietuvos telekomui“ pavyko išlaikyti visą praėjusio sezono komandos branduolį – vienintelė I. Marčauskaitė išvyko į Buržo (Prancūzija) ekipą.

Besirengdamas naujajam sezonui „Lietuvos telekomas“ sužaidė 12 draugiškų rungtynių ir visas jas laimėjo. Vilnietės laimėjo turnyrus Ispanijoje ir Lenkijoje, tuo suteikdamos dar daugiau vilčių savo gerbėjams

Trumpai pristatome visas „Lietuvos telekomo“ komandos žaidėjas:

Olena Žeržerunova: 28 m., 191 cm. Antrąjį sezoną iš eilės Lietuvos čempionėms atstovausianti Ukrainos rinktinės aukštaūgė puolėja. Praėjusiais metais šią žaidėją kamavo smulkios traumos, dėl kurių A. Žeržerunovai nepavyko atskleisti visų savo galimybių. Eurolygos turnyre krepšininkė žaidė trylikoje rungtynių, vidutiniškai pelnė po 8,6 taško ir atkovojo po

Olga Muraškina: 23 m., 180 cm. Taip pat antrąjį sezoną „Lietuvos telekome“ rungtyniausianti legionierė. Tiesa, artimiausiu metu ji turėtų tapti Lietuvos piliete – šių metų vasarą ji ištekėjo už Mažeikių „Naftos“ krepšininko Manto Masilionio. Praėjusį sezoną ji buvo rezultatyviausia komandos žaidėja Eurolygoje – po 12,5 taško per rungtynes. Aštrūs prasiveržimai, taiklūs tolimi metimai neretai į neviltį varydavo ir labiausiai patyrusias varžoves.

Sandra Valužytė: 21 m., 176 cm. Perspektyvi atakuojanti gynėja, kiekvieną sezoną rungtyniaujanti vis patikimiau. Greitis, kibi gynyba, aštrūs prasiveržimai – pagrindiniai šios žaidėjos ginklai. Nors šiai perspektyviai krepšininkei reikėtų patobulinti metimo techniką, nenuilstanti kovotoja S. Valužytė ir šiais metais turėtų būti didžiulė paspirtis „Lietuvos telekomui“. Jos pagrindiniai statistiniai rodikliai – 8,2 taško ir 5,2 atkovoto kamuolio per rungtynes tinkamai neatspindi naudos, kurią komandai teikia ši žaidėja.

Jurgita Štreimikytė: 31 m. 189 cm. Per žaidėjos pristatymą pasakyti „Lietuvos telekomo“ klubo valdybos pirmininko Gintaro Furmanavičiaus skambūs žodžiai – „moterų krepšinio Sabonis“ – tiksliausiai apibūdina šios žaidėjos patirtį, sugebėjimus ir reikšmę komandai. Jeigu po motinystės atostogų į aikštelė grįžtančiai Lietuvos rinktinės lyderei pavyks įgauti reikiamą sportinę formą, ji gali tapti milžiniška jėga tiek puolant, tiek ginantis. Įvairiuose Italijos klubuose, WNBA „Indiana Fewer“ komandoje ir rinktinėje sukaupta patirtis turėtų labai padėti „Lietuvos telekomui“ lemiamais rungtynių momentais – to neretai pritrūkdavo praėjusiame sezone.

Aušra Bimbaitė: 21 m., 179 cm. Ši perspektyvi gynėja beveik visą praėjusį sezoną praleido dėl sunkios kelio raiščių traumos, bet naujajam čempionatui ruošiasi jau visa jėga. Patikimu kamuolio valdymu, taikliais metimais iš visų padėčių pasižyminti žaidėja turėtų ne tik epizodiškai pasirodyti aikštelėje.

Rima Valentienė: 25 m., 170 cm. Praėjęs sezonas šiai nedidukei įžaidėjai buvo pirmasis po motinystės atostogų, bet, toli gražu, ne pats sėkmingiausias. Anksčiau garsėjusi kaip nesugaudoma krepšininkė, praėjusį sezoną R. Valentienė pasižymėjo tik vienu iš savo ginklų – taikliais tolimais metimais ir buvo viena geriausių tritaškių metikių komandoje. Eurolygos turnyre ji žaisdavo po 13 minučių, per kurias pelnydavo po 4,1 taško. Geresnė jos forma šiemet akivaizdžiai sustiprintų ekipai opią įžaidėjos poziciją ir būtų vienas pagrindinių variklių kelyje į sėkmę.

Ilona Nikonovaitė: 28 m., 175 cm. Niekada nebuvusi komandos lydere, bet žinoma kaip žaidėja, kuria treneriai gali visada pasitikėti. Tiek įžaidėjos, tiek atakuojančios gynėjos pozicijose galinti žaisti kairiarankė krepšininkė praėjusį sezoną aikštelėje praleisdavo vidutiniškai po 18 minučių ir pelnydavo po 5,7 taško.

Vita Miklyčiūtė: 23 m., 186 cm. Ši puolėja praėjusį sezoną tik epizodiškai pasirodydavo aikštelėje per Eurolygos rungtynes. Jaunai krepšininkei neretai trukdydavo ir nepasitikėjimas savo jėgomis. LMKL turnyre būdama viena taikliausių ir rezultatyviausių žaidėjų V. Miklyčiūtė per trumpą buvimo aikštelėje laiką nesugebėjo atskleisti visų geriausių savo savybių. Belieka tikėtis, kad artėjantį sezoną ši žaidėja bus kur kas didesnė paspirtis „Lietuvos telekomo“ komandai.

Irena Baranauskaitė: 26 m., 196 cm. Ši žaidėja ir naujajame sezone bus viena svarbiausių figūrų. Nuolat būdavusi tarp komandos lyderių, šiemet I. Baranauskaitė yra vienintelė tikra „Lietuvos telekomo“ vidurio puolėja. Po praėjusio Eurolygos sezono gavusi ne vieno pajėgaus Vakarų Europos klubo pasiūlymų krepšininkė liko ištikima Lietuvos čempionių ekipai, kuriai atstovauja nuo savo karjeros pradžios. I. Baranauskaitė ne tik patikima žaidėja ginantis, bet ir galinga jėga puolant – praėjusiais metais ji buvo viena taikliausių vidurio puolėjų Eurolygoje.

Diliara Velišajeva: 36 m., 170 cm. Patyrusi totorių kilmės įžaidėja „Lietuvos telekome“ rungtyniaus jau antrąjį sezoną. Agresyviu žaidimu bei aktyviu vadovavimu komandai pasižyminti krepšininkė praėjusiais metais buvo pagrindinis komandos variklis. Nepatekdama tarp rezultatyviausiųjų, D. Velišajeva nuolat pirmaudavo tarp daugiausia rezultatyvių perdavimų ir daugiausia kamuolių perėmusių žaidėjų.

Ko tikėtis?

„Lietuvos telekomas“ naująjį sezoną pasitinka sustiprėjęs ir labiau subrendęs. Džiugu, kad pajėgiausias Lietuvos klubas jau ilgą laiką turi stabilų biudžetą, kurio dėka pavyksta suburti pajėgiausias šalies krepšininkes ir rungtyniauti elitiniame Europos turnyre. Dar nesėkmingo 2001/2002 metų sezono metu pradėtas naujos komandos būrimas, turėtų pradėti duoti dividendus. Išlikęs branduolys, patikimas trenerių štabas, J. Štreimikytės atėjimas nuteikia labai viltingai.

Eurolygos sezonas jau prasideda – ateinantį trečiadienį „Lietuvos telekomas“ kelią į Eurolygos viršūnę pradeda rungtynėmis namie su praėjusio sezono vicečempionėmis Prancūzijos Valensjeno krepšininkėmis. Komanda stipri – belieka aktyviai palaikyti merginas ir tikėtis, kad Fortūna bus palanki Lietuvos čempionėms.

Autorius: Simonas Bartkus

Paskelbta interneto svetainėje www.eurobasket.lt, 2003 m. spalį.

Po kelių mėnesių baisiausi Lietuvos popmuzikos atlikėjų, jų prodiuserių ir vadybininkų košmarai galbūt taps realybe. Gali atsitikti taip, kad parduodami pagrindines pajamas duodantį savo produktą jie privalės nurodyti, iš ko jis padarytas. Paprasta kalba šnekant, koncertų afišose turės būti nurodoma, ar atlikėjas koncertuoja pagal fonogramą. Pabandykite įsivaizduoti: „Vienintelis grupės „Geltona“ koncertas pagal fonogramą spalio 30 dieną 19 val. Alytaus kultūros rūmuose“. Nuostabus plakato turinio skambesys. Ar privilios klausytojus? Vargu.

Įdomus dalykas ir tas, kad įstatymo įvedimą inicijavo Lietuvos Liberalų ir Centro Sąjungos narys Jonas Čekuolis. Keista, kad gan bereikalingą apribojimą ragina įvesti liberalius pokyčius skatinti turinčios politinės jėgos atstovas.

Kaip reaguos?

Įsigaliojus šiaip įstatymui, kiekviena grupė ir atlikėjas privalės apsispręsti, ką pasirinkti. Pirmas variantas – bet kokia kaina išmokti dainuoti (tiksliau, demonstruoti sugebėjimus ne tik įrašų studijoje). Pastangų gali prireikti daug – tarp populiariausiųjų atlikėjų didelė dalis yra tokių, kurie viršūnėje laikosi vien dėl gražaus veiduko ar sugebėjimo puikiai judėti scenoje, o pagrindinį darbą įrašų studijoje už juos atlieka prodiuseriai ar garso atlikėjai.

Antras variantas – susitaikyti su esama padėtimi ir pripažinti, kad dainavimas „gyvai“ – ne jų jėgoms. Tokie atlikėjai turės akcentuoti dėmesį į tai, kad jų koncertai unikalūs šokiais ar atliekamu šou.

Dainininkų apsisprendimas be abejo priklausys nuo konkurentų. Nė vienas nenorės būti balta varna, puošiančia savo plakatus reklaminiu šūkiu „pagal fonogramą“ ir atvirkščiai, investuoti į visišką dainavimą gyvai neapsimoka, kuomet aplink visi taip daro.

Yra ir dar vienas būdas – sukčiauti. Priversti klausytoją neišgirsti jų klaidų ar paprasčiausių nesugebėjimų. Koncertų salėse galima išgirsti, kad paleidžiama muzika labai garsiai, o mikrofonai sureguliuoti taip, kad jų skleidžiamas garsas aidėtų labai tyliai. Tokios atlikėjai, kurių kūriniuose svarbiausia vaidmenį atlieka ritmas, tokiu būdu nesunkiai apgaus koncerto lankytoją – šitas metodas ir dabar yra neretai taikomas, ypač salėse, kur nėra kokybiškos garso aparatūros.

Kaip atskirti?

Seimui priėmus tokį įstatymą, visoms atsakingoms institucijoms bus uždėta didelė našta – pirmiausia parengti taisykles, pagal kurias nustatoma, kas yra muzikos atlikimas „gyvai“, o kas ne. Tai dar labiau diskutuotinas klausimas, negu pats tokių taisyklių įvedimas.

Ar atlikimu gyvai bus laikomas dainavimas pagal fonograminę muziką? Gal net sintezatorius nėra „gyvas“ instrumentas? Galbūt afišoje turės būti nurodomi visi balsai ir išvardinami visi instrumentai, kuriuos išgirs klausytojas? „Grupės „Delfinai“ koncertas. Dainuos Stano. Gros ritmo mašina, sintezatorius „Yamaha“, vienoje dainoje pasigirs saksofono muzikos įrašas“. Naujasis įstatymas gali įpareigoti rašyti ir taip.

Štai repo atlikėjai laiko, kad jie visą muziką atlieką gyvai, sukdami ir brūžindami plokštelėmis. Kaip DJ`ą prie patefono galima palyginti su gitaristu? Jeigu „B`avarijos“ dainavimas bus pripažintas koncertavimu „gyvai“, tai kaip tuomet muziką atlieka „Ventukai“, scenoje grojantys keliolika instrumentų: cimbolais, smuikais, būgnais ir kitais? „Gyviau nei gyvai“? Į visus šiuos klausimus turės atsakyti naujoji koncertų afišavimo tvarka.

Pasekmės

Šis įstatymas neabejotinai sukels pasekmių, kurias dabar sunku prognozuoti. Pirmiausia, jau dabar žiniasklaidoje matoma, kurie atlikėjai ir jų vadybininkai yra didžiausi šio naujojo įstatymo priešininkai bei pripažįsta ir bando pateisinti fonograminį dainavimą. Antra, įdomu bus pažiūrėti, kuriuo iš dviejų jau aptartų kelių pasuks atlikėjai – skelbti tiesą ar mokytis gerai dainuoti. Galbūt atsiras tokių, kurie bus priversti palikti sceną dėl naujojo įstatymo.

Visuomenės požiūris taip pat bus labai svarbus. Ar sumažės klausytojų koncertuose, ant kurių afišų bus nurodyta, kad dainininkai dainuoja pagal fonogramą. Pažiūrėti į seksualias ir gražiai judančias tas pačias „Mango“ merginas yra įdomu net tada, kai žinai, jog jos tik žiopčioja į mikrofoną. Tai atleistina – sugebėti įnirtingai šokti ir tuo pačiu metu dainuoti yra beveik neįmanoma.

Apibendrinant galima pasakyti – įstatymas yra absurdiškas, bet teisingas. Nominaliai jis nereikalauja jokių papildomų išlaidų nė vienai pusei. Nėra galimybių dainuoti – nedainuok, bet paskelbk tai visiems. Antravertus, kam tai reikalinga, taip pat neaišku. Vis dėl to, pamatyti, kaip pasikeis Lietuvos muzikinis gyvenimas po šio įstatymo įvedimo, labai smalsu. Bet vėlgi, dėl Lietuvos Respublikos Seimas dirba ne smalsumui patenkinti.

Autorius: Simonas Bartkus

Paskelbta www.omni.lt, 2003 m. spalio mėnesį.

Praėjusi vasara nebuvo nei labai skurdi, nei labai turtinga. Pasirodė keturi nauji dėmesio verti albumai, kaip ir kiekvieną vasarą, grojamausi radijo stočių kūriniai surinkti į tradicinius rinkinius, tokius kaip “Saulės smūgis”. Peržvelgus albumų sąrašą jame išvysime net du hip-hop muzikos albumus ir įspūdingai vertinamą ir reklamuojamą atlikėjo “Amberlife” debiutą.

“Amberlife” – “My Way”

Po pirmo šio atlikėjo debiuto didelėje scenoje per paskutiniuosius „Bravo“ apdovanojimus šis jaunas atlikėjas iškart pradėtas lyginti su įžymybėmis – vieniems jo balsas priminė latvius „Brainstorm“, kitiems – superžvaigždes iš Norvegijos „A-ha“. Bet kuriuo atveju, kiekvienas toks sugretinimas – tik išankstinės liaupsės debiutantui. Ar jos pagrįstos? Į šį klausimą turi atsakyti nekantriai lauktas pilnas albumas, pavadintas taip pat, kaip ir pirmoji daina – „My Way“.

„Gintariniu gyvenimu“ pasivadinęs klaipėdietis melomanus ir kritikus nustebino tuo, kad jo dainų skambesys – visai kitoks negu daugumos lietuviškų populiariosios muzikos kūrinių. Lietuvoje tikrai trūko atlikėjų, galinčių užpildyti nuo vienodumo ir panašumo žlungantį „popsą“. Nenuostabu, kad „Amberlife“ užsimojo ne tik į Lietuvos rinką – planuojama, kad papildytas albumas „My Way“ dar iki šių metų pabaigos bus išleistas Latvijoje ir Lenkijoje. Ne gana to, perspektyviu atlikėju susidomėjo Švedijos prodiuseriai, žadantys padėti išgarsėti Vakaruose, o galbūt net sukurti Eurovizijos vertą dainą.

Albume „My Way“ – lygiai 10 kūrinių. Nors iš jų kol kas tik 2 tėra girdėti radijo klausytojams – minėtoji titulinė daina, bei dabar dažnai skambantis „Whisper“ – tapti dar vienu hitu gali kiekvienas iš dešimtuko. Visų pirma, tai pasakytina apie du kūrinius turbūt neatsitiktinai įsitaisius tarp jau girdėtųjų: „Fly“ ir „Till The End“.

Rugsėjo pradžioje „Amberlife pasirodė „Music Slam“ koncertų maratone kartu su „Fragma“, „Chumbawamba“ ir „Bosson“. Koncerto rengėjai stengėsi šį jauną atlikėją pristatė kaip lygiavertį kolegą užsienio žvaigždėms ir, galima pripažinti, neklydo. Publikos reakcija ir pats pasirodymo profesionalumas ne ką atsiliko nuo pripažintų atlikėjų. Tai tik dar kartą įrodo – „Amberlife“ laukia puiki ateitis.

Apibendrinant galima pasakyti, kad šį albumą turėtų įsigyti ne tik tie, kuriems patinka „A-ha“, „Travis“, „Brainstorm“ ar „Him“. Šį diską verta pasiklausyti ir tiems, kurie mano, jog visa lietuviška muzika bevertė.

Įvertinimas – 9/10

JBC – „4 elementai“

Albumas tiems, kurie mano, kad Lietuvoje hip-hopą propaguoja tik „G&G Sindikatas”. Išpopuliarėjus grupei minėtajam kolektyvui atsirado begalė jaunimo pasitaikius menkiausiai progai deklaruojančių, kad hip – hop muzika Lietuvoje visada yra buvo ir bus gyva, kad hip – hopas – tai daugiau nei muzika ir kad pagaliau atėjo ta diena, kai šios judėjimo propaguotojai išlindo iš pogrindžio.

Iki šio „JBC“ albumo pasirodymo buvo galima pagalvoti, kad visos deklaracijos apie hip – hopo kultūros Lietuvoje atgimimą pasireiškia vien tik „G&G Sindikato” populiarumu. „4 elementai“ – pirmasis plačiai išleistas ne jau ne kartą paminėtų žvaigždžių albumas ir požymis, jog šį muzikinį stilių propaguoja ir kiti.

Jaunikliams „JBC“ išties dar reikia nemažai mokytis, stengtis ir dirbti. Dainų tekstai – sunkiai įsimintini, be to, kartais atrodo, jog norėta juos paversti kuo sudėtingesniais. Prisiminkime, jog „G&G Sindikatas” būtent išgarsėjo skambiais ar radikaliais priedainiais – „Ji lindo lindo, po manim palindo“ arba „Bet aš vis tiek gersiu alų Vokiečių gatvėj“. Lygiai ta pati savybė galioja ir „JBC“ – išpopuliarėjo tie kūriniai, kurie turi skambų ir aiškų priedainį – „Kai pataikai“, „Sijonėlis“ ir kiti.

Šiame aprašyme 3 kartus paminėjau grupę „G&G Sindikatas”. Tai neatsitiktinumas – hip-hoperiai iš Vilniaus yra neabejotini šios srities lyderiai, o daugiau su kuo lyginti „JBC“ kaip ir nėra. Bet kokiu atveju, šiauliečių ketvertuko debiutą galima vertinti kaip sėkmingą, nors iki „sindikato“ dar toloka. Jei „JBC“ dirbs, stengsis – jie tikrai neliks šešėlyje.

Įvertinimas – 6/10

Deivis – „Liūdesio gėlės“

Atlikėjas Deivis grįžta prie savo ištakų – naujasis jo albumas vadinasi taip, kaip vadinosi jo debiutinė grupė. Jei pamenate dainą „Mergytei“ – ši daina buvo išleista dar su nuoroda į grupę „Liūdesio gėlės“. Vėliau ši grupė pavirto atlikėju Deiviu, kurio biografiją Lietuvos muzikos mėgėjai puikiai žino. Prieš išleisdamas šį albumą muzikantas persikėlė gyventi į Vilnių, bei nutraukė ryšius su žinomais vadybininkais broliais Bendžiais. Viename iš interviu Deivis prisipažino, kad prodiuseriai paskatino jo išsiskyrimą su grupe, todėl pasirinktas albumo pavadinimas „Liūdesio gėlės“ – tarsi duoklė buvusiems partneriams.

Albume „Liūdesio gėlės“ – 10 kūrinių. Visų stilių vienodas, būdingas Deiviui. Galbūt gerai įrašyti vientisą savo stiliumi, savo nuotaika albumą – nėra silpnų dainų, diską galima klausyti nuo pradžios iki pabaigos. Iš kitos pusės – albumui trūksta tokių dainų, kurios taptų didžiuliais hitais, kokiomis savo laiku tapo „Mergytei“ ar „Dainuok“.

Pastaruoju metu Deivis skiria dėmesį ne tik savo populiariajai kūrybai, bet ir studijoms Vilniaus Muzikos Akademijoje, taip pat aktyviai dalyvauja įvairiuose renginiuose kaip klasikinės muzikos atlikėjas. Galbūt didelis užimtumas kiek ir pakenkė albumui „Liūdesio gėlės“ – jam labiausiai trūksta užvedančios ugnies, kūrinių, kurių melodija įstrigtų ilgam, dainų, kurias norėtųsi niūniuoti duše.

Nepaisant visko, naujasis Deivio darbas nėra žingsnis atgal. Šį albumą turėtų įsigyti visi buvę ir esami dainininko gerbėjai, taip pat tie, kurie pasiilgsta švelnios, balsingos muzikos lietuviškos popmuzikos maišalynėje.

Įvertinimas – 6/10

Willux – „Kelias, kuriuo einu“

Debiutinis grupės „Skamp“ muzikanto Viliaus Alesiaus, pasivadinusio Willux, solinis albumas. Kol „Skamp“ tyli ir rengiasi žygiui per Europą, vienas iš šios grupės atlikėjų sukūrė kažką Lietuvai. Iš tiesų, prieš pradėdamas šio albumo aprašymą, nežinau, su kuo geriau lyginti šį diską. Iš vienos pusės – nuo Willux negalima atskirti „Skamp“ – be jų skambesio apsieiti negalima, juolab, kad nemažai albumo dainų padėjo įrašyti ir prodiusuoti kitas „skampas“ – Victoras Diawara. Kitą vertus, albume skamba hip-hopas, todėl galbūt vertėtų lyginti su „G&G Sindikatu” ar jau aprašytais „JBC“.

Manau, pasirinksiu teisingiausią variantą – nelyginsiu Willux su niekuo. Albumas pakankamai savitas – jame susipina hip-hopo kultūros idėjos, kuriose liejamas įtūžis ant valstybės ir ant lietuviškos popmuzikos, Viliui būdingas linksmumas ir ironija bei į tarpą pakliūvantis lyriškas kūrinys. Willux vienos iš dainų tekstu spėjo ir įžeisti grupę „Delfinai“, apkaltinęs ją dainuojant pagal fonogramą.

Kuriant šį albumą, dalyvavo net trylika kviestinių muzikantų, tarp kurių – visa eilė žymių reperių. Klausydami albumo „Kelias, kuriu aš einu“ klausytojai išgirs Kasteto iš „G&G Sindikato“, Kipišo iš „Kastanedos“, grupės „Orda“, Omeno, bei latvio Delete balsus. Be 13 kūrinių, albume dar yra ir titulinės dainos vaizdo klipas.

Per paskutiniuosius „Bravo“ apdovanojimus Willux skatino konkurso rengėjus įsteigti apdovanojimą geriausiai hip-hopo grupei. Ar jo balsas bus išgirstas, paaiškės jau ateinantį pavasarį, o kol kas mums belieka džiaugtis gausėjančiu hip-hoperių ratu. Willux albumas „Kelias, kuriuo aš einu“ patiks ne tik prijaučiantiems repui – tai bus gardus kąsnelis ir tiems, kurio nekantrauja ko nors naujo išgirsti iš grupės „Skamp“.

Įvertinimas – 7/10

Autorius: Simonas Bartkus

Paskelbta interneto vartuose www.omni.lt 2003 m. rugsėjį.

Jau porą mėnesių „Omni Laike” pristatau naujausius lietuviškus albumus. Prieš rašydamas praėjusį mėnesį pasirodžiusių darbų recenzijas susimąsčiau – įtraukti į straipsnį Ryčio Cicino albumą „Dainuok” ar ne. Viena vertus, jei aprašysiu, galiu būti pavadintas nusiritusiu iki „Pūko” radijo stoties lygio, jei ne – galiu būti apšauktas neobjektyviu.

Rezultatas – R. Cicino albumo tarp aprašomų nėra. Nepateko, nes šis atlikėjas niekada nenominuojamas tarp pretendentų į geriausią metų atlikėją (nors, kad ir kaip būtų banalu, apdovanojimų rengėjai skundžiasi, jog pasirinkimas šioje kategorijoje ypač mažas), dainų iš šio albumo negroja jokios radijo stotys. Tiesa, iki šiol buvo „Pūkas”, bet po konflikto su šio tikro muzikos koncerno savininku Kęstučiu Pūku buvo atsisakyta leisti naująjį R. Cicino albumą, o kartu ši žvaigždė dingo ir iš „Pūko” radijo bei televizijos.

Iki šiol buvo teigiama, kad visa „Pūko” produkcija boikotuojama kaip bevertė. Bet štai naujausią R. Cicino albumą išleido leidybinė firma „Intervid”, kuri taip pat leidžia grupių „B’Avarija”, „UAB Music” ir kitų darbus, kuriuos su pasigardžiavimu ima ir groja radijo stotys. Kyla natūralus klausimas, kuo R. Cicinas kitoks, nei kiti?

Vis dėlto, šis straipsnis ne apie penkiasdešimtmečių senmergių dievaitį (tai tik stereotipas, iš tikrųjų jis patinka ne tik joms) Rytį. Rašinys apie tai, kaip lietuvišką muziką propaguojančios radijo stotys, aprašinėjanti spauda, apdovanojimų rengėjai atrenka, kas yra kokybiška, o kas ne. Toli gražu nenoriu, kad visi imtų ir nusiristų iki brolių Aliukų, bet juk turi būti kažkoks kriterijus, pagal kurį atsijojama, ką groti, o ką ne, apie ką rašyti, o ką „užmiršti”.

Praėjusios savaitės perkamiausių albumų sąrašuose iškart po Andriaus Mamontovo naujojo albumo „Beribiam danguje” rikiuojasi į areną sugrįžę „Lauros ir Klarko baliai”, tas pats Rytis Cicinas (atrodo, be jo – nė iš vietos), sveikinimų koncertų žvaigždės Liveta ir Petras Kazlauskai, amžinai gyvas Stasys Povilaitis ir dar ilgas sąrašas tokių, apie kuriuos „progresyvioji” žiniasklaida nenori nė girdėti.

Be jokios abejonės, muzikos kokybė labai svarbu, ir apsisaugoti nuo nekokybiško produkto eteryje ar puslapiuose lygiai taip pat svarbu, kaip nenusipirkti surūgusio pieno prekybos centre. Bet ar kelis dešimtmečius šlagerius kuriantis Stasys Povilaitis kuria ir atlieka mažiau kokybišką muziką negu grupelė nepilnamečių, įrašančių prodiuserių iš anksto suprogramuotai dainai vokalinę partiją?

Radijo stotys gali apeliuoti, kad orientuojasi tik į jaunąją publiką. Vargu ar toks argumentas įtikina, pažiūrėjus į užsienio atlikėjų, kuriuos noriai groja „M-1” ar  „Radiocentras”, amžių -ekscentriškajam Ozzy Osbornui greitai sukaks 55-eri, turbūt žymiausiam pasaulio gėjui Eltonui Johnui 56-eri, grupės „Simply Red”, „Modern Talking”, „Bon Jovi” tarp populiariausių laikosi dešimtmečiais. Be to, ir tarp ignoruojamųjų lietuvaičių galima rasti daugybę jaunesnių už vidutinį tikslinės auditorijos klausytoją.

Retkarčiais tenka išgirsti argumentą, jog populiarūs, bet nepatenkantys į radijo eterį atlikėjai groja visišką „popsą”. Tuomet kyla klausimas, ką galime vadinti „popsu”. Ar neabejotinai geriausias Lietuvos atlikėjas Andrius Mamontovas, „Radiocentro” muzikiniuose apdovanojimuose pasirodęs apsivilkęs marškinėlius su užrašu „Popsas užkniso juodai”, šio užrašo nenukreipė prieš patį save? Juk „popsas” kilo iš žodžio „pop”. Kylie Minogue praėjusių metų MTV muzikiniuose apdovanojimuose gavo statulėlę geriausio pop muzikos atlikėjo kategorijoje ir priimdama titulą pasakė, jog nors visuomenėje ir niekinamas žodis „pop”, būti įvertintai malonu visur. „Popsas” valdo šiuolaikinę muziką tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje.

Jei paklaustumėte 18-mečio, kokio atlikėjo vyro ir kokios moters jie labiausiai nekenčia, turbūt daugiau kaip pusė įvardintų Rytį Ciciną (ir vėl jis) ir Džordaną Butkutę. Iš tiesų, sunkų tarp jų surasti daug skirtumų – apipinti skandalais, populiarūs miesteliuose ir kaimuose, ypač tarp menkesnį išsilavinimą turinčių žmonių. Bet Džordanos dainas „Radiocentras” groja. Ir jos nelieka užmirštos – naujausi kūriniai „Sapnas” bei „Dėl tavęs” „Lietuvos Top 20” išsilaikė maksimalų laiką – 10 savaičių. Kaip sektųsi R. Cicinui belieka tik spėlioti.

Didžiausia blogybė yra ne tam tikrų atlikėjų ignoravimas – nesuprantami (arba neatskleidžiami) yra kriterijai, pagal kuriuos atrenkami atlikėjai, verti pakliūti į eterį. Tokia paslaptis verčia spėlioti, kas lemia grojaraščius? Paprasčiausi principai? Užkulisiniai žaidimai? „Darykim, kaip visi daro”?

Šitoks fenomenas, stebimas Lietuvos radijo stotyse, ne vienintelis. Apie kitą – kodėl ignoruojama rusiška muzika –  rašiau prieš pusmetį, bet jų yra ir daugiau. Pabaigai dar keletas klausimų pamąstymui: kuo Džordana, „mylinti labiau, nei tu mane myli” geresnė už Edmundą Kučinską, priekaištaujantį „tu man meluoji, meluoji”? Kodėl Laura ir Klarkas vadinami pigių čiastuškų (liet. „dažnučių”) atlikėjais, o per pradinukų muzikos pamokas dainuojamus „Debesėlį” ir „Boružėlę septyntaškę” įrašiusi Gintarė dievinama?

Autorius: Simonas Bartkus

Paskelbta interneto vartuose www.omni.lt, 2003 m. gegužę

Praėjusį šeštadienį pažiūrėjęs Eurovizijos transliaciją iš Rygos galutinai įsitikinau, kaip svarbu palaikyti gerus santykius su kaimynais. Jei mes draugautume su latviais, kaip Graikija draugauja su Kipru, tai turėtume garantuotą neiškritimą iš konkurso metų metus. 12 taškų iš geriausių kaimynų plius vienas kitas atsitiktinis taškelis ir jau esi penkioliktuke.Tiesa, nuo šiol iškritimo klausimas nebebus aktualus nei mums, nei kitiems (o gaila, juk pagal rezultatus ir estai, ir latviai kitąmet nedalyvautų).Pirmiausia šiemetine Eurovizija Rygoje turėjo nusivilti vadinamieji „formato” gynėjai, ligšiolines lietuvaičių nesėkmes pateisinę tuo, jog Europa mūsų nesupranta. Štai šiemet pirmas tris vietas užėmė kūriniai, išsiskyrę iš banaliomis tampančių baladžių arba paprastų disko stiliaus dainų. Trečios likusios „T.A.T.U.” atliko nebūdingą tokiems konkursams agresyvų šokių muzikos kūrinį „Ne Ver`, Ne Bojsia”, vos pora taškų nuo nugalėtojų atsilikusi Belgijos grupė „Urban Tred” atliko dainą su liaudies motyvais, nejučiomis primenančią 1999-ųjų Lietuvos nusivylimą – Aistės Smilgevičiūtės „Strazdą”. Nugalėjo turkė Sertab Erener, o tiksliau jos pilvo šokis, pritariantieji jai scenoje, šokantys su įspūdingais kaspinais siautulingu ir užkrečiančiu ritmu.Konkurso rezultatais labiausiai nusivylę turėtų jaustis rusai, bet tik jie patys yra dėl to kalti. Rusijai atstovavusios lesbietėmis save vadinančios „T.A.T.U.” parodė visai Europai, kaip reikia nelaimėti Eurovizijos. Joms reikėjo labai nedaug – atvažiuoti, sudainuoti sėkmingai dainą (na, bent jau nenusidainuoti), pasibučiuoti scenoje (ką jos daro bemaž kiekviename koncerte), na, ir būtų geriausia, atlikti dainą angliškai. Tai joms visiškai nepavyko. Belieka tik spėlioti, būtų ar nebūtų į naudą išėję koks nedidelis, kad ir netikrų jausmų proveržis scenoje, bet susidainuoti jos privalėjo. Labiau į natą už jas nepataikė tik Didžiosios Britanijos atstovai ir buvo įvertinti apvaliu nuliu. „T.A.T.U.” iš namų atsineštas populiarumo bagažas leido užimti net trečią vietą.Kalbama, kad suinteresuotos grupės Rusijoje sumokėjo skandalingosios grupės įkūrėjui ir vadybininkui Ivanui Šapovalovui už tai, kad „T.A.T.U.” dalyvautų milžinišką auditoriją sutraukiančiame festivalyje ir laimėtų teisę surengti 2004 metų konkursą Maskvoje. Lena ir Julia nuvylė Rusiją lygiai taip pat, kaip prieš du metus Kopenhagoje groję „Mumyj Troll”. Kaip bebūtų keista, rusaitėms tik dviejų šalių žiūrovai visiškai neskyrė balų – Airija ir Jungtinė Karalystė. O dar praėjusį rudenį „T.A.T.U.” viendainis „All The Things She Said” buvo perkamiausias britų salyne net tris savaites. Tiesa, prieš kelias savaites buvo atšaukti visi koncertai Didžiojoje Britanijoje dėl per mažo bilietų perkamumo. Atrodo, konservatyviesiems anglams lesbietiški skandalai šalia grupės vardo nupiešė didelį minusą.Tie patys britai, lygiai kaip ir „T.A.T.U.” vadybininkas I. Šapovalovas nepripažino savo pralaimėjimo. Blogiausiai per visą Eurovizijos istoriją pasirodę britai, kuomet dueto „Jemini” nusidainavimas rėžė ausį ne tik muzikos specialistams, kaltę suvertę kontinentinės Europos gyventojams, neva taip atkeršijusiems britams už pritarimą karui Irake. Būtent tokią priežastį sugalvojo BBC laidų vedėjas Terry Woganas. Tam pritarė ir pats atlikėjas Chrisas Combey, atlikęs daina su gryna Kylie Minogue kopija Gemma Abey. Negana to, jis pridūrė, kad tai buvo vienas geriausių pasirodymų ir pareiškė tikįs, jog Britanija tai įvertins. Turbūt britai niekada nepripažins savo klaidų….Autoritetų nėra. Jei nupieštume kiekvienos šalies nugalėtojos tolesnio pasirodymo kreivę, tai iš jos greičiau galėtume matyti ne kažkokias tendencijas, o kažkokio piliečio kardiogramą. Tie patys jau aprašytieji britai, vadinantys save popmuzikos elitu ir nuo 1976-ųjų penkis kartus tapę laureatais, šį kartą liko taip pat žemai kaip kažkada Ovidijus Vyšniauskas. Vieną kartą su „Brainstorm” sudrebinę, o vėliau Marijos Naumovos dėka ir pribloškę Europą, latviai irgi būtų likę taip pat žemai, jei ne kaimynų estų geraširdiškumas.Aprašyti tuos, kurie labiausiai nustebino ir nepaminėti ironiškojo austro Alfo Poierio būtų nuodėmė. Stebint atlikėjo pasirodymą buvo galima pamanyti, jog šis nedidelės respublikos atstovas atvirai tyčiojasi iš konkurso ir jo dalyvių. Kūrinys „Weil der Mensch Zahlt” („Žmogus yra visų dalykų matas”) labiau priminė vieną iš paprastų dainelių, kurias dainuoja penktokai per vokiečių kalbos pamokas, norėdami įsisavinti naujos užsienio kalbos tarimą, o ne popmuzikos konkursui skirtą dainą. To rezultatas – daugiau nei garbinga šeštoji vieta.Šiemet ne viena šalis, sukaupusi ilgametę konkursų patirtį, stengėsi atsiųsti į Eurovizijos dainų festivalį kūrinius, nebūtinai populiariausius tėvynėje, bet neva geriausiai atitikusius renginio nuotaiką bei stilių. Taip elgėsi šeimininkai latviai, daugkartiniai laureatai airiai, taip pat slovėnai, estai, olandai. Rezultatas vienas – jei ne tarp autsaiderių, tai už pirmojo dešimtuko ribų.Dabar didžiausias klausimas, matyt, kils komisijai, sprendžiančiai, kokius Lietuvos atstovus siųsti į kitų metų Eurovizijos konkursą. „Eurovizijos formato” nebėra ir atspėti, kas bus populiaru kitąmet – tai jau Sizifo darbas. Juolab kad šių metų konkursas parodė, jog Pabaltijo šalių skonis visiškai nesutampa su vidutinio europiečio skoniu – Latvija ir Estija buvo vienos iš ant rankos pirštų suskaičiuojamų šalių, nedavusių nė vieno balo konkurso nugalėtojai turkei… Ir kas gali supaisyt madas? Gal lengviau jas diktuoti…Autorius: Simonas BartkusPaskelbta interneto vartuose www.omni.lt, 2003 m. gegužę

Kas reikšmingo nutiko Lietuvos popmuzikos pasaulyje balandžio mėnesį? Ogi nieko. Absoliučiai nieko. Radijo topuose karaliavo iki skausmo žinoma „B’Avarija”, iš pradžių su balade „Amžiną meilę”, o vėliau su nuotaikinga dainele „Mylėk karštai, gyvenk linksmai” ir kiną mėgstantys „Žas”.Tiesa, nuolat šalia viršūnės sukiojosi perspektyvusis „Amberlife”, ypač palankiai vertinamas muzikos kritikų. Jo populiarumas yra ganėtinai netikėtas, žinant lietuvių muzikinį skonį ir požiūrį į būtent tokio tipo muziką.Ko gero, esminiu balandžio įvykiu galima laikyti Nacionalinės muzikos lygos (NML) startą TV eteryje. Išties tiesioginis eteris piko metu šiuo metu yra pati didžiausia koncertinė scena Lietuvoje. Toks LNK žingsnis išties sveikintinas – jei NML išaugs į didelį ir nuolatinį projektą, tai bus didžiulė parama negeriausius laikus išgyvenančiai lietuviškai popmuzikai. Didelė auditorija vers pasitempti kiekvieną dalyvį, o nuo to geriau tik klausytojui. Būtina pagalvoti, ar neverta ateinančiais metais šiai televizijai skirti „Bravo” žvaigždės už indėlį į popkultūrą. Kita vertus, keista pirmojo čempionato sistema – ar neatsibos žiūrovui kas antrą savaitę matyti vis tuos pačius atlikėjus? Didysis NML startas su galybe atlikėjų žadamas tik rudeniop.Perkamiausių albumų sąrašuose lyderių pozicijas užima kovo pradžioje albumą išleidę „Delfinai”, jau kelis mėnesius aktyviai perkamas Vytauto Kernagio geriausių dainų rinkinys, sudėtas į du kompaktinius diskus, skandalingų problemų su albumo leidyba ir nesutarimų su leidybinėmis kompanijomis turinčio Ryčio Cicino naujausias darbas „Dainuok” ir rinkinys „Melodija 2003. Pavasario-vasaros hitai”. Tokius rezultatus galima pakomentuoti tik sunkiai įsibėgėjančia šiemetine naujų albumų leidyba – per visą balandžio mėnesį ir pirmąsias gegužės dienas pasirodė vos trys nauji albumai. Nemaža dalis muzikantų taip pat užsiėmę nuolatiniais kvietimais į agitacinius koncertus už stojimą į ES.Susilaikyti nuo naujų darbų pristatymų greičiausiai vertė bepasirodantis naujasis Andriaus Mamontovo albumas ir gresianti nelygiavertė konkurencija. Išties konkuruoti su buvusiu „Foje” lyderiu nedrįstų nė vienas. Būtent šio albumo pristatymo šventė tapo didžiausiu pavasario koncertu. Gegužės 5-osios pavakare Vilniaus Katedros aikštėje vykęs koncertas sukvietė tūkstančius klausytojų ir taip tik dar kartą parodė neblėstantį A. Mamontovo populiarumą. Ar įsivaizduojate, kad sostinėje tiek žmonių galėtų šėlti su „Mango”? Vargu.Vis dėlto nors pasirodė vos trys nauji albumai, net dviems iš jų skiriu aukščiausią įvertinimą. Taisyklė „svarbu kokybė, o ne kiekybė” tik dar kartą pasiteisina.SH: „Supermeno užkandžiai”Kada pirmą kartą išgirdote šią grupę? Aš pirmą kartą išgirdau 2001-ųjų pavasarį, kai radijo stotys pradėjo sukti „Sumaišyk mane su cukrum”. Pirma mintis buvo, kad tai dar vieni bandantys įsitvirtinti rokeriai, kurių karjera greičiausiai ir baigsis šiuo vienu hitu. Pasirodo, tokios mintys buvo klaidingos.Viso SH albumo teko laukti lygiai dvejus metus (!). Kaip įprasta, sklido nuolatinė informacija apie ilgai brandinamą albumą, norą įrašyti kokybiškai ir kitos įprastos žinios, siekiant išsaugoti gerbėjus. Tiesa, per tą laiką atsirado dar vienas didžiulis superhitas „Déja vu (Mes pagaminti Europoje)”, patekęs į rinkinį dainų, skirtų integracijai į Europos Sąjungą, ir įspūdingas šiai dainai skirtas vaizdo klipas, kuriame nufilmuotas prezidentas Valdas Adamkus ir „Žas” narys Bilas.Ir štai balandžio 22-ąją parduotuvių lentynose pasirodė „Supermeno užkandžiai”. Reikia pripažinti – rezultatas pranoko lūkesčius. 11 vienodai kokybiškų lengvojo roko kūrinių ir nepriekaištingai atrodantis viršelis (pasirodo, ne tik minimalizmas gali būti gražus) – taip trumpai galima apibūdinti debiutinį SH darbą. Terminas „debiutinis” tinka tik iš dalies – grupė įvairia sudėtimi pogrindyje gyvavo net nuo 1990-ųjų.”Supermeno užkandžius” turėtų įsigyti kiekvienas, norintis įsitikinti, kad rokas Lietuvoje dar gyvas ir gali skambėti plačiosioms masėms. Visi albume esantys kūriniai galėtų tapti tokiais hitais, kokiais tapo „Sulaužyk saulę”, minėtieji „Sumaišyk mane su cukrum” ar „Déja vu”. Pasigirdo šnekų, kad naujasis radijo singlas „Gal” dar geresnis už minėtas dainas. Tiesa, albume esančios dvi angliškai įrašytos dainos šiek tiek iššoka iš bendro disko skambesnio ir vidutiniam klausytojui gali būti per „kietos”. Bet tai – vienintelis pastebimas SH darbo trūkumas.Įvertinimas – 9/10„Pelenai”: „Laiškai”„Laiškai” – balandžio 28-ąją pasirodęs naujas jau dešimtmetį gyvuojančių tikrų Lietuvos roko veteranų „Pelenų” albumas, kurį sudaro 10 visiškai naujų kūrinių ir vienas papildomas pagrindinės dainos remiksas. Nors grupė skelbiasi stipriai pakeitusi skambesį, tai pastebės tik tikrieji šios grupės gerbėjai. Mažiau pažįstančiam „Pelenų” muziką – tai dar vienas eilinis darbas. Tas pats iki skausmo pažįstamas Česlovo Gabalio vokalas, tokia pat Ginto Banio muzika.Didžiausias albumo trūkumas – diske nėra tokių potencialių hitų, kurie galėtų pakartoti dainų „Lopšinė”, „Liūdesio akys” ar „Degančios sielos” sėkmę. Du stipriausi albumo kūriniai – „Laiškai” ir „Nupiešk man laimę” – jau pažįstami radijo klausytojams, o iš likusiųjų sunku ką nors išskirti.Visi į albumą patekę kūriniai įrašyti kokybiškai, su tradiciškai patyrusiems „Pelenų” muzikantams būdingu profesionalumu, į dainų sąrašą, kaip įprasta rokeriams, papuolė pora anglų kalba įrašytų kūrinių. Esami grupės gerbėjai neturėtų nusivilti naujuoju darbu, o kitiems greičiausiai tai liks pilkas diskas (juk tokia pelenų spalva), o ne šviesus, dangiškas, kaip albumo viršelis, pavasariškas albumas.Įvertinimas – 4/10Andrius Mamontovas: „Beribiam danguje”Lygiai metus lauktas absoliučiai populiariausio pastarojo dešimtmečio Lietuvos atlikėjo darbas, su dešimčia (daugiau A. Mamontovo albumuose ir nebūna) naujų dainų. Po šių metų „Bravo” apdovanojimų nuskambėjusi mintis pastatyti dainininkui paminklą ir prievarta nutraukti jo karjerą, geriausiai apibūdina šio atlikėjo pripažintą įtaką. Po debiuto teatro scenoje vėl sutelkęs visas jėgas muzikai, A. Mamontovas išleido naują albumą, kurį išklausius neatrodo keista, kad ateinančiais metais šiam atlikėjui vėl atiteks absoliuti dauguma apdovanojimų.Albume įrašyta gerokai lėtesnė, nei įprasta, dainos „Spalvoti sapnai” versija, kita radijo klausytojams jau girdėta daina „Ar tai būtum tu?”, „Radiocentro” muzikiniuose apdovanojimuose nuskambėjusi „Ten, kur laukia naktis” ir 7 net ištikimiausiems gerbėjams negirdėti kūriniai. Kuri iš jų taps dar vienu hitu? Tai nuspręs pats Andrius, pasiūlydamas singlą radijo stotims – išpopuliarėti gali kiekviena daina.Įrašyti albumą Andriui Mamontovui padėjo nenuilstantis klavišininkas Arnoldas Lukošius, nepaliaujama energija nuolat pralinksminantis koncertų lankytojus, žymus violončelininkas Darius Stabinskas, buvęs grupės „Airija” smuikininkas Eimantas Belickas, o dainoje „Ar tai būtum tu?” skamba dar ir jaunos vokalistės Jurgos-Dingau balsas. Išties moteriškas balsas A. Mamontovo dainose yra naujiena.Albumą įsigyti verta kiekvienam lietuviškos muzikos klausytojui – bent jau bendram išprusimui.Įvertinimas – 10/10Autorius: Simonas BartkusPaskelbta interneto vartuose www.omni.lt, 2003 m. gegužę

Juodas karstas su užrašu „Diktatūra mafijai”, keletas vainikų, keliolika ritinėlių tualetinio popieriaus, keli pakeliai virtų makaronų, šimtai žvakučių ir keli tūkstančiai žmonių. Štai tokia mitingo Vilniaus S. Daukanto aikštėje šeštadienį (04.12) statistika.

Daugiau kaip pusę mitinguotojų sudarė sostinės jaunimas. Ar privers šis faktas susimąstyti akcijos objektą? Juk protestavo ne pagyvenę ir neretai iš nuobodulio rengiantys nepasitenkinimo akcijas žmonės, ne Suvalkijos cukrinių runkelių augintojai, bet pats jauniausias ir aktyviausias visuomenės sluoksnis, kaip parodė pastarieji įvykiai, nepagrįstai kaltintas apolitiškumu. Mitingavę jaunuoliai turi kur kas griežtesnę nuomonę ir sovietmečio nesugadintą požiūrį į pasaulį. Jie nėra tie didmiesčių pensininkai, nusiteikę protestuoti prieš visą valdžią, nesvarbu, kokia ji būtų. Aršiais pasisakymais dažnai įaudrinantis piketuojančią publiką Lietuvos laisvės lygos lyderis Antanas Terleckas šį kartą buvo nušvilptas, nes pabrėžė, kad „Zuoko nuvertimas nėra didžiausia blogybė”.

Jaunimo neslegia socialinės politikos bėdos, mažai liečia sveikatos apsaugos problemos, todėl nenuostabu, kad dabar jau buvusio sostinės mero liberalo politika jiems yra priimtiniausia. Be to, geriau šiuolaikinę ekonomiką išmanantis jaunuolis, matydamas sostinėje kranus, supranta, kad į Vilnių pritrauktos milijoninės investicijos.

Šeštadienio pilietinė akcija prie Prezidentūros į šalies istoriją įsirašys ne tik originalumu, bet ir tuo, kad tai pirmasis viešas protestas, pradėtas organizuoti internetu.

Viskas prasidėjo trečiadienio vakarą, kai iš savivaldybės salės, kurioje vyko mero rinkimai, dar nebuvo išgaravusios visos aistros. Naujienų vartuose, pokalbių kambariuose, virtualiuose forumuose stiprėjant nepasitenkinimui, kad sostinės vadovu išrinktas Gediminas Paviržis, kilo idėja organizuoti mitingą, palaikantį Artūrą Zuoką.

Kažkas sugalvojo, kad tinkamiausias laikas piketui – 10 valanda. Informacija pradėjo pamažu plisti. Kaip visuomet spontaniškuose renginiuose trukdė naujų idėjų generatoriai, siūlantys keisti piketo laiką. Taip pat pamiršta, kad dabar prie savivaldybės nelabai yra kur mitinguoti – visur statybos.

Didelę skriaudą akcijos populiarinimui padarė IRC pokalbių kambario #mitingas uždarymas. Organizatoriai persistengė platindami informaciją apie pokalbių kambarį ir pažeidė tinklo „Aitvaras.net” kanalo reklamavimo taisykles. Iki uždarymo kanalo lankytojų skaičius padvigubėdavo kas valandą.

Nepaisant visų sunkumų, „iš lūpų į lūpas”, o tiksliau „iš kompiuterio į kompiuterį”, organizuotas piketas įvyko. Nors į jį atėjo tik keliasdešimt žmonių, nepatenkintų pokyčiais ir rinkėjų valios nepaisymu.

Šeštadienio akcijai „Uždek žvakutę už šviesią Lietuvos ateitį” buvo rengtasi kur kas rimčiau. Iniciatoriai atidarė specialią svetainę, pokalbių kambarį #paksui-ne, kurio lankytojus piko metu reikėjo skaičiuoti šimtais. Penktadienį pradėjo plisti vadinamieji el. pašto kirminai: siuntėjas ragina gavėją ateiti į mitingą, o šis savo ruožtu išsiunčia laišką savo pažįstamiems. Ir taip pasaka be galo. Vien aš gavau 7 vienodus laiškus iš savo pažįstamų su kvietimu „viešai pareikšti, kad nenorime būti abejinga Antidemokratinės Respublikos liaudis”.

Tiesa, retkarčiais jauni maksimalistai nejučia perlenkdavo lazdą. Virtualiuose pokalbių kambariuose įsiaudrinę jaunuoliai prabildavo vos ne apie revoliucijos rengimą ar valdžios perversmą. Atsirado kalbų apie organizuotą, bendrą kauniečių atvykimą į žvakučių deginimo renginį prie Prezidentūros elektriniu traukiniu „Kaunas – Naujoji Vilnia”, išvykstančiu iš antrojo pagal dydį šalies miesto geležinkelio stoties 9 val. 35 min. Įdomu, ar buvo ir kiek buvo tokių atvykusių daugiau kaip šimtą kilometrų?

Tai, kad vieną dieną vyko dvi pilietinės akcijos, protesto idėjai veikiau tik trukdė. Be žvakučių prie Prezidentūros deginimo, tą patį šeštadienį vyko koncertas „Prieš sąmokslą – už Lietuvą”, kuriame žymiausi popmuzikos atlikėjai savo dainomis palaikė buvusį Vilniaus merą.

Tačiau abi balandžio 12-osios akcijos gali būti laikomos absoliučiai pavykusiomis. Keli tūkstančiai dalyvių realiai nieko pakeisti negalinčiuose mitinguose yra neblogas rezultatas, žinant mažėjantį politinį visuomenės aktyvumą. Tokios pilietinės akcijos neabejotinai sužadins prislopintą pilietiškumo jausmą, kuris ypač bus reikalingas gegužės 10-11 dieną vykstančiame referendume dėl pritarimo Lietuvos narystei ES.

Antras svarbus dalykas, kuriuo verta džiaugtis ir kuris atsiskleidė pastarosiomis dienomis – interneto bendruomenių realus egzistavimas ir jų įtaka. Išties didžioji dalis mitinguotojų buvo jaunimas, kurie apie akciją sužinojo internete arba jiems pasakė jų draugai, kurie savo ruožtu sužinojo pasauliniame tinkle. Nijolės Oželytės pagyros internetu susiorganizavusiems „nemiegantiems” jaunuoliams yra teisėtos.

Šiek tiek gaila, kad internetinį pilietinio sąmoningumo eksperimento grynumą sugadino visur lendanti tradicinė žiniasklaida – mitinguotojus kvietė ir laikraščiai, ir radijas. Na, bet mitingui tai tikrai nepakenkė…

Autorius: Simonas Bartkus

Paskelbta interneto vartuose www.omni.lt, 2003 m. balandį

Kad lietuviai piešiami kaip gimusiųjų krepšininkais tauta niekam jokia paslaptis. Kiekvienas tūlas mūsų šalies pilietis stengiasi mėtyti bulves į kibirą taisyklingu riešo mostu kaip Arvydas Macijauskas, o savo namo kieme virš garažo durų neturėti pasikabinus lanko – didesnė nuodėmė nei arabui valgyti mėsą Ramadano mėnesį. Toks nūdienos lietuvio paveikslas piešiamas pačių mūsų. Nuo tų laikų, kai trečiojo praeito amžiaus dešimtmečio pradžioje Steponas Darius atvežė į Lietuvą krepšinio taisykles praėjęs laikas perpiešė iš naujo lietuvio portretą. Vytauto Didžiojo kardą pakeitė krepšinio kamuolys, o vietoje Gedimino stulpų atsirado žalio guašo užrašas „Žalgiris“.

Ar iš tiesų tikras lietuvis nieko daugiau už lanko skylę nemato? Ar tas mūsų pačių piešiamas autoportretas yra teisingas? Teisingą atsakymą galėtų duoti tik statistikos veidrodis.

Stipriausių Lietuvos futbolo komandų čempionate – „A“ lygoje – rungtyniauja 8, o vidutinis praėjusio sezono lankomumas – 1067 žiūrovai kiekvienose rungtynėse. Daugiausia – 2540 – Klaipėdoje, mažiausia – 200 – antros pagal pajėgumą Vilniaus komandos rungtynėse. Tuo tarpu paskutiniame 10 komandų Lietuvos Krepšinio Lygos čempionato rate rungtynes vidutiniškai aplanko tik 797 žiūrovai. Jei į bendrą statistiką neįtrauktume anšlaginių „Lietuvos ryto“ ir „Žalgirio“ susitikimų, šis skaičius būtų dar labiau mažesnis.

Išvada viena – apgriuvusiuose ir keikiamuose Lietuvos stadionuose vykstantis futbolo čempionatas yra trečdaliu labiau lankomas negu krepšinio varžybos. Praėjusį savaitgalį startavusio naujojo „A“ lygos sezono lankomumas po dviejų įspūdingų rinktinės pasirodymų turėtų dar labiau išaugti. Vertėtų atkreipti dėmesį, kad futbolo varžyboms tenka konkuruoti ne tik su nepalankiu žiūrovams oru pavasarį bei rudenį (iki dengtų stadionų Lietuvoje dar labai toli), bet ir su gausybe pramogų, kurias vasara teikia gamta. Tuo tarpu šaltuoju metu laiku vykstančios krepšinio varžybos neturi realių konkurentų, su kuriais galėtų varžytis dėl žiūrovų

Paskutinės Lietuvos futbolo rinktinės varžybos su Škotija įrodė, kad lietuviai nespjauna į futbolą. Likus parai iki varžybų oficialiai nebebuvo galima įsigyti nė vieno iš 5000 bilietų, skirtų lietuviams, kainavusių nuo 40 (!) iki 80 litų. Minimali kaina už vietą stadione atrodo iš ties įspūdingai, palyginus su kainomis, kurias tenka sumokėti, norint išvysti krepšinio rinktinę, žaidžiančią to paties lygio – atrankos į Europos čempionatą – varžybose. Į Vilniaus „Lietuvos ryto“ arenoje arba Kauno sporto halėje vykstančias rungtynes galima patekti ir už 15 litų, o atitinkamai 3500 ir 5000 žiūrovų talpinančios salės užsipildo tik lietuviams rungtyniaujant su stipriausiais varžovais – tokiais kaip Europos vicečempionai turkai.

Praėjusią savaitę dviejų didžiųjų miestų barus bei viešbučius siaubę škotai tikrai nepriklauso futbolo elito šalims. Jie viso labo Senojo Žemyno vidutiniokai, nusišypsojus sėkmei patenkantys į Europos čempionatų finalinius turnyrus. Nepaisant to, prieš rungtynes kilo didžiulis anšlagas, kurį šiek tiek dar labiau įaudrino lygiosios su pasaulio vicečempionais išvykoje ir iš anksto pergalės šūkius gatvėse skanduojanti iš 3000 karių sudaryta Tartano armija.

„SIC Gallup Media“ paskelbė, kad tą trečiadienio vakarą transliuotą futbolo mačą stebėjo daugiau kaip 1,1 mln. Lietuvos televizijų žiūrovų. Šios varžybos tapo absoliučiomis rekordininkėmis – per pastarus keletą metų jokios sporto rungtynės nesulaukė tokio populiarumo – net Sidnėjaus vasaros olimpinės varžybos (tiesa, tuomet svarbiausios krepšinio rungtynės – Lietuva – JAV vyko vidurdienį, todėl realu, kad nemaža dalis žiūrovų nedrįso prisipažinti darbo metų žiūrėję televizorių).

TV4 televizija turbūt nesigaili praėjusią vasarą įsigijusi teises ir transliavusi pasaulio futbolo čempionatą iš Japonijos bei Pietų Korėjos. Mėnesį trukusios populiariausios pasaulyje sporto šakos batalijos sulaukė didžiulio atgarsio ir Lietuvoje: transliacijų stebėjimas darbo metu, kasdieninės lažybos dėl varžybų rezultatų 2002 m. birželį buvo tapusios kasdienybe. Lietuvos futbolininkai toli gražu neatitinka pasaulio čempionato lygio, bet daugelis tame čempionate turėjo savo favoritus – brazilus, vokiečius, anglus ar kitus.

Tų pačių metų rugsėjį Indianapolyje (JAV) vyko pasaulio krepšinio čempionatas, kuriame taip pat nedalyvavo Lietuvos atstovai. Visos televizijos, abejojo varžybų populiarumu ir nė viena neįsigijo teisės transliuoti elitinį krepšinio turnyrą. O transliacijų teisės iš JAV būtų kainavusios kur kas mažiau nei galimybė rodyti futbolo čempionatą iš Japonijos bei Pietų Korėjos. Čempionatas buvo išskirtinis – pirmą kartą nuvainikuota iš NBA žvaigždžių sudaryta JAV rinktinė, bet ir tai nesulaukė tokio atgarsio mūsų šalyje kaip vasarą vykęs futbolas.

Išvada peršasi viena – lietuviams krepšinis įdomus tiek, kiek jame laimi lietuviai. Lygiai taip pat kaip varžybų metu atitinkamo dėmesio sulaukia disko mėtymas, dailusis čiuožimas ar dviračių sportas. Skirtumas vienas – šios sporto šakos nėra vadinamos tautinėmis sporto šakomis.

Futbolą pasaulyje moka žaisti daugiau mažiau visi. Krepšinis populiarus tik keliolikoje valstybių. Būtent dėl šios priežasties bei didžiulio populiarumo dėka tokiai mažai valstybei kaip Lietuva pavyksta išauginti pakankamai gabių krepšininkų ir šios sporto šakos specialistų bei iškovoti skambesnių pergalių nei futbole. Kauno miesto savivaldybė, trimis milijonais litų per sezoną paremdama stipriausiame Europos turnyre rungtyniaujanti „Žalgirį“, padarė jam milžinišką injekciją, su kurios pagalba galima suburti visai padorią komandą. Futbole su tokiomis lėšomis nenuveiksi nieko. Vilniaus stadiono rekonstrukcija, kurią planuojama pradėti vasarą, pareikalaus nei daug nei mažai – 100 milijonų litų. Tai vien tam, kad Lietuvos rinktinė galėtų rungtyniauti sostinėje.

Lietuvos futbolininkams Niurnberge sužaidus lygiosiomis su vokiečiais eilinėse ir nedaug ką lemiančiose varžybos Lietuvos vardą Europoje išgirdo daugiau žmonių nei tada, kai kitame Bavarijos mieste – Miunchene – 1999-aisiais Kauno „Žalgirio“ krepšininkai iškovojo Eurolygos čempionų laurus. Tokia nūdiena – skirtumą tarp futbolo ir krepšinio populiarumo pasaulyje sunku išmatuoti, bet jis – begalinis.

Lietuvai belieka džiaugtis giliomis krepšinio tradicijomis bei didžiuotis krepšininkų pergalėmis. Nereikia tik išpūsti iki begalybės, kad tūlas lietuvis sporte nemato nieko kito išskyrus oranžinį kamuolį bei 305 cm aukštyje pakabintą 43 cm skersmens lanką. Nėra tik progų taip dažnai kai praėjusio trečiadienio naktį džiaugtis ne krepšininkų pergalėmis.

Šis straipsnis niekada nebuvo išspausdintas.