Simonas Bartkus | Blog

Pagal šiuolaikinį pasaulietinį kalendorių naujieji metai prasideda sausio 1 dieną. Šiemet lietuviškos popmuzikos pasaulyje metų pradžia – vasario 20-ąją. Būtent tą dieną buvo išleistas pirmasis naujai įrašytas albumas (neskaitant Vytauto Kernagio geriausių dainų rinkinio ir keleto vienadienių Valentino dienos „kokteilių”). Stebėtis tuo nereikėtų, nes atostogų nori visi.O juk pats geriausias laikas poilsiauti – po didžiųjų darbų. Lietuvos rinkoje daugiausiai jėgų iš pramogų verslo veikėjų atima kalėdinis maratonas, todėl visą sausį ir pusę vasario leidėjai ir atlikėjai yra linkę atostogauti. Nes jau kovo vidurys, o parduotuvių lentynas papildė tik keturios kompaktinės plokštelės.Vytautas Kernagis.”Teisingos dainos”Aktorius, dainų autorius ir atlikėjas, renginių ir televizijos laidų vedėjas. 35 metai scenoje, koncertai JAV, Vokietijoje, Kanadoje, Prancūzijoje, Australijoje, Norvegijoje ir Lenkijoje. Visai tai – duomenys apie Vytautą Kernagį – atlikėją, kurio vardą žino ir linksniuoja kiekvienas lietuvis. Dvigubas albumas „Teisingos dainos” – tik dalelė iš gausaus dainininko kūrybinio kelio. Vidiniame kompaktinio disko viršelyje suskaičiavau 29 nuotraukas iš skirtingų V. Kernagio kūrybos epizodų, bet jos kartu su 38 albume esančiomis dainomis nėra visas dainininko sceninio gyvenimo veidrodis. „Teisingose dainose” tilpo tik žinomiausios iš daugiau kaip 200 atliktų dainų.Įsigiję šį dvigubą albumą gausite 147 minutes skirtingos muzikos. Vytautas Kernagis savo karjeroje perėjo gausybę stilių: linksmas absurdo daineles („Skraidančio dramblio klausimas dviems silkėms, į kuriuos atsakymą žino tiktai troleibuso kontrolierius”), agresyvų buitišką stilių („Žemutinių pilių šventės”), erlickišką sarkazmą („Santechnikas iš Ukmergės”), romantiškas balades („Širdele mano”). Nestovėjimą vietoje iliustruoja ir didžiulis muzikos bei tekstų autorių sąrašas. Scenos legenda atliko dainas pagal M. Martinaičio, S. Šaltenio, S. Gedos, S. Neries, K. Binkio, J. Erlicko ir dar keleto žymių poetų eilėraščius.Klausydamas „Robinzonų” vado populiariausių dainų rinkinį klausytojas galės savo ausimis įsitikinti, kaip keitėsi Vytauto Kernagio balsas slenkant metams. Seniausiuose atlikėjo kūriniuose „Nuo mano lango” ar „Mėlynoji paukštė” vokalas ganėtinai aukštas ir jaunatviškas, o vėliausiai įrašytose dainose girdime tokį V. Kernagį, kokį ir esame įpratę girdėti – sodrų, žemą ir subrendusį balsą.Apskritai „Teisingos dainos” skirtos ne tik V. Kernagio talento gerbėjams – tai albumas norintiems turėti ir klausytis dainų, kuriomis gyveno Lietuva kelis dešimtmečius. Nelinguoti užstalėje pagal „Mūsų dienos kaip šventė” arba kasant bulves nedainuoti „Kolorado vabalų” yra nuodėmė.Alanas Chošnau. „Pusiau atmerktos akys”Kai iširo „Foje”, gerbėjai ir žurnalistai svarstė, kas galėtų užimti jų vietą. Realiausiais pretendentais buvo laikomos „Naktinės personos”, bet joms toli gražu nepavyko pasiekti tokio populiarumo. O „Foje” vietą užėmė pats Andrius Mamontovas – buvęs šios grupės lyderis. Po „Naktinių personų” išsiskyrimo visuomenė nesvarstė, kas užims jų vietą, nes dueto pėdsakas istorijoje yra daug kartų blankesnis. Be to, grupės vokalistas Alanas Chošnau, išleidęs debiutinį albumą, tarsi siekia nugramzdinti „personas” užmarštin. Užkrečiančiu juoku ir polinkiu filosofuoti „Akvariume 2” pasižymėjęs atlikėjas siekia tapti žinomas kaip Alanas Chošnau, o ne kaip „tas Alanas iš „Naktinių personų”. Jei turite visus išsiskyrusio dueto albumus – tai nemanykite, kad įsigiję solinį albumą pratęsite kolekciją – tai visai kas kita.Albume „Pusiau atmerktos akys” gausu rytietiškų motyvų, tai verčia prisiminti irakietišką A. Chošnau prigimtį. Pritariančius vokalus albumui įrašė tikras grynakraujis libanietis Soheilas ir tai prideda papildomo žavesio. Jeigu jums patiko pirmieji du radijo stotyse nuskambėję Alano kūriniai „Ar tai tu?” ir „Laiškas ant sniego”, tai galite jau šiandien skubėti į artimiausią muzikos prekių parduotuvę – joje rasite kompaktinį diską, kuriame, be jau išvardytų dainų, rasite dar 9 panašias.Ko Alanas neatsisako – tai romantiško vaikinuko įvaizdžio. Abiejose kompaktinio disko viršelio pusėse – paslaptingas atlikėjas besišypsančiomis akimis. Nepakito ir dainų tekstų temos – „Tu -vanduo, aš – ugnis”, „Tu esi negęstanti šviesa”, „Mano geroji fėja”.Vienoje muzikos prekių parduotuvėje fone skambant Alano Chošnau dainai „Tu – vanduo, aš – ugnis”, išsprūdo šypsena išgirdus pardavėjas ironiškai ir garsiai pratęsinėjant galūnes „-us”. Supratau, kad pastaba, nors ir kandi, yra ypač taikli. Būtent ištęstos balsės yra tas tipiškas bruožas, kuriuo man įsimins albumas „Pusiau atmerktos akys”.„Delfinai”. „Krantas”Šį albumą nusipirkę labiausiai nusivils tie, kurie kompaktinės plokštelės ar kasetės kokybę vertina pagal trukmę. Trečiojo vienos populiariausių Lietuvos grupių albumo trukmė – viso labo tik 36 minutės. Kitaip tariant, viskas tilptų į vieną garso kasetės pusę. Žinant, kad užsienyje albumu vadinamas vienos grupės ar atlikėjo dainų rinkinys su 16-18 kūrinių ir dar neretai papildomais „bonus” darbais, „Delfinų” darbas su 9 naujomis dainomis ir vienu „club mix” atrodo gan trumpas. Laimei, muzikos niekas nevertina pagal trukmę.”Delfinai” albumu „Krantas” nesiekia rasti naujų gerbėjų – darbas skirtas esamų gerbėjų norams patenkinti. Bendras stilius beveik niekuo nesiskiria nuo praeito albumo „Dangus”, išleisto praėjusių metų vasarą, – melodinga popmuzika su iki skausmo pažįstamu Stano vokalu ir tekstais apie meilę, viltį ir širdį. Manau, ne man vienam pasirodys, kad geriausia albumo daina – 10 numeriu pažymėta baladė „Apie ją”. O geriausia ji todėl, kad tik joje galima rasti šį tą savito, nebūdingo „Delfinams”, tas pirmiausia pasakytina apie puikius Aidos Žiliūtės (kuri dirbo ir su Alanu Chošnau įrašinėjant anksčiau aprašytą albumą) ir Joanos Daraškevičiūtės pritariamuosius vokalus.Būtina prisiminti, kad būtent „kitokiomis” dainomis grupė „Delfinai” ir yra labiausiai žinoma. Albume „Krantas” nėra tokių kūrinių, kurie užprogramuoti iš anksto tapti hitais ir būti niūniuojami visur ir visada, kokie buvo „Svajonės”, „Žemyn” ar „Geltonas miestas” iš debiutinio dueto darbo. Dar apie žodžio „duetas” prasmę – Sweeto (antrojo grupės nario pseudonimas, jei nežinojote) įtaka „Delfinams” sunkiai matoma – nė vienoje dainoje nėra jo vokalo, visų kūrinių muzikos ir žodžių autorius – tas pats Stano.Apskritai naujasis darbas „Krantas” yra geresnis už praėjusį didelio pėdsako nepalikusį albumą „Dangus”, bet atsilieka nuo debiutinių „Svajonių”. Be jau girdėtos dainos „Saulė”, dabar radijo stočių sukamų „Debesų” klausytojai ras ir kitų galinčių išpopuliarėti kūrinių, tarp kurių pirmiausia minėtini „Širdis” ir „Liūdnas juokas”. Albumas „Krantas” patiks ne tik užkietėjusiems „Delfinų” gerbėjams, bet ir visiems, kurie nespjauna į lietuvišką popmuziką. Stano ir Sweetui pritrūko drąsos eksperimentams, bet nepritrūko idėjų naujoms eilinėms „delfiniškoms” dainoms.Beje, gal kas galite man paaiškinti ryšį tarp albumo viršelyje matomų vandens telkinio, gražiai nuaugusių berniukų, margų ėriukų ir ginklo?UAB „Music” – „Nr. 1”Turbūt sunku būtų surasti Lietuvoje tokį atlikėją, sukūrusį tiek daug projektų kaip Linas Adomaitis. Kažkada subūręs kvartetą jis dainavo švelnias daineles grupėje „L+” (pamenate šlagerį „Ar tu ją matei?”), vėliau savo scenoje pasirodydavo savo tikruoju vardu ir pavarde, ne per seniausiai bandė patekti į Euroviziją pseudonimu Adoms, o štai naujausias jo projektas – su Aurelijumi Morlencu įkurta UAB „Music”.Pirmajame albume duetui pritaria begalė instrumentalistų, grojančių saksofonu, mušamaisiais, trombonu, trimitu, ir daug jau spėjusių pagarsėti vokalisčių. Be „Žvaigždžių kvarteto” narės ir laidos „Orbita. 7 dienos” vedėjos Violetos Riaubiškytės, girdisi ir „Fizz Superstar” konkurso laureačių Simonos Jokubėnaitės, Eglės Žvirblytės, taip pat Giedrės Vitkauskaitės, Žanos Taurinskienės balsai.Albume „Nr. 1” skambanti muzika panaši į maišalynę, matomą kviestinių muzikantų ir dainininkų sąraše. Be jau pagarsėjusių „koverių” pagal A. Baltakio žodžius „Antilopė” ir „Gimiau ne per anksti”, albume yra per „Bravo 2002” nuskambėjusi Stevo Wonderio daina „Isn’t She Lovely”, kartu su „Empti” perrašyta jų daina „Pabandyk”, kiek pakeitusi skambesį į Eurovizijos finalą pretendavusi „Q-ba”. Iš viso kompaktinėje plokštelėje ar kasetėje rasite 17 kūrinių. Tiksliau, tiek pavadinimų parašyta ant viršelio ir tiek įrašų ras jūsų grotuvas. 16 numeriu pažymėtas kūrinys „Tyla prieš…” – tai lygiai 5 minutės visiškos tylos. Jei per tą laiką pasidarys nejauku – nuotaiką praskraidins paskutinė albumo daina „Plaukai”, visiškai nepanaši į kitas albumo dainas. Papildomas kūrinys („bonus track”) kažkuo panašus į anksčiau populiarių buvusių grupių „Pompa” ar „M.A.N” skambesį.Lino Adomaičio kuriamiems projektams kažin ar pavyks pakartoti „L+” grupės sėkmę, kuri 1997 metais gavo ir „Bravo” statulėlę už geriausią debiutą. Bet akustiniai instrumentai ir tobulas (lietuviškame popmuzikos kontekste) vokalas pas mus girdisi taip retai, kad telieka džiaugtis be jokių negatyvių nuostatų.Autorius: Simonas BartkusPaskelbta: interneto vartuose www.omni.lt, 2003 m. balandžio mėn.

Kaip Lietuva stovi ant galingiausios pasaulyje karinės organizacijos NATO slenksčio, mūsų kariuomenė atrodo pasiruošusi dar labiau stiprintis. Įsipareigojimas skirti 2 % šalies biudžeto pajamų kasmet uoliai vykdomas beveik nuo pat derybų dėl stojimo į Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją pradžios. Štai dabar, nuolat skųsdamasi, jog surinkti reikiamą šauktinių skaičių sunku kaip niekada, Lietuvos kariuomenė yra pasiruošusi stiprintis aukštųjų mokyklų absolventais. Iš tiesų, 1996 metais priimtame karo prievolės įstatyme tokia galimybė numatyta. Šauktiniams – karo prievolininkams (tokį statusą turi visi Lietuvos piliečiai vyrai nuo 19 iki 26 metų), studijų aukštojoje mokykloje metu tarnyba tik atidedama, bet nuo jos neatleidžiama.

Pagal tą patį LR Seimo priimtą įstatymą, nuo karo prievolės atleidžiami tik vyrai, netinkami dėl sveikatos būklės arba turintys religinių ar pacifistinių įsitikinimų ir dėl to negalintys tarnauti ginklu bei Lietuvoje pripažintų religinių bendruomenių dvasininkai. Todėl, jei sėkmingai baigėte bakalauro studijas universitete, toli gražu negalite būti ramus ir atsiduoti karjerai. Maža to, net magistro laipsnis negarantuoja teisės kompensuoti tėvynei už jūsų švietimą ir kitas paslaugas ne karinės tarnybos būdu. Lietuvos kariuomenė, gali pašaukti jus atlikti atidėtos tarnybos, pasinaudodama galimybe esant nesimokančių, bedarbių bei kitų šauktinių trūkumui, kareivių gretas papildyti aukštųjų mokyklų absolventais.

Kiek tai kainuoja valstybei? Tarkime, sėkmingai vidurinę mokyklą baigęs ir išlaikęs valstybinius egzaminus jaunuolis įstoja į Vilniaus Universiteto Ekonomikos fakultetą. Už jo mokslą moka valstybė. Bakalauro studijos šiame fakultete kainuoja 1812 litų ir 50 centų už pusmetį (tiek moka savo lėšomis studijuojantys asmenys) ir trunka 8 semestrus, t. y. iš viso studijų kaina sudaro 14,5 tūkst. litų. Negana to, gerai besimokantiems studentams valstybė skiria nors ir simbolines, bet vis dėl to stipendijas. Bazinė stipendija Vilniaus Universitete yra 1 MGL dydžio. Šiuo metu Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimalus gyvenimo lygis yra 125 litai. Tolygiai gerais pažymiais besimokančiam studentui stipendija mokama 11 mėnesių per metus. Todėl vieno bakalauranto paramai valstybė išeikvoja 5 500 Lt (125 Lt. x 11 mėn. x 4 metai). Taigi iš viso valstybė į perspektyvų jaunuolį jau investavo lygiai 20 tūkst. litų (14,5 tūkst. už studijas ir 5,5 tūkst. stipendijoms).

Baigęs bakalauro studijas, asmuo nusprendžia pasinaudoti galimybėmis tęsti skirtingos pakraipos studijas. Žinodamas apie didėjančią informacinių technologijų specialistų paklausą jaunuolis įstoja į magistratūrą to paties universiteto matematikos ir informatikos fakultete. Mokslas šio fakulteto magistrantūroje kainuoja 1800 litų vienam semestrui ir trunka lygiai dvejus metus, t. y. keturis semestrus. Būdamas stropus ir pareigingas, studentas mokosi gerais pažymiais, todėl jo mokslą finansuoja valstybė, kuri taip pat toliau moka tą pačią 125 litų dydžio stipendiją. Valstybės išlaidos – (1800 Lt x 4 sem.) + (125 Lt. x 22 mėn.) = 9 950 litų.

Sudėjus išlaidas bakalauro ir magistro studijų pakopose, gaunama nei didelė nei maža suma -29 tūkst. 950 litų. Be to, skaičiuodami valstybės investicijas į aukštojo mokslo siekiantį asmenį atsižvelgiame tik į tiesiogines išlaidas jo mokslui – valstybė studentams taip pat moka socialinio draudimo įmokas visų jų studijų metu ir dar pusmetį po jų baigimo, todėl realios išlaidos yra dar didesnės.

Tarkime, dar siekdamas magistro laipsnio, studentas gauna darbą už 1000 litų „ant popieriaus“, kas šiandien  yra labai realu. Nuo pirmos darbo dienos jaunuolis pradėjo mokėti pajamų mokestį, kuris šiandien Lietuvoje yra 33 % ir mokamas nuo sumos, viršijančios neapmokestinamą pajamų minimumą. Šis vyriausybės nustatomas dydis šiandien yra 290 Lt. Iš to seka, kad sąžiningai mokėdamas mokesčius, nuo minėto atlyginimo į mokesčių inspekcijos sąskaitą kas mėnesį perves 234 litus. Tai reiškia, kad sumokėdamas po 2808 Lt mokesčių kasmet, tūlas pilietis per 10 metų ir 7 mėnesius gražins skolą valstybei, kuri investavo į jo išsilavinimą. Per 6 metus įgijęs magistro laipsnį, asmuo būdamas 35-erių pradės duoti šaliai pelną. Viskas natūralu ir ekonomiškai pagrįsta.

Neatsižvelgėme į dar vieną svarbų dalyką – šiuolaikinėje darbo rinkoje aukšto lygio ekonomikos/informacinių technologijų specialisto vertė kaupiantis patirčiai neabejotinai didės, kas pasireikš per atlyginimo didėjimą. Nenuostabu, kad sumokamas pajamų mokestis po kelerių metų gali padvigubėti, o vėliau ir dar labiau išaugti, todėl prielaida, jog valstybė pradės gauti pelną žmogui esant trisdešimt penkerių yra tik sąlyginė – realiai tai gali atsitikti anksčiau.

Valstybei tai labai naudinga investicija, žinant, kad visuomenė, net esant nepakankamam sveikatos apsaugos finansavimui senėja. Po nepriklausomybės atkūrimo prasidėjęs gimstamumo mažėjimas, jau už nepilno dešimtmečio pradės atsiliepti šalies ekonomikai. Darbingų žmonių (o tokio amžiaus kaip tik tada sulauks kur kas mažiau gausi karta) ir socialiai remtinų asmenų santykis dar labiau sumažės. Tai reiškia, jog kiekvienas dirbantysis turės išlaikyti daugiau nedarbingų asmenų. Atrodytų, kad kiekvienas mokesčių dėka šaliai padedantis asmuo turi būti ypač vertinamas…

Kas atsitiks, jei magistratūros studijas baigęs jaunuolis bus pašauktas atlikti pareigos tėvynei? Pagal pačioje straipsnio pradžioje minėtą karo prievolės įstatymą baigusiems aukštąsias mokyklas asmenims galima pasirinkti – iki 6 mėnesių trukmės tarnybą atskiruose mokomuosiuose kariniuose vienetuose pagal vadų rengimo programą arba iki 3 mėnesių trukmės tarnyba pagal bazinį kario parengimo kursą. Įdomu, kokią naudą tėvynei gali teikti karys, paruoštas per 3 mėnesius dabartinėje visiems žinomoje sistemoje? Bet tai tik klausimas pamąstymui.

Dabartinėje toli gražu neprisotintoje darbo rinkoje, darbdavys, pas kurį studijuodamas magistrantūroje jaunuolis pradėjo savo karjerą, nesutiks išlaikyti darbo vietos net trijų mėnesių, kuriuos mažiausiai pagal įstatymą privaloma praleisti tarnyboje. Be to, susirasti naują darbą bus sunku, įgūdžiai prarasti, viską reikės pradėti iš naujo. Ką iš to laimi valstybė? Ji gauna dar vieną paskubomis paruoštą karį, greičiausiai mokantį tik pavyzdingai greito lovos klojimo, žygiavimo meno, šiek tiek teorinių žinių ir galbūt elementarius šaudymo pradmenis, kas mažai tikėtina žinant sunkią kariuomenės finansinę padėtį. Negana to, tarnavimo laiką valstybė turi maitinti, apgyvendinti ir aprengti žmogų, kuris tą laikotarpį nemoka mokesčių ir sugriauna ilgai statytą pajamų didėjimo piramidę, kurią teks pradėti statyti iš naujo.

Tiesa, gabiausiems ir geriausią fizinį pasirengimą turintiems studentams Krašto Apsaugos ministerija siūlo vadų kursus, kurie trunka trejus metus – nuo trečio iki aštunto semestro, o jų rengimas organizuojamas pagal studijų grafikus, kad studentai baigtų karinio parengimo kursą dar nebaigę aukštosios mokyklos. Pratybos vedamos laisvu nuo studijų metu. Atrodytų gera alternatyva visiems studentams, bet KAM neturint pakankamai lėšų į juos nėra priimami visi norintys. Pagal esamą tvarką vėliau kasmet turėtų būti atnaujinami vadų kursuose įgyti įgūdžiai, bet dėl to paties lėšų stygiaus ši programa iki galo nevykdoma. Keistai ir nesuprantamai atrodo taupymas tokios puikios programos sąskaita, o šauktiniai renkami bet kokia kaina. Vadų kursai galėtų tapti savanoriška karine tarnyba, tuo labai pagerindama visos krašto apsaugos sistemos įvaizdį. Juk darbas, padarytas savo noru, visada kokybiškesnis už prievarta atliktą.

Be jokios abejonės, tokie dalykai, kaip pareiga tėvynei, moralė, kariuomenėje išeita gyvenimo mokykla yra į jokius rėmus neįspaudžiami ir pinigais neišmatuojami. Juolab, 139-asis Konstitucijos straipsnis byloja apie kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio teisę ir pareigą ginti Lietuvos valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo. Bet ar šiuolaikinėje Lietuvoje, kuomet karo grėsmė minimali, jaunas ir perspektyvus specialistas, kiekvienu uždirbtu litu pildantis toli gražu neperteklinį šalies biudžetą nėra labiau vertingas negu nepritekliaus sąlygomis išugdytas karys?

Autorius: Simonas Bartkus

Šis straipsnis niekada nebuvo publikuotas.

Apie nugalėtojus

Andrius Mamontovas gavo tris prestižines „Bravo“ žvaigždes, bet kovo 14-ąją Kėdainiuose įvykusia ceremonija turbūt labiausiai džiaugėsi renginio metu pirmojoje eilėje įsitaisęs vyriausiasis Lietuvos euroderybininkas Petras Auštrevičius. Jis gavo ne tik proga pakviestas pristatyti vienos iš nominacijų priminti jaunajai auditorijai apie narystės Europos Sąjungoje svarbą. Agitacijai kur kas labiau pasitarnavo tikra šou verslo žvaigžde tampantis Seimo narys Viktoras Uspaskichas bei ryškiausia „Bravo“ žvaigždė A. Mamontovas, nepamiršę paraginti gegužę vykstančiame referendume balsuoti už Lietuvos žingsnį Europon. Žinant, kad mūsų šalies biudžete numatyta daug mažiau lėšų agitacijai nei kaimyninėse Latvijoje bei Estijoje, kiekvienas toks pasisakymas yra aukso vertės.

Apie apdovanotuosius

Kaip visiems jau žinoma, paskutinių metų Lietuvos scenos karalius Andrius Mamontovas gavo 3 pusantro tūkstančio litų vertės sidabrines „Bravo“ žvaigždes, tuo dar kartą įrodydamas savo didžiulę įtaką Lietuvos popmuzikai. Nors renginio vedėjo Marijaus Mikutavičiaus pasakymas renginio pradžioje, jog visiems susirinkusiems muzikantams teks nusivilti „nes viską vėl laimės Mamontovas“ nuskambėjo kaip pokštas, bet, jis buvo pranašiškas. Analogiškai „Radiocentro“ apdovanojimams, buvęs „Foje“ lyderis triumfavo geriausio atlikėjo kategorijoje, nurungęs „Bravo“ ceremonijos vedėją (įdomu, kaip būtų atrodę, jei pats M. Mikutavičius būtų turėjęs priimti žvaigždę), bei, ne pačius geriausius kūrybinius metus išgyvenusį Gytį Paškevičių, netikėtai patekusi tarp nominuotojų.

Jei geriausio atlikėjo kategorijoje realių konkurentų nebuvo, štai metų dainos nominacijoje be titulinės A. Mamontovo albumo „O, meile“ dainos, konkuravo dar dvi mirtinai įgrisusios dainos – to paties M. Mikutavičiaus „Bliamba, juk aš tave myliu“ bei keikiama ir giriama „Biplanų“ „Anzelmutė“. Labiausiai patyrusiam scenos veikėjui pavyko nugalėti ne tik šioje, bet dar ir geriausio albumo nominacijoje, kur teko įveikti specialistų dažnai mėgstamą Nedą su jos darbu „Eilinė diena rojuje“ bei į karjeros olimpą užkopusią „B’Avariją“ su dvigubai platininiu albumu „Angelay“.

Geriausios atlikėjos kategorijoje varžėsi nuolat tarp džiazo ir pop muzikos laviruojanti Neda Malūnavičiūtė, „Radiocentro“ apdovanojimuose analogiška nominacija pagerbta Gintarė Karaliūnaitė bei solinį kalėdinį albumą išleidusi grupės „Skamp“ vokalistė Erica Jennings. Pastarajai nugalėjus, bet dėl išvykos į tėvynę Airiją nedalyvavus ceremonijoje, atsiimti žvaigždę teko kitam kolektyvo nariui Viliui Alesiui, kuris paragino „Bravo“ rengėjus ateityje įsteigti specialią geriausios „Hip-Hop“ grupės nominaciją.

Daugiausia ovacijų muzikantų tarpe „Vikondos“ pramogų centre kilo metų prodiuseriu paskelbus Algirdą Drėmą, pastaraisiais metais dirbusiu su Viktorija, „Delfinais“ bei Vytautu Kernagiu. Emocijų protrūkį lėmė didelės atlikėjų grupės priešiškumas klaipėdiečių muzikantams, o kiti du nominuotieji dirbo įrašinėjant grupių „Mango“ bei „Geltona“ albumus – atitinkamai Žilvinas Liulys ir Laimonas Žiulpa.

Labiausiai nuspėjama tapo metų debiuto nominacija, kurioje, vėl analogiškai „Radiocentro“ apdovanojimams, nugalėjo duetas „Geltona“, atsiuntęs video pasveikinimą iš Čikagos, kurioje šiuo metu koncertuoja. Kitiems klaipėdiečiams – „B`Avarijai“ – atiteko geriausios metų grupės, kurioje jie nurungė „G&G Sindikatą“ bei „Mango“. Po apdovanojimų „bavarai“ neslėpė, jog iš šiemetinės „Bravo“ šventės tikėjosi daugiau nei vienos žvaigždės. Iš tiesų, galbūt perkamiausio albumo autoriai, atrankos į Euroviziją konkurso nugalėtojai yra verti daugiau nei vienos „Bravo“ žvaigždės.

Geriausiu metų renginiu gan netikėtai tapo LRT žygis per Lietuvą, nurungęs „Meilės klasikos metamorfozes“ bei „World Music Show“. Atsiimdamas žvaigždę renginio prodiuseris Linas Ryškus išreiškė pagarbą bei paramą atsistatydinusiam nacionalinės televizijos vadovui Valentinui Milakniui. Panašia padėka nustebino ir Vytautas Kernagis, betarpiškuose pokalbiuose prieš ceremoniją jau žinojęs, jog reikės priimti apdovanojimą už indėlį į popkultūrą skirtą miuziklo „Velnio nuotaka“ autoriui Viačeslevui Ganelinui. V. Kernagis gan netikėtai padėkojo visiems žydams už pagalbą Lietuvai.

Apie renginį

Pagal renginio organizatorių Arūno Valinsko bei Gyčio Daugėlos sumanymą, paraiškas atlikti naujus kūrinius galėjo pateikti bet kuri Lietuvos grupė ar atlikėjas. Paklausti, kokiais kriterijais remiantis buvo atrinkti dalyviai, idėjos sumanytojai atsakė, jog atrinkti buvo paprasta – nepatekę į renginio programą kūriniai buvo akivaizdžiai prastesni ir didelei daliai Lietuvos atlikėjų, pasak A. Valinsko „drąsos daugiau nei idėjų“.

Ypač „Bravo“ scenoje buvo laukiamas klaipėdiečio atlikėjo „Amberlife“ debiutas, palikęs neblogą įspūdį ne tik rengėjams, bet ir kolegoms atlikėjams. Kokybiška gitarine popmuzika, bei nepriekaištingu anglišku tarimu pasižymintis „Amberlife“ jau dabar lyginamas su latvių grupe „Brainstorm“ ir žymiausia pasaulyje norvegų grupe „A-ha“. Išties, jaunam atlikėjui galima puiki ateitis, juolab, kad juo rūpinasi vieni geriausių Lietuvos vadybininkų Mindaugas ir Gintaras Bendžiai.

Renginyje taip pat koncertavo Edmundas Kučinskas, tampantis naujuoju Ryčiu Cicinu. Pastarasis  dar ilgai liks žvaigžde sveikinimo koncertuose bei gyvenviečių kultūros namuose, bet jo žvaigždė sostinės scenoje jau blėsta. Naująja unikalia žvaigžde tampa E. Kučinskas, gan egzotiškai atrodantis vadinamojo popmuzikos elito tarpe.

Apie renginio vietą

Rengėjas Arūnas Valinskas pasirinkimą rengti „Bravo“ šventę Kėdainiuose motyvavo tinkamų transliacijoms patalpų trūkumą Vilniuje. Iš ties, pačiame Lietuvos viduryje naujai atidarytas Viktoro Uspaskicho koncernui „Vikonda“ priklausantis pramogų centras tampa visiškai atskira šou respublika. Visiškai neseniai šiame klube koncertavo garsi legendinė grupė „Smokie“, artimiausiu metu numatomas Eurovizijos nugalėtojos Marijos Naumovos bei, turbūt, garsiausios Rusijos dainininkės Alos Pugačiovos koncertas. Kėdainiuose netrūksta norinčiųjų patekti į visiškai nereklamuojamus renginius, nors bilietų kaina siekia 100 litų ir daugiau. Didieji renginių organizatoriai dažnai nerizikuoja patirti fiasko, todėl iš ties, net sostinės publikai tokie renginiai būtų dovana. 300 prekybai skirtų bilietų į šiemetinius prestižinius muzikos apdovanojimus, kainavę nuo 120 iki 150 litų buvo išpirkti.

Nors ir lepinami klubų gausa bei įvairove Vilniaus gyventojai tikrai nenusiviltų Kėdainių pramogų centro interjeru, siūlomomis pramogomis (be didelės scenos, restorano, šokių aikštelės yra boulingo takeliai, biliardo stalai, žaidimo automatai) bei nedidelėmis maisto ir gėrimų kainomis. Pasididžiuoti pramogų centru išdrįso ir pats V. Uspaskichas, prieš pristatydamas vieną iš nominacijų.

Bendrai apie „Bravo“

Apibendrinant, galima pasakyti, jog tiksliausiai apibūdinti devintuosius prestižinius „Bravo“ apdovanojimus tinka renginio vedėjo Marijaus Mikutavičiaus išsakytas palyginimas, jog kartais kazino pasilieka sau teisę atimti iš daug išlošiančio asmens galimybę patekti į lošimo namus. Turbūt tik atėmus teisę iš Andriaus Mamontovo teisę pretenduoti į geriausiojo vardą į „Bravo“ grįžtų intriga.

Nuolat lyginami „Radiocentro“ ir „Bravo“ apdovanojimai šiais metais nemažą dalį nominacijų įteikė tiems patiems atlikėjams – A. Mamontovas, „B`Avarija“, „Geltona“ buvo įvertinti ne tik ekspertų komisijos, bet ir vienos didžiausių radijo stočių auditorijos.

Džiugina „Bravo“ apdovanojimuose atsirandantis stabilumas. Pastaruosius kelerius metus renginį kuruojant Arūnui Valinskui nebeliko nuolatinio šokinėjimo tarp kraštutinumų, tarp nugalėtojų pateikimo variantų, kuo pasižymėjo ankstesniosios ceremonijos. Apsiribojama ir nuo vilties priversti visus renginio dalyvius vilkėti smokingus bei vakarines sukneles, tai puikiausiai matoma pažvelgus į renginio vedėjo vilkėtus marškinėlius su futbolu kamuoliu. Išties, galbūt geriau parodyti tikrąjį vaizdą, negu priversti žaisti suaugusiųjų žaidimus?

Autorius: Simonas Bartkus

Publikuota interneto vartuose www.omni.lt, 2003 m. kovo mėnesį.

Ar kada nors naudojotės pažinčių klubų paslaugomis? Ar manote, kad jie skirti tik beviltiškiems? Jei tikrai yra taip, tai Lietuva pilna jaunimėlio, kuris laiko save beviltišku.

Netikite? Įsijunkite „Tango TV” bet kuriuo metu ir pamatysite, kaip „žindintis” ištroškę paaugliai okupavo beveik ketvirtį penktos didžiausios televizijos pagal potencialią auditoriją ekrano. Ir nė vienam iš jų nėra svarbus tas litas, kurį greičiausiai sumoka tėvai, ar tai, jog galimybė „gyvai” susipažinti su taip trokštamu priešingos lyties asmeniu maksimaliai sumažinta – eteryje draudžiama skelbti savo telefono numerį.

Šiaip ar taip, pažinčių tarnybos klesti ir dygsta kaip grybai po šilto lietaus. Be nemokamų virtualių klubų internete, stipriai reklamuojasi anoniminio (bent jau pradžioje) bendravimo paslaugas teikiančios bendrovės. Štai su nacionaliniu transliuotoju dėl trečiosios vietos populiarumo lentelėje bekovojanti TV4 televizija skyrė dvi valandas naktinio eterio laiko bendravimui su nepažįstamaisiais (tiksliau, 2 Lt išmušinėjimui iš tų, kurie jaučia malonumą savo parašytą tekstą matyti „žydrajame” ekrane). Jau pačią pirmą savo gyvavimo dieną ši TV laida tapo dar vienu pažinčių klubu, kurio nariai viešai didžiuojasi savo neišpasakytu sąmojingumu, linksmumu ir lytiniu pajėgumu.

Vieną šeštadienio naktį, bemaigant distancinio valdymo pultelį ir keikiant lietuviškas televizijas dėl pernelyg ankstyvos programos pabaigos (mano gatvės kabelinė televizija dar nepasiekė), užkliuvo ir mano akys už jau minėtos laidos (beje, ji vadinasi „Telejazz”). Iš karto krito į akis tai, kad šios laidos kūrėjai leidžia skelbti telefonų numerius (tiesa, į eterį praleidžiamos tik tos žinutės, kuriuose rašomi skaičiai sutampa su numeriu telefono, iš kurio siunčiama). Prisiminęs, kad kažkur stalčiuje mėtosi nebenaudojama išankstinės mokėjimo paslaugos SIM kortelė su kelių litų likučių ir greitai bepasibaigsiančiu galiojimo laiku, netrukau susigriebti, kad galbūt vertėtų išbandyti šios laidos teikiamas pramogas (savo telefono numeriu rizikuoti nesiryžčiau).

Pirma mano žinutė, išsiųsta trumpuoju numeriu, po kokios minutės pasirodė eteryje. Nusprendžiau jos turiniu neišsiskirti iš plačiųjų masių: „Karštas, linksmas, nuoširdus 19 metų vaikinas ieško merginos trumpalaikei draugystei!!!! Tel. +370XXXXXXXX.” Na, bent jau 3 žodžiai šioje žinutėje tikrai buvo ne melas. Tiesa, visą tekstą rašiau didžiosiomis raidėmis, tarsi būtų užstrigęs „Shift” klavišas klaviatūroje, bet kitaip negalėjau – būčiau pasirodęs senamadiškas arba nesugebantis tinkamai valdyti net mobiliojo telefono. Nusivyliau iškart – dėl didžiulės mano konkurentų gausos mano SMS eteryje šmėžavo tik kokias 6 sekundes, vos pats spėjau ją pastebėti ir širdyje pasidžiaugti neišpasakytu savo šmaikštumu.

Išgyvenęs bergždžiai iššvaistytų 2 litų skausmą, nusprendžiau atkakliai tęsti kovą dėl merginų, tamsią žiemos naktį skaitančių tokių beviltiškų vaikinų kaip aš rašliavas tiesiai į televizoriaus ekraną. Truputį patobulinęs savo žinutę išsiunčiau dar kartą tuo pačiu trumpuoju numeriu. Bingo! Nežinau, ar dėl sistemos sutrikimų, ar tiesiog dėl kitų rašančiųjų tą minutę nebuvimo, mano genialusis tekstas, turėjęs pritraukti visas žavias šios žemės būtybes, ekrane švietė labai ilgai. Kai mano žinutę jau užgožė kiti sąmojai, susirangiau po antklode ir pradėjau laukti atoveiksmio.

Pirmasis skambutis. Skambino grupė girtų jaunuolių ar paauglių mutavusiais balsais. Ragelyje girdėjau, kaip jie plėšė vienas iš kito ragelį ir stengėsi kuo kandžiau mane pašiepti ir kuo garsiau nusijuokti. Tada supratau, kad nesu pasiruošęs tokio žurnalistinio tyrimo rengimui – įžeidinėjimus kenčiau gal kokią minutę ir padėjau ragelį. Juk ir mano tikslai visai ne tokie.

Baigęs pirmąjį pokalbį pamačiau dvi žinutes, atkeliavusias į mano mobilųjį. Skaitau pirmąją: „labasa, klausyk gal natyciaiaiai nori i lova natycia?uuuuuuuuuuuuuu?kuuuuuuuuuu?kaimas is cool:)a taip rasau? Inga”. (Tekstas autentiškas, netaisytas) Palaikiau tai tokiu pat pokštu, kaip ir prieš tai buvusį skambutį. Bet nedelsiau atsakyti: „Labas. Juokus mėgstu, bet nežinau, ką atsakyti”. Vėliau gavęs dar vieną žinutę iš tos pačios Ingos supratau, kaip klydau! „atspejai, kad as megstu juokus…:) tai vat… siaip as esu linksma,man 14. megstu kabinti bernus, bet man nekaip sekasi (turbut pastebejai)”. Nors 14-metės manęs netraukia, bendravimo azartas pagavo. Tiesa, galimybė, kad šios žinutės autorius, autorė ar autoriai blefuoja, išliko, bet nusprendžiau laikyti, jog žinutėje rašoma teisybė. Netrukau atrašyti: „Turbūt aš labai senamadiškas, bet nepratęs, jog 14-metės siūlytų pažintį pradėti nuo lovos”. Mūsų bendravimas tuo ir baigėsi. Daugiau kaip valandą nesulaukiau žinučių, o vėliau amžiams išjungiau telefoną.

Antra žinutė: „Labutis, tave patrukdė 3 beberiukės… oi, atsiprašome, t.y. 3 bebriukės. Mes sėdim darbe, linksmai leidžiame laiką :) O ką tu veiki?” (Šįkart tekstas taisytas, autentiškumas nebe toks svarbus – svarbiau turinys). Taip prasidėjo vienintelė normali pažintis tą vakarą, kuri tesėsi gal 10 žinučių apsikeitimu, pašnekesiais apie darbą, muziką ir orą. Bet supratau, kad tai be galo nuobodu – rašinėti banalias žinutes kažkokioms nepažįstamosioms. Palinkėjau labos nakties, tuo leisdamas nedviprasmiškai suprasti, kad noriu baigti susirašinėjimą.

Trečioji trumpoji žinutė mane pasiekė maždaug po pusvalandžio nuo mano pareiškimo apie merginos poreikį TV eteryje. Iš pradžių viskas buvo paprasta ir banalu. Išsiaiškinau, kad tai 19-metė iš Klaipėdos, prižiūrinti pusseserės vaiką savaitgalį. Viskas ėjosi normaliai, kaip ir su trimis bebriukėmis, iki vienos žinutės, kurioje ji parašė: „Ačiū, kad šį vakarą bendravai su manimi, tu labai šaunus, bet turbūt man per geras. Buvo labai malonu. Ate”. Atsakiau didingomis frazėmis, jog „niekas niekam nebūna per geras”, kažką kliedėjau apie visų žmonių vienodumą (tiksliai nepamenu, nes rašiau apie 3 val. nakties). Tada labai netikėtai sulaukiau jos skambučio. Išgirdau dūsaujantį balsą, greitakalbe berianti atsiprašymą apie mano laiko sutrukdymą, apie blogą gyvenimą ir atsiprašymą už visus mano gyvenime buvusius ir dar būsimus vargus, tarsi ji būtų dėl to kalta. Prisipažinsiu, stipriai pasimečiau: bandžiau juokauti, prašyti, kad ji nejuokautų, kalbėjau apie tai, kad man labai buvo malonu su ja bendrauti ir t.t. Bet ji padėjo ragelį. Pasijutau labai nejaukiai. Bandžiau pats jai paskambinti, bet ji buvo išjungusi telefoną…

Taip netikėtai baigėsi mano žurnalistinis tyrimas ir neturėjau jėgų ar nuotaikos jį tęsti. Mane užplūdo mintys apie tai, kad galbūt iš tiesų aš stipriai ir žiauriai, pats to nenorėdamas, paveikiau silpno žmogaus gyvenimą. O gal kažkas su manimi pajuokavo. Galbūt. Išjungiau telefoną, o kitą rytą tą SIM kortelę išmečiau (vis vien sąskaitos likutis nesiekė dviejų litų).

Pradėjau linksmai ir – ironiška – baigiau liūdnai. Linkiu daugiau naujų pažinčių klubuose, kavinėse, troleibusuose bei kitose masinių susibūrimų vietose ir mažiau bereikšmio, kažin kur vedančio flirtavimo interneto pokalbių kambariuose ar komerciniuose SMS žaidimuose. Su artėjančia Šv. Valentino diena!

smb@mail.lt

P. S. Atsiprašau visų žmonių, kurie patyrė nepatogumų dėl šio mano eksperimento. Labai atsiprašau tos merginos iš Klaipėdos, jei tikrai aš ją nuliūdinau. Atsiprašau „Telejazz” laidos rengėjų dėl to, kad papildžiau žmonių sąrašą, kurie naudojasi jų paslaugomis ne pažintims, o asmeniniam smalsumui tenkinti (bet nepamirškite, kad aš į jūsų sąskaitą pervedžiau 4 litus). Atsiprašau žmonių, kurių žinučių tekstai čia paviešinti (jūsų telefonų numerius jau ištryniau).

Autorius: Simonas Bartkus

Paskelbta interneto vartuose www.omni.lt, 2003 m. vasarį.

Sausio 31 d. vakarą pilnutėliuose Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose buvo išdalyti „Radiocentro” muzikiniai apdovanojimai. Tai neabejotinai didžiausias ir įtakingiausias lietuviškos muzikos renginys. Sakau „neabejotinai”, kadangi realių alternatyvų „Radiocentro” gimtadieniui nėra.Nuolat nesutarimų ir kritikos draskomi bei stabilumu nepasižymintys „Bravo” apdovanojimai negali nė iš tolo prilygti šiam renginiui. (Gal kas nors žinote, ar šiemet išvis įvyks „Bravo 2001”?). Renginio svarbą neslėpdama išreiškė prestižiškiausia save laikanti leidybos firma „Bomba Records”, kuri likus kelioms savaitėms iki balsavimo pabaigos visiems žurnalistams išplatino kreipimąsi į „aktyvius, geros muzikos gerbėjus”, kuriame tiesiogiai raginama balsuoti už atlikėjus, dirbančius su šia bendrove.Populiariausios komercinės radijo stoties gimtadienis nesikeičia jau ne vienus metus – apdovanojimai „geriausiems”, žymiausių lietuvaičių atlikėjų koncertas ir antrarūšė užsienio grupė. Po to diskutuojama, kas geriau – populiariausi vietiniai atlikėjai, kurie ruošėsi šiam renginiui nuo kalėdinio maratono pabaigos, ar Lietuvoje, bet nebūtinai visame pasaulyje žinoma europietiška grupė. Teigiamų poslinkių lietuviškos muzikos pasaulyje yra – skelbiama, kad dauguma grupių šių metų koncerte dainavo gyvai… Bet šį kartą ne apie tai, kas gero ar blogo buvo „Radiocentro” gimtadienio koncerte – šįkart apie grupes ir atlikėjus, kurie nuo praeito penktadienio save gali vadinti geriausiais.Geriausia atlikėja – Gintarė. Už šį apdovanojimą dainininkė pirmiausia turi dėkoti Lietuvos televizijai. Būtent nacionalinio transliuotojo gimtadieniui buvo atgaivintas senasis šlageris „Debesėlis”. Gintarė aplenkė Atlantą, kuri šiemet nieko naujo neišleido, tik retkarčiais prabyla apie ilgai ir nuosekliai brandinamą antrąjį albumą; Nedą, kuri praėjusiais metais labiausiai žinoma iš dainos, skambančios „Maximos” reklamoje; bei Astą Pilypaitę, kuri geriausiai įsiminė ELeNKenio palydovės vaidmeniu.Geriausias atlikėjas – Andrius Mamontovas lygiai taip pat sėkmingai galėjo gauti apdovanojimą už nuopelnus muzikai. Ne paslaptis, kad daugiausiai balsų šiuose rinkimuose aktorius ir muzikantas gavo už ankstesnį įdirbį. Žvelgiant iš kito taško, stiprių konkurentų šioje kategorijoje buvęs „Foje” lyderis neturėjo. Marijus Mikutavičius, pernai įrašęs tik savotiškąjį „Bliamba, juk aš tave myliu” ir duetą su Neda, prieš mėnesį pasakė, kad absurdas, jei šį apdovanojimą gaus jis – įvertinimas turi būti skirtas muzikantui, o jis viso labo žurnalistas. Kiti du kandidatai į šį apdovanojimą dar silpnesni – „blogiausias Europos atlikėjas” Aivaras, vis dar besislepiantis po pernykščiais lapais, ir savo naujo veido niekaip nerandantis Alanas Chošnau.Metų debiutas – „Geltona”. Šioje nominacijoje didelės konkurencijos taip pat nebuvo. „Geltona” per metus giliai įsiliejo į popmuzikos rinką ir retas beprisimena, kad šis klaipėdiečių duetas tik 2002-aisiais atidegė savo veidus. Per metus vokalistė Dija spėjo pasivaidenti televizijoje, užsidengusi veidą, atsiskleisti „Akvariume” ir nusifotografuoti erotinėje fotosesijoje. Tokios veiklos gausos galėtų pavydėti didžioji dalis senbuvių, ką jau kalbėti apie kitus debiutantus. „Kastaneda” kol kas žinoma vieninteliu vasarą skambėjusiu hitu „Vakar vakare”, „Outside” keliais ypač tiesmukais dainų tekstais („Paskambink man”, „Bet man nereikia jo”, „Ožys tu”), o Tigros iškirptė kur kas populiaresnė už jos dainas.Geriausia šokių muzikos grupe tapo „Cisco Kid”. Lietuvoje jau tapo įprasta, kad gimtinėje išgarsėjusios grupės veržiasi į užsienio rinkas, dažniausiai į didžiosios Rusijos, todėl belgų grupės atėjimas į Lietuvos rinką tapo netikėtai dideliu akibrokštu. Grupei pakako dviejų viena už kitą skandalingesnių dainų („Sex su blondine” ir „Kas nešokinės, tas py…), kad pelnytų sau prestižinį apdovanojimą. Kaip ir kitose nominacijose, „Cisco Kid” turėtų labiausiai būti dėkingi konkurentams, kurių… nebuvo. Ar verti apdovanojimo yra „Happyendless”, kurie, be darbo su įvairiais muzikantais, savo kūrinių neleidžia; „Flex”, pradėjusi skambėti radijo eteryje tik pastaraisiais mėnesiais su „Virtualia mergina”, ar juo labiau „Sel”, apie kurių naujus darbus apskritai negirdėti.Geriausia roko grupė – „Biplan”. Apdovanojimas, kurį šis kolektyvas gavo už vienintelį kūrinį – „Anzelmutė”. Jeigu geriausios dainos apdovanojimas būtų dvigubas, šios nominacijos apskritai nebūtų reikėję. Antra vertus, ši nominacija pažengė į priekį – apdovanojimą gavo bent jau gitarinę muziką grojanti grupė, o ne kaip prieš kelerius metus, kai šioje nominacijoje laimėjo „Studija” ir „Radijo šou”. „Biplan” aplenkė atgimstančius, bet taip pat perdarytu šlageriu „Pokštas” pagarsėjusius „Merlin”, pagaliau debiutinį albumą išleidusius „SH”, kurie turbūt yra vieninteliai tikro roko propaguotojai; bei paslaptingą grupę „Weekends”, pasakojusią istoriją apie tai, kaip „buvau girtas ir buvau blaivas”.Geriausia grupė – „B’Avarija”. Iš tiesų būtų neteisinga, jei šioje nominacijoje „B’Avarija” nebūtų laimėjusi: praėjusiais metais vaikinų tercetas laimėjo galimybę atstovauti Lietuvai Eurovizijoje, kurią per savo aplaidumą vėliau prarado, išleido turbūt perkamiausią albumą, grupės narys debiutavo televizijoje. „B’Avarija” laimėjo, aplenkusi tikrai stiprius konkurentus – didžiulę paauglių gerbėjų armiją turinčius „G&G Sindikatą”, saldžiuosius „Pikaso” berniukus, spėjusius išleisti net du albumus, netoli pergalės „Akvariume 2” buvusį „delfiną” ir į įvairias gyvenimo sritis pasklidusius „Žas”.Geriausia metų daina – „Žas” „Palanga močiučių”. Apdovanojimas, kuriame renkama mažiausiai „užknisusi” muzika. Klausytojai išsirinko „Žas”. Ši nominacija labiausiai atspindi kūrybinį lietuviškos muzikos skurdą – daugumą pretendentų į šią nominaciją – perdaryti seni kūriniai: „Biplan” „Anzelmutė”, Gintarės „Debesėlis”, „Skamp” su Vytautu Kernagiu „Mūsų dienos kaip šventės”. Vienintelė visiškai originali Andriaus Mamontovo daina „O, meile” nesugebėjo pelnyti metų dainos titulo.Geriausias metų albumas – „Mango” „Reikalingi žodžiai”, geriausia „Lietuvos TOP 20” grupė – „Mango”. Du apdovanojimai, kuriuos gavo viena grupė ir dėl to ją galima vadinti absoliučia geriausios muzikos rinkimų nugalėtoja. Keista, „Mango” teoriškai pretendavo tik į šiuos du apdovanojimus ir abu juos gavo. Kovoje dėl geriausio albumo titulo klaipėdiečių merginų trijulė aplenkė „Pikaso”, „G&G Sindikatą” ir „Delfinus”, kurie liko visai be apdovanojimų, ir rinkinį „Euro.lt”, kuris į geriausiųjų sąrašą patekti labiausiai nusipelnė dėl skambaus vardo ir kilnaus tikslo.Už nuopelnus muzikai apdovanoti balso stygų gydytojai Violeta Budrienė ir Henrikas Ališauskas. Džiugu, kad prisimenami žmonės, padedantys dainininkams užkopti į sceną, bet tokiu atveju galbūt reiktų padėkoti ir siuvėjams, kirpėjams, ir aparatūros montuotojams?Apskritai paskelbus pretendentus į apdovanojimus buvo džiaugiamasi, kad daug naujų vardų atsirado geriausiųjų gretose. Praėjusiais metais tris apdovanojimus susižėrę „Skamp”, šiemet pretendavo tik į geriausios dainos apdovanojimą, ilgametės „etatinės” statulėlių rinkėjos „Mango” tarp pretendenčių buvo minimos tik vienoje nominacijoje (kandidatai į geriausią „Lietuvos TOP 20” grupę neskelbiami), geriausias praėjusių metų atlikėjo Deivio vardas geriausiųjų sąrašuose nefigūravo. Bet laimėtojų gretose nieko nauja: tarp šeimos ir scenos besiblaškanti Gintarė, neatsiejama popmuzikos dalimi tapęs A. Mamontovas, jau scenos veteranėmis galinčios vadintis grupės „Žas” ir „B’Avarija”, nuo alternatyvaus roko iki „popso” atžygiavę „Biplan”. Jokių naujovių, jokių netikėtumų…Autorius: Simonas BartkusPaskelbta interneto vartuose www.omni.lt, 2003 m. vasarį

Kompiuteris, atsiradęs visų pirma kaip darbo įrankis, šiuo metu naudojamas kaip komunikacijos ir pramogų priemonė. Beveik kiekvienas iš mūsų kompiuteriu žaidžiame žaidimus, žiūrime filmus ir, be jokios abejonės, klausomės muzikos. Dėl šios priežasties sunkiai rastume kompiuterį kuriame nebūtų įdiegta kokia nors programėlė, grojanti muziką.

„Winamp3″ išvaizda”Winamp3” išvaizda
Pagal ką renkatės programą, leidžiančią jums klausyti mėgstamos muzikos? Turbūt visi sutiks, kad svarbiausi privalumai, į kuriuos atkreipiamas dėmesys, yra funkcionalumas, patogumas ir nedidelis resursų poreikis. Būtent dėl šios priežasties „Winamp“ tapo absoliučiai populiariausia MP3 ir kitų garso failų klausymo priemone „Windows” operacinėje sistemoje.

„Winamp“ turi visas funkcijas, kurių gali prireikti norint pasiklausyti muzikos. Ji gros ne tik populiariausius MP3 failus, bet ir paprastus muzikinius CD, daugybę kitų formatų failų: *.mid, *.wav, *.au, *.wma, *.okt ir kt. Naujausia „Winamp 2.81” versija turi labai patogią grojaraščio valdymo priemonę, o perprasti pačios programos veikimą labai paprasta. Jūsų patogumui programos autoriai pasistengė, kad klaviatūrą būtų galima naudoti vietoj kompaktinių diskų grotuvo mygtukų. „Winamp“ nepasižymi subtiliu ar įspūdingu dizainu, bet nuotaiką jums praskaidrins gausybė apvalkalų („skins“), kurių galėsite parsiųsti iš oficialios programos svetainės.

Kompanija „Nullsoft“ išleido ir bandomąją „Winamp 3“ versiją, kuri dar tobulinama, todėl nepatyrusiems vartotojams kol kas rekomenduojama naudoti ankstesnę „Winamp 2.x“ versiją, juolab, kad ir ja neturėtumėte nusivilti. Į trečiąją populiariojo grotuvo versiją įdiegtas naujas MP3 formato failų atkūrimo modulis, todėl net neįgudusia ausimi turėtumėte pajausti garso kokybės skirtumą. Kūrėjai stengėsi dar labiau patobulinti didelių muzikos archyvų valdymą, deja, dėl pernelyg didelio funkcionalumo jis tapo sunkiai suprantamas. Be to, „Winamp 3“ pareikalaus kur kas daugiau jūsų kompiuterio resursų, negu jos pirmtakė. Trečioji versija gali ne tik pagroti jūsų mėgstamą muziką, bet ir parodyti filmą.

„AtomixMP3 2.2“ grotuvas„AtomixMP3 2.2” grotuvas
Laikinai nemokamas „AtomixMP3 2.2“ grotuvas patiks tiems, kurie mėgsta neįprastai klausytis muzikos. Naudodamiesi šia programa, galėsite pasijusti kaip prie didžėjaus pulto – galėsite vieną kūrinį perkloti kitu, suderinti dviejų dainų ritmą, kad jis skambėtų nenutrūkstamai. „AtomixMP3“ padės jums rengiant vakarėlį namuose, kuriam reikia nenutrūkstamo trankios muzikos skambesio. Taip pat šiuo įrankiu galite susikurti savo kompaktinį diską arba transliuoti radiją savo draugams internetu.

„Sonique” grotuvas”Sonique” grotuvas
Anksčiau buvęs pagrindinis „Winamp“ konkurentas – „Sonique 1.96“. Pirmiausia jis patiks tiems, kuriems svarbi programos išvaizda, o mažiau funkcionalumas ir patogumas. Animuotas meniu, gražios spalvos, apvalinti kampai – tai, kuo patraukia „Sonique“. Programa turi dvi skirtingas vartotojo sąsajas, o peršokti nuo vienos prie kitos galėsite vienu pelės spustelėjimu. Tiesa, negalima nuvertinti ir funkcinių programos galimybių – ji turi viską, ko gali prireikti klausant muzikos bedirbant ar pramogaujant.

„Ashampoo Media Player+ 1.81“„Ashampoo Media Player+ 1.81“
„Ashampoo Media Player+ 1.81“ gali ne tiks ne tik klausytis mėgstamų kūrinių. Išskirtinė jos savybė – vienu pelės paspaudimu galėsite mėgstamiausių kūrinių grojaraštį įsirašyti į kompaktinį diską ir vėliau klausyti jį automobilyje ar namuose. Patys kūrėjai vadina „Ashampoo Media Player“ vadina linksma programėle.

Na o kuriai programai patikėsite savo ausis – tai jau tik jūsų reikalas.

Autorius: Simonas Bartkus, publikuota interneto žurnale „5CI Online”.  Straipsnio kopija internete neišlikusi, bandykite archive.org.

Pasibaigus abejoms “Akvariumo” dalims galima drąsiai pasakyti, jog nė vienas iš šių projektų neatliko savo misijos. Debiutinės laidos misija buvo parodyti tautai niekam nežinomus žmones ir padaryti iš jų „žvaigždes“ (ką jūs žinote apie tai, ką veikia didžioji dalis „akvanautų“ dabar?), o antrajame jau populiarūs visuomenės veikėjai buvo uždaryti stikliniame narve tam, kad tauta į juos pasižiūrėtų. Bet gavosi atvirkščiai – „Akvariumas 2“ sugražino Džordaną Butkutę į populiarumo viršūnę – savo nuoširdumu ir taktiškumu popmuzikos atilikėja pavergė žiūrovus ir klausytojus bei tapo nemažiau populiari nei paskutinio praėjusio amžiaus dešimtmečio pradžioje, kuomet nė vienas gimtadienis neapsieidavo be jos šlagerio „neliūdėk, jei tavęs neaplankė draugai, tai žinok, jie nebuvo tikri“.

Žiniasklaida gali triumfuoti. Džordanos atvejis patvirtina, jog radijas, televizija bei spauda šiais laikais gali viską. Anksčiau, nupiešusi atlikėjos portretą kaip varganos palūžusios alkoholikės, o galbūt net narkomanės, žiniasklaida šiandien pakeitė spalvas. D. Butkutė šiandien – buvusi labai populiari, bet likimo vėjų nešiota ir mėtyta dainininkė.

Ne kartą atvirai ją juodinusiai žiniasklaidai Džordana ir anksčiau bandė papasakoti savo gyvenimo problemas, bet, kaip yra pasakiusi pati dainininkė, „jeigu jūs užsnūsite prie rožių krūmo, augančio patvoryje, tai devyni iš dešimties mačiusiųjų pasakys, kad jūs miegojote ne prie rožių krūmo, o patvoryje“. Ant televizijos atlikėja anksčiau turėjo teisę pykti, bet dabar jai turi sakyti „ačiū“. D. Butkutė ir neslepia dėkingumo „Akvariumui“ dėl sugrąžinto populiarumo – prie kol kas dažniausiai girdėto kūrinio iš naujojo albumo „Dėl tavęs“ (nors ši daina geriau žinoma dėl priedainio „Galbūt labiau“) yra prierašas „Aquarium Mix”.

Bet Džordanos grįžimas į populiariausiųjų gretas – ne vien žiniasklaidos nuopelnas. Iškart po ypač pavykusio pasirodymo „Akvariume 2“, D. Butkutė išleido naują albumą – tokį, kokio jos ištikimiausi gerbėjai laukė penkmetį. Prieš tai atlikėja išleido pora „Geriausių dainų“ rinkinių, tuo tik dar labiau sustiprindama gandus apie savo krizę ne tik asmeniniame gyvenime, bet ir kūryboje. Naujausias Džordanos darbas „Galbūt labiau“ nespėjo patekti į kalėdinių pirkinių sąrašą, bet, turbūt, ir pati atlikėja dėl to pernelyg neišgyvena – tuomet ji dalyvavo skandalingajame „Akvariumo“ projekte, kur savo piniginę papildė solidžia 30 tūkst. litų suma. Simboliška, bet viena albumo daina pavadinta „Viskas praeity“ – dainininkė tarsi apsiriboja nuo visko, kas ją gaubė pastaruosius metus.

Džordanos gerbėjai tarsi feniksas iš pelenų atgimė kartu su pačia atlikėja. Albumas „Galbūt labiau“ užima trečiąją vietą perkamiausių albumų „Muzikos bomba“ parduotuvėse bei lygiai tokią pačią vietą „Radiocentro“ „Lietuvos TOP-20-uke“ užima pirmuoju numeriu albume pažymėtas kūrinys „Sapnas“. 10 visiškai naujų kūrinių bei naujai perdainuotą dainą „Išvažiuosiu prie jūros“ ras kiekvienas, nusipirkęs naująjį Džordanos darbą.

Jeigu jums pirmą kartą klausant dainą atrodo, kad ją jau kažkur girdėjote, vadinasi, šis kūrinys labai geras. O tai galima pasakyti beveik apie kiekvieną albumo „Galbūt labiau“ dainą. Kūrinys „Parašyk“ skamba taip, tarsi būtų sukurtas pačiais geriausiais Džordanos laikais, o baladė „Mama“ niekada neleis sumaišyti šios atlikėjos su jokia kita Lietuvos dainininke. Būtent savitumas yra didžiulis D. Butkutės koziris neleidžiantis jai paskęsti konkurencingoje šių dienų popmuzikos rinkoje. Greičiausiai 9 iš 10 jaunųjų scenos žvaigždžių, tokių kaip Gintarė, Atlanta ar Tigra pavydi Džordanai to specifinio užpakalio kraipymo meno, kuri moka ji ir tik ji.

Nors mastai ir ne tie, apskritai Džordanos istoriją galima palyginti su Maiklo Džeksono – kažkada labai populiari, turinti savitą šokį bei savitą balsą, apipinta ne pačiais gražiausiais gandais. Minios ją giriančių, minios keikiančių, bet abejingų sunkiai rastume. Vienintelis, bet didžiausias skirtumas – Džordana grįžta į popmuzikos sceną iš naujo ir pirmieji jos atgimimo žingsniai sveikintinai sėkmingi. Belieka laukti, kas bus toliau.

šis straipsnis nebuvo niekada išspausdintas. 

Mes jau įpratome internete sužinoti televizijos programą, perskaityti karščiausias dienos naujienas, išmokome siųsti elektroninius laiškus. Šaltą, o gal šlapią žiemos vakarą, kai nesinori ilgai būti lauke, viena iš pramogų – kinas. Apie jį taip pat daug galima sužinoti internete.

www.imdb.com – didžiausia pasaulyje kino filmų, aktorių, režisierių bazė. Čia rasite bemaž kiekvieną kino juostą, jei ji žinoma plačiau, nei šalies, kurioje ji nufilmuota, ribose. Pagal žiūrovų reitingus portale sudarytas geriausių visų laikų filmų 250-ukas. Jame pirmauja klasika tapęs 1972-aisiais sukurtas „Krikštatėvis“. Iš per pastarąjį dešimtmetį nufilmuotų juostų pirmajame dešimtuke rasite tik „Žiedų valdovo“ pirmąją dalį, „Šindlerio sąrašą“ bei „Memento“.

http://www.apple.com/trailers/ – svetainė patiks tiems, kurių nenervina prieš kiekvieną kino seansą rodomi būsimų filmų anonsai, vadinamieji „treileriai“ bei tiems, kurie nori pamatyti ištraukas iš jau sukurtų ar dar tik filmuojamų juostų. Jei jums knieti pažiūrėti dar nepasirodžiusių filmų „Terminatorius 3“, „Matricos sugrįžimas“ apžvalgas, belieka įsidiegti „QuickTimeMovie” programėlę ir pasinerti į ieškojimus šioje svetainėje.

www.wallpapersdirectory.com/movies.htm – svetainė kompiuterių maniakams, įsimylėjusiems kurį nors vieną filmą. Jei išėjęs iš kino salės negalite užmiršti matyto filmo herojų, o vaizduotėje ilgai išlieka juostos kadrai – užsukite į šią svetainę ir vaizdeliu iš patikusio filmo papuoškite savo darbastalį.

www.cinema.lt – bene vienintelis universalus kino portalas. Jame rasite filmų aprašymus ir , ko gero, visų Lietuvos kino teatrų repertuarus. Čia galite išsakyti savo nuomonę apie matytą filmą, diskutuoti su kitais lankytojais. Tikras kino gerbėjas čia galbūt pasiges pikantiškų naujienėlių iš kino pasaulio. Apmaudu, bet kino teatrų sąraše egzistuoja ir nuorodos į seniai nebeveikiančius kino teatrus.

www.filmai.lt – svetainė, iš pirmo žvilgsnio ir savo adresu taip pat primenanti kino portalą. Vis dėl to, paaiškėja, kad tai yra tik vienos kino platinimo kompanijos svetainė, reklamuojanti jos platinamus filmus. Nepaisant to, svetainėje neapsiribojama „savų“ filmų anonsavimu. Čia galima rasti visų Lietuvos kino teatrų repertuarus, pelningiausių savaitgalio filmų sąrašus.

www.akropolis.lt – svetainė, mėgstantiems žiūrėti kiną didžiausio Lietuvos prekybos ir pramogų centro kino salėse. Viskas, ką čia rasite – tai repertuaras, trumpučiai filmų aprašymai ir bilietų kainos. Naudinga, bet, kaip daugiausia kino salių šiuo metu Lietuvoje turinčiam pramogų centrui skurdoka bei banalu.

www.multiplex.lt – būsimo didžiausio Lietuvos kino teatro svetainė. Lankytojai kviečiami susipažinti su repertuaru ir bilietų kainomis, o norėdami plačiau sužinoti apie filmus lankytojai nuorodomis siunčiami į www.cinema.lt svetainę. Be to, tinklapio lankytojai kviečiami registruotis į paslaptingą „Kino klubą“, apie kurį nieko nepasakojama – nei narystės nauda, nei privalumai.

Originalaus dizaino svetainėje www.forumcinemas.lt (lankytoją pasitinkatrys visastebinčios akys) galite apžiūrėti, kaip atrodys naujasis „Coca Cola Plaza Vingis“ teatro pastatas.

www.ktlietuva.lt – į kiek alternatyvesnį kiną besiorientuojančio, kažkada buvusio didžiausio Vilniaus kino teatro „Lietuva“ svetainė. Visus trūkumus, išvardintus kitų kino centrų svetainėms, galima pritaikyti ir „Lietuvos“ tinklapiui. Čia galima sužinoti, kokiu troleibusu atvažiuoti į kiną bei kelintą valandą rodomas jūsų mėgstamas filmas, tačiau nieko daugiau.

www.saule.lt – dviejų Šiaulių miesto kino teatrų „Saulė“ ir „Laikas“ svetainė, perspjaunanti visų sostinės kino centrų tinklapius. Čia pateikiami detalūs filmų aprašymai (o ne nuorodos į www.cinema.lt ar kitą portalą), repertuaras pateikiamas mėnesiui į priekį, skyrelyje „Mozaika“ – naujienos iš kino užkulisių ir filmavimo aikštelių, lankytojai raginami atsakyti į keletą klausimų ir laimėti kvietimą į filmą.

Baigiant belieka pasakyti, jog nepaisant to, kad kino teatrų atgimimas gerokai skatinamas, internete to nesijaučia. Kino teatrai nesistengia kurtis svetainių, kurios trauktų lankytoją ne tik tuomet, kai šis jau nusprendė eiti į kiną ir renkasi tik kurį teatrą ar kurį filmą pasirinkti.

Autorius: Simonas Bartkus.

Paskelbta interneto žurnale „5CI Online”, 2003 m. sausį. Interneto puslapyje kopija neišlikusi, bandykite archive.org.

Šiandienės televizijos programoje apstu įvairiausių šou. Pokalbiai, muzika, anekdotai dominuoja programų tinkleliuose, o intelektualūs (ar bent taip vadinami) žaidimai neretai išstumiami. Belieka tik svarstyti, kas lemia tokio tipo TV laidų sėkmę ar nesėkmę.

Ar pamenate, ko gero, pirmąjį televizijos žaidimą Lietuvos televizijų istorijoje? Tai buvo per tuomet valstybinę, dabar nacionalinę, rodytas žaidimas „10×10”. Tais laikais kiekvienas miestas ir miestelis sirgdavo už savo krašto komandą. Tada buvo kiti laikai ir šis žaidimas buvo beveik vienintelis produktas, įnešdavęs šiek tiek gyvumo į siaurą vienintelės lietuviškai į tautą prabylančios televizijos programą.

Tikroji TV žaidimų ir viktorinų era prasidėjo su Arūno Valinsko „Taip. Ne” jau nepriklausomoje Lietuvoje. Pilni kultūros namai visuose rajonų centruose, kur filmuojamas šis žaidimas, milžiniškas populiarumas trumpai gyvavusiame LTV antrajame kanale, vėliau „LitPoliinter” televizijoje. Vadinamojo „laukinio kapitalizmo” laikais verslininkai skyrė didžiules lėšas reklamai, todėl žaidėjų laukė didžiuliai prizai už kiekvieną teisingą atsakymą, ištrauktą iš žaidimo vedėjo, pasitelkiant klausimus su žodeliu „ar”. Bet ne vien tai lėmė šio pirmojo A. Valinsko televizinio projekto populiarumą – žaidimas turėjo beveik nepriekaištingas taisykles. Žaidėjų poros prie baltojo ir juodojo stalo, stalas su alumi iškritusiems žaidėjams, konkretūs atsakymai „taip” ir „ne” – tuo ištisą savaitę gyveno visa Lietuva. Žaidimas tapo toks populiarus, kad ir moksleiviai pradėjo rengti žaidimą mokyklose, teisingi ir neteisingi atsakymai buvo aptarinėjami darbovietėse.

Žaidimas pamažu prarado savo populiarumą būtent tuomet, kai žaidimo rengėjas A. Valinskas pradėjo keisti žaidimo taisykles. Žaidimai komandomis, geriausių žaidėjų klubai, žiūrovų skambučiai į televiziją su spėjimais tik mažino populiarumą, nors jis dar gana ilgai laikėsi vedėjo dėka. Bet vėliau ir pats, ko gero, žymiausias šių dienų Lietuvos pramogų verslo veikėjas suprato, kad buvusios sėkmės pakartoti nepavyks. Televizijų eteryje buvo pasirodę ir kiti Arūno Valinsko žaidimai – „Pusę per pusę” su Gintaru Ruplėnu, „Žodžių mūšis” su Giedriumi Masalskiu (vėliau su Jonu Radzevičiumi), bet nė vienas nepasiekė tokio populiarumo kaip „Taip. Ne”. Ir dėl to kaltas ne vien kitas žaidimo vedėjas (juk būtent daugiausiai „Žodžio mūšio” dėka G. Masalskis tapo tuo, kuo dabar yra). Kaltos ir žaidimo taisyklės – pripažinkite, juk kur kas mieliau spėlioti laidos rengėjų sugalvotą žodį ar terminą, kai duomenis iš jo originaliai surinkinėja dalyviai, negu bandyti prisiminti kokį konkretų faktą, kai tau padeda tik raidžių skaičius. Tokį malonumą galima patirti ir sprendžiant kryžiažodį paskutiniame žurnalo puslapyje.

TV reitingų lentelės keičiasi, bet sėkmingo „intelektualaus” žaidimo formulė – ne. Trys iš keturių visoje šalyje matomų televizijų turi savo „milijonierišką” žaidimą. Vienodos pinigų sumos, panašūs klausimai su panašiais atsakymų variantais, beveik identiškos dekoracijos, bet skirtingos taisyklės ir vedėjai.

LNK televizijos „milijonieriškas” žaidimas „Šeši nuliai – milijonas” rengiamas to paties Arūno Valinsko. Žaidimas gyvuoja apie metus, bet taisyklės ir per tokį laiką neišliko stabilios – iš pradžių keistos tik simboliškai, o vėliau ir stipriai pakeistos – atsirado galimybė lakstyti žaidėjams po biblioteką ar nusipirkti iš varžovo teisingą atsakymą. Šis žaidimas laikosi ant vedėjo pečių – jis gali viską – net pakeisti žaidimo taisykles. Viena vertus, tai padaro žaidimą nenuspėjamą, bet kita vertus – spėlionė praranda svarbiausia – azartą ir įtampą. A. Valinskas savo juokeliais bando nuraminti žaidėjus (ir tai jam pavyksta), bet dėl to nukenčia žiūrovas. Jis nebemato herojaus, mąstančio, besiryžtančio lemiamam spėjimui, kai ant kortos pastatyta didžiulė suma.

Pasaulinis TV šou „Kas laimės milijoną” Lietuvoje savo veiklą pradėjo šiek tiek vėliau nei A. Valinsko laida per LNK. Žaidimo taisyklės – labai griežtos, jau metų metus vienodos daugelyje pasaulio šalių. Trys pagalbos, kurias mintinai žino kiekvienas žiūrovas, bei 15 klausimų su keturiais atsakymų variantais. Henrikas Vaitiekūnas šou vedėjo pozicijoje turbūt niekada neprilygs A. Valinskui, bet improvizuojantis vedėjas turbūt mažiausiai reikalingas TV3, rengiančiai šį žaidimą. Dabar pagrindinis laidos herojus yra žaidėjas, o šou kupinas azarto ir įtampos. Nenuostabu, kad žaidimas dar populiaresnis pietų šalyse, kur žmonės emocingesni.

Pats naujausias „milijonieriškas” žaidimas Lietuvos rinkoje – „Veto” per nacionalinę televiziją. Prodiuseriai pripažįsta, kad sunkiausia užduotis rengiant šį žaidimą buvo surasti tinkamą vedėją. Sunku pasakyti, ar profesionalus žurnalistas – ekonomistas yra geriausias naujas veidas TV žaidimui, bet didžiausias šou trūkumas – netobulos taisyklės. Atrodytų, svarbiausia žaidime turėtų būti įtampa, atsirandanti tarp žaidėjų poros, tačiau taisyklės neleidžia tai įtampai atsiskleisti. Tikrai kiltų didesnis azartas, jei žaidėjas prieš pasirinkdamas, vetuoti ar ne, negirdėtų porininko abejonės ar užtikrintumo savo atsakymu. O žaidimo vedėjas įtampą kelia tik nevykusiais išvedžiojimais, kad suklaidintų žaidėjus ir žiūrovus, ar spėjimas teisingas. Jis leidžia žaidėjams pasakyti „aš tikrai žinau atsakymą” arba „aš nenumanau, kuris atsakymas teisingas, o tik spėju”, o tai girdi ir žaidėjo porininkas.

Pabaigoje galima pasakyti, kad visų TV žaidimų sėkmės pagrindas – nepriekaištingos taisyklės ir tinkamas žaidimo vedėjas. Žaidimo esmė turi būti paprasta, suprantama kiekvienam žiūrovui, kelianti azartą ir įtampą ne tik žaidėjui, bet ir žiūrovui – juk tam skirti vadinamieji „intelektualieji” TV žaidimai.

Autorius: Simonas Bartkus

Paskelbta interneto vartuose www.omni.lt, 2003 m. sausį

Sausio 28 – 30 dienomis Vokietijos mieste Paderborne vyks tradicinė mažmeninės prekybos ir bankinės įrangos informacinių technologijų paroda „Wincor World 2003“. 10 tūkst. kvadratinių metrų ekspozicijoje savo naujausius gaminius bei sprendimus pristatys daugiau kaip 350 parodos dalyvių. Rengėjai tikisi sulaukti lankytojų daugiau kaip iš 40 pasaulio šalių.

Pasikeitimai rinkose reikalauja naujų, modernių, visapusiškų sprendimų – sprendimų, mažinančių kainas, taupančių laiką ir stiprinančių klientų lojalumą. Būtent tokių naujovių pristatymas – pagrindinis parodos tikslas. Kompanija „Wincor Nixdorf” ir jos partneriai visame pasaulyje parodoje „Wincor World 2003“ pristatys naujausias technologijų raidos tendencijas, demonstruos specializuotos mažmeninės prekybos sistemas, bankininkystės pramonės informacines technologijas ir paslaugų sferos sprendimus bei produktus. Rengėjų manymu, tik novatoriškumas užtikrina bendrovėms patikimą ateitį.

Kaip ir praėjusiose parodose, kartu vyks simpoziumas, kurio metu seminaruose, prezentacijose bendrovių iš viso pasaulio specialistai dalysis patirtimi, pieš ateities technologijų gaires. Konferencijoje pranešimus skaitys kompanijos „Wincor-Nixdorf“ prezidentas Karlas-Heinzas Stilleris, „Fujitsu Siemens Computers“ bendrovės technikos skyriaus vadovas dr. Josephas Regeris bei kiti ne mažiau garsių įmonių vadovai.

Atgal Sustabdyti (prad�ti nuo prad�i�) Paleisti/Pauz� Greitai Pirmyn

Tarp parodos dalyvių – garsios pasaulyje įmonės: „Casio“, „Siemens“, „Microsoft“, „Sun Microsystems“ ir kt. Kadangi paroda specializuota, pirmiausiai į ją atvyks daugelio bendrovių pakviesti klientai iš viso pasaulio.

Pati kompanija „Wincor Nixdorf“ parodoje ruošiasi pristatyti naujas bankams skirtas informacines technologijas, taupančias pinigus bei laiką. Naujos bankomatų sistemos leidžia gerokai sumažinti grynųjų pinigų transportavimo kaštus. Parodą organizuojanti bendrovė taip pat pristatys savitarnos įrangos ateities viziją.

Didžiausia ir žymiausia pasaulyje informacinių technologijų kompanija „Microsoft“ Vokietijoje vyksiančioje parodoje pristatys naujausius bankinius ir elektroninės komercijos sprendimus, susijusius su jos plėtojama „.NET“ technologija. „Microsoft“ akcentuoja kliento priartėjimą prie paslaugos teikėjo, naudojant stacionarius, nešiojamuosius, kišeninius kompiuterius bei mobiliuosius telefonus, nesvarbu, kokio tipo paslaugos perkamos. Billo Gateso vadovaujama bendrovė taip pat išsikėlė aukštus tikslus, žengiant į finansinių paslaugų sprendimų rinką, o šioje parodoje ketina įrodyti, kaip tai žada padaryti.

Bendrovė „Sun Microsystems“ parodoje rengiasi pristatyti naujus savo gaminius – modernius kvitų spausdintuvus bei magnetinių kortelių skaitytuvus. Be to, kompanija savo klientams siūlo pigesnes alternatyvas įmonės darbui organizuoti – bendrą elektroninių kalendorių sistemą, kuria naudojasi visi filialai bei skyriai, patogią elektroninių žinučių siuntimo sistemą, padedančią įmonės darbuotojams bendrauti tarpusavyje ir kitas.

Jau kelintus metus iš eilės tarptautinėje mažmeninės prekybos ir bankinės įrangos informacinių technologijų parodoje – konferencijoje „Wincor World 2003“ dalyvaus ir Lietuvos bendrovė – „Penkių kontinentų“ dukterinė įmonė UAB „Penkių kontinentų bankinės technologijos“.

Autorius: Simonas Bartkus, paskelbta interneto žurnale „5CI Online”, 2003 m. sausį. Interneto svetainėje kopija neišlikusi, bandykite archive.org