Simonas Bartkus | Blog

Liepos 11-osios virusas ėmėsi ristis per pasaulį. Dabar, kai rašau šį įrašą, įvairūs „Mac” gerbėjų forumai lūžta nuo didžiulio vartotojų srauto. Sklando įvairūs gandai, kelintą valandą turėtų oficialiai būti leista diegti „iPhone 2.0” programinės įrangos versiją pirmosios „iPhone” kartos aparatų turėtojams. „Apple” jau išleido „iTunes” atnaujinimą (7.7), kuriame jau yra aktyvuota „AppStore”. „Apple” gerbėjai sugebėjo surasti slapta nuorodą, per kurią galima parsisiųst „iPhone 2.0” programinę įrangą ir įdiegti ją telefone „iTunes” pagalba.

Lietuviams neatsiverė nei „iTunes”, nei „AppStore”. „AppStore” siųstis nemokamas programas galima tik vartotojams, turintiems aktyvuotus „iTunes” „account’us”. O aktyvuoti „account’o” ir toliau negalima – šalių sąraše yra Lebanonas ir Liuksemburgas, bet Lietuvos nėra.

Lietuvoje dabar naudojantys „iPhone” įdiegti 2.0 programinės įrangos versijos negali, kadangi visi naudoja laužtus „iPhone” aparatus, o 2.0 programinė įranga kol kas nėra nulaužta.

Tuo tarpu „Omnitel” Lietuvoje paskelbė registracijos formą, kur gali užsiregistruoti laukiantys „iPhone” ir kol kas jokių žinių neskelbia. Aišku, svarbiausias klausimas visiems laukiantiems yra „Kada”?

Tuo tarpu ledimą platinti „iPhone 3G” Skandinavijoje ir Baltijos šalyse gavusi „TeliaSonera” („Omnitel” mama) Švedijoje („Telia”) „iPhone 3G” pradeda prekiauti oficialią aparato išleidimo dieną – liepos 11 dieną. Dar prieš tai „Telia” paskelbė apie „iPhone” pardavimo sąlygas ir, taip buvo nušvilptos galimų pirkėjų, kad likus kelioms dienoms iki „iPhone” pasirodymo nusprendė jas pagerinti.

Pradiniai „Telia” planai sakė, kad „iPhone” pirkėjams sukuriama speciali mokėjimo planų serija. Pirkėjai gali rinktis „iMini”, „iMidi” ar „iMaxi”.

„iMini” plano vartotojams už 109 litus per mėnesį suteikiama 100 minučių pokalbiams, 100 SMS žinučių ir 100 MB duomenų srauto. „iMidi” klientai už 178 litus per mėnesį gauna 250 minučių pokalbiams, 250 SMS žinučių ir 250 MB duomenų srauto. „iMaxi” klientai už 313 litų per mėnesį gauna 1000 minučių pokalbiams, 1000 SMS žinučių ir 1000 MB duomenų srauto.

Su 24 mėnesių sutartimi „iPhone” pasirinkusiems „iMini” kainuotų 619 litų, o „iMaxi” jį gautų už litą.

Su tokiais paskelbtais mokėjimo planais, „Telia” sulaukė tiek daug išankstinės kritikos, kad net nelaukė dienos, kuomet mokėjimo planai ir „iPhone 3G” bus pradėtas platinti. Liepos 11 dienos išvakarėse „Telia” paskelbė, kad „iPhone 3G” galės įsigyti ir norintieji pasirinkti standartinius mokėjimo planus, kur sąlygos kur kas geresnės. Papildomai prie standartinių planų „TeliaSonera” abonentai, norėdami pilnai išnaudoti „iPhone 3G” galimybes galės įsigyti neribotą 3G/EDGE duomenų srautą už 72 litus per mėnesį.

Tiesa, pats aparatas bus brangesnis – kaina priklausys nuo sutarties trukmės ir pasirinkto iš vieno iš standartinių planų.

Kažin, ar pamena kas Lietuvoje tokį atvejį, kada stambus paslaugų teikėjas pakeistų sąlygas vien dėl pirkėjų reakcijų? ..

„Omnitel”, naudodamąsi išskirtine padėtimi ir didžiuliu susidomėjimu galėjo surengti ir JAV labai populiarų „išankstinį pirkimą” (pre-ordering) – būtų įrašę savo vardą į istoriją. Paprasta forma interneto puslapyje su registracija apie „iPhone” prekybos pradžią (ir dar koks PR apie tai ir žinutės blogeriams!) visoje laukimo aplinkoje atrodo labai nerimtai.

Via:

„Telia Sonera changes iPhone plans in response to customer outrage”

„Telia Sonera Changes iPhone 3G Plans Due To Customer Complaints”

„Telia Sonera revisits iPhone 3G plans in Sweden”

Išsamiai apie „Telia” mokėjimo planus galite sužinoti čia.

Už pagalbą ir nuorodas ačiū „Adoro La Musica” autoriui.

Per pirmus šešis mėnesius į Lietuvos kino teatrų kasas žiūrovai sunešė 19 mln. 79 tūkst. 21 litą – 22% daugiau negu per tą patį laikotarpį pernai. Iš viso kino teatruose nuo sausio iki birželio apsilankė 1 milijonas 587 tūkst. 683 žiūrovai – 10% daugiau nei pernai.

Kino teatrų pajamos augo daugiau negu žiūrovų skaičius – tai reiškia, jog augo bilietų kainos. Praėjusiais metais vienas kino žiūrovas už bilietą mokėjo 10,78 lito – šiais metais 12,02 lito. Bilietų kainos ūgtelėjo 11,5%. Jeigu nagrinėtume vidutinės bilieto kainos pokytį kiekvieną mėnesį, tai pastebima, jog bilietų kainų šuolis vyko 2007 m. spalio-lapkričio mėnesį.

Rekordiniais galime laikyti praėjusių metų gruodį ir šių metų sausio mėnesius – tai du mėnesiai Lietuvos kino rinkos istorijoje, kada žiūrovai per vieną mėnesį į kino teatrų kasas sunešė po daugiau nei 4 mln. litų.

Daugiausia lėšų per pirmuosius šešis šių metų mėnesius surinko rusų komedijos „Likimo ironija” tęsinys – beveik 900 tūkst. litų. Verta pažymėti, jog dar 600 tūkst. litų šio filmo uždirbtų lėšų nukeliavo į 2007 metų lentelę – iš viso šis filmas Lietuvoje uždirbo 1,566 mln. litų.

Rusiška nostalgiška komedija aplenkė du lietuviškai dubliuotus animacinius filmus – „Hortoną” ir „Kung Fu Panda” – tradiciškai būtent lietuviškai dubliuoti filmai Lietuvoje uždirba daugiausia.

Septintą vietą pelningiausių filmų sąraše užėmė lietuviškas kino filmas „Nereikalingi žmonės”, uždirbęs solidžią 594 tūkst. litų sumą. Tai yra trečias visų laikų pelningiausias lietuviškas filmas – šiai juostai nepavyko aplenkti tik dviejų A.Puipos darbų – „Nuodėmės užkalbėjimo” ir „Dievų miško”.

Asmeniškai man keistą lietuvių skonį demonstruoja dešimtuke esantys DVD lygio gatvės filmas „Šokis hip hopo ritmu. Gatvės” ir menkavertė rusiška parodijų komedija „Labai rusiškas filmas”.

Pelningiausių filmų Lietuvoje 2008 m. sausio – birželio mėn. TOP-10 (šalia nurodytos pajamos litais)

1 „Likimo ironija, arba laimingų Naujų! (Ironiya sudby 2. Prodelzenye / The Irony of Fate. Sequel)” 896.161

2 „Hortonas (Horton hears a who)” 884.949

3 „Kung Fu Panda (Kung Fu Panda)” 847.798

4 „10 000 metų prieš Kristų (10,000 B.C.)” 690.052

5 „Šokis hip hopo ritmu. Gatvės (Step Up 2 the Streets)” 654.404

6 „Pametę galvas Las Vegase (What Happens in Vegas)” 601.659

7 „Nereikalingi žmonės (Loss)” 594.619

8 „Indiana Džounsas ir krištolo kaukolės karalystė (Indiana Jones and the Kingdom of the Crystal Skull)” 578.085

9 „Seksas ir miestas (Sex and the City: The Movie)” 527.006

10 „Labai rusiškas filmas (Самый лучший фильм / The Very Best Film)” 518.828

Pastaba – jeigu lyginsime duomenis liepos mėnesio viduriui, tai „Kung Fu Panda” jau aplenkė „Likimo ironiją 2”.

Likimo ironija, arba laimingų Naujų! kažkas pasistengė ir išleido masėms skirtą DVD – prekybos centruose galima įsigyti šio filmo DVD už penkis litus. Už tiek pat galite jį įsigyti ir LEVEL.

Nuolat atnaujinamą pelningiausių visų laikų filmų sąraša Lietuvoje galite rasti čia.

Knygas aš perku ir skaitau taip: apsilankau knygyne (virtualiame arba įprastame) su tikslu nusipirkti vieną knygą. Nusiperku dažniausiai 3-5 (daugiausia nusiperku, tai jei perku amazon.com, kur su „better together” jie įsiūlo daugiausia). Įsigijęs knygas pradedu skaityti nuo įdomiausios, paskui ateina antros spėjamą įdomumą eilė … Trečios, ketvirtos ir penktos knygos eilė dažniausiai nebeateina – jos atgula į lentyną su mintimi „skaitysiu vėliau”, o prieš tai ateina kito apsilankymo eilė, kurio metu įsigyju „įdomesnę knygą”.

O dar jeigu į šį pirkimo-skaitymo ciklą įsilieja kokia dovana … Būtent taip atsitiko su Peterio Fisko „Rinkodaros genijumi”, kuri prieš gerus metus padovanojo „Verslo žinios”. Ačiū joms.

Peterio Fisko „Rinkodaros genijų” ėmiausi skaityti tik prieš miegą gavęs magistro diplomą. P.Fiskas yra vienas iš tipinių „marketingo mokytojų” variantų –  dirbęs didelėse korporacijose (jo atveju – „British Airways”), vėliau dirbęs konsultantu (vėl garsūs vardai, šiuo atveju „Microsoft”, „Vodafone” ir „Coca Cola”), paskui savo veiklą išplėtęs dar ir mokymais.

Kažkur girdėta biografija? Būtent tokią biografiją turi ne vienas populiariųjų knygų apie marketingą autorius. Tuomet ir nežinai – ar knygos rašymo imamasi dėl to, kad „turi, ką pasakyti”, ar tik viešųjų ryšių tikslais (juk geriau šalia „dirbęs su „British Airways” ir „Coca Cola” skamba dar ir prierašas „knygos XXX autorius”). Be to, tada gali ir pasibaigus seminarams pardavinėti knygas bei dalinti autografus …

Na, bet visi šie paistalai tai tik mano cinizmas.

Knyga „Rinkodaros genijus” yra apie viską – pradedant nuo to, kaip bendrauti su vartotojais, tęsiant kaip optimizuoti rinkodaros biudžetą ir baigiant tuo, kaip išnaudoti savo, kaip rinkodaros specialisto, galimybes. Patarimai apie marketingą nėra originalūs ar dar negirdėti – jei esate pankamai nemažai skaitę paskutinių metų knygų apie marketingą, tai revoliucinių minčių šioje knygoje nėra.

Autorius „Rinkodaros genijuje” daug kalba apie populiariąją idėją, jog būtina įdiegti „iš išorės į vidų nukreiptąjį požiūrį”, taip pat apie akcinininkų ir vartotojų lūkesčių derinimą.

Nemažai knygoje yra vietų, kur galima pagalvoti, jog knyga rašyta marketingo specialistui, kuris nemoka sudėlioti argumentų, kodėl daro vieną ar kitą veiksmą – o ši knyga turėtų padėti juos suformuluoti, kad lengviau būtų apsiginti prieš aukštesnio lygio vadovus ar akcininkus. Galbūt P.Fiskas ir turėjo tokį tikslą.

Knyga rekomenduočiau tik tam, kuris nėra skaitęs daug šiuolaikinės populiariosios literatūros apie marketingą. Tokiu atveju, ši knyga galbūt pasitarnautų, kaip glausta koncentruota santrauka idėjų, išdėstytų skirtingoje literatūroje.

Knygą galite įsigyti „Verslo žinių” knygų klube, pigu.lt arba pabandykite paieškoti knygynuose. Kaip visada, maždaug dvigubai pigesnę anglišką knygos versiją galima įsigyti amazon.com

Praėjusią savaitę skrendant iš Vilniaus į Monastyrį „Aurelos” didžiuoju „Boeing 757-200” nuo įsodinimo vartų iki lėktuvo trapo keleiviai vežami autobusu. Ir – kažkaip nebuvau pastebėjęs to anksčiau – važiuodamas nuo vienų iš ne-Šengeno zonos keleiviams skirtų įlaipinimo vartų „Litcargus” autobusas pervažiavo … „gulintį policininką”!

Toks klausimėlis iškilo – ar gulintis policinkas yra vienintelis/paprasčiausias/pigiausias būdas kontroliuoti keleivius prie lėktuvų vartų vežančius autobusų vairuotojus?.. Gi anžeminio aptarnavimo paslaugas Vilniaus oro uoste realiai teikia tik dvi bendrovės („Litcargus” ir „Baltic Ground Services”) ir yra ant dviejų rankos pirštų suskaičiuojamas kiekis autobusų?..

Manau, jog čia paprasčiausias Vilniaus oro uosto neūkiškumo simbolis, nuo kurio tik labiau lūžta autobusai bei kenčia keleivių sanariai ir užpakaliai.

Beje, niekada nemačiau, kad į „Boeing 757” būtų sodinama per „rankovę” – ar tik nebus taip, jog į „Fokker” nesodiname per „rankovę” nes per mažas lėktuvas, o štai „757” jau per didelis?..

Holivudo kūrėjų komanda, vedama prodiuserio Juddo Apatowo, sukūrusi komedijas „40-ties ir dar skaistus”, „Užkibo” ar „Kietakiaušiai” pristato naują filmą „Velniop tą Sarą Maršal”. Kaip ir įprasta šiuolaikinėms romantinėms komedijoms, siužetas gana paprastas – muzikantas iš Los Anželo vardu Peteris penkerius metus draugauja su TV serialo žvaigžde Sara Maršal. Šioji ji palieka dėl garsaus lovelaso – muzikos žvaigždės. Paragintas brolio Peteris išvyksta atostogų į Havajus, kur netikėtai atostogauja ir Sara su naujuoju draugužiu.

Scenarijų „Velniop tą Sarą Maršal” rašė Jasonas Segelis – tas pats, kuris sukūrė ir pagrindinį, Peterio Bretterio, vaidmenį. Negana to, J.Segelis prie šio filmo prisidėjo ir sukūręs bei atlikęs kertinę filmo garso takelio dalį – lėlių operą apie Drakulos meilę, dainas „Inside of You” bei „We Gotta Do Something”. Iš mažai žinomo aktoriaus J.Segelis juostoje „Velniop tą Sarą Maršal” atsiskleidė kaip tikras žmogus-orkestras.

„Velniop tą Sarą Maršal” režisieriaus kėdėjo sėdėjo Nicholas Stolleris, iki šiol pagarsėjęs kaip nelabai vykusios komedijos su Jimu Carrey „Nuotykiai su Diku ir Džeine” scenarijaus autorius. Prodiuserių komanda, stačiusi šią juostą nebijo naujų vardų ieškoti ne tik darbams už kadro, bet ir vaidmenims ekrane. Kaip ir „Kietakiaušiuose” ar „Užkibo”, taip ir „Velniop tą Sarą Maršal”, pagrindinius vaidmenis atlieka jau pastebėti ankstesniuose filmuose aktoriai, bet, toli gražu, ne pirmojo ryškumo žvaigždės.

Dviejų filmo gražuolių – TV žvaigždės Saros Maršal ir viešbučio Havajuose administratorės Reičel, kuria susižavi Peteris – vaidmenys atiteko atitinkamai Kristen Bell, matytai „Herojuose”, „Pulse” ar „Spartane” bei ukrainietei Milai Kunis, žinomai iš kelių neryškių vaidmenų ir animacinio TV serialo „Family Guy” garsinimo. Galima tikėtis, jog šie vaidmenys šioms dviems gražioms aktorėms taps katalizatoriumi, po kurio jos pavirs A kategorijos Holivudo žvaigždėmis. Panašiai kaip Katherine Heigl filmu „Užkibo” iš TV serialo „Grego anatomija” žvaigždės-mažų kino vaidmenų aktorės tapo pirmojo ryškumo žvaigžde.

Antraplaniuose vaidmenyse pasirodo ne vienas aktorius, taip pat jau matytas ankstesniuose šio komedijų fabrikėlio darbuose – Paulas Ruddas, Billas Haderis. Vėl labai puikų ir taiklų vaidmenį gavo mano mėgstamas „kvailų vaidmenų” atlikėjas Johanas Hillas, šį kartą atliekantis restorano darbuotojo, kuris vis bando įsiteikti scenos garsenybei, rolę.

Kaip ir kitose „Velniop tą Sarą Maršal” kūrėjų darbuose, šioje komedijoje einama tolokai rodant nuogybes bei vartojant juokelius apie „aną galą”. Be abejo, šios komedijos negalima lyginti su „Kietakiaušiais”, bet, atkreipiu dėmesį, jog daugelyje šalių „Velniop tą Sarą Maršal” leidžiama žiūrėti tik pilnamečiams. Nors komedijose idėjų trūkumo maskavimas vulgarumu yra šių laikų Holivudo blogybių sąrašo pirmajame dešimtuke, šiame filme, kaip ir „40-ties ir vis dar skaistus”, juokeliai apie seksą puikiai derinami su juostos nuotaika ir prajuokina bei neatrodo „ne į temą”.

Jeigu lygintume „Velniop tą Sarą Maršal” su kitais „Apatowo grupuotės” filmais, tai šis tikrai nėra pats geriausias – šį titulą išlaiko „Užkibo”. Nepaisant to, „Velniop tą Sarą Maršal” yra linksmas, ne kiekviename žingsnyje nuspėjamas filmas su taikliais personažais ir kokybiškais dialogais. Šis filmas įrodo, jog romantinės komedijos žanras nėra tik beviltiškai pasiduodantis garsioms pavardėms ir galimiems dideliems uždarbiams. Lauksių kitų šios kūrėjų grupės darbų – tai jau savotiškas kokybės ženklas. Tikiuosi, ne laikinas.

Plačiau apie filmą – Velniop tą Sarą Maršal | Forgetting Sarah Marshall, 2008

Vis giliau nagrinėdamas raiškiosios televizijos plėtros klausimą, trumpai pristatysiu svarbiausią aparatą, reikalingą raiškiosios televizijos žiūrėjimui – televizorių. Šį vėlyvą pavasarių rinkau naują aparatą namams, todėl pasidalinsiu keliomis įžvalgomis ir įspūdžiais apie pasirinktą televizorių.

Visi interneto forumai yra užplūsti „fleimais”, kuriuose prisiekę vienos ir kitos pusės gerbėjai ginčijasi kas geriau – LCD ar plazma. Šie ginčai primena kitas amžinas konfrontaciją „Vilnius-Kaunas” ar „Firefox-Explorer”. Nesu vienos ar kitos technologijos fanas, bet pasirinkai plazminį televizorių todėl, kad šių dienų plazminiai modeliai tiesiog rodo geriau nei LCD modeliai. Ypač skirtumas jaučiasi, kuomet televizoriai turi susitvarkyti su plačiai prieinamu standartinės televizijos (SD) formatu – „Panasonic” plazmos šitoje vietoje yra neprilygstamos. Be to, man asmeniškai kur kas labiau patinka plazminio televizoriaus atkuriami atspalviai, susidorojimas su greitai kintančiu vaizdu.

Sunku apsispręsti ir televizoriaus dydžio – kokio reikia jūsų namams. Mano televizorius yra žiūrimas iš 2,3-2,5 metro atstumo ir, manau, 42 colių dydis šiam atstumui yra optimalus, nors po poros mėnesių naudojimo galbūt norėtųsi ir vienu dydžiu didesnio – galvoju, kad tiktų tokiam atstumui ir 46 colių aparatas.

Žiūrint iš 2,5 metro atstumo į 42 colių dydžio „Panasonic TH-42PY85” jau yra sunku atskirti aukščiausios kokybės „Full HD” vaizdą nuo kokybiško analoginės TV (mano atveju – „Interaktyvioji Gala”) vaizdo. Iš tokio atstumo detalės jau susilieja, todėl, norint mėgautis raiškiosios TV privalumais (kuomet turėsiu tokią galimybę), teks sofą prisistumti arčiau.

Atsiliepimai apie „Panasonic TH-42PY85” – puikūs. Televizorius puikiai susidoroja su įvairiais signalais.  Kol kas išbandžiau ir dažnai naudoju – DVD grotuvą, „Interaktyviąją Gala”, 720p ir 1080p video (per DVI-HDMI jungtį perduodamą iš „Apple MacBook”). Vaizdas yra puikus bet kuriuo atveju.

Televizorius turi lietuvišką valdymo meniu, įsijungia gan greitai, taip pat greitai reaguoja į distancinio pultelio perduodamas komandas (nekenčiu savo „Philips” DVD grotuvo už lėtumą).

„Panasonic TH-42PY85” silpnesnė vieta yra garsas – kolonėlės gana silpnos ir garso kokybė nusleidžia vaizdo kokybei. Kad garsas pasivytų vaizdą tektų ieškoti kolonėlių arba namų kino sistemos.

Spręskite patys ar verta pirkti televizorių, kuris palaiko „Full HD” standartą – nuo šio privalumo buvimo/nebuvimo priklauso ir televizoriaus suteikiamas skausmas jūsų piniginei – skirtumas gali būti 1000-1500 litų. Patariu įvertinti tai, kokie jūsų realus poreikiai – ar greitai jus pasieks raiškioji televizija ir ar dažnai ją žiūrėsite, ar žaisite „Playstation”, ar žiūrėsite „Blu-Ray” filmus, ar žiūrėsite HD kokybės filmus prijungę kompiuterį, ir, svarbiausia – ar turėsite galimybę žiūrėti televizorių iš pakankamai arti, kad atskirtumėte HD vaizdą nuo SD.

„Panasonic TH-42PY85” turi tris HDMI jungtis, bet jų tikrai nėra perdaug. Kadangi planuoju „Playstation 3” arba „Blu-Ray” grotuvo įsigijimą, tai vieną jungti tenka dedikuoti šiam aparatui, vieną jungtį užėmė „Interaktyviosios Gala” priedėlis, o vieną jungtį naudoju prijungdamas televizorių kaip išorinį vaizduoklį „MacBook’ui”.

Televizoriaus viršutinėje dalyje yra įmontuotas aušintuvas (liaudiškai ventiliatorius), bet jis veikia tikrai labai tyliai – neišgirdau nieko net pridėjęs ausį televizorių žiūrint „mute” režimu. Kažkiek neramumo šis ventiliatorius sukelia galvojan apie ateitį – žinant stacionariųjų kompiuterių aušintuvus, su kiekvienais naudojimo metais dėl natūralaus dėvėjimosi tie daiktai turi savybę veikti vis garsiau. Tikiuosi, su „Panasonic” ventiliatoriumi taip neatsitiks.

„Panasonic TH-42PY85” yra komplektuojamas su stovu, todėl jį bevargo pastatysite ant stalo. Televizorius sveria apie 30 kilogramų, todėl pamąstykite, ar nerizikuojate tvirtindami jį prie sienos.

Televizorių pirkau per interneto parduotuvę „Neriba.lt”. Pasinaudojau senu geru patarimu, gautu iš apleisto prosumer.lt domain’o savininko Marciux’o – geriausias būdas derėtis su „Neriba.lt” yra prekės puslapyje laukelyje „Mokėtumėte mažiau?” įvesti 5-10% mažesnę už oficialią pardavimo kainą. Dažnu atveju suveikia – galbūt greitai gausite žinutę iš „Neriba.lt”, jog šią prekę jums gali parduoti pigiau.

Beje, „Panasonic” (bent jau televizoriai) Lietuvos didžiųjų buitinės technikos prekybos tinklų nėra mėgstamas (išimtis, galbūt „Avitela”) – daugelyje net ir didžiųjų rasite vos po kelis „Panasonic” modelius, todėl, jei tiksliai žinote ko norite, o tas noras vardu „Panasonic”, tai gali būti sunkumų norą išpildant.

Kartu su televizoriumi taip pat įsigijau „Norstone” TV staliuką – konkrečiai šio modelio „Neriba.lt” asortimente dabar nėra. Bet šio gamintojo staliukus taip pat galiu rekomenduoti – labai paprasta surinkti, atrodo puikiai ir yra labai tvirti.

„FlyLAL” laimėjo ilgai trukusį mūšį su stagnaciniu Vilniaus oro uostu dėl galimybės plėsti oro uostą savo lėšomis (ir savo naudai, aišku). Turbūt, jau visos institucijos sutiko, jog Vilniaus oro uoste „FlyLAL” turėtų galimybę pasistatyti savo keleivių aptarnavimo terminalą. Liko tik pakeisti įstatymus, kurie, paprastai tariant, draudžia privačiam kapitalui vystyti savo objektus strategiškai svarbiuose valstybiniuose objektuose.

„FlyLAL” siekdama leidimo statyti savo terminalą vykdė ir aktyvų propagandinį viešųjų ryšių karą – už veiksmus ir rezultatus galima pasveikinti šios kompanijos lobistus.

Nors pati situacija primena vienos verslo organizacijos valstybinį palaikymą, šiam projektui pritariu. Tikiuosi, „FlyLAL” įgyvendins pažadus ir planus taip greitai, kaip yra suplanavusi – plėtros Vilniaus oro uostui reikia verkiant, todėl, kuo greičiau – tuo geriau.

Analogiško veiklos modelio praktika yra naudojama ir užsienyje – garsųjį naująjį „Heatrow” oro ousto terminalą taip pat naudoja vienintelė „British Airways”. Be jokios abejonės, sutartyse turi būti įtvirtinamos sąlygos, jog dėl naudojimosi valstybiniais objektais naudos gautų ne tik vienas privatus vienetas, bet ir pakanakma papildoma vertė būtu sukuriama ir kitiems (keleiviams, oro uostui, jo infrastruktūrai, kitiems rinkos dalyviams ir t.t.).

Be jokios abejonės, greičiausiai šis „FlyLAL” suteiktas leidimas statyti savo terminalą Vilniaus oro uoste neišspręs konflikto tarp Vilniaus oro uosto ir „FlyLAL” kompanijos, o pats terminalas, bus nuolatinis šių dviejų pusių sąlyčio taškas.

Ką šis naujas terminalas pakeis bendrame oro uosto ir avialinijų bendravimo modelyje? Pagrindinės skrydžio oro uoste dalys yra šios – nusileidimas, orlaivio aptarnavimas, keleivių aptarnavimas. Iš šių dalių susideda ir pagrindiniai mokesčiai. Tūpdamas lėktuvas moka lėktuvo nusileidimo mokestį (paprastai skaičiuojamas už toną), moka keleivio mokesčius (už kiekvieną lėktuve esantį keleivį), bei moka lėktuvo aptarnavimo mokesčius lėktuvą aptarnaujančiai kompanijai (degalų užpildymo, trapo ar „rankovės” aptarnavimo mokestis, lėktuvo tempimo, valymo ir kt. darbai).

Šiuo metu tūpimo ir keleivio mokesčiai yra mokami oro uostui. „FlyLAL” valdant nuosavą terminalą oro uoste, keleivio mokesčių greičiausiai jiems mokėti nebereiks (arba reiks labai mažą jo dalį) – kitos kompanijos, aptarnaujamos „FlyLAL” terminale mokes ne oro uostui, o „FlyLAL”. „FlyLAL” grupei priklauso kompanija „Baltic Ground Services”, todėl lėktuvo aptarnavimo mokesčiai taip pat tik perdedami iš vienos kišenės į kitą. Tiesa, BGS, mano žiniomis, daugiau klientų Vilniaus oro uoste neturi – kitų kompanijų („Aurela”, „airBaltic” ir kt.) aptarnauja „Litcargus”.

Be abejo, pats veiklos modelis bus sudėtingesnis – terminalą greičiausiai valdys antrinė „FlyLAL” grupei priklausanti bendrovė  ir t.t.

Beje, „FlyLAL Group” jau spėjo ir sukurti interneto svetainę, kurioje išsamiai pristatomas naujasis keleivių aptarnavimo terminalas.

Tikiuosi, jog tai bus ne vienintelis oro uosto plėtros žingsnis. Susisiekimo ministerija žada, jog „Lietuvos geležinkeliai” dar šiemet atidarys traukinių maršrutą „Vilniaus centrinė stotis – Vilniaus oro uostas”. Svarbiausia, jog projektas nebūtų paleistas atmestinai – kad iš karto būtų tinkamai sureguliuotas tvarkaraštis ir įrengta tinkama infrastruktūra įrengiant stotelę oro uoste.

Ne, jo dar negalima įsigyti „Omnitel” salonuose. Jokiu būdu nesutinku su Mariumi iš „macosx.lt”, kuris teigia, jog Lietuvoje bus prekyba vykdoma senaisiais, pirmosios kartos „Apple iPhone” – greičiau išsakyti paistalai yra eilinė „Omnitel” salono darbuotojo nekompetencija. Pirmosios kartos „iPhone” gamyba nutraukta ir daugelyje rinkų jau nebegalima įsigyti – kai kurios parduotuvės tik prekiauja telefono likučiais.

Bet – „Omnitel” jau platina pirmosios kartos „iPhone” aparatą. Jis suteikiamas ypač svarbiems klientams – vieną tokį teko ir pačiupinėti.

Kas iš karto krito į akis – telefonas yra „amerikoniškas” – vartotojų pateikiamas net su amerikietišku kištuku į rozetę. Telefone buvo įdiegta programinės įrangos 1.1.3 versija. Ir – įdomiausia. Telefone buvo įdiegta nelegali trečiųjų šalių programinės įrangos diegyklė „Installer” ir kartu keletas programų – „iSIM”, „Chess” ir dar keletas kitų. Papildomų išvadų iš to nedarysiu …

O dėl oficialios prekybos „iPhone 3G” reikia tikėtis, jog „Omnitel” neuždels ir telefonai nepasirodys gerokai vėliau nei liepos 11 dieną. Tikėkimės ir pakankamai sąžiningų mokėjimo planų „iPhone” – ypač kas liečia mobilųjį internetą – dabar net su mobiliajam internetui skirtais planais suteikiami gana juokingi duomenų srautai. Aš, naudodamas „iPhone” ir, turbūt, kokia 70% laiko praleisdamas „wi-fi” zonose per mėnesį išnaudoju apie 300MB „EDGE” ryšio …

Šiandien eilinis tūlas „Delfi” skaitytojas gali nuspręsti nebeskraidyti visą savo gyvenimą. Per vieną dieną, trys daugiausia iš Lietuvos keleivių pervežančios kompanijos gavo „juodosios” informacijos kepures.

„Ryanair“ ir Kauno oro uostas tyčiojosi iš savo klientų

Pati ankstyviausia šio ryto žinia ir pateikta „juodžiausiai” iš visų – straipsnis yra labai subjektyvus. Situacija nėra labai ypatinga – tiesiog „Ryanair” lėktuvas sugedo Kaune ir nepakilo skrydžiui į Liverpulį. Nelabai aišku, kuo šioje situacijoje dėtas Kauno oro uostas – už neįvykusius skrydžius ir pasirūpinimą keleiviais yra atsakinga aviakompanija.

Kitąvertus, ši situacija parodo, kad „low-cost” aviakompanijos su maža kaina neša ir didesnę riziką. Be to, kuomet skrendama iš tokio mažo oro uosto kaip Kaunas, situacija gali tapti sudėtingesne vien dėl to, jog keleivių net nebuvo teorinės galimybės išgabenti kitaip – kadangi kitų skrydžių iš Kauno apskritai nėra!

Sugedus lėktuvui „flyLAL“ keleiviai pusei paros įstrigo Dubline

Antroji dienos žinia – situacija labai panaši į „Ryanair” atvejį. Šis atvejis apnuogina kitą reikalo pusę – mažų avialinijų keleiviais yra sunkiai pasirūpina dideliuose svetimuose oro uostuose. Dideliuose oro uostose „FlyLAL” yra mažytė kompanija be normalių savo atstovų, todėl sunku dabar ir pasakyti, kodėl problema nebuvo išspręsta gana paprastu būdu – išsiunčiant keleivius kitų avialinijų reisais. Tai galėjo būti ir „FlyLAL” taupymas, bet pilnai tikėtina, jog tai galėjo būti ir tiesiog nesugebėjimas organizuoti problemos sprendimo svetimame oro uoste.

Rygoje „airBaltic” lėktuvas leidosi avariniu būdu

Kitokia, bet ne blogiau skambanti situacija „airBaltic” stovykloje. Skridęs į Antaliją lėktuvas turėjo grįžti ir leistis avariniu būdu. Visgi, bent jau iš pranešimų, gedimas buvo labai smulkus – tiesiog tai buvo indikatoriaus gedimas, o „avariniu būdu” skamba grėsmingai.

Po ilgai trukusio susirašinėjimo su įvairiomis institucijomis, Marketingo Specialistų Asociaciją pavyko pervadinti į Lietuvos Marketingo Asociaciją.

Organizacijoms, kurių pavadinime yra žodis „Lietuvos”, reikalingas Teisingumo ministerijos leidimas, kuri leidimą išduoda tik organizacijoms, atitinkančioms tam tikrus kriterijus.

Klaustukas ilgai kabojo dėl žodžio „marketingas” naudojimo, bet po pateiktų argumentų ir šio žodžio panaudojimo precedentų analizės, valstybės institucijos sutiko su jo naudojimu. Realiai egzistuojanti Lietuvos Marketingo Asociacija bus dar vienu argumentu „marketingas prieš rinkodarą” kare.

Nuo 2004-ųjų pabaigos veikianti Marketingo specialistų asociacija (MSA), vienijanti per 140 šalies marketingo specialistų iš įvairių verslo sričių, keičia pavadinimą į Lietuvos marketingo asociaciją (LiMA). Pavadinimas keičiamas siekiant pristatyti asociaciją kaip pagrindinę Lietuvos organizaciją, vienijančią šalies marketingo specialistus.

„Atstovaudami marketingo specialistams visos šalies mastu, mes galėsime glaudžiau bendradarbiauti su užsienio šalių ekspertais, sustiprinti ryšius su tarptautinėmis marketingo asociacijomis. Taip pat numatome toliau plėtoti savo veiklą, pritraukti ne tik fizinius, bet ir juridinius asmenis, o greitu metu pradės veikti LiMA skyriai ir kituose Lietuvos regionuose”, – sakė Saulius Majauskas, LiMA valdybos narys.

Pagrindinis asociacijos tikslas ir toliau išliks profesinis šalies marketingo specialistų tobulėjimas, apsikeitimas patirtimi. Jau dabar interneto svetainėje www.marketingas.org sukaupta nemažai praktinio pobūdžio profesinės informacijos, galima susipažinti su profesinėmis naujovėmis, atliekamais tyrimais, o elektroninė konferencijų sistema leidžia jiems itin operatyviai keistis turimomis žiniomis. Šiuo metu yra kuriama ir LiMA biblioteka.

Per pataruosiu dvejus metus asociacija surengė daugiau nei 20 profesiniam tobulėjimui skirtų renginių: seminarų, apmokymų, diskusijų, praktinio pobūdžio užsiėmimų – juose savo patirtimi dalinosi tiek vietos, tiek užsienio ekspertai.