Simonas Bartkus | Blog

Vasario 28 dieną teks skristi darbo reikalais į Oslą – šiuo maršrutu tenka skraidyti labai dažnai. Ketvirtadienis, yra, beje, vienintelė diena savaitėje, kai „AirBaltic” turi rytinį tiesioginį reisą Oslas-Vilnius. Todėl skrisiu 6:30 iš Vilniaus į Oslą, o vakarop 18:05 skrisiu Oslas-Kopenhaga, o 20:30 – Kopenhaga-Vilnius.

Kadangi Lietuvoje įsikūrė visa krūva aviabilietų pardavimą internetu vykdančių bendrovių, labai įdomu pasidarė, koks kainų skirtumas tarp jų.

Kadangi skrydžių bilietų kainos kinta kas kelios valandos, tai pateikiu tokias kainas, kokias pateikė tinklapiai vasario 19 dieną, 20:30 – 21:00 val.:

Greitai.lt: 938 LTL;

Avia.lt: 933 LTL; (beje, Avia.lt pasiūlė dar pigesnį skrydį su dukterine SAS kompanija Wideroe , kuri skraido „Dash’ais” Oslas-Kopenhaga, bendra skrydžio kaina 926 LTL);

KalevaTravel (ex. bilietai.lt): 923 LTL (analogiškas Avia.lt pasiūlymas su Wideroe irgi pateiktas – 916 LTL);

tiesiai.lt: 932 LTL („geniali” sistema pasiūlė skristi tiesioginiais norwegian.no reisais su maža smulkmena: skrydis Vilnius-Oslas prasideda 13 val., Oslas-Vilnius 9.30 val…. suprask, grįžk anksčiau nei išskrisi, jei su Wideroe – 925 LTL);

skrendu.lt: 933 LTL (su „Wideroe” – 926 LTL);

skrisk.lt: 908 LTL (su „Wideroe” – 901 LTL);

aviabilietai.lt: 933 LTL (su „Wideroe” – 926 LTL).

Ką siūlo „AirBaltic”?

Ogi nieko. Vakarinių skrydžių per Kopenhaga „AirBaltic” per savo interneto svetainę tiesiog nesiūlo. Siūlo skristi ryte tiesiogiai į Oslą už 211 LTL, o grįžti siūlo tik per Stokholomą arba pietiniu skrydžiu per Kopenhagą… Iškilo klausimas – gal jie geriau žino, jog jų vykdomame skrydyje nebėra vietų? Nė Velnio – renkantis tiesioginį skrydį Kopenhaga-Vilnius pasiūlymas atsirado. Rezultatas – tiesiogiai iš „AirBaltic” skrydžio įsigyti nepavyks.

Ką siūlo „AirBaltic” didžioji motina „SAS”?

Parodo viską gražiausiai ir patogiausiai. Ir brangiausiai – už 1048 litus.

Pastebėtina tai, jog didžioji aviabilietų rezervavimo sistemų neturi galimybės rinktis papildomas opcijas bilietui – daugelis jų parduoda tik žemiausios ekonominės („lowest economy”) klasės bilietus, reta kuri atskiria ekonominės ir verslo klasės bilietus. Nė viena iš sistemų neleido rinktis bilietų keičiamumo/gražinimo opcijų, pasirinkti specialių klasių (konkrečiu atveju „SAS” „Economy Extra”). Tą galima padaryti tik užsakant bilietus per SAS. Dėl to verslo reikmėms šios sistemos sunkiai pritaikomos – mano darbovietė bilietus perka per kelionių agentūrą, ir, kaip iš šio tyrimo supratau, vargiai gali ją pakeisti į kažkurią iš bilietų rezervavimo sistemų.

Jeigu daryti išvadas: lyderis Greitai.lt turi ir didžiausią maržą – natūralu, kad gali sau leisti nežaisti žemos kainos korta. Mažiausią maržą bent jau šiuo metu taiko „BPC Travel” valdomas skrisk.lt – klausimas, galbūt tai laikinas dalykas, įvedant naują sistemą į rinką.

Aišku, vienas testas tai labai primityvios išvados – galų gale tos pačios kompanijos gali turėti skirtingas maržas skirtingų aviakompanijų bilietams.

Kad „Bitės” laukia prekės ženklo „refresh’as”, pirmą kartą teko išgirsti dar praėjusių metų viduryje. Internetiniame pasaulyje nemažai sklandė teorijų, jog „Bitė” virs „Vodafone” – galbūt, taip ir bus. Pokyčių varikliu laikomas naujo „Bitės” marketingo vadovo – kanadiečio Gary McGuire paskyrimas.

Pokyčių „Bitėje” įvyko – buvo atsisakyta reklamos agentūros „McCann Erickson Astos Dizainas” paslaugų, o „DDB Vilnius” netapo vienintele „Bitę” aptarnaujančia reklamos agentūra – kalbama, jog strateginius „Bitės” prekės ženklo manevrus vykdo Londone įsikūrusi reklamos agentūra. Kol kas neteko girdėti, jog lietuviška kompanija dirbtų su ne Lietuvoje įsikūrusia reklamos agentūra (čia ne tas atvejis, kuomet tarptautinių korporacijų reklama tik adaptuojama).

Būtent ši nelietuviška reklamos agentūra yra ir (jau tikrai aišku) paskutinės „teaser’inės” reklamos kampanijos „Aš galiu. O tu?” autorė.

Teko būti Moksleivių parlamento nariu, kuomet Lietuvos moksleivių parlamentas buvo socialinės moksleiviams skirtos akcijos „Aš galiu” partneris. Projektą „Aš galiu” įgyvendino Pilietinių iniciatyvų centras ir jis truko ketverius metus nuo 2000 m. Be abejo, to projekto ir jį lydėjusių outdoor’ų neprisimenai nei Gary McGuire, nei Londone įsikūrusi reklamos agentūra. Bet prisimenu ne vienas aš: nuo blogosferos iki „rimtosios” (he, he) žiniasklaidos.

Tai buvo siauras moksleivių auditorijai skirtas projektas, bet jo viešinimas buvo gan ryškus, todėl šį logotipą turėtų prisiminti ne tik jaunuomenė:

Projekto interneto adresas lygiai toks pat, kaip ir „Bitės” „teaserio” kampanijos. Nežinau, ar tiesiog „expirino” domaino adreso nuosavybės galiojimas, ar projekto „Aš galiu” autoriai domainą pardavė – „Vilniaus dienai” Pilietinių iniciatyvų centro direktorius Girvydas Duoblys teigia, jog kontaktų su „Bite” iki šiol neturėjo.

Ieškant giliau – dar įdomiau. Pasirodo, Valstybinių patentų biuro duomenų bazėje užregistruota, jog „Aš galiu” yra registruotas prekės ženklas su šūkiu, logotipais ir kt., beigi, jog patentas galioja iki 2010 metų. Aukščiau įdėtas prekės ženklas „Aš galiu” priklauso UAB „Philip Morris Lietuva” („Marlboro”, „L&M”, „Parliament” ir kitų žinomų cigarečių gamintojas). Spėju, ši kompanija buvo viena iš pagrindinių „Aš galiu” projekto rėmėjų – žalingų įpročių prevencija buvo vienas iš projekto tikslų, todėl šios kompanijos vardu buvo registruojami ir prekės ženklai.

Pirmadienį „Bitė” jau sukvietė visus į Šiuolaikinio meno centrą, kuriame pirmadienį įvyks spaudos konferencija, kurios metu bus pristatytas atnaujintas „Bitės” prekės ženklas. Daugelis media priemonių jau gavo media agentūrų užsakymus pirmadienį pradėti „Bitės” įvaizdinę reklaminę kampaniją.

Panaršius po valstybinio patentų biuro prekės ženklų duomenų bazę, galima atrasti ir būsimą „Bitės” šūkį: „Jei aš galiu, gali ir tu”. Paraišką įteisinti šį prekės ženklą UAB „Bitė Lietuva” vardu padavė advokatų kontora „Smaliukas ir partneriai” 2007 m. gruodžio 22 dieną. Apie prekės ženklo nuosavybės įsigaliojimą kol kas nepažįmima. Ar Valstybinis patentų biuras įteisins šio prekės ženklo nuosavybę? Mano nuomone, jis per daug panašus į jau apkalbėtą „Aš galiu”.

Kitas ženklas, kurį tą pačią dieną užregistravo „Bitė” – „Į gerą. Bitė”.

Ar „tyzerinė” kampanija „Bitei” pavyko? Jeigu vertinti tik pagal tai, kiek ji buvo pastebėta, ir kiek apie ją kalbėti – tada taip. Bet aš ją vertinu neigiamai – tiek dėl didžiulio „nupopsinimo”, tiek dėl ryšių su buvusia socialine kampanija, tiek dėl bendrosios stilistikos – įdomu, ar „Bitės” prekės ženklas irgi bus toks.

Mano subjektyviu įvertinimu „Bitės” „tyzerio” kampanijos „media” išlaidos gali siekti kokius 300 tūkst. litų – visas „brand renewing’as” atsieis, matyt, kelis milijonus. Gal ir „Į gerą”.

Paimta iš: Geras įvaizdis yra viskas?, 2008-02-05 06:53

Kristina Aksamitaitė | Alfa.lt

„Troškulys – dar ne viskas. Įvaizdis yra viskas!“ – galima būtų perfrazuoti vieno gaiviojo gėrimo reklamos teiginį. Tie, kurie tuo tiki, yra visiškai teisūs. Juk kiekvieną kartą įsigydami įmonės siūlomą produktą, naudodamiesi kokia nors paslauga klientai pasąmonėje kuria vaizdą apie organizaciją.

Šis vaizdas lems, ar klientai dar kartą naudosis jūsų organizacijos paslauga ir pirks produktus. Taip pat geresnį įvaizdį (arba reputaciją – Alfa.lt) turinčioms įmonėms lengviau rasti verslo partnerių ar pasirašyti pelningas sutartis. Visa tai svarbu tiek jau žinomoms, tiek dar besikuriančioms įmonėms.

Kaip sukurti teigiamą reputaciją?

Teigiamos reputacijos formavimas – vienas svarbiausių strateginės vadybos ir rinkodaros tikslų. Įvaizdį lemiančių veiksnių yra daug. „Tai ir kompanijos darbuotojų atsiliepimai apie įmonę kaip darbdavį, ir išorinės įmonės reklamos kokybė, ir klientų atsiliepimai interneto forumuose. Įvaizdžio kūrimas ir išlaikymas – menas valdyti visumą veiksnių, kurie prisideda prie kompanijos įvaizdžio kūrimo“, – teigia Marketingo specialistų asociacijos (MSA) valdybos narys Simonas Bartkus.

Anot specialisto, teigiamai reputacijai suformuoti iš tiesų svarbi įmonių socialinė atsakomybė. S. Bartkus pataria atkreipia dėmesį, kad pastaruoju metu pastebimas visuomenės domėjimasis socialine kompanijų veikla.

Pasak dar vienos šios srities specialistės, įvaizdžio konsultantės-trenerės Alvydos Jasilionytės, organizacijos įvaizdžio kūrimo procesą apima keturios verslo šakos – vadybos ir organizavimo paslaugos, ryšiai su visuomene, reklamos agentūros, kurios rūpinasi produkto įvaizdžiu, ir organizacinio dizaino kūrėjai. Šie rūpinasi organizacinio identiteto ir vaizdinės išraiškos kūryba, per kurią perteikiamos organizacinės vertybės tiesiogiai vidinei ir išorinei auditorijai.

„Tačiau visų pirma viskas priklauso nuo vadovo ir jo turimos vizijos. Labai dažnai mūsų organizacijose atsitinka taip, kad vadovai iš viršaus „nuleidžia“ organizacijos misiją ir viziją, o darbuotojams ji visiškai neaktuali, nors kabo prieš akis kas dieną. Jie net neprisimena, kas ten parašyta. Idealu būtų, kad darbuotojai kartu su vadovais dalyvautų tiek formuojant organizacijos misiją ir viziją, tiek iškeliant organizacijos tikslus“, – pataria A. Jasilionytė.

Taip pat, pasak moters, svarbu deklaruoti tokias vertybes, kurių pirmiausia laikomasi organizacijos viduje.

Ką įvaizdis „dirba“?

Palanki reputacija duoda teigiamų vaisių. „Geras įvaizdis padeda pigiau pirkti ir brangiau parduoti. Verslo partneriai noriai bendradarbiauja su gerą įvaizdį turinčiomis kompanijomis, vartotojai linkę mokėti daugiau, jeigu perka iš gerą įvaizdį turinčios įmonės. Darbuotojams svarbus įmonės kaip darbdavio įvaizdis“, – aiškina S. Bartkus.

Anot A. Jasilionytės, geras įvaizdis garantuoja atsakingą organizacijos požiūrį į darbuotojus, į vartotojus ir į visuomenę. Tai garantuoja ir atitinkamą produktų bei paslaugų kokybę. „Šiandien labai aktuali ir organizacijos verslo atsakomybė tiek socialiniu, tiek ekonominiu, tiek ekologiniu aspektais“, – priduria A. Jasilionytė.

Išvaizda reprezentuoja įmonę

Anot S. Bartkaus, vienas svarbiausių veiksnių, prisidedančių prie įvaizdžio formavimo, yra darbuotojų bei vadovų išvaizda.

„Būtina prisiminti, kad įvaizdį kuria ne detalės. Lemiamą reikšmę turi rezultato santykis su lūkesčiais. Pavyzdžiui, vargu ar tuomet, kai matome bankininką, vilkintį juodu kostiumu, mūsų akyse pakyla banko įvaizdis. O jeigu matome taksi vairuotoją juodu kostiumu?“ – retoriškai klausia S. Bartkus.

Pasak A. Jasilionytės, darbuotojai reprezentuoja organizaciją, įmonę. Jei darbuotojai atrodo netvarkingai ar netinkamai apsirengę, jie apie organizaciją perduoda atitinkamą informaciją.

Pergales švęskite kartu

A. Jasilionytė pabrėžia, kad geriausių rezultatų pasiekiame dirbdami komandoje. „Jei projektas individualus, pripažinimą gali prisiimti vadovas, o jei tai komandos darbas, tegu būna malonus ir padėkoja komandai už pasiektus rezultatus, – A. Jasilionytė skatina vadovus neprisiimti laurų vieniems – visiems svarbu būti pripažintiems ir įvertintiems. Jei esate komandos narys, natūralu, kad savo darbu prisidedate prie komandos laimėjimų. Dirbant komandoje pasiekiama didesnių rezultatų. Pergales turėtumėte atšvęsti drauge“, – pataria specialistė.

Darbuotojai gali skleisti teigiamas žinias

Pasak S. Bartkaus, itin svarbūs tiek esamų, tiek buvusių darbuotojų atsiliepimai apie įmonę. „Įsivaizduokite – kompanijoje dirba tūkst. darbuotojų: visi turi giminaičių, kaimynų ir draugų, jiems skleidžia žinias apie savo darbovietę. Dalis jų dalyvauja interneto forumuose ar net rašo tinklaraščius, kuriuos skaito tūkstančiai žmonių. Tai didžiulis komunikacijos kanalas, kuriuo sklindančią informaciją yra svarbu valdyti“, – sako S. Bartkus.

Anot A. Jasilionytės, reikia siekti darbe sukurti tokią atmosferą, kad darbuotojai kas rytą norėtų eiti į darbą ir realizuoti save, įnešti indėlį, dalytųsi savo sumanymais ir jaustųsi įvertinti. „Kai atsižvelgiama į darbuotojų idėjas, kai elgiamasi su juo kaip su asmenybe, o ne kaip su darbo priemone, darbuotojas, išėjęs iš darbo, skleis teigiamą informaciją apie organizaciją, – teigia pašnekovė, – supraskite teisingai, taip pat tikimasi, kad darbuotojai dirbs atsakingai ir profesionaliai atliks savo darbą, o ne piktnaudžiaus esama padėtimi.“

Nekokybiški gaminiai gadina įvaizdį

„Paslauga ar produktas turi tenkinti kliento poreikį. Mane stebina rinkoje esančių nekokybiškų prekių realizavimas. Jos pigios, bet neilgalaikės“, – teigia A. Jasilionytė.

Anot pašnekovės, neverta gaminti to, kas po kelių dienų atsidurs šiukšlių dėžėje. „Žinoma, klientas pirks pigų daiktą, bet manau, kad verslo atsakomybė – pateikti rinkai kokybiškas, nekenksmingas, atsakingai pagamintas prekes. Atsakingai dirbančios įmonės po ilgo laikotarpio įgys pranašumą“, – neabejoja specialistė.

Suklupus būtina valdyti situaciją

Verslas nenuspėjamas. Juk ne be reikalo sakoma, šiandien finansistas, rytoj – traktorininkas. Tad tikslinga pagalvoti ir apie tai, ko reikėtų imtis organizaciją ištikus krizei.

„Blogiausia, ką galima tokiu atveju padaryti – leisti blogai naujienai nevaldomai sklisti. Dažna komunikacijos klaida – per nelaimingą atsitikimą išryškėjus naujiems faktams, kurie įmonei yra nepalankūs, komunikacijos specialistai nuryja šią piliulę, leisdami krizei išplisti, o patys stengiasi imtis naujų komunikacijos projektų“, – teigia S. Bartkus.

Anot pašnekovo, minusą nėra lengva ištrinti net surinkus dešimt naujų pliusų. Pasak jo, svarbu valdyti krizes tuomet, kai jos tik prasideda, ir pasekmes kiek įmanoma sušvelninti.

A. Jasilionytė mano, kad organizacijai atsidūrus nepalankioje situacijoje, dera kreiptis į ryšių su visuomene specialistus. „Krizių valdymas nemažai kainuoja, bet paprastai konfliktai ar neigiama informacija užglaistoma. Kartais tai padaroma tyčia, konkurentų užsakymu. Tačiau čia jau kalbame apie nesąžiningą konkurenciją, neetišką verslą. Visiems būna suklupimų, didžiausioms korporacijoms jų taip pat būna. Tačiau svarbu, ką ta įmonė, organizacija daro po to“, – įsitikinusi A. Jasilionytė.

Ką apie įvaizdį kalba įmonių atstovai?

Daiva Selickaitė, Ryšių su visuomene grupės vadovė („Omnitel“ – mobiliojo ryšio bendrovė):

„Omnitel“ įvaizdis rodo mūsų bendrovės reputaciją ir požiūrį į savo klientus, darbuotojus bei bendruomenę. Nuo pat įsikūrimo „Omnitel“ siekia dirbti taip, kad klientai gautų jų poreikius atitinkančias paslaugas ir geriausią aptarnavimą, gerą kainos ir kokybės santykį, kad „Omnitel“ klientai pirmieji Lietuvoje pasinaudotų telekomunikacijų pasaulio naujovėmis ir jų teikiamais pranašumais. Savo darbuotojams siūlome konkurencingą atlyginimą bei dideles kvalifikacijos kėlimo galimybes, skatinimą už individualius ir bendrovės darbo rezultatus, daug investuojame į darbuotojų kompetenciją.

„Omnitel“ yra sukurta patraukli darbo aplinka, kurią vertina darbuotojai.

Be jokios abejonės, būdami Lietuvos verslo lyderiai aktyviai prisidedame prie šalies informacinės, ekonominės ir kultūrinės pažangos bei visuomenės gerovės kūrimo, remiame ir inicijuojame svarbius pažangios visuomenės gyvenimo projektus.

Giedrius Juozapavičius, Korporatyvinio marketingo departamento direktorius („Maxima LT“ – prekybos centrų tinklas):

„Maximos“ įvaizdžiui didelę reikšmę turi daug dalykų: parduotuvės vieta, kokia ji yra, ar patogu į ją patekti. Taip pat svarbu, kokia aplinka parduotuvės viduje, koks prekių asortimentas, ar švieži produktai, ar malonus aptarnavimas, ar jauku apsipirkti, ar lūkesčiai atitinka poreikius, ar kokybiškos prekės, ar patrauklios akcijos, ar paslaugūs darbuotojai.

Galiausiai svarbu net tai, ar kaimynai gerai apie ją atsiliepia. Realiai parduotuvė yra ta vieta, kurioje gimsta pagrindiniai vaizdiniai ir potyriai, susiję su „Maxima“. Jei jie yra pozityvūs, žmogus ir kitą kartą čia ateis, galbūt net skleis gerą žinią savo artimiesiems.

Asta Margevičienė, „Hansabanko“ rinkodaros ir viešųjų ryšių departamento direktorė:

Įvaizdžio formavimas yra kasdienio darbo sudedamoji dalis. Mūsų įvaizdį vertina klientai, visuomenė. Kaip įmonė vykdo savo pažadus klientams, kaip atitinka jų lūkesčius, kaip užtikrinama nuolatinė aptarnavimo kokybė, kokie santykiai įmonę sieja su visuomene, ar aiškiai ir atvirai teikiama informacija, kiek dėmesio skiriama kliento poreikiams išsiaiškinti, kokia darbuotojų kompetencija ir kiek ji auga, palyginti su pokyčiais rinkoje? Atsakius į šiuos klausimus galima gauti paveikslą, kuris padeda įvertinti įmonės įvaizdį. Pasitikėjimas, klientų lojalumas, banko reputacija yra pagrindiniai rodikliai, kurie rodo, kokie mes, koks mūsų įvaizdis. Didžiausias iššūkis – išsaugoti jį, nenuvilti klientų.

„Omnitel” atidarė elektroninę prekybos muzika parduotuvę – lietuvišką ir, iš principo, panašią į „iTunes” – principas tas pats, tiesiog gali pirkti muziką internetu.

Tai pabandžiau nusipirkti, kažką lietuviško iš karto.

Bet, pradžiai įlindau į FAQ – norėjau sužinoti, ar galėsiu dainą įsirašyti į „iPhone”, atradau kitą akibrokštą:

– Reikalinga tokia programinė ir techninė įranga: 2. „Windows“ 2000/XP/Vista (ne „Mac“ ar „Linux“) operacinė sistema

Aha, reiškias aš įrašytas į atstumtųjų tarpą ir esu išbrauktas iš galimų vartotojų sąrašo. Pasirodo, kūrėjai tiesiog tingėjo „Mac” operacinei sistemai pritaikyti pardavimo sistemą.

Na, kadangi darbe naudoju „Windows”, tai žengiu toliau, ieškau atsakymo, ar galėsiu klausytis per „iPhone”….

Dėmesio! Apple Ipod kol kas nepalaiko formato.

Aha, reiškia parduotuvės kūrėjai iš savo pirkėjų arsenalo dar išbraukė populiariausių pasaulyje grotuvų turėtojus.

Kadangi esu TOOKS atkaklus, nusprendžiau vistiek bent vieną dainą nusipirkti.

Ėmiau ir bagstelėjau ant tituliniame puslapyje reklamuojamo „Gintarės” albumo „Ar tu mane mylėsi” (neklauskite, kodėl sugalvojau naršyti ŠĮ albumą). Vaizdelis:

Nėra kainų, mygtukas „Pirkti” neaktyvus…. Pirma mintis – gal čia kas nors neveikia. Bet nuėjau į kitą albumą, pasirodo kitur yra kainos ir viskas veikia. Klausimas tarp kitko – kodėl čia įdėtas „Gintarės” albumas, nors jis, kaip suprantu, neparduodamas?

Kadangi esu labai įkyrus pirkėjas, bandau pirkti toliau. Atskiros kalbos dar reikalautų kaina – 5 LTL už lietuvišką kūrinį arba 50 LTL už visą CD – daugiau nei dvigubai negu fizinis CD prekybos centre – bet dabar mes apie „usability”, o ne apie kainodarą.

Į krepšelį įsidėjau du „Mango” kūrinius – iš nostalgijos besiskirstančiai grupei. Jau ketinau eiti link apmokėjimo, bet … :

Pradėjau galvot, gal miegu, o gal ryžas. Nuėjau prie lango. Apsižvalgiau. „Europa”, Geležinio Vilko gatvė, Televizijos bokštas matosi… Visgi, Vilnius…

Aišku, galėčiau dar ieškoti savo IP adreso ypatybių, gal mano IP adresas kažkoks „negražus”. Gal net į „supportą” galėčiau parašyti. Bet lietuviška interneto muzikos parduotuvė mane atvirai ir angliškai pasiuntė toli… (tai į „supportą” kokia kalba rašyti?). Neparduoda, vadinasi, neparduoda.

Taip ir lieki, nuskriaustas, pinigų neišleidęs.

Toliau lieku laukti, kada „iTunes” leis registruotis vartotojams iš Lietuvos. Mačiau, Andriaus Mamontovo, Jurgos Šeduikytės, Lemon Joy ir kitų albumus galima pirkti per „iTunes” už 99 centus….

„Apple” jau nebėra kompanija, kuri gamina stebėtinai greitus gaminius arba stebėtinai patvarius. Jie tokie patys ir gaminami ten pat, viskas, kuo ji stebina ir žavi milijonus vartotojų – „usability”. Kad ir tokios jos paslaugos kaip „iTunes” muzikos pirkimas ar kino filmų nuoma internetu – šių paslaugų sėkmės priežastis yra ne tai, jog „kitur negausi”, „nes pigiau” ar „čia geriau” – čia tiesiog patogiau! Noriu parsisiųsti ir paklausyti vieną dainą – „CLICK!”, „PLAY”. Du žingsniai. Taip, iš mano kreditinės kortelės iškeliavo doleris, bet bala jo nematė. „iTunes” net su nelegaliomis MP3 sugeba patogumu kovoti – būriui žmonių yra geriau gauti patogiai, bet už dolerį, o ne pusvalandį naršyti interneto saitus, ieškoti torrent’ų ar klaidžioti P2P tinkluose, nors nemokamai, bet ilgai ir su galimybe nesunkiai pasigauti virusą ar šiukšlę.

SP.lt/muzika revoliucijos, matyt, nesukels. Liks tik „Omnitel” užsidėtas (sau, he he) pliusas, jog „JO, mes muziką internetu parduodam” ir išleisti tam projektui pinigai.

 Turbūt, ne veltui, „Verslo žinios” buvo pripažintos skaidriausiu dienraščiu Lietuvoje. Nedaug kur, užsakęs reklamos, gausi tokį straipsnį tame pačiame puslapyje, kur patalpinta reklama.

Tautine spalva (šaltibarščių) nudažytos avialinijos „FlyLAL” į Barseloną už 145 litus ne(be)skraidina. O gaila.

Kažkodėl pastaruoju metu jaučiu pagarbą „IKI”. Nežinau, gal čia tik mano asmeninis įspūdis, bet „IKI” eilės atrodo trumpesnės negu „Rimi” ar „Maximoje”. Mano pamėgta „Rimi” nuo eilių kenčia ypač – net darbo dienos vėlų vakarą apie 23 val. geba atidaryti tik dvi kasas, kurioje išsirikiuoja po dvidešimt žmonių, todėl eiti į „Rimi” ne piko metu nėra išeitis.

Kadangi „IKI” ir arčiausiai namų, ir arčiausiai darbo, tai jos kol kas mažiau kenčia nuo labai ilgų eilių.

Pagarbą „IKI” jaučiu ir už tvirtus žingsnius ekologiško prekybos centro link – medžiaginiai maišeliai visam gyvenimui tikrai brangus projektas ir, manau tikrai reikėjo drąsos jo imtis.

Sausio pradžioje „IKI” pranešė apie diegiamas savitarnos kasas – dar vienas drąsus žingsnis. Kalba buvo apie 100 kasų įrengimą dar šį pavasarį. Džiugu, jog tai netapo tik PR’u prieš konkurentus – „IKI” kasos pastarąsias dvi dienas intensyviai montuojamos ir testuojamos prie mano darbo esančioje „IKI”.

Kasos turės specialų pavadinimą – „Bitutė”. Aparatai priiminės ir korteles, ir grynus pinigus. Pagalba vartotojui bus teikiama ne tik ekrane, bet ir balsu. Keturių kasų kompleksą aptarnaus vienas pardavėjas, stovintis prie pulto – pvz. įmušus alkoholinį gėrimą užsidegs oranžinė lemputė ir pardavėjas turės patvirtinti, jog pirkėjui yra daugiau nei 18 metų.

Dar neveikia – bet tikrai nekantrauju išbandyti.

Kino kompanija „Warner Bros” Richardo Mathesono romano „Aš esu legenda” ekranizacijos teises įsigijo dar 7-ajame dešimtmetyje. 1964-aisiais pagal šį romaną buvo pastatytas filmas „Paskutinis žmogus Žemėje”, o 1971-aisiais susukta juosta „Omega žmogus”.

„Warner Bros” grįžo prie idėjos nufilmuoti modernią „Aš esu legenda” filmo versiją. Šiam projektui režisuoti buvo paskirtas Ridley Scottas, o pagrindinį vaidmenį turėjo atlikti Arnoldas Schwarzeneggeris, bet, dar planavimo stadijoje paaiškėjo, jog projekto biudžetas bus per didelis. 2002-aisiais buvo dar kartą prisimintas tas projektas, į režisieriaus kėdę sėdinamas Michaelas Bay, o pagrindiniam vaidmeniui įkalbėtas Willas Smithas. Bet, iš šio projekto išėjo „Pašėlę vyrukai” antroji dalis.

Pasitraukus Michaelui Bay režisieriumi buvo kalbinamas būti Guilermo Del Toro, bet paskutinę minutę buvo pasirinktas „pigesnis” režisierius Francis Lawrence sukūręs nemažai vaizdo klipo bei fantastinį filmą su Keanu Reevesu „Konstantinas”.

2006 m. pradėtas įgyvendinti projektas kainavo apie 150 milijonų JAV dolerių, nepaisant to, jog du trečdalius filmo vaidina tik vienas aktorius. Prodiuseriai natūraliai sutaupė įprastus honorarus ilgam aktorių sąrašui, bet pačiai filmo žvaigždei teko atseikėti virš 30 mln. JAV dolerių – Willas Smithas yra vienas geriausiai apmokamų aktorių Holivude.

Nemažai kainavo įspūdingų scenų filmavimas – tam teko uždarinėti Niujorko gatves ir prieplaukas. Kalbama, jog projektui įgyvendinti teko sulaukti keliolikos vyriausybinių organizacijų pritarimo ir išleisti kelis milijonus dolerių vien organizaciniams darbams. Willui Smithui teko atsiprašinėti premjeros metu vietos gyventojų už sutrikdytą miesto gyvenimą – vien scenų prie Bruklino tilto filmavimas užtruko šešias naktis.

Gautas rezultatas, iš ties įspūdingas – daugelis efektų kurti kompiuteriu, bet apleisto miesto gatvės atrodo įspūdingai. „Aš esu legenda” sulaukė Specialiųjų Efektų kūrėjų asociacijos apdovanojimų nominacijų – tame tarpe už geriausią sukurtą aplinką, geriausiai animuotą personažą (zombius).

Išleistas 2007-ųjų pabaigoje, „Aš esu legenda” šiek tiek pasirodė nelaiku – jis lyginamas su Danny Boyle filmais „28 dienos po” ir 28 savaitės po” – juose taip pat pasakojama apie išmirti baigiantį miestą ir zombius.

Willo Smitho vaidyba – stipri. Ekrane rodosi tik vienas herojus su šunimi, bet vaizdas nė vienai minutei netampa nuobodus. Įspūdinga filmo aplinka ir įtampa puikiai dera prie pagrindinio aktoriaus vaidybos.

Be jokios abejonės, 150 mln. JAV dolerių kainavęs filmas yra skirtas masiniam žiūrovui, todėl spragėsinio kino efektas jaučiamas viso filmo metu. Be to, filmas šiek tiek nukenčia nuo kelių loginių klaidų ir iškeltų klausimų, į kuriuos atsakymų nesivarginama pateikti.

Visgi, „Aš esu legenda” yra vienas stipresnių šių metų komercinių filmų ir vienas geresnių Willo Smitho pasirodymų.

Recenzija paskelbta – kinas.info

Įmonių katalogai katalogėliai telefonu skambinėja vis rečiau. Bet „modernių” pasiūlymų brukėjų, siunčiančių nuolatinį srautą informacijos elektroniniu paštu info@KOMPANIJA.lt su keliu megabaitų „attachment’ais”, kuriame sudėtas visas produkcijos katalogas (dažniausiai MS Word formatu).

Visgi, kiekvienoje blogybėje yra žiupsnelis gerosios romantikos. Štai šiandien gautame viename tokiame pavyzdyje, atradau sakinį, kuris tikrai yra aukščiau aukščiausiojo pilotažo. Štai tokiu sakiniu buvo baigta žinutė:

„Belaukdami komentaru liekame Jusu dispozicijoje bet kokiam papildomam pasiteiravimui.”

Gana netikėtas Lietuvos kino rinkos posūkis – „Forum Cinemas” kino teatrų tinkle nebus rodomas lietuviškai dubliuotas filmas „Asteriksas olimpinėse žaidynėse”. Juostą platinanti „Acme Film” rodys filmą tik Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje ir Marijampolėje.

Faktas toks, jog tarp „Forum Cinemas” ir „Acme” kažkas nedraugiškas perbėgo. „Acme Film” vadovas apie tai, jog kai kurie filmai nebus sukami „Forum Cinemas” prabilo prieš kelias savaites, bet, atrodė, jog daugiau kalbama apie filmus, kurių komercinė sėkmė yra abejotina. Natūralu, jog dvi komerciškai besielgiančios organizacijos nesutaria, verta ar neverta siaurai auditorijai skirtą filmą rodyti kino teatre.

Bet – šį kartą kalbame ne apie kažkokį abejotinos komercinės sėkmės filmą. „Acme” Lietuvoje rengia pasaulinę prancūzų filmo premjerą. Maža to, juosta yra dubliuota lietuviškai – pirmas keturias pelningiausių filmų 2007-aisiais sąrašo vietas užima lietuviškai dubliuoti filmai. Galiu garantuoti, jog įprastine tvarka sukamas filmas Lietuvoje būtų uždirbęs mažiausiai 600-700 tūkst. litų.

Filmas nebus rodomas trijuose „Forum Cinemas” valdomuose kino centruose. Kadangi Vilniuje veikia tik „Forum Cinemas” kino teatrai („Skalvija” ir „Ozas” tokie maži, jog net prie pilno užpildymo neatpirktų juostos gamybos kaštų), tai sostinės žiūrovai apskritai negalės pamatyti „Asterikso olimpinėse žaidynėse”.

„Delfi” jau pasirodė žinutė apie šį įvykį – kiek keistoki yra „Forum Cinemas” argumentai. „Filmas nebuvo laiku parodytas FC atstovams” – na, šiuolaikinėje kino rinkoje platintojai tikrai kartais filmą net platintojams pristato likus savaitei kitai iki premjeros: slepiamos filmo detalės, vykdoma piratavimo prevencija (patikėkit, „Fox” ar „Warner Bros” tikrai nėra ramios, jog kokioje šalyje panašioje į Lietuvą filmai nenutėkės piratams) – laiko vos pakanka vertimui ir titravimui. Platintojai turi pasikliauti aprašymais, nuotraukomis ir kita informacija. Juolab, „Asterikso” istorija yra žinoma ir, įvertinus lietuvišką dubliažą, filmo lygį galima nesunkiai numatyti. Nuogastavimas dėl galimų keiksmažodžių irgi keistas – Lietuvoje veikia filmų reitingavimo sistema.

Taip pat keistai skamba argumentai, jog šiuo metu filmo nebėra galimybės įtraukti į repertuarą – neva, šiuo metu yra „didesnių” filmų. Vasario 1-ąją „Forum Cinemas” tinkle įvyks tik dvi premjeros (paprastai „sezono” metu vyksta 3-4) – tos pačios „Acme Film” rodoma romantinė komedija „P.S. Myliu tave” ir „Garsų pasaulio įrašų” rusiška komedinė drama „20 cigarečių”. „Asteriksas olimpinėse žaidynėse” tikrai būtų pelningiausias savaitgalio filmas, jei būtų rodomas pilname kino teatrų „komplekte”.

Aišku, keistoka ir „Acme Film” pozicija – filmo reklama sukama labai garsiai, net nepaminint, kokiuose kino teatruose filmas bus rodomas. Galbūt užsakytų „media” plotų ir nebuvo galima atšaukti, bet papildyti informacija, kur juosta bus rodoma – tikrai galima.

Keista, ir jog „Acme Film” ėmėsi dubliavimo į lietuvių kalbą net neturėdama patvirtinimo, jog bus kur filmą rodyti – visgi, dubliažas kainuoja per 100 tūkst. litų.

Kad ne viskas iki galo su šia istorija yra aišku, pasako ir tai, jog „Asterikso olimpinėse žaidynėse” lietuviškai įgarsinti filmo traileriai buvo rodomi „Forum Cinemas” kino ekranuose. Jeigu „Forum Cinemas” nežinojo, jog „Acme” ketina rodyti šį filmą – galėjo peržiūrėti trailerius, kuriuos suko savo ekranuose.

Eilinė principų kova ar eilinį kartą paaštrėjusi konkurencinė kova? Bet kokiu atveju – kinas yra tokia sritis, kur susikovus pralaimi ne tik kovojančios pusės – praranda ir žiūrovas, kuri negali gauti pramogos.

P.S. Naujas kino teatras Šiauliuose, prekybos centre „Tilžė”, vadinsis „Atlantic Cinema” – atidarymas už dviejų savaičių.

Kažkada jau rašiau apie tai, jog vienas moderniojo pasaulio išradimų – didelis dėmesys „operations” tobulinimas – pas mus į tai kreipiama mažai dėmesio. Retai kada dedama pastangų dėl problemų sprendimo beigi dėl paprasto dalyko – geresnio „usability”.

Štai dabar dažnai aptarinėjamas Vilniuje įdiegtas „e-bilietas”. Tokia kortele, kuri jokios naudos neduoda – kontrolieriai neturi skaitytuvų, tai ji naudojama tik su … kasos aparato čekiu, kuris yra įrodymas, jog tu sumokėjai už viešojo transporto paslaugas.

Noriu pasidalinti su viena patirtimi, kurią „pasigavau” Osle – mieste, kuris turi _tikrai_ didelius kamščius. Į Oslą tenka skristi bent kartą per mėnesį, todėl ir jo sistema pradedu „virškinti” vis geriau.

Kelionė nuo oro uosto iki miesto centro taksi Osle kainuoja ~1000 litų. Jeigu tą faktą numesime, nes už verslo keliones moka kompanija, tai vistiek nėra geras sprendimas, kadangi pati kelionė trunka ~1,5 valandos ir dar tai yra žaidimas su ugnimi – gali bet kada pakliūti į kamščius.

Tam norvegai rado sprendimą – prieš keletą metų buvo pastatytas traukinys, kuris 210 km/h (čia nėra kažkas tokio – Stokholmo traukinys iš oro uosto lekia 300-350 km/h) greičiu nuveža iki senamiesčio per 19 minučių. Be jokios abejonės, traukinio sėkmės priežasčių ieškoti toli nereikia: greitas transportas, dažnas kelionės intervalas (kas 10 minučių), punktualumas (96%), dar pridėti galima saugumą ir ekologiją.

Aišku, prisideda ir kaina – standartinis bilietas iš oro uosto į centrinę geležinkelio stotį kainuoja 170 kronų, kas yra 85 litai – su taksi kaina negali ir lygint.

Bet dabar šiek tiek ne apie tai – šiek tiek apie „e-bilietą”, kurį šiemet sukūrė „Flytoget” traukinys. „E-bilietas” tiksliau atitinka šūkį – „Travel without a ticket”. Principas toks – eidamas per įėjimo vartus, brūkšteli ne bilietu, o tiesiog savo kreditine kortele (gal ir „Visa Electron” tinka – nebandžiau). Vartai atsidaro ir eini į traukinį. Išlipdamas taip pat brūkšteli kortele (jeigu pamiršti – užskaito kaip kelionę iki galutines stoties, bet didelės esmės nepakeičia – 30 kronų skirtumas). Kaip tikrina kontrolieriai (iš tikrųjų, tai jų ten nelabai ir būna, bet jeigu būtų) – užtektų pasakyti savo pavardę ir jie savo delninuke mato, ar esi sumokėjęs.

Reikia sąskaitos faktūros už kelionę? Paprasta. Įvedi internete bet kada savo kortelės numerį ir matai visas keliones bei kiekvienai iš jų ar visoms kartu gali atsispausdinti sąskaitą.

Be kitą ko, su „e-bilietu” pigiau – kelionė mano maršrutu sutaupo 20 NOK, kas yra apie 10 LT.

Aišku, Vilniaus troleibusams ši idėja labai daug investicijų pareikalautų, bet iš esmės, tai tik pavyzdys principo, kaip galima procesus padaryti labai „simple”.

Atspėkite, kiek žmonių perka popierinius bilietus? Na, statistikos nežinau, bet faktas, jog stotyje, iš kurios kasdien keliauja apie 13 tūkst. žmonių, bilietus pardavinėja _viena_ pardavėja ir dirba _viena_ kasa. Tiesa, dar yra grynus pinigus priimantys automatai, kurie spausdina bilietus – ne visi likę keliauja atidarydami visas duris kortelės brūkštelėjimu.

Galima tik atspėti, kiek norvegai sutaupė išlaidų darbo jėgai – pas juos ji yra labai brangi. Paprastumas vartoti, lengva pirkti – vienas iš pagrindinių raktų į sėkmingą pardavimą. Pas mus dažnai tokiose situacijose pasitenkinama „uždėtu pliusu”, jog „taip, ši paslauga pas mus veikia” ir paskui sekančiais lozungais „niekas kažkodėl šia paslauga nesinaudoja”.

Prie to pačio – kelionė iš Vilniaus ir Kauną traukiniu vis dar trunka valandą ir dvidešimt minučių – kažin, ar daug pagreitėjo nuo tarpukario laikų?