Simonas Bartkus | Blog

Didelės įmonės, kurios stengiasi bet kokia kaina aplenkti konkurentus, dažnai imasi naujų produktų ar paslaugų kurimo tik vardan viešųjų ryšių tikslų. Naujai kuriama ir parduodama prekė pristatoma per anksti (ekonominės naudos galima tikėtis tik po kelių metų) arba apskritai skirta tik priversti žiniasklaidą ir visuomenę apie tai kalbėti, nors iš anksto žinoma, jog to niekas nepriks (arba konkrečiau – sukūrimo kaštai bus didesni nei uždarbis iš pardavimų).

Keletas lietuviškų pavyzdžių:

– mano mėgstamas prekybos tinklas „IKI” parduoda ekologiškus popierinius maišelius, nors aišku, jog jų pardavimai bus labai maži, nes lietuvių sąmonė dar nepriprebdo mokėti daugiau už sumažintą taršą (ekologiškas maišelis kainuoja 80 centų, o kur kas praktiškesnis ir tvirtesnis plastikas – 30). Vardan dar tvirtesnės ekologiškos krypties – už kiekvienus 1000 nupirktų maišelių „IKI” pasodina po medį;

– „Elektromarkt” „Helios” prekybos centre atidarė prabangios buitinės technikos ir elektronikos saloną „Media City”, kuris teikia VIP aptarnavimo paslaugą – VIP klientai gali ateiti į saloną nors ir 3 val. nakties, iš anksto paskambinę. Vargu, ar tokia paslauga naudinga net ir labai turtingiems žmonėms. Negana to, toje parduotuvėje dar parduodamas vienas brangiausių televizorių pasaulyje.

Lenktynes vardan lenktynių galima vadinti ir Lietuvos mobilio ryšio operatorių lenktyniavimą. Tiesa, lenktyniauja iš jų tik du – „Tele 2” yra užėmusi akivaizdžią „followerio” poziciją ir paslaugas diegia atsilikdama net pora metų, kuomet lyderiai išedukuoja rinką ir paslauga gali būti komerciškai sėkminga iš karto.

Mobiliojo ryšio operatoriai aktyviai lenktyniauja duomenų perdavimo greičio srityje. Kažkada (2004 m. gegužę!) „Omnitel” pristatė 3G, kuris veikė tik Europos aikštėje ir buvo vieni pirmųjų Europoje, bet sugebėjo „sujungti Vilnių su Briuseliu”. Praėjusią savaitę „Bitė” „išvystė” rekordinį 7,2 mb/sek. greitį.

Operatoriai lenktyniauja daugiau tik viešųjų ryšių srityje kalbėdami apie „teorinį” ir paprastiems klientams nepasiekimą greitį.

Pasinaudojęs „Omnitel” akcija – pasiėmiau išbandyti „Omni Connect” paslaugą namuose (naujame name „Teo” niekaip neatveda savo „Zebro”, o be to pagaliau atsirado USB modemai šiem paslaugom – Mac’ai neturi PCMCI ir EXPRESS jungčių). Ir ką gi patyriau – nors „Omnitel” skelbia, jog 3G tinklas veikia 159 miestuose ir miesteliuose (jų Lietuvoje yra net tiek!), o jame galima pasiekti 3,6 Mbps greitį – turiu pastebėti, jog tokie sostinės rajonai kaip Pašilaičiai ar Lazdynai dar nenusipelnė garbės patekti į „159 miestelių” sąrašą.

Pašilaičiuose 3G ryšiu prisijungti įmanoma, bet jis trūkinėja kas kelias sekundes ir naršyti neįmanoma. Lazdynuose (8 aukšte) 3G ryšio apskritai modemas neranda – nors pro langą matau televizijos bokštą, krūvą Lazdynų daugiaaukščių, „Helios” dangoraižį, Gariūnų kaminus ir dar kelis objektus, kurie potencialiai būna mobilio ryšio antenų stovėjimo vietos.

Apibendrinant galima pasakyti, jog nors mobiliojo ryšio operatoriai kalba ir apie dvigubinamą 3G greitį, realiai mobiliojo ryšio vartotojai gali naudotis tik patikrintu EDGE ryšiu (kuris beje suteikia visiškai pakankamą greitį naršymui ir pašto skaitymui). O primenu – 3G pristatytas Lietuvoje jau daugiau nei prieš tris metus!

Bet kokiu atveju – paslaugų kūrimas viešųjų ryšių tikslais pasiteisina. Jau prieš kokius tris ar keturis metus „Bitė” ir „Omnitel” investavo milijonus į savo WAP portalų populiarinimą – dividendus valgo šiandien.

P.S. Užtat su kambarine antena Lazdynuose galima kokybiškai žiūrėti televiziją. Pašilaičiuose padėtis šiuo klausimu yra apgailėtina.

Interneto reitinguose melo daugiau nei visur. Išties – interneto projektų ir interneto reklamos specialistų Lietuvoje vargiai surinktume dešimt, todėl atsitiktinių ar logiškai apgalvotų mitų čia labai daug.

Kiekvieną savaitę tenka sutikti įvairių interneto „portalų” (dažniausiai siauros specializacijos), interneto katalogų ir kitokio plauko tinklalapių „komercijos direktorių”, „pardavimo vadovų” ir panašių skambių personų. Jiems nieko nereiškia švaistytis savokomis „mus lanko daugiau nei šimtas tūkstančių” arba „mūsų svetainę jau aplenkė virš milijono”.

Pradėjus gilintis į jų žarstomus skaičius dažnai paaiškėja, jog tas skaičius gautas iš „Hits” (kas iš tikrųjų reiškia serverio gautas užklausas) langelio „Webalizeryje” (tokia 2001 m. užlenkta bet vis dar aktyviai naudojama tinklalapio srauto analizavimo sistema), suskaičiavus puslapio atvertimus nuo svetainės atidarymo arba tiesiog naglai padauginus hey.lt sistemos rodomą skaičius iš kokio šimto.

Laimė, tikri ir paaiškinami reitingai vis įgauna didesnį autoritetą ir labai laukiu tos dienos, kai niekas nesikalbės su tais, kurie savo tinklalapio lankomumo nesugeba išsimatuoti su „Gemius Traffic”, „TNS Metrix” arba bent jau „stat24.lt” ar „Google Analytics”.

Nelaimė ta, jog išryškėjus dviems portalų statistikos rinkos lyderiams susiduriame su rezultatų skirtumais dėl metodologijų neatitikimo. O konfliktas tikrai gali būti didelis – pagal „TNS Metrix” www.one.lt yra vienu žingsniu priekyje negu www.delfi.lt. Tuo tarpu pagal anksčiau atsiradusį ir seniau naudojamą „Gemius Audience” – www.delfi.lt pasiekė 10% daugiau auditorijos nei www.one.lt

Lyderiams tokia situacija naudinga – jie abu save gali vadinti Nr.1 Lietuvoje.

Kodėl yra skirtingi rezultatai?

„Gemius Audience” metodologija paremta „slapukų”, anketų ir visuomenės apklausų sintezės metodu (galima kada ir detaliai tą metodoligiją išaiškinti). Pagal metodologiją, iš rezultatų eliminuojami jaunesni nei 14 metų vartotojų apsilankymai (iki 13 metų asmenys taip pat netraukiami į absoliučią daugumą tyrimų Lietuvoje) bei eliminuojami apsilankymai jungiantis ne iš Lietuvos (t.y. „Gemius” skelbia tik interneto vartotojų iš Lietuvos populiariausius puslapius).

Ar verta į reitingus įtraukti jaunesnius nei 13 metų asmenis? Mano manymu taip – jie taip pat generuoja puslapių atvertimus, turi savo naršymo įpročius ir yra neišvengiama interneto vartotojų auditorijos dalis. Vis jaunesni žmonės tampa aktyviais visuomenės dalyviais ir dėl tokių demografijos dėsnių tyrimų metodologijos taip pat turės keistis …

Tuo tarpu ar įtraukti vartotojus iš užsienio – tai jau metodologijos rengėjų pasirinkimo reikalas. Argumentų galime rasti už ir prieš.

Taigi – interneto reitingai rodo, jog Lietuvoje turime du „pačius lankomiausius” tinklalapius. Tiesa, tie du lyderiai kol kas nekonfrontuoja viešai tarpusavyje – tokiais atvejais dažnai pasitaiko, jog patys lyderiai būna aktyvūs tų reitingų, pagal kuriuos jie pirmauja, gynėjai.

Patys reitingai irgi nevykdo vienas prieš kitą nukreiptų kampanijų, kuris iš jų „teisingesnis”. Juolab, jog 5 iš 6 didžiausių lietuviškų tinklalapių dalyvauja abiejuose reitinguose.

Interneto portalų rinka Lietuvoje dar nėra tokia didelė, todėl didieji pakankamai gražiai būdami viršūnėje sutaria. Tuo tarpu žemesniuose interneto lygiuose tebekaraliauja anarchija, iš oro traukiami skaičiai ir „pardavimų vadovai”.

Anksčiau rašiau apie reitingų karus televizijų pasaulyje.

Jau pati pamatinė pozicionavimo teorija sako: „Rask kuo išsiskirti, ir išnaudok tai”. Net jeigu nerandi kuo išsiskirti, gali pradėti kalbėti pirmas apie tai, ką turi daugelis – taip galbūt pavyks užimti „pirmojo” poziciją.

Labai įdomios krypties paskutiniu metu ėmėsi prekybos tinklas „IKI” – kadaise buvęs vienintelis prekybos centras, neakcentavęs žemų kainų („Arčiau namų”, „susitIKIme”, „Laikas į IKI”), vėliau viską sugriovė šokdamas prieš „Maxima” ir pigumo „top of mind” – „Norfą”. Mano manymu, „IKI” ėjimas žemų kainų pasiūlymų promo link, buvo visiškai nevykęs ir tik griovė „IKI” įvaizdį.

Šiuo metu „IKI” toliau tęsia pritraukimo specialiais mažų kainų pasiūlymais akciją („IKI gimtadienio pasiūlymai”), bet – tikrai gražiu klipu, gražiais maketais ir įdomiais outdoor’ais – „IKI” pristato naują kryptį – „Apsipirkti IKI užtruksite tik minutę”.

Iš ties – eilės prekybos centruose dėl darbo jėgos trūkumo jau darosi daugeliui miesto gyventojų nepakenčiamos. Aš tikrai rinkčiausi tą prekybos centrą, kuriame eilė būtų mažiausia. „IKI” tikrai pirmas pradėjo apie tai kalbėti ir turi šansą nugriebti lyderio šioje srityje poziciją.

Bet – ar „IKI” kažką padarė vardan to, jog „apsipirkti ten galima greičiau”? … Antakalnyje įsikūrusiose bei didžiosiose „IKI” parduotuvėse („Minskas”, „Mada”, „Fabijoniškių 2”, …) niekas nepasikeitė – piko metu eilės milžiniškos, o nepiko metu dirba viena kasa ir eilė vistiek tokia pat.

Nors klipai labai gražūs – bet reklama šiuo atveju meluoja. Graži ji liks iki tol, kol nenueisi patikrinti melo.

Didžiuotis tuo, ko neturi yra melas. O melo reklamoje pirkėjai neatleidžia.

Šiandien Marketingo specialistų asociacija pratęsė diskusiją apie reklamą radijuje. Diskusija gavosi tikrai įdomi, ypač lietuviškų reklamos klipų analizė. Trumpai paminėsiu ir pakomentuosiu keletą išgirstų tezių.

Rolandas Čečkauskas, „Balto Media” generalinis direktorius („Balto Media” vienija visas „Achemos” grupei priklausančias media priemones), trumpai ir „žmogiškai” papasakojo apie garsų sukeliamas emocijas ir „negirdimus” garsus, kurie gali priversti nervų sistemą elgtis neprognozuojamai (pvz. ar žinojote, jog Izraelio kariuomenė demonstracijoms valdyti naudoja ausimi negirdimas garso bangas, kurios paralyžuoja kojų raumenis ir visa demonstrantų minia tiesiog suklumpa ant kelių ir taip yra demoralizuojami?).

Informacija daugiau teorinė ir mokslinė – reklamoje dar mažai tie dalykai naudojami. Be abejo, radijo reklama dabar pranešinėja ne tik žinutes, bet ir imasi „brandingo”, kur emocijos jau neišvengiamos, todėl klipas turi nešti ir emocijas.

„Zip FM” programų direktorius Ernestas Janušas pasakojo apie „Sonic Branding” – garsinę brando išraišką. Lietuvoje labai mažai prekės ženklų turi savo garsinę išraišką. Argumentai, be abejo, įtikinantys – dėl logotipų kompanijos ginčijamasi labai ilgai, o apie akustinę logotipo versiją net dažnai net nepagalvojama. Ryškiausias „garsinis brandas” pasaulyje – „Intel”. Lietuvoje akivaizdžiai tai naudoja galbūt „Omnitel” – visos jų reklamos baigiasi trumpu garseliu.

„Statoil” ir kitos kompanijos naudoja melodinį „Sonic brandingą” – muzika, pagal kurią daugelis gali identifikuoti prekės ženklą. Išties, kurdamas „Statoil” radijo reklamą retai bėgu nuo standartinės „packshotinės” muzikos – ji labai įkalta Lietuvoje ir per porą sekundžių daugelis tikslinės vartotojų gali atpažinti, kam ji priklauso. Be abejo, mums dar labai toli iki „Coca Colos”, kurios „always Coca Cola” dainelė gali būti atliekama bet kokiu ritmu, bet kokiais instrumentais – ir ji visada bus atpažįstama.

Pranešimas apie „Sonic brandingą” pasakė mažai naujų dalykų – bet pakartoti tikrai svarbius akcentus yra verta.

„Radiocentro” programų direktorius Donatas Bučelis išnagrinėjo bene dvidešimt lietuviškų radijo reklaminių klipų pavyzdžių. Mano vertinimu, pagrindinės lietuviškos radijo reklamos klaidos:

– sekundžių taupymas. Norint sutaupyti „media” išlaidų, į 15 sek. bandoma sukišti „tiek daug, kiek įmanoma”;

– neišnaudojama „vaizdo reklama” radijuje. Bene labiausiai užsienio radijo reklamos pavyzdžiuose yra vertinamos radijo istorijos, kurios nupiešia vaizduotėje visą paveikslą, todėl audio reklama tampa vaizdine reklama. Dažnai „vaizdo reklamos” nenaudojimas susiveda į tą patį „sekundžių taupymą”;

– vienas radijo klipas neša per daug žinučių – nereta reklama praneša apie parduodamą prekę, iš karto apie kainą, nuolaidą, kur įsigyti ir dar produkto ypatybes. Dėl to dažnai kaltas ir aukščiausio lygio vadovu kišimasis į reklamą. Verta prisiminti, jog jei norėsi pasakyti viską, klausytojas neišgirs nieko;

– pernelyg dažnas telefono numerių, interneto adresų „kalimas” – kaip pastebėjo D.Bučelis, 999 iš 1000 žmonių negali įsiminti pranešamo telefono numerio. Interneto adresą taip pat gali įsiminti tik interneto naudojimo profesionalai, su sąlyga, jog adresas yra paprastas, logiškas ir nėra dviprasmiškas, kuomet perduodamas verbaline forma;

– dažnas brando kartojimas. Dažnas reklamos užsakovas į 15 sek. klipą sugeba įgrūsti įmonės pavadinimą net tris kartus. Tai tik prisideda prie augančios reklamos atmetimo reakcijos.

Išties, radijo reklama jau galutinai transformavosi į „reklamą automobilyje”. Radijo imtuvai biuruose, namuose nyksta, o automobiliuose girdimi vis garsiau.

Man patinka, jog geidžiamiausia (režisierių) šių laikų jauno žvaigždė Scarlett Johansson puikiai renkasi vaidmenis. Jai dar tik 22-eji, bet jos filmografijoje jau 25 labai įvairūs filmai. Du pasirodymai pas Woody Alleną, „Auksinio gaublio” nominacijų nusipelnę vaidmenys „Pasiklydę vertime”, „Mergina su perlo auskaru”, „Meilės eilės Bobiui Longui”, „Lemiamas taškas”, sėkmingas šuolis į komercinį kiną („Sala” su Ewanu McGregoru), savotiškai patrauklus „Prestižas” …

Šį kartą jaunąjį talentą prisivilioti pavyko režisierių duetui Shari Springeriui Bermanui ir Robertui Pulcini, kurie rašė šiam filmui ir scenarijų. Ši pora ilgai dirba kartu, bet tai tik antras judviejų bandymas pilnametražiame vaidybiniame kine (prieš tai režisieriai dirbo televizijoje ir dokumentikoje), bet už pirmąjį darbą „Amerikos puikybė” („American Splendor”) vos nenusipelnė „Oskaro”.

Scarlett Johansson tik 22-eji, bet apie dabar pasirodančius filmus su ja jau galima pasakyti – „vaidmuo panašiausias kaip …”. „Auklės” vaidmuo „Auklės dienoraštyje” labiausiai panašus į Alex iš „Geros kompanijos”. Čia Scarlett vėl vaidina jauną, patrauklią, bet gyvenime dar nesusipratusią merginą. Eni Bredok, nežinodama, kuo nori būti gyvenime, griebiasi atsitiktinio – auklės – darbo.

Kadangi ji nėra auklė-profesionalė, ji padaro pagrindinę profesinę klaidą – įsimyli prižiūrimą bernioką. Eni priversta kentėti darbdavių „priespaudą”, bet meilė vaikui ją laiko toliau darbe.

Beveik visi filmo personažai – išgryninti ir hiperbolizuoti. Darbdavys-tėvas labai užsikasęs darbuose, neskiria laiko šeimai ir turi meilužę. Darbdavė-mama yra išpaikinta nedirbanti turtuolio žmona, kurios užsiėmimas – dalyvavimas moterų susibūrimuose, bendravimas su draugėmis, SPA ir kitų pramogų lankymas. Darbdavys-klientas Grėjus – išdykęs ir išlepintas miesčioniukas.

„Auklės dienoraščio” bėda ta, jog juosta norėjo būti viskuo, bet nė vienos linijos nepavyko išvystyti iki galo. Scarlett Johansson herojė tarsi Meri Popins atmaina, bet jai kažko trūksta. Filmas stengiasi moralizuoti tipiško miesčioniško turtuolių gyvenimo ir šeimos/darbo santykių klausimu, bet neįtikina. „Auklės dienoraštis” dar bando įpinti ir meilės liniją, bet ji visai padrika ir dar labiau griauna vientisą liniją.

Neaiškus ir filmo žanras. Fantazija? Komedija? Drama? Romantika? Vėl bandyta gaminti iš visko, o baigiasi šiupinine sriuba, o ne gurmanišku patiekalu.

Palinkėjimas režisieriams – kitą kartą pasirinkite vieną idėją ir pasakykite ją iki galo. O gal problema tame, jog režisieriai du?

Paskelbta www.kinas.info

Plačiau apie filmą – Auklės dienoraštis | The Nanny Diares, 2007

Ar reitingai tebėra vienintelė ir nekonvertuojama reklamos pasaulio valiuta? Didžiosios Lietuvos televizijos jau keletą metų nebeparduoda reklamos sekundžių eteryje, o parduoda reitingus. Šis modelis veikia taip, jog tu, užsakydamas 30 sek. klipą per „Kelią į žvaigždes” ar „Paparacai.lt” net nežinai, kiek už jį teks sumokėti. Jau tik jūsų media agentūros nuovokumas leis tai atspėti kiek įmanoma tiksliau, o realią kainą sužinosi iš „TV metrų”.

Ar „TV metrų” pagalba sudaromi teisingi ir neginčijami reitingai? Ir taip, ir ne. Tiesiog geresnių kol kas niekas neatrado. Radijo reitingai vis dar nustatinėjami apklausomis, kadangi techninių priemonių, kaip tiksliai analizuoti radijo klausomumą, niekas neatrado.

Kokie apklausų metodo trūkumai:

– apklausose žmonės nurodo „ne kokie jie yra”, o „kokie norėtų būti”. Pvz. klausytis „Jazz FM” yra laikoma geresniu skoniu nei klausytis „Saulėno” per „M-1”. Natūraliai atsiras tokių anketų pildytojų, kurie nurodys, jog klauso to, „ką jie norėtų, kad žmonės žinotų, jog jie klauso”;

– anketose žmonės nurodo, „ką jie paprastai klauso”, o ne „ką jie konkrečiai klausė tam tikrą valandą”. Tarkime, aš esu įpratęs važiuodamas į darbą klausytis sporto žinių, per „Žinių radiją”. Gali būti, jog antradienį mano radijo imtuvas blogai traukė „Žinių radiją” ir peršoko į „Radiocentrą”, ketvirtadienį klausiausi „M-1”, nes pamiršau perjungti iš vakaro kitaip nustatytą radiją. Kuomet aš sekmadienį pildysiu anketą, ką klausiau praėjusią savaitę, greičiausiai nurodysiu, jog kiekvieną darbo dieną nuo 7.30 iki 8.00 klausiau „Žinių radijo”.

Apibendrinta išvada – apklausos yra naudingesnės mažesniesiems. Apklausų metodu gauti duomenys kelia aukštyn mažuosius ir mažina didžiųjų atotrūkį nuo mažųjų.

TV metrai šiuos didelius apklausų metodo trūkumus panaikina. Be to, vienas TV metrų trūkumas dar papildomai smogia mažiesiems: TV metruose dalyvauja tik 940 „televizorių”, dėl to jeigu realus „mažos” televizijos reitingas yra kokie 3 procentai, tai kiekvienas dalyvaujantis pernelyg stipriai įtakoja „mažo” reitingą. Pavyzdys – kad maža televizija gautų 1% reitingą, reikia, jog 9 „televizoriai su TV metrais” rodytų tą mažą televiziją. Skaičius 9 yra labai mažas ir atsitiktinumų čia gali būti daug.

Natūralu, jog galingi mažieji stoja prieš tokią „neteisybę”. Marius Veselis savo bloge paskelbė, jog Latvijoje „MTV” pasitraukia iš „TV metrų” sistemos. Drąsu, bet turbūt tik MTV šiai dienai ir gali tau sai leisti – bet kokiu atveju, ji sugeria daugiau TV reklamos pinigų pyrago, negu atsiriekia (net ir teisingo) reitingų pyrago. Po pasitraukimo Latvijoje, matyt, toks žingsnis galės būti atliktas ir Lietuvoje.

Na, o ką rodo TV reitingai?

„TNS Gallup” rengiamų „TV metrų” TV kanalų vidutinio dienos pasiekimo diagrama – 2007 m. rugpjūtis.

Šiame grafike nurodoma, kiek žmonių kartą per dieną įsijungia vieną ar kitą kanalą. Mano nuomone, šiais distancinio valdymo ir nuolatinio maigymo laikais šis grafikas perdaug yra įtakojamas galimybės matyti vieną ar kitą kanalą. „Baltijos TV” – matoma visoje Lietuvoje, todėl pagal dienos pasiekimą jos atsilikimas nuo didžiųjų nėra toks didelis. „MTV” rodoma tik kabelinės TV tinkluose, todėl daugiau nei 50% Lietuvos net negali įsijungti šio kanalo.

Kur kas teisingesnis man atrodo šis blynas – visos visų žiūrovų per mėnesį žiūrėtos minutės paskirstytos procentais kiekvienam kanalui. Mano galva, šis blynas paprastam besidominčiajam yra pats informatyviausias – jis realiai rodo, jog jeigu statistinis TV žiūrovas egzistuotų, kiek laiko jis žiūrėtų vieną ar kitą kanalą.

Pažiūrėję skaičius galime vėl grįžti prie diskusijos, kaip reitingai meluoja (ar nemeluoja…). Aišku, TV dar yra palyginti geroje situacijoje, kadangi TV metrų duomenys su nedidelėmis išlygomis pripažįstami daugiau mažiau vieningai. Šiai spaudos tyrimuose kas antras Lietuvoje leidžiamas laikraštis gali išspausdinti grafiką su savo pavadinimu pirmoje vietoje …

Atskirame straipsnelyje – apie kylantį vajų dėl interneto reitingų.

Mano prognozė pasitvirtino. Nuo liepos mėnesio „Gemius Audience” reitinguose dalyvaujantis naujas „One.lt” projektas „Videogaga.lt” debiutavo … 4 lankomiausių lietuviškų interneto tinklalapių tarp vartotojų iš Lietuvos vietoje. KETVIRTOJE. Tai reiškia, jog „Videogaga.lt” 2007 m. liepą pasiekė 36 procentus Lietuvos interneto naršytojų.

Be abejo, 36 procentai yra beveik dvigubai mažiau, negu kiekvieną mėnesį pasiekia „One” (apie 60 proc.), bet tai yra įspūdingas skaičius. UAB „Alfa Media” reikėjo kelių milijonų litų injekcijos ir metų, kad prasibrautų į  aštuntąją lankomiausių tinklalapių Lietuvoje vietą, o „One.lt” kūrėjų valdoma „Videogaga.lt” tai padarė per porą mėnesių ir su minimaliomis tinklalapio sukūrimo išlaidomis. Tiesa, kaip pastebi Justinas Beinorius, „Videogaga.lt” reklamuojasi mokyklose. Kaip reklamos ekspertas, ploju katučių.

Nors Lietuvoje neturime realiai veikiančių podcast’ų ir videocast’ų, manau, jog į vieną iš naujojo interneto laikų trend’ų – video internete – traukinį spėjome. Turime žiauriai populiarią „One.lt” auditorijos vartojamą „Videogagą”, „Blogas.lt” ir „Cha.lt” komandų stumiamą lenkišką „Vaizdelis.lt”, „Lietuvos ryto” stebėtinai kokybiškai pildomas ir operatyvias „Videonaujienas”, dar keletą smulkių „YouTube.com” klonų. Manau, jog visi šie projektai kartu paėmus gali būti Lietuvoje populiaresni už pasaulinį „YouTube”.

Niekam iš lietuvių nepavyko spėti į paieškos sistemų traukinį (ryškiausi bandytojai – „Delfi” ir „Netsprint”), bet į videoportalų traukinį spėjome. Kai kuriose šalyse, „Google” nėra visiškas monopolistas ir užima tik kokius 60-70% užklausų paieškos sistemose „rinkos”. Likusių procentų užtenka keliems vietiniams žaidėjams, kurie, savo lankstumu ir „tautiškumu” uždirba geras pajamas. Manau, „Vaizdelis”, „Videogaga.lt” ir kitas videoportalų planktonas neleis Lietuvoje įsigalėti „YouTube”, kaip įsigalėjo „Google”.

Oficialiai rytdienos (rugsėjo 20 d.) numeryje, kuris daug kur išplatintas jau šiandien, išspausdintame puslapyje „8 klausimai degalinių rinkodaros vadovams”, yra įdėtas interviu su manim.

Publikuoju „Laisvalaikiui” pateiktus atsakymus į klausimus.

Nuotr. Martyno Pociaus, iš asmeninio albumo ;) 

Apie mane: Gimiau prieš 24-erius metus Šiauliuose. Studijuoju VU Ekonomikos fakulteto magistrantūroje. Dirbau interneto projektų valdymo ir interneto reklamos srityje. Šiuo metu vadovauju interneto portalui  „www.kinas.info“ ir dirbu marketingo vadovu UAB „Lietuva Statoil“.

Kas lemia degalinės pasirinkimą?

Šių dienų klientas degalinę renkasi pagal kuro kokybę, švarą ir tvarką degalinėje, aptarnavimo greitį kokybę, parduotuvės asortimentą ir pan.

Kuo vienos degalinės tinklo kuras geresnis už kitos kurą?

Kuro kokybė priklauso nuo visos tiekimo grandinės: koks kuras buvo pagamintas, kokiose talpyklose atvežtas, kaip dažnai ir švariai valomos kuro pompos, kaip filtruojamas prieš pilant į automobilio baką. Be to,„Statoil“ degalinėse parduodamas benzinas su priedu „Ultima“, kuris mažina kuro sąnaudas, tausoja variklį, mažina išmetamųjų dujų žalą gamtai. Dyzelinas parduodamas su priedu „D Fortis“, kurio dėka variklio cilindrai išlieka ilgiau švarūs, o variklis tarnauja ilgiau.

Su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduria degalinės? (Kokios yra efektyviausios priemonės degalinių reklamai?)

Šiuolaikinės degalinės išsiplėtė iki tikrų pakelės oazių: čia galima nusipirkti būtiniausių produktų, užvalgyti, išgerti kavos ir užvalgyti, nusiplauti ir išsisiurbti automobilį, pripūsti padangas ar tiesiog pailsėti. Nepaisant to, svarbiausias degalinių klientas išlieka vairuotojas – būtent jam ir stengiamės perduoti savo žinutę.

Kokias netradicinės reklamos priemones galėtų pasiūlyti pats degalinės tinklas?

Manau, jog degalinė neturi tapti reklaminių žinučių skelbimų lenta ar nauja „media“ priemone. Dėl to degalinėje naudojame tik subtilias reklamos priemonės: reklamą ant pistoletų gaubtų, reklama ant parduotuvės durų ir kt.

Kiek svarbi degalinės parduotuvių apyvarta?

Pilno aptarnavimo degalinėse tiek prekyba kuru, tie parduotuvė, tiek papildomos paslaugos sudaro vieningą visumą, kurią mato klientas, ir kurią jis vertina. Klientas į „Statoil“ degalinę atvažiuoja dėl viso komplekso, todėl parduotuvė yra vienodai svarbi kaip ir kuro prekyba bei teikiamos papildomos paslaugos.

Kaip degalinių veiklą įtakos alkoholio prekybos apribojimai?

Alkoholis nėra pagrindinė ir populiariausia degalinių prekė, kaip gali pasirodyti iš kai kurių  pasisakymų. Degalinės parduotuvė šiuo požiūriu nesiskiria nuo kitų parduotuvių – klientas tikisi rasti tai, ko jam reikia. Alkoholis degalinėms svarbus kaip sudedamoji parduotuvės asortimento dalis – uždraudus juo prekiauti, vadinamasis „pasiūlymas klientui“ bus nepilnas.

Kada degalinėse bus pasiūlytas ekologiškas kuras?

„Statoil“ pirmieji Lietuvoje pradėjo žengti ekologiško kuro link: parduodamą kurą pradėjome pildyti priedais („Ultima“ ir „D Fortis“), kurie, be kitų savybių, mažiną taršą, atsisakėme benzino su siera, be to, šiuo metu populiariausių kuro rūšių 5% kuro sudaro etanolis. Ekologišku kuru E85, kuriame iki 85% kuro sudėties sudaro bioetanolis, pradėta prekiauti jau Estijos ir Latvijos „Statoil“ degalinėse. Šiemet šiuo kuru bus pradėta prekiauti ir Lietuvoje.

Ką įvardintumėte, jūsų manymu, geriausiomis šių metų inovacijomis ar pardavimų skatinimo kampanijomis?

Jei kalbame apie inovacijas, kurias atlikome mes, tai turiu pripažinti, jog šiais metais sėkmingai tarsi iš naujo atradome ir kūrybingai panaudojome lauko reklamą – kavos ir dešrainių reklaminės kampanijos pavyko puikiai.

Kokie jūsų 5 mylimiausi prekiniai ženklai? (neskaitant savojo)

„Sony Ericsson“, „Apple“, „Audi“, „Google“, „Virgin“

Kokią veiklą rekomenduotumėte atsipalaidavimui po darbo?

Skaityti knygas, žiūrėti filmus ir kvėpuoti grynu oru – šitie trys dalykai geriausiai padeda kurti naujas idėjas.

Lietuvos sporto pergalę, kuria paslapčia labai džiaugiuosi – atrodo, auga vaikinas, kuris gali pasiekti kažką sporto šakoje, kurioje lietuviai niekada nėra žibėję (Vidas Gerulaitis buvo per seniai).

Tenisas yra viena seniausių, viena populiariausių tarp individualių sporto šakų pasaulyje. 17-metis Regimanto Balžeko treniruojamas sportininkas šiandien pirmą kartą karjeroje laimėjo „Grand Slam” serijos turnyrą – „US Open” jaunių vaikinų varžybas.

Jau po kokių metų lietuvis Ričardas Berankis turėtų pradėti kovas vyrų varžybose. Nuoširdžiai tikiuosi, jog jaunam sportininkui pavyks išvengti traumų, o meistriškumo kreivė toliau tolygiai kils aukštyn. Jeigu taip – jau 2009-aisiais galime turėti Lietuvos atstovą Vimbldone, „Australian Open” ir „French Cup”.

Nuotrauka AFP/Scanpix 

Philipas Kotleris dar turi labai daug parako. 76-erių jau sulaukęs marketingo guru, „socialinio marketingo” pionierius šį penktadienį (rugsėjo 7 d.) surengė seminarą Vilniuje, „Le Meridien Villon” konferencijų centre.

Iš Philipo Kotlerio knygų mokėsi turbūt kiekvienas, turėjęs kažkokią pažintį su marketingu. „Financial Times” P.Kotlerį išrinko ketvirtuoju geriausiu visų laikų vadybos profesionalu (po Peterio Druckerio, Billo Gateso ir Jacko Welscho).

Nenuostabu, jog surinkti auditoriją Ph.Kotlerio paskaitai Lietuvoje nebuvo sunku. Organizatoriai „LT konferencijos” „dėl akių” net darė mini atranką norinčiųjų dalyvauti – daugelis didesnių kompanijų marketingo žmonių gavo į seminarą asmeininius kvietimus. Kadangi kaina taip pat buvo adekvati – 1100-1400 LTL, tai nenuostab, jog Ph.Kotlerio paskaita sutraukė 700 įvairaus plauko ir pareigų marketingo specialistų ar aukščiausio lygio vadovų.

Mano atsiliepimai apie seminarą – labai geri. Philipas Kotleris 6 akademines valandas aiškiai, įtikinamai ir užtikrintai dėstė marketingo tiesas. Daugelis dalykų man ir kitiems, kurie yra skaitę ne vieną Ph.Kotlerio knygą, taip pat tokius veikalus kaip „Žydrųjų vandenų strategija” jau buvo girdėti ir žinomi – bet išgirsti juos argumentuotoje paskaitoje iš paties Ph.Kotlerio lūpų – labai geras jausmas.

Įdomu tai, jog visa trečioji sesija buvo skirta „future marketing” ir „new medias”, kuriose – daugybė informacijos apie jau įprastus blogus (tik 2 žmonės auditorijoje pakėlė rankas, kuomet Ph.Kotleris paklausė, kas turi savo blog’us), socialinius tinklus, podcast’us, videocast’us, virtualųjį gyvenimą ir t.t. Teko girdėti, jog auditorija šnibždėjosi tarpusavyje, bandydami vieni iš kitų sužinoti, kas tas podcast, bet iš ties, buvau nustebintas, jog marketingo guru šiems trend’ams skiria tiek daug dėmesio. Greičiausiai, tai tikrai ateitis ir tai nėra tik pasakos, sekamos žmonių, perdėtai vertinančių interneto įtaką.

Lietuvoje visiškai nežinomas tebėra ir „Second Life”, kai net pats Ph.Kotleris turi jame personažą, o jo sūnėnas kas pusmetį iš „Second Life” užkala 600 „tikrų” JAV dolerių.

Seminaro pabaigą šiek tiek apkartino nelabai pavykusi diskusija, kurioje prie apskritojo stalo sėdėjo Philipas Kotleris, Sigitas Urbonavičius, Remigijus Štaras ir Vytas Zabilius. „Sėdėtojai” prie apskritojo stalo pasirodė neblogai, bet štai diskusiją kuravęs lietuviškasis pozicionavimo guru Linas Šimonis pasirodė kaip trečiokas – jo anglų kalbos tartis juokino auditoriją, o Ph.Kotleris porą kartų net klausė R.Štaro, ką šis nori pasakyt. Ph.Kotleris neslėpė nusivylimo nekokybišku diskusijos moderavimu, manau, L.Šimonis buvo pagrindinė priežastis, kodėl Ph.Kotleris baigė dvidešimčia minučių anksčiau laiko.

Po seminaro dar buvo „Omnitel” dovanotas furšetas, kuris buvo silpnai organizuotas, todėl visiems jame rūpėjo tik pavalgyti.

Anyway, Philipo Kotlerio pasirodymas Lietuvoje nusipelno riebaus pliuso. Artėja „Wazzap”, kuri už dalyvavimą vienoje iš šešių po pusdienį trunkančių sesijų prašo pusę tūkstančio litų …