Simonas Bartkus | Blog

Jokie architektūriniai paminklai, parduotuvės ar kabakai taip nesuformuoja miesto įspūdžio, kaip žmonės. Man labai smagu vaikštinėt Vilniaus gatvėmis ir žiūrėti į žmones. Gal čia man taip pasirodė, bet per paskutinius 8-10 metų mes labai stipriai patobulėjom geraja prasme šiuo klausimu. Mažiau susiraukusių veidų, mažiau žmonių tik skubančių.

Mes mėgaujamės savo miestu:

Sėdime ant suoliuko ir klausomės muzikos:

Važinėjamės riedučiais:

Lakstom dviračiais:

Važinėjam ir Segway:

Net vienaračiais:

Plaukiam:

Laukiam:

Bučiuojamės:

Ir taip bučiuojamės:

Apsimetam vyskupu:

Kalbame telefonu:

Poruojame šuniukus:

Siekiam laimės:

Uždegam žvakutes:

Skaitome:

Fotografuojame:

Ilsimės:

Deginamės:

Žaidžiam krepšinį:

Švenčiam mergvakarius:

Grojame akordeonu:

Kadrai sustabdyti 2006 metų liepos mėnesio įvariomis dienomis, nuomonė formuota daug metų.

Bažnyčia pačioje Antakalnio pradžioje, kiekvieną savaitgalio dieną apstatytą lenkų turistų autobusais, kurie čia plūsta tūkstančiais. Rečiau čia atvežamos turistų grupės, katros greitai keliauja ir Vilniuje užsibūna tik vieną dieną – šiek tiek nutolusi nuo senamiesčio, todėl užtrunka laiko juos čia vežt.

Prisipažinsiu yra tekę nemažai keliaut su turizmo agentūromis turistiniais maršrutais autobusu, tai į bažnyčias pastoviai visokiuose miestuose ir miesteliuose tempia ir niekada manęs nežavi. Gal dėl to, kad aš labai daug bažnyčių Lietuvoje esu matęs ir sunku apžavėt.

Man Šv. Petro ir Povilo bažnyčia yra didžiausią įspūdį dariusi bažnyčia gyvenime. Ji barokinė, daug detaliu, statulų-statulėlių-ornamentų-dalykėlių, ką šiais laikais dažnai kiču pavadina. Skonio reikalas aišku, bet visgi svarbiausia yra ĮSPŪDIS. Įeini tiesiog iš triukšmingos gatvės ir pist – kelioms sekundėms būni apakintas. Paskui atsigauni ir pradedi fotkint ;)

Bendras vaizdelis (kaip išėjo nufotinkt):

Bažnyčia buvo remontuojama – buvau čia prieš du metus ir viskas buvo paslėpta po pastoliais, nežinau tiksliai, kada remontą baigė. Remontavo remontavo, tvarkė tvarkė, bet lentelė prie bažnyčios nepasirūpino – vis dar turim VISASĄJUNGINĖS REIKŠMĖS paminklą:

paruošta turizmui – gali įmest petaką ir penkias minutes įsijungs apšvietimas, kad galėtum pafotkint ;) Aš pagalvojau, kad ir taip labai šviesu ten, tai kam to reikia, bet paskui pavartęs turisto vadovą supratau, kad kiek praradau, jog nepamačiau įjungto sietyno, kuris atrodo įspūdingai (kai įjungtas :). Taip jis atrodo neįjugtas:

Visas interjeras sudarytas iš 2000 statulų – statyta pagal „pasaulio teatro” pricipą – tipo, kur žiūrovas yra Dievas, o aplink jį vyksta visa koks teatras. Čia jau ryškiai nusižiūrėta idėja iš italų tų laikų šedevrų.

Detalės:

Įdomu tai, kad šitoj bažnyčioj nėra šiaip chaosas su daugybe figūrų, ar statulėlių. Čia gali visą dieną pralesti detalės stebėdamas – statulos sustatytos įvairiom eilėm, pasakoja ištisus siužetus kaip kokie 3D komiksai. Čia nėra taip, kad lietuviai buvo tie, kurie tiesiog statulėles šventųjų lipdė – čia ir visokių pabaisų demonų monstrų yra net dramblių, liūtų, etc. Visko nenufotkinsi.

1993-aisiais, popiežius Jonas Paulius II, būdamas Lietuvoje lankėsi šioje bažnyčioje. Del to automobilių stovėjimo aikštelė priešais bažnyčia pavadinta Jono Pauliaus II aikšte. Dar vienas priežastis, kodėl taip labai lenkus traukia šis objektas.

Faktai užfiksuoti, kadrai sustabdyti ir subjektyvi nuomonė suformuota 2006 metų liepos 16 dieną.

Daug kartų buvau pravažiavęs, bet nė karto neužsukęs. Nuvylęs obejktas.

Pačią Sapiegų dvaro teritoriją galima padalinti į dvi dalis – viena, kur dabar aptverta ligoninė ir antra, visa kita.

Į ligoninės teritoriją įeinama per visiems matytus vartus iš Antakalnio g.:

Ligoninė yra nusipaišiusi planą:

Pačioje pradžioje dar yra paminkas Černobylio aukoms:

Šiaip ligoninės teritorijoje nėra nieko žiūrima, tiesiog mediniai pastatai, dauguma vienaaukščiai, pasijauti tiesiog kaip iš triukšmingos gatvės patekęs į kokius mažuosius Druskininkus ar mažajį Birštoną.

Pakraštyje prie Antakalnio g. stovi liepa, katrai, neva, jau 300 metų. Ir pikantiškas užrašas:

Didieji, buvę pagrindiniai Sapiegų dvaro vartai šiuo metu remontuojami ir jie veda į priešingą pusę į lygiagrečią Antakalnio gatvei:

Visi užrašai, kurie yra ligoninės teritorijoje skelbia, kad bla bla bla, viską ligoninė čia tvarko, valdžia tvarkyt nepadeda (jau galėjote susidaryti įspūdį iš užrašo šalia liepos. Akurat – pagrininiai sapiegų rūmai yra neligoninės teritorijoje ir visiškai apleisti:

Šalia pagrindinių Sapiegų rūmų yra, turbūt vandens, bokštas:

Reziumė: jeigu didesnio intereso neturit Sapiegų dvaras nebus įdomus, kas sutvarkyta nėra įdomu, o kas galėtų potenciai būti įdomu, nėra sutvarkyta. Vėliau paskaičiau, kad beveik viskas vertinga buvo sunaikinta, todėl reikalautų ne renovacijos, o atsatymo. Aj, tai gal ir nereikia.

Faktai užfiksuoti, kadrai sustabdyti ir subjektyvi nuomonė suformuota 2006 metų liepos 16 dieną.

Apie šią bažnyčią sužinojau tik iš žemėlapio, radau, kad ji yra praktiškai Antakalnio geografiniame viduryje.

Pataikiau iš karto pasibaigus mišioms, kaip supratau, jos ten nelabai tradicinės vyksta. Nemažai jaunų žmonių, kurie po mišių šnekasi kažką geria vandenį iš atvežtos bačkos kieme po mišių.

Kad tiksliau įsivaizduotumėte, trinitorių bažnyčia su nedideliu vienuolynu yra šalia Antakalnio vidurinės mokyklos:

Iš principo ši bažnyčia labai panaši į Šv. Petro ir Povilo bažnyčią, juolab ir statyta panašiu laiku. Ji buvo Sapiegų dvare, kurią ją sau ir pasistatė. Bet šioji mažesnė, kuklesnė, mažiau įspūdinga ir menkai sutvarkyta. Nenuostabu, kad mažai dėmesio ir sulaukia.

Bažnyčia turi kupolą, kaip įprasta barokinėms bažnyčioms:

Fragmentai, aišku, feels like Petro ir Povilo bažnyčioje, bet, jų nepalyginamai mažiau, net jeigu jie būtų suremontuoti:

Tokia įdomi detalė – išorėje pavaizduoti du krikščionys, katruos į nelaisvę paėmė musulmonai, bet juos saugo angelas:

Ant vieno iš bokštų, kurie dastatyti vėliau yra laikrodis, kuris lygtai net veikia:

Faktai užfiksuoti, kadrai sustabdyti ir subjektyvi nuomonė suformuota 2006 metų liepos 16 dieną.

Vasara – ne tas laikas, kada labiausiai norisi skaityti knygas ar žiūrėti filmus. Kadangi kažkaip susidaro situacijos, kad šeštadienio-sekmadienio rytais vasaros laiku turiu nemažai laisvo laiko, nusprendžiau pradėti projektą:
SMB VASARA 2006: SMB LANKO TURISTINIUS VILNIAUS OBJEKTUS.

karts nuo karto susimastydavau, kad jau penkti metai gyvenu Vilniuje ale esu buvęs tik vieną karto ant Gedimino kalno ir pora kartų Katedroj. Didžiulis senamiestis, begalybė (nu palyginus tarkim su šiauliais ;) bažnyčių, pastatų ir kitų objektų man yra neatrasti klodai.

Manau, ne man vienam.

Bandysiu rašinėlių cikle pateikti aprašymus ne tik apie pačius objektus kaip apie turistinius, bet taip pat pateikti įvertinimą, kaip objektai yra pasiruošę priimti turistus. Nes aš praktiškai irgi esu beveik tikras turistas, tik moku vietos kalbą, bet dauguma taškų lankau pirmą antrą kartą.

Kiekvieną reportažą bandysiu papuošti nuotraukomis.

UPD: įsigijau projektui Tomo Venclovos knygą „Vilnius”. Iš pradžių vadovavausi angliška tos knygos versija, nes niekur nėjo gaut lietuviškos, dabar jau įsigijau ir lietuvišką versiją – visgi kažkaip bastinėjantis vis dar lietuviškai greičiau galiu skaityt ;) Labai neblogas leidinys apie Vilnių, yra lietuviška, angliška, vokiška ir lenkiška versijos.

Šie postai daromi ir tam, kad prisimint faktus, nuotaikas ir dalykus.

Stengsiuosi, kad reportažai būtų „gyvi” įtraukiant ir aplinkines smulkmenas ir, svarbiausia, žmones. Išlys mano pomėgis paslapčia fotkinti miesto ritmais gyvenančius žmogeliukus.

Vilniaus simbolis ir visą kita čia kas be ko. Kas pirmą kartą atvažiuoja, būtinai užlipa. Užlipa? :) Jau porą metų galima užvažiuoti šitokiu funikulieriumi:

A.Brazausko projektas, keikiamas, kad niekada neatsipirks, kainavo berods 1.8 mln. litų. IMHO visai neblogas daiktas. Veikia ne kaip traukinys, o kaip liftas – nusiperki bilietėlį, įeini pro vartelius į spec. „kiemą” ir kaip su liftu pats paspaudęs važiuoji.

Bilietų kainos:
Aukštyn/žemyn – 2 Lt;
Tik žemyn – 1 Lt;
Tik aukštyn – neparduodama; (pirmo laipsnio diskriminavimas kainomis pagal mikroekonomikos vadovėlius, hehehe ;)

Kaip ir dažnai pas mumi būna, šiame objekte labai trūksta help’o, kuris leistų intuityviai naudotis paslaugomis. Nusipirkau bilietėlį už 2 Lt, bet nors ir nesu technologinis analfabetas, bet nesugalvojau, kaip man pro vartelius pro vartelius praeit. Bet bilietus parduodantis senukas išėjo iš kasos ir man laužyta anglų kalba paaiškino, kad aš supratau ;) Paskui stovėjom su pora prancūzų funikulieriuje atidarytom durim ir laukėm kol jis pradės važiuot. Kadangi ilgai nevažiavo, tai pradėjau skaitinėt instrukcijas ir ten šalia visokių „atsakomybės atsiribojimų” ir panašaus šūdo išdėstyto A4 dydžio lentelėj parašytoj 12 fontu parašyta, kad reik spausti „UP”, kad važiuot. OK, važiuojam ;)

Vaizdelis žemyn:

Reikia pripažint, kad funikulierius tikrai nėra populiarus – kur kas daugiau žmogeliukų lipa senuoju keliu. Antrą kartą aš irgi funikulierium nevažiuočiau ;)

Nuo Gedimino kalno galima pažiūrėti iš viršaus į Valdovų rūmus, kurių išorės statybos darbai jau eina į pabaigą. Aš kažkaip neturiu griežtos nuomonės PRIEŠ/UŽ, todėl labai smagu, kas iš to daugiamilijoninio projekto su didžiuliu užkeltu „haipu” gausis.

Na, jau užlipus ant kalno, reikia ir pačią pilį aplankyt. Čia blogai. Kažkoks jaunuolis neleidžia lipt laiptais neverbaliniais ženklais rodo eit bilietą pirkt. Bilieto kaip ir nėra, tiesiog kasos aparato čekį reikia pakišt tam baltamarškiniui. Kaštuoja 4 Lt.

Kiekvienam aukšte ekspozicijos, katros yra totalus šūdas. Ką mačiau šeštoj klasėj, tas ir tebėra. Trys monetos, vieni geležiniai šarvai ir iš spalvoto plono popieriaus suklijuotas senamiesčio maketas. Ir prižiūrėtojos, neleidžiančios fotkint.

Ant pilies verta užlipti, jeigu nori fotkint – sąlygos nepalyginamai geresnės negu šiaip nuo kalno per storas tvoras pyškint.

Ta proga šiek tiek vaizdų:

Beje, būdamas ant kalno nežinojau, koks pastatas labai išdidžiai stovi ir atrodo, kaip tikras gigantas. Vėliau išsiaiškinau, kad čia „Lietuvos geležinkelių” ofisas ant Basanavičiaus ir berods Mindaugo, gatvių kampo. Kai eini pro šalį atrodo eilins pastatas, bet žiūrint iš šio taško, tai ant kalno jis atrodo kaip tikras gigantomanijos pavyzdys:

Dar keletas kadrų:

Prancūzaitės ne tik skaito turistinius gidus, žvalgosi į panoramą, bet ir „tvarko” vyną :)

Beje, Gedimino pilyje sutikau tikrą žynį Lizdeiką, katras išaiškino Gedimino sapną :)

Atvykusi mergina fotografuojasi Vilniaus panoramos fone :)

Tiek įspūdžių iš Vilniaus simbolio – aukštutinės pilies.

Faktai užfiksuoti, kadrai sustabdyti ir subjektyvi nuomonė suformuota 2006 metų liepos 16 dieną.

Tęsiam tradicinę filmų apžvalgą:

Rekomendacija:

Iš vasaros repertuaro sunku ką nors rekomenduoti. Bet reikia surasti.

„Piter FM” – rusų filmas apie nieką. Šiame filme apybanalis scenarijus, labai bloga vaidyba, kiek kvailokai atrodančios užuominos į netradicinį filmavimo stilių, šabloninis rusiškas soundtrackas. aj, dar nepaminėjau, jog filmo žanras – grynas „Romance”, Holivude beveik visada paverstas į „Romance / Comedy”. čia galite gauti tikrą „Romance”.
ir nepaisant to, kad praktiškai pagal visus filmų vertinimo kriterijus šita juosta yra „total crap” aš jį rekomenduoju:
1) Visiems, kuriems patinka šilti filmai. Šis yra toks kaip „Elizabethtown”. Traukiantis prie „Love Actually”, aišku, toli gražu tokio lygio nepasiekiantis. LABAI šiltas filmas.
2) Visiems kurie yra buve Sankt Peterburge. Puikus miestas ir filme puikiai tai matosi.

Nei rekomenduoju nei ne:

Greiti ir įsiutę: Tokijo lenktynės / Fast and the Furiuos: Tokyo Drift.
Trečia dalis patiko tuo, kad neapsimetinėja kuo nesą. Visą filmą tarsi eina pranešimas iš už ekrano – „patys suprantat, kad šūdą žiūrint, bet mes pasistengsim, kad jums būtų linksma”. ir stengiasi. niekam nežinomi aktoriai, greitas tempas ir daug bosų turinti ritminga muziką. Po dviejų alaus galit eiti į šį filmą ir patenkinsite visus savo „forsiškus”, „geziškus” ir „reiserio” pradus, kuriuos tikriausiai laikote užgniaužę.
p.s. pagrindinė filmo „fyfa” visai simpatiška. įdomu iš kur ją ištraukė, nes iki šiol ji net epizodinių vaidmenų kine neturėjo. prognozuoju jai žvaigždės karjerą. ji tam tinkama.

Nerekomenduoju:

Mergina vaikino kelnėse / She`s the Man. Visų JAV paauglių dievaitė Amanda Bynes apsimeta savo broliu ir daro karjerą vyrų futbolo komandoje. Nejuokinga? Tai ir nežiūrėkit.
Filmo pliusas: Amanda Bynes bent jau gražesnė už Lindsay Lohan ir Avril Lavigne. Geriau jau paauglės tegul stengiasi būti panašios į ją.

Poseidonas / Poseidon. Nepavykęs „Warner Bros.” projektas. Totalus finansinis krachas. Lietuvoj dvi savaitės buvo žiūrimiausias filmas. Originalas, kaip ir „Omen” atveju, kur kas geresnis. Per vieną mėnesį pasirodė du filmui, kurie „remeikai”, atsatyti žodis žodin. Apie kokį scenarijaus krizės nebuvimą Holivude dar galime kalbėti?
Nežinau kaip kitiems, bet man kliuvo ir begalė efektuose paliktų klaidų, nekalbant jau apie neapdirbtus elementus.

Amerikietiška svajonė / American Dreamz. Iš į nerekomenduojamų sąrašą patekusių filmų šis yra geriausias. Gana sveika satyra, besityčiojanti iš relybės šou, amerikietiškos kultūros ir JAV prezidento. Kai rodys per TV – būtinai pažiūrėkit.

Lemties ženklas 666 / The Omen. Totalus „remeikas” 1 prie 1 su originalu. Kaip dėl marketingo triuko – 06.06.06 – perstatyti gal buvo ir verta. Bet žiūrėti šį filmą birželio 7 ar vėliau – tikrai ne.

Kitaip tąriant, dabar tas laikas kai kiną aplenkti nėra nuodėmė. Visi tvarkingai baigiam žiūrėti futbolą ir braukiam dienas likusias iki liepos 14 dienos. Kas tada? Jūs klausiat kas tada? Jūs nežinot kas tada? „KARIBŲ PIRATAI” !!!

Ataskaita apie per paskutinę savaitę matytus filmus:

Rekomendacija Nr. 1: Laimingas skaičius… Kitas” / „Lucky Number Slevin”. Šis filmas primena „lengviau suprantamuosius” Guyaus Ritchio filmus (neskaitant paskutinio jo pravalo), šiek tiek turi aliuzijų į „Nuodėmių miestą” (kaip kažkas pasakė, tas pats tik spalvota ir su realiom dekoracijom), šiek tiek panašumų į „Kovos klubą”, dar šiek tiek panašu į neseniai matytą „Domino”..

Pirmoje pastraipoje vardydamas panašumus, turėjau omenyje stiliaus panašumus – tikrai šis nėra toks geras kaip visi anie kartu paėmus. Pagal gerumą „Laimingas skaičius kitas” būtų kokie 8/10, bet tikrai reikės žiūrėti dar kartą tą filmą per DVD, nes kelių epizodų nepagavau, o nemažai epizodų yra tikri perliukai.

„Laimingam skaičiui kitam” restepka (uch koks kvailas žodis) už tai, kad tai yra originalus filmas. Ne ekranizacija, ne tęsinys ir neperdirbinys. Stiprioji vieta yra scenarijus, nors turi keletų skylių, apie kurias, suvirškinęs filmą pamąstai – „o kodėl tie durniai elgėsi taip durnai, galėjo elgtis kitaip”. Taip elgėsi dėl to, kad taip išsivystė geras scenarijus :-). Aš žinojau, kad filmo „išrišimas” bus netikėtas ir dar žiūrėdamas filmą sumąsčiau kokias galimas filmo pabaigas. Neatspėjau ;-) Ir dar buvo ne vienas epizodas, kur tikrai mane nustebino.

Aj, dar reikia paminėti aktorių listą: Josh Harnett, Bruce Willis, Lucy Liu, Morganas Freemanas ir dar keletas neblogų, kuriuos tikrai būsit matę, bet kaip ir aš neprisiminsit pavardžių. tikrai visi neblogus vaidmenis padarė ypač Harnettas, katram daugiausia darbo čia ir buvo.

Rekomendacija Nr. 2: „Anapus tvoros” / „Over the Hedge”. Iš principo visas mintis apie filmą išdėsčiau čia. Pakartosiu pagrindinę mintį: šiame filme nėra tokių legendų kaip voverė iš „Ledynmečio”, pingvinai iš „Madagaskaro” ar bet kas iš „Šreko”. Tiesiog čia visas filmas, visa idėja yra gražus nuoseklus FUN trunkantis valandą su kapeikom. Rekomenduoju.

Nerekomenduoju:

Iksmenai: žūtbūtinis mūšis / X-Men: The Last Stand. Iš principo neblogas, įdomus filmas apie kurį galima pasakyti – „viskas yra gerai su tuo filmu”. BET: nežinau nė vienos priežasties, dėl kurios tokį filmą reikėtų pamatyti.

Lankas / Hwal. Po tokio filmo aš absoliučiai niekinu Kim Ki Duką ir linkiu apsišikti jam galvą. Popsistas. Po tokio filmo jis stovi mano vertybių sąraše žemiau Britney Spears, Vino Dieselio ir Geltonos. Vis dėl to, jam nepavyko nukristi žemiau nei tokioms asmenybėms kaip Rolandas Paksas ar Stevenas Seagalas. Su tuo jį ir sveikinu.

Šuns kailyje / The Shaggy Dog. Šis filmas būtent ir yra toks, kokį jį įsivaizduojate. TIk biški šlykštesnis (vien ko verta varlė su šuns galva). Geriau pažiūrėkite tris „Auksarankio” serijas.

Viena didžiausių ir žinomiausių Lietuvos bendrovių „Lietuvos telekomas” keičia pavadinimą į TEO. Įvairių atgarsių pasitaiko šiuo klausimu.

Kadangi ši bendrovė man įdomi nuo pat privatizacijos, norėčia šiek tiek paporinti savo nuomonę šiuo klausimu.

Populiarus mitas: „Lietuvos telekomas” keisdamas pavadinimą bando gelbėtis nuo žlugimo. Maždaug – jeigu aš atsijungiau telefoną, reiškia visa lietuva jau atsijungė. 2000 m. „Lietuvos telekomas” uždirbo 240 mln. Lt. pelno. Visi suvokia, kad tos dienos jau nebegrįš. Lūžis veikloje įvyko 2003 m., kada bendrovė net patyrė 35 mln. Lt. nuostolių. Nuo tų metų sustabdytas pajamų mažėjimas, o pelnas nuosekliai didėja. Grynasis 2005 m. pelnas – 84 mln. Lt., 2006 m. pirmo ketvirčio pelnas – 39 mln. Lt. Be abejo, didžiųjų bendrovių veikloje pelnas nebūtinai yra pagrindinis veiklos rodiklis ilgame laikotarpyje. Bet detaliau panagrinėjus kitus skaičius, pelno augimo/mažėjimo dinamika „Lietuvos telekomo” atveju gana tiksliai atspindi visą įmonės padėtį.
Jeigu šis mitas būtų teisingas, pavadinimo keitimas turėjo įvykti 2003 m., kai bendrovė buvo papuolusi į duobę, bet laiku susisgribo permainoms. Pavadinimo keitimas specialiai buvo suplanuotas tam laikui, kai bus stabilizuoti bendrovės rezultatai ir kreivė kils aukštyn (Estijoje buvo pasirinktas kitas variantas – pavadinimas keistas tada, kai bendrovė buvo duobėje. Kitaip tariant, sugriauta buvo viskas, pasilikta infrastruktūra ir viskas statyta iš naujo. Bendrovė kyla stabiliai, bet labai lėtai. Šiuo metu yra blogesnėje padėtyje nei Lietuvos TEO).

Pavadinimo keitimas nėra staigus žingsnis. Pavadinimo keitimo procesas prasidėjo daugiau nei prieš dvejus metus. Visam pavadinimo keitimui vadovauja komanda, kuri savo laiku žmonių galvose žodį „taupkasė” pakeitė į „Hansabankas”. Įvertinkite ar tai sėkmingas žingsnis ar ne. Manau, kad jeigu kas nors rašytų lietuvišką „rebrandingo” vadovėlį, šis pavyzdys turėtų būti Nr.1 kaip sėkmingas įvaizdžio (vardas nėra tik vardas) pakeitimas.

Mano Abejonė
Šiek tiek man kelia abejonių prekės ženklo „Zebra” strategija. „Zebra” – tai naujas namams skirtų interneto paslaugų vardas. IMHO, „Takas” buvo pankamai neblogas vardas, bet …
deja, jo išlaikyti nebuvo galima, nes jis būtų stabdęs visos bendrovės keitimąsi visuomenės galvoje. Kodėl? Paklauskite penkiolikos draugų su kuo jums asocijuojasi „Takas”. Gausite mažiausiai 12 atsakymų, jog tai – „Telekomo internetas”. Vardą pakeisti yra paprasčiau, negu įvaizdį to, su kuo tavo vardą sieja.
Grįžtant tiesiogiai prie „Zebros”: sudėtingas dalykas yra tame, jog bendrovė TEO keičia ne tik produktų pavadinimus, bet ir produktų išsidėstymo struktūrą:
Palyginkime:
anksčiau buvo 2: „Lietuvos telekomas”, kurios vardu vadinama bendrovė ir dauguma paslaugų, bei atskiras vardas „Takas”, kuriuo vadinamos interneto paslaugos.
dabar yra: „TEO” – tai tik bendrovė. „Zebra” – tai internetas namams. Internetas verslui vadinasi „Teo verslas”. „Teo verslas” vadinasi ne tik internetas, bet ir daugelis verslui skirtų „TEO” paslaugų. Telefono ryšys namams vadinasi „VOX”.
Naujoji struktūra aišku yra geresnė. Lengviau atskirti ir klasifikuoti paslaugas vartotojų galvose: verslui nereikia telefono ryšio, jiems reikia sprendimo. Tuo tarpu „VOX” yra ryšys, kuris leidžia paskambinti močiutei. Manau, kad artimiausiu metu gali išsiskirti ir „VOX” bei „TEO verslo” kainodara, kiek tai leis RRT įpareigojimai. („VOX” kaina turėtų mažėti).

Apibendrinant: viso įvaizdžio keitimas yra labai savalaikis. Telekomunikacijų rinka gyvena permainose ir tai yra pati geriausia proga keitimuisi + naujų vardų įvedimui. Prisiminkime, kad dar atsiranda toks ženklas „Gala” – TEO skaitmeninės televizijos brandas. TEO eis į tą rinką greičiausiai kartu su Lietuvo radijo ir televizijos centru (plačiau žinomu kaip TV bokštu :).

Ar keitimasis bus sėkmingas? Esu 98 proc. įsitikinęs, kad taip.

Ką iš to išlošia TEO?
1) Nepriklausomybę nuo savo brando. Nors „Lietuvos telekomo” internetas namams buvo aukštos kokybės, tuom buvo sunku įtikinti žmones. Nesvarbu, kas tu esi, svarbu, ką apie tave mano. Žmogus mato Lietuvos telekomo interneto reklamą, bet jis galvoja apie tai, kad „čia tie, kurie mano močiutę prieš dešimt metų be ryšio paliko”. Jeigu blogai veikia „VOX” ryšys, žmonės netapatins jo su „ZEBRA”. Pagalvokite, kodėl „Proctor&Gamble” gamina „ARIEL”, „TIDE”, „BONUX” ir „BOLD”? Didelėms kompanijoms tai yra labai svarbu. Jeigu konkurencinėje kovoje žus vienas mano brandas man skaudės, bet aš nemirsiu (galima rasti sąsajų su „Heroes” – nieko baisaus jeigu vienas tavo monstras žuvo, o jeigu eini kautis su pagrindiniu „Heroesu” ir žūni – žaidimas baigiasi).
2) Galimybę formuoti naują įvaizdį. Vardo pakeitimas leidžia greičiau kurti naują kartą, kuri greitai pamirš „Lietuvos telekomo” istoriją. Ką jūs žinote apie „Lietuvos taupomąjį banką”?
3) Jau minėtą galimybę pagal šiandienos rinkos sąlygas perskirstyti brandus. Net nekeičiant būtų reikėję tai daryti. Ateitis priklauso internetui, skaitmeninei televizijai.
4) Gražų vardą. Aišku, čia subjektyvus dalykas, bent jau pradžioje. Ar jūs turite pasiūlymų kaip kitaip galėtų vadintis viena didžiausių bendrovių Baltijos šalyse?
5)
6) … dar įrašysiu ;)

Ne apie vardą.

IMHO, „TEO” šiuo metu yra perspektyviausia telekomunikacijų bendrovė Lietuvoje.

„OMNITEL” susiduria su labai rimtomis problemomis savo pozicionavime. Toliau nuo marketingo – pradeda lysti ir didelės bendrovės ydos – imho bendrovė peraugo savo vadovus ir pradeda nebesusitvarkyti iš vidaus.
„BITĖ” – niekaip neranda savo įvaizdžio. Šiandieninėje rinkoje ji yra niekas. Užduokite sau du klausimus, kuriems atsakyti turite 0,5 sekundės (sakykite pirmą žodį, šovusį į galvą).
– Kas teikia kokybiškiausią mobilų ryšį?
– Kas teikia pigiausią mobilų ryšį?
Jeigu jūs esate statistinis lietuvis, į pirmą klausimą atsakėte „Omnitel”, į antrą „Tele2”, nepriklausomai nuo to, kokiu ryšiu naudojatės.
Dar vienas klausimas – ką jums sako „BITĖ”? Statistiniam lietuviui, tai „vienas iš operatorių”. Jeigu žmonės mano, kad tu esi „vienas iš” – tu esi niekas.
„TELE-2” – turinti pavydėtiną užsispyrimą pozicionavime. Ji yra PIGIAUSIA. Sunku tokį įvaizdį sukurti. Bet tas įvaizdis tave ir labai apriboja.

Šiandien baigėsi Kanų kino festivalis. Laimėjo man ir jums tikrai mažai žinomi režisieriai. Neblogai buvo įvertintas naujas Pedro Almodovaro filmas „Volver” su Penelope Cruz. Tikrai lauksiu liepos pabaigos, kada ši juosta bus sukama mūsų kino teatruose. Dar vienas dviprasmiškai įvertintas kūrinys – Sofios Coppola (taip, čia ta pati, kur statė „Jaunąsias savižudes” ir „Lost in translation”) naujas filmas, kurio tikrai visi ilgai laukė. S.Coppola ekranizavo istoriją apie Mariją Antuanetę, kurią vaidina Kirsten Dunst (Kadangi Kirsten Dunst ir Scarlett Johansson yra dvi S.Coppolos favoritės, tai tikiuos, kada nors ji pastatys filmą su jom abiem :). Apie „Mariją Antuanetę” atsiliepimai tokie: visi JAV kritikai filmą mala su šūdais, o visi europiečiai, ypač prancūzai, duoda mažiausiai 9 žvaigždutes iš 10. Kaip yra iš tikrųjų, pamatysime negreit. Lietuvoje turbūt tik 2007 metų pradžioje. Nepradėkite varyti ant mūsų kino platintojų ir apie tai, kad Lietuvoje viskas vėluoja šimtą metų: filmo teises valdo „Sony Pictures” ir ji nusprendė, kad geriausias laikas „Commercial Release” yra lapkričio mėnuo – tada filmą pamatys eilinis amerikietis, vokietis ir prancūzas. Mes irgi ne anksčiau :)

Anyway, reikia eiti prie šito posto temos, apie šiemetinius Kanų rezultatus galite paskaityti čia:
pirmą kartą normalioje Kanų programoje buvo rodomas lietuviškas filmas. Kristijono Vildžiūno „Aš esi tu”. Visas pasirodymas apipintas apkalbomis, dažniausiai iš lietuviško pavydo – na, panašios kalbos kaip apie „LT United”. Skirtumas tas, kad „LT united” visi mato per teliką, o kas vyksta kanuose tai mato tik tie, kurie yra ten.

Patekti į Kanų kino festivalyje yra lobizmas. Man, susipažinusiam su tuo reikalu taip paviršutiniškai, iš vis yra kosmosas, kai bandau įsivaizduoti, kaip ten visokios srovės veikia. Į Kanų festivalį submitinama apie 2000 filmų kasmet, jų visų niekas net neperžiūri. Norint submitinti filmą festivalin net nereikia nusiųsti jo kopijos! Štai ką galima vadinti lobizmu tikrąja to žodžio prasme.

Pasigirsta kaltinimų kodėl Lietuva nenusiuntė kito filmo, kodėl buvo siųstas „Aš esi tu”. Iš tiesų Kanuose šalys ne prie ko. Šalies pavadinimas neturi jokios reikšmės, juolabiau, kažkokie valstybiniai sprendimai irgi jokios įtakos neturi. Visai kitas dalykas yra „Oskarai”, kur kiekviena šalis turi teisę siųsti po vieną filmą ir jis tikrai bus peržiūrėtas ir įvertintas. Visos šalys, įskaitant mūsų kaimynes, siunčia ten savo filmus. Lietuva niekada nėra siuntusi nė vieno filmo. Kodėl pernai nebuvo nusiųstas „Dievų miškas”? Sakote, filmas šūdas? Tai aišku, kad šūdas. Bet vistiek, bent keliasdešimt „Oskarų” komisijos narių būtų filmą pamatę, gal kur parašę ar užsirašę. Ir pamatas ateičiai taip būtų klojamas, nes iš kart su šedevru į sostą neužšoksi. Anyway, vėl nukrypau.

Didžiąja dalimi sutinku, jog filmo prodiuserės Uljanos Kim nuopelnas yra tai, jog filmas pateko į Kanų kino festivalį ir netgi į antrą pagal svarbumą programą „UN CERTAIN REGARD”. Iš viso šiemet šioje programoje rodyti 23 filmai.

Kaip Kanuose iš tikrųjų atrodė „Aš esi tu” pasirodymas? Suinteresuoti asmenys aka Lietuvos kino gėda Loreta Sutkaitienė ir kiti siuntė signalus, jog visi labai šiltai sutiko, buvo tokių visko mačiusių, jog žmonės masiškai žmonės ėjo iš salės per filmo peržiūrą. Iš savų šaltinių šiek tiek žinau kaip buvo iš tikrųjų:
Kanuose juosta buvo sukama du kartus. Pirma peržiūra spaudos atstovams, kita – vieša filmo premjera. Per peržiūrą spaudos atstovams apie 70 proc. žurnalistų išėjo nesutikę pabaigos. Iš tiesų, tai nėra kažkoks filmo žlugimas – Kanuose normalu toks žurnalistų elgesys. Ten filmai sukami dešimtyse salių, daugybė programų, retrospektyvų, t. t. Todėl daugelis žurnalistų prabėgomis laksto vienur kitur norėdami tik susipažinti kas ką daro.
Oficialus filmo demonstravimas vyko vienoje pagrindinių festivalių kino salių (vėl įtariu gerą lobistų darbą). Žiūrovų buvo sausakimša salė (3000). Niekas ten masiškai neišėjo, nes tiesiog iš tokių seansų išėjimas yra negerbimas kūrėjų. Po seanso – interviu, autografų dalybos. Sako, kad Jurga Jutaitė susilaukė ypač didelio dėmesio. Vėl galėčiau sakyt respect prodiuseriams, kad filmo reprezentuoti buvo nusiųsta ji, o ne, atleiskit, ne prekinės išvaizdos aktorius Bialobževskis (gal ir teisingai užrašiau). Iš tikrųjų tai Bialboževskis nevažiavo todėl, kad turėjo sekmadienį vest „Dainų dainelės” laureatų koncertą ir nebūtų spėjęs grįžti. Prisimenat anekdotą apie Sigutį Jačėną, kurį kvietė Spielbergas filmuotis, bet jis nevažiavo todėl, kad filmavimai vyko gruodį ir jis tuo metu Kalėdų seneliu dirba?

Kas toliau?

Dabar „Aš esi tu” bus neišvengiamai kviečiamas į daugybę festivalių (nu tokių kaip mūsų „Kino pavasaris” tik dauguma jų šiek tiek „krūtesnių”, turinčių komsiją ir laureatus). Kodėl aš garantuotas, kad bus kviečiamas? Todėl, kad visiems festivaliams yra prestižas turėti programoje filmą, kuris buvo rodytas A lygio festivalyje. Kanai ne tik, kad A lygis, bet ir A tarp A.

Būtent šie festivaliai ir parodys, ar „Aš esi tu” tikrai yra vertinamas. Prieš keletą metų ta pati prodiuserė Uljana Kim prastumė kitą Kristijono Vildžiūno filmą „Nuomos sutartis” į Venecijos kino festivalį. Po to tas filmas buvo pakviestas į apie 40 įvairių festivalių. Nė vieno titulo, nė vieno laureato vardo.

Aš manau, kad „Aš esi tu” yra bent dviem galvom geresnis filmas už „Nuomos sutartį”.
„Aš esi tu” yra labai neoriginalus filmas. Jeigu jūs pamatysite šį filmą, tikrai suprasite nuo kokių „režisierių-festivalinių žvaigždžių” K.Vildžiūnas kopijavo. Pliusai? 1) Jurga Jutaitė – žibantis charizmatiškas žavesys. 2) Vaizdas ekrane. Tikrai gražu. 3) Stiklo namelis. Buvo pastatytas tikras stiklo namelis medyje, kuris suėdė gal 80 proc. filmo biudžeto. Bet jis atrodo tikrai gerai. 4) Dar man patiko muzika, bet čia gal jau kiek subjektyvu.