Simonas Bartkus | Blog

Po kelių mėnesių baisiausi Lietuvos popmuzikos atlikėjų, jų prodiuserių ir vadybininkų košmarai galbūt taps realybe. Gali atsitikti taip, kad parduodami pagrindines pajamas duodantį savo produktą jie privalės nurodyti, iš ko jis padarytas. Paprasta kalba šnekant, koncertų afišose turės būti nurodoma, ar atlikėjas koncertuoja pagal fonogramą. Pabandykite įsivaizduoti: „Vienintelis grupės „Geltona“ koncertas pagal fonogramą spalio 30 dieną 19 val. Alytaus kultūros rūmuose“. Nuostabus plakato turinio skambesys. Ar privilios klausytojus? Vargu.

Įdomus dalykas ir tas, kad įstatymo įvedimą inicijavo Lietuvos Liberalų ir Centro Sąjungos narys Jonas Čekuolis. Keista, kad gan bereikalingą apribojimą ragina įvesti liberalius pokyčius skatinti turinčios politinės jėgos atstovas.

Kaip reaguos?

Įsigaliojus šiaip įstatymui, kiekviena grupė ir atlikėjas privalės apsispręsti, ką pasirinkti. Pirmas variantas – bet kokia kaina išmokti dainuoti (tiksliau, demonstruoti sugebėjimus ne tik įrašų studijoje). Pastangų gali prireikti daug – tarp populiariausiųjų atlikėjų didelė dalis yra tokių, kurie viršūnėje laikosi vien dėl gražaus veiduko ar sugebėjimo puikiai judėti scenoje, o pagrindinį darbą įrašų studijoje už juos atlieka prodiuseriai ar garso atlikėjai.

Antras variantas – susitaikyti su esama padėtimi ir pripažinti, kad dainavimas „gyvai“ – ne jų jėgoms. Tokie atlikėjai turės akcentuoti dėmesį į tai, kad jų koncertai unikalūs šokiais ar atliekamu šou.

Dainininkų apsisprendimas be abejo priklausys nuo konkurentų. Nė vienas nenorės būti balta varna, puošiančia savo plakatus reklaminiu šūkiu „pagal fonogramą“ ir atvirkščiai, investuoti į visišką dainavimą gyvai neapsimoka, kuomet aplink visi taip daro.

Yra ir dar vienas būdas – sukčiauti. Priversti klausytoją neišgirsti jų klaidų ar paprasčiausių nesugebėjimų. Koncertų salėse galima išgirsti, kad paleidžiama muzika labai garsiai, o mikrofonai sureguliuoti taip, kad jų skleidžiamas garsas aidėtų labai tyliai. Tokios atlikėjai, kurių kūriniuose svarbiausia vaidmenį atlieka ritmas, tokiu būdu nesunkiai apgaus koncerto lankytoją – šitas metodas ir dabar yra neretai taikomas, ypač salėse, kur nėra kokybiškos garso aparatūros.

Kaip atskirti?

Seimui priėmus tokį įstatymą, visoms atsakingoms institucijoms bus uždėta didelė našta – pirmiausia parengti taisykles, pagal kurias nustatoma, kas yra muzikos atlikimas „gyvai“, o kas ne. Tai dar labiau diskutuotinas klausimas, negu pats tokių taisyklių įvedimas.

Ar atlikimu gyvai bus laikomas dainavimas pagal fonograminę muziką? Gal net sintezatorius nėra „gyvas“ instrumentas? Galbūt afišoje turės būti nurodomi visi balsai ir išvardinami visi instrumentai, kuriuos išgirs klausytojas? „Grupės „Delfinai“ koncertas. Dainuos Stano. Gros ritmo mašina, sintezatorius „Yamaha“, vienoje dainoje pasigirs saksofono muzikos įrašas“. Naujasis įstatymas gali įpareigoti rašyti ir taip.

Štai repo atlikėjai laiko, kad jie visą muziką atlieką gyvai, sukdami ir brūžindami plokštelėmis. Kaip DJ`ą prie patefono galima palyginti su gitaristu? Jeigu „B`avarijos“ dainavimas bus pripažintas koncertavimu „gyvai“, tai kaip tuomet muziką atlieka „Ventukai“, scenoje grojantys keliolika instrumentų: cimbolais, smuikais, būgnais ir kitais? „Gyviau nei gyvai“? Į visus šiuos klausimus turės atsakyti naujoji koncertų afišavimo tvarka.

Pasekmės

Šis įstatymas neabejotinai sukels pasekmių, kurias dabar sunku prognozuoti. Pirmiausia, jau dabar žiniasklaidoje matoma, kurie atlikėjai ir jų vadybininkai yra didžiausi šio naujojo įstatymo priešininkai bei pripažįsta ir bando pateisinti fonograminį dainavimą. Antra, įdomu bus pažiūrėti, kuriuo iš dviejų jau aptartų kelių pasuks atlikėjai – skelbti tiesą ar mokytis gerai dainuoti. Galbūt atsiras tokių, kurie bus priversti palikti sceną dėl naujojo įstatymo.

Visuomenės požiūris taip pat bus labai svarbus. Ar sumažės klausytojų koncertuose, ant kurių afišų bus nurodyta, kad dainininkai dainuoja pagal fonogramą. Pažiūrėti į seksualias ir gražiai judančias tas pačias „Mango“ merginas yra įdomu net tada, kai žinai, jog jos tik žiopčioja į mikrofoną. Tai atleistina – sugebėti įnirtingai šokti ir tuo pačiu metu dainuoti yra beveik neįmanoma.

Apibendrinant galima pasakyti – įstatymas yra absurdiškas, bet teisingas. Nominaliai jis nereikalauja jokių papildomų išlaidų nė vienai pusei. Nėra galimybių dainuoti – nedainuok, bet paskelbk tai visiems. Antravertus, kam tai reikalinga, taip pat neaišku. Vis dėl to, pamatyti, kaip pasikeis Lietuvos muzikinis gyvenimas po šio įstatymo įvedimo, labai smalsu. Bet vėlgi, dėl Lietuvos Respublikos Seimas dirba ne smalsumui patenkinti.

Autorius: Simonas Bartkus

Paskelbta www.omni.lt, 2003 m. spalio mėnesį.

Jeigu matėte Angeline Jolie romantiškai besivartančią lovoje su Antionio Banderas „Pirmojoje nuodėmėje“ ar matėte kitą filmą su šia aktore, bet ne „Kapų plėšikę“, galite vertinti, kad tikrosios Angelinos nematėte. Tikroji A. Jolie – tai į aptemptus elastingus drabužius įvilkta ir dviem galingais pistoletais pasidabinusi Lara Kroft.

Filmo kūrėjai, kurdami antrąją „Kapų plėšikės Laros Kroft“ kažko naujo negalvojo. Bet kam to ir reikia – sukūrus vieną originalų ir pasisekusį filmą, galima lengvai susukti ir antrąją juostą bei užsidirbti daugiau pinigų. Lara Kroft lygiai taip pat bėga, lygiai taip šaudo, lygiai taip pat kovoja už pasaulį. Ji naudoja Džeimso Bondo vertas naujausias technologijas, sudvasintas graikų mitologija ir šaudo įspūdingais ginklais, kurių turbūt pavydi pats Terminatorius. Bet vis dėl to, Larai Kroft vis dar lengviausia valdyti seną gerą lazdą, kuria įveiktų bet ką.

Antrajame „Kapų plėšikės“ epopėjos filme įtemptas veiksmas vyksta nominaliai trumpesnį laiką negu pirmajame. Laros Kroft komanda gilinasi į graikų istoriją, nagrinėja Aleksandro Makedoniečio žygius, pati herojė Lara Kroft greitakalbe žiūrovui paberia visą jos kovų tikslą, bet jis jau toks nesvarbus, kad galų gale filmo pabaigoje visiškai pamirštama, kuriam galui buvo ieškoma tos Pandoros skrynios.

Apibendrinant – filmą „Kapų plėšikė Lara Kroft: Gyvybės lopšys“ verta pažiūrėti vien dėl Angelinos Jolie. Jos talentas ir sugebėjimai jau šiandien verčia žodžius Angelina ir Jolie laikyti sinonimais žodžiams Lara Kroft. Daugiau šiame filme nieko protingo ar įspūdingo nėra …

Plačiau apie filmą – Kapų plėšikė Lara Kroft: Gyvybės lopšys | Lara Croft Tomb Raider: The Cradle of Life, 2003

Autorius: Simonas Bartkus, paskelbta interneto svetainėje www.vaikinai.lt

Trys žvaigždės viename filme. Ne šiaip žvaigždės, bet turbūt pačios gražiausios merginos šiandienos Holivude. Jeigu Jums nepakanka Lucy Liu žavesio, tada verta eiti į šį filmą dėl Drew Barrymore, o jeigu ir dar esate nepasotintas, tai Cameron Diaz jus priblokš. Visos jos trys žavios, gražios, drąsios, kietos ir negana to dar gerai mušasi. Viskas taip nuostabu, kad net gali pasidaryti bloga.

„Griausmingi Čarlio angelai“ yra jau antrasis filmas apie šių gražuolių nuotykius. Dar pirmoji dalis buvo sukurta pagal labai populiarų televizijos serialą – žodžiu, genialus modelis nuolat uždirbantis pinigus. Nenuostabu, jeigu sulauksime ir trečiojo filmo apie Čarliui dirbančias merginas. Vis dėl to, „Griausmingi Čarlio angelai“ nėra koks menkavertis filmas, kaip panašios idėjos serialas rodytas Lietuvoje su Pamela Anderson „V.I.P.“. Čarlio angelai demonstruos gan įspūdingus triukus, dainuos, šoks, vilios, plaukios burlente, važinės motociklais ir dar daug ko …

„Griausmingi Čarlio angelai“ nėra filmas intelektualams, bet niūriam vakarui prasklaidyti tinka idealiai.

Plačiau apie filmą Griausmingieji Čarlio angelai | Charlie`s Angels: Full Throttle, 2003

Autorius: Simonas Bartkus, paskelbta interneto svetainėje www.vaikinai.lt

Buvo „Šrekas“, buvo „Simarono žirgas“, dabar – „Sinbadas: septynių jūrų legenda“. Naujas tų pačių kūrėjų darbas, šį kartą šiuolaikinėje animacijoje atgaivinantis daugiau nei prieš tūkstantį metų gimusius „Arabijos naktų“ pasakų herojus. Sinbadas – šaunus jūreivis, nuolat patenkantis į bėdas ir kenčiantis nuo „blogiečių“.

Kaip jau tampa įprasta animaciniams filmams, herojus įgarsina visa eilė labai žinomų ekrano veidų: „Sinbade: septynių jūrų legendoje“ girdimi Brado Pitto, Catherinos Zetos – Jones, Michealle Pfeiffer ir kitų balsai.

„Sinbadas: septynių jūrų legenda“ nėra kupinas tokio nepakartojamo humoro kaip „Šrekas“ ar toks dvasingas kaip „Simarono žirgas“, trumpiau, neprilygsta nė vienam iš šių dviejų animacinių hitų. Priešingai negu anie du, Sinbado nuotykiai yra filmas tik vaikams – suaugę žiūrovai vargu ar ras jame ką nors įdomaus sau.

Plačiau apie filmą Sinbadas: septynių jūrų legenda | Sinbad: Legend of the Seven Seas, 2003

Autorius: Simonas Bartkus, paskelbta interneto svetainėje www.vaikinai.lt

Šitas filmas galėtų vadintis „Visagalis Jimas Carrey“. Vienas geriausių šių dienų Holivudo komikų pasirodo dar viename filme. Aktorius nėra įspraustas į jokius rėmus, todėl pasirodo visam gražume: gali rodyti visus savo sugebėjimus, demonstruoti nepakartojamas mimikas ir atlikti įvairiausius triukus.

Kai aktorius toks geras ir dar savam vežime – jis vienas gali pakelti filmo akcijas labai aukštai. Tiesa, be Jimo Carrey pasirodo dar dvi ne ką mažiau garsios žvaigždės: senukas Morganas Freemanas, vaidinantis patį Dievą ir „Draugų“ žvaigždė Jennifer Aniston, atliekanti Briuso merginos rolę.

Verta pagirti filmo idėją: Dievo funkcijos perkeliamos į žemę ir atliekamos paprasto vyruko, besinaudojančio kartotekomis, lipniais lapeliais ar kompiuteriu. O tolimesnis vyksmas paliekamas Jimo Carrey valiai: jis perskiria sriubą lėkštėje, pritraukia mėnulį arčiau savo balkono, pasidaro sau taką automobilių kamštyje ir demonstruoja kitus triukus telpančius į filmo anonsą. Iš kitos pusės tai nėra blogai – vien scena kaip Jimas Carrey sugadina karjerą žinių vedėjui verta daugiau nei bilieto kaina.

Plačiau apie filmą Briusas Visagalis | Bruce Almighty, 2003

Autorius: Simonas Bartkus, paskelbta interneto svetainėje www.vaikinai.lt

Animacinio šedevro „Šrekas“ įrodė, kad animacija gali būti įdomi ne tik vaikams, o štai filmas „Karibų piratai: „Juodojo perlo“ užkeikimas“ demonstruoja, kokia įdomi gali būti pasaka: tiek vaikams, tiek suaugusiems. Ši juosta yra viena iš istorijų, kuomet neypatingai lauktas filmas tampa dideliu hitu: ir ne be reikalo. Nepriekaištinga Johnny Deppo vaidyba, XVII amžiaus aplinkai tinkantys įspūdingi vaizdo efektai ir prikaustantis scenarijus yra tai, ko reikia geram filmui.

Juosta nukelia žiūrovą į piratų laikus. Vieno jų Jacko Sparrow, (vaid. Johnny Depp), laivą „Juodasis perlas“ pagrobia kitas piratas – Kapitonas Barbossa, kurį vaidina Geoffrey Rush. Be to, jis užpuola miestą ir pagrobia turtuolio gražuolio dukrą. Ją gelbėti imasi merginos vaikystės draugas ir Jackas Sparrow. Kiekvienas turi savų interesų, abu nekenčia vienas kito, bet siekia vieno tikslo. Vėliau paaiškėja, kad „Juodasis perlas“ yra užkeiktas – kasnakt jo keleiviai tampa nenugalimais skeletais, todėl būtina panaikinti užkeikimą…

Nors filmas toli gražu netrumpas – gerokai ilgesnis nei 2 val., nė viena juostos minutė nepraeina nuobodžiai. „Karibų piratai: „Juodojo perlo“ užkeikimas“ neabejotinai yra pats geriausias šios niūrios vasaros filmas.

Plačiau apie filmą Karibų piratai: „Juodojo Perlo” užkeikimas | Pirates of the Caribbean: The Curse of the Black Pearl, 2003

Autorius: Simonas Bartkus, paskelbta interneto svetainėje www.vaikinai.lt

Praėjusi vasara nebuvo nei labai skurdi, nei labai turtinga. Pasirodė keturi nauji dėmesio verti albumai, kaip ir kiekvieną vasarą, grojamausi radijo stočių kūriniai surinkti į tradicinius rinkinius, tokius kaip “Saulės smūgis”. Peržvelgus albumų sąrašą jame išvysime net du hip-hop muzikos albumus ir įspūdingai vertinamą ir reklamuojamą atlikėjo “Amberlife” debiutą.

“Amberlife” – “My Way”

Po pirmo šio atlikėjo debiuto didelėje scenoje per paskutiniuosius „Bravo“ apdovanojimus šis jaunas atlikėjas iškart pradėtas lyginti su įžymybėmis – vieniems jo balsas priminė latvius „Brainstorm“, kitiems – superžvaigždes iš Norvegijos „A-ha“. Bet kuriuo atveju, kiekvienas toks sugretinimas – tik išankstinės liaupsės debiutantui. Ar jos pagrįstos? Į šį klausimą turi atsakyti nekantriai lauktas pilnas albumas, pavadintas taip pat, kaip ir pirmoji daina – „My Way“.

„Gintariniu gyvenimu“ pasivadinęs klaipėdietis melomanus ir kritikus nustebino tuo, kad jo dainų skambesys – visai kitoks negu daugumos lietuviškų populiariosios muzikos kūrinių. Lietuvoje tikrai trūko atlikėjų, galinčių užpildyti nuo vienodumo ir panašumo žlungantį „popsą“. Nenuostabu, kad „Amberlife“ užsimojo ne tik į Lietuvos rinką – planuojama, kad papildytas albumas „My Way“ dar iki šių metų pabaigos bus išleistas Latvijoje ir Lenkijoje. Ne gana to, perspektyviu atlikėju susidomėjo Švedijos prodiuseriai, žadantys padėti išgarsėti Vakaruose, o galbūt net sukurti Eurovizijos vertą dainą.

Albume „My Way“ – lygiai 10 kūrinių. Nors iš jų kol kas tik 2 tėra girdėti radijo klausytojams – minėtoji titulinė daina, bei dabar dažnai skambantis „Whisper“ – tapti dar vienu hitu gali kiekvienas iš dešimtuko. Visų pirma, tai pasakytina apie du kūrinius turbūt neatsitiktinai įsitaisius tarp jau girdėtųjų: „Fly“ ir „Till The End“.

Rugsėjo pradžioje „Amberlife pasirodė „Music Slam“ koncertų maratone kartu su „Fragma“, „Chumbawamba“ ir „Bosson“. Koncerto rengėjai stengėsi šį jauną atlikėją pristatė kaip lygiavertį kolegą užsienio žvaigždėms ir, galima pripažinti, neklydo. Publikos reakcija ir pats pasirodymo profesionalumas ne ką atsiliko nuo pripažintų atlikėjų. Tai tik dar kartą įrodo – „Amberlife“ laukia puiki ateitis.

Apibendrinant galima pasakyti, kad šį albumą turėtų įsigyti ne tik tie, kuriems patinka „A-ha“, „Travis“, „Brainstorm“ ar „Him“. Šį diską verta pasiklausyti ir tiems, kurie mano, jog visa lietuviška muzika bevertė.

Įvertinimas – 9/10

JBC – „4 elementai“

Albumas tiems, kurie mano, kad Lietuvoje hip-hopą propaguoja tik „G&G Sindikatas”. Išpopuliarėjus grupei minėtajam kolektyvui atsirado begalė jaunimo pasitaikius menkiausiai progai deklaruojančių, kad hip – hop muzika Lietuvoje visada yra buvo ir bus gyva, kad hip – hopas – tai daugiau nei muzika ir kad pagaliau atėjo ta diena, kai šios judėjimo propaguotojai išlindo iš pogrindžio.

Iki šio „JBC“ albumo pasirodymo buvo galima pagalvoti, kad visos deklaracijos apie hip – hopo kultūros Lietuvoje atgimimą pasireiškia vien tik „G&G Sindikato” populiarumu. „4 elementai“ – pirmasis plačiai išleistas ne jau ne kartą paminėtų žvaigždžių albumas ir požymis, jog šį muzikinį stilių propaguoja ir kiti.

Jaunikliams „JBC“ išties dar reikia nemažai mokytis, stengtis ir dirbti. Dainų tekstai – sunkiai įsimintini, be to, kartais atrodo, jog norėta juos paversti kuo sudėtingesniais. Prisiminkime, jog „G&G Sindikatas” būtent išgarsėjo skambiais ar radikaliais priedainiais – „Ji lindo lindo, po manim palindo“ arba „Bet aš vis tiek gersiu alų Vokiečių gatvėj“. Lygiai ta pati savybė galioja ir „JBC“ – išpopuliarėjo tie kūriniai, kurie turi skambų ir aiškų priedainį – „Kai pataikai“, „Sijonėlis“ ir kiti.

Šiame aprašyme 3 kartus paminėjau grupę „G&G Sindikatas”. Tai neatsitiktinumas – hip-hoperiai iš Vilniaus yra neabejotini šios srities lyderiai, o daugiau su kuo lyginti „JBC“ kaip ir nėra. Bet kokiu atveju, šiauliečių ketvertuko debiutą galima vertinti kaip sėkmingą, nors iki „sindikato“ dar toloka. Jei „JBC“ dirbs, stengsis – jie tikrai neliks šešėlyje.

Įvertinimas – 6/10

Deivis – „Liūdesio gėlės“

Atlikėjas Deivis grįžta prie savo ištakų – naujasis jo albumas vadinasi taip, kaip vadinosi jo debiutinė grupė. Jei pamenate dainą „Mergytei“ – ši daina buvo išleista dar su nuoroda į grupę „Liūdesio gėlės“. Vėliau ši grupė pavirto atlikėju Deiviu, kurio biografiją Lietuvos muzikos mėgėjai puikiai žino. Prieš išleisdamas šį albumą muzikantas persikėlė gyventi į Vilnių, bei nutraukė ryšius su žinomais vadybininkais broliais Bendžiais. Viename iš interviu Deivis prisipažino, kad prodiuseriai paskatino jo išsiskyrimą su grupe, todėl pasirinktas albumo pavadinimas „Liūdesio gėlės“ – tarsi duoklė buvusiems partneriams.

Albume „Liūdesio gėlės“ – 10 kūrinių. Visų stilių vienodas, būdingas Deiviui. Galbūt gerai įrašyti vientisą savo stiliumi, savo nuotaika albumą – nėra silpnų dainų, diską galima klausyti nuo pradžios iki pabaigos. Iš kitos pusės – albumui trūksta tokių dainų, kurios taptų didžiuliais hitais, kokiomis savo laiku tapo „Mergytei“ ar „Dainuok“.

Pastaruoju metu Deivis skiria dėmesį ne tik savo populiariajai kūrybai, bet ir studijoms Vilniaus Muzikos Akademijoje, taip pat aktyviai dalyvauja įvairiuose renginiuose kaip klasikinės muzikos atlikėjas. Galbūt didelis užimtumas kiek ir pakenkė albumui „Liūdesio gėlės“ – jam labiausiai trūksta užvedančios ugnies, kūrinių, kurių melodija įstrigtų ilgam, dainų, kurias norėtųsi niūniuoti duše.

Nepaisant visko, naujasis Deivio darbas nėra žingsnis atgal. Šį albumą turėtų įsigyti visi buvę ir esami dainininko gerbėjai, taip pat tie, kurie pasiilgsta švelnios, balsingos muzikos lietuviškos popmuzikos maišalynėje.

Įvertinimas – 6/10

Willux – „Kelias, kuriuo einu“

Debiutinis grupės „Skamp“ muzikanto Viliaus Alesiaus, pasivadinusio Willux, solinis albumas. Kol „Skamp“ tyli ir rengiasi žygiui per Europą, vienas iš šios grupės atlikėjų sukūrė kažką Lietuvai. Iš tiesų, prieš pradėdamas šio albumo aprašymą, nežinau, su kuo geriau lyginti šį diską. Iš vienos pusės – nuo Willux negalima atskirti „Skamp“ – be jų skambesio apsieiti negalima, juolab, kad nemažai albumo dainų padėjo įrašyti ir prodiusuoti kitas „skampas“ – Victoras Diawara. Kitą vertus, albume skamba hip-hopas, todėl galbūt vertėtų lyginti su „G&G Sindikatu” ar jau aprašytais „JBC“.

Manau, pasirinksiu teisingiausią variantą – nelyginsiu Willux su niekuo. Albumas pakankamai savitas – jame susipina hip-hopo kultūros idėjos, kuriose liejamas įtūžis ant valstybės ir ant lietuviškos popmuzikos, Viliui būdingas linksmumas ir ironija bei į tarpą pakliūvantis lyriškas kūrinys. Willux vienos iš dainų tekstu spėjo ir įžeisti grupę „Delfinai“, apkaltinęs ją dainuojant pagal fonogramą.

Kuriant šį albumą, dalyvavo net trylika kviestinių muzikantų, tarp kurių – visa eilė žymių reperių. Klausydami albumo „Kelias, kuriu aš einu“ klausytojai išgirs Kasteto iš „G&G Sindikato“, Kipišo iš „Kastanedos“, grupės „Orda“, Omeno, bei latvio Delete balsus. Be 13 kūrinių, albume dar yra ir titulinės dainos vaizdo klipas.

Per paskutiniuosius „Bravo“ apdovanojimus Willux skatino konkurso rengėjus įsteigti apdovanojimą geriausiai hip-hopo grupei. Ar jo balsas bus išgirstas, paaiškės jau ateinantį pavasarį, o kol kas mums belieka džiaugtis gausėjančiu hip-hoperių ratu. Willux albumas „Kelias, kuriuo aš einu“ patiks ne tik prijaučiantiems repui – tai bus gardus kąsnelis ir tiems, kurio nekantrauja ko nors naujo išgirsti iš grupės „Skamp“.

Įvertinimas – 7/10

Autorius: Simonas Bartkus

Paskelbta interneto vartuose www.omni.lt 2003 m. rugsėjį.

Kai sukuriamas vienas komerciškai sėkmingai filmas, paprastai po jo filmuojamas antras. Jeigu ir antrasis surenka smarkiai patuština kino mėgėjų pinigines – arba kuriamas trečiasis arba filmo kūrėjai išdidžiai paskelbia, jog tai buvo nepakartojama ir išeina pensijon. “Terminatorius 1” buvo labai geras filmas. “Terminatorius 2” buvo dar geresnis filmas. Paskutinio praėjusio amžiaus dešimtmečio pradžioje populiariausios frazės buvo “I’ll be back” ir “Hasta la Vista Baby”. Po dviejų supersėkmingų juostų visa filmo kūrėjų komanda oriai paliko „Terminatoriaus“ istorija viršūnėje.

Bet štai: kažkam šovė beprotiška mintis praėjus daugiau kaip po dešimtmečio prikelti Terminatorių. Netgi ne jį vieną – kartu su jo sugrįžimu įvyko ir neaiškus mašinų prisikėlimas. „Terminatorius 3: mašinų prisikėlimas“ buvo pasmerktas dar iki pasirodymo ekranuose: filmo režisavo jau ne Jamesas Cameronas, filme nevaidina Linda Hamilton … Viskas, kas sieja trečiąją fantastinio veiksmo filmo dalį su ankstesniosiomis – Arnoldas Schwarzeneggeris, tiesa, ir jis jau nebe toks koks buvo.

Pats filmas patvirtino prognozes: specialiais efektais įsibėgėjus XXI-ajam amžiui jau nieko nenustebinsi, o sugalvoti kažko daugiau filmo kūrėjai patingėjo. Beliko važiuoti sename vežime …

Plačiau apie filmą Terminatorius 3: Mašinų prisikėlimas | Terminator 3: Rise of the Machines, 2003

Autorius: Simonas Bartkus; paskelbta interneto svetainėje www.vaikinai.lt

jeigu jūs manote, kad gyvenimas yra gaidys, susimąstykite apie tai, kaip gerai, jog jis nėra višta. aš manau, kad mano gyvenimas nėra naminis paukštis. manau, kad jis yra žvėris. mažų mažiausiai bebras.

reiktu ka nors papeizaliot ir apie sita masines psichozes taikini. ziurejau siandien per telika sita ugnies, muzikos, pirotechnikos, sokio ir kaskados fiesta ir bandziau pamatyt ka nors tame reikale gero/blogo. pradzia, drysciau pasakyt buvo nekokia, visu pirma del to, kad organizatoriai neteisingai imho nusprende pradet spektakli sviesiu paros metu, ko pasekoje, salta ugnimi trykstanti mikutaviciaus gitara atrode visai neispudingai.
siaip labiausiai nustebino dirgelaite, apie kuria buvau gana skeptiskos nuomones iki siol, nes taip liaupsinami jos ligsioliniai pasirodymai ivairaus plauko metamorfozese ir paskutiniuose ‘bravo’, kur neva ji „geriau uz pati A. M.” atliko lauzo sviesa, man susizavejimo iki virsutines lupos nekele. ‘velnio nuotaikoj’ ta pacia mano nuomone sekant ji pasirode labai gerai, ypac del to, kad rezisieriui (ar kokiai kitai personai atsakingai uz dainavima) pavyko priverst ja isnaikinti is savo tembro ta savituma, kuris labiau erzino ir inest daugiau popsiskumo i jos manieras.
mikutavicius pasirode savam stiliuke ir kuo toliau tuo labiau atrodo, kad nebera tokiu sriciu, kuriose jis negaletu pavaryt. visai man patiko ir meskelos vaidintas baltaragis, nors siaip negaliu pakest jo balso, o dar labiau muzikos, kuria jis paprastai dainuoja. smoriginas antraplaniu vaidmeniu irgi puikiai pasirode ir tikrai negadino vaizdo.
labiausiai tai nuvyle mis ciucela tele bim bam neringa cereskeviciene, pries spektakli viesai deklaravus apie tai kaip ji sukurs ‘kitokia savita ursule’ ir visa kita, bet gavosi eilinis sh mano akimis. vietom atrode kad ji vaidina ne ursule, o stengiasi pasakyt ‘stai ziurekit as cereskeviciene moku ursule vaidint’. mano nuosprendis jai grieztas – tegul eina geriau ir iraso ‘musiu sita maza muse 2003 mix’.
dabar isvada: apskritai spektaklis jega, tokio labai reikejo, daug kas suzavejo, bet, gal nebusiu labai originalus sitai pasakydamas, bet, butent to as ir tikejausi. tad suzavejo – bet nenustebino.

p.s. einu susirast cd su ‘velnio nuotakos’ sountracku ir vel grazinsiu ji i hard’a. jis to nusipelne.