Simonas Bartkus | Blog

Jau porą mėnesių „Omni Laike” pristatau naujausius lietuviškus albumus. Prieš rašydamas praėjusį mėnesį pasirodžiusių darbų recenzijas susimąsčiau – įtraukti į straipsnį Ryčio Cicino albumą „Dainuok” ar ne. Viena vertus, jei aprašysiu, galiu būti pavadintas nusiritusiu iki „Pūko” radijo stoties lygio, jei ne – galiu būti apšauktas neobjektyviu.

Rezultatas – R. Cicino albumo tarp aprašomų nėra. Nepateko, nes šis atlikėjas niekada nenominuojamas tarp pretendentų į geriausią metų atlikėją (nors, kad ir kaip būtų banalu, apdovanojimų rengėjai skundžiasi, jog pasirinkimas šioje kategorijoje ypač mažas), dainų iš šio albumo negroja jokios radijo stotys. Tiesa, iki šiol buvo „Pūkas”, bet po konflikto su šio tikro muzikos koncerno savininku Kęstučiu Pūku buvo atsisakyta leisti naująjį R. Cicino albumą, o kartu ši žvaigždė dingo ir iš „Pūko” radijo bei televizijos.

Iki šiol buvo teigiama, kad visa „Pūko” produkcija boikotuojama kaip bevertė. Bet štai naujausią R. Cicino albumą išleido leidybinė firma „Intervid”, kuri taip pat leidžia grupių „B’Avarija”, „UAB Music” ir kitų darbus, kuriuos su pasigardžiavimu ima ir groja radijo stotys. Kyla natūralus klausimas, kuo R. Cicinas kitoks, nei kiti?

Vis dėlto, šis straipsnis ne apie penkiasdešimtmečių senmergių dievaitį (tai tik stereotipas, iš tikrųjų jis patinka ne tik joms) Rytį. Rašinys apie tai, kaip lietuvišką muziką propaguojančios radijo stotys, aprašinėjanti spauda, apdovanojimų rengėjai atrenka, kas yra kokybiška, o kas ne. Toli gražu nenoriu, kad visi imtų ir nusiristų iki brolių Aliukų, bet juk turi būti kažkoks kriterijus, pagal kurį atsijojama, ką groti, o ką ne, apie ką rašyti, o ką „užmiršti”.

Praėjusios savaitės perkamiausių albumų sąrašuose iškart po Andriaus Mamontovo naujojo albumo „Beribiam danguje” rikiuojasi į areną sugrįžę „Lauros ir Klarko baliai”, tas pats Rytis Cicinas (atrodo, be jo – nė iš vietos), sveikinimų koncertų žvaigždės Liveta ir Petras Kazlauskai, amžinai gyvas Stasys Povilaitis ir dar ilgas sąrašas tokių, apie kuriuos „progresyvioji” žiniasklaida nenori nė girdėti.

Be jokios abejonės, muzikos kokybė labai svarbu, ir apsisaugoti nuo nekokybiško produkto eteryje ar puslapiuose lygiai taip pat svarbu, kaip nenusipirkti surūgusio pieno prekybos centre. Bet ar kelis dešimtmečius šlagerius kuriantis Stasys Povilaitis kuria ir atlieka mažiau kokybišką muziką negu grupelė nepilnamečių, įrašančių prodiuserių iš anksto suprogramuotai dainai vokalinę partiją?

Radijo stotys gali apeliuoti, kad orientuojasi tik į jaunąją publiką. Vargu ar toks argumentas įtikina, pažiūrėjus į užsienio atlikėjų, kuriuos noriai groja „M-1” ar  „Radiocentras”, amžių -ekscentriškajam Ozzy Osbornui greitai sukaks 55-eri, turbūt žymiausiam pasaulio gėjui Eltonui Johnui 56-eri, grupės „Simply Red”, „Modern Talking”, „Bon Jovi” tarp populiariausių laikosi dešimtmečiais. Be to, ir tarp ignoruojamųjų lietuvaičių galima rasti daugybę jaunesnių už vidutinį tikslinės auditorijos klausytoją.

Retkarčiais tenka išgirsti argumentą, jog populiarūs, bet nepatenkantys į radijo eterį atlikėjai groja visišką „popsą”. Tuomet kyla klausimas, ką galime vadinti „popsu”. Ar neabejotinai geriausias Lietuvos atlikėjas Andrius Mamontovas, „Radiocentro” muzikiniuose apdovanojimuose pasirodęs apsivilkęs marškinėlius su užrašu „Popsas užkniso juodai”, šio užrašo nenukreipė prieš patį save? Juk „popsas” kilo iš žodžio „pop”. Kylie Minogue praėjusių metų MTV muzikiniuose apdovanojimuose gavo statulėlę geriausio pop muzikos atlikėjo kategorijoje ir priimdama titulą pasakė, jog nors visuomenėje ir niekinamas žodis „pop”, būti įvertintai malonu visur. „Popsas” valdo šiuolaikinę muziką tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje.

Jei paklaustumėte 18-mečio, kokio atlikėjo vyro ir kokios moters jie labiausiai nekenčia, turbūt daugiau kaip pusė įvardintų Rytį Ciciną (ir vėl jis) ir Džordaną Butkutę. Iš tiesų, sunkų tarp jų surasti daug skirtumų – apipinti skandalais, populiarūs miesteliuose ir kaimuose, ypač tarp menkesnį išsilavinimą turinčių žmonių. Bet Džordanos dainas „Radiocentras” groja. Ir jos nelieka užmirštos – naujausi kūriniai „Sapnas” bei „Dėl tavęs” „Lietuvos Top 20” išsilaikė maksimalų laiką – 10 savaičių. Kaip sektųsi R. Cicinui belieka tik spėlioti.

Didžiausia blogybė yra ne tam tikrų atlikėjų ignoravimas – nesuprantami (arba neatskleidžiami) yra kriterijai, pagal kuriuos atrenkami atlikėjai, verti pakliūti į eterį. Tokia paslaptis verčia spėlioti, kas lemia grojaraščius? Paprasčiausi principai? Užkulisiniai žaidimai? „Darykim, kaip visi daro”?

Šitoks fenomenas, stebimas Lietuvos radijo stotyse, ne vienintelis. Apie kitą – kodėl ignoruojama rusiška muzika –  rašiau prieš pusmetį, bet jų yra ir daugiau. Pabaigai dar keletas klausimų pamąstymui: kuo Džordana, „mylinti labiau, nei tu mane myli” geresnė už Edmundą Kučinską, priekaištaujantį „tu man meluoji, meluoji”? Kodėl Laura ir Klarkas vadinami pigių čiastuškų (liet. „dažnučių”) atlikėjais, o per pradinukų muzikos pamokas dainuojamus „Debesėlį” ir „Boružėlę septyntaškę” įrašiusi Gintarė dievinama?

Autorius: Simonas Bartkus

Paskelbta interneto vartuose www.omni.lt, 2003 m. gegužę

Praėjusį šeštadienį pažiūrėjęs Eurovizijos transliaciją iš Rygos galutinai įsitikinau, kaip svarbu palaikyti gerus santykius su kaimynais. Jei mes draugautume su latviais, kaip Graikija draugauja su Kipru, tai turėtume garantuotą neiškritimą iš konkurso metų metus. 12 taškų iš geriausių kaimynų plius vienas kitas atsitiktinis taškelis ir jau esi penkioliktuke.Tiesa, nuo šiol iškritimo klausimas nebebus aktualus nei mums, nei kitiems (o gaila, juk pagal rezultatus ir estai, ir latviai kitąmet nedalyvautų).Pirmiausia šiemetine Eurovizija Rygoje turėjo nusivilti vadinamieji „formato” gynėjai, ligšiolines lietuvaičių nesėkmes pateisinę tuo, jog Europa mūsų nesupranta. Štai šiemet pirmas tris vietas užėmė kūriniai, išsiskyrę iš banaliomis tampančių baladžių arba paprastų disko stiliaus dainų. Trečios likusios „T.A.T.U.” atliko nebūdingą tokiems konkursams agresyvų šokių muzikos kūrinį „Ne Ver`, Ne Bojsia”, vos pora taškų nuo nugalėtojų atsilikusi Belgijos grupė „Urban Tred” atliko dainą su liaudies motyvais, nejučiomis primenančią 1999-ųjų Lietuvos nusivylimą – Aistės Smilgevičiūtės „Strazdą”. Nugalėjo turkė Sertab Erener, o tiksliau jos pilvo šokis, pritariantieji jai scenoje, šokantys su įspūdingais kaspinais siautulingu ir užkrečiančiu ritmu.Konkurso rezultatais labiausiai nusivylę turėtų jaustis rusai, bet tik jie patys yra dėl to kalti. Rusijai atstovavusios lesbietėmis save vadinančios „T.A.T.U.” parodė visai Europai, kaip reikia nelaimėti Eurovizijos. Joms reikėjo labai nedaug – atvažiuoti, sudainuoti sėkmingai dainą (na, bent jau nenusidainuoti), pasibučiuoti scenoje (ką jos daro bemaž kiekviename koncerte), na, ir būtų geriausia, atlikti dainą angliškai. Tai joms visiškai nepavyko. Belieka tik spėlioti, būtų ar nebūtų į naudą išėję koks nedidelis, kad ir netikrų jausmų proveržis scenoje, bet susidainuoti jos privalėjo. Labiau į natą už jas nepataikė tik Didžiosios Britanijos atstovai ir buvo įvertinti apvaliu nuliu. „T.A.T.U.” iš namų atsineštas populiarumo bagažas leido užimti net trečią vietą.Kalbama, kad suinteresuotos grupės Rusijoje sumokėjo skandalingosios grupės įkūrėjui ir vadybininkui Ivanui Šapovalovui už tai, kad „T.A.T.U.” dalyvautų milžinišką auditoriją sutraukiančiame festivalyje ir laimėtų teisę surengti 2004 metų konkursą Maskvoje. Lena ir Julia nuvylė Rusiją lygiai taip pat, kaip prieš du metus Kopenhagoje groję „Mumyj Troll”. Kaip bebūtų keista, rusaitėms tik dviejų šalių žiūrovai visiškai neskyrė balų – Airija ir Jungtinė Karalystė. O dar praėjusį rudenį „T.A.T.U.” viendainis „All The Things She Said” buvo perkamiausias britų salyne net tris savaites. Tiesa, prieš kelias savaites buvo atšaukti visi koncertai Didžiojoje Britanijoje dėl per mažo bilietų perkamumo. Atrodo, konservatyviesiems anglams lesbietiški skandalai šalia grupės vardo nupiešė didelį minusą.Tie patys britai, lygiai kaip ir „T.A.T.U.” vadybininkas I. Šapovalovas nepripažino savo pralaimėjimo. Blogiausiai per visą Eurovizijos istoriją pasirodę britai, kuomet dueto „Jemini” nusidainavimas rėžė ausį ne tik muzikos specialistams, kaltę suvertę kontinentinės Europos gyventojams, neva taip atkeršijusiems britams už pritarimą karui Irake. Būtent tokią priežastį sugalvojo BBC laidų vedėjas Terry Woganas. Tam pritarė ir pats atlikėjas Chrisas Combey, atlikęs daina su gryna Kylie Minogue kopija Gemma Abey. Negana to, jis pridūrė, kad tai buvo vienas geriausių pasirodymų ir pareiškė tikįs, jog Britanija tai įvertins. Turbūt britai niekada nepripažins savo klaidų….Autoritetų nėra. Jei nupieštume kiekvienos šalies nugalėtojos tolesnio pasirodymo kreivę, tai iš jos greičiau galėtume matyti ne kažkokias tendencijas, o kažkokio piliečio kardiogramą. Tie patys jau aprašytieji britai, vadinantys save popmuzikos elitu ir nuo 1976-ųjų penkis kartus tapę laureatais, šį kartą liko taip pat žemai kaip kažkada Ovidijus Vyšniauskas. Vieną kartą su „Brainstorm” sudrebinę, o vėliau Marijos Naumovos dėka ir pribloškę Europą, latviai irgi būtų likę taip pat žemai, jei ne kaimynų estų geraširdiškumas.Aprašyti tuos, kurie labiausiai nustebino ir nepaminėti ironiškojo austro Alfo Poierio būtų nuodėmė. Stebint atlikėjo pasirodymą buvo galima pamanyti, jog šis nedidelės respublikos atstovas atvirai tyčiojasi iš konkurso ir jo dalyvių. Kūrinys „Weil der Mensch Zahlt” („Žmogus yra visų dalykų matas”) labiau priminė vieną iš paprastų dainelių, kurias dainuoja penktokai per vokiečių kalbos pamokas, norėdami įsisavinti naujos užsienio kalbos tarimą, o ne popmuzikos konkursui skirtą dainą. To rezultatas – daugiau nei garbinga šeštoji vieta.Šiemet ne viena šalis, sukaupusi ilgametę konkursų patirtį, stengėsi atsiųsti į Eurovizijos dainų festivalį kūrinius, nebūtinai populiariausius tėvynėje, bet neva geriausiai atitikusius renginio nuotaiką bei stilių. Taip elgėsi šeimininkai latviai, daugkartiniai laureatai airiai, taip pat slovėnai, estai, olandai. Rezultatas vienas – jei ne tarp autsaiderių, tai už pirmojo dešimtuko ribų.Dabar didžiausias klausimas, matyt, kils komisijai, sprendžiančiai, kokius Lietuvos atstovus siųsti į kitų metų Eurovizijos konkursą. „Eurovizijos formato” nebėra ir atspėti, kas bus populiaru kitąmet – tai jau Sizifo darbas. Juolab kad šių metų konkursas parodė, jog Pabaltijo šalių skonis visiškai nesutampa su vidutinio europiečio skoniu – Latvija ir Estija buvo vienos iš ant rankos pirštų suskaičiuojamų šalių, nedavusių nė vieno balo konkurso nugalėtojai turkei… Ir kas gali supaisyt madas? Gal lengviau jas diktuoti…Autorius: Simonas BartkusPaskelbta interneto vartuose www.omni.lt, 2003 m. gegužę

Kas reikšmingo nutiko Lietuvos popmuzikos pasaulyje balandžio mėnesį? Ogi nieko. Absoliučiai nieko. Radijo topuose karaliavo iki skausmo žinoma „B’Avarija”, iš pradžių su balade „Amžiną meilę”, o vėliau su nuotaikinga dainele „Mylėk karštai, gyvenk linksmai” ir kiną mėgstantys „Žas”.Tiesa, nuolat šalia viršūnės sukiojosi perspektyvusis „Amberlife”, ypač palankiai vertinamas muzikos kritikų. Jo populiarumas yra ganėtinai netikėtas, žinant lietuvių muzikinį skonį ir požiūrį į būtent tokio tipo muziką.Ko gero, esminiu balandžio įvykiu galima laikyti Nacionalinės muzikos lygos (NML) startą TV eteryje. Išties tiesioginis eteris piko metu šiuo metu yra pati didžiausia koncertinė scena Lietuvoje. Toks LNK žingsnis išties sveikintinas – jei NML išaugs į didelį ir nuolatinį projektą, tai bus didžiulė parama negeriausius laikus išgyvenančiai lietuviškai popmuzikai. Didelė auditorija vers pasitempti kiekvieną dalyvį, o nuo to geriau tik klausytojui. Būtina pagalvoti, ar neverta ateinančiais metais šiai televizijai skirti „Bravo” žvaigždės už indėlį į popkultūrą. Kita vertus, keista pirmojo čempionato sistema – ar neatsibos žiūrovui kas antrą savaitę matyti vis tuos pačius atlikėjus? Didysis NML startas su galybe atlikėjų žadamas tik rudeniop.Perkamiausių albumų sąrašuose lyderių pozicijas užima kovo pradžioje albumą išleidę „Delfinai”, jau kelis mėnesius aktyviai perkamas Vytauto Kernagio geriausių dainų rinkinys, sudėtas į du kompaktinius diskus, skandalingų problemų su albumo leidyba ir nesutarimų su leidybinėmis kompanijomis turinčio Ryčio Cicino naujausias darbas „Dainuok” ir rinkinys „Melodija 2003. Pavasario-vasaros hitai”. Tokius rezultatus galima pakomentuoti tik sunkiai įsibėgėjančia šiemetine naujų albumų leidyba – per visą balandžio mėnesį ir pirmąsias gegužės dienas pasirodė vos trys nauji albumai. Nemaža dalis muzikantų taip pat užsiėmę nuolatiniais kvietimais į agitacinius koncertus už stojimą į ES.Susilaikyti nuo naujų darbų pristatymų greičiausiai vertė bepasirodantis naujasis Andriaus Mamontovo albumas ir gresianti nelygiavertė konkurencija. Išties konkuruoti su buvusiu „Foje” lyderiu nedrįstų nė vienas. Būtent šio albumo pristatymo šventė tapo didžiausiu pavasario koncertu. Gegužės 5-osios pavakare Vilniaus Katedros aikštėje vykęs koncertas sukvietė tūkstančius klausytojų ir taip tik dar kartą parodė neblėstantį A. Mamontovo populiarumą. Ar įsivaizduojate, kad sostinėje tiek žmonių galėtų šėlti su „Mango”? Vargu.Vis dėlto nors pasirodė vos trys nauji albumai, net dviems iš jų skiriu aukščiausią įvertinimą. Taisyklė „svarbu kokybė, o ne kiekybė” tik dar kartą pasiteisina.SH: „Supermeno užkandžiai”Kada pirmą kartą išgirdote šią grupę? Aš pirmą kartą išgirdau 2001-ųjų pavasarį, kai radijo stotys pradėjo sukti „Sumaišyk mane su cukrum”. Pirma mintis buvo, kad tai dar vieni bandantys įsitvirtinti rokeriai, kurių karjera greičiausiai ir baigsis šiuo vienu hitu. Pasirodo, tokios mintys buvo klaidingos.Viso SH albumo teko laukti lygiai dvejus metus (!). Kaip įprasta, sklido nuolatinė informacija apie ilgai brandinamą albumą, norą įrašyti kokybiškai ir kitos įprastos žinios, siekiant išsaugoti gerbėjus. Tiesa, per tą laiką atsirado dar vienas didžiulis superhitas „Déja vu (Mes pagaminti Europoje)”, patekęs į rinkinį dainų, skirtų integracijai į Europos Sąjungą, ir įspūdingas šiai dainai skirtas vaizdo klipas, kuriame nufilmuotas prezidentas Valdas Adamkus ir „Žas” narys Bilas.Ir štai balandžio 22-ąją parduotuvių lentynose pasirodė „Supermeno užkandžiai”. Reikia pripažinti – rezultatas pranoko lūkesčius. 11 vienodai kokybiškų lengvojo roko kūrinių ir nepriekaištingai atrodantis viršelis (pasirodo, ne tik minimalizmas gali būti gražus) – taip trumpai galima apibūdinti debiutinį SH darbą. Terminas „debiutinis” tinka tik iš dalies – grupė įvairia sudėtimi pogrindyje gyvavo net nuo 1990-ųjų.”Supermeno užkandžius” turėtų įsigyti kiekvienas, norintis įsitikinti, kad rokas Lietuvoje dar gyvas ir gali skambėti plačiosioms masėms. Visi albume esantys kūriniai galėtų tapti tokiais hitais, kokiais tapo „Sulaužyk saulę”, minėtieji „Sumaišyk mane su cukrum” ar „Déja vu”. Pasigirdo šnekų, kad naujasis radijo singlas „Gal” dar geresnis už minėtas dainas. Tiesa, albume esančios dvi angliškai įrašytos dainos šiek tiek iššoka iš bendro disko skambesnio ir vidutiniam klausytojui gali būti per „kietos”. Bet tai – vienintelis pastebimas SH darbo trūkumas.Įvertinimas – 9/10„Pelenai”: „Laiškai”„Laiškai” – balandžio 28-ąją pasirodęs naujas jau dešimtmetį gyvuojančių tikrų Lietuvos roko veteranų „Pelenų” albumas, kurį sudaro 10 visiškai naujų kūrinių ir vienas papildomas pagrindinės dainos remiksas. Nors grupė skelbiasi stipriai pakeitusi skambesį, tai pastebės tik tikrieji šios grupės gerbėjai. Mažiau pažįstančiam „Pelenų” muziką – tai dar vienas eilinis darbas. Tas pats iki skausmo pažįstamas Česlovo Gabalio vokalas, tokia pat Ginto Banio muzika.Didžiausias albumo trūkumas – diske nėra tokių potencialių hitų, kurie galėtų pakartoti dainų „Lopšinė”, „Liūdesio akys” ar „Degančios sielos” sėkmę. Du stipriausi albumo kūriniai – „Laiškai” ir „Nupiešk man laimę” – jau pažįstami radijo klausytojams, o iš likusiųjų sunku ką nors išskirti.Visi į albumą patekę kūriniai įrašyti kokybiškai, su tradiciškai patyrusiems „Pelenų” muzikantams būdingu profesionalumu, į dainų sąrašą, kaip įprasta rokeriams, papuolė pora anglų kalba įrašytų kūrinių. Esami grupės gerbėjai neturėtų nusivilti naujuoju darbu, o kitiems greičiausiai tai liks pilkas diskas (juk tokia pelenų spalva), o ne šviesus, dangiškas, kaip albumo viršelis, pavasariškas albumas.Įvertinimas – 4/10Andrius Mamontovas: „Beribiam danguje”Lygiai metus lauktas absoliučiai populiariausio pastarojo dešimtmečio Lietuvos atlikėjo darbas, su dešimčia (daugiau A. Mamontovo albumuose ir nebūna) naujų dainų. Po šių metų „Bravo” apdovanojimų nuskambėjusi mintis pastatyti dainininkui paminklą ir prievarta nutraukti jo karjerą, geriausiai apibūdina šio atlikėjo pripažintą įtaką. Po debiuto teatro scenoje vėl sutelkęs visas jėgas muzikai, A. Mamontovas išleido naują albumą, kurį išklausius neatrodo keista, kad ateinančiais metais šiam atlikėjui vėl atiteks absoliuti dauguma apdovanojimų.Albume įrašyta gerokai lėtesnė, nei įprasta, dainos „Spalvoti sapnai” versija, kita radijo klausytojams jau girdėta daina „Ar tai būtum tu?”, „Radiocentro” muzikiniuose apdovanojimuose nuskambėjusi „Ten, kur laukia naktis” ir 7 net ištikimiausiems gerbėjams negirdėti kūriniai. Kuri iš jų taps dar vienu hitu? Tai nuspręs pats Andrius, pasiūlydamas singlą radijo stotims – išpopuliarėti gali kiekviena daina.Įrašyti albumą Andriui Mamontovui padėjo nenuilstantis klavišininkas Arnoldas Lukošius, nepaliaujama energija nuolat pralinksminantis koncertų lankytojus, žymus violončelininkas Darius Stabinskas, buvęs grupės „Airija” smuikininkas Eimantas Belickas, o dainoje „Ar tai būtum tu?” skamba dar ir jaunos vokalistės Jurgos-Dingau balsas. Išties moteriškas balsas A. Mamontovo dainose yra naujiena.Albumą įsigyti verta kiekvienam lietuviškos muzikos klausytojui – bent jau bendram išprusimui.Įvertinimas – 10/10Autorius: Simonas BartkusPaskelbta interneto vartuose www.omni.lt, 2003 m. gegužę

Juodas karstas su užrašu „Diktatūra mafijai”, keletas vainikų, keliolika ritinėlių tualetinio popieriaus, keli pakeliai virtų makaronų, šimtai žvakučių ir keli tūkstančiai žmonių. Štai tokia mitingo Vilniaus S. Daukanto aikštėje šeštadienį (04.12) statistika.

Daugiau kaip pusę mitinguotojų sudarė sostinės jaunimas. Ar privers šis faktas susimąstyti akcijos objektą? Juk protestavo ne pagyvenę ir neretai iš nuobodulio rengiantys nepasitenkinimo akcijas žmonės, ne Suvalkijos cukrinių runkelių augintojai, bet pats jauniausias ir aktyviausias visuomenės sluoksnis, kaip parodė pastarieji įvykiai, nepagrįstai kaltintas apolitiškumu. Mitingavę jaunuoliai turi kur kas griežtesnę nuomonę ir sovietmečio nesugadintą požiūrį į pasaulį. Jie nėra tie didmiesčių pensininkai, nusiteikę protestuoti prieš visą valdžią, nesvarbu, kokia ji būtų. Aršiais pasisakymais dažnai įaudrinantis piketuojančią publiką Lietuvos laisvės lygos lyderis Antanas Terleckas šį kartą buvo nušvilptas, nes pabrėžė, kad „Zuoko nuvertimas nėra didžiausia blogybė”.

Jaunimo neslegia socialinės politikos bėdos, mažai liečia sveikatos apsaugos problemos, todėl nenuostabu, kad dabar jau buvusio sostinės mero liberalo politika jiems yra priimtiniausia. Be to, geriau šiuolaikinę ekonomiką išmanantis jaunuolis, matydamas sostinėje kranus, supranta, kad į Vilnių pritrauktos milijoninės investicijos.

Šeštadienio pilietinė akcija prie Prezidentūros į šalies istoriją įsirašys ne tik originalumu, bet ir tuo, kad tai pirmasis viešas protestas, pradėtas organizuoti internetu.

Viskas prasidėjo trečiadienio vakarą, kai iš savivaldybės salės, kurioje vyko mero rinkimai, dar nebuvo išgaravusios visos aistros. Naujienų vartuose, pokalbių kambariuose, virtualiuose forumuose stiprėjant nepasitenkinimui, kad sostinės vadovu išrinktas Gediminas Paviržis, kilo idėja organizuoti mitingą, palaikantį Artūrą Zuoką.

Kažkas sugalvojo, kad tinkamiausias laikas piketui – 10 valanda. Informacija pradėjo pamažu plisti. Kaip visuomet spontaniškuose renginiuose trukdė naujų idėjų generatoriai, siūlantys keisti piketo laiką. Taip pat pamiršta, kad dabar prie savivaldybės nelabai yra kur mitinguoti – visur statybos.

Didelę skriaudą akcijos populiarinimui padarė IRC pokalbių kambario #mitingas uždarymas. Organizatoriai persistengė platindami informaciją apie pokalbių kambarį ir pažeidė tinklo „Aitvaras.net” kanalo reklamavimo taisykles. Iki uždarymo kanalo lankytojų skaičius padvigubėdavo kas valandą.

Nepaisant visų sunkumų, „iš lūpų į lūpas”, o tiksliau „iš kompiuterio į kompiuterį”, organizuotas piketas įvyko. Nors į jį atėjo tik keliasdešimt žmonių, nepatenkintų pokyčiais ir rinkėjų valios nepaisymu.

Šeštadienio akcijai „Uždek žvakutę už šviesią Lietuvos ateitį” buvo rengtasi kur kas rimčiau. Iniciatoriai atidarė specialią svetainę, pokalbių kambarį #paksui-ne, kurio lankytojus piko metu reikėjo skaičiuoti šimtais. Penktadienį pradėjo plisti vadinamieji el. pašto kirminai: siuntėjas ragina gavėją ateiti į mitingą, o šis savo ruožtu išsiunčia laišką savo pažįstamiems. Ir taip pasaka be galo. Vien aš gavau 7 vienodus laiškus iš savo pažįstamų su kvietimu „viešai pareikšti, kad nenorime būti abejinga Antidemokratinės Respublikos liaudis”.

Tiesa, retkarčiais jauni maksimalistai nejučia perlenkdavo lazdą. Virtualiuose pokalbių kambariuose įsiaudrinę jaunuoliai prabildavo vos ne apie revoliucijos rengimą ar valdžios perversmą. Atsirado kalbų apie organizuotą, bendrą kauniečių atvykimą į žvakučių deginimo renginį prie Prezidentūros elektriniu traukiniu „Kaunas – Naujoji Vilnia”, išvykstančiu iš antrojo pagal dydį šalies miesto geležinkelio stoties 9 val. 35 min. Įdomu, ar buvo ir kiek buvo tokių atvykusių daugiau kaip šimtą kilometrų?

Tai, kad vieną dieną vyko dvi pilietinės akcijos, protesto idėjai veikiau tik trukdė. Be žvakučių prie Prezidentūros deginimo, tą patį šeštadienį vyko koncertas „Prieš sąmokslą – už Lietuvą”, kuriame žymiausi popmuzikos atlikėjai savo dainomis palaikė buvusį Vilniaus merą.

Tačiau abi balandžio 12-osios akcijos gali būti laikomos absoliučiai pavykusiomis. Keli tūkstančiai dalyvių realiai nieko pakeisti negalinčiuose mitinguose yra neblogas rezultatas, žinant mažėjantį politinį visuomenės aktyvumą. Tokios pilietinės akcijos neabejotinai sužadins prislopintą pilietiškumo jausmą, kuris ypač bus reikalingas gegužės 10-11 dieną vykstančiame referendume dėl pritarimo Lietuvos narystei ES.

Antras svarbus dalykas, kuriuo verta džiaugtis ir kuris atsiskleidė pastarosiomis dienomis – interneto bendruomenių realus egzistavimas ir jų įtaka. Išties didžioji dalis mitinguotojų buvo jaunimas, kurie apie akciją sužinojo internete arba jiems pasakė jų draugai, kurie savo ruožtu sužinojo pasauliniame tinkle. Nijolės Oželytės pagyros internetu susiorganizavusiems „nemiegantiems” jaunuoliams yra teisėtos.

Šiek tiek gaila, kad internetinį pilietinio sąmoningumo eksperimento grynumą sugadino visur lendanti tradicinė žiniasklaida – mitinguotojus kvietė ir laikraščiai, ir radijas. Na, bet mitingui tai tikrai nepakenkė…

Autorius: Simonas Bartkus

Paskelbta interneto vartuose www.omni.lt, 2003 m. balandį

Kad lietuviai piešiami kaip gimusiųjų krepšininkais tauta niekam jokia paslaptis. Kiekvienas tūlas mūsų šalies pilietis stengiasi mėtyti bulves į kibirą taisyklingu riešo mostu kaip Arvydas Macijauskas, o savo namo kieme virš garažo durų neturėti pasikabinus lanko – didesnė nuodėmė nei arabui valgyti mėsą Ramadano mėnesį. Toks nūdienos lietuvio paveikslas piešiamas pačių mūsų. Nuo tų laikų, kai trečiojo praeito amžiaus dešimtmečio pradžioje Steponas Darius atvežė į Lietuvą krepšinio taisykles praėjęs laikas perpiešė iš naujo lietuvio portretą. Vytauto Didžiojo kardą pakeitė krepšinio kamuolys, o vietoje Gedimino stulpų atsirado žalio guašo užrašas „Žalgiris“.

Ar iš tiesų tikras lietuvis nieko daugiau už lanko skylę nemato? Ar tas mūsų pačių piešiamas autoportretas yra teisingas? Teisingą atsakymą galėtų duoti tik statistikos veidrodis.

Stipriausių Lietuvos futbolo komandų čempionate – „A“ lygoje – rungtyniauja 8, o vidutinis praėjusio sezono lankomumas – 1067 žiūrovai kiekvienose rungtynėse. Daugiausia – 2540 – Klaipėdoje, mažiausia – 200 – antros pagal pajėgumą Vilniaus komandos rungtynėse. Tuo tarpu paskutiniame 10 komandų Lietuvos Krepšinio Lygos čempionato rate rungtynes vidutiniškai aplanko tik 797 žiūrovai. Jei į bendrą statistiką neįtrauktume anšlaginių „Lietuvos ryto“ ir „Žalgirio“ susitikimų, šis skaičius būtų dar labiau mažesnis.

Išvada viena – apgriuvusiuose ir keikiamuose Lietuvos stadionuose vykstantis futbolo čempionatas yra trečdaliu labiau lankomas negu krepšinio varžybos. Praėjusį savaitgalį startavusio naujojo „A“ lygos sezono lankomumas po dviejų įspūdingų rinktinės pasirodymų turėtų dar labiau išaugti. Vertėtų atkreipti dėmesį, kad futbolo varžyboms tenka konkuruoti ne tik su nepalankiu žiūrovams oru pavasarį bei rudenį (iki dengtų stadionų Lietuvoje dar labai toli), bet ir su gausybe pramogų, kurias vasara teikia gamta. Tuo tarpu šaltuoju metu laiku vykstančios krepšinio varžybos neturi realių konkurentų, su kuriais galėtų varžytis dėl žiūrovų

Paskutinės Lietuvos futbolo rinktinės varžybos su Škotija įrodė, kad lietuviai nespjauna į futbolą. Likus parai iki varžybų oficialiai nebebuvo galima įsigyti nė vieno iš 5000 bilietų, skirtų lietuviams, kainavusių nuo 40 (!) iki 80 litų. Minimali kaina už vietą stadione atrodo iš ties įspūdingai, palyginus su kainomis, kurias tenka sumokėti, norint išvysti krepšinio rinktinę, žaidžiančią to paties lygio – atrankos į Europos čempionatą – varžybose. Į Vilniaus „Lietuvos ryto“ arenoje arba Kauno sporto halėje vykstančias rungtynes galima patekti ir už 15 litų, o atitinkamai 3500 ir 5000 žiūrovų talpinančios salės užsipildo tik lietuviams rungtyniaujant su stipriausiais varžovais – tokiais kaip Europos vicečempionai turkai.

Praėjusią savaitę dviejų didžiųjų miestų barus bei viešbučius siaubę škotai tikrai nepriklauso futbolo elito šalims. Jie viso labo Senojo Žemyno vidutiniokai, nusišypsojus sėkmei patenkantys į Europos čempionatų finalinius turnyrus. Nepaisant to, prieš rungtynes kilo didžiulis anšlagas, kurį šiek tiek dar labiau įaudrino lygiosios su pasaulio vicečempionais išvykoje ir iš anksto pergalės šūkius gatvėse skanduojanti iš 3000 karių sudaryta Tartano armija.

„SIC Gallup Media“ paskelbė, kad tą trečiadienio vakarą transliuotą futbolo mačą stebėjo daugiau kaip 1,1 mln. Lietuvos televizijų žiūrovų. Šios varžybos tapo absoliučiomis rekordininkėmis – per pastarus keletą metų jokios sporto rungtynės nesulaukė tokio populiarumo – net Sidnėjaus vasaros olimpinės varžybos (tiesa, tuomet svarbiausios krepšinio rungtynės – Lietuva – JAV vyko vidurdienį, todėl realu, kad nemaža dalis žiūrovų nedrįso prisipažinti darbo metų žiūrėję televizorių).

TV4 televizija turbūt nesigaili praėjusią vasarą įsigijusi teises ir transliavusi pasaulio futbolo čempionatą iš Japonijos bei Pietų Korėjos. Mėnesį trukusios populiariausios pasaulyje sporto šakos batalijos sulaukė didžiulio atgarsio ir Lietuvoje: transliacijų stebėjimas darbo metu, kasdieninės lažybos dėl varžybų rezultatų 2002 m. birželį buvo tapusios kasdienybe. Lietuvos futbolininkai toli gražu neatitinka pasaulio čempionato lygio, bet daugelis tame čempionate turėjo savo favoritus – brazilus, vokiečius, anglus ar kitus.

Tų pačių metų rugsėjį Indianapolyje (JAV) vyko pasaulio krepšinio čempionatas, kuriame taip pat nedalyvavo Lietuvos atstovai. Visos televizijos, abejojo varžybų populiarumu ir nė viena neįsigijo teisės transliuoti elitinį krepšinio turnyrą. O transliacijų teisės iš JAV būtų kainavusios kur kas mažiau nei galimybė rodyti futbolo čempionatą iš Japonijos bei Pietų Korėjos. Čempionatas buvo išskirtinis – pirmą kartą nuvainikuota iš NBA žvaigždžių sudaryta JAV rinktinė, bet ir tai nesulaukė tokio atgarsio mūsų šalyje kaip vasarą vykęs futbolas.

Išvada peršasi viena – lietuviams krepšinis įdomus tiek, kiek jame laimi lietuviai. Lygiai taip pat kaip varžybų metu atitinkamo dėmesio sulaukia disko mėtymas, dailusis čiuožimas ar dviračių sportas. Skirtumas vienas – šios sporto šakos nėra vadinamos tautinėmis sporto šakomis.

Futbolą pasaulyje moka žaisti daugiau mažiau visi. Krepšinis populiarus tik keliolikoje valstybių. Būtent dėl šios priežasties bei didžiulio populiarumo dėka tokiai mažai valstybei kaip Lietuva pavyksta išauginti pakankamai gabių krepšininkų ir šios sporto šakos specialistų bei iškovoti skambesnių pergalių nei futbole. Kauno miesto savivaldybė, trimis milijonais litų per sezoną paremdama stipriausiame Europos turnyre rungtyniaujanti „Žalgirį“, padarė jam milžinišką injekciją, su kurios pagalba galima suburti visai padorią komandą. Futbole su tokiomis lėšomis nenuveiksi nieko. Vilniaus stadiono rekonstrukcija, kurią planuojama pradėti vasarą, pareikalaus nei daug nei mažai – 100 milijonų litų. Tai vien tam, kad Lietuvos rinktinė galėtų rungtyniauti sostinėje.

Lietuvos futbolininkams Niurnberge sužaidus lygiosiomis su vokiečiais eilinėse ir nedaug ką lemiančiose varžybos Lietuvos vardą Europoje išgirdo daugiau žmonių nei tada, kai kitame Bavarijos mieste – Miunchene – 1999-aisiais Kauno „Žalgirio“ krepšininkai iškovojo Eurolygos čempionų laurus. Tokia nūdiena – skirtumą tarp futbolo ir krepšinio populiarumo pasaulyje sunku išmatuoti, bet jis – begalinis.

Lietuvai belieka džiaugtis giliomis krepšinio tradicijomis bei didžiuotis krepšininkų pergalėmis. Nereikia tik išpūsti iki begalybės, kad tūlas lietuvis sporte nemato nieko kito išskyrus oranžinį kamuolį bei 305 cm aukštyje pakabintą 43 cm skersmens lanką. Nėra tik progų taip dažnai kai praėjusio trečiadienio naktį džiaugtis ne krepšininkų pergalėmis.

Šis straipsnis niekada nebuvo išspausdintas.

Pagal šiuolaikinį pasaulietinį kalendorių naujieji metai prasideda sausio 1 dieną. Šiemet lietuviškos popmuzikos pasaulyje metų pradžia – vasario 20-ąją. Būtent tą dieną buvo išleistas pirmasis naujai įrašytas albumas (neskaitant Vytauto Kernagio geriausių dainų rinkinio ir keleto vienadienių Valentino dienos „kokteilių”). Stebėtis tuo nereikėtų, nes atostogų nori visi.O juk pats geriausias laikas poilsiauti – po didžiųjų darbų. Lietuvos rinkoje daugiausiai jėgų iš pramogų verslo veikėjų atima kalėdinis maratonas, todėl visą sausį ir pusę vasario leidėjai ir atlikėjai yra linkę atostogauti. Nes jau kovo vidurys, o parduotuvių lentynas papildė tik keturios kompaktinės plokštelės.Vytautas Kernagis.”Teisingos dainos”Aktorius, dainų autorius ir atlikėjas, renginių ir televizijos laidų vedėjas. 35 metai scenoje, koncertai JAV, Vokietijoje, Kanadoje, Prancūzijoje, Australijoje, Norvegijoje ir Lenkijoje. Visai tai – duomenys apie Vytautą Kernagį – atlikėją, kurio vardą žino ir linksniuoja kiekvienas lietuvis. Dvigubas albumas „Teisingos dainos” – tik dalelė iš gausaus dainininko kūrybinio kelio. Vidiniame kompaktinio disko viršelyje suskaičiavau 29 nuotraukas iš skirtingų V. Kernagio kūrybos epizodų, bet jos kartu su 38 albume esančiomis dainomis nėra visas dainininko sceninio gyvenimo veidrodis. „Teisingose dainose” tilpo tik žinomiausios iš daugiau kaip 200 atliktų dainų.Įsigiję šį dvigubą albumą gausite 147 minutes skirtingos muzikos. Vytautas Kernagis savo karjeroje perėjo gausybę stilių: linksmas absurdo daineles („Skraidančio dramblio klausimas dviems silkėms, į kuriuos atsakymą žino tiktai troleibuso kontrolierius”), agresyvų buitišką stilių („Žemutinių pilių šventės”), erlickišką sarkazmą („Santechnikas iš Ukmergės”), romantiškas balades („Širdele mano”). Nestovėjimą vietoje iliustruoja ir didžiulis muzikos bei tekstų autorių sąrašas. Scenos legenda atliko dainas pagal M. Martinaičio, S. Šaltenio, S. Gedos, S. Neries, K. Binkio, J. Erlicko ir dar keleto žymių poetų eilėraščius.Klausydamas „Robinzonų” vado populiariausių dainų rinkinį klausytojas galės savo ausimis įsitikinti, kaip keitėsi Vytauto Kernagio balsas slenkant metams. Seniausiuose atlikėjo kūriniuose „Nuo mano lango” ar „Mėlynoji paukštė” vokalas ganėtinai aukštas ir jaunatviškas, o vėliausiai įrašytose dainose girdime tokį V. Kernagį, kokį ir esame įpratę girdėti – sodrų, žemą ir subrendusį balsą.Apskritai „Teisingos dainos” skirtos ne tik V. Kernagio talento gerbėjams – tai albumas norintiems turėti ir klausytis dainų, kuriomis gyveno Lietuva kelis dešimtmečius. Nelinguoti užstalėje pagal „Mūsų dienos kaip šventė” arba kasant bulves nedainuoti „Kolorado vabalų” yra nuodėmė.Alanas Chošnau. „Pusiau atmerktos akys”Kai iširo „Foje”, gerbėjai ir žurnalistai svarstė, kas galėtų užimti jų vietą. Realiausiais pretendentais buvo laikomos „Naktinės personos”, bet joms toli gražu nepavyko pasiekti tokio populiarumo. O „Foje” vietą užėmė pats Andrius Mamontovas – buvęs šios grupės lyderis. Po „Naktinių personų” išsiskyrimo visuomenė nesvarstė, kas užims jų vietą, nes dueto pėdsakas istorijoje yra daug kartų blankesnis. Be to, grupės vokalistas Alanas Chošnau, išleidęs debiutinį albumą, tarsi siekia nugramzdinti „personas” užmarštin. Užkrečiančiu juoku ir polinkiu filosofuoti „Akvariume 2” pasižymėjęs atlikėjas siekia tapti žinomas kaip Alanas Chošnau, o ne kaip „tas Alanas iš „Naktinių personų”. Jei turite visus išsiskyrusio dueto albumus – tai nemanykite, kad įsigiję solinį albumą pratęsite kolekciją – tai visai kas kita.Albume „Pusiau atmerktos akys” gausu rytietiškų motyvų, tai verčia prisiminti irakietišką A. Chošnau prigimtį. Pritariančius vokalus albumui įrašė tikras grynakraujis libanietis Soheilas ir tai prideda papildomo žavesio. Jeigu jums patiko pirmieji du radijo stotyse nuskambėję Alano kūriniai „Ar tai tu?” ir „Laiškas ant sniego”, tai galite jau šiandien skubėti į artimiausią muzikos prekių parduotuvę – joje rasite kompaktinį diską, kuriame, be jau išvardytų dainų, rasite dar 9 panašias.Ko Alanas neatsisako – tai romantiško vaikinuko įvaizdžio. Abiejose kompaktinio disko viršelio pusėse – paslaptingas atlikėjas besišypsančiomis akimis. Nepakito ir dainų tekstų temos – „Tu -vanduo, aš – ugnis”, „Tu esi negęstanti šviesa”, „Mano geroji fėja”.Vienoje muzikos prekių parduotuvėje fone skambant Alano Chošnau dainai „Tu – vanduo, aš – ugnis”, išsprūdo šypsena išgirdus pardavėjas ironiškai ir garsiai pratęsinėjant galūnes „-us”. Supratau, kad pastaba, nors ir kandi, yra ypač taikli. Būtent ištęstos balsės yra tas tipiškas bruožas, kuriuo man įsimins albumas „Pusiau atmerktos akys”.„Delfinai”. „Krantas”Šį albumą nusipirkę labiausiai nusivils tie, kurie kompaktinės plokštelės ar kasetės kokybę vertina pagal trukmę. Trečiojo vienos populiariausių Lietuvos grupių albumo trukmė – viso labo tik 36 minutės. Kitaip tariant, viskas tilptų į vieną garso kasetės pusę. Žinant, kad užsienyje albumu vadinamas vienos grupės ar atlikėjo dainų rinkinys su 16-18 kūrinių ir dar neretai papildomais „bonus” darbais, „Delfinų” darbas su 9 naujomis dainomis ir vienu „club mix” atrodo gan trumpas. Laimei, muzikos niekas nevertina pagal trukmę.”Delfinai” albumu „Krantas” nesiekia rasti naujų gerbėjų – darbas skirtas esamų gerbėjų norams patenkinti. Bendras stilius beveik niekuo nesiskiria nuo praeito albumo „Dangus”, išleisto praėjusių metų vasarą, – melodinga popmuzika su iki skausmo pažįstamu Stano vokalu ir tekstais apie meilę, viltį ir širdį. Manau, ne man vienam pasirodys, kad geriausia albumo daina – 10 numeriu pažymėta baladė „Apie ją”. O geriausia ji todėl, kad tik joje galima rasti šį tą savito, nebūdingo „Delfinams”, tas pirmiausia pasakytina apie puikius Aidos Žiliūtės (kuri dirbo ir su Alanu Chošnau įrašinėjant anksčiau aprašytą albumą) ir Joanos Daraškevičiūtės pritariamuosius vokalus.Būtina prisiminti, kad būtent „kitokiomis” dainomis grupė „Delfinai” ir yra labiausiai žinoma. Albume „Krantas” nėra tokių kūrinių, kurie užprogramuoti iš anksto tapti hitais ir būti niūniuojami visur ir visada, kokie buvo „Svajonės”, „Žemyn” ar „Geltonas miestas” iš debiutinio dueto darbo. Dar apie žodžio „duetas” prasmę – Sweeto (antrojo grupės nario pseudonimas, jei nežinojote) įtaka „Delfinams” sunkiai matoma – nė vienoje dainoje nėra jo vokalo, visų kūrinių muzikos ir žodžių autorius – tas pats Stano.Apskritai naujasis darbas „Krantas” yra geresnis už praėjusį didelio pėdsako nepalikusį albumą „Dangus”, bet atsilieka nuo debiutinių „Svajonių”. Be jau girdėtos dainos „Saulė”, dabar radijo stočių sukamų „Debesų” klausytojai ras ir kitų galinčių išpopuliarėti kūrinių, tarp kurių pirmiausia minėtini „Širdis” ir „Liūdnas juokas”. Albumas „Krantas” patiks ne tik užkietėjusiems „Delfinų” gerbėjams, bet ir visiems, kurie nespjauna į lietuvišką popmuziką. Stano ir Sweetui pritrūko drąsos eksperimentams, bet nepritrūko idėjų naujoms eilinėms „delfiniškoms” dainoms.Beje, gal kas galite man paaiškinti ryšį tarp albumo viršelyje matomų vandens telkinio, gražiai nuaugusių berniukų, margų ėriukų ir ginklo?UAB „Music” – „Nr. 1”Turbūt sunku būtų surasti Lietuvoje tokį atlikėją, sukūrusį tiek daug projektų kaip Linas Adomaitis. Kažkada subūręs kvartetą jis dainavo švelnias daineles grupėje „L+” (pamenate šlagerį „Ar tu ją matei?”), vėliau savo scenoje pasirodydavo savo tikruoju vardu ir pavarde, ne per seniausiai bandė patekti į Euroviziją pseudonimu Adoms, o štai naujausias jo projektas – su Aurelijumi Morlencu įkurta UAB „Music”.Pirmajame albume duetui pritaria begalė instrumentalistų, grojančių saksofonu, mušamaisiais, trombonu, trimitu, ir daug jau spėjusių pagarsėti vokalisčių. Be „Žvaigždžių kvarteto” narės ir laidos „Orbita. 7 dienos” vedėjos Violetos Riaubiškytės, girdisi ir „Fizz Superstar” konkurso laureačių Simonos Jokubėnaitės, Eglės Žvirblytės, taip pat Giedrės Vitkauskaitės, Žanos Taurinskienės balsai.Albume „Nr. 1” skambanti muzika panaši į maišalynę, matomą kviestinių muzikantų ir dainininkų sąraše. Be jau pagarsėjusių „koverių” pagal A. Baltakio žodžius „Antilopė” ir „Gimiau ne per anksti”, albume yra per „Bravo 2002” nuskambėjusi Stevo Wonderio daina „Isn’t She Lovely”, kartu su „Empti” perrašyta jų daina „Pabandyk”, kiek pakeitusi skambesį į Eurovizijos finalą pretendavusi „Q-ba”. Iš viso kompaktinėje plokštelėje ar kasetėje rasite 17 kūrinių. Tiksliau, tiek pavadinimų parašyta ant viršelio ir tiek įrašų ras jūsų grotuvas. 16 numeriu pažymėtas kūrinys „Tyla prieš…” – tai lygiai 5 minutės visiškos tylos. Jei per tą laiką pasidarys nejauku – nuotaiką praskraidins paskutinė albumo daina „Plaukai”, visiškai nepanaši į kitas albumo dainas. Papildomas kūrinys („bonus track”) kažkuo panašus į anksčiau populiarių buvusių grupių „Pompa” ar „M.A.N” skambesį.Lino Adomaičio kuriamiems projektams kažin ar pavyks pakartoti „L+” grupės sėkmę, kuri 1997 metais gavo ir „Bravo” statulėlę už geriausią debiutą. Bet akustiniai instrumentai ir tobulas (lietuviškame popmuzikos kontekste) vokalas pas mus girdisi taip retai, kad telieka džiaugtis be jokių negatyvių nuostatų.Autorius: Simonas BartkusPaskelbta: interneto vartuose www.omni.lt, 2003 m. balandžio mėn.

Kaip Lietuva stovi ant galingiausios pasaulyje karinės organizacijos NATO slenksčio, mūsų kariuomenė atrodo pasiruošusi dar labiau stiprintis. Įsipareigojimas skirti 2 % šalies biudžeto pajamų kasmet uoliai vykdomas beveik nuo pat derybų dėl stojimo į Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją pradžios. Štai dabar, nuolat skųsdamasi, jog surinkti reikiamą šauktinių skaičių sunku kaip niekada, Lietuvos kariuomenė yra pasiruošusi stiprintis aukštųjų mokyklų absolventais. Iš tiesų, 1996 metais priimtame karo prievolės įstatyme tokia galimybė numatyta. Šauktiniams – karo prievolininkams (tokį statusą turi visi Lietuvos piliečiai vyrai nuo 19 iki 26 metų), studijų aukštojoje mokykloje metu tarnyba tik atidedama, bet nuo jos neatleidžiama.

Pagal tą patį LR Seimo priimtą įstatymą, nuo karo prievolės atleidžiami tik vyrai, netinkami dėl sveikatos būklės arba turintys religinių ar pacifistinių įsitikinimų ir dėl to negalintys tarnauti ginklu bei Lietuvoje pripažintų religinių bendruomenių dvasininkai. Todėl, jei sėkmingai baigėte bakalauro studijas universitete, toli gražu negalite būti ramus ir atsiduoti karjerai. Maža to, net magistro laipsnis negarantuoja teisės kompensuoti tėvynei už jūsų švietimą ir kitas paslaugas ne karinės tarnybos būdu. Lietuvos kariuomenė, gali pašaukti jus atlikti atidėtos tarnybos, pasinaudodama galimybe esant nesimokančių, bedarbių bei kitų šauktinių trūkumui, kareivių gretas papildyti aukštųjų mokyklų absolventais.

Kiek tai kainuoja valstybei? Tarkime, sėkmingai vidurinę mokyklą baigęs ir išlaikęs valstybinius egzaminus jaunuolis įstoja į Vilniaus Universiteto Ekonomikos fakultetą. Už jo mokslą moka valstybė. Bakalauro studijos šiame fakultete kainuoja 1812 litų ir 50 centų už pusmetį (tiek moka savo lėšomis studijuojantys asmenys) ir trunka 8 semestrus, t. y. iš viso studijų kaina sudaro 14,5 tūkst. litų. Negana to, gerai besimokantiems studentams valstybė skiria nors ir simbolines, bet vis dėl to stipendijas. Bazinė stipendija Vilniaus Universitete yra 1 MGL dydžio. Šiuo metu Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimalus gyvenimo lygis yra 125 litai. Tolygiai gerais pažymiais besimokančiam studentui stipendija mokama 11 mėnesių per metus. Todėl vieno bakalauranto paramai valstybė išeikvoja 5 500 Lt (125 Lt. x 11 mėn. x 4 metai). Taigi iš viso valstybė į perspektyvų jaunuolį jau investavo lygiai 20 tūkst. litų (14,5 tūkst. už studijas ir 5,5 tūkst. stipendijoms).

Baigęs bakalauro studijas, asmuo nusprendžia pasinaudoti galimybėmis tęsti skirtingos pakraipos studijas. Žinodamas apie didėjančią informacinių technologijų specialistų paklausą jaunuolis įstoja į magistratūrą to paties universiteto matematikos ir informatikos fakultete. Mokslas šio fakulteto magistrantūroje kainuoja 1800 litų vienam semestrui ir trunka lygiai dvejus metus, t. y. keturis semestrus. Būdamas stropus ir pareigingas, studentas mokosi gerais pažymiais, todėl jo mokslą finansuoja valstybė, kuri taip pat toliau moka tą pačią 125 litų dydžio stipendiją. Valstybės išlaidos – (1800 Lt x 4 sem.) + (125 Lt. x 22 mėn.) = 9 950 litų.

Sudėjus išlaidas bakalauro ir magistro studijų pakopose, gaunama nei didelė nei maža suma -29 tūkst. 950 litų. Be to, skaičiuodami valstybės investicijas į aukštojo mokslo siekiantį asmenį atsižvelgiame tik į tiesiogines išlaidas jo mokslui – valstybė studentams taip pat moka socialinio draudimo įmokas visų jų studijų metu ir dar pusmetį po jų baigimo, todėl realios išlaidos yra dar didesnės.

Tarkime, dar siekdamas magistro laipsnio, studentas gauna darbą už 1000 litų „ant popieriaus“, kas šiandien  yra labai realu. Nuo pirmos darbo dienos jaunuolis pradėjo mokėti pajamų mokestį, kuris šiandien Lietuvoje yra 33 % ir mokamas nuo sumos, viršijančios neapmokestinamą pajamų minimumą. Šis vyriausybės nustatomas dydis šiandien yra 290 Lt. Iš to seka, kad sąžiningai mokėdamas mokesčius, nuo minėto atlyginimo į mokesčių inspekcijos sąskaitą kas mėnesį perves 234 litus. Tai reiškia, kad sumokėdamas po 2808 Lt mokesčių kasmet, tūlas pilietis per 10 metų ir 7 mėnesius gražins skolą valstybei, kuri investavo į jo išsilavinimą. Per 6 metus įgijęs magistro laipsnį, asmuo būdamas 35-erių pradės duoti šaliai pelną. Viskas natūralu ir ekonomiškai pagrįsta.

Neatsižvelgėme į dar vieną svarbų dalyką – šiuolaikinėje darbo rinkoje aukšto lygio ekonomikos/informacinių technologijų specialisto vertė kaupiantis patirčiai neabejotinai didės, kas pasireikš per atlyginimo didėjimą. Nenuostabu, kad sumokamas pajamų mokestis po kelerių metų gali padvigubėti, o vėliau ir dar labiau išaugti, todėl prielaida, jog valstybė pradės gauti pelną žmogui esant trisdešimt penkerių yra tik sąlyginė – realiai tai gali atsitikti anksčiau.

Valstybei tai labai naudinga investicija, žinant, kad visuomenė, net esant nepakankamam sveikatos apsaugos finansavimui senėja. Po nepriklausomybės atkūrimo prasidėjęs gimstamumo mažėjimas, jau už nepilno dešimtmečio pradės atsiliepti šalies ekonomikai. Darbingų žmonių (o tokio amžiaus kaip tik tada sulauks kur kas mažiau gausi karta) ir socialiai remtinų asmenų santykis dar labiau sumažės. Tai reiškia, jog kiekvienas dirbantysis turės išlaikyti daugiau nedarbingų asmenų. Atrodytų, kad kiekvienas mokesčių dėka šaliai padedantis asmuo turi būti ypač vertinamas…

Kas atsitiks, jei magistratūros studijas baigęs jaunuolis bus pašauktas atlikti pareigos tėvynei? Pagal pačioje straipsnio pradžioje minėtą karo prievolės įstatymą baigusiems aukštąsias mokyklas asmenims galima pasirinkti – iki 6 mėnesių trukmės tarnybą atskiruose mokomuosiuose kariniuose vienetuose pagal vadų rengimo programą arba iki 3 mėnesių trukmės tarnyba pagal bazinį kario parengimo kursą. Įdomu, kokią naudą tėvynei gali teikti karys, paruoštas per 3 mėnesius dabartinėje visiems žinomoje sistemoje? Bet tai tik klausimas pamąstymui.

Dabartinėje toli gražu neprisotintoje darbo rinkoje, darbdavys, pas kurį studijuodamas magistrantūroje jaunuolis pradėjo savo karjerą, nesutiks išlaikyti darbo vietos net trijų mėnesių, kuriuos mažiausiai pagal įstatymą privaloma praleisti tarnyboje. Be to, susirasti naują darbą bus sunku, įgūdžiai prarasti, viską reikės pradėti iš naujo. Ką iš to laimi valstybė? Ji gauna dar vieną paskubomis paruoštą karį, greičiausiai mokantį tik pavyzdingai greito lovos klojimo, žygiavimo meno, šiek tiek teorinių žinių ir galbūt elementarius šaudymo pradmenis, kas mažai tikėtina žinant sunkią kariuomenės finansinę padėtį. Negana to, tarnavimo laiką valstybė turi maitinti, apgyvendinti ir aprengti žmogų, kuris tą laikotarpį nemoka mokesčių ir sugriauna ilgai statytą pajamų didėjimo piramidę, kurią teks pradėti statyti iš naujo.

Tiesa, gabiausiems ir geriausią fizinį pasirengimą turintiems studentams Krašto Apsaugos ministerija siūlo vadų kursus, kurie trunka trejus metus – nuo trečio iki aštunto semestro, o jų rengimas organizuojamas pagal studijų grafikus, kad studentai baigtų karinio parengimo kursą dar nebaigę aukštosios mokyklos. Pratybos vedamos laisvu nuo studijų metu. Atrodytų gera alternatyva visiems studentams, bet KAM neturint pakankamai lėšų į juos nėra priimami visi norintys. Pagal esamą tvarką vėliau kasmet turėtų būti atnaujinami vadų kursuose įgyti įgūdžiai, bet dėl to paties lėšų stygiaus ši programa iki galo nevykdoma. Keistai ir nesuprantamai atrodo taupymas tokios puikios programos sąskaita, o šauktiniai renkami bet kokia kaina. Vadų kursai galėtų tapti savanoriška karine tarnyba, tuo labai pagerindama visos krašto apsaugos sistemos įvaizdį. Juk darbas, padarytas savo noru, visada kokybiškesnis už prievarta atliktą.

Be jokios abejonės, tokie dalykai, kaip pareiga tėvynei, moralė, kariuomenėje išeita gyvenimo mokykla yra į jokius rėmus neįspaudžiami ir pinigais neišmatuojami. Juolab, 139-asis Konstitucijos straipsnis byloja apie kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio teisę ir pareigą ginti Lietuvos valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo. Bet ar šiuolaikinėje Lietuvoje, kuomet karo grėsmė minimali, jaunas ir perspektyvus specialistas, kiekvienu uždirbtu litu pildantis toli gražu neperteklinį šalies biudžetą nėra labiau vertingas negu nepritekliaus sąlygomis išugdytas karys?

Autorius: Simonas Bartkus

Šis straipsnis niekada nebuvo publikuotas.

Apie nugalėtojus

Andrius Mamontovas gavo tris prestižines „Bravo“ žvaigždes, bet kovo 14-ąją Kėdainiuose įvykusia ceremonija turbūt labiausiai džiaugėsi renginio metu pirmojoje eilėje įsitaisęs vyriausiasis Lietuvos euroderybininkas Petras Auštrevičius. Jis gavo ne tik proga pakviestas pristatyti vienos iš nominacijų priminti jaunajai auditorijai apie narystės Europos Sąjungoje svarbą. Agitacijai kur kas labiau pasitarnavo tikra šou verslo žvaigžde tampantis Seimo narys Viktoras Uspaskichas bei ryškiausia „Bravo“ žvaigždė A. Mamontovas, nepamiršę paraginti gegužę vykstančiame referendume balsuoti už Lietuvos žingsnį Europon. Žinant, kad mūsų šalies biudžete numatyta daug mažiau lėšų agitacijai nei kaimyninėse Latvijoje bei Estijoje, kiekvienas toks pasisakymas yra aukso vertės.

Apie apdovanotuosius

Kaip visiems jau žinoma, paskutinių metų Lietuvos scenos karalius Andrius Mamontovas gavo 3 pusantro tūkstančio litų vertės sidabrines „Bravo“ žvaigždes, tuo dar kartą įrodydamas savo didžiulę įtaką Lietuvos popmuzikai. Nors renginio vedėjo Marijaus Mikutavičiaus pasakymas renginio pradžioje, jog visiems susirinkusiems muzikantams teks nusivilti „nes viską vėl laimės Mamontovas“ nuskambėjo kaip pokštas, bet, jis buvo pranašiškas. Analogiškai „Radiocentro“ apdovanojimams, buvęs „Foje“ lyderis triumfavo geriausio atlikėjo kategorijoje, nurungęs „Bravo“ ceremonijos vedėją (įdomu, kaip būtų atrodę, jei pats M. Mikutavičius būtų turėjęs priimti žvaigždę), bei, ne pačius geriausius kūrybinius metus išgyvenusį Gytį Paškevičių, netikėtai patekusi tarp nominuotojų.

Jei geriausio atlikėjo kategorijoje realių konkurentų nebuvo, štai metų dainos nominacijoje be titulinės A. Mamontovo albumo „O, meile“ dainos, konkuravo dar dvi mirtinai įgrisusios dainos – to paties M. Mikutavičiaus „Bliamba, juk aš tave myliu“ bei keikiama ir giriama „Biplanų“ „Anzelmutė“. Labiausiai patyrusiam scenos veikėjui pavyko nugalėti ne tik šioje, bet dar ir geriausio albumo nominacijoje, kur teko įveikti specialistų dažnai mėgstamą Nedą su jos darbu „Eilinė diena rojuje“ bei į karjeros olimpą užkopusią „B’Avariją“ su dvigubai platininiu albumu „Angelay“.

Geriausios atlikėjos kategorijoje varžėsi nuolat tarp džiazo ir pop muzikos laviruojanti Neda Malūnavičiūtė, „Radiocentro“ apdovanojimuose analogiška nominacija pagerbta Gintarė Karaliūnaitė bei solinį kalėdinį albumą išleidusi grupės „Skamp“ vokalistė Erica Jennings. Pastarajai nugalėjus, bet dėl išvykos į tėvynę Airiją nedalyvavus ceremonijoje, atsiimti žvaigždę teko kitam kolektyvo nariui Viliui Alesiui, kuris paragino „Bravo“ rengėjus ateityje įsteigti specialią geriausios „Hip-Hop“ grupės nominaciją.

Daugiausia ovacijų muzikantų tarpe „Vikondos“ pramogų centre kilo metų prodiuseriu paskelbus Algirdą Drėmą, pastaraisiais metais dirbusiu su Viktorija, „Delfinais“ bei Vytautu Kernagiu. Emocijų protrūkį lėmė didelės atlikėjų grupės priešiškumas klaipėdiečių muzikantams, o kiti du nominuotieji dirbo įrašinėjant grupių „Mango“ bei „Geltona“ albumus – atitinkamai Žilvinas Liulys ir Laimonas Žiulpa.

Labiausiai nuspėjama tapo metų debiuto nominacija, kurioje, vėl analogiškai „Radiocentro“ apdovanojimams, nugalėjo duetas „Geltona“, atsiuntęs video pasveikinimą iš Čikagos, kurioje šiuo metu koncertuoja. Kitiems klaipėdiečiams – „B`Avarijai“ – atiteko geriausios metų grupės, kurioje jie nurungė „G&G Sindikatą“ bei „Mango“. Po apdovanojimų „bavarai“ neslėpė, jog iš šiemetinės „Bravo“ šventės tikėjosi daugiau nei vienos žvaigždės. Iš tiesų, galbūt perkamiausio albumo autoriai, atrankos į Euroviziją konkurso nugalėtojai yra verti daugiau nei vienos „Bravo“ žvaigždės.

Geriausiu metų renginiu gan netikėtai tapo LRT žygis per Lietuvą, nurungęs „Meilės klasikos metamorfozes“ bei „World Music Show“. Atsiimdamas žvaigždę renginio prodiuseris Linas Ryškus išreiškė pagarbą bei paramą atsistatydinusiam nacionalinės televizijos vadovui Valentinui Milakniui. Panašia padėka nustebino ir Vytautas Kernagis, betarpiškuose pokalbiuose prieš ceremoniją jau žinojęs, jog reikės priimti apdovanojimą už indėlį į popkultūrą skirtą miuziklo „Velnio nuotaka“ autoriui Viačeslevui Ganelinui. V. Kernagis gan netikėtai padėkojo visiems žydams už pagalbą Lietuvai.

Apie renginį

Pagal renginio organizatorių Arūno Valinsko bei Gyčio Daugėlos sumanymą, paraiškas atlikti naujus kūrinius galėjo pateikti bet kuri Lietuvos grupė ar atlikėjas. Paklausti, kokiais kriterijais remiantis buvo atrinkti dalyviai, idėjos sumanytojai atsakė, jog atrinkti buvo paprasta – nepatekę į renginio programą kūriniai buvo akivaizdžiai prastesni ir didelei daliai Lietuvos atlikėjų, pasak A. Valinsko „drąsos daugiau nei idėjų“.

Ypač „Bravo“ scenoje buvo laukiamas klaipėdiečio atlikėjo „Amberlife“ debiutas, palikęs neblogą įspūdį ne tik rengėjams, bet ir kolegoms atlikėjams. Kokybiška gitarine popmuzika, bei nepriekaištingu anglišku tarimu pasižymintis „Amberlife“ jau dabar lyginamas su latvių grupe „Brainstorm“ ir žymiausia pasaulyje norvegų grupe „A-ha“. Išties, jaunam atlikėjui galima puiki ateitis, juolab, kad juo rūpinasi vieni geriausių Lietuvos vadybininkų Mindaugas ir Gintaras Bendžiai.

Renginyje taip pat koncertavo Edmundas Kučinskas, tampantis naujuoju Ryčiu Cicinu. Pastarasis  dar ilgai liks žvaigžde sveikinimo koncertuose bei gyvenviečių kultūros namuose, bet jo žvaigždė sostinės scenoje jau blėsta. Naująja unikalia žvaigžde tampa E. Kučinskas, gan egzotiškai atrodantis vadinamojo popmuzikos elito tarpe.

Apie renginio vietą

Rengėjas Arūnas Valinskas pasirinkimą rengti „Bravo“ šventę Kėdainiuose motyvavo tinkamų transliacijoms patalpų trūkumą Vilniuje. Iš ties, pačiame Lietuvos viduryje naujai atidarytas Viktoro Uspaskicho koncernui „Vikonda“ priklausantis pramogų centras tampa visiškai atskira šou respublika. Visiškai neseniai šiame klube koncertavo garsi legendinė grupė „Smokie“, artimiausiu metu numatomas Eurovizijos nugalėtojos Marijos Naumovos bei, turbūt, garsiausios Rusijos dainininkės Alos Pugačiovos koncertas. Kėdainiuose netrūksta norinčiųjų patekti į visiškai nereklamuojamus renginius, nors bilietų kaina siekia 100 litų ir daugiau. Didieji renginių organizatoriai dažnai nerizikuoja patirti fiasko, todėl iš ties, net sostinės publikai tokie renginiai būtų dovana. 300 prekybai skirtų bilietų į šiemetinius prestižinius muzikos apdovanojimus, kainavę nuo 120 iki 150 litų buvo išpirkti.

Nors ir lepinami klubų gausa bei įvairove Vilniaus gyventojai tikrai nenusiviltų Kėdainių pramogų centro interjeru, siūlomomis pramogomis (be didelės scenos, restorano, šokių aikštelės yra boulingo takeliai, biliardo stalai, žaidimo automatai) bei nedidelėmis maisto ir gėrimų kainomis. Pasididžiuoti pramogų centru išdrįso ir pats V. Uspaskichas, prieš pristatydamas vieną iš nominacijų.

Bendrai apie „Bravo“

Apibendrinant, galima pasakyti, jog tiksliausiai apibūdinti devintuosius prestižinius „Bravo“ apdovanojimus tinka renginio vedėjo Marijaus Mikutavičiaus išsakytas palyginimas, jog kartais kazino pasilieka sau teisę atimti iš daug išlošiančio asmens galimybę patekti į lošimo namus. Turbūt tik atėmus teisę iš Andriaus Mamontovo teisę pretenduoti į geriausiojo vardą į „Bravo“ grįžtų intriga.

Nuolat lyginami „Radiocentro“ ir „Bravo“ apdovanojimai šiais metais nemažą dalį nominacijų įteikė tiems patiems atlikėjams – A. Mamontovas, „B`Avarija“, „Geltona“ buvo įvertinti ne tik ekspertų komisijos, bet ir vienos didžiausių radijo stočių auditorijos.

Džiugina „Bravo“ apdovanojimuose atsirandantis stabilumas. Pastaruosius kelerius metus renginį kuruojant Arūnui Valinskui nebeliko nuolatinio šokinėjimo tarp kraštutinumų, tarp nugalėtojų pateikimo variantų, kuo pasižymėjo ankstesniosios ceremonijos. Apsiribojama ir nuo vilties priversti visus renginio dalyvius vilkėti smokingus bei vakarines sukneles, tai puikiausiai matoma pažvelgus į renginio vedėjo vilkėtus marškinėlius su futbolu kamuoliu. Išties, galbūt geriau parodyti tikrąjį vaizdą, negu priversti žaisti suaugusiųjų žaidimus?

Autorius: Simonas Bartkus

Publikuota interneto vartuose www.omni.lt, 2003 m. kovo mėnesį.

Ar kada nors naudojotės pažinčių klubų paslaugomis? Ar manote, kad jie skirti tik beviltiškiems? Jei tikrai yra taip, tai Lietuva pilna jaunimėlio, kuris laiko save beviltišku.

Netikite? Įsijunkite „Tango TV” bet kuriuo metu ir pamatysite, kaip „žindintis” ištroškę paaugliai okupavo beveik ketvirtį penktos didžiausios televizijos pagal potencialią auditoriją ekrano. Ir nė vienam iš jų nėra svarbus tas litas, kurį greičiausiai sumoka tėvai, ar tai, jog galimybė „gyvai” susipažinti su taip trokštamu priešingos lyties asmeniu maksimaliai sumažinta – eteryje draudžiama skelbti savo telefono numerį.

Šiaip ar taip, pažinčių tarnybos klesti ir dygsta kaip grybai po šilto lietaus. Be nemokamų virtualių klubų internete, stipriai reklamuojasi anoniminio (bent jau pradžioje) bendravimo paslaugas teikiančios bendrovės. Štai su nacionaliniu transliuotoju dėl trečiosios vietos populiarumo lentelėje bekovojanti TV4 televizija skyrė dvi valandas naktinio eterio laiko bendravimui su nepažįstamaisiais (tiksliau, 2 Lt išmušinėjimui iš tų, kurie jaučia malonumą savo parašytą tekstą matyti „žydrajame” ekrane). Jau pačią pirmą savo gyvavimo dieną ši TV laida tapo dar vienu pažinčių klubu, kurio nariai viešai didžiuojasi savo neišpasakytu sąmojingumu, linksmumu ir lytiniu pajėgumu.

Vieną šeštadienio naktį, bemaigant distancinio valdymo pultelį ir keikiant lietuviškas televizijas dėl pernelyg ankstyvos programos pabaigos (mano gatvės kabelinė televizija dar nepasiekė), užkliuvo ir mano akys už jau minėtos laidos (beje, ji vadinasi „Telejazz”). Iš karto krito į akis tai, kad šios laidos kūrėjai leidžia skelbti telefonų numerius (tiesa, į eterį praleidžiamos tik tos žinutės, kuriuose rašomi skaičiai sutampa su numeriu telefono, iš kurio siunčiama). Prisiminęs, kad kažkur stalčiuje mėtosi nebenaudojama išankstinės mokėjimo paslaugos SIM kortelė su kelių litų likučių ir greitai bepasibaigsiančiu galiojimo laiku, netrukau susigriebti, kad galbūt vertėtų išbandyti šios laidos teikiamas pramogas (savo telefono numeriu rizikuoti nesiryžčiau).

Pirma mano žinutė, išsiųsta trumpuoju numeriu, po kokios minutės pasirodė eteryje. Nusprendžiau jos turiniu neišsiskirti iš plačiųjų masių: „Karštas, linksmas, nuoširdus 19 metų vaikinas ieško merginos trumpalaikei draugystei!!!! Tel. +370XXXXXXXX.” Na, bent jau 3 žodžiai šioje žinutėje tikrai buvo ne melas. Tiesa, visą tekstą rašiau didžiosiomis raidėmis, tarsi būtų užstrigęs „Shift” klavišas klaviatūroje, bet kitaip negalėjau – būčiau pasirodęs senamadiškas arba nesugebantis tinkamai valdyti net mobiliojo telefono. Nusivyliau iškart – dėl didžiulės mano konkurentų gausos mano SMS eteryje šmėžavo tik kokias 6 sekundes, vos pats spėjau ją pastebėti ir širdyje pasidžiaugti neišpasakytu savo šmaikštumu.

Išgyvenęs bergždžiai iššvaistytų 2 litų skausmą, nusprendžiau atkakliai tęsti kovą dėl merginų, tamsią žiemos naktį skaitančių tokių beviltiškų vaikinų kaip aš rašliavas tiesiai į televizoriaus ekraną. Truputį patobulinęs savo žinutę išsiunčiau dar kartą tuo pačiu trumpuoju numeriu. Bingo! Nežinau, ar dėl sistemos sutrikimų, ar tiesiog dėl kitų rašančiųjų tą minutę nebuvimo, mano genialusis tekstas, turėjęs pritraukti visas žavias šios žemės būtybes, ekrane švietė labai ilgai. Kai mano žinutę jau užgožė kiti sąmojai, susirangiau po antklode ir pradėjau laukti atoveiksmio.

Pirmasis skambutis. Skambino grupė girtų jaunuolių ar paauglių mutavusiais balsais. Ragelyje girdėjau, kaip jie plėšė vienas iš kito ragelį ir stengėsi kuo kandžiau mane pašiepti ir kuo garsiau nusijuokti. Tada supratau, kad nesu pasiruošęs tokio žurnalistinio tyrimo rengimui – įžeidinėjimus kenčiau gal kokią minutę ir padėjau ragelį. Juk ir mano tikslai visai ne tokie.

Baigęs pirmąjį pokalbį pamačiau dvi žinutes, atkeliavusias į mano mobilųjį. Skaitau pirmąją: „labasa, klausyk gal natyciaiaiai nori i lova natycia?uuuuuuuuuuuuuu?kuuuuuuuuuu?kaimas is cool:)a taip rasau? Inga”. (Tekstas autentiškas, netaisytas) Palaikiau tai tokiu pat pokštu, kaip ir prieš tai buvusį skambutį. Bet nedelsiau atsakyti: „Labas. Juokus mėgstu, bet nežinau, ką atsakyti”. Vėliau gavęs dar vieną žinutę iš tos pačios Ingos supratau, kaip klydau! „atspejai, kad as megstu juokus…:) tai vat… siaip as esu linksma,man 14. megstu kabinti bernus, bet man nekaip sekasi (turbut pastebejai)”. Nors 14-metės manęs netraukia, bendravimo azartas pagavo. Tiesa, galimybė, kad šios žinutės autorius, autorė ar autoriai blefuoja, išliko, bet nusprendžiau laikyti, jog žinutėje rašoma teisybė. Netrukau atrašyti: „Turbūt aš labai senamadiškas, bet nepratęs, jog 14-metės siūlytų pažintį pradėti nuo lovos”. Mūsų bendravimas tuo ir baigėsi. Daugiau kaip valandą nesulaukiau žinučių, o vėliau amžiams išjungiau telefoną.

Antra žinutė: „Labutis, tave patrukdė 3 beberiukės… oi, atsiprašome, t.y. 3 bebriukės. Mes sėdim darbe, linksmai leidžiame laiką :) O ką tu veiki?” (Šįkart tekstas taisytas, autentiškumas nebe toks svarbus – svarbiau turinys). Taip prasidėjo vienintelė normali pažintis tą vakarą, kuri tesėsi gal 10 žinučių apsikeitimu, pašnekesiais apie darbą, muziką ir orą. Bet supratau, kad tai be galo nuobodu – rašinėti banalias žinutes kažkokioms nepažįstamosioms. Palinkėjau labos nakties, tuo leisdamas nedviprasmiškai suprasti, kad noriu baigti susirašinėjimą.

Trečioji trumpoji žinutė mane pasiekė maždaug po pusvalandžio nuo mano pareiškimo apie merginos poreikį TV eteryje. Iš pradžių viskas buvo paprasta ir banalu. Išsiaiškinau, kad tai 19-metė iš Klaipėdos, prižiūrinti pusseserės vaiką savaitgalį. Viskas ėjosi normaliai, kaip ir su trimis bebriukėmis, iki vienos žinutės, kurioje ji parašė: „Ačiū, kad šį vakarą bendravai su manimi, tu labai šaunus, bet turbūt man per geras. Buvo labai malonu. Ate”. Atsakiau didingomis frazėmis, jog „niekas niekam nebūna per geras”, kažką kliedėjau apie visų žmonių vienodumą (tiksliai nepamenu, nes rašiau apie 3 val. nakties). Tada labai netikėtai sulaukiau jos skambučio. Išgirdau dūsaujantį balsą, greitakalbe berianti atsiprašymą apie mano laiko sutrukdymą, apie blogą gyvenimą ir atsiprašymą už visus mano gyvenime buvusius ir dar būsimus vargus, tarsi ji būtų dėl to kalta. Prisipažinsiu, stipriai pasimečiau: bandžiau juokauti, prašyti, kad ji nejuokautų, kalbėjau apie tai, kad man labai buvo malonu su ja bendrauti ir t.t. Bet ji padėjo ragelį. Pasijutau labai nejaukiai. Bandžiau pats jai paskambinti, bet ji buvo išjungusi telefoną…

Taip netikėtai baigėsi mano žurnalistinis tyrimas ir neturėjau jėgų ar nuotaikos jį tęsti. Mane užplūdo mintys apie tai, kad galbūt iš tiesų aš stipriai ir žiauriai, pats to nenorėdamas, paveikiau silpno žmogaus gyvenimą. O gal kažkas su manimi pajuokavo. Galbūt. Išjungiau telefoną, o kitą rytą tą SIM kortelę išmečiau (vis vien sąskaitos likutis nesiekė dviejų litų).

Pradėjau linksmai ir – ironiška – baigiau liūdnai. Linkiu daugiau naujų pažinčių klubuose, kavinėse, troleibusuose bei kitose masinių susibūrimų vietose ir mažiau bereikšmio, kažin kur vedančio flirtavimo interneto pokalbių kambariuose ar komerciniuose SMS žaidimuose. Su artėjančia Šv. Valentino diena!

smb@mail.lt

P. S. Atsiprašau visų žmonių, kurie patyrė nepatogumų dėl šio mano eksperimento. Labai atsiprašau tos merginos iš Klaipėdos, jei tikrai aš ją nuliūdinau. Atsiprašau „Telejazz” laidos rengėjų dėl to, kad papildžiau žmonių sąrašą, kurie naudojasi jų paslaugomis ne pažintims, o asmeniniam smalsumui tenkinti (bet nepamirškite, kad aš į jūsų sąskaitą pervedžiau 4 litus). Atsiprašau žmonių, kurių žinučių tekstai čia paviešinti (jūsų telefonų numerius jau ištryniau).

Autorius: Simonas Bartkus

Paskelbta interneto vartuose www.omni.lt, 2003 m. vasarį.

Sausio 31 d. vakarą pilnutėliuose Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose buvo išdalyti „Radiocentro” muzikiniai apdovanojimai. Tai neabejotinai didžiausias ir įtakingiausias lietuviškos muzikos renginys. Sakau „neabejotinai”, kadangi realių alternatyvų „Radiocentro” gimtadieniui nėra.Nuolat nesutarimų ir kritikos draskomi bei stabilumu nepasižymintys „Bravo” apdovanojimai negali nė iš tolo prilygti šiam renginiui. (Gal kas nors žinote, ar šiemet išvis įvyks „Bravo 2001”?). Renginio svarbą neslėpdama išreiškė prestižiškiausia save laikanti leidybos firma „Bomba Records”, kuri likus kelioms savaitėms iki balsavimo pabaigos visiems žurnalistams išplatino kreipimąsi į „aktyvius, geros muzikos gerbėjus”, kuriame tiesiogiai raginama balsuoti už atlikėjus, dirbančius su šia bendrove.Populiariausios komercinės radijo stoties gimtadienis nesikeičia jau ne vienus metus – apdovanojimai „geriausiems”, žymiausių lietuvaičių atlikėjų koncertas ir antrarūšė užsienio grupė. Po to diskutuojama, kas geriau – populiariausi vietiniai atlikėjai, kurie ruošėsi šiam renginiui nuo kalėdinio maratono pabaigos, ar Lietuvoje, bet nebūtinai visame pasaulyje žinoma europietiška grupė. Teigiamų poslinkių lietuviškos muzikos pasaulyje yra – skelbiama, kad dauguma grupių šių metų koncerte dainavo gyvai… Bet šį kartą ne apie tai, kas gero ar blogo buvo „Radiocentro” gimtadienio koncerte – šįkart apie grupes ir atlikėjus, kurie nuo praeito penktadienio save gali vadinti geriausiais.Geriausia atlikėja – Gintarė. Už šį apdovanojimą dainininkė pirmiausia turi dėkoti Lietuvos televizijai. Būtent nacionalinio transliuotojo gimtadieniui buvo atgaivintas senasis šlageris „Debesėlis”. Gintarė aplenkė Atlantą, kuri šiemet nieko naujo neišleido, tik retkarčiais prabyla apie ilgai ir nuosekliai brandinamą antrąjį albumą; Nedą, kuri praėjusiais metais labiausiai žinoma iš dainos, skambančios „Maximos” reklamoje; bei Astą Pilypaitę, kuri geriausiai įsiminė ELeNKenio palydovės vaidmeniu.Geriausias atlikėjas – Andrius Mamontovas lygiai taip pat sėkmingai galėjo gauti apdovanojimą už nuopelnus muzikai. Ne paslaptis, kad daugiausiai balsų šiuose rinkimuose aktorius ir muzikantas gavo už ankstesnį įdirbį. Žvelgiant iš kito taško, stiprių konkurentų šioje kategorijoje buvęs „Foje” lyderis neturėjo. Marijus Mikutavičius, pernai įrašęs tik savotiškąjį „Bliamba, juk aš tave myliu” ir duetą su Neda, prieš mėnesį pasakė, kad absurdas, jei šį apdovanojimą gaus jis – įvertinimas turi būti skirtas muzikantui, o jis viso labo žurnalistas. Kiti du kandidatai į šį apdovanojimą dar silpnesni – „blogiausias Europos atlikėjas” Aivaras, vis dar besislepiantis po pernykščiais lapais, ir savo naujo veido niekaip nerandantis Alanas Chošnau.Metų debiutas – „Geltona”. Šioje nominacijoje didelės konkurencijos taip pat nebuvo. „Geltona” per metus giliai įsiliejo į popmuzikos rinką ir retas beprisimena, kad šis klaipėdiečių duetas tik 2002-aisiais atidegė savo veidus. Per metus vokalistė Dija spėjo pasivaidenti televizijoje, užsidengusi veidą, atsiskleisti „Akvariume” ir nusifotografuoti erotinėje fotosesijoje. Tokios veiklos gausos galėtų pavydėti didžioji dalis senbuvių, ką jau kalbėti apie kitus debiutantus. „Kastaneda” kol kas žinoma vieninteliu vasarą skambėjusiu hitu „Vakar vakare”, „Outside” keliais ypač tiesmukais dainų tekstais („Paskambink man”, „Bet man nereikia jo”, „Ožys tu”), o Tigros iškirptė kur kas populiaresnė už jos dainas.Geriausia šokių muzikos grupe tapo „Cisco Kid”. Lietuvoje jau tapo įprasta, kad gimtinėje išgarsėjusios grupės veržiasi į užsienio rinkas, dažniausiai į didžiosios Rusijos, todėl belgų grupės atėjimas į Lietuvos rinką tapo netikėtai dideliu akibrokštu. Grupei pakako dviejų viena už kitą skandalingesnių dainų („Sex su blondine” ir „Kas nešokinės, tas py…), kad pelnytų sau prestižinį apdovanojimą. Kaip ir kitose nominacijose, „Cisco Kid” turėtų labiausiai būti dėkingi konkurentams, kurių… nebuvo. Ar verti apdovanojimo yra „Happyendless”, kurie, be darbo su įvairiais muzikantais, savo kūrinių neleidžia; „Flex”, pradėjusi skambėti radijo eteryje tik pastaraisiais mėnesiais su „Virtualia mergina”, ar juo labiau „Sel”, apie kurių naujus darbus apskritai negirdėti.Geriausia roko grupė – „Biplan”. Apdovanojimas, kurį šis kolektyvas gavo už vienintelį kūrinį – „Anzelmutė”. Jeigu geriausios dainos apdovanojimas būtų dvigubas, šios nominacijos apskritai nebūtų reikėję. Antra vertus, ši nominacija pažengė į priekį – apdovanojimą gavo bent jau gitarinę muziką grojanti grupė, o ne kaip prieš kelerius metus, kai šioje nominacijoje laimėjo „Studija” ir „Radijo šou”. „Biplan” aplenkė atgimstančius, bet taip pat perdarytu šlageriu „Pokštas” pagarsėjusius „Merlin”, pagaliau debiutinį albumą išleidusius „SH”, kurie turbūt yra vieninteliai tikro roko propaguotojai; bei paslaptingą grupę „Weekends”, pasakojusią istoriją apie tai, kaip „buvau girtas ir buvau blaivas”.Geriausia grupė – „B’Avarija”. Iš tiesų būtų neteisinga, jei šioje nominacijoje „B’Avarija” nebūtų laimėjusi: praėjusiais metais vaikinų tercetas laimėjo galimybę atstovauti Lietuvai Eurovizijoje, kurią per savo aplaidumą vėliau prarado, išleido turbūt perkamiausią albumą, grupės narys debiutavo televizijoje. „B’Avarija” laimėjo, aplenkusi tikrai stiprius konkurentus – didžiulę paauglių gerbėjų armiją turinčius „G&G Sindikatą”, saldžiuosius „Pikaso” berniukus, spėjusius išleisti net du albumus, netoli pergalės „Akvariume 2” buvusį „delfiną” ir į įvairias gyvenimo sritis pasklidusius „Žas”.Geriausia metų daina – „Žas” „Palanga močiučių”. Apdovanojimas, kuriame renkama mažiausiai „užknisusi” muzika. Klausytojai išsirinko „Žas”. Ši nominacija labiausiai atspindi kūrybinį lietuviškos muzikos skurdą – daugumą pretendentų į šią nominaciją – perdaryti seni kūriniai: „Biplan” „Anzelmutė”, Gintarės „Debesėlis”, „Skamp” su Vytautu Kernagiu „Mūsų dienos kaip šventės”. Vienintelė visiškai originali Andriaus Mamontovo daina „O, meile” nesugebėjo pelnyti metų dainos titulo.Geriausias metų albumas – „Mango” „Reikalingi žodžiai”, geriausia „Lietuvos TOP 20” grupė – „Mango”. Du apdovanojimai, kuriuos gavo viena grupė ir dėl to ją galima vadinti absoliučia geriausios muzikos rinkimų nugalėtoja. Keista, „Mango” teoriškai pretendavo tik į šiuos du apdovanojimus ir abu juos gavo. Kovoje dėl geriausio albumo titulo klaipėdiečių merginų trijulė aplenkė „Pikaso”, „G&G Sindikatą” ir „Delfinus”, kurie liko visai be apdovanojimų, ir rinkinį „Euro.lt”, kuris į geriausiųjų sąrašą patekti labiausiai nusipelnė dėl skambaus vardo ir kilnaus tikslo.Už nuopelnus muzikai apdovanoti balso stygų gydytojai Violeta Budrienė ir Henrikas Ališauskas. Džiugu, kad prisimenami žmonės, padedantys dainininkams užkopti į sceną, bet tokiu atveju galbūt reiktų padėkoti ir siuvėjams, kirpėjams, ir aparatūros montuotojams?Apskritai paskelbus pretendentus į apdovanojimus buvo džiaugiamasi, kad daug naujų vardų atsirado geriausiųjų gretose. Praėjusiais metais tris apdovanojimus susižėrę „Skamp”, šiemet pretendavo tik į geriausios dainos apdovanojimą, ilgametės „etatinės” statulėlių rinkėjos „Mango” tarp pretendenčių buvo minimos tik vienoje nominacijoje (kandidatai į geriausią „Lietuvos TOP 20” grupę neskelbiami), geriausias praėjusių metų atlikėjo Deivio vardas geriausiųjų sąrašuose nefigūravo. Bet laimėtojų gretose nieko nauja: tarp šeimos ir scenos besiblaškanti Gintarė, neatsiejama popmuzikos dalimi tapęs A. Mamontovas, jau scenos veteranėmis galinčios vadintis grupės „Žas” ir „B’Avarija”, nuo alternatyvaus roko iki „popso” atžygiavę „Biplan”. Jokių naujovių, jokių netikėtumų…Autorius: Simonas BartkusPaskelbta interneto vartuose www.omni.lt, 2003 m. vasarį