Simonas Bartkus | Blog

Susumuojant pasibaigusių rinkimų rezultatus, tai rezultatais lieku patenkintas. Gaila, kad nepavyko sudalyvauti antrajame rinkimų ture, bet ir motyvacijos buvo mažai, kadangi nė vieno iš į antrąjį etapą patekusių veikėjų nepažįstu.

Galima šitoje vietoje grįžti prie rinkimų sistemos. Mano supratimu, reikėtų panaikinti Seimo narių rinkimą vienmandatėse, kadangi vidutiniškai, o ne perdėtai politika besidomintis pilietis negali žinoti daugiau kaip 50 politikų. Taip pat reikėtų patekimo į seimą barjerą pakelti mažiausiai iki 10%, o vėliau jį palaipsniui dar didinti iki 20-25%, kad kvaila daugiapartinė sistema pamažu transformuotųsi į keliapartinę, kadangi daugiapartinėje sistemoje atsakomybės mechanizmo įdiegti neįmanoma.

Grįžtant prie rinkimų rezultatų, tai tikiuosi, kad premjeru bus A. Kubilius, nes A. Kubiliaus premjeravimas bene vienintelis iš visos nepriklausomos Lietuvos istorijos, kuris buvo įsimintinas ir davęs rezultatų – iš tos serijos, kur galima rašyti į vadovėlius „kaip reikia daryti”. Šitas žmogus efektyviai „suveržė diržus” 1999-aisiais ir, tikiu, gali dar kartą taip pavaryt (situacija gana panaši).

Dar tikiuosi, kad nauja vyriausybė ryšis iš naujo perdėliot kitų metų biudžetą ir stipriai sumažinti išlaidas. Jau ir dabar yra pavėluota tą daryti, bet geriau vėliau, negu dar vėliau. Galima stipriai kirst per biurakratinį aparatą dalį „departamentų prie …”, „agentūrų prie …” uždaryt arba jų veiklą sustabdyti (iki geresnių laikų). Ko nesiūlau daryti, tai mažinti arba šaldyti valstybės aparato algų (nes jos anyway nemažai sektorių nėra konkurencingos), čia geriau suveiktų darbuotojų skaičiaus nukirtimas kokia 20-25% (šalutinis efektas – išeitines tektų mokėt iš 2009-ųjų biudžeto). Likusių darbuotojų efektyvumas padidės daugiau nei 20-25% dabartinėj situacijoj, kai „nedarbo šmėkla skleidžia sparnus„.

Naujai vyriausybei ir naujajai valdančiai Seimo koalicijai nepavydžiu dviejų dalykų. Šis Seimas bus labai sunkus dėl to, jog ekonominės problemos nėra išsprendžiamos keliais paprastais sprendimais, o teks priimti nemažai nepopuliarių sprendimų, o jų poveikis nebus greitas. Naujoji valdžia bus stipriai kritikuojama, tai prireiks nemažai tvirtumo ir valios tai atlaikyti.

Antras dalykas: nors racionaliai ši koalicija turėtų būti pakankamai tvirta (per 80 vietų), bet viduje turi bate įsikišusi granatą – taip galima pavadinti tokio veikėjo kaip Arūno Valinsko partijos buvimą valdančioje koalicijoje. Klausimą „Ar ji sprogs?” galima performuluoti į „Kada ji sprogs?”.

Šis ekonomikos nuosmukis (kaip ir kiekvienas) gali būti nebloga skausminga mokykla visiems verslams, kuriuose atlyginimai augo pastaraisiais metais daug greičiau negu efektyvumas. Aišku, čia pagrindiniu taikiniu taps statybų verslas, bet reikia pripažinti, ši ūkio šaka buvo simbolis, įprasminantis posakį „atlyginimų augimas trimis ratais aplenkė efektyvumo augimą”. Išgyvens tie, kurie sugebės laiku pakelti efektyvumą.

Dar aš džiaugiuosi, kad Lietuvą krizė palietė vėliau negu mūsų kaimynus, o mes pradėjom kalbėt apie krizę anksčiau, negu ji atėjo. Tai verčia žmones susiveržti diržus, kol dar yra kuo veržti. Dėl tos pačios priežasties tikiu, jog tos šnekos apie krizę greitai pažabos infliaciją. Prie infliacijos augimo sustojimo turėtų prisidėti ir kritusios kuro kainos, kurios leis bendrovėms sumažinti sąnaudas. O bent kuriam laikui stabtelėjęs kainų augimas turėtų nesunaikinti vartojimo visiškai, kas būtų tikra pražūtis.

Staigūs, drąsūs ir tikslūs veiksmai dabar yra labai reikalingi – ekonominę krizę pajutom paskutiniai, tai jeigu pirmi sugebėsim iš jos išlipt, tai bus didelis pliusas visam Lietuvos ūkio konkurencingumui ilgalaikėje perspektyvoje.

Svarbūs naujosios vyriausybės sprendimai yra ir psichologine prasme. Vartotojų nuotaikas dažnai lemia ne racionalūs veiksmai, o psichologija – kalbos apie ekonominį nuosmukį verčia žmones mažinti vartojimą nepaisant to, kad jo atlyginimas auga daugiau nei infliacija. Todėl, jeigu žmonės pajus ekonomikos augimą, tai privers juos atverti pinigines plačiau – o vartojimo didėjimas savaime judina ekonomiką.

„Kaip gyveni?”

„Vis geriau ir geriau …”

„Kengūros kelias” („Kangaroo Route„) tradiciškai yra vadiniamas Australijos avialinijų „Qantas” skrydis tarp Australijos ir Didžiosios Britanijos per Rytinį pasaulio pusrutulį. „Qantas” yra užregistravusį šį pavadinimą kaip savo prekės ženklą, bet šis pavadinimas yra tapęs beveik bendriniu žodžiu (panašiai kaip „quattro” prekės ženklas priklauso „Audi”, tačiau šiuo terminu dažnai vadinami visi keturiais ratais varomi automobiliai). Viena iš pagrindinių „Qantas” konkurenčiu „Singapore Airlines” netgi leidžia sau reklamoje naudoti šį terminą.

Šiuo metu šį maršrutą aptarnauja apie 20 aviakompanijų. Didžiąją rinkos dalį užima „Qantas”, „British Airways” ir „Virgin Atlantic”. Net šiais laikais šis maršrutas yra aptarnaujamas su vienu sustojimu, dažniausiai jis daromas Singapūre, Bangkoke arba Honk Konge.

„Kengūros kelio” užuomazgos ėmėsi rastis dar 1935-aisiais, kuomet „Qantas” ėmė skraidinti keleivius iš Australijos į Singapūrą, o iš Singapūro į Londoną keleivius vežė britų nacionalinė kompanija „Imperial Airways”.

Pirmasis skrydis iš Sidnėjaus į Londoną buvo vykdytas 1947 m. gruodžio 1 dieną – praėjusiais metais buvo švenčiamas maršruto šešiasdešimtmetis. Sustojimai buvo vykdomi Darvine (Australija), Singapūre, Kalkutoje (Indija), Karačyje (Pakistanas), Kaire (Egiptas), Tripolyje (Libija). Skrydis truko kelias paras, todėl Singapūre ir Kaire keleiviai buvo apnakvyndinami.

Pirmuoju skrydžiu skrido 29 keleiviai ir 11 įgulos narių, skrydis buvo vykdomas štai tokiu „Lockheed Constellation” lėktuvu:

Vėliau, komerciniams skrydžiams įsibėgėjus, „Qantas” pakeitė maršrutą, o nusileidimai buvo pradėti vykdyti Kolombe (Šri Lanka), Bombėjuje (Indija), Teherane (Iranas), Beirute (Libija), Atėnuose arba Romoje, Ciūriche arba Frankfurte.

1958-aisiais „Qantas” avialinijos pradėjo skristi į Europą Vakariniu pusrutuliu, per Ramųjį vandenyną ir JAV, o reisas buvo pramintas „Southern Cross Route”. Dar vėliau, 1966-aisiais „Qantas” pasiūlė trečią maršrutą, skrendant per Ramųjį vandenyną ir Karibų salyną. Skrydžių iš Australijos pradininkė „Qantas” šiuo metu yra nutraukusi skrydžius per Ramųjį vandenyną į Europą, bet kai kurios aviakompanijos dar skraido šiuo maršrutu. Visgi, „Kengūros kelias” yra daug populiaresnis, jungiantis Europą su Australija.

Bilietas pirmuoju „Kengūros kelio” reisu kainavo 585 svarus, kas buvo apie 130 savaitės atlyginimų (pagal Wikipedia). Palyginimui, tai turėtų būti apie 66 tūkst. svarų šiais laikais. Skrydžių tarp Europos ir Australijos kaina ėmė kristi tik aštuntajame dešimtmetyje, kuomet imta skraidyti „Boeing 747” lėktuvais, kuriems tereikėjo dviejų tarpinių nusileidimų tarp Londono ir Australijos – jie buvo daromi Bahreine ir Singapūre. Be to, „Qantas” konkurenciją sudarė kitos avialinijos, pradėjusios skraidyti šiuo maršrutu.

Įsivaizdavimui – servisas pirmųjų „Kengūros kelio” skrydžių keleiviams:

Šiuo metu skrydžiai iš Australijos į Europą vykdomi kelis kartus per dieną iš Sidnėjaus ir Melburno. Manoma, jog „Qantas” ketina įsigyti „Boeing 777-200LR” arba „Airbus 340A-500” ir pasiūlyti „non-stop” skrydžius iš Sidnėjaus į Londoną. „Virgin Atlantic” ketina su lėktuvu „Boeing 787” pasiūlyti skrydžius iš Londono į Pertą.

O ši tema mane sudomino tuomet, kuomet kolega pasiteiravo, kaip, mano manymu, pigiausiai galima nusigauti iš Lietuvos į Australiją.

Kiek teko pasižvalgyti, tai vieną geriausių opcijų šiai dienai siūlo „Finnair”, kurios bilietai maršrutu Vilnius – Helsinkis – Singapūras – Sidnėjus ir atgal kainuoja iš anksto užsakius ir užtaikius ant gero pasiūlymo apie 3600-4000 litų (reguliari kaina apie 5000 litų).

„Virgin Atlantic” iš Londono į Sidnėjų reguliari bilieto kaina siekia 800 svarų, „British Airways” – apie 1000 svarų (ši kompanija „codeshare’ina” maršrutą su „Qantas”). „Lufthansa” iš Frankfurto gali pasiūlyti skrydį už 4500 litų.

Labai keista, jog „FlyLAL” siūlo jungtinius skrydžius per Londoną su „Virgin Atlantic” tik į JAV. Kainos labai geros, tačiau papildomas nepatogumas – Londone teks pačiam nukeliauti iš Gatwick į Heathrow oro uostą.

„FlyLAL” su „Virgin Atlantic” galėtų geromis kainomis pasiūlyti labiau egzotiškų krypčių, tame tarpe į tą pačią Australiją – tuomet Gatwicko keitimą į Heathrow jau būtų galima ir lengviau „kęsti”.

„FlyLAL” nesiūlo skrydžių į Australiją net su savo partnere „KLM” per Amsterdamą. Skrydžius iš Vilniaus į Australiją galite įsigyti KLM tinklalapyje, tiesa, kainos labai didelės.

Jeigu pamatytumėte pasiūlymą skristi iš Vilniaus į Australiją už 3000 litų ar mažiau – griebkite per daug negalvodami.