Simonas Bartkus | Blog

Šis įrašas parašytas „Pinigų karta” ekspertų skilčiai ir jį galima perskaityti čia.

Dar neatėjo vasario mėnesio vidurys, o šie metai iš Europos aviacijos žemėlapio nusinešė du ryškius vardus – ispanų vežėją “Spanair” ir Vengrijos nacionalinę aviakompaniją “Malev”. Vardai garsūs su ilgomis istorijomis. Abi aviakompanijos buvo didžiųjų aljansų narės (“Spanair” – “Star Alliance”, o “Malev” – “oneworld”).

“Malev” buvo ilgametis Vengrijos nacionalinis pasididžiavimas – aviakompanija įkurta iš karto po II Pasaulinio karo, po Vengrijos išsivadavimo iš už “Geležinės uždangos” Budapeštą jungė su Niujorku ir Torontu. Tačiau, “Malev” gyvybė užgeso vasario 3 dieną, 6 val. ryte dar kartą parodydama, jog žiaurus aviacijos verslas šventųjų neturi.

Šalia “Spanair” ir “Malev” į sąrašą dar galime įtraukti nedidelę Čekijos aviakompaniją “Czech Connect Airlines”, kuri veiklą sustabdė šį sausį.

Tačiau šis straipsnis ne aviakompanijų istoriją. Pažiūrėkime į Europos aviakompanijų veiklos pabaigos datas. Mūsų “flyLAL” paskutinio skrydžio diena buvo 2009 mėn. sausio 17 diena. 2010 m. sausio 17 dieną bankroto paraišką teismui pateikė “Japan Airlines”. Šiemet “Spanair” širdis sustojo 2012 m. sausio 25 dieną, “Malev” – vasario 3 d. “Malev” turėjo sustoti irgi sausį, tačiau aviakompanijos vadovybė principingai nestabdė veiklos tol, kol vieną rytą, tarpusavyje nesitarę, net du oro uostai (Dublino ir Tel Avivo) atsisakė išleisti aviakompanijos lėktuvus (kas rodo, jog sąskaitos nemokėtos jau seniai).

Daugiausia aviakompanijų veiklą sustabdo būtent sausį. Kodėl? Kodėl sausis tampa giltine, kuris nušluoja silpniausius aviacijos verslus?

Atsakymas paprastas kiekvienam verslininkui.

Daugeliui versle nuolat tenka spręsti grynųjų pinigų srautų uždavinius – dažniausiai klientai sąskaitas apmoka po X dienų nuo pateiktų prekių, o gaminti (ir apmokėti sąskaitas) reikia šiandien. Atsiradęs laiko tarpas tarp išlaidų ir įplaukų gali būti skausimgas.

Tuo tarpu aviakompanijų verslas yra priešingas – finansų specialistai tai vadina “cash positive”. Čia daugybė klientų sumoka pinigus į priekį – keleiviai perka bilietus prieš savaites ar net mėnesius. Tuo tarpu apmokėti daugelį sąskaitų (atlyginimus darbuotojams, aviacinį kurą, rinkliavas oro uostams ir bendrovėms, aptarnaujančioms lėktuvus ant žemės) reikia tik įvykdžius skrydį (ir tai dažniausiai dar su tam tikru sutartu atidėjimu).

Aviakompanijos sąmoningai skatina pirkti kuo anksčiau, pigiau parduodamos išankstinius bilietus ir taip pritraukdamos pinigus – visi supranta, jog šimtas litų šiandien turi didesnę vertę nei šimtas litų po mėnesio. Jei dviejų šimtinių vertės skirtumas per mėnesį beveik neišžiūrimas, tai įsivaizduokite, jog turite 3 milijonus klientų per metus, kurie kiekvienas atneša po 300 EUR (“Malev” atvejis) ir šis pinigų srautų skirtumas pasidaro vertingas.

Pastaruosius kelerius metus aviakompanijos vis daugiau bilietų parduoda internetu savo tiesioginiams klientams, todėl teigiamo pinigų srauto įtaka darosi dar ryškesnė. Ypač tuom pasinaudoja vadinamosios žemų sąnaudų (daugelis įpratę vadinti tokias bendroves “pigių skrydžių”, tačiau originalus ir, mano manymu, absoliučiai teisingai “low cost” terminas reiškią būtentai tai) bendrovės, kurios sąmoningai vengia tarpininkų – nes tarpininkai vėliau apmoka sąskaitas.

Dėka teigiamo pinigų srautų balanso, aktyvią plėtrą vykdančios aviakompanijos turi galimybę net sukurti mini finansinę piramidę. Įsivaizduokite: aviakompanija kiekvieną mėnesį didina skrydžių skaičių po 10% – tai reiškia, jog gauna įplaukas į didesnį skrydžių skaičių (logiška – pritraukia daugiau bilietų pirkėjų), tuo tarpu apmokėti turi praėjusių mėnesių sąskaitas. Tokiu būdu nauji klientai apmoka buvusių keleivių sukurtas sąnaudas. Atsitiktinumas tai ar ne, tačiau mūsų kaimynų “airBaltic” finansinės problemos išryškėjo būtent tada, kai ši aviakomapnija nustojo plėstis (o 2007-2010 m. plėtėsi labai agresyviai, maždaug po 20% kasmet).

Grįžkime prie tipinės aviakompanijos pinigų srautų. Nors bendras balansas yra teigiamas, pinigai įplaukia ne vienodu tempu. Priežastis – aviacijos sezoniškumas. Pikas per vasaros atostogas ir Kalėdų šventes (kalbam apie Vakarų kultūros šalis, kituose kontinentuose gali būti kitaip).

Sausis yra tas mėnuo, kada aviakompanijos gauna mažiau įplaukų, o turi apmokėti didesnes nei vidutinės gruodžio sąskaitas.

Bilietus kalėdinių atostogų laikotarpiui visi būna nusipirkę iki gruodžio pradžios. Sausį keliautojams dar mažai rūpi vasaros atostogos. Didieji vasaros pardavimai prasideda vasario pabaigoje ir tęsiasi iki gegužės. Vasarą įplaukos didelės dėl pikinio keliautojų srauto, o rudenį besibaigiant vasaros atostogų laikotarpiui keleiviai pradeda rūpintis Kalėdų laikotarpiu supradami, jog laikotarpis yra trumpas, o skristi norisi visiems tuo pačiu metu ir skuba įsigyti bilietus.

Sausį aviakompanijos turi apmokėti gruodžio sąskaitas. Jos didesnės, nes didžiojoje Europos dalyje gruodį prasideda lėktuvų nuledinimo laikotarpis (nuledinimas yra sąlyginai labai brangi procedūra), o kalėdinio piko laikotarpiu daugeliui teko organizuoti papildomus reisus, samdyti papildomus darbuotojus šventiniam srautui aptarnauti ir t.t.

Sausis yra tas mėnuo, kuomet labiausiai prasilenkia aviakompanijų pajamų ir išlaidų kreivės.  Dėl tos priežasties ilgalaikius nuostolius patiriančios aviakompanijos ruoštis sausiui pradeda anksčiau ir didina kapitalą arba prašo akcininkų naujų paskolų. Kam nepasiseka to padaryti, nesugebėjimas apmokėti žiemos sąskaitų tampa paskutiniu vinimi karstą.

Šis įrašas parašytas „Pinigų karta” ekspertų skilčiai ir jį galima perskaityti čia.