5 dienų avantiūra, 2008
Comments(4) Filmo platintojai nesurengė „5 dienų avantiūros” peržiūros žurnalistams, o pirmieji filmą pamatė ne Vilniaus, o mažesnių Lietuvos miestų gyventojams. Iškilminga premjera, skirta „Žmonių” žurnalui ir jo konkurentams, įvyko tik kartu su premjera mokantiems už bilietus žiūrovams. Holivude toks triukas reiškia vieną dalyką – stengiamąsi, jog nuomonės formuotojai filmą pamatytų kuo vėliau, kad pavyktų parduoti kaip įmanoma daugiau bilietų, prieš paplintant nuomonei apie filmą. Paprasčiau tariant, prodiuseriai netiki filmu ir bijo piktų komentarų.
„5 dienų avantiūra” – jaunų kino kūrėjų darbas. Režisieriaus kėdėje pirmą kartą sėdėjo Žeraldas Povilaitis, geriau žinomas kaip muzikos prodiuseris. Filmą prodiusavo Artūras Povilaitis. Komanda ėmėsi drąsaus žingsnio – statyti komercinę kino juostą – retas reiškinys mūsuose. Pasirinktas lengvos komedijos žanras – taip pat neįprastas Lietuvoje sukamiems filmams. Komedijos lietuviškame kine šiai dienai suvokiamos kaip filmai „AXX” festivalio rėmuose, su vienu praėjusių metų pavyzdžiu – Igno Miškinio filmu „Diringas”.
Didžiausia filmo problema yra filmo scenarijus. Ne tiek blogas jo išdirbimas, dialogai ar vidiniai vingiai – problema yra pagrindiniame užmanyme. Prodiuseris iš Graikijos atvyksta į Vilnių ieškoti talentingų jaunų talentų, jam į akį krenta lietuvaitė dainininkė Eglė, kuri turi vaikiną, iš akies romantiką „mėmę”. Fabula nyki, tarytum peiliu ir šakute valgytum popierių, be to – senstelėjusi: turtingų prodiuserių ir naivių lietuvaičių istorijos ypač populiarios buvo prieš dešimt metų.
„Profesionalams vietos nebėr, visur valdo mėgėjai”, sako epizodiškai filme pasirodantis Alanas. Atskirose scenose ar šalutinėse siužeto linijose perliukų yra. Neblogai atrodo taksisto personažas, bet jis primena išplėtotą Rimo Šapausko vaidintą personažą kažkuriame „AXX” projekto filme ir šiaip, šaipytis iš taksistų jau tapo kliše. „5 dienų avantiūros” scenaristai stengiasi pasinaudoti populiariais visuomenės stereotipais (gėjaus manierų šou verslo berniukas Žiuljenas, turtingą vyrą po padu laikanti stora žmona), iš kurių įmanoma išspausti šypseną – ne kiekvienoje situacijoje tai pavyksta.
Pagrindinį vaidmenį filme atlieka Vilniaus Valstybinio Mažojo Teatro aktorius Arvydas Dapšys. Jis sėkmingai išsivaduoja nuo lietuviškam kinui nelaimingai būdingo teatrališkumo, bet, deja, yra per silpnas visą pilnametražį filmą tempti. Galima prikišti ir filmo scenarijui, kadangi pagrindinio herojaus charakteriui atskleisti yra visiškai neskiriama dėmesio – filmas spėja ir baigtis, nors galutiniai visi charakterio niuansai nespėjami atskleisti.
Kiti ekrane matomi veidai – naujokai: Judita Urnikytė, Dominykas Vaitiekūnas, Kristina Žaldokaitė. Jie vaizdo negadina, bet yra „plaukiantieji pasroviui”. Filmui akivaizdžiai trūksta kelių stiprių aktorių, kurie savo profesionaliais pečiais pridengtų, o patirti ir patemptų perspektyvius naujokus. Stiprios pavardės galėjo padėti ir komerciniam filmo rezultatui – Arvydas Dapšys nėra ta pavardė, kuri trauktų į kino teatrus žiūrovus, o daugiau nėra šalia jo ko pastatyti. Prisiminkim nelabai pavykusius darbus „Nereikalingi žmonės” ar „Nuodėmės užkalbėjimas” – ten pavardėmis buvo nevengiama žaisti ir filmo finansiniai rezultatai buvo neblogi.
Daug kas yra filme padaryta gerai. Net labai. Filmo vizualinis apipavidalinimas – geriausias, kokį yra tekę matyti lietuviškame kine per pastaruosius dešimt metų. „5 dienų avantiūra” filmuota ant tikros kino juostos, nors montažas bei kameros judėjimas ir nėra sudėtingi, kiekvienas kadras gražiai apdirbtas, jog galima grožėtis ekrane matomomis detalėmis. Plojimai ir kitoms techninėms filmo detalėms – gražiai apdirbtam garsui, puikiai priderintam garso takeliui, tinkamiems aktorių kostiumams.
Prodiuseriai sėkmingai į filmą įtraukė rėmėjų reklamą – „Tez Tour” čia reklamuoja Rodo salą, daug kartų ekrane pasirodo „FlyLAL” lėktuvai, herojai važinėja su „Fiat” ir BMW, kelis kartus netyčia praeina pro „United Colors of Beneton” parduotuvę. Efektyvu ir neįkyru. Galima pagalvoti, jog kūrėjai filme dalyvauti įkalbėjo ir „Apple”, bet neradęs šios kompanijos pavadinimo titruose prisimeni, jog „Apple” gaminiai yra pripažinti daugiausia nemokamo dėmesio gaunantys produktai Holivude. Kaip danguje, taip ir ant žemės.
Filmo komandai norisi pasakyti – bandykite dar. Ne viskas pavyksta iš pirmo karto – mokykitės iš klaidų, pasikvieskite stipresnių scenaristų, ieškokite stipresnio užtaiso. Reikėtų sustiprinti ir filmo marketingą – šio filmo gyvavimas Lietuvos kino teatruose, ko gero, baigsis ties 300 tūkst. litų pajamų riba. Ačiū jums už tai, jog kuriate pavyzdžius, kuria linkme galima kurti komercinį žiūrovišką kiną. Jeigu ne jūs, lietuviškas kinas užsikastų depresiniame ministerijos pinigų švaistymo liūne su tokiais beviltiškais pavyzdžiais kaip „Perpetum Mobile”. Sako, kad lietuviškas kinas yra liūdos savižudybių statistikos priežastis. Kad greičiau taip nebebūtų, kepkim, kad ir „amerikietiškus pyragus”.
Plačiau apie filmą – „5 dienų avantiūra”
