Dar kartą apie Lietuvos prekės ženklą ir jo kūrimą
Comments(16)Praėjusią savaitę kalbino LRT laida „Idėjų metas” – žurnalistai eilinį kartą grįžta prie ne visai sėkmingos įvaizdžio kūrimo koncepcijos istorijos bei kelių, kaip toliau įvaizdį kurti, paieškos.
Manau, jog įvaizdžio koncepcijos sukūrimo procesas Lietuvoje yra gerokai sureikšminamas. Neverta tiek daug dėmesio skirti pačiam kūrimo ir tvirtinimo procesui – užtenka įnešti aiškumo ir nuoseklumo.
Pagrindinės mintys, kaip, mano nuomone, turėtų būti valdomas Lietuvos įvaizdis:
Prieš kurdami savo įvaizdį, turime nusistatyti vietą, kurioje esame. Realių plataus mąsto tyrimų, kaip Lietuva yra suvokiama pasaulyje atlikta nebuvo. Visos įvaizdžio koncepcijos, šalies logotipai ir kiti nestruktūrizuoti veiksmai iš principo buvo kuriami „ant vandens”. Su kokiais dalykais Lietuva asocijuojasi? Kas paminima pirmiausia, išgirdus žodį Lietuva? Taip pat svarbu yra kokiai auditorijai norime savo įvaizdį formuoti. Skandinavija Lietuvoje asocijuojasi su kokybe, o Pietų Europoje – su šalčiu. Prieš kuriant ir tvirtinant įvaizdžio koncepciją, būtina atlikti detalų tyrimą, panašų į prekių ženklams daromus reputacijos tyrimus.
Įvaizdžio koncepciją pirmiausia privaloma parduoti lietuviams. „Drąsios šalies” koncepcijos esminiu „mirties” tašku tapo, jog lietuvių lūpose ši koncepcija plito kaip anekdotas. Lietuviai yra įvaizdžio ambasadoriai – jeigu pavyktų įvaizdinį šūkį ar ženklą parduoti lietuviams, tai piliečiai taptų nemokamais platintojais.
Formuojant įvaizdį – nuoseklumas yra būtinas. Šiuo metu visos įvaizdžio kūrimo programos yra sustabdytos dėl lėšų stokos. Klaida – jeigu pasirinkta strategija turėti patvirtintą įvaizdžio koncepciją, koncepcija turi galioti visada – nesvarbu, jog viešinimui šiuo metu lėšų nėra skiriama. Įvaizdžio koncepcija diegiama per gausybę nematerialių priemonių. Koncepcija turi būti vadovas, kuriuo vadovaujamasi. Privatus verslas dažnai neskiria visiškai lėšų reklamai bet ar ta proga atšaukia kompanijos logotipą?
Tiksliai suvokime savo dydį. Kad Rygą pavadina Lietuvos sostinę yra neišprusimo problema ir ne mūsų žinomumo trūkumas – tai tiesiog simbolis, nusakantis mūsų dydį Pasaulyje. Kiek iš mūsų galime netikėtai užklausti išvardinti visas buvusios Jugoslavijos teritorijoje šiuo metu esančias valstybes ir pasakyti jų sostines? Rištis prie regiono būtų naudinga, ką daro ir Marius Jovaiša su privačia iniciatyva „Lietuva – Baltijos širdis”.
Esame maži, todėl nebijokime prisirišti prie didelių ir žinomų. Taip savęs nesumenkinsime, o palyginimais geriau identifikuosime. Lietuva – kur alus toks pat skanus kaip Vokietijoje, tik pigesnis. Vilnius – čia taip pat kaip Prahoje, tik visur gali nueiti pėsčiomis. Šiluva – Dievo Motina Marija apsireiškė ne tik Lurde. Tokie šūkiai galėtų puikiai parduoti Lietuvą kaip turizmo objektą (nors gali piliečių būti suvokiami kaip žeidžiantys).
Nesistenkime būti „geriausi” visur. Jei savo šalį „parduodame”, tiksliai nusistatykime prioritetus, kokią šalį mes norime parduoti. Pavyzdžiui, turizmas: religinis, „city-break” ir SPA; sportas: krepšinis; verslas: IT „outsource’o” centras Europoje. Tačiau jeigu jau išsirinkome nišas, jose turime stengtis ir kartais net persistengti. Jei esame krepšinio širdis, o FIBA jau atvirai pardavinėja vietas Pasaulio krepšinio čempionate, tai manau už tam tikrą kainą perkeltų ir FIBA būstinę į Lietuvą. Tą kartą permokėtume, bet taip nesunkiai įtvirtintume krepšinio šalies įvaizdį.
Šalis įvaizdį turės visada, tiesiog jį galima valdyti arba leisti jam plėtotis savaime.
Galite sekti šio įrašo komentarus per RSS.
16 komentarai
Leave a reply
„Pietų Europoje su šalčiu” ??
Įdomūs pastebėjimai.
Laikausi pozicijos, kad Lietuvai naujo prekės ženklo išvis nereikia. Jo vietoje galima sėkmingai naudoti šimtmečius „atlaikiusį” ženklą: Lietuvos herbą. Galbūt papildytą senoviniu šriftu įvairiomis kalbomis užrašytu žodžiu „Lietuva” ar pan.
Ir tai begalinėje visokiais įvairiaspalviais ratais ir kvadratais užrašytų valstybių pavadinimų – prekės ženklų – jūroje būtų unikalu bei įsimintina.
Be to, asocijuotųsi su senove – iš gerosios pusės. Pripažinkime, kad tai, kas nauja, šiuo metu tikrai nėra Lietuvos stiprybė – Gugenhaimo muziejaus nėra, dangoraižiai nė iš tolo neprilygsta užsienio didmiesčiams. Kita vertus, barokas ir medinė kaimų architektūra, nepaliesti Dzūkijos miškai ar Kuršių nerijos gamta (tai reta tankiai gyvenamoje vakarų Europoje), kryždirbystė ir daugiabalsės dainos, seni alaus receptai – manau tai kur kas stipresnis turistams pritraukti, „kabinti” ant to reklamas.
na cia Simonai rimtai pavarei kaip tikras lietuvos marketingistu marketingistas.
Na su zenklais mums nesiseka, neisskiriant ir naujojo VNO zenklo. VNO interneto puslapyje tas zenklas man visiskas svetimkunis,- ir spalviskai, ir grafiskai.
Tik Marija pasirode zmonems Lurde,o ne Luvre!
@Vytautas-NT. In our dear Lithuania everything is possible. Louvre, Lourdes, who cares :-).
visai neblogai parašyta, gali drąsiai eit studijuot marketingo kur nors.
Studijuot???:DD
na, potencialo kažkiek juk yra… Laikausi nuomonės, kad kiekvienas stengdamasis gali daug pasiekti.
Puikus prekės ženklas yra Jovaišos „Baltijos širdis”. Ir nieko nereik daugiau kurt. Galėtų Jovaiša lipdukų padaint, tai ant mašinos tikrai užsiklijuočiau.
reikėtų ir valstybės įsisikišimo dėl to ženklo platinimo (Baltijos širdis). Tai yra vienas iš patraukliausių prekinių žeklų..
Hahaha :)
Tikrai Simonas jau gali eiti STUDIJUOTI :) Cia koki tai marketingisto pradziamoksli surase :)
Pradžiamokslis ar nepradžiamokslis, bet medžiaga sudėliota visai tvarkingai, kai kurios mintys net gana originalios.
Eldar, gal tu pagūglink iš pradžių, kas tas Simonas Bartkus, o jau po to rašinėk ir skaitinėk čia kažką. :)
Aš iš tų žmonių, kurie blaiviai mąsto ir be gūglės.
Manau esminė ir teisinga mintis – pirma parduok lietuviams, tada visur kitur bus OK.
Eating your own dog food :)