Simonas Bartkus | Blog

Šis įrašas parašytas “Pinigų karta” ekspertų skilčiai ir jį galima perskaityti čia.

Žemų sąnaudų aviakompanijos atsirado ne vakar ir ne užvakar. Europoje jos pradėjo klestėti Europos Sąjungos dėka susikūrusiam “laisvajam dangui”, kuris ypač padidėjo po ES plėtros 2004 metais.

Nežinau kodėl taip atsitiko ir kas tai sugalvojo, tačiau visame pasaulyje “žemų sąnaudų” aviakompanijomis (“low cost airline” arba dar dažnesnis sutrumpinimas “LCC – low cost company”) vadinamoms bendrovėms Lietuvoje kažkodėl prigijo pavadinimas “pigių skrydžių” aviakompanijos.

Klaida yra tapatinti “pigius skrydžius” ir “žemas sąnaudas”.

“Pigūs skrydžiai” nusako tik kainą, kurią mokame už skrydį lėktuvu. Prasidėjus antram dešimtmečiui XXI-ajame amžiuje pigius bilietus siūlos be išimties visos aviakompanijos, kurios dar nebankrutavo ir dar skraido.

Kiekvienam verslininkui suvokiama – jeigu kažkas siūlo tą patį pigiau, tai tu privalai arba siūlyti tą patį už tą pačią kainą arba pradėti siūlyti ne tą patį. Priešingu atveju, tavo pardavimai ilgu laikotarpiu artės prie nulio.

Aviakompanijos, kurios vis dar siūlo “tą patį” ir nesugeba palaikyti žemų sąnaudų, bankrutuoja viena po kitos arba kvėpavimui palaikyti gauna akcininkų (dažnai – valstybių) injekcijas.

Kiekvienas gudrus parduoti pigiai. Geri pardavėjai sugeba parduoti brangiai. O “žemų sąnaudų” aviakompanijos sugeba parduoti pigiai ir dar uždirbti.

Jau susidarė klasikiniai principai, kurie išskiria žemų sąnaudų aviakompanijas nuo vis dar vadinamųjų tradicinių.

1. Daugiau kėdžių lėktuvuose komforto sąskaita. Įprasta praktika, jog tipiniame “Airbus A320” būdavo montuojama 150-164 kėdės, tačiau “žemų sąnaudų” aviakompanijos į šio tipo lėktuvus pradėjo montuoti 180 kėdžių. Montuotų ir daugiau, tačiau saugumui išlaikyti būtų reikalingi esminiai lėktuvo konstrukcijos keitimai, kurie šiai dienai nėra racionalūs. 180 keleivių padalinti skrydžio sąnaudas yra net 16% efektyviau nei 150-čiai.
2. Lėktuvas ant žemės – sąnaudos, lėktuvas ore – pajamos. Didesnę lėktuvo nuomos kainą sudaro fiksuoti kaštai už nuomos laiką. Suskaičiuokime lėktuvų nuomos kainą per minutę, kuri tiksi dieną ir naktį, nesvarbu, lėktuvas ant žemės ar ore. Iš lėktuvo buvimo ant žemės pajamų gauti neįmanoma, todėl lėktuvais reikia skristi kiek įmanoma daugiau. Taip pat atsirado ypač greiti apsisukimai oro uostuose: 189 keleiviai turi būti išlaipinti, jų bagažas iškrautas, kuro papildyta, lėktuvas sutvarkytas, įgula pasikeisti, kiti 189 keleiviai turi užimti savo vietas, jų bagažas turi būti sukrautas ir kelionės dokumentai sutvarkyti per 25 minutes.
3. Tarpininkai – pajamų dalybos. Mažindami sąnaudas aviakompanijų vadovai pastebėjo, jog ženklūs komisiniai yra mokami agentams, agentūroms, kelionių organizatoriams ir kitiems tarpininkams. Nėra tarpininkų – nėra komisinių. Šiais laikais kai kurios aviakompanijos bilietus parduoda tik internetu ir tik galutiniam vartotojui (keleiviui).
4. Vienodo tipo lėktuvai perkami urmu. Anksčiau vyravo lėktuvų parko valdymo filosofija, sakanti, jog kiekvienam maršrutui turi būti parenkamas tinkamo dydžio lėktuvas. Žemų sąnaudų aviakompanijos įžvelgė, jog pirkti vienodus lėktuvus urmu, jais skraidyti nesvarbu kokiais maršrutais yra efektyviau, negu pirkti ir valdyti kelių modelių lėktuvus. Be to, perkant didžiulį lėktuvų kiekį nesunku derėtis su oligipolinėje rinkoje dirbančiais lėktuvų gamintojais ir, dar daugiau – skraidyti vienodo modelio lėktuvais yra gerokai pigiau. Sugedo – pakeitei kitu tokiu pat. Apmokyti pilotus ar įgulas vienam tipui – pigiau.
5. Tik tiesioginiai skrydžiai. Europoje galioja reguliavimas dėl vėluojančių ar atšauktų skrydžių atveju atsirandančios aviakompanijų atsakomybės. Ekspertai mano, jog iki 10% aviakompanijų sąnaudų sudaro skrydžių keitimai, kompensacijos dėl prarasto bagažo ir kiti dalykai, atsirandantys dėl jungiamųjų skrydžių. Žemų sąnaudų bendrovių verslo architektai tai įžvelgė, todėl daugelis tokių aviakompanijų skraidina tik “iš taško A į tašką B”. Keleiviai rado būdą pirkti atskirus bilietus į tos pačios bendrovės reisus, tačiau aviakompanijos neatsako už savo pačios skrydžio keitimą ar vėlavimą.
6. Pigūs, lankstūs ir paprasti oro uostai. Iki 10% skrydžio sąnaudų sudaro sąnaudos, patirtos oro uostuose. Tai ne tik oro uostams mokami mokesčiai, tačiau ir paprastesnės procedūros, riedėjimo nuo stovėjimo aikštelės iki kilimo/tūpimo tako atstumas, antžeminio aptarnavimo paslaugų kaina ir t.t. Žemų sąnaudų oro bendrovės prieš dešimtmetį, kaip taisyklė, rinkdavosi mažus, dažnai apleistus ar toli nuo miestų centrų esančius oro uostus, tačiau šiandien oro uostai taikosi prie žemų sąnaudų aviakompanijų ir jos dabar noriai dirba tokiuose pagrindiniuose oro uostuose kaip Madrido, Barselonos, Romos, Ženevos, Prahos, Budapešto, Rygos, Talino, Vilniaus ir kituose.
7. Kiekviena papildoma paslauga kainuoja. Žemų sąnaudų bendrovės rado ir toliau ieško būdų iš esminės skrydžio paslaugos (kelionės iš oro uosto į oro uostą) atskirti kuo daugiau paslaugų. Bagažo vežimas, maitinimas, registracija kelionei, vieta prie lango – tai keletas paslaugų, kurias žemų sąnaudų aviakompanijos atskyrė nuo keleivio pervežimo paslaugos. Ir toliau ieško paslaugų, kurias galėtų išskirti.
8. Administracinis ir personalo efektyvumas. Patogiausio ir gražiausio biuro rinkimuose bet kurio banko mažiausias filialas Lietuvos provincijoje nesunkiai aplenktų “Ryanair” aviakompanijos centrinę administracijos būstinę netoli Dublino oro uosto.  Tačiau šios aviakompanijos “headquarter’iuose” susirinkę darbuotojai praėjusių metų pabaigoje atsispausdino balansą, kurio pelno eilutėje pasimatė 374 milijonų eurų grynasis pelnas. Tai tik pavyzdys, jog “žemų sąnaudų lyderiai” yra ne gražus marketingo šūkis, o verslo filosofija, kuri įdiegta “nuo šaknelių iki viršūnėlių”. Skaičiuojama, jog “easyJet” vienam darbuotojui tenka 7 tūkst. aptarnautų keleivių per metus, tuo tarpu “British Airways” – mažiau nei 800.

Šie aštuoni pagrindiniai sąnaudų taupymo šaltiniai buvo esminiai visiems žemų sąnaudų grįstų aviakompanijų veiklos pionieriams. Ties kiekvieną iš šių aštuonių eilučių naujosios aviakompanijos rasdavo būdų akivaizdžiai sutaupyti ir tokiu būdu pasiūlyti keleiviams žemas kainas.

Situacija vietoje nestovi – ji keičiasi. Daugelis ir taip vadinamųjų tradicinių aviakompanijų deda pastangas mažinti kaštus. “Lufthansa” 2011 m. atnaujino savo vidutinio nuotolio skrydžių lėktuvuose kėdes (populiariausiuose – “Airbus 320” ir “Boeing 737” šeimose) – po atnaujinimo lėktuvus papildė po vieną arba dvi papildomas kėdžių eilės. “Scandinavian Airlines” ekonominėje klasėje jau prieš kelerius metus panaikino nemokamus užkandžius. “American Airlines” vienu ypu atliko 260 vienodų lėktuvų pirkimą. Didžioji dalis aviakompanijų nebemoka agentūroms komisinių ir šios turi pačios suktis kurdamos papildomą vertę, už kurią keleivis galėtų sumokėti. Per pastaruosius kelerius metus vyko nemažai streikų įvairiose šalyse – ženklas, jog aviacijos bendrovės vykdo sąnaudų mažinimą darbuotojų sąskaita. Daugelis vis dar “tradicinėmis” vadinamų aviakompanijų išmoko efektyvumo ant žemės ir lėktuvai oro uostuose apsisuka greičiau ir tupi gerokai trumpiau negu prieš dešimtmetį.

Žemų sąnaudų lyderės, savo ruožtu, stengiasi žengti žingsnius tolyn ir ieško daugiau būdų mažinti sąnaudas.  Kai kurios mintys yra beprotiškos (mokamas tualetas lėktuve, antrojo piloto atsisakymas, stovimos vietos lėktuvuose), tačiau mokestis už registraciją ne internetu prieš penkerius metus irgi skambėjo beprotiškai.

Ar žemos sąnaudos reiškia žemas kainas? Žemų sąnaudų bendrovės padarė milžinišką įtaką bendram bilietų kainų mažėjimui (ir daro toliau), todėl jos yra siejamos su mažiausiomis kainomis taip pat. Žemų sąnaudų bendrovės grynina skrydžio produktą, todėl gali reklamuoti mažesnes kainas (nuo …). Finansiškai geriausiai šiuo metu dirbančios didžiosios aviacijos grupės “Lufthansa” generalinis direktorius spalį žurnalui “Der Spiegel” sakė, jog tęs sąnaudų mažinimą ta linkme, kur šiandien vadinamosios “žemų sąnaudų” aviakomapnijos turi sąnaudų pranašumą.

Manau, jog ateinantys keleri metai toliau grynins aviacijos rinką – išliks vežėjai, kurie prisitaikys prie žemų sąnaudų režimo. Ir tai nieko neturi bendro su skrydžių bilietų kainomis – “Malev”, “Spanair” ir visi kiti bankrutavo dėl to, jog pardavinėjo per pigiai. Nes visi pardavinėja ir toliau pardavinės pigiai – tuo keliu aviacija jau atėjo.

Šis įrašas parašytas “Pinigų karta” ekspertų skilčiai ir jį galima perskaityti čia.