Simonas Bartkus | Blog

Kažkodėl pastaruoju metu jaučiu pagarbą „IKI”. Nežinau, gal čia tik mano asmeninis įspūdis, bet „IKI” eilės atrodo trumpesnės negu „Rimi” ar „Maximoje”. Mano pamėgta „Rimi” nuo eilių kenčia ypač – net darbo dienos vėlų vakarą apie 23 val. geba atidaryti tik dvi kasas, kurioje išsirikiuoja po dvidešimt žmonių, todėl eiti į „Rimi” ne piko metu nėra išeitis.

Kadangi „IKI” ir arčiausiai namų, ir arčiausiai darbo, tai jos kol kas mažiau kenčia nuo labai ilgų eilių.

Pagarbą „IKI” jaučiu ir už tvirtus žingsnius ekologiško prekybos centro link – medžiaginiai maišeliai visam gyvenimui tikrai brangus projektas ir, manau tikrai reikėjo drąsos jo imtis.

Sausio pradžioje „IKI” pranešė apie diegiamas savitarnos kasas – dar vienas drąsus žingsnis. Kalba buvo apie 100 kasų įrengimą dar šį pavasarį. Džiugu, jog tai netapo tik PR’u prieš konkurentus – „IKI” kasos pastarąsias dvi dienas intensyviai montuojamos ir testuojamos prie mano darbo esančioje „IKI”.

Kasos turės specialų pavadinimą – „Bitutė”. Aparatai priiminės ir korteles, ir grynus pinigus. Pagalba vartotojui bus teikiama ne tik ekrane, bet ir balsu. Keturių kasų kompleksą aptarnaus vienas pardavėjas, stovintis prie pulto – pvz. įmušus alkoholinį gėrimą užsidegs oranžinė lemputė ir pardavėjas turės patvirtinti, jog pirkėjui yra daugiau nei 18 metų.

Dar neveikia – bet tikrai nekantrauju išbandyti.

Įmonių katalogai katalogėliai telefonu skambinėja vis rečiau. Bet „modernių” pasiūlymų brukėjų, siunčiančių nuolatinį srautą informacijos elektroniniu paštu info@KOMPANIJA.lt su keliu megabaitų „attachment’ais”, kuriame sudėtas visas produkcijos katalogas (dažniausiai MS Word formatu).

Visgi, kiekvienoje blogybėje yra žiupsnelis gerosios romantikos. Štai šiandien gautame viename tokiame pavyzdyje, atradau sakinį, kuris tikrai yra aukščiau aukščiausiojo pilotažo. Štai tokiu sakiniu buvo baigta žinutė:

„Belaukdami komentaru liekame Jusu dispozicijoje bet kokiam papildomam pasiteiravimui.”

Šios dienos žvaigžde vienareikšmiai skelbiamas dienraštis „Lietuvos rytas”, kuris savo dizainu ir spalvomis nusileido į geltonosios spaudos lygį (o gal tai būdas pasakyti, jog mes nebeslepiame, jog tokie nesame?). Užtenka rankose turėti šį laikraštį ir turėsi gerą pradžią pokalbiui bet kokioje aplinkoje.

Na, be abejo, šiuolaikinėje konkurencinėje kovoje (ne tik tarpusavyje, bet ir su mažėjančiu laikraščių perkamumu)  kaštų mažinimas yra labai logiškas sprendimas, bet, kažin, ar visada rezultatas gali pateisinti formą.

Aišku, „Lietuvos rytas” nėra kažkoks unikumas. Didžiojoje Britanijoje daug laikraščių sumažino formatą, o dėl to net pakilo pardavimai, bet, tikiu, jog išlaikyti solidaus „dienraščių lyderio” formą buvo įmanoma ir sumažinus formatą, bet ne taip drastiškai keičiant spalvas, šriftus ir išdėstymą.

Kas yra tikrai progresyvu – popierinis “The Wall Street Journal” tapo savo svetainės priedu. Idėja paprasta: internete – naujienų srautas nenutrūkstantis, popieriniame variante – įdomesnis turinys, kaip analitiniai straipsniai, apžvalgos, interviu ir kt. Lietuviškam didžiausiam dienraščiui irgi neblogas sprendimas būtų – pateisintų šūkį „lenktynės su laiku”.

Jeigu jau pradėjom apie vizualinius sprendimus kalbėti, tai kadangi tapau „Ekskomisarų biuro” klientu, tai šiandien ieškodamas trumpojo numerio nuklydau į jų interneto tinklalapį.

Kaip Jums šis banneris? O jis lygiai taip grubiai sumažintas, kaip aš čia jį sumažinau …

Jeigu neužkibote ant akcijos, galite pasigrožėti (turbūt) sveikinimu:

Vėlgi, sumažinau taip, kaip jis puslapyje sumažintas. Ar taip įsivaizduojate savo vaiko laimę?

Na, o jeigu Jums šia banneriai patiko, tada:

Šiuose banneriuose yra viskas „gerai” – nuo idėjos iki „body-copy” ir grafinio apipavidalinimo. Toks jausmas, jog darė grynai pagal vadovėlį – „vaikai – gerai”, „dangus – šilta”, „mašina – agresyvu”.

2003-ųjų pabaigoje visos iki tol valstybei priklausiusios alkoholio gamybos įmonės buvo privatizuotos. Be materialaus turto, naujieji savininkai „paveldėjo” ir po krūvą stipresnių ir silpnesnių brand’ų.

Prancūzų koncernas „Belvedere S.A.” įsigijo „Vilniaus degtinę” ir gavo bene mažiausiai brand’ų srityje: „Bajorų”, „Karvedys”, „Valstiečių”.

Fiziniai asmenys su lietuviškų kapitalu įsigijo „Alitą” ir gavo „Alitos šampaną” ir „Alitos brendį”.

Ta pati „Alita” 2004-ųjų pradžioje įsigijo „Anykščių vyną”, kuris turėjo „Bobelinę” ir krūvą (tikrai – krūvą) eilės pabaigoje besivelkančių brand’ų.

„MG Baltic” „Mineralinių vandenų” rankomis įsigijo „Stumbrą”, kuris be viso gėrio turėjo krūvą neblogai išvystytų brandų: pirmiausia aišku „Lithuanian” ir „Lithuanian Auksinė”, „Trejos devynerios”, brendžiai „Gloria” ir „Stumbras”, o kur dar „Starką”, „Malūnininkų” ir kt. smulkesni.

Kas pasikeitė per trejus metus, kai Lietuvos alkoholio gamintojai veikia kaip komercinės kompanijos?

Išvados dvi:

1) Užsienio kapitalas atnešė ir labai daug patirties iš užsienio – importuotojai bei užsienio kapitalo privatizuota „Vilniaus degtinė” stumia „Stumbrą” ir „Alitą”.

2) Įvesti naujus brand’us stipriojo alkoholio rinkoje yra baisiai sunku – kol sukasi brangi reklama rėkianti apie „NAUJIENA!”, tol egzistuoja ir pardavimai, bet ilgalaikėje perspektyvoje brand’us išlaikyti yra labai sunku ir brangu ir ilgas tradicijas turintys brand’ai sunkiau ir miršta.

Silpnoka savo asortimentu buvusi „Vilniaus degtinė” per trejus metus padarė daugiausia veiksmo – įvedė svetimą lietuvio ausiai žodį „Sobieski” į degtinių pasaulį ir, atrodo, išmokė lietuvius gerti aromatines degtines. Galų gale, paskutiniai „Vilniaus degtinės” komunikacijos veiksmai kerta „Stumbro” „Lithuanian” degtinės šaką. Pasirodo, „Stumbras” uždarė Antanavo ir Balbieriškio spirito varyklas, o Šilutės spirito varykla dabar gamina bioetanolį, o ne spiritą alkoholio gėrimams. Ir – pasirodo – vienintelė „Vilniaus degtinė” spiritą degtinei gamina Lietuvoje – veikia „Vilniaus degtinei” priklausanti Obelių spirito varykla. O „Lithuanian” degtinei spiritas varomas bene Kazakhstane …

„Stumbras” tuo metu vykdo kontraversišką ir lietuvių tautinius jausmus labiau žeidžiančią nei gaivinančią „Lithuanian” reklaminę kampaniją apeliuodami į Žalgirio mūšį …

Į „Stumbro” „portfolio” patenka tipinis pavyzdys, kaip alkoholio pasaulyje egzistuoja „laikini ir madingi” brand’ai. „Stumbras” į degtinių rinką buvo įvedęs produktą „Ozone”, kurio įvedimui buvo skiltos milžiniškos lėšos (pažiūrėkite filmą „Diringas”, prisiminkite mirksinčius butelius prekybos centruose, stilingas reklamas ir neblogai įkaltą reklamėlę …). Labai panaši istorija su „Alitos” „Gera”, kuri irgi buvo pakankamai madinga, turėjo aramatus – iš jos dabar liko vienintelė „Gera Premium”.

Ne visi „Stumbro” žingsniai buvo blogi – produktas „999” buvo išplėstas į „Žalias devynerias” – „Wazzap” ši reklamos kampanija pripažinta geriausia rinkodaros kampanija. Turbūt, ši kampanija galėtų būtų pavyzdys vadovėliams, kaip žinomą ir tradicinį brand’ą galima plėtoti.

Šiandien pasirodė žinios iš „Nielsen” tyrimų, jog „Alita” prarado brendžio rinkos lyderio pozicijas – ją išstūmė „Grand Cavallier”, „Rigas Balsams” produktas. „Grand Cavalier” žingsniai rinkoje nebuvo kažkuo išskirtiniai ar labai agresyvūs – greičiausiai tai lėmė „Alitos” „miegojimas”.

Neaišku, kaip „Alitoje” sekasi šampano ir alkoholinio kokteilių rinkose – įtariu, jog tikrai padėtis negerėja. Įtariu, jog vis dažniau vartotojai renkasi šiek tiek brangesnį (ir kokius penkis kartus skanesnį) importuotą putojantį vyną, o „Alitai” spaudimą didžiuosiuose prekybos centruose didina ir besiplečiantis asortimentas. Alkoholinių kokteilių rinkoje „Alita” buvo „first mover” su „Mix”, bet šiuo metu rinka auga ir joje dygsta krūvos konkurentų.

Nežinau kodėl „Alita” nusipirko „Anykščių vyną” – vienas iš gandų, jog pirko specialiai, jog sumažinti konkurentų skaičių. Pagal „Anykščių vyno” rezultatus panašiai ir atrodo – „Bobelinė” vegetuoja tradicijos pagalba, o „Anykščių vyno” produktų krepšelis buvo išplėstas dar visa krūva neaiškių ir silpnų brand’ų – „Labanoro” trauktinės, likerių su natūraliomis sultimis „Topi” serija, putojantis vyno gėrimas „Bon Ton”, „Stumbrinė” (???), turbūt žinomiausias – „Ledo” degtinė. Dar „Anykščių vynas” organizuoja teatralizuotą degustaciją „Vyno kelias Lietuvoje” – nepažįstu nė vieno, kas iš ten parsivežė įspūdį „skanu”.

Atrodo, jog pokyčių metą geriausiai išgyveno „Vilniaus degtinė”, smarkiai pagerinusi savo padėtį. Su keletu klaidų į priekį savo produktus vysto ir „Stumbras”. Bene visi naujieji savininkai teigia, jog pirmiausia, kokį pliusą privatizavimas suteikė gamyklos – visų jų veikla pasidarė efektyvesnė.

Alkoholio reklamos ribojimai kuo toliau, tuo labiau stiprės. Nors kiekvienas uždraudimas sukelia mažiau ar daugiau aistrų, tendenciją aiški – reklamos mažinimas apribos galimybę įvedinėti naujus produktus, pristatyti ar perpozicionuoti prekės ženklus. Dabartinis „užsigriebimas” turi ilgalaikę reikšmę – panaši istorija kaip ir tabako rinkoje, kur reklama ir bet kokie marketingo veiksmai laikomi už labai trumpo pavadžio.

Vartodami alkoholį, rizikuojate savo sveikata, šeimos ir visuomenės gerove!

Viešųjų ryšių išnaudojimas kino demonstravimo versle Lietuvoje darosi įdomesnis, nors beveik visų platintojų informacinis triukšmas susidaro tik iš banalių vertimų – žinučių iš garsenybių gyvenimo.

Štai vakar pirmą kartą kino centre „Coca Cola Plaza” pamačiau ūsuotą vyriškį, kuris trynėsi pagal eilių prie kasų galą ir siūlė bilietus į 19.30 prasidedantį filmo „Likimo ironija arba Laimingų Naujų” seansą po 20 LTL. Ant kino centro švieslentės tuo metu jau kabėjo A4 lapas, pranešantis, jog „19.30 seanse bilietų nėra”.

Šiandien apie šį nutikimą užsiminiau vienam pažįstamam „Forum Cinemas” darbuotojui. Ši mano trumpa žinutė virto išsamiu straipsniu – „Likimo ironija, arba Laimingų Naujų!” sulaukė bilietų perpardavinėtojų dėmesio”.

Tiesa, pranešime jau kalbama, jog „Kino teatro darbuotojai pastebėjo perpardavinėtoją” ir keli kiti faktai buvo švelniai pakeisti. Bet „ACME Film” interesams atstovaujanti kompanija „Infor” pukiai mano pranešimą „suvirškino”. Nenuostabu, kad šią žinią maloniai suvirškino beveik visi didieji interneto portalai (pvz, kaip čia).

Pamoka paprasta – gaudykite visas smulkmenas ir rašykite istorijas. Jos patinka visiems.

Norėjau ir aš šiandien šį filmą pamatyti, bet, nebuvo bilietų.

„Vilniaus degtinė” valdo vieną man labiausiai patinkančių prekės ženklų Lietuvoje – „Sobieski”. Turėdami tikrai mūsų ausiai neartimą pavadinimą, „Vilniaus degtinės” marketingo specialistai išvystė jį į bene patį stipriausią stipriųjų alkoholininų gėrimų rinkos brand’ą.

Prieš tris savaites „Vilniaus degtinė” įžengė į brendžio rinką – parduotuvėse pasirodė brendis „Old Vilnius”. Visai gražus pavadinimas, įnešiantis naujų vėjų į (spėju) augančią brendžio rinką, kurioje telpa „Alita”, „Stumbras” su „Gloria” ir „Victoria”, krūva tarptautinių brand’ų („Torres”, pirmiausia).

Brendis gaminamas Prancūzijoje. Bet – jeigu matėte „Old Vilnius” reklamą spaudoje ar televizijoje, jau pastebėjote – pagrindinė perduodama žinia – „tikras pranūziškas brendis, pagamintas Prancūzijoje”. Ar toks produkto pristatymas yra tinkamiausias gėrimui, kuris vadinasi „Old Vilnius”? Prancūzijos provincijos aplinka, kurioje tikras prancūzas ištraukia butelį „Old Vilnius” …. ?

Ta pati „Vilniaus degtinė” jau sugriovė mano naivų tikėjimą, jog didžioji dalis Lietuvos gamintojų alkoholinių gėrimu yra gaminama Lietuvoje (kaip jie tai darė žiūrėkite čia ir čia). Aš nieko prieš, jog brendis „Old Vilnius” gaminamas ne Lietuvoje. Tai natūralu – absoliuti dauguma šio gėrimo pagaminama Pietų šalyse.

„Old Vilnius” prekės ženklas buvo kuriamas Lietuvos rinkai. Kažin, ar šio brand’o kūrėjams buvo pasakyta, jog gėrimo pavadinime turi atsispindėti „prancūziška dvasia”?!

Man šis pavyzdys yra atspindys atvejo, kai „marketingistai” ir „produktistai” tempia kaldrą į savo pusę ir ją perplėšia. Geras pavadinimas, geras gėrimas (tarkim, iš tikrųjų, tai neragavau), bet vartotojo galvoje bandomas piešti nesuvokiamas peizažas („Old Vilnius”. Tikrai pranūziškas).

Ar pastebėjote, jog dideles saldainių „Vilnius” dėžutės gamina Latvijos „Laima”? Bet tai daro tyliai – kaip atrodytų – „iš Latvijos širdies į jūsų burną saldainiai „Vilnius”?

Pabandžiau įsivaizduoti kelis kitus brand’us, jeigu jiems tektų nukentėti nuo tokių klaidų: „Finlandia. Vokiška kokybė”, „BIG. Mažų krautuvėlių tinklas”, …

Nors dėmesio stokojantys marketingo konsultantai vis garsiau drįsta riktelti „Pozicionavimas mirė”, bet produkto pozicionavimą priešpastatyti produkto pavadinimui? Drąsu …

 Be abejo, aš puikiai suvokiu, jog komunikaciją valstybinėms įstaigoms ir valstybės valdomoms įmonėms daryti yra nelengva. Išlaidos marketingui vis dar daugelyje struktūrų yra suvokiamos kaip kaštai ir nieko daugiau.

Štai šiandien „Verslo žinių” portale vz.lt pamačiau žemiau esantį banner’į.

Banner’io nekeičiau ir jokios įtakos jam nedariau, net nekeičiau dydžio – jis toks koks yra.

Keturi klausimai šito banner’io kūrėjui:

1. Kas yra tas „baibokas” begantis?

2. Ar tau asmeniškai gražiai dera spalvos? Žydra ir žaloka.

3. Ar interneto banner’iui specialiai buvo naudojamas „JPG” formatas ir panaudota stipri optimizacija?

4. Ar būtum panaudojęs kitą šriftą jeigu reikalo negadintų raidė „ė”, kuri apriboja šriftų arsenalą iki tų kelių, kurie standartiškai yra „Windows”?

Mintis gera, elektroninių paslaugų idėja dar geresnė. Be abejo, ir viešinti tai reikia. Bet, jeigu išleidžiate (šiek tiek susipažinęs su reklamos vz.lt kainomis) bent jau 10 tūkst. šio bannerio transliavimui, gal verta dar 500 litų pridėti bannerio sukūrimui? Be abejo, kam švaistyti pinigus, jeigu bannerius puikiai daro „Aldona iš marketingo skyriaus” (STD turbūt vietoje marketingo skyriaus yra koks ryšių su visuomene departamentas, bet esmės tai nekeičia).

Aišku, šis Lietuvos Statistikos Departamento pavyzdys tėra tik pavyzdys. Pavyzdys to, ką daro absoliuti dauguma valstybinio sektoriaus kompanijų. Net valstybės valdomos įmonės, negali išsivaduoti nuo „Aldonos iš marketingo skyriaus” sindromo – vien ko verta „Lietuvos geležinkelių” „Ej, jaunime, nežiopsok, traukiniais pigiau važiuok!” (??!!)

Štai valstybės valdomas „Lietuvos paštas” savo interneto tinklalapyje net yra patalpinęs savo brandbook’ą! Keletas auksinių citatų iš jo:
„Bendrovės stilius yra viena iš įvaizdžio sudedamųjų dalių. Jo dėka bendrovė išsiskiria iš kitų organizacijų. Jis formuoja pagarbą, pasitikėjimą bendrovės siūlymais.”
„Bendrovės spalvos: juoda ir geltona. Be šių spalvų, papildomai gali būti naudojamos aukso arba sidabro spalvos.”

P.S. Nostra, perduok linkėjimus viešinimo kompanijos darbo grupei ;)

Praėjusį ketvirtadienį (gruodžio 6 d.) Marketingo specialistų asociacijos nariams vyko seminaras „Outdoor – In and Out”. Pranešimą apie 30 susirinkusių narių skaitė Vadimas Komarskis, „JCDecaux” marketingo vadovas Baltijos šalims.

Išskirčiau keturias pagrindines tezes:

„Outdoor” Skandinavijoje pradedama pardavinėti „už kontaktus” – anksčiau ar vėliau taip įvyks ir Lietuvoje (taip, kaip pardavinėjamos sekundės televizijoje). Bus parduodama „milijonas kontaktų”, o ne „200 stotelių”.

„Outdoor” veikia ne kūrybinės imantrybės, o seni klasikiniai „pastebimumo” ir „matomumo” kriterijai, kuriuos kiekvienas kūrybininkas galėtų prakeikti – didesnis produktas visada geriau, daugiau nei 6 žodžiai yra blogai, mažo logotipo niekas nepamatys.

„Outdoor” dalis bendrame „media” pinigų „pyrage” užima stabilią dalį – visose rinkose nusileidžia televizijai ir spaudai, o su radiju dalijasi 3-4 vietą. Įdomu tai, jog ta dalis nei didėja nei mažėja – lauko reklamos bendrovių pajamų augimas beveik sutampa su bendru reklamos rinkos augimu (taip yra ne tik Lietuvoje, bet ir dar daug kur).

„Outdoor” variklis – inovaciniai sprendimai. Laimi kompanijos ir kampanijos, kurios naudoja ne tradicinius plakatus, o įdomesnius sprendimus. Beje, apie inovacijas trimituoja visi – bet kokių medijų atstovai. Galbūt dėl to TV dalis pamažu mažėja, kadangi ten yra mažiausiai vietos inovaciniams reklamos sprendimams. Net tokioje naujoje ir drąstiškai augančioje medijoje kaip internetas tradicinius bannerius pardavinėti (o pirkėjams žiūrėti) yra nebeįdomu – inovaciniai sprendimai akcentuojami visur. „Outdoor” (plačiąja prasme) yra bene labiausiai naujovėms laisva priemonė – riboja tik siauras kūrybininkų mąstymas, savivaldybių reikalavimai, vandalizmas ir, žinoma, pinigai.

Pabaigai norėjau įdėti ką nors iš inovatyvių „Outdoor” išnaudojimo sprendimų, bet nesuradau mėgstamiausio. Dėl to iš Gobbito pavogiau vieną maketą, koks kabo Panevėžyje. Kai kūrybiškumas išsilieja per kraštus:

Plačiai nuskambėjo įvykis, kuomet studento vairuojamas automobilis Vilniuje, Ateities gatvėje, ignoruodamas raudoną šviesoforo signalą, partrenkė pėsčiajį, kuris žuvo. Nežinia kodėl, bet daugelis žiniasklaidos priemonių vairuotoją įvardino kaip Mykolo Riomerio universiteto studentą. Galbūt šis gandas įvyko savaime, kadangi įvykis įvyko šalia Mykolo Riomerio universiteto, galbūt vienas žurnalistas kažkur nugirdo, kiti patikėjo ir nusirašė.

Kadangi mėgstu stebėti pranešimų spaudai srautą ir RSS prenumeruoju organizacijų pranešimus spaudai, šiandien užkliuvo akis už pranešimo, kuris pavadintas: „KIENO PRESTIŽAS… VERTESNIS?”. Taip, taip, taip ir parašyta. Didžiosiomis raidėmis.

Pranešimą pasirašo Mykolo Riomerio universiteto Viešųjų ryšių centro direktorė, kurią aš, būdamas vadovu, atleisčiau iš darbo iš karto. Vien jau tai, jog pranešimas parašytas pažeidžiant kalbos kultūros reikalavimus, kas yra neatleistina iš valstybės pinigų gyvenančiai įstaigai, be to, mokslo įstaigai, kuri turi Kalbos kultūros katedrą, kuri užsiima aukštojo mokslo siekiančių piliečių kalbos kultūros ugdymu.

Be to, kaip viešųjų ryšių profesionalė, universiteto centro direktorė daro aibę klaidų. Siūlau susipažinti su visu pranešimo tekstu:

KIENO PRESTIŽAS… VERTESNIS?

Pastarosiomis dienomis didelio atgarsio susilaukė autoįvykis, kai devyniolikmetis studentas M.L. Vilniaus mieste, Ateities gatvėje, nesustojo priešais perėją reguliuojančio šviesoforo raudoną signalą, partrenkė moterį ir pabėgo iš įvykio vietos, vertintinas ne tik Baudžiamojo Kodekso straipsniais.
Keletą dienų inicialais įvardijamas asmuo (mat, jam tokią apsaugą garantuoja Asmens duomenų apsaugos įstatymas) buvo pristatinėjamas kaip Mykolo Romerio universiteto studentas. Gal būt, vien todėl, kad įvykis fiksuotas toje pačioje gatvėje, kurioje įsikūręs universitetas. Visą savaitę neigiamame kontekste žiniasklaidoje linksniuojamas Mykolo Romerio universiteto vardas.
Šiandien paskelbtame Vilniaus apygardos prokuratūros pranešime spaudai patvirtinama, jog avariją padaręs M.L. yra Vilniaus universiteto Teisės fakulteto studentas.
Niekam nekelia abejonių, kad nei universitetas, nei darbovietė nėra auklėjimo įstaigos ir neprivalo atsakyti už asmens poelgius. Vienok, verta prisiminti, jog prisidengimas kito žmogaus vardu, manipuliavimas įstaigos arba organizacijos prestižu –gilesnė problema, kelianti klausimą, kieno – nusikaltusio asmens ar universiteto – prestižas vertesnis bei užtraukianti atsakomybę už garbės ir orumo įžeidimą.

Kontaktinis asmuo:
Valentina Jakimavičienė
Viešųjų ryšių centro direktorė
Mykolo Romerio universitetas
Tel.: 2714 534, 8686 84767
rvisuom@mruni.lt; valent@mruni.lt

Be kalbos kultūros klaidų, šiame pranešime daromos bent šešios labai didelės viešųjų ryšių klaidos, kokių viešųjų ryšių profesionalai paprastai nedaro:

1. Krizę reikia valdyti iš karto. Įvykis atsitiko daugiau nei prieš savaitę. Jeigu nori imtis valdytis krizę, turi tai daryti iš karto. Po savaitės jau gali ramiai laukti, kad kuo greičiau šį įvykį visi pamirš. Paleisdamas tokį pranešimą, tik dar kartą iškelsi šią temą į viešumą.

2. Slėpkite emocijas. Skaitydamas šį pranešimą taip ir matau besipiktinančią moterį, rėkiančią ant žurnalistų.

3. Kam dar apeliuoti į kažkokias visuomenės problemas, jeigu jau pareiškėte, jog universitetas čia niekuo dėtas. Be to, nekaltų žmonių žūtis pėsčiųjų perėjose yra keliasdešimt kartų didesnė problema negu „prisidengimas kito žmogaus vardu, manipuliavimas įstaigos arba organizacijos prestižu”.

4. Atsakykite į klausimą – kam šis pranešimas skirtas? Jeigu visuomenei, tai žinote, jog visuomenė pranešimų spaudai neskaito. Jie skaito tai, ką jiem „perduoda” žurnalistai. Kokį straipsnį gali parašyti žurnalistas remdamasis šiuo jūsų pasiūlymu temai?

5. Suformuluokite tikslų pranešimo spaudai pavadinimą. Kadangi taip jau atsitiko, kad jis mane „užkabino” ir perskaičiau pranešimą, tai net ir dabar negaliu suprasti, ką pavadinimas reiškia.
6. Nepūskite krizės dar didesnės negu ji yra. Jeigu žurnalistai ir nebūtų pranešę, jog tai yra Mykolo Riomerio universiteto studentas, tai bent jau aš asmeniškai būčiau vien „avarija įvyko Ateities gatvėje”, „studentas” susiejęs su Mykolo Riomerio universitetu. Manau ne aš vienas. Kitą vertus, kuomet atsitinka gatvėse tokie žiaurūs įvykiai, visiškai tampa nesvarbu, ar vairuotojas buvo „Mykolo Riomerio”, „Vilniaus Universiteto” ar „Kembridžo” studentas ir tai yra tik smulkmena pranešimuose apie šį žiaurų įvykį. Štai tokie garsūs pareiškimai tik atkreipia dėmes į tokias detales.

„Brandinti brand’ai” yra jau nuo 2003-ųjų vis labiau plintantis pasaulinių rinkų trend’as.

„IPod” + BMW, vėliau „iPod” + mašina išplito beveik su visais „Premium” klasės automobiliais.

„Good Year” + „Adidas” – šitas vienas mano iš mėgstamiausių.

„Acer” + „Ferrari” – „Ferrari” greitas kaip „Acer”, „Acer” greitas kaip „Ferrari”.

Bene labiausiai „brandintų brandų” trendu naudojasi olandų kampanija „Philips”:

„Philips” + „Nivea” – „Philips” skustuvas su jau integruotu „Cool Skin” kremu. Be šio turbūt geriausiai žinomo pavyzdžio, „Philips” lygintuvų modelis parduodamas su „Unilever” skysčiu, „Philips” kavos aparatas+kava „Senseo”, „Philips” nešiojamas CD grotuvas + „Nike” („Nike” paskui juos apšoko su „iPod”+”Nike”), „Philips” buitinė technika „Ikea” parduotuvėse ir kt.

Be abejonės, dažniausias „brandų” „brandinimo” modelis yra kuomet „praktiškas” brand’as dar „pabrand’inamas” madingu „brandu”. Dėl to tarp „branded brands” pavyzdžių daug yra madingų brandų kaip „iPod”, „Nike”, „M&M’s”, „Puma”.

Ar Lietuvoje turime „branded brands” pavyzdžių? Mažai. Daugelis pavyzdžių geriau tiktų į bendradarbiavimą naujų produktų kūrimo srityje, o ne prekės ženklų susiejimą. „SEB” + „Laisvalaikis” = bendra kortelė; „Lukoil” + „Maximum” = bendra nuolaidų sistema.

O ar galėtų būti? Pvz. Saldainiai su „Karūnos” šokoladu ir „Alitos” brendžiu; sumuštinis su „Vilniaus duona” ir „Arvi” kalakutiena; greito maisto restoranų tinklas „Tele Bim Bam” (operatorius – „Čili) ir t.t.

Kodėl Lietuvoje tokių pavyzdžių dar beveik nėra? Mano manymu, priežastys dvi:

1. Lietuvoje nėra daug „stiprių” brand’ų, kurie galėtų sietis su kitais nerizikuodami prarasti ar „pasigadinti” savo įvaizdžio – ir kitu kampu: nėra daug brand’ų, kurie netemptų stipresnio brand’o žemyn. Žodžiu, sinergijai sunku surasti du „kokybiškus” ir drąsius brand’us;

2. „Laikymas savo glėbyje” ir nenoras plėsti ir dalintis tuo, ką turi. Uždarumo politika dar labai giliai įaugusi tiek pavienių žmonių sąmonėse, tiek kompanijose. Daug vadovų dar yra nesuvokiama, jog galima kurti bendrus projektus, kad ir su netiesioginiais konkurentais;

3. „Madingų” prekės ženklų trūkumas – ar žinote kokį lietuvišką prekės ženklą, kurį būtų galima laikyti „trendy”? „Kelias į žvaigždes”? „Pravda”?

4. Politiniai dalykai – reikia pripažinti, jog Lietuva yra maža šalis ir didelė dalis verslo sukaupta vos keliose korporacijose ar verslo grupėse. Tos grupės dažnai konfrontuoja tarpusavyje, o pridėjus antrame punkte aprašytą „nenorą dalintis”, bendras projektas su kompanija iš kitos grupės tampa neįmanomas.