Simonas Bartkus | Blog

Pasirodo, praėjusį penktadienį, kai didžiąją laiko dalį praleidau trindamasis Oslo ir Stokholmo oro uostuose, turėjau dažniau žagsėti, negu išgyventi ausų užgulimą – kolegos kalba, kad balandžio 4 dieną vykusioje „BLOGin” mano kuklaus tinklaraščio vardą minėjo ir Aurelijus Katkevičius, ir Džiugas Paršonis (nezinau.lt), tiek Deividas Talijūnas, kuris nepagailėjo ir atskiros slidės su mano tinklaraščio iliustracija (parsisiųsti pastarąją prezentaciją galite čia):

Pasijučiau tikrai nepelnytai pagerbtas – ačiū visiems.

Iš serijos „Ar žinote, kad …” (antra pagal įdomumą serija po „Čia priėjo Kindziulis”)

Adresas www.gmail.lt priklauso UAB „Omnitel”? Ir jis yra skirtas informuoti apie „Omnitel” paslaugą „Gmail“ paštas telefone.

Iš tiesų, tai ne „Omnitel” paslauga, o „Google” paslauga, kuria gali naudotis bet kurio operatoriaus vartotojai.

whois.domreg.lt teigia, jog adresas įkurtas 2008.01.17… Kiek patikrinau su kitais adresais, tai įkūrimo data dažniausiai rodoma teisingai (nėra rodoma paskutinio pakeitimo, ar paskutinio „sumokėjimo” data).

Kelios tezės:

1. Ar galėjo iki 2008.01.17 adresas būti laisvas? … Pereščiaus šalyje tai nerealu.

2. „Omnitel” perpirko adresą iš kito savininko … Kas jis toks? Jis aplenkė „Google” savo laiku?

3. Adresas „Omnitel” suteiktas su „Google” žinia?

Kad įdomius pranešimus spaudai lietuviški portalai ryja nekramtę pastebėjau jau seniai. Kuomet aktyviai rengdavau kino rinkos apžvalgas, tai nuolat matydavau, jog mano padarytos klaidos atsispindi per didžiausius lietuviškus portalus. Kažkada net knietėjo specialiai įvelti kokią juokingą „klaidą” ir pažiūrėti, kas iš to išeis, bet susilaikiau.

Padarė tai „FlyLAL”, matyt, patys to nenorėdami (linkėjimai jiems ir jų viešųjų ryšių agentūrai „PR Service/Edelman Affiliate”). Pranešimo spaudai apie naują skrydį į Stokholmą pavadinime jie įvėlė grubią klaidą, kuri įkūrė naują miestą – Stokhomą.

Štai ką jie paleido „BNS” spaudos centre:

Apie naują miestą paskelbė lrytas.lt:

Įkandin jam suskubo „Delfi”:

„Delfi” beje pirmasis klaidą ištaisė – štai ką reiškia turėti daug akylų komentatorių.

Neatsiliko ir vienas sparčiausiai augančių portalų vtv.lt:

„Zebrai” irgi tai pasirodė aktuali naujiena:

„Autoplius” mano, jog naujas skrydis į naują miestą įdomus ir ieškantiems naujo automobilio:

Pati „FlyLAL” savo interneto tinklalapyje žinutę idėjo vėliau negu išplatino pranešimą spaudai bei jį jau paskelbė didieji portalai, bet:

P.S. Šiuo įrašu šiek tiek pasijutau atiminėjantis dienos duoną iš dievų žiniasklaidos.

Atsimenu, prieš kažkur du metus, kuomet dar dirbau „Interactive Marketing Partner”, į svečius užsuko niekam nepažįstamas Arnoldas (toks personažas, besislėpęs po „ŽudykReklamą” ir „Kur Viktoras?”) ir visiem papasakojo apie idėjas surengti Lietuvos blogerių konferenciją. Dėl to už jį labai džiaugiuosi, matydamas stotelėse „BLOGin 2008” reklamą ir skaitydamas apie solidų ir nepigų renginį. Šiek tiek gaila, jog negalėsiu dalyvauti „BLOGin 2008” konferencijoje, kadangi tą dieną greičiausiai būsiu Osle.

Lygiai kaip ir pbg (beje, jis kažkada man parūpino kvietimą į „LiveJournal” – atskiros kalbos vertas žingsnis po blog’ų pasaulį), visai netikėtai išvydau nuorodą į savo tinklaraštį Alfa.lt kuruojamuose „Geriausių tinklaraščių rinkimuose”. Užimu garbingą paskutinę vietą skiltyje „Medijos” (neblogas naujadaras). Savotiškai ir džiaugsmas šildo širdį – esu per didžiausia galimą atstumą nuo pagrindinio prizo – „Windows Vista” operacinės sistemos (jau įsivaizduoju, kur ją padėčiau).

Balsuokite už qemm arba už vytauc – jie prezidentais žada būt.

Iš kitos pusės – norečiau, kad savo kategorijose laimėtų „Internetas_LT” ir „Dienos duona” – argi jūs nenorite sužinoti, kas po šiais blog’ais slepiasi?

Vasario 28 dieną teks skristi darbo reikalais į Oslą – šiuo maršrutu tenka skraidyti labai dažnai. Ketvirtadienis, yra, beje, vienintelė diena savaitėje, kai „AirBaltic” turi rytinį tiesioginį reisą Oslas-Vilnius. Todėl skrisiu 6:30 iš Vilniaus į Oslą, o vakarop 18:05 skrisiu Oslas-Kopenhaga, o 20:30 – Kopenhaga-Vilnius.

Kadangi Lietuvoje įsikūrė visa krūva aviabilietų pardavimą internetu vykdančių bendrovių, labai įdomu pasidarė, koks kainų skirtumas tarp jų.

Kadangi skrydžių bilietų kainos kinta kas kelios valandos, tai pateikiu tokias kainas, kokias pateikė tinklapiai vasario 19 dieną, 20:30 – 21:00 val.:

Greitai.lt: 938 LTL;

Avia.lt: 933 LTL; (beje, Avia.lt pasiūlė dar pigesnį skrydį su dukterine SAS kompanija Wideroe , kuri skraido „Dash’ais” Oslas-Kopenhaga, bendra skrydžio kaina 926 LTL);

KalevaTravel (ex. bilietai.lt): 923 LTL (analogiškas Avia.lt pasiūlymas su Wideroe irgi pateiktas – 916 LTL);

tiesiai.lt: 932 LTL („geniali” sistema pasiūlė skristi tiesioginiais norwegian.no reisais su maža smulkmena: skrydis Vilnius-Oslas prasideda 13 val., Oslas-Vilnius 9.30 val…. suprask, grįžk anksčiau nei išskrisi, jei su Wideroe – 925 LTL);

skrendu.lt: 933 LTL (su „Wideroe” – 926 LTL);

skrisk.lt: 908 LTL (su „Wideroe” – 901 LTL);

aviabilietai.lt: 933 LTL (su „Wideroe” – 926 LTL).

Ką siūlo „AirBaltic”?

Ogi nieko. Vakarinių skrydžių per Kopenhaga „AirBaltic” per savo interneto svetainę tiesiog nesiūlo. Siūlo skristi ryte tiesiogiai į Oslą už 211 LTL, o grįžti siūlo tik per Stokholomą arba pietiniu skrydžiu per Kopenhagą… Iškilo klausimas – gal jie geriau žino, jog jų vykdomame skrydyje nebėra vietų? Nė Velnio – renkantis tiesioginį skrydį Kopenhaga-Vilnius pasiūlymas atsirado. Rezultatas – tiesiogiai iš „AirBaltic” skrydžio įsigyti nepavyks.

Ką siūlo „AirBaltic” didžioji motina „SAS”?

Parodo viską gražiausiai ir patogiausiai. Ir brangiausiai – už 1048 litus.

Pastebėtina tai, jog didžioji aviabilietų rezervavimo sistemų neturi galimybės rinktis papildomas opcijas bilietui – daugelis jų parduoda tik žemiausios ekonominės („lowest economy”) klasės bilietus, reta kuri atskiria ekonominės ir verslo klasės bilietus. Nė viena iš sistemų neleido rinktis bilietų keičiamumo/gražinimo opcijų, pasirinkti specialių klasių (konkrečiu atveju „SAS” „Economy Extra”). Tą galima padaryti tik užsakant bilietus per SAS. Dėl to verslo reikmėms šios sistemos sunkiai pritaikomos – mano darbovietė bilietus perka per kelionių agentūrą, ir, kaip iš šio tyrimo supratau, vargiai gali ją pakeisti į kažkurią iš bilietų rezervavimo sistemų.

Jeigu daryti išvadas: lyderis Greitai.lt turi ir didžiausią maržą – natūralu, kad gali sau leisti nežaisti žemos kainos korta. Mažiausią maržą bent jau šiuo metu taiko „BPC Travel” valdomas skrisk.lt – klausimas, galbūt tai laikinas dalykas, įvedant naują sistemą į rinką.

Aišku, vienas testas tai labai primityvios išvados – galų gale tos pačios kompanijos gali turėti skirtingas maržas skirtingų aviakompanijų bilietams.

„Omnitel” atidarė elektroninę prekybos muzika parduotuvę – lietuvišką ir, iš principo, panašią į „iTunes” – principas tas pats, tiesiog gali pirkti muziką internetu.

Tai pabandžiau nusipirkti, kažką lietuviško iš karto.

Bet, pradžiai įlindau į FAQ – norėjau sužinoti, ar galėsiu dainą įsirašyti į „iPhone”, atradau kitą akibrokštą:

– Reikalinga tokia programinė ir techninė įranga: 2. „Windows“ 2000/XP/Vista (ne „Mac“ ar „Linux“) operacinė sistema

Aha, reiškias aš įrašytas į atstumtųjų tarpą ir esu išbrauktas iš galimų vartotojų sąrašo. Pasirodo, kūrėjai tiesiog tingėjo „Mac” operacinei sistemai pritaikyti pardavimo sistemą.

Na, kadangi darbe naudoju „Windows”, tai žengiu toliau, ieškau atsakymo, ar galėsiu klausytis per „iPhone”….

Dėmesio! Apple Ipod kol kas nepalaiko formato.

Aha, reiškia parduotuvės kūrėjai iš savo pirkėjų arsenalo dar išbraukė populiariausių pasaulyje grotuvų turėtojus.

Kadangi esu TOOKS atkaklus, nusprendžiau vistiek bent vieną dainą nusipirkti.

Ėmiau ir bagstelėjau ant tituliniame puslapyje reklamuojamo „Gintarės” albumo „Ar tu mane mylėsi” (neklauskite, kodėl sugalvojau naršyti ŠĮ albumą). Vaizdelis:

Nėra kainų, mygtukas „Pirkti” neaktyvus…. Pirma mintis – gal čia kas nors neveikia. Bet nuėjau į kitą albumą, pasirodo kitur yra kainos ir viskas veikia. Klausimas tarp kitko – kodėl čia įdėtas „Gintarės” albumas, nors jis, kaip suprantu, neparduodamas?

Kadangi esu labai įkyrus pirkėjas, bandau pirkti toliau. Atskiros kalbos dar reikalautų kaina – 5 LTL už lietuvišką kūrinį arba 50 LTL už visą CD – daugiau nei dvigubai negu fizinis CD prekybos centre – bet dabar mes apie „usability”, o ne apie kainodarą.

Į krepšelį įsidėjau du „Mango” kūrinius – iš nostalgijos besiskirstančiai grupei. Jau ketinau eiti link apmokėjimo, bet … :

Pradėjau galvot, gal miegu, o gal ryžas. Nuėjau prie lango. Apsižvalgiau. „Europa”, Geležinio Vilko gatvė, Televizijos bokštas matosi… Visgi, Vilnius…

Aišku, galėčiau dar ieškoti savo IP adreso ypatybių, gal mano IP adresas kažkoks „negražus”. Gal net į „supportą” galėčiau parašyti. Bet lietuviška interneto muzikos parduotuvė mane atvirai ir angliškai pasiuntė toli… (tai į „supportą” kokia kalba rašyti?). Neparduoda, vadinasi, neparduoda.

Taip ir lieki, nuskriaustas, pinigų neišleidęs.

Toliau lieku laukti, kada „iTunes” leis registruotis vartotojams iš Lietuvos. Mačiau, Andriaus Mamontovo, Jurgos Šeduikytės, Lemon Joy ir kitų albumus galima pirkti per „iTunes” už 99 centus….

„Apple” jau nebėra kompanija, kuri gamina stebėtinai greitus gaminius arba stebėtinai patvarius. Jie tokie patys ir gaminami ten pat, viskas, kuo ji stebina ir žavi milijonus vartotojų – „usability”. Kad ir tokios jos paslaugos kaip „iTunes” muzikos pirkimas ar kino filmų nuoma internetu – šių paslaugų sėkmės priežastis yra ne tai, jog „kitur negausi”, „nes pigiau” ar „čia geriau” – čia tiesiog patogiau! Noriu parsisiųsti ir paklausyti vieną dainą – „CLICK!”, „PLAY”. Du žingsniai. Taip, iš mano kreditinės kortelės iškeliavo doleris, bet bala jo nematė. „iTunes” net su nelegaliomis MP3 sugeba patogumu kovoti – būriui žmonių yra geriau gauti patogiai, bet už dolerį, o ne pusvalandį naršyti interneto saitus, ieškoti torrent’ų ar klaidžioti P2P tinkluose, nors nemokamai, bet ilgai ir su galimybe nesunkiai pasigauti virusą ar šiukšlę.

SP.lt/muzika revoliucijos, matyt, nesukels. Liks tik „Omnitel” užsidėtas (sau, he he) pliusas, jog „JO, mes muziką internetu parduodam” ir išleisti tam projektui pinigai.

 Turbūt, ne veltui, „Verslo žinios” buvo pripažintos skaidriausiu dienraščiu Lietuvoje. Nedaug kur, užsakęs reklamos, gausi tokį straipsnį tame pačiame puslapyje, kur patalpinta reklama.

Tautine spalva (šaltibarščių) nudažytos avialinijos „FlyLAL” į Barseloną už 145 litus ne(be)skraidina. O gaila.

Įmonių katalogai katalogėliai telefonu skambinėja vis rečiau. Bet „modernių” pasiūlymų brukėjų, siunčiančių nuolatinį srautą informacijos elektroniniu paštu info@KOMPANIJA.lt su keliu megabaitų „attachment’ais”, kuriame sudėtas visas produkcijos katalogas (dažniausiai MS Word formatu).

Visgi, kiekvienoje blogybėje yra žiupsnelis gerosios romantikos. Štai šiandien gautame viename tokiame pavyzdyje, atradau sakinį, kuris tikrai yra aukščiau aukščiausiojo pilotažo. Štai tokiu sakiniu buvo baigta žinutė:

„Belaukdami komentaru liekame Jusu dispozicijoje bet kokiam papildomam pasiteiravimui.”

Pirmą kartą „direct-selling” iš arti pamačiau kokiais 1995-aisiais, kuomet tikras „amerikoniškas salesman’as” atėjo į mūsų namus ir visai šeimai pristatė dulkių siurblį „Rainbow”. Tai buvo laikai, kuomet visi buvo „vadybininkai” (ne daug kas ir pasikeitė, iš tiesų), visi sutartinai nešiojo žalius švarkus, o mobilių telefonų dar nebuvo.

„Rainbow” dulkių siurblys iš tiesų atrodė stebuklingas daiktas. Dar stebuklingesnė buvo jo kaina – berods standartinė kaina buvo apie 1900 dolerių (taip, tais laikais kainas sakydavo doleriais), o tradicinis „direct-selleriams” „greito apsisprendimo” pasiūlymas buvo 1500 dolerių.

Nesuklysiu pasakydamas, jog tuo metu ši kaina už dulkių siurblį 99,5% Lietuvos gyventojų apskritai buvo nesuvokiama. „Pagooglines” internete atradau, jog šiandien įmanoma naują „Rainbow” įsigyti už ~6000 LTL, kas ir šiandien yra penkis kartus didesnė kaina už aukštos klasės buitinį dulkių siurblį parduodamą parduotuvėje.

Taip pat „pagooglinęs” atradau, jog šį siurblį tiesioginiai pardavėjai ir šiais laikais vis dar pardavinėja – daugiausia apie tai galima rasti kur ne kur, o „Supermamų” forume. Šiek tiek nustebau – maniau, jog iš Lietuvos jie jau pasitraukė.

Bet kokiu atveju – „direct selling’as” nėra pas mus paplitęs tokia forma, kaip, tarkime JAV. Vargu, ar jie turi kažkokių perspektyvų.

Tiesioginiai pardavėjai į namus nesiveržia (kiekvieną rudenį šeštadieniais 7,30 A.M. į duris skambinantys ūkininkai ir siūlantys bulves nesiskaito, be to, naujos statybos namų jie tikslingai privengia), „TV Shop’ai” užima gal tik kelias minutes eterio per dieną, pardavimais telefonu užsiima tik bankai ir mobiliojo ryšio kompanijos.

Kokios tokios padėties priežastys? Išskirčiau dvi:

1. „Mano namai – mano tvirtovė” – lietuviai labai nenoriai atidaro duris nepažįstamiems žmonėms į savo namus. Ar daug iš jūsų atveriate duris „užgavėnių žydukams”?

2. „Tiesioginiai pardavėjai parduoda šlamštą”. Šlamšto pardavėjų XXa. pabaigoje į gyventojų namus vaikščiojo daug. Kadangi lietuviai yra gana patikli tauta, nemažai jo ir įbruko, todėl jeigu net neturi pats patirties, kaip nusipirkai niekalą, tai tikrai turi tavo giminaitis ar kaimynas. Šlamštą parduoda ne visi ir tikrai nemažai kompanijų Pasaulyje parduoda gerus daiktus tiesioginio pardavimo būdu, bet jie jau turi užklijuotą „blogiečių štampą” ant kaktos.

Prie šlamšto filosofijos skleidimo prisideda ir kasdienis „TV Shop’as”, kuris pardavinėja labai abejotinos kokybės daiktus, tiesa, gan pigiai. Pastebėjau, jog jie keliose vietose atidarė tikras parduotuves, kur pardavinėja savo produkciją – spėju, labiau politinis žingsnis – realią parduotuvę turintis pardavėjas atrodo patikimiau – jau bent nueiti ir ką nors aprėkti, kada reikia, gali.

Kokios tiesioginio pardavimo kompanijos sėkmingai veikia Lietuvoje? Prismenu tik „Avon”, „Tupperware”, iš dalies „Zepter”. Panašiu principu dirba ir „Eastcon”, kuri, matyt, dėl šių priežasčių pakeitė šiek tiek profilį ir nebesibrauna aktyviai į namus, o pardavimus vykdo kviesdami klientus į kavines/restoranus/koncertus.

Kas vyksta gilias „direct selling” tradicijas turinčiose šalyse? Ogi tiesioginiai pardavėjai buvo pirmieji, kurie sugužėjo į internetą. Jeigu pas mus tokių būtų, matyt, elektroninė prekyba gal aktyvesnė būtų. Man atrodo, jog tradiciniam pardavėjui sunkiau yra persilaužti ir eiti į internetą, negu tiesioginiais pardavimais užsiimančiai kompanijai išplėsti veiklą iki elektroninės prekybos. Dabar elektroninę prekybą judina flagmanai, kurie užsiima _tik_ prekyba internetu – neriba.lt, level.lt, patogupirkti.lt.

Nežinau kokią laurų dalį skirti mano blogo skaitytojui fogenous, kokią tiesiog „Teo” kompanijai, bet šiandien mano namuose po tris valandas trukusių meistro darbų pasklido „Zebra” belaidės bangos, o televizoriuje sušvietė „Gala” transliuojami vaizdai. VALIO! :)