Simonas Bartkus | Blog

lrytas.lt vasario pradžioje spausdino interviu su manimi, kurį publikuoju čia, kad liktų archyve, kaip gana platūs ir išsamūs atsakymai į įvairius klausimus aviacijos temomis.

Ačiū Aidai Murauskaitei. Interviu originalas – S. Bartkus: „Lietuviai įpratę skraidyti pigiai“

——-

Valdyti tris šalies oro uostus bendrai yra gera mintis. Į Vilnių turėtų skraidyti tradicinės oro bendrovės, į Kauną – žemų sąnaudų. Tokiai naujos susisiekimo valdžios aviacijos verslo vizijai šios srities ekspertas Simonas Bartkus pritaria, tačiau primena, kad tai lengvai nupiešiama tik popieriuje, o realybė kur kas sudėtingesnė.

— V.Balkūno nuotr.; lrytas.lt

S. Bartkus trejus su puse metų dirbo komercijos direktoriumi Tarptautiniame Vilniaus oro uoste (TVOU). Jau kelios dienos jis – naujos oro bendrovės „Air Lituanica“ komercijos direktorius.

Anot S. Bartkaus, tikėtina, kad po trejų ar penkerių metų Lietuvoje leisis lėktuvai iš Gruzijos ar Kazachstano. O lėčiau nei iki šiol, tačiau augsiantys tiek Vilniaus, tiek Talino oro uostai dar šiemet ar kitąmet sunaikins atotrūkį tarp jų ir Rygos oro uosto.

Be to, jis nesutinka, kad Vilniaus ir Kauno oro uostai varžėsi tarpusavyje, užuot rūpinęsi visos šalies gerove.

– Nors tikinote, kad jūsų išėjimas nesusijęs permainomis šalies susisiekimo valdžioje, dabar gal jau galėtumėte pasakyti, ar tikrai pokyčių Vilniaus oro uosto vadovybėje nepaskatino politiniai vėjai?

– Ne, tai sutapimas. Mano apsisprendimą labiau lėmė kitų ir savo paties išsikeltos užduotys. Mano užduotis buvo atkurti ir keleivių srautą. Tai pavyko – 2012 metais pasiekėme naują aptarnautų keleivių skaičiaus rekordą.

Tikslas buvo ir pritraukti naujų aviakompanijų – jau 2011 metais pasiekėme rekordinį maršrutų ir Vilniuje dirbančių oro bendrovių skaičių, kurį dar pagerinome 2012 metais. Vilnius sujungtas tiesioginiais skrydžiais su 44 kitais oro uostais, dirba 21 aviakompanija.

Kita mano užduotis buvo neaviacinių pajamų didinimas Vilniaus oro uoste. Nuo 12 mln. litų neaviacinių pajamų 2009-aisiais pajamos 2012 metais pasiekė 18 mln. ir buvo viena iš priežasčių, kad įmonė 2012 metais vėl dirbo pelningai.

– Svarstoma, kad derėtų steigti oro uostų valdymo įmonę, o Vilniaus, Kauno ir Palangos oro uostai taptų jos filialais su savo vadovais. Kaip vertinate tokį modelį?

– Manau, ši idėja puiki. Toks modelis taikomas Ispanijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Suomijoje ir netgi Estijoje. Tai ne tik leistų vykdyti bendrą rinkodarą, tačiau padėtų taupyti ir administravimo sąnaudas, bendrai vykdyti pirkimus, paprasčiau dalintis reikalinga įranga ir įrankiais.

Mano nuomone, trys tarptautiniai reguliariuosius reisus Lietuvoje aptarnaujantys oro uostai yra per daug mūsų rinkai. Tačiau šios situacijos keitimas užtruktų 10-15 metų, per trumpesnį laiką pokyčiai būtų skausmingi. O jeigu nebus keičiama, tuomet, manau, bendras oro uostų valdymas yra geriausias įmanomas sprendimas.

– Susisiekimo ministerija pabrėžė, kad toks modelis skatintų kovoti dėl keleivių pritraukimo į šalį, o ne konkuruoti tarpusavyje. Ar Vilniaus ir Kauno oro uostai varžėsi tarpusavyje?

– Mano manymu, varžymosi tarpusavyje nebuvo, tačiau reikia suprasti, kad tai buvo atskirai valdomi oro uostai ir visi bandėme pritraukti aviakompanijas bei keleivių srautus.

Kai kalbame apie varžymąsi, prisimenamas “Ryanair” dalies maršrutų perkėlimas iš Kauno į Vilnių, tačiau reikia nepamiršti, kad aviakompanijos pačios renkasi efektyviausius veiklos būdus, o drauge oro uostus, iš kurių skraidyti. Oro uostams keliama užduotis sudaryti kuo palankesnes tam sąlygas.

– Ką manote apie dar vieną pasvarstymą, kad TVOU turėtų būti tradicinių oro bendrovių oro uostas, o į Kauną skraidytų žemų sąnaudų įmonės? Ar galima ir ar reikia šitaip reguliuoti srautus?

– Aš visiškai palaikau idėją, kad oro uostų kainodara turi būti skirtinga, išlaikant žemesnes kainas Kaune ir aukštesnes Vilniuje. Sąlygos gali būti keičiamos, tačiau galutinį sprendimą, kurį oro uostą pasirinkti skrydžiams, priima aviakompanijos.

Tai lengvai nupiešiama tik ant popieriaus, tačiau realybėje situacija yra gerokai sudėtingesnė.

Europoje nėra nė vieno oro uosto, kuris vengtų pigių skrydžių aviakompanijų. Tai mačiau visuose aviacijos renginiuose – yra tik nesugebančių sudaryti tam sąlygų dėl įvairių priežasčių: „slotų“ (teisė pakilti ar nusileisti tam tikru laiku – red. past.) trūkumo, labai aukštų sąnaudų ar panašiai.

Kitas dalykas – skirstymas į pigių skrydžių bendroves ir “tradicines“ jau dabar yra sudėtingas, o ateityje darysis dar sudėtingesnis.

“Lufthansa” perduoda visus savo skrydžius Europoje pigių skrydžių padaliniui “Germanwings”, tą patį daro “Air France”, “Finnair” jau perleido skrydžius žemų sąnaudų bendrovei “flyBe”. Oro uostai turi sudaryti sąlygas, na, o jau bendrovių pasirinkimas, kur jiems leistis.

– TVOU būdavo nemažai keiksnojamas, kad pagrindinė oro bendrovė – žemų sąnaudų. Europos milžinės oro bendrovės vis steigia tokias įmones. Jos orientuojasi į mažesnes pajamas gaunančius keleivius? Verslo keleivių tarp jų nėra?

– Čia turime aiškiai atskirti sąvokas. Žemos sąnaudos yra svarbios visoms aviakompanijoms. Žemų sąnaudų bendrovės pripratino Europą prie mažų kainų ir nesvarbu, ar tai verslo keleivis, ar laisvalaikio keleivis, visi jie nori mokėti mažiau.

Didžiosios žemų sąnaudų bendrovės “Ryanair” ir “Wizz Air” orientuojasi į turistų srautą – skrydžių dažnis yra žemas, dideli lėktuvai, kurie leidžia pasiūlyti pačią mažiausią kainą.

Tačiau verslo keleiviams yra svarbūs tvarkaraščiai, skrydžių dažnis, bilietų keitimo galimybė, oro uostai, į kuriuos skrendama, ir kiti dalykai. Manau, kad ateitį rinkoje turės žemų sąnaudų tačiau į verslą orientuotos bendrovės.

– Tarptautinės oro uostų tarybos „ACI Europe“ duomenimis, pernai Europos Sąjungoje keleivių srautas augo vos 0,2 proc. Ne ES šalyse augimas buvo didesnis. Labiausiai sekėsi Turkijos, Rusijos, Gruzijos, Islandijos ir Moldovos oro uostams. Ką rodo tokie pokyčiai?

– Keleivių srautą labiausiai lemia ekonomikos pokyčiai. Vakarų Europoje ekonomika sustingo, todėl keleivių skaičius liko stabilus ar netgi krito.

Rytų Europoje ekonomika augo, keleivių skaičius didėjo. Be to, Rytų Europos dalies kelionių skaičius vienam gyventojui vis dar yra mažesnis nei Europos vidurkis, tačiau tas atotrūkis mažėja.

Tad ir mes turime plėtros galimybių. Keleivių oru skaičius, tenkantis vienam gyventojui, mūsų šalyje vis dar mažesnis nei Latvijoje ir Estijoje.

– Esate sakęs, kad Vilniaus oro uostas nebegali augti taip įspūdingai. Tokiu atveju kokiomis kryptimis jam derėtų plėstis? Kokios jo perspektyvos? O Kauno oro uosto? Palangos?

– Vilniaus oro uosto keleivių skaičius 2011 metais augo 25, o 2012 m. – 29 procentais.

Keleivių skaičius Lietuvos oro uostuose procentiškai taip staigiai nebeaugs, nes lyginamasis keleivių skaičius pasidarė didesnis. Tačiau manau, kad artimiausią penkmetį kasmet keleivių skaičius gali padidėti apie 200 tūkst. keleivių. Tai nėra mažas augimas. Kaip jis pasiskirstys tarp oro uostų, mano manymu, šaliai nėra taip svarbu.

– Kai kurios bendrovės pernai ir šiemet atsisakė reisų į Vilnių. Kurių iš jų paliktos spragos labiausiai žiojinčios, kurias derėtų kuo skubiau užpildyti?

– Situacija nuolat keičiasi. Nemanau, kad yra didelių skylių. Skyle buvo galima laikyti skrydžių trūkumą į Švedijos sostinę Stokholmą, tačiau jau paskelbta, jog balandžio 1 d. šiuo maršrutu skraidys “Scandinavian Airlines”.

Kur rinkoje matau nišą? Tai labai dažni skrydžiai verslui reikalingomis kryptimis. Tai svarbu verslui, konferencijų turizmui. Turime ryšį su Kopenhaga, Frankfurtu, Helsinkiu, tačiau didelę naudą atneštų patogios jungtys su Amsterdamu, Paryžiumi. Susisiekimas su Briuseliu taip pat nėra toks, koks būtų naudingas visiems.

– Bankrutuojančią ukrainiečių „Aerosvit“ Vilniuje žada pakeisti „Ukraine International“ ir „UTair Ukraine“ . Ar to pakanka?

– Didelė dalis “Aerosvit” srauto Kijeve buvo tranzitiniai keleiviai. Manau, kad tranzitinį srautą perims “Turkish Airlines”, kuri nuo birželio skraidins iš Vilniaus per Stambulą.

Sunku prognozuoti, kaip keisis srautai Kijevo kryptimi nelikus tranzitinių keleivių srauto. Verslui svarbusskrydžių dažnis šia kryptimi, todėl manau, jog svarbiausia, kad būtų užtikrinti bent kasdieniai skrydžiai iš Vilniaus į Kijevą.

– Rusų „Transaero“ šiemet ketina atsisakyti nepelningų maršrutų, kad sumažintų nuostolius. Į Vilnių iš Maskvos skraido trys oro bendrovės. Ar visoms joms iki šiol pakanka erdvės?

– Srautas į Maskvą auga įspūdingu greičiu. Vien per praėjusius metus keleivių skaičius padvigubėjo ir vasaros mėnesiais perkopė 10 tūkstančių. Taip, šiuo metu vežėjai negali pasigirti visiškai užpildytais lėktuvais, tačiau, prognozuoju, kad srautas augs toliau, tad visi lėktuvai bus pilni jei ne šiemet, tai kitąmet.

– Turkai į Vilniaus oro uostą ėjo kelerius metus. Vis keliauja, bet niekaip neatkeliauja gruzinai. Ar vis dar galime tikėtis skrydžių į Tbilisį iš Vilniaus? Kiek Lietuvai būtini skrydžiai į Baltarusiją, juk apie tai ne kartą kalbėta?

– Nei į Baltarusiją, nei į Gruziją kol kas nebūtų tokio srauto, kad aviakompanija galėtų dirbti pelningai. Tačiau keleivių skaičius tarp šių šalių auga nuolat ir šie skrydžiai konkurencingi galėtų tapti po dvejų, trejų ar, galbūt, ketverių metų.

Tai galima pasakyti ir apie skrydžius į Kazachstaną, Rusijos miestus, nekalbu apie Maskvą. Gali būti, kad atsiras bendrovių, kurios investuos į šiuos maršrutus ir skrydžių atsiras anksčiau, tačiau realiau būtų manyti, kad šios kryptys atsiras 2015-2018 metais.

– Aptarkime kaimynus. Kokią įtaką lietuviams keleiviams daro Rygos oro uostas? 

– Rygos oro uoste keleivių srautas buvo nepagrįstai išsipūtęs. Didžioji jo dalis buvo tranzitiniai keleiviai, o tai, kaip dabar paaiškėjo, pridarė didžiulių nuostolių “AirBaltic”.

Nuostolingos aviakompanijos gali būti naudingos valstybei, tačiau tranzitinis srautas ekonominės naudos neatneša. Keleiviai išlipa Rygoje ir po valandos išskrenda kitur.

Dėl tranzitinių keleivių Rygos oro uostas siūlė daug ir įvairių maršrutų, tačiau šiuo atžvilgiu situacija pasidarė panaši ir gretimuose oro uostuose. Juk Estijos ir Lietuvos oro uostai 2012 metais sparčiai augo, o Rygos – krito. Tai, manau, tęsis ir 2013 metais.

– Dar viena lietuvių kelionių starto stotelė – Varšuva. Šiemet ji jau gali pasigirti pritraukusi oro bendroves „Qatar Airways“ ir „Emirates Airlines“. Ar tai kaip nors paveiks, o gal jau paveikė Lietuvą?

– Tai laikinas aviakompanijų kainų karas. “Qatar Airways” ir “Emirates” tą patį mėnesį pradėjo skrydžius į Varšuvą. Paaiškėjo, kad Lenkijos rinka tam nėra pasiruošusi.

Keleivių srauto iš Lenkijos į Aziją nepakanka dviem vežėjams. Kadangi skrydžiai jau suplanuoti, vežėjai siūlo gerokai mažesnes kainas už savikainą, kad užpildytų krėslus lėktuve, kurie antraip liktų tušti. Tai laikina.

– Kokie mes, lietuviai, keliautojai? Kaip keitėmės pastaraisiais metais?

– Lietuvoje daugiau nei pusę keleivių perveža pigių skrydžių bendrovės. Tai nereiškia, kad sumažėjo verslo keleivių srautas.

Pigių skrydžių bendrovės suformavo įprotį pigiai nuskristi į Romą, Milaną, Barseloną, Londoną.

Prieš porą metų “Estonian Air” atliktas tyrimas parodė, kad mūsų rinkoje keleivių suvokimas apie tinkamą kainą už skrydį nesiejamas su skrydžio atstumu. Tai yra, vidutinis lietuvis keleivis mano, kad bilietas į Varšuvą ir Barseloną turėtų kainuoti tiek pat, nors atstumas skiriasi kelis kartus.

– Bilietų pardavėjai aiškina, kad bilietų kainos tik kils, mat prisideda įvairūs išaugę mokesčiai. 

– Mano duomenimis, visų iš ir į Vilnių parduodamų bilietų vertė yra apie 700 milijonų litų per metus. Ir ši suma daugiau ar mažiau auga panašiai, kiek didėja keleivių srautas.

– Esate patyręs keleivis. Kokių bendrovių – tradicinių ar žemų sąnaudų – paslaugomis naudojatės? Nusileidęs kitos šalies oro uoste žvalgotės kaip profesionalas, esate priekabus kritikas ar pamirštate darbą?

– Be abejo, kai dirbi aviacijoje, tai nuolat analizuoji, kaip dirba aviakompanijos ir oro uostai, nesvarbu, kokiu tikslu keliauji. Matai detales, kurių nemato kiti.

Paprastas keleivis mato lėktuvą, skrendantį iš Vilniaus į Londoną. Aviakompanija mato skirtingus keleivius su skirtingais poreikiais, todėl gali atsitikti taip, kad 100 keleivių lėktuve gali mokėti skirtingą kainą. Kokiame versle daugiau tai galima pamatyti?

Skraidau su visų tipų aviakompanijomis. Žemų sąnaudų bendrovės visada bus geriausias būdas nuvykti savaitgaliui į Romą, Barseloną ar Londoną. Tačiau tokios bendrovės niekada neleis vienai darbo dienai nukeliauti į Kopenhagą ar Oslą.

Planuojant keliones, svarbu atkreipti dėmesį visas aplinkybes – bilieto kaina dažnai sudaro mažiau nei trečdalį visos kelionės kainos. Svarbu į kokį oro uostą nuskrisi, kiek laiko sugaiši, kad pasiektum galutinį kelionės tikslą, kokią dalį darbo dienos prarasi kelionėje ir panašiai.

Kelionė prasideda prie vienų durų ir baigiasi prie kitų durų. Tas duris gali skirti keli tūkstančiai kilometrų, ir laikas lėktuve yra tik viena kelionės dalis. Bet, aišku, man ji patinka labiausiai.

— lrytas.lt, Aida Murauskaitė, 2013-02-09 13:47

Lietuvos marketingo asociacijos (LiMA) iniciatyva buvo surengta marketingo specialistų apklausa apie Lietuvos, kaip drąsios šalies, įvaizdžio ir prekės ženklo idėją bei apie naująją – privačią iniciatyvą „Lietuva – Baltijos širdis”. Kad oficialiai patvirtintas prekės ženklas nėra tinkamas, mano didžioji dalis apklausoje dalyvavusių LiMA narių – tik 19 proc. respondentų sutinka, jog ženklas gerai reprezentuoja Lietuvą. 36 proc. neigiamai vertina abu – ir senąjį, ir naująjį – prekės ženklus.

Atsižvelgdamas į apklausos rezultatus, LiMA valdybos pirmininkas Simonas Bartkus pabrėžia, kad iniciatyva sukurti gerą prekės ženklą yra sveikintina, tačiau tai reikėjo daryti įvertinus daugelį aspektų – kur jis bus naudojamas, ar tikrai jis atspindi tai, ką turime geriausio ir ar tinkamai reprezentuos mūsų šalį. S. Bartkaus nuomone, Lietuvos įvaizdis svarbus visai visuomenei, todėl natūralu, kad ir kiekvienas apklausos dalyvis turėjo labai asmenišką santykį su šia tema. „Gal todėl mūsų nariai jautė poreikį ne tik atsakyti į apklausos klausimus, bet ir susijungti į įdomią ir plačią diskusiją internete”, – sako jis.

Komunikacijos specialistas Marius Jovaiša neseniai pasiūlė savo sukurtą naują prekės ženklą – Lietuvos kontūrus primenantį širdies formos gintarą su įspaustu Vyčiu. Šis ženklas nepatinka 48 proc. LiMA apklausos dalyvių, 42 proc. jį vertina teigiamai. Apklausa rodo, jog didžiajai daliai marketingo specialistų naujasis prekės ženklas asocijuojasi su šalies kultūriniu paveldu ir gerai atspinti tautos vertybes (56 proc.), kitiems – su karinga Lietuva, kompanijos GSK logotipu ar net saldainiu-ledinuku.

Vertindami M. Jovaišos pasiūlytą naują šalies įvaizdžio koncepciją – „Lietuva – Baltijos širdis”, 46 proc. apklaustų LiMA narių mano, jog ji yra tinkamesnė pristatyti Lietuvą, nei „Lietuva – drąsi šalis” (11 proc.). Tuo pat metu 43 proc. tikina, kad reikia ieškoti kito šūkio. Marketingo specialistai siūlo atkreipti užsieniečių dėmesį į Lietuvos gamtą, ilgaamžes tradicijas, svetingumą, novatoriškumą ir darbštumą. LiMA apklausos dalyvių teigimu, prieš kuriant šalies įvaizdžio koncepciją, būtina konkrečiais skaičiavimais pagrįsti norimus prioritetus – ar tikrai didžiausią dėmesį kreipti į atvykstamąjį turizmą, o gal – į ekologišką žemės ūkį ar kt.

LiMA valdybos narys Rytis Buračas palaiko M. Jovaišos iniciatyvą ir mano, jog naujasis Lietuvos prekės ženklas pakankamai atspindi mūsų šalies savitumą, yra lengvai įsimenamas ir konceptualus. „Kai kūrybingi profesionalai pateikia sprendimus be valdžios įsikišimo, dirbama be rėmų, tuomet ir pasiekiami geriausi rezultatai. Turime galvoti ne tik apie tai, ar ženklas gražiai atrodo, bet ir kokius šalies bei tautos privalumus akcentuoti būtų naudingiausia, kad į Lietuvą pritrauktume ne tik turistų, bet ir investicijų, pagerintume savo įvaizdį pasaulyje”, – įsitikinęs R. Buračas.

S. Bartkaus teigimu, apklausa parodė, kad specialistams ne vis tiek, kad Lietuvos įvaizdžiui stiprinti jau išleista 43 mln. litų, o rezultatas kol kas nepasiektas. LiMA valdybos pirmininkas atkreipia dėmesį, kad pernai sukurtą ir patvirtintą šalies įvaizdžio koncepciją „Lietuva – drąsi šalis” bei šalį pristatantį ženklą (Lietuvos formos daugiakampyje išsibarsčiusios raidės, sudarančios anglišką žodį „Lithuania”) net ir oficialios institucijos naudoja kukliai.

Lietuvos marketingo asociacijos narių apklausoje dalyvavo 87 respondentai, iš kurių 57 proc. sudarė moterys, 43 proc. – vyrai. Tarp apklaustųjų – įmonių vadovai, rinkodaros specialistai, konsultantai, žiniasklaidos planuotojai bei viešųjų ryšių specialistai.

Lietuvos marketingo asociacija (LiMA) įkurta 2004 m. Organizacija vienija fizinius ir juridinius asmenis, dirbančius marketingo srityje ar ja besidominčius. LiMA priklauso daugiau nei 200 įvairiausių verslo sričių marketingo specialistų.

Atgarsiai:

DELFI: Marketingo specialistai Lietuvos įvaizdžio idėjas vertina skeptiškai

lrytas.lt: Rinkodaros specialistai M.Jovaišos pasiūlytą Lietuvos prekės ženklą vertina palankiau nei oficialųjį

Alfa.lt: Rinkodaros specialistai Lietuvos įvaizdžio idėjas vertina skeptiškai

„Verslo žinios”: Įvaizdžio idėjų badas

Balsas.lt: Specialistai įvaizdžio idėjas vertina skeptiškai (iš – VTV.lt)

Respublika.lt: M.Jovaišos pasiūlytas Lietuvos prekės ženklas vertinamas palankiau nei oficialusis

Kauno.diena.lt: Lietuvos įvaizdžio idėjas specialistai vertina skeptiškai

VersloSavaite.lt: Apklausa: Marketingo specialistai Lietuvos įvaizdžio idėjas vertina skeptiškai

Marketnews.lt: Marketingo specialistai Lietuvos įvaizdžio idėjas vertina skeptiškai

Zebra.lt: Specialistai Lietuvos įvaizdžio idėjas vertina skeptiškai

„Sūduvos gidas”: Marketingo specialistai Lietuvos įvaizdžio idėjas vertina skeptiškai

Praėjusio ketvirtadienio „Laisvalaikio” numeryje tradicinėje rubrikoje „Populiariausi tinklaraštininkai” atsidūrė ir mano atsakymai į „Laisvalaikio” klausimus.

Į „Laisvalaikį” pateko tik elektroninio interviu santrupa – čia pateikiu visus klausimus bei atsakymus.

Kada ir kokiu tikslu įkurtas blogas?

Mano tinklaraštis įvairiomis formomis ir įvairiose sistemose gyvuoja kokius 8 metus (su pertraukomisi), tiesa, pradzioje jis taip nesivadino. 2003 m. sistemingą tinklaraštį pradėjau rašyti “LiveJournal” sistemoje, o prieš porą metų išliekamąją vertę turinčius įrašus perkėliau į dabartinį tinklaraštį ir jį tęsiu.

Kuom jūsų blogas išskirtinis?

Nemanau, jog mano tinklaraštis yra išskirtinis. Kiekvienas tinklaraštis yra savotiškai išskirtinis, nes kiekvienas blogeris yra informacijos kūrėjas. Rašau apie marketingą, lėktuvus, kiną, komunikaciją, šiek tiek apie sportą ir techologijas. Skirtingų temų nelaikau išskirtinumu.

Kokie trys įrašai buvo patys populiariausi per visą blogo egzistavimą? Jeigu nėra statistikos, tai kurie įrašai sukėlė daugiausia komentarų, diskusijų?

Du populiariausi visų laikų tinklaraščio įrašai yra apie “iPhone”, nors mano tinklaraštyje jam nebuvo skirta daug dėmesio.

Kaip keliate blogo lankomumą? Kaip jį populiarinate?

Sistemingai tinklaraščio nepopuliarinu. Taip, jis yra tinklaraščių statistikos sistemose, naujienų agregatoriuose, bet nuolatinio dėmesio tinklaraščio populiarinimui neskiriu. Manau, jog paieškos sistemos yra tokios galingos, jog kiekvienas besidomintis temomis, kuriomis rašo tinklaraščiai, jį suras.

Kokios gero blogo (įdomiai skamba) sėkmės priežastys?

Kad tinklaraštis būtų sėkmingas, jis turi kurti vertę. Tai galima padaryti tik skelbiant informaciją, kurios nėra apstu visur. Dauguma tinklaraščių vis dar yra „ką veikių – kaip gyvenu” tipo. Bet jeigu norite, jog toks tinklaraštis būtų sėkmingas, turite arba gyventi labai įdomų gyvenimą arba sugebėti labai įdomiai rašyti, priešingu atveju būsite įdomūs tik trims savo draugams.

Kokia jums iš blogo nauda?

Apčiuopiamos naudos tinklaraštis nesuteikia, bet realiai tinklaraštis yra mano žodis pasauliui. Tinklaraštis padeda tobulinti sistemingą minčių dėliojimą, raiškų ir tikslų minčių perdavimą kitiems. Be to, bandant raštu išdėlioti mintis, kyla naujų idėjų ir įžvalgų. Grįžtamasis ryšis suteikia galimybę pagilinti žinias srityse, kuriomis domiesi.

Kokios didžiausios problemos kyla rašant blogą?

Dažnai duodantys interviu žmonės skundžiasi, jog jų perduodi žodžiai yra iškraipomi. Tinklaraščių jėgai augant, darosi baisu, jog bet kokia tinklaraštyje paskelbta žinia gali pasklisti labai greitai ir nevaldomai, dėl ko gali būti iškraipyta. Tenka susimąstyti, kokią žalą gali padaryti neteisingai perduoda žinutė.

Ar gyvenimas pasikeitė po to kai pradėjote rašyti blogą?

Ne, nepasikeitė. Gyvenimas keičiasi nuolat, o tinklaraštis nėra tas daiktas, kuri gali sukelti revoliuciją.

Kur įsivaizduojate savo blogą po penkių metų?

Nesu tikras, jog tinklaraščiai egzistuos po penkerių metų.
Nesu tikras, jog mano tinklaraštis egzistuos, bet esu tikras, jog temos tikrai bus kitokios, o greičiausiai ir kitokia forma. Ar prieš penkerius metus egzistavo sąvoka blogas?

Kiek valandų per dieną skiriate savo blogui?

Tiesiogiai tinklaraščio rašymui  skiriu apie tris valandas per savaitę. Neieškau tinklaraščiui informacijos specialiai, kadangi rašau apie tai, kuo nuolat domiuosi. Kai kokia idėja ar įžvalga įgauna formą, tiesiog imu ir užrašau.

Ar skaitote kitų žmonių blogus? Jei taip, kiek valandų per dieną?

Taip, skaitau. Sunku suskaičiuoti laiką, skiriamą tam – didžiają dalį tinklaraščių, kartu su tradicinės žiniasklaidos sraipsniais perskaitau mobiliajame telefone, ištaikęs laisvą sekundę. Tinklaraščiai įsiliejo į bendrą informacijos srautą, kurį priimu.

Ar verta bloginti? Ar verta skaityti blogus?

Kadangi tinklaraščiai šiuo metu yra „ant bangos”, atsiranda manančių, jog bloginti būtina. Deja, ne. Rašykite tinklarašti tik tada, jeigu esate tikri, jog turite ką pasakyti (ypač to linkiu kompanijoms).

O rašomi tinklaraščiai yra informacijos šaltiniai – vieni iš daugelio šaltinių. Yra temų, kuriomis pati kokybiškiausia ir aktualiausia informacija pateikiama tik tinklaraščiuose.

Palinkėjimas kolegoms blogeriams ir blogų skaitytojams.

Kolegoms blogeriams linkiu dviejų dalykų: 1. Nepersistenkite ieškodami skaitytojų savo tinklaraščiui. Žmonės mokosi patys kurti informaciją, bet ieškoti informacijos jie jau moka. Rašykite ir jus suras. 2. Nekurkite turinio dirbtinai – neturėkite tikslo rašyti nuolat. Rašykite apie tai, ką išmanote ir kuo gyvenate.

Skaitytojams linkiu sugebėti atsirinkti. Tinklaraščių gausėjimas simbolizuoja bendrą informacijos šaltinių skaičiaus augimą. Jeigu jūs neatsirinksite informacijos srauto, tuomet arba jame paskęsite, arba jį atrinks kiti.

Mano įrašas apie komentarų trynimą internete susilaukė atgarsio naujienų portale Alfa.lt pasuktas kitu kampu – „Kelionių organizatorius neleidžia kritikuoti savo siūlomų viešbučių”, vadinasi Andriaus Syto straipsnis.

Papildydamas dar įdedu printcsreen’ą iš „Google Cache” – jame matosi komentaras, kurio „Novaturo” tinklalapyje dabar nebėra (spauskite padidinimui), taip pat paspaudę čia galite pamatyti „natūralų” „Google Cache” (2008-07-24 ryte dar neatsinaujinęs):

Nuoroda į „Novaturo” puslapį, kuriame šis komentaras buvo – dabar jo ten nėra.

Bet kokiu atveju, kalba ne apie „Novaturo” kelionių kokybę – kalbame apie trinamus komentarus: kažkiek neigiamus, bet argumentuotus.

Prieš gerą mėnesį teko „ORE>LT” e-žurnalui atsakyti keletą klausimų apie kino būklę šiandien. Tai pavirto į Šarūno Girdėno straipsnį, kurio originalą galite rasti čia.

——————————————–

Pirmieji nepriklausomi lietuviško kino kūrėjai atsirado XXa. viduryje, po Antrojo pasaulinio karo. Viena vertus, daryti meną tuomet buvo lengviau, nes finansavimą skirdavo (arba ne) valdžia ir autoriui nereikėjo rūpintis savo produkcijos komercine sėkme. Kita vertus, kūrybinę laisvę varžė skrupulingi cenzoriai, savaip pakreipdami filmo siužetą. Tiesa, metraščiuose rašoma, kad lietuviško kino kūrėjai sugebėdavo apeiti cenzūrą ir gaudavo vieną kitą užsienio festivalių apdovanojimą.

Šarūnas Girdėnas 2008-04-30

Atgavus nepriklausomybę, kai kurie kino kūrėjai nesugebėjo prisitaikyti prie naujų, rinkos diktuojamų sąlygų. Atpirkimo ožiais dėl nenusisekusių projektų tampa valdžios atstovai, nors gali būti, kad tikrieji kaltininkai yra patys kūrėjai, vis dar gyvenantys praeitimi.

Galbūt tokios pačios problemos kankina ir kino teatrus? ORE domėjosi, kodėl Vilniuje liko trys veikiantys kino teatrai, kokie filmai juose rodomi ir kokia padėtis kino platinimo rinkoje. Kalbėjomės su „Acme filmai” direktoriumi Žilvinu Naujoku bei portalo „kinas.info” projekto vadovu Simonu Bartkumi.

Kaip manote, kodėl Vilniuje liko tik trys kino teatrai („Coca Cola Plaza”, „Akropolis” ir „Skalvija”)? Juk, kaip rodo Skalvijos pavyzdys, galima neblogai išgyventi ir iš nekomercinio kino rodymo.

Simonas Bartkus: Mano žiniomis, „Skalvija” „neišgyvena” iš kino rodymo. Be abejo, tokio kino teatro vadovo apsukrumas daug lemia: sugebama pritraukti ES fondų, užsienio šalių ambasadų, specialiųjų valstybės programų ir kt. paramą. Reikia nepamiršti, jog „Skalvijos” kino centras priklauso miesto savivaldybei.

Kiti kino teatrai žlugo dėl to, jog jų administratoriams nepavyko jų priversti dirbti efektyviai. Ta pati „Lietuva” su beveik 1000 vietų sale sėkmingai dirbo tik „auksiniais” laikais 1998-aisiais, kuomet rodė „Titaniką”. Visu kitu laiku jų veikla buvo nuostolinga. Kai kurie kino teatrai buvo privatizuoti, bet jų savininkai taip pat nesugebėjo kino teatrų veikti efektyviai („Vilnius”, „Helios”, „Kino tvanas”).

Žilvinas Naujokas: Sunku pasakyti, ar galima išgyventi iš nekomercinio kino rodymo. Kiek man žinoma, ją remia savivaldybė, taip pat suteikiama parama iš Europos Sąjungos ir kultūros ministerijos. Žiaurus komercinis pasaulis…

Mūsų manymu, bent po vieną salę didžiuosiuose miestuose valstybė turėtų išlaikyti. Tam, kad galėtų būti rodomas „arthousinis” kinas ir vykdomos visuomenės programos. Neblizganti, neformali erdvė žmogui, besidominčiam visokiu kinu. Ne vien tuo, kuris privalo užpildyti tam tikrą vietų skaičių salėje.

Ar pasigendate senųjų kino teatrų?

S. B.: Be abejo, nostalgija jaučiama „viskam, kas buvo gero”. Bet suprantu, jog dabartinė pasaulinė kino teatrų rinkos tendencija yra kino centrų stambėjimas, įsikūrimas žmonėms patogiose vietose (pirmiausia prekybos centruose).

Išlaikyti 1000 vietų vienaekranį kino teatrą senamiestyje šiai dienai būtų nerealu net rodant ten tik komercinį kiną – tą reikia pripažinti.

Ž. N.: Aš ne, aš ne vilnietis. Bet atsimenu, kad tada kinui auksiniai laikai buvo, į kiną eidavo visi.

Koks pagrindinis kriterijus sudarinėjant komercinių kino teatrų repertuarą? Tik filmo pelningumas, ar kažkas daugiau?

Ž. N.: Bene svarbiausias dalykas yra kino pelningumas, nes kino teatras yra ne labdaringa veikla užsiimanti organizacija, o pelno siekianti įmonė. Kuo filmas „didesnis”, kuo daugiau popcorno ir pepsicolos parduodama, tuo geriau. Toks yra verslas.

Aišku, matyti kažką daugiau nei skaičiukus yra pageidautina. Nes taip į kino teatrus atkeliauja ir festivalinis, „kitoks” kinas, pritraukiama įvairesnė auditorija.

Ar susiklosčiusi padėtis, kai Vilniuje yra tik keli kino teatrai, neįstato kino platintojų į tam tikrus rėmus?

Ž. N.: Teisingai pastebėta. Tikriausiai turite galvoje „Asterikso” atvejį, kuriame Cezario vaidmenį atliko Alanas Delonas. Tai keistas, nepaaiškinamas atvejis, kai vilniečiai nepamatė laukiamo didžiausio europietiško filmo, be kita ko, įgarsinto ir lietuviškai, nes paskutinę akimirką „Forum Cinemas” kino teatrai atsisakė jį rodyti.

Kino platintojai įstatomi į gana siaurus rėmus. Tikriausiai niekas neprieštaraus, kad monopolija nėra gerai. Kai sveiką protą nugali nepaaiškinamas noras viską valdyti, kenčia visi, taip pat ir žiūrovai. Bet lazda turi du galus, tad tikimės geresnių laikų.

Pagal kokius kriterijus atrenkate filmus, kuriuos siūlysite kino teatrams ir Lietuvos žmonėms?

Ž. N.: Iki šiol kreipdavome dėmesį į daug kriterijų: režisierių, aktorius, filmo biudžetą, žanrą, potencialą, auditoriją, konkurencinę aplinką… Dabar dėl neprognozuojamų „Forum Cinemas” veiksmų pirmiausia laukiame jų („Forum Cinemas”, – red. past.) patvirtinimo. Kadangi jiems atsisakius rodyti filmą, jis tampa nuostolingas, nes šis tinklas užima apie 60-70% Lietuvos rinkos. Tai mus, kaip platinimo kompaniją, įstato į nelygią konkurencinę padėtį.

Nepamirškime, kad „Forum Cinemas” yra ir didžiausia kino platinimo įmonė Lietuvoje, turinti savo kino teatrų tinklą.

Jūsų nuomone, kaip pasikeitė eilinio lietuvio kino skonis nuo Atgimimo laikų iki dabar?

S. B.: Požiūris tapo labiau kosmopolitiškas. Šiandien žmonės yra labiau išprusę, daug reiklesni negu buvo praėjusiame dešimtmetyje. Dabar daug sunkiau įtikti žiūrovui.

Ž. N.: Sunku pasakyti. Atgimimo laikais ir po jo ilgą laiką kino išvis nebuvo. Kino teatrai neretai būdavo paverčiami bazėmis ar sandėliais. Galima sakyti, žmonės kinu pradėjo domėtis tik po „Titaniko” pasirodymo. Nuo tada tendencija panaši kaip ir visame pasaulyje: holivudinė produkcija, žinomiausi europietiški filmai, keli lietuviški…

Kaip manote, kokį žmogų ugdo (jeigu taip galima pasakyti) dabartinių kino teatrų repertuaras?

S. B.: Aš manau, jog repertuaras žmonių neugdo. Jeigu prievarta žiūrovui kišime Kusturicą su Kim Ki Dukų, tai padarysime jam daugiau žalos negu jis patirs savo noru valgydamas popcorną ir žiūrėdamas Spielbergą.

Šlamšto ir pataikavimo žiūrovui yra visur – tam yra Minedas, „Pjūklas 4”, „Puikusis šou” ir Paris Hilton. Tai visuomenės problema, o ne kino teatrų.

Paimta iš: Geras įvaizdis yra viskas?, 2008-02-05 06:53

Kristina Aksamitaitė | Alfa.lt

„Troškulys – dar ne viskas. Įvaizdis yra viskas!“ – galima būtų perfrazuoti vieno gaiviojo gėrimo reklamos teiginį. Tie, kurie tuo tiki, yra visiškai teisūs. Juk kiekvieną kartą įsigydami įmonės siūlomą produktą, naudodamiesi kokia nors paslauga klientai pasąmonėje kuria vaizdą apie organizaciją.

Šis vaizdas lems, ar klientai dar kartą naudosis jūsų organizacijos paslauga ir pirks produktus. Taip pat geresnį įvaizdį (arba reputaciją – Alfa.lt) turinčioms įmonėms lengviau rasti verslo partnerių ar pasirašyti pelningas sutartis. Visa tai svarbu tiek jau žinomoms, tiek dar besikuriančioms įmonėms.

Kaip sukurti teigiamą reputaciją?

Teigiamos reputacijos formavimas – vienas svarbiausių strateginės vadybos ir rinkodaros tikslų. Įvaizdį lemiančių veiksnių yra daug. „Tai ir kompanijos darbuotojų atsiliepimai apie įmonę kaip darbdavį, ir išorinės įmonės reklamos kokybė, ir klientų atsiliepimai interneto forumuose. Įvaizdžio kūrimas ir išlaikymas – menas valdyti visumą veiksnių, kurie prisideda prie kompanijos įvaizdžio kūrimo“, – teigia Marketingo specialistų asociacijos (MSA) valdybos narys Simonas Bartkus.

Anot specialisto, teigiamai reputacijai suformuoti iš tiesų svarbi įmonių socialinė atsakomybė. S. Bartkus pataria atkreipia dėmesį, kad pastaruoju metu pastebimas visuomenės domėjimasis socialine kompanijų veikla.

Pasak dar vienos šios srities specialistės, įvaizdžio konsultantės-trenerės Alvydos Jasilionytės, organizacijos įvaizdžio kūrimo procesą apima keturios verslo šakos – vadybos ir organizavimo paslaugos, ryšiai su visuomene, reklamos agentūros, kurios rūpinasi produkto įvaizdžiu, ir organizacinio dizaino kūrėjai. Šie rūpinasi organizacinio identiteto ir vaizdinės išraiškos kūryba, per kurią perteikiamos organizacinės vertybės tiesiogiai vidinei ir išorinei auditorijai.

„Tačiau visų pirma viskas priklauso nuo vadovo ir jo turimos vizijos. Labai dažnai mūsų organizacijose atsitinka taip, kad vadovai iš viršaus „nuleidžia“ organizacijos misiją ir viziją, o darbuotojams ji visiškai neaktuali, nors kabo prieš akis kas dieną. Jie net neprisimena, kas ten parašyta. Idealu būtų, kad darbuotojai kartu su vadovais dalyvautų tiek formuojant organizacijos misiją ir viziją, tiek iškeliant organizacijos tikslus“, – pataria A. Jasilionytė.

Taip pat, pasak moters, svarbu deklaruoti tokias vertybes, kurių pirmiausia laikomasi organizacijos viduje.

Ką įvaizdis „dirba“?

Palanki reputacija duoda teigiamų vaisių. „Geras įvaizdis padeda pigiau pirkti ir brangiau parduoti. Verslo partneriai noriai bendradarbiauja su gerą įvaizdį turinčiomis kompanijomis, vartotojai linkę mokėti daugiau, jeigu perka iš gerą įvaizdį turinčios įmonės. Darbuotojams svarbus įmonės kaip darbdavio įvaizdis“, – aiškina S. Bartkus.

Anot A. Jasilionytės, geras įvaizdis garantuoja atsakingą organizacijos požiūrį į darbuotojus, į vartotojus ir į visuomenę. Tai garantuoja ir atitinkamą produktų bei paslaugų kokybę. „Šiandien labai aktuali ir organizacijos verslo atsakomybė tiek socialiniu, tiek ekonominiu, tiek ekologiniu aspektais“, – priduria A. Jasilionytė.

Išvaizda reprezentuoja įmonę

Anot S. Bartkaus, vienas svarbiausių veiksnių, prisidedančių prie įvaizdžio formavimo, yra darbuotojų bei vadovų išvaizda.

„Būtina prisiminti, kad įvaizdį kuria ne detalės. Lemiamą reikšmę turi rezultato santykis su lūkesčiais. Pavyzdžiui, vargu ar tuomet, kai matome bankininką, vilkintį juodu kostiumu, mūsų akyse pakyla banko įvaizdis. O jeigu matome taksi vairuotoją juodu kostiumu?“ – retoriškai klausia S. Bartkus.

Pasak A. Jasilionytės, darbuotojai reprezentuoja organizaciją, įmonę. Jei darbuotojai atrodo netvarkingai ar netinkamai apsirengę, jie apie organizaciją perduoda atitinkamą informaciją.

Pergales švęskite kartu

A. Jasilionytė pabrėžia, kad geriausių rezultatų pasiekiame dirbdami komandoje. „Jei projektas individualus, pripažinimą gali prisiimti vadovas, o jei tai komandos darbas, tegu būna malonus ir padėkoja komandai už pasiektus rezultatus, – A. Jasilionytė skatina vadovus neprisiimti laurų vieniems – visiems svarbu būti pripažintiems ir įvertintiems. Jei esate komandos narys, natūralu, kad savo darbu prisidedate prie komandos laimėjimų. Dirbant komandoje pasiekiama didesnių rezultatų. Pergales turėtumėte atšvęsti drauge“, – pataria specialistė.

Darbuotojai gali skleisti teigiamas žinias

Pasak S. Bartkaus, itin svarbūs tiek esamų, tiek buvusių darbuotojų atsiliepimai apie įmonę. „Įsivaizduokite – kompanijoje dirba tūkst. darbuotojų: visi turi giminaičių, kaimynų ir draugų, jiems skleidžia žinias apie savo darbovietę. Dalis jų dalyvauja interneto forumuose ar net rašo tinklaraščius, kuriuos skaito tūkstančiai žmonių. Tai didžiulis komunikacijos kanalas, kuriuo sklindančią informaciją yra svarbu valdyti“, – sako S. Bartkus.

Anot A. Jasilionytės, reikia siekti darbe sukurti tokią atmosferą, kad darbuotojai kas rytą norėtų eiti į darbą ir realizuoti save, įnešti indėlį, dalytųsi savo sumanymais ir jaustųsi įvertinti. „Kai atsižvelgiama į darbuotojų idėjas, kai elgiamasi su juo kaip su asmenybe, o ne kaip su darbo priemone, darbuotojas, išėjęs iš darbo, skleis teigiamą informaciją apie organizaciją, – teigia pašnekovė, – supraskite teisingai, taip pat tikimasi, kad darbuotojai dirbs atsakingai ir profesionaliai atliks savo darbą, o ne piktnaudžiaus esama padėtimi.“

Nekokybiški gaminiai gadina įvaizdį

„Paslauga ar produktas turi tenkinti kliento poreikį. Mane stebina rinkoje esančių nekokybiškų prekių realizavimas. Jos pigios, bet neilgalaikės“, – teigia A. Jasilionytė.

Anot pašnekovės, neverta gaminti to, kas po kelių dienų atsidurs šiukšlių dėžėje. „Žinoma, klientas pirks pigų daiktą, bet manau, kad verslo atsakomybė – pateikti rinkai kokybiškas, nekenksmingas, atsakingai pagamintas prekes. Atsakingai dirbančios įmonės po ilgo laikotarpio įgys pranašumą“, – neabejoja specialistė.

Suklupus būtina valdyti situaciją

Verslas nenuspėjamas. Juk ne be reikalo sakoma, šiandien finansistas, rytoj – traktorininkas. Tad tikslinga pagalvoti ir apie tai, ko reikėtų imtis organizaciją ištikus krizei.

„Blogiausia, ką galima tokiu atveju padaryti – leisti blogai naujienai nevaldomai sklisti. Dažna komunikacijos klaida – per nelaimingą atsitikimą išryškėjus naujiems faktams, kurie įmonei yra nepalankūs, komunikacijos specialistai nuryja šią piliulę, leisdami krizei išplisti, o patys stengiasi imtis naujų komunikacijos projektų“, – teigia S. Bartkus.

Anot pašnekovo, minusą nėra lengva ištrinti net surinkus dešimt naujų pliusų. Pasak jo, svarbu valdyti krizes tuomet, kai jos tik prasideda, ir pasekmes kiek įmanoma sušvelninti.

A. Jasilionytė mano, kad organizacijai atsidūrus nepalankioje situacijoje, dera kreiptis į ryšių su visuomene specialistus. „Krizių valdymas nemažai kainuoja, bet paprastai konfliktai ar neigiama informacija užglaistoma. Kartais tai padaroma tyčia, konkurentų užsakymu. Tačiau čia jau kalbame apie nesąžiningą konkurenciją, neetišką verslą. Visiems būna suklupimų, didžiausioms korporacijoms jų taip pat būna. Tačiau svarbu, ką ta įmonė, organizacija daro po to“, – įsitikinusi A. Jasilionytė.

Ką apie įvaizdį kalba įmonių atstovai?

Daiva Selickaitė, Ryšių su visuomene grupės vadovė („Omnitel“ – mobiliojo ryšio bendrovė):

„Omnitel“ įvaizdis rodo mūsų bendrovės reputaciją ir požiūrį į savo klientus, darbuotojus bei bendruomenę. Nuo pat įsikūrimo „Omnitel“ siekia dirbti taip, kad klientai gautų jų poreikius atitinkančias paslaugas ir geriausią aptarnavimą, gerą kainos ir kokybės santykį, kad „Omnitel“ klientai pirmieji Lietuvoje pasinaudotų telekomunikacijų pasaulio naujovėmis ir jų teikiamais pranašumais. Savo darbuotojams siūlome konkurencingą atlyginimą bei dideles kvalifikacijos kėlimo galimybes, skatinimą už individualius ir bendrovės darbo rezultatus, daug investuojame į darbuotojų kompetenciją.

„Omnitel“ yra sukurta patraukli darbo aplinka, kurią vertina darbuotojai.

Be jokios abejonės, būdami Lietuvos verslo lyderiai aktyviai prisidedame prie šalies informacinės, ekonominės ir kultūrinės pažangos bei visuomenės gerovės kūrimo, remiame ir inicijuojame svarbius pažangios visuomenės gyvenimo projektus.

Giedrius Juozapavičius, Korporatyvinio marketingo departamento direktorius („Maxima LT“ – prekybos centrų tinklas):

„Maximos“ įvaizdžiui didelę reikšmę turi daug dalykų: parduotuvės vieta, kokia ji yra, ar patogu į ją patekti. Taip pat svarbu, kokia aplinka parduotuvės viduje, koks prekių asortimentas, ar švieži produktai, ar malonus aptarnavimas, ar jauku apsipirkti, ar lūkesčiai atitinka poreikius, ar kokybiškos prekės, ar patrauklios akcijos, ar paslaugūs darbuotojai.

Galiausiai svarbu net tai, ar kaimynai gerai apie ją atsiliepia. Realiai parduotuvė yra ta vieta, kurioje gimsta pagrindiniai vaizdiniai ir potyriai, susiję su „Maxima“. Jei jie yra pozityvūs, žmogus ir kitą kartą čia ateis, galbūt net skleis gerą žinią savo artimiesiems.

Asta Margevičienė, „Hansabanko“ rinkodaros ir viešųjų ryšių departamento direktorė:

Įvaizdžio formavimas yra kasdienio darbo sudedamoji dalis. Mūsų įvaizdį vertina klientai, visuomenė. Kaip įmonė vykdo savo pažadus klientams, kaip atitinka jų lūkesčius, kaip užtikrinama nuolatinė aptarnavimo kokybė, kokie santykiai įmonę sieja su visuomene, ar aiškiai ir atvirai teikiama informacija, kiek dėmesio skiriama kliento poreikiams išsiaiškinti, kokia darbuotojų kompetencija ir kiek ji auga, palyginti su pokyčiais rinkoje? Atsakius į šiuos klausimus galima gauti paveikslą, kuris padeda įvertinti įmonės įvaizdį. Pasitikėjimas, klientų lojalumas, banko reputacija yra pagrindiniai rodikliai, kurie rodo, kokie mes, koks mūsų įvaizdis. Didžiausias iššūkis – išsaugoti jį, nenuvilti klientų.

Oficialiai rytdienos (rugsėjo 20 d.) numeryje, kuris daug kur išplatintas jau šiandien, išspausdintame puslapyje „8 klausimai degalinių rinkodaros vadovams”, yra įdėtas interviu su manim.

Publikuoju „Laisvalaikiui” pateiktus atsakymus į klausimus.

Nuotr. Martyno Pociaus, iš asmeninio albumo ;) 

Apie mane: Gimiau prieš 24-erius metus Šiauliuose. Studijuoju VU Ekonomikos fakulteto magistrantūroje. Dirbau interneto projektų valdymo ir interneto reklamos srityje. Šiuo metu vadovauju interneto portalui  „www.kinas.info“ ir dirbu marketingo vadovu UAB „Lietuva Statoil“.

Kas lemia degalinės pasirinkimą?

Šių dienų klientas degalinę renkasi pagal kuro kokybę, švarą ir tvarką degalinėje, aptarnavimo greitį kokybę, parduotuvės asortimentą ir pan.

Kuo vienos degalinės tinklo kuras geresnis už kitos kurą?

Kuro kokybė priklauso nuo visos tiekimo grandinės: koks kuras buvo pagamintas, kokiose talpyklose atvežtas, kaip dažnai ir švariai valomos kuro pompos, kaip filtruojamas prieš pilant į automobilio baką. Be to,„Statoil“ degalinėse parduodamas benzinas su priedu „Ultima“, kuris mažina kuro sąnaudas, tausoja variklį, mažina išmetamųjų dujų žalą gamtai. Dyzelinas parduodamas su priedu „D Fortis“, kurio dėka variklio cilindrai išlieka ilgiau švarūs, o variklis tarnauja ilgiau.

Su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduria degalinės? (Kokios yra efektyviausios priemonės degalinių reklamai?)

Šiuolaikinės degalinės išsiplėtė iki tikrų pakelės oazių: čia galima nusipirkti būtiniausių produktų, užvalgyti, išgerti kavos ir užvalgyti, nusiplauti ir išsisiurbti automobilį, pripūsti padangas ar tiesiog pailsėti. Nepaisant to, svarbiausias degalinių klientas išlieka vairuotojas – būtent jam ir stengiamės perduoti savo žinutę.

Kokias netradicinės reklamos priemones galėtų pasiūlyti pats degalinės tinklas?

Manau, jog degalinė neturi tapti reklaminių žinučių skelbimų lenta ar nauja „media“ priemone. Dėl to degalinėje naudojame tik subtilias reklamos priemonės: reklamą ant pistoletų gaubtų, reklama ant parduotuvės durų ir kt.

Kiek svarbi degalinės parduotuvių apyvarta?

Pilno aptarnavimo degalinėse tiek prekyba kuru, tie parduotuvė, tiek papildomos paslaugos sudaro vieningą visumą, kurią mato klientas, ir kurią jis vertina. Klientas į „Statoil“ degalinę atvažiuoja dėl viso komplekso, todėl parduotuvė yra vienodai svarbi kaip ir kuro prekyba bei teikiamos papildomos paslaugos.

Kaip degalinių veiklą įtakos alkoholio prekybos apribojimai?

Alkoholis nėra pagrindinė ir populiariausia degalinių prekė, kaip gali pasirodyti iš kai kurių  pasisakymų. Degalinės parduotuvė šiuo požiūriu nesiskiria nuo kitų parduotuvių – klientas tikisi rasti tai, ko jam reikia. Alkoholis degalinėms svarbus kaip sudedamoji parduotuvės asortimento dalis – uždraudus juo prekiauti, vadinamasis „pasiūlymas klientui“ bus nepilnas.

Kada degalinėse bus pasiūlytas ekologiškas kuras?

„Statoil“ pirmieji Lietuvoje pradėjo žengti ekologiško kuro link: parduodamą kurą pradėjome pildyti priedais („Ultima“ ir „D Fortis“), kurie, be kitų savybių, mažiną taršą, atsisakėme benzino su siera, be to, šiuo metu populiariausių kuro rūšių 5% kuro sudaro etanolis. Ekologišku kuru E85, kuriame iki 85% kuro sudėties sudaro bioetanolis, pradėta prekiauti jau Estijos ir Latvijos „Statoil“ degalinėse. Šiemet šiuo kuru bus pradėta prekiauti ir Lietuvoje.

Ką įvardintumėte, jūsų manymu, geriausiomis šių metų inovacijomis ar pardavimų skatinimo kampanijomis?

Jei kalbame apie inovacijas, kurias atlikome mes, tai turiu pripažinti, jog šiais metais sėkmingai tarsi iš naujo atradome ir kūrybingai panaudojome lauko reklamą – kavos ir dešrainių reklaminės kampanijos pavyko puikiai.

Kokie jūsų 5 mylimiausi prekiniai ženklai? (neskaitant savojo)

„Sony Ericsson“, „Apple“, „Audi“, „Google“, „Virgin“

Kokią veiklą rekomenduotumėte atsipalaidavimui po darbo?

Skaityti knygas, žiūrėti filmus ir kvėpuoti grynu oru – šitie trys dalykai geriausiai padeda kurti naujas idėjas.

Justina Juršytė
justina.jursytevzinios.lt

Kino rinkos dalyviai šiuos metus vadina „sprogimu”. Ir pajamos, ir žiūrovų skaičius per metus išaugo kone dvigubai. Rekordinio lankomumo priežastys – sumažintos kainos ir lietuviškai dubliuotų animacinių filmų populiarumas.

„Šiuos metus galima vadinti sprogimu. Gruodžio 1 d. visų kino teatrų pajamos siekė beveik 22,5mln. Lt. O žiūrovų skaičius – beveik 2,2mln. Lt. Pernai per visus metus apyvarta siekė 13 mln. Lt, o kino teatruose apsilankė 1,2 mln. žiūrovų”, – VZ.LT sako Simonas Bartkus, www.kinas.info redaktorius. Pasak jo, vietoje prognozuotų 20 mln. metų pabaigoje kino teatrų pajamos gali siekti ir 25 mln. Lt. Didžioji dalis šios sumos, apie 14 mln.Lt, tenka „Forum Cinemas” tinklui.

Pono Bartkaus teigimu, tokią sėkmę šiemet lėmė kino teatrų plėtra, sumažėjusios bilietų kainos ir keli anšlaginiai filmai.

„Iš septynių populiariausių filmų, keturi – lietuviškai dubliuoti animaciniai filmai, kurie sulaukia rekordinio lankomumo, dalį jų aplankė daugiau nei milijonas žiūrovų. Praėjo laikai, kai tėveliai vaikams kino teatruose turėdavo skaityti titrus. Lietuviškas dubliavimas masiškai sutraukia mažuosius žiūrovus. Filmai pradėti dubliuoti prieš porą metų, ir akivaizdu, jog tai pasiteisina”, – teigia p. Bartkus.

Anot jo, didesnį žiūrovų palankumą lėmė ir sumažėjusios kainos. Pernai bilietas į kiną vidutiniškai kainavo 10,69Lt. Šiemet – 10,30Lt.

„Be abejonės, didelės investicijos anksčiau sąlygojo bilietų kainų augimą, tačiau vėliau kainos sumažėjo ir primena buvusias 2002-aisiais. Bilietų kainos Lietuvoje yra bene mažiausios lyginant su kitomis Europos šalių sostinėmis”, – sako Arūnas Baltrušaitis, „Forum Cinemas” generalinis direktorius.

„Išaugusias pajamas lemia ir kino teatrų plėtra. Kitąmet tokio didelio augimo tikėtis tikrai neverta, bet trečdalio augimas kitąmet turėtų būti. Puikiai sekasi „Cinamon” kino teatrams Kaune ir Klaipėdoje. Kalbama ir apie galimą tinklo plėtrą į Vilnių. Apie savo planus netrukus atidaryti kino teatrą Kaune paskelbė ir „Forum Cinemas” – teigia p. Bartkus.

Pasak jo, populiariausi ir toliau turėtų išlikti kino teatrai, įsikūrę prekybos centruose ar šalia kitų didesnių traukos vietų.

Paskelbta – VZ.lt, 2006.12.21

Dėl į kino teatrus vėl plūstančių žmonių šiemet kino rinkos pajamos gali padvigubėti. Pasak svetainės www.kinas.info vyriausiojo redaktoriaus Simono Bartkaus, tokią tendenciją leidžia prognozuoti nuolat didėjantis žiūrovų skaičius – parduotų kino bilietų skaičius didėja kiekvieną mėnesį, trečiadienį praneša dienraštis „Lietuvos žinios”.

Pagrindine priežastimi, dėl kurios kino rinka plečiasi, laikoma gerėjanti gyventojų finansinė padėtis ir vis didėjanti lėšų dalis, kurią šeimos gali skirti kokybiškoms pramogoms. Vis dėlto negalima tokios plėtros tapatinti tik su šalies ekonominės būklės gerėjimu: daugėja kino salių, komerciniai kino teatrai įgyja daugiau patirties ir randa tinkamą kainodarą bei imasi rinkodaros veiksmų, kurie duoda maksimalią naudą pritraukiant žiūrovus.
Reklama

Bendros kino rinkos pajamos šių metų sausio-liepos mėnesiais sudarė 12,37 mln. litų -buvo 70,1 proc. didesnės negu pernai tuo pačiu laikotarpiu.

Praėjusiais metais Lietuvos kino teatruose apsilankė 1,22 mln. žiūrovų ir sumokėjo į kasas 13 mln. litų.

Kino platintojų asociacijos duomenimis, per septynis pirmuosius 2006 metų mėnesius

Lietuvos kino teatruose apsilankė 1,189 mln. žiūrovų – tai yra 81 proc. daugiau nei analogišku 2005 metų laikotarpiu.

Pastebima, kad žiūrovų skaičiaus didėjimas kino teatruose šiais metais kur kas didesnis nei bendras kino rinkos pajamų didėjimas, nes pastaraisiais metais vidutiniškai kino bilieto kaina sumažėjo beveik litu.

2005-ųjų pabaigoje Kaune, o 2006-ųjų pradžioje Klaipėdoje buvo atidaryta po daugiašalį kino centrą. Pasak www.kinas.info kino rinkos analitikų, tokia padėtis yra dėsninga: visame pasaulyje vienaekranius kino teatrus keičia komerciniai „multipleksai”, įsikūrę miegamuosiuose rajonuose arba šalia didžiųjų prekybos centrų.

Kauno mieste statomame „Akropolio” prekybos centre kino žiūrovams duris atverti turėtų dar vienas daug salių turintis kino centras. Be to, kino teatrų plėtra planuojama ir mažesniuose Lietuvos miestuose.

Nuo 2000-ųjų iki 2005-ųjų kino žiūrovų beveik kasmet nuolat mažėjo, o vidutinė bilieto kaina kiekvienais metais kilo.

2000-aisiais vidutiniškai kino bilietas kainavo 7,9 lito, o 2004-aisiais jau 10,8 lito. Piką vidutiniškai už bilietą išleidžiama suma pasiekė 2005-ųjų pavasarį, kai žiūrovams už bilietą teko mokėti beveik po 12 litų. Nuo tada bilieto kaina ėmė mažėti.

Straipsnį parašė BNS, publikavo DELFI ir kiti.

Vilius Mackonis
„Sostinės” korespondentas

Vilniaus apskrities gyventojai gali naudotis naujuoju apskrities viršininko
administracijos portalu www.apskritis.lt.

Neseniai veikti pradėjęs tinklalapis atlieka virtualaus interesantų
priimamojo vaidmenį.

Jo lankytojai gali dalyvauti diskusijose, elektroniniu paštu užsisakyti
naujienas, pateikti klausimus ir gauti atsakymus.

„Ankstesnis apskrities tinklalapis buvo pasenęs. Jame gyventojai galėjo tiktai skaityti tekstus”, – sakė portalą atnaujinusios bendrovės „Idamas” rinkodaros vadybininkas Simonas Bartkus.

Atnaujintame internete tinklalapyje taip pat pateikiamos apskrities aktualijos.
Tinklalapyje yra nemažai informacijos apie regiono plėtrą, ekonomikos
būklę, žemės reformos eigos statistika, pageidaujančiųjų atkurti nuosavybės
teises į žemę eilė.

Tinklalapyje įdiegtos turinio valdymo programos dėka informaciją atnaujina
patys apskrities viršininko administracijos darbuotojai.

Interneto tinklalapyje naujienos kol kas pateikiamos tiktai lietuvių kalba.
Vėliau čia atsiras informacijos anglų, rusų, lenkų bei vokiečių kalbomis. Portale galima rasti visų apskrities viršininko administracijos darbuotojų
telefonus ir kabinetų numerius. Atskiroje skiltyje yra skelbiama viršininko bei kitų administracijos vadovų priėmimo tvarka bei laikas.

Išspausdinta „Lietuvos ryto” priedo vilniečiams „Sostinė” 2004 m. liepos mėn. 9 d. numeryje.